Millenium Park: žingsnis po žingsnio

Monika Bončkutė

Prieš dvejus metus Čikagos centre atidarytas vienas ambicingiausių ir brangiausių viešųjų parkų Vakarų pasaulyje — Millenium Park. Panašu, kad įvairiai vertintas, daugiausia privačia iniciatyva įrengtas, parkas tampa čikagiečių ir turistų mėgstama poilsio bei pasilinksminimo vieta. Tačiau neseniai vienos pažįstamos turistės iš Lietuvos nuomonė, kuri, beje, nebuvo vienintelė, atkreipė mano dėmesį. Nemažai parko ar juose vykstančių renginių lankytojų, iš anksto nepasirūpinę informacine medžiaga, pamato tik mažą dalį 24,5 akrų dydžio parko. Arba, nė nenutuokdami apie tam tikrų objektų buvimą, tiesiog praeina pro dalykus, kurie gali tapti įdomiausia ekskursijos po Millenium Park dalimi.

Visa tai paskatino dar kartą parašyti apie, rodos, jau ne daugybę kartų įvairiose žiniasklaidos priemonėse pristatytą objektą. Šįkart — Millenium Park žingsnis po žingsnio.

Kaip žinia, šis ambicingas projektas miestui bei privatiems investuotojams kainavo 475 mln. dolerių. (Čikagos savivaldybė prie parko idėjos įgyvendinimo tiesiogiai prisidėjo 270 mln. dolerių, likusias išlaidas padengė privatūs asmenys bei bendrovės.)

Po to, kai parko atidarymo savaitgalį jame apsilankė per 300,000 žmonių, o jame vienas po kito ėmė vykti čikagiečių ir miesto svečių pamėgti renginiai, kritikos žodžiai šiam projektui gerokai pritilo. Beje, tokį, rodos, masinės kultūros reiškinį kaip viešas parkas, jau mielai fotografavo dešimtys žymių viso pasaulio menininkų, tarp jų ir lietuviams gerai pažįstamas Algimantas Kezys.

Millenium Park išaugo toje vietoje, kur anksčiau plytėjo apleistas Grant Park pakraštys. Kaip teigia istorikai, XIX a. viduryje dabartinio Millenium Park bei prestižine tapusios Michigan Avenue plytėjo pelkėtas vanduo. Taigi šis parkas — dar vienas įrodymas amerikiečiams būdingo požiūrio, jog žmogaus protas ir pastangos gali įveikti visokius sunkumus.

Iš privačių asmenų, daugiausia prie parko įrengimo prisidėjo verslininkų ir filantropų Pritzker šeima. Jos narės Cindy Pritzker pastangomis buvo pasamdytas architektas Frank Gehry, kuris ir atsakingas už nemažą dalį parko dizaino. Bet  — apie viską paeiliui.

Nereikia nė sakyti, jog gaivią pavasario dieną ar net karštą vasaros vidurdienį parke visuomet rasite suolelį ar medžio paunksmę, kur galima prisėsti su knyga rankose ar pavaikštinėti su fotoaparatu ieškant to vienintelio tobulo kadro. Tačiau kaip ir visuose parkuose, taip ir Millenium Park centrinę vietą užima visų laikų parkų būtinybė — fontanas. Bet Millenium Park ne veltui pavadintas su užuomina į naują tūkstantmetį, tad čia įprastinis fontanas pakeistas šiuolaikiška išradinga struktūra.

Neįprasto ir daugelio parko lankytojų simpatijas pelniusio fontano autorius — ispanas Jaume Plensa. Jis, panaudojęs 11,000 specialaus stiklo plytų, sukonstravo du vienas į kitą atgręžtus „videofontanus”. Tuo metu kai vanduo bėga žemyn fontano sienomis, jose kas penkios minutės keičiasi žmonių veidai. Kartais iš fontano išnyrantys veidai vamzdeliu sudeda lūpas; tuomet atrodo, kad iš milžiniškų lūpų trykšta vandens čiurkšlė. Šie fontane įkūnyti žmonės (jų iš viso yra 1,000) — fontano autoriaus užsakymu, buvo nufilmuoti School of Art Institute studentų, kurie modelių ieškojo kavinėse, gatvėse ar tarp savo draugų. Visam projektui užbaigti prireikė net dvejų metų.

Kitas objektas, kurio nepamačius negalima teigti, jog pabuvojote Millenium Park — tai vadinamoji „pupelė”, kurios oficialus pavadinimas — „Cloud Gate”. Jos autorius — Londone gyvenantis architektas Anish Kapoor. „Pupelės” idėja — sukurti skulptūrą, kuri būtų ne savaiminis dėmesio centras, bet veidrodis, nukreipiantis stebėtojo dėmesį į kitus aplink esančius objektus; šiuo atveju — Čikagos miesto centre stovinčius istorinius dangoraižius. Taigi „Cloud Gate” — ne kas kita kaip milžiniškas 110 tonų sveriantis išgaubtas trimatis veidrodis, atspindintis aplink jį stovinčius dangoraižius, vaikštančius žmones ir, žinoma, dangumi slenkančius debesis. Iš čia ir pavadinimas — „vartai į dangų”.

A. Kapoor teigimu, jis norėjo, kad „Cloud Gate” būtų ne dar viena dekoratyvinė skulptūra, bet miestą „kalbėti” priverčiančiu tarpininku. Jeigu skulptūrą apžiūrėti susirengsite saulėtą dieną, manau, kad būtinai sutiksite su tokia autoriaus mintimi.

Jay Pritzker Pavilion — minėtojo F. Gehry kūrinys, pavadintas vienu svarbiausių parko rėmėjų garbei. Dabar šis statinys yra viena svarbiausių parko detalių, tačiau vos neatsitiko  taip, kad jis iš viso būtų likęs tik „popierine” svajone. Dar 1909 m. Čikagos miesto vadovai priėmė iki šiol galiojantį įstatymą, kad dabartinėje Millenium bei Grant Park teritorijoje negalima statyti jokių pastatų. Ši sudėtinga situacija Pritzker Pavilion statytojus privertė rasti kūrybišką išeitį: pastatą sukomponuoti ir formaliai pateikti kaip skulptūrą. Ir iš tiesų saulėje žvilganti nerūdijančio plieno mozaika — Pritzker Pavilion — gali lengvai apgauti tikrosios statinio paskirties nežinantį praeivį: pavilionas neabejotinai atrodo kaip futuristinė skulptūra. Tačiau išties tai 4,000 žmonių talpinanti atvira vasaros koncertų salė. Pavilionas sukonstruotas taip, kad vanduo nuo jo bei nuo jame esančios žolės nubėga labai greitai. Jame įrengta drenažo sistema užtikrina, kad po vidutinio stiprumo lietaus žolė tampa pakankamai sausa, kad ant jos būtų galima sėdėti po maždaug 15 minučių.

Kaip kūrybiška išeitis iš situacijos gimė ir kitas Millenium Park objektas — Harris Theatre. Tai bene vienintelis teatras JAV, o gal ir pasaulyje, kuriame, norint patekti į viršutines balkonų vietas, reikia palypėti laiptais žemyn. Taip yra dėl to, kad didžioji teatro dalis įrengta po žeme — kad nebūtų pažeistas minėtas miesto draudimas nestatyti pastatų Grant Park teritorijoje. Gudrūs naujojo Millenium autoriai tuoj pat rado „skylę” įstatyme: negalima nieko statyti ant žemės, bet įstatymas nieko nesako apie objektus po žeme. Taip ir gimė Harris Theatre — vienas moderniausiai įrengtų Čikagos teatrų, talpinantis 1,525 žiūrovus. Jame dažnai vyksta savivaldybės remiami vaidinimai, į kuriuos bilietai parduodami su nuolaidomis; čia taip pat vaidina ir nemažai savo nišos konkurencingoje ir aktyvioje Čikagos teatrų scenoje ieškantys jauni kolektyvai.

Tai, kad Millenium Park yra pilnas netikėtumų, patvirtina ir keturi iš pirmo žvilgsnio neišvaizdūs Exelon pavilijonai. Žalsvo stiklo nameliai, pasitinkantys parko lankytojus prie visų keturių parko įėjimų, yra fotovaltažiniai — kitaip sakant, juose įmontuotos struktūros generuoja saulės energiją, kuri tiekiama parko reikmėms. Be to, šiuose nameliuose įsikūrusios svarbios parko įstaigos: vienas jų veda minėtąjį požeminį Harris Theatre, kitame įsikūręs lankytojų informacinis centras, o greta pastarojo — dovanų parduotuvė bei parodų salė.

Netoli šiaurinio Exelon paviliono — pastatyta tai, kas garbingesnio amžiaus Čikagos gyventojams gali pasirodyti lyg miražas. Parko autoriai nusprendė atstatyti Wrigley Square kolonas. Šis graikų kolonas imituojantis statinys pirmą kartą buvo pastatytas 1917 m. (architektas Edward Bennett). Tačiau 1953 m. kolonos buvo nugriautos, siekiant atverti kelią Grant Park garažo statybai. Nors bet koks graikų stiliaus pastatų mėgdžiojimas XXI a. pradžioje yra kičas, tačiau šios etiketės nesigėdijančios kolonos turi savotiško pastišo prieskonį ir netgi — savitos didybės.

Tai žinoma, tik pagrindinės Millenium Park atrakcijos. Visa kita siūlau atrasti patiems. Tačiau tarp rekomenduotinų laisvalaikio praleidimo parke formų būtinai siūlyčiau išbandyti Segway — unikalią elektra varomą, transporto priemonę, kurią galima išsinuomoti parko prieigose. Tai nepigus malonumas, tačiau pasivažinėjimas po parką su Segway iš tiesų paliks neišdildomų įspūdžių, nes kelionė šia keista dvirate priemone tikrai nepanaši į jokius įprastus pasivažinėjimus — dviračiu, motociklu ar automobiliu. Tai, beje, gali būti ir puiki priemonė apžiūrėti visas parko įžymybes — daug greičiau ir įdedant mažiau pastangų nei pėsčiomis.