Meilė ir teisingumas

Kun. Viktoras Rimšelis, MIC

Daug kalbame ir rašome apie žmogaus asmens tobulybę ir jo pilnybę. Kartais iškeliame vieną ar kitą pusę ir susidaro įspūdis, kad jau atradome pačią esmę. Skaitydami šventųjų gyvenimus ir gilindamiesi į jų dorybes, susidarome vaizdą, kad krikščioniškosios asmenybės tobulumas glūdi asketizme ir daugybėje kitų krikščioniškųjų praktikų bei gyvenimo būdų. Žmogus yra nepaprastai komplikuotas kūrinys. Jame atrandame visos kūrinijos pradų, todėl jau senovėje filosofai žmogų vadindavo mažuoju pasauliu. Gyvojo kūno painiausias organizmo išsivystymas yra ženklas tobulumo dvasios, kurios galia kūnas gyvas, juda, protauja ir myli. Žmogaus siela yra pavadinta horizontu, kur susieina dangus ir žemė, kur susiduria du priešingi pasauliai. Žmogus nėra vien tik dvasia ar tik kūnas. Jis yra ir viena, ir kita. Todėl yra didelis gyvenimo menas suvesti dvasią ir medžiagą į gražią kultūrinę pusiausvyrą.

Bažnyčios skelbiamieji šventieji yra krikščioniškosios kultūros gražiausi žiedai. Bet jų pasninkai, pamaldumas nėra dar krikščioniškosios asmenybės esmė. Žinia, be nuolatinės maldos, atgailos jie negalėjo apsieiti pasaulyje, kurį šv. Jonas vadina akių geiduliais, kūno geiduliais ir gyvenimo puikybe. Bet atrasime krikščionių, kurie daug meldžiasi ir uoliai laikosi visų išorinių nuostatų, tačiau neturi subalansuotos asmenybės.

Jie eina per gyvenimą, kaip anas Evangelijos fariziejus, ieškodami kitame kaltės. Jeigu jos neranda, tampa nelaimingi. Savo nekaltumo ir pamaldumo supratimas dažnai nustumia į pavojingą puikybę, rodančią kitame visas didžiąsias nuodėmes, kurias prieš Dievą ir žmones garsiai skelbia.

Žinoma, tai atsitinka ne dėl pamaldumo ar pasninkų laikymosi, bet kontrastas tarp krikščioniškųjų praktikų ir gyvenimo tikrovės rodo, kad asmenybės tobulumas glūdi kur kitur. Krikščioniškas tobulumas išplaukia iš meilės. Dievo ir artimo meilė yra ne tik krikščioniškosios asmenybės tobulybė, bet ir pačios krikščionybės esmė. Šv. Pauliaus mokslu, visos dorybės yra bereikšmės ir gal net pavojingos, jei nesusietos meilės ryšiu. Jis kolosiečiams liepia turėti meilę, ,,kuri yra tobulumo ryšys” (3,14). Šv. Pauliaus mintimi, be meilės nieko žmogui nepadėtų kalbėti angelų kalba, pranašauti, turėti didelį tikėjimą, išdalinti visus turtus vargšams, išduoti kūną sudeginimui už tikėjimą,

Žmogus yra pašauktas į antgamtinį gyvenimą, kurį gali pasiekti, Dievą pažindamas ir Jį mylėdamas. Katalikų Bažnyčia moko, kad ir pomirtiniame pasaulyje žmogui skirtoji laimė ateis iš Dievo pažinimo ir Jo meilės. Teologai sako, kad tikrasis krikščionio gyvenimas, apie kurį Kristus kalba, kad Dievą reikia garbinti tiesoje ir dvasioje, nesiskiria nuo pomirtinio: kaip čia, ir tenai, yra tas pats pažinimas ir ta pati meilė. Tik, kūne gyvendami, antgamtinį gyvenimą pažįstame iš tikėjimo, todėl turime tiktai amžinosios laimės viltį.

Jeigu taip yra, tai  krikščionių gyvenimo tikrovė daro mums didelį priekaištą. Kyla klausimas, ar mūsų meilė yra tokia, kad mes jau galėtume Kristaus karalystėje sėstis drauge su kitais krikščionimis prie vieno stalo? Dabar mes daugeliu atvejų negalime vienas kitam pažvelgti į akis dėl daromų neteisybių, šmeižtų, neapykantos, intrigų.

Krikščionybė yra gavusi pasaulyje didžiausią ginklą ir galingiausią jėgą - meilę. Pirmuosius krikščionis visi pažindavo iš jų meilės. Visi krikščionybės pralaimėjimai yra atėję iš meilės praradimo. Regis, ir didžioji pasaulio rykštė - komunizmas, ar tik nebus iškilęs su krikščioniškosios meilės susilpnėjimu? O ir lietuvių visuomeninis gyvenimas kenčia ne dėl ko kito, kaip tik dėl šių esminių krikščioniškųjų dėsnių įgyvendinimo stokos tarpusavio santykiuose. Kai pritrūksta meilės, gyvenimas remiamas jos priešingybe - neapykanta. Tik meilė veda į vienybę ir sutarimą.