Gyvenimas lyg pagal Dievo knygą

Kelios akimirkos iš a.a. dr. Petro Kisieliaus žemiškos kelionės
 
Bronius Nainys

,,Jau aštunta valanda vakaro, darbą turime baigti, nes dar du Jūsų apsilankymo laukia namuose, o po to, sakėte, pasitarimas ar pas Marijonus, Jaunimo centre, o gal net Ateitininkų namuose, Lemonte. Užrakinau priekines duris, kad bent daugiau jų nebeateitų,” – primena daktarui šio vakaro padėtį jam patarnaujanti medicinos seselė. ,,Kiek dar jų čia yra?” – pertraukia skubią seselės kalbą daktaras. ,,Gal dvidešimt,” – jau įpratusi prie kiekvieno vakaro patyrimo ramiai sako seselė.

,,Nesėdėtų, jeigu jiems mudviejų nereikėtų,” – irgi ramiai taria daktaras, net nepakeldamas akių nuo vieno, gal irgi jau dvidešimto, kruopščiai apžiūrimo paciento, ir seselė žino, kad, nepaisant valandų, be daktaro Petro Kisieliaus dėmesio, beje, visada rimto bei atsakingo, nė vienas iš tų sėdinčių neišeis, sulauks jo ,,naminiai” ir bent pusvalandžiui suspės jis į Ateitininkų namus nors žodeliu prisidėti prie svarstomo klausimo teigiamo išsprendimo. Nes tik tokių išvadų jis ieškojo ir kitoje savo jau savanoriškoje ,,profesijoje” (taip, profesijoje, daktarui Petrui dargi ypatingai būdingoje ir taip pat svarbioje, kaip ir gydymas žmonių, todėl ir tą žodį gal irgi geriau rašyti be kabučių) – nuolatiniam darbui Dievui ir Tėvynei, atiduodamas daug laiko, sveikatos ir išteklių.

Tai viena būdinga ,,smulkmenėlė” iš šios, ką tik pasibaigusios, dr. P. Kisieliaus išskirtinai ypatingos kelionės žemėje. Garbingos, prasmingos, turiningos ir naudingos kiekvienam žmogui, kuriam likimas lėmė su juo susisieti, ir ne tik medicinos srityje. Naudingos lietuvių tautai, kurioje Petras gimė, ją palaikančiai lietuvybei per patriotišką taurią lietuvišką šeimą, mylimai žmonai Stefai šį lietuvišką lizdelį nuo pat lopšio ypač skrupulingai saugant; Lietuvos valstybei, kuriai laisvę jis padėjo iškovoti ir nuolat rėmė jai palaikyti skirtas organizacijas darbu, o ypač aukomis; krikščionybei – katalikybei per Dievo tarnybai pasirinktą lietuvišką Ateitininkiją; valstybės tautinei, bet kartu ir krikščioniškai–demokratiškai politikai per Lietuvių fronto bičiulius. Visada pirmaujančiose, vadovaujančiose eilėse, visoje savo stiprybėje, kurią Petras susibrandino ne viešais reklaminiais pasiblizginimais scenoje, bet kukliais rankos paspaudimais prie durų, taip išreikšdamas pagarbą, padėką, nuoširdumą ir kiekvienam kitam šioje srityje plušančiam bendradarbiui. Ir kaip šiandien aptarti šią jo darbų visumą? Kur rasti tinkamus žodžius? Užtat dr. Petro Kisieliaus darbų aptarimo ir nėra. Gal ir nedrįstam. Nes toje visumoje, mielas bičiuli Petrai, mus visus tu buvai praaugęs. Už tai labai didžiuojuosi galėjęs būti tavo draugu: asmeniškai, šeimyniškai, visuomeniškai, politiškai ir pasikliauti tavimi kaip didele patikima atrama, svarstant su lietuvių tautos išlikimu ir Lietuvos laisvinimu susijusius uždavinius bei jų vykdymą. Ypač Lietuvių Bendruomenės gretose.

Susipažinau su Petru seniai, lietuviškos studentijos pogrindžio keliuose pirmosios bolševikų okupacijos metais. Gaila, aplinkybės iš atminties jau išblėsusios. Tačiau likęs būdingas prisiminimas iš nacių okupacijos laikotarpio, kai iš tolimos (man) Suvalkijos į mano tėviškės aplinką, gretimą kaimą Šiaurės Lietuvoje, prie pat Latvijos sienos, į savo bendrakursio, o mano gero draugo sesers vestuves buvo atsitrenkę trys nuotaikingi studentai. Tarp jų – ir dailus lieknas Petras. Ir tada išgirdau jį labai gražiai dainuojant. Už tai garbūs svečiai buvo iškilmingai priimti. Vaišinti jiems dar niekada neragautu naminiu ,,Kalnapiliu” ir apgyvendinti moderniame penkių žvaigždučių viešbutyje – daržinėje ant šieno stirtos, su visais patogumais ir net pusryčiais, nes rytą pabudęs Petras prie savo iš šieno susisuktos pagalvės rado vištos gūžtą ir padėtą kiaušinį. Šviežią, tikrą, organišką. Ir nuo tada su taip išskirtinai, net vištos pažymėtu Petru mano nei ryšys, nei draugystė nenutrūko. Ir buvau laimingas likimo leistas būti arba labai arti, arba kartu su juo. Ir iš to kartu šiandien prisiminti dar vieną lemtingą mano gyvenimo akimirką: Vokietijoje, Tuebingene, kur Petras ruošė medicinos mokslų daktaratą, jis ant mano ir mane neseniai prieš tris mėnesius palikusios Bronytės pirštų užmovė aukso žiedus.

Petro asmenybę, manau, man labai gerai pasisekė suvokti, kartu su juo dirbdant Lietuvių Bendruomenėje, kuriai irgi daug širdies bei greitai susimėtančų aštrių smegenų Petras buvo atidavęs. Jis taip pat ja kasdien sirgo. Čia išryškėjo ir Petro puoselėjamos didžiosios vertybės: Dievas – sieloje, Lietuva – širdyje, žmogus – aukščiausia dvasinė vertybė fiziniame gyvenimo kelyje. Jo požiūris ir gilus tikėjimas į Dievą jam, kaip šios žemės keleiviui, padėjo pasiruošti pomirtiniam gyvenimui, o tai brandino jo nepaprastą gerumą kitiems, tokiems pat bendrakeleiviams, iš kur formavosi jo požiūris į žmogų apskritai ir išskirtinę jų dalį – lietuvių tautą. Ir kam gyvenimo kelyje su juo susitikus šių jo puoselėjamų vertybių neteko patirti? Kiek žmonių, kartu ir mano šeimą, jis nemokamai gydė? Naujojo bėgimo iš Lietuvos pradžioje – kiekvieną trečiabangį. Kiek jis aukojo? Ar yra bent vienas, kuriam prašomos pagalbos dr. Kisielius būtų atsakęs? Net iš banko skolinosi, kai šimtą tūkstančių dolerių reikėjo pakloti perkant Ateitininkų namus. Šiuo atžvilgiu jis gyveno lyg pagal paties Dievo parašytą knygą. Buvo atvejų, kai kitiems materialinę pagalbą teikdamas skriaudė save. Turbūt niekada nebūtų galėjęs būti teisėju, nes visada norėjo žmogų ne kaltinti, teisti ir bausti, bet teisinti, atleisti. Net ir aiškaus nusikaltimo atvejais: palaukim, gal dar pasitaisys, – girdėjo artimieji iš jo lūpų sklindančią filosofiją net ir jam šiurpias nuoskaudas bėrusiųjų adresu. Ypač okupanto iš Lietuvos išvytų lietuvių santykių su Tėvynėje likusiais okupuotais broliais klausimus sprendžiant, kai už atviresnį požiūrį į juos ir ieškojimą kelių jiems padėti žinomi tauriausi lietuviai patriotai viešai buvo apšaukiami okupanto bendradarbiais. Šio absurdo mudu abu buvome paliesti. Dėl to vien tik tos kelios dr. P. Kisieliaus gyvenimo nuotrupėlės, prieš kurį laiką paklausto, ar jis norėtų savo gyvenimą pakartoti, užtikrintą atsakymą: ,,Taip, gyvenčiau taip pat, kaip gyvenau”, tik patvirtina.

Šventa tiesa. Šias vertybes puoselėdamas, mielas Petrai, Tu pats tapai vertybe, pavyzdys mums, tik jis gali būti mums per sunkus sekti. Todėl ir labai sunku išsiskirti. Rasti žodžių tarti paskutinį sudie. Ypač man ir mano šeimai, kuriai Tu tiek daug gero padarei. Mes tavęs labai pasigesim. Tau labai labai dėkui. Liūdėdami kartu su Tavo šeima, su artimaisiais, su buvusiais bendradarbiais, reiškiame nuoširdžiausią užuojautą mylimai žmonai Stefai, dukrai dr. Jolitai, sūnui dr. Petrui ir jų šeimoms. Ilsėkis, Petrai, Dievo globoje, nes savo gyvenime padarei viską, ko Jis iš tavęs norėjo.