A. Mockus: ,,Gedimino pilis dar
vietoje”
Vilnius, rugsėjo 21 d. (ELTA) —
Buvęs Bogotos (Kolumbija) meras Antanas Mockus antradienį vėl žengė ant
Lietuvos žemės. Vienintelį kartą čia būta prieš 22 metus. Ar pasiilgo gintaro
šalies? To paklaustas ,,Vakaro žinių” jis mėgino nuslėpti šiurkščią vyrišką
ašarą po delnais.
A. Mockus pirmąjį viešnagės
Vilniuje vakarą spėjo nusifilmuoti pramoginėje laidoje ,,Puikusis šou”.
— Ar teko filmuotis tokioje
laidoje?
— Kolumbijoje esu ne kartą
filmavęsis įvairiose pramoginėse laidose. Jų kūrėjai dažnai mane kviesdavo į
naujų laidų filmavimo bandymus. Kartą, dieną prieš moterų vakarą, pakvietė mane
į pramoginę laidą. Tik laidos kūrėjai nusprendė iškrėsti pokštą — kartu
pasikvietė ir transvestitą. Šis klausė, ar gali moterų naktį išeiti į gatvę.
Atsakiau, kad tą naktį jis gali išeiti. Buvo problema sprendžiant, ar
pasirodyti jam per vyrų naktį. Nes vyrai bijo šokti vienas su kitu. Jų naktys
būna labai nuobodžios. Tuo tarpu moterys linksmintis moka.
— O per moterų naktį pats buvote
išėjęs pasižiūrėti, kaip joms sekasi linksmintis?
— Ne, tą vakarą visi tėvai ir
vyrai saugojo namus, prižiūrėjo vaikus. Man pats gražiausias reginys, kai
moterys išeina į gatves su fakelais, o vyrai jas išlydi su vaikučiais ant
rankų. Aš pats tą vakarą savo dukrai pasakiau, kad surašytų ant lapo, ką nori
veikti, — viską išpildysiu. Tuomet jai buvo ketveri, tą vakarą pildžiau visus
jaunosios moters norus. Tai buvo moterų diktatūra ištisas 24 valandas
(juokiasi).
— Ar po 22 metų aplankius Lietuvą
antrąkart užplūdo koks nors jausmas?
— Nudžiugau pamatęs, kad Gedimino
pilis vis dar savo vietoje (juokiasi). Tai yra rimčiau, nei jums atrodo.
Suspėjau aplankyti dar nedaug vietų. Buvau prie Gedimino pilies ir Aušros
vartų. Žinoma, miestai labai greitai keičiasi. Kartais nori atrasti jau
pažįstamą miesto skonį, bet jo nebėra, jis — dingęs. Dažniausiai miesto
atnaujinimas, rekonstrukcija ir atimą tą skonį.
Kai pirmąkart buvau Lietuvoje,
kelias savaites gyvenau Užupio bendrabutyje, važinėjau ten iš centro 11-uoju autobusu.
Tad šeštadienį, kai apsilankysiu Užupyje, labai noriu pažiūrėti, ar jis vis dar
važinėja.
— Neįtikėtina jūsų atmintis!
— Viską pamenu. Pamenu
autobusuose žmones, kurie patardavo, kur išlipti. Lietuviai — labai paslaugūs.
Tiesa, daugiau autobusais taip ir nevažinėjau.
Šis mano vizitas iš dalies yra
labai egoistiškas. Noriu išanalizuoti visus savo prisiminimus apie šį miestą.
Vilniaus miesto skonis — labai specifinis. Lietuvių istorija man buvo tam tikra
mokykla valdant Kolumbiją. Nes priimdamas kai kuriuos sprendimus valdant Bogotą
mokiausi iš Lietuvos klaidų.
— Kur yra jūsų sėkmingo valdymo
paslaptis?
— Pirmiausia — pasitikėjimas
žmonėmis. Gyvenimas yra kaip tekstas. Jei padarai klaidą, vis tiek kažkaip gali
ją ištaisyti. Kolumbijoje jaučiama didžiulė įtampa tarp laisvės ir tvarkos.
Šios dvi detalės, pavaizduotos ir šalies herbe, sunkiai sugyvena. Aš stengiausi
laisvę ir tvarką sugretinti.
— Ar jau spėjote paragauti kokių
nors lietuviškų patiekalų?
— Dar ne, bet išgėriau du
puodelius nuostabios kavos. Gal ji ir ne lietuviška, bet Lietuvoje virta ir
labai skani. Kolumbijoje mes turime labai aukštos kokybės kavos, tik ji ne
visada būna gerai išvirta.
Kartą savo mamą, prieš ją
išvežant į operacinę, priverčiau pažadėti, kad kai ji grįš, išvirs mums koldūnų.
Vėliau ji man pasakojo, kad per anesteziją ji stengėsi kovoti ir išgyventi tik
todėl, kad visąlaik galvojo: ,,Aš turiu paruošti vaikams tų koldūnų”.
Per šventes mama visada gamindavo
virtinukus, koldūnus. Tai stiprindavo ryšį su šeima, su lietuviškomis
šventėmis. Turiu didžiulį norą išmokyti ir savo žmoną bei dukrą lietuviškos
kulinarijos paslapčių. O mano pirmosios žmonos šeimoje visada būdavo gaminami
šaltibarščiai su raugintu pienu.
— Kada ketinate vėl grįžti į
Lietuvą?
— Ateities niekada neplanuoju.
Bet dažniausiai viena konferencija turi įtakos kitos atsiradimui.
— Klausiu dėl to, jog pasklido
kalbų, kad jūs pretenduosite į Vilniaus mero kėdę...