,,Mildos” teatras — nuo operečių iki vodevilių

Gediminas Indreika

1992 m. vasario 1 d. Drauge išspausdintame straipsnyje „‘Mildos’ teatro likimas” buvau aprašęs šio užmiršto pastato istoriją. Atradus pluoštą senų laikraščių archyvuose, paaiškėjo, kad kai kurios datos ir įvykių eiga netiksliai buvo pateikta. Lietuvių išeivijos istorijos rašytojai Aleksas Ambrose ir prof.  David Fainhauz savo knygose pateikė daug statistikos, bet jose yra netikslumų.

Prof. D. Fainhauz knygoje Lithuanians in Multi-Ethnic Chicago Until World War II teigimas, kad Olšauskas pastatė „cinema” arba kino teatrą „Mildą”, yra netikslus. Iš tiesų „Milda” buvo operos teatras su didele scena, puikiais scenarijais, niša orkestrui ir ložėmis, talpinęs 1,000 žiūrovų. Be to, trijų aukštų „Mildos” pastate dar buvo dvi svetainės susirinkimams ir pokyliams, lietuviškas restoranas ir kėgliavimo salė. Kadaise čia virė lietuviška veikla, kol dar nebuvo pastatyta Lietuvių auditorija kitoje pusėje gatvės.

Čikagoje jau 19-ame amžiuje lietuviai būrėsi į chorus ir dramos ratelius. 1900 m. buvo įsteigta „Dr. V. Kudirkos  Dainininkų draugystė”, vėliau persiorganizavusi į „Birutės” chorą. Ilgametis „Birutės” chorvedys Mikas Petrauskas pasiūlė iškilmingai paminėti pirmojo lietuvių teatro Amerikoje 25 m. sukaktuves. Šventė buvo surengta Čikagos centre „Garrick” teatre 1910 m. sausio 2 d., pastatant Petrausko operetę „Šienapjūtė” su orkestru. Tuomet „Šienapjūtė” birutiečių buvo laikoma opera. Šis gerai pasisekęs koncertas buvo užuomazga didesniems planams, tą vasarą per Susivienijimo Lietuvių Amerikoje seimą „Šienapjūtė” buvo pakartota. Buvo iškelta mintis, kad plačiašakei lietuvių kultūrinei veiklai Čikagoje reikalingas ir nuosavas teatro pastatas.

Projektas statyti lietuvių namus su teatru Čikagoje, 1912 m. miesto dokumentuose vadinamas „Lithuanian Hall”, buvo įgyvendintas Antano Olševskio (Olšausko) pastangomis. Jis įsigijo žemės plotą 3138-3142 S. Halsted St., ir pasamdė norvegų kilmės architektą Harold M. Hansen, kuris geriau žinomas dėl University of Illinois, Urbana IL, architektūros fakulteto steigimo. A. Olševskis valdė privatų banką 3252 S. Halsted ir taip pat kontroliavo daugelio verslo pastatų Halsted gatvės ruože statybą. Beje, Olševskiui taip pat rūpėjo lietuvybės išlaikymas Amerikoje, jis leido laikraštį Lietuva ir knygas.

„A. Olševskio  teatras”, kaip baigiant statybą šis lietuvių centras buvo vadinamas, iškilmingai pakėlė uždangą „subatos vakare”, 1914 metais gruodžio 19 d., „Birutės” chorui pastatant Miko Petrausko operetę „Užburtas kunigaikštis”. Solistų vaidmenis atliko P.  Stogis ir Marijona Rakauskaitė, režisavo Bronius Vargšas. Iškilmės tęsėsi gruodžio 20 d., pastatyti dar du vaidinimai: 2 val. p.p. Kazio Puidos drama „Gairės”, ir 8 val. v. Slovackio penkių veiksmų melodrama „Mindaugas”. Režisavo Kleopas Jurgelionis.

Visas šio teatro festivalio spektaklių pelnas buvo paskirtas nuo karo kenčiantiems lietuviams tėvynėje šelpti. Pastatymus rengė ,,Lietuvių Dramos Draugijų  Susivienijimas”. Tai buvo visas Čikagos lietuvių muzikos ir teatro pajėgas jungianti organizacija. Deja, to meto lietuvių spaudoje neradau šių vaidinimų aprašymų, lyg nebūtų suvokta šio įvykio svarba. Aleksas Ambrose (Ambrozevičius) rašo, kad 500 dol. pelnas buvo pasiųstas Lietuvių Mokslo draugijai Vilniuje.

Po savaitės Olševskio teatrui buvo duotas vardas „Milda”, pagal lietuvių mitologijoje meilės dievaitę. Nuo gruodžio 26 d. teatras veikė septynias dienas per savaitę, gastroliuojant amerikiečių vodevilio grupėms. Skelbime laikraštyje Lietuva giriamasi „Mildos” teatro naujovėmis: „tai yra didžiausias, gražiausias ir brangiausias budinkas visoje šioje miesto dalyje. Jis yra statytas pagal naujausias Chicagos miesto reguliacijas iš nedegančios medegos, plieno ir cemento, su geriausia ventiliacija, didele scena, gražiai išrėdytas, taip, kaip didieji vidurmiesčio teatrai ir kaštuoja nemažiaus... Už 5 centus čia matysite geresnį Teatra negu vidurmiestyje už 50 centų”. Apsisaugoti nuo gaisro, „Mildos” scenoj buvo įrengta hidrauliniu varikliu pakeliama plieno uždanga.

Aleksas Ambrose knygoje Chicagos Lietuvių istorija klaidingai teigė, kad 1915 m. įkurta „Lietuvių Teatralė” bendrovė iš profesionalių vaidintojų „Mildos” scenoje kasdien statė lietuvišką vodevilį. Minėta bendrovė rengė vodevilį ne „Mildoje”, bet už keliolikos namų į pietus esančiame „Lithuania” teatre, talpinusiame 300 žiūrovų. „Lietuvių  Teatralei” bendrovei vadovavo  B. Vaitiekūnas ir P. Sarpalius.

JAV vodevilio pavidalas skyrėsi nuo europietiškojo – pastarasis buvo satyriniai vaidinimai. Amerikietišką vodevilį sudarė dainos, kupletai, šokiai ir akrobatiniai pasirodymai, kas Europoje buvo žinoma kaip „variety theatre”. Taigi „Milda” tapo amerikietiško vodevilio teatru, o 1915 m. buvo įvesti ir „krutamieji paveikslai”. Nebyliai filmai ir vodevilis buvo palydimi orkestro, kurio muzikantai priklausė unijai. Lietuviškos programos „Mildos” teatre buvo rengiamos tik retkarčiais, vadinasi, nebuvo lemta įgyvendinti tikros operos teatro paskirties. Tačiau „Mildos” svetainės kambariuose kasdien vykdavo lietuvių susirinkimai, savišalpos renginiai ir pokyliai.

1916–1917 m. keletą kartų „Mildoje” buvo surengtos rašytojos Julijos Žymantienės-Žemaitės paskaitos, siekiant rinkti aukas nuo karo nukentėjusiems lietuviams. Būdama kairiųjų laikraščio Naujienų bendradarbė, Žemaitė susilaukdavo nepalankios kritikos katalikiškoj spaudoj ir Draugo puslapiuose. Iš laiko perspektyvos žiūrint, to meto lietuviška spauda buvo vyrų dominuojama, manyčiau, todėl Žemaitės proveržis daug kam sukėlė pavydą. Gal teisingiausiai ir nuosekliausiai Žemaitės darbus ir pasiaukojimą vertino Dalia Noreikaitė-Kučėnienė, savo 1994 m. mokslinėj studijoj, iš kurios cituoju:

„Žemaitė kovojo už lygias teises, kovojo už teisybę, už nuskriaustuosius, už humanizmą. Kai reikėjo, turėjo karžygiškos drąsos tarti teisybės žodį, kuriam priešinosi ir vyskupai, ir prezidentai, ir valstybės patriarchai, ir komunistai, kitaip jie nebūtų prieš ją kovoję, nebūtų iškreipę jos minčių, iškupiūravę sakinių bei nuslėpę kai kuriuos jos laiškus”. (Žemaitė Amerikoje, p. 71, Copyright: Dalia Noreikaitė – Kučėnas).

1918 m. Olševskio bankas nebegalėjo padengti skolų ir bankrutavo. Likviduojant banką, indėlininkai 1918 m. įsteigė „Mildos teatro bendrovę”, per kurią Olševskis taupytojams grąžino pusę indėlių sumos pinigais, o kitą pusę jiems išmokėjo naujai sudarytomis „Mildos” teatro akcijomis. Tokiu būdu indėlininkai neprarado savo santaupų ir tapo „Mildos” teatro dalininkais. Bendrovės pirmininku buvo išrinktas Antanas Tumavičius, pats Olševskis nebeturėjo balso teatro reikaluose.

Lietuvos nepriklausomybės atgavimas išeivijoje įkvėpė tautinę savigarbą, tačiau įvairių politinių srovių lietuviai tebebuvo susiskaldę. Pasaulinio karo įkarštyje daug jaunimo buvo pašaukta į JAV kariuomenę, tad „Birutės” choras buvo susilpnėjęs, į repeticijas susirinkdavo vos keli nariai.  Choro  sekretorė  Lilija  Žilvičiūtė (Vanagaitienė) 1918  m. pakvietė iškilųjį komp. S. Šimkų vadovauti „Birutei”, ir jis maloniai sutiko. Šimkus ištiesė ranką visiems, norintiems prisirašyti prie „Birutės” choro: „Visi laukiami, bet tik vieno prašysime: eidami pas mus, pasidėkite į šalį ginklus, nesudrumskite mums šaltinio...  Vien dailės ūpas mus turės sujungti, vien dailės troškimas mums jėgą priduos”. Taip rašė Lilija Vanagaitienė, viename „Birutės” choro programos leidinyje.

Per kitus dvejus metus „Birutės” choro veikla suklestėjo, buvo pastatytos Šimkaus operetės „Čigonai” ir „Išeivis”. 1919 m. spalio 1 ir 2 d. „Mildos” teatre Šimkus dirigavo simfoniniam orkestrui, akompanuojant J. Bagdžiūno išleistą filmą apie Amerikos lietuvių seimą ir  Lietuvai padovanotą Laisvės varpą. 1920 m. gegužės mėn. susirinko pilna „Mildos” svetainė Stasio Šimkaus išleistuvėms. Šimkus pasiilgo Lietuvos, jos gamtos, ir atsikuriančiai valstybei jis buvo reikalingesnis kaip Amerikoje. Atsisveikinimo koncertas buvo surengtas Čikagos miesto centre.

Įvedus garsinių filmų įrangą „Mildoje” 1929 m., retėjo ir vodevilio pasirodymai. Pagaliau ir tie nutrūko. Iki 1952 metų „Milda” vertėsi kaip eilinis komercinis kino teatras. Pastato savininkas tuo tarpsniu buvo Pranas Šatkauskas. Maždaug tuo laiku daugelyje kino teatrų vyko permainos, įvedant plačiametražinius „Cinemascope” ekranus. Šatkauskas nutarė „Mildos” pastatą parduoti ir 1953 m. jį nupirko lietuviai komunistai.

Naujieji savininkai nebeleido „Mildos” teatru pasinaudoti plačiajai lietuvių visuomenei. Pirmąjį persiorganizavusios „Mildos” koncertą 1954 m. balandžio 25 d. atliko senųjų ateivių socialistų  Lietuvos Kanklių choras, pastatant miuziklą „Rio Rita”. Apskritai „Mildos” teatras jau buvo pasmerktas merdėti, tapęs komunistų „būstine”. Koks paradoksas — rytinėj Halsted gatvės pusėj Lietuvių auditorija, kur klestėjo antrosios bangos išeivių veikla, o priešais, vakarinėj pusėj stovėjo „Milda”, užgesintom šviesom, paslaptinga, pro kurią net baugu buvo praeiti. 1961 m. „Mildoje” susirinko senieji komunistai, Vilnies redaktoriaus Leono Prūseikos laidotuvėms. Maždaug tokie renginiai ir oficialių svečių iš okupuotos Lietuvos priėmimai dabar užpildydavo „Mildos” teatrą.

Apie 1982 m. „Mildos” pastatą nupirko architektas R. Vari, kuris iš pagrindų perdirbo klubo kambarius įstaigoms, išgriovė teatro prieangį ir sumodernino išorės fasadą. 1991 m. rudenį „Mildos” teatras tebestovėjo, jau ant išnykimo ribos. Tuo laiku su fotografu  Eugenijum Butėnu aplankėm „Mildą”, paskutinį kartą nufotografuoti šį pirmąjį lietuvių operos teatrą  Amerikoje.  Vidų buvo sunku matyti, tamsu, tik per kiauras lubas saulės spindulys apšvietė lopinėlį scenoje, lyg kviečiant dar kartą pasižiūrėt vaidinimo.

„Mildos” pastatas buvo nugriautas 2002 metais.