Ar tikrai žmonių nagai lenkti į save?

Vitalija Dunčienė

Prisiminkime lietuvių liaudies patarlę: ,,Visų nagai yra lenkti į save” ir pasipriešinkime savo prigimčiai.

Vasario mėn. išleistame ,,Pasaulio lietuvis” žurnale skaičiau Tautinių mažumų ir išeivijos departamento generalinio direktoriaus Antano Petrausko pateiktą informaciją: ,,Pagal 2006 m. finansavimą daugiausia buvo JAV lietuvių prašymų.  Skyrėme 100 tūkstančių Dainų šventei, remiame ,,Draugo” dienraštį, ,,Margučio II” radiją Čikagoje, siunčiame dėstytojus į Dainavos ir Neringos stovyklas ir t. t.  Taip pat buvo skirta 200 tūkstančių litų XII Pasaulio lietuvių jaunimo kongresui, kuris vyko Kanadoje ir JAV.” Skaitau vėlesnes naujienas apie lietuviškos televizijos perspektyvas užsienyje:  ,,Numatoma, jog transliacijos pirmiausiai bus pradėtos Amerikoje, vėliau lietuviškas laidas turėtų matyti ir Europos šalyse gyvenantys išeiviai. Šio projekto įgyvendinimui Vyriausybė planuoja skirti 1 mln. litų.”

Lietuviškoje spaudoje skaičiau apie Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigais remiamas sporto salių statybas Čikagoje, apie knygų parūpinimą išeivių vaikams, apie paskaitininkų apmokamas keliones į Ameriką.  Kalbama net apie projektus, pagal kuriuos užsienyje gyvenantys lietuviaimokinukai gautų ,,mokinio krepšelį” t. y. pinigų iš Lietuvos valdžios. Tas ,,gavimas veltui” skamba taip gerai, maloniai, gundančiai – aš pati norėčiau gauti kuo daugiau ir tik veltui. Jau senokai įsitikinau, jog lietuvių liaudies pasakymas, kad ,,visų žmonių nagai yra lenkti į save”, yra labai teisingas, nes jis apibūdina kiekvieno žmogaus įgimtą savybę – gauti veltui ir turėti kuo daugiau. Panašus noras yra būdingas bet kokios tautybės žmogui.  Prieš porą dienų per televizorių girdėjau žinių pranešėją džiūgaujant: ,,If it’s free — it’s me”. Tačiau besidžiaugiant ,,gavimu veltui” prabyla sąžinė ir atplaukia vaikystėje išmoktos pamokos.

* * *
Mano vaikystė prabėgo šiaurinės Lietuvos kaime šeštajame dešimtmetyje.  Buvau trijų brolių jauniausia sesuo iki to laiko, kol mano ,,jauniausios sesers” titulą iš manęs atėmė dar jaunesnė sesuo.  Ar mes turėjome laimingą vaikystę?  Sakysiu – taip. Buvome sveiki, turėjome mus mylinčius tėvus, senelius, kaimynus, kitokio gyvenimo nežinojome.  Džiaugėmės laukų žaluma, dangaus mėlyne, stebėjome aplinkui šmirinėjančius gyvulėlius, didžiavomės namo palėpėje apsigyvenusiomis kregždėmis ir seno žilvičio viršūnėje ant tėtės padirbto lizdo įsikūrusiais gandrais. Ravėjom nesibaigiančias vagas kolūkio burokų, lakstėme po laukus, padėjom tėvams, ir nelabai mokėjome vertinti savo nerūpestingos vaikystės dienas. Tik iš tėvų pasakojimų žinojome, kad gyvenimas šiose apylinkėse su sovietų okupacija pasikeitė neatpažįstamai. Kaimo žmonės išsiskirstė:  kas buvo išvežtas į Sibirą, kas žuvo, kas išvyko į tolimus kraštus ar miestus gyventi…. Kaimas buvo ištuštėjęs ir liūdnas.  

Mano tėvų žemė, gyvuliai, žemės ūkio technika, net klojimas buvo iš jų sovietų valdžios atimti. Tėvams buvo palikta tik viena karvutė, dvi kiaulės, kelios vištos. Tėvai buvo varomi kasdien dirbti į vergiškus darbus kolūkyje už kelis rublius. Kasmet kolūkio valdžia ateidavo patikrinti, ar kolūkietis neprisiaugino kitos karvutės ir iš kokių miško aikštelių neprisišienavo daugiau šieno. Ieškodavo, landžiodavo po tvartus, o suradę ,,per daug” – išsiveždavo. Bet bado mes vaikai nejutome – karvutė davė pieno, vištos dėjo kiaušinius. Už rublius tėvai galėjo nupirkti paprasčiausių drabužių, kuriuos visi dalinomės iki tol, kol jie netiko persiūti ir dar kartelį panaudoti.

Vieną dieną kolūkio valdžia pranešė, kad tarybų valdžia labai rūpinasi daugiavaikėmis šeimomis. Taigi, mūsų šeima GAUS medžiagos VELTUI. Mane ta naujiena labai pra    džiugino. Kas nors mums duos ką nors veltui!  Mama man pasiūs nuostabią suknelę! Deja, mano džiaugsmas greitai užsibaigė. Tėvai griežtai atsisakė priimti tokias sovietų valdžios dovanas. Man buvo sunku suprasti, kodėl nepaimti, jeigu duoda. Tada tėtė man bandė išaiškinti, kad čia nėra valdžios geros širdies parodymas. Juk jie be mažiausių skrupulų prieš keliolika metų viską iš jų atėmė, o dabar tapo tokiais gerais, kad duos veltui skudurą.  

Toks davimas turėjo visai kitą tikslą:  padaryti žmogų nusižeminusiu prieš davusįjį, priversti jį jaustis visada skolingu davusiam, paversti žmogų nepilnaverčiu, besijaučiančiu, kad jis be tarybų valdžios pagalbos negali pasirūpinti savo šeima.  Paėmus tos medžiagos gabaliuką, sovietų valdžia būtų galėjusi panaudoti mus savo propagandai – žiūrėkit, kaip jie rūpinasi daugiavaikėmis Lietuvos kolūkiečių šeimomis. Žinoma, mano tėvai negalėjo nupirkti man gėlėtos suknelės (nebūdavo medžiagos), bet aš ir be jos kuo puikiausiai išaugau.  Ir gyvenimo pamoką išmokau:  Nieko gyvenime negali gauti veltui — visada vyksta mainai.  O mainuose ne  būtinai viskas apskaičiuojama pinigais.

* * *
Taigi, mieli už Lietuvos ribų gyvenantys lietuviai, ką mes išmainome/parduodame/atiduodame už iš Lietuvos gautus/išprašytus pinigus? Kodėl mes, gyvenantys turtingiausioje pasaulio šalyje (taip daug kas vertina JAV), negalime pasirūpinti savo sporto salėmis, savo vaikų knygomis, savo vaikų mokslais, savo televizija? Kodėl Lietuvoje gyvenantys žmogeliukai, kurie vos galą gali sudurt su galu, turi mums dar sumesti pinigų? Kodėl Lietuvos ūkininkas, net dešimt metų neturėjęs atostogų ar laisvos dienos ir nepajėgiantis nupirkti vaikams(ui) batų ar pasiųsti mokytis savo vaiką į universitetą, turi mums parūpinti televizijos programas? Ar mes verti turėti TV programą, sporto salę, laikraštį ar radijo programą (nepriklausomai nuo mūsų norų), jeigu už ją negalime susimokėti?  Ar tokie pinigų prašymai ir gavimai nepadaro mūsų šlykščiais savanaudiškais gobšuoliais: prašome, nes jaučiamės, kad Lietuva mums privalo duoti;  prašome, nes kiti paprašė ir gavo; gauname, nes žinome priėjimus prie valdžios; duoda, nes tai ne jų (valdininkų) asmeniški pinigai;  imame, nes duoda…

Prisiminkime lietuvių liaudies patarlę: ,,Visų nagai yra lenkti į save” ir pasipriešinkime savo prigimčiai, vis norinčiai ką nors gauti veltui. Juk veltui negalime gauti nieko. Gavimas veltui yra tik apgaulinga iliuzija. Dėl kelių litų (gaunamų iš Lietuvos) prarandame savigarbą, gerą vardą, nusižeminame, parsiduodame, ubagaujame. Lietuvoje pasilikę lietuviai baisisi mūsų gobšumu ir norais vis gauti daugiau ir veltui!  Jie mumis nepasitiki, įtarinėja, baisisi.  

* * *
Iš internetinių straipsnių, pasisakymų matyti, kad jie mūsų pastangas gauti Lietuvos pilietybę sieja su mūsų noru dar daugiau pasipelnyti iš Lietuvos, dar daugiau pasilikusius nuskriausti. Apaštalas Lukas paliko mums Kristaus perspėjimą: ,,Žiūrėkit, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto” (Lukas 12:15). Jeigu mes nedarysime jokių išvadų, tai aš jau dabar žinau būsimo referendumo dėl pilietybės rezultatus.

Saugokimės. Neduokime pagrindo, kad Lietuvos priešai panaudotų šiuos iš Lietuvos išprašytus pinigėlius tarpusavio kiršinimui, skaldymui – tiesioginiam Lietuvos naikinimui. Savo problemas spręskime patys! Jeigu mes nelinkę patys susimokėti už savo poreikius, vadinasi mums tie dalykai nėra svarbūs ar reikalingi.