Pokalbis su naujai išrinkta PLB pirmininke Regina Narušiene

— Esate veikli visuomenininkė, eilę metų užėmėte įvairias pareigas JAV Lietuvių Bendruomenėje. Kas paskatino pereiti į Pasaulio Lietuvių Bendruomenės veiklą?

— Jaučiau, kad PLB turi būti sustiprinta ir, tik perimant šios organizacijos vadovavimą, turėsiu galimybę atlikti savo užsibrėžtus tikslus. Šiandieną yra svarbu įtraukti tuos naujus imigrantus, kurie dabar apleidžia Lietuvą, kad būtų galima suprasti juos ir jų poreikius. Nors yra tik viena PLB, bet šiandieną ji susideda iš trijų dalių: tai senoji Bendruomenė, Rytų Bendruomenės ir naujieji emigrantai. Todėl mūsų Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, bent tokia, kokią mes pažinojome okupaciniu laikotarpiu, yra pasikeitusi. Kita vertus, joje galima atrasti ne tik skirtumus, bet ir daugelį atvejų, kas mus sieja. Tai kaip tik ir reikia išryškinti mūsų veikloje. Tą mūsų, beveik naująją bendruomenę reikia daugiau ir prasmingiau susieti, ir praplėsti jos veiklą. Kadangi užsienyje gyvena apie milijonas lietuvių, o tai beveik trečdalis tautos, ir Lietuva tikrai daug ką praras, jeigu mes neišliksime lietuviais. Nemaža dalis išvykusiųjų, tikėkime, sugrįš, daugelis nebesugrįš, bet vis tiek mes turime atiduoti tavo įnašą į Lietuvos gyvenimą.

— Stasys Barzdukas, vienas šios organizacijos steigėjų, PLB viziją išsakė šiais žodžiais: „...sąmoninga, kovojanti, patvari lietuvybė, kuria remiasi išeivijos lietuvių veikla”. O kaip Jūs išsakytumėte savąją viziją, kai šiandieną tėvynė nėra okupuota?

— Ji nėra okupuota, bet per šešiolika nepriklausomybės metų, nors ir gyvenant Vakaruose, Lietuva dar neturėjo užtektinai laiko subręsti ir įtvirtinti demokratinius principus. Iš dalies ir mes galime prie to proceso prisidėti, bet mūsų pagrindinis tikslas yra išlaikyti tautiškumą tarp užsienyje gyvenančių lietuvių. Mes turime kurti naujas bendruomenes, kurti lietuviškas mokyklas ir įvairias lietuvybės išlaikymo programas. Todėl mūsų jėgos turi būti pašvęstos tam, kad mes, gyvenantys užsienyje, išliktume lietuviais — išliktume Lietuvos dalimi.

— Šio mėnesio pradžioje, susitikime su prezidentu V. Adamkum, kuriame dalyvavo ir buvęs PLB pirmininkas Gabrielius Žemkalnis, Jūs išreiškėte norą turėti artimesnius ryšius su Tautinių mažumų ir išeivijos departamentu. Kokiais būdais norėtumėte bendrauti su šiuo departamentu prie vyriausybės?

—  Aš norėčiau turėti geresnius ir prasmingesnius ryšius su užsienio lietuviais, o ne Tautinių mažumų ir išeivijos departamentu. Arčiau tie-sos būtų, kad už Lietuvos ribų gyvena užsienio lietuviai, o ne išeiviai iš Lietuvos. Teisybė, daugelis mūsų išvyko, bet išvykome, kadangi, mūsų manymu, neturėjome kitos išeities. Kalbu čia apie tuos, kurie pasi-traukė iš Lietuvos, baigiantis II pasauliniam karui, ir tuos, kurie išvyko jau atgavus nepriklausomybę. Todėl siūlyčiau šį departamentą pavadinti Užsienio lietuvių departamentu ir jokiu būdu nesujungti mažumų su Išeivijos departamentu. Kalbėkime atvirai, vieni jų yra lietuvių tautos dalis, gyvenanti užsienyje, o kiti yra kitų tautų žmonės, gyvenantys Lietuvoje ir ieškantys savojo identiteto. Kaip gali surinkti į vieną departamentą programas, kurios turi tiek daug skirtumų jų sprendime. Užsienio lietuviai bando išlaikyti lietuviškąjį „aš”, gyvendami svetur, o kiti: lenkų, rusų, čigonų, vokiečių mažumos, tą bando daryti Lietuvoje. Nėra nieko bendro. Tai pirmasis mūsų nepasitenkinimas. Antras nepasitenkinimas — mūsų ryšiai nėra prasmingi. Jie nėra prasmingi, kadangi departamentas pasirenka, su kuo jie nori bendrauti ir bendradarbiauti. Jie neturi tiesioginės konsultacijos su užsienio lietuvių bendruomenėmis. Konsultuojamasi yra su paskirais asmenimis, ir tik su tais, kuriuos jie patys pasirenka. Reikalinga sukurti tarybą, kurioje būtų atstovai ir iš užsienio bendruomenių. Taipogi reikėtų atkreipti dėmesį ir į Lietuvių grįžimo į tėvynę informacijos centrą,  dar į vieną vyriausybinį departamentą, tiksliau sakant, biurą, kuris irgi rūpinasi užsienyje gyvenančių lietuvių reikalais.

— Bet Jums turbūt yra žinoma, kad praėjusioje kadencijoje PLB pirmininkas, kuris buvo ir jūsų organizacijos įgaliotinis Lietuvoje, dalyvaudavo Tautinių mažumų ir išeivijos departamento veikloje.

— Gabrieliaus Žemkalnio dalyvavimas buvo daugiau lėšų skirstyme, o ne kokios nors strategijos, veiksmo formavime ar planavime. O tai yra didelis skirtumas. Labai gerai, kad jis turėjo progą bent tiek prisidėti, bet ten turėtų dalyvauti atstovai iš Rytų, iš naujųjų imigrantų ir senosios bendruomenės.  

Pirmiausia reikia surasti bendrą kalbą ir tik tada bus galima sudaryti tikrąjį bendravimo modelį. Aš suprantu, kad mes turime PLB atstovą Lietuvoje, kuris mums atstovauja, bet, jeigu norime išdirbti tas programas paskiriems regionams, tai čia jau yra reikalingi tokie mūsų organizacijos atstovai, kurie ten gyvena ir supranta tas problemas, ir gali įnešti konkrečias idėjas, kaip jas teigiamai išspręsti.

— Jūsų įsitikinimu, išsakytu tame pačiame susitikime su prezidentu, išeivijos atstovai turėtų dalyvauti, įgyvendinant įvairias progamas, susijusias su mūsų išsisklaidžiusia tauta. Koks būtų geriausias būdas tai pasiekti?

— Bendra programa, kurią reikia kurti kartu, įtraukiant mūsų PLB atstovus. Žinoma, pirma reikalinga patenkinti Lietuvos žmonių norus, bet be mūsų indėlio tos programos ar šventės nebus ypatingai mums prasmingos, jeigu mes negalėsime prisidėti prie jų kūrimo.

— Taigi, mane kaip tik ir suintrigavo Jūsų išsakytas noras prezidentui, kad užsienio lietuviai būtų įtraukti į Lietuvos šventes. Jūsų žodžiais tariant: „ateina šventės, mes nenorime jų švęsti atskirai”. Kaip Jūs įsivaizduojate tą dalyvavimą?

— Už kelių metų švęsime Lietuvos tūkstantmetį. Iki šiol PLB, kitaip sakant užsienyje gyvenantys lietuviai, nėra įtraukti į šio renginio ar panašių renginių komisijas. Argi mes nesame Lietuvos istorijos dalis? Nors mūsų žmonės jau gyvena užsienyje seniai, bet jie yra išlikę lietuviais, tai kodėl jie neturėtų būti įtraukti į rengimo komisiją? Kitas pavyzdys, tai Valdovų rūmų komisija, kur yra sprendžiami rūmų paskirties klausimai. Mes pageidaujame turėti PLB erdvę, kartu su Sibiro lietuviais, JAV lietuviais ir kitais, nes mes visi įnešėme didelį indėlį į Lietuvos istoriją. Bet kažkodėl visa tai nėra priimtina kai kuriems rengėjams.

— Gal tokiu atveju, vietoj Valdovų rūmų geriau tiktų Signatarų namai, nes daugelis Nepriklausomybės akto signatarų vienu ar kitu laiku gyveno užsienyje, o vietos ten tikrai užtektų visoms interesuotoms grupėms?

— Aš sakyčiau — ne, ir atsakysiu kodėl. Valdovų rūmai nėra ats-tatomi tik kaip muziejus, nes tie rūmai yra valstybingumo simbolis. Žmogus, ar jis būtų mūsų tautietis, ar užsienietis, įėjęs į tuos rūmus, turėtų jausti, suvokti ir matyti, kas buvo ir kas yra mūsų Lietuva. Kalbu apie lietuvių tautos visumą, taigi ne tik žmones gyvenančius Lietuvoje, bet ir istoriją, kuri paaiškintų apie išsisklaidžiusią mūsų tautos dalį. Pasakyti žmonėms, kad nueitų kitur visa tai suvokti, iš tiesų neužtenka. Kadangi mes, užsienyje gyvenantys lietuviai esame mūsų tautos dalis, todėl ir turime teisę dalyvauti Lietuvos valstybingumo simbolio planavime.

— Kalbame apie bendravimą tarp Lietuvos žmonių, Lietuvos vyriausybės, Lietuvos valstybės ir išsisklaidžiusios mūsų diasporos. Ar Nacionalinis transliuotojas (LRT) irgi turėtų įsijungti į šią bendrą veiklą?

— Aš manau, kad Jūs matėte rezoliuciją, kuri buvo priimta PLB XII seime. Toje rezoliucijoje kaip tik ir kalbama apie reikalingumą rodyti Lietuvos televizijos programas užsienyje. Labai svarbu gauti žinias iš Lietuvos ir jas gauti tą pačią dieną. Lietuva gali tą atlikti, labai lengvai perduodama pasauliui stipresnį, palydovinės televizijos kanalo signalą. Pavyzdžiui, mes, Amerikoje gyvenantys lietuviai, turime galimybę tą signalą priimti ir kiekvieną dieną rodyti mūsų tautiečiams ne tik žinias iš Lietuvos, bet ir kitas programas, priduriant vietines aktualijas. Su Nacionalinio transliuotojo pagalba, yra galimybė transliuoti mažiausiai 10–12 valandų per parą. Tą patį galėtų padaryti ir kitos įvairių kraštų Bendruomenės.

Žinoma, visuomet yra internetas, bet jis jokiu būdu neatstos reguliarių televizijos laidų. Be to, dar ir šiandieną ne visiems yra prieinamas internetas.

— Praėjusiais metais XIII Mokslo ir kūrybos simpoziume Vilniuje Jūs pareiškėte, kad Lietuvos valstybė galėtų bendrauti su išsisklaidžiusia diaspora mūsų valstybės politikos formavime. Ar Jūs kalbate apie Lietuvos valstybės vidinį, ar užsienio politikos formavimą?

— Aš sakyčiau — visaip, priklausytų nuo reikalo. Pavyzdžiui, mes, gyvenantys už Lietuvos ribų, turime įtaką savo gyvenamos vietos valdžiai ir galime tuo pasinaudoti, žinoma, jei Lietuvai mūsų pagalba yra reikalinga. Mes galime kalbėtis su savo gyvenamų vietų atstovais, ar tai būtų šiaurės Amerikoje, ar Europoje, ir paveikti juos taip, kad jie vienaip ar kitaip padėtų Lietuvai. Bet mums labai reikalingas Lietuvos indėlis, kadangi be jos pripažinimo, rūpesčio ir bendravimo, negalėsime ne tik artimai bendrauti, bet ir egzistuoti kaip tautos dalis. Atskirai mūsų veikimas svečioje šalyje ribosis tik kokių nors klubų ar klubelių  veikla, o tokioje veikloje būsime atskirti nuo tautos kamieno. Šiandieną per daug mūsų gyvena užsienyje, ypatingai po įstojimo į Europos Sąjungą, kad Lietuva nenorėtų pasinaudoti esančiomis mūsų galimybėmis.

Taip, mes esame pasireiškę ir politinėje plotmėje. Darbo tikrai buvo daug įdėta, ieškant užtarimo JAV dėl Lietuvos įstojimo į NATO. O šiandieną kalbame apie įslaptintus KGB archyvus, dėl kurių neprieinamumo esame kategoriškai pasipriešinę. Kitas sunkus užmojis, kur taip pat jaučiame pareigą, tik šį kartą pasisakydami už tautos valią, kuri buvo išreikšta referendumo priėmimų, tai Rusijos atlyginimas už padarytą žalą okupacijos laikotarpiu. Aš žinau, kad tai yra sunkiai pasiekiami tikslai, bet, dirbant kartu, jie gali būti lengviau pasiekiami, nes turime galimybę kalbėtis su mūsų gyvenamo krašto vadovais, galime klausti jų, kodėl, pavyzdžiui, jei iš vokiečių buvo reikalaujama grąžinti atlygį už padarytą žalą, kodėl ir mums nepradėjus atkreipti Rusijos dėmesį į esamą situaciją.

— Tai Jūs siūlote PLB nariams tapti politiniais aktyvistais savo gyvenamuose kraštuose, taip kaip yra daroma JAV LB?

— Taip, paraginti per savo kraštus, kuriuose jie gyvena, o vienas būdų, kaip tik ir būtų per savo Kraštų bendruomenes. Mano giliu įsitikinimu, šis momentas yra labai svarbus Lietuvai. Aš manau, kad reikia kalbėti apie žalos atlyginimą, reikia, kad Rusija pripažintų, jog Lietuva buvo Sovietų Sąjungos okupacijos auka. Negalime keisti istorijos.

— Daugiau kaip prieš dešimtmetį įkurtoje Lietuvos Respublikos Seimo ir JAV LB komisijoje, PLB atstovai dalyvauja tik kaip stebėtojai. Ar Jus ir toliau tenkins ši situacija?

— Aš manau, kad nei PLB, nei Lietuvos atstovams nebus tai priimtina ateityje. Žinau, kad Kanada jau yra pateikus prašymą, prisijungti prie tos komisijos. Taip pat ir PLB žmonių tarpe yra norinčių įsijungti į šios komisijos darbus. Žinoma, turėsiu gauti valdybos sutikimą, dėl mūsų prisijungimo prie tos komisijos. Taip pat žinau, kad ir Seimo atstovai komisijoje pageidauja plėsti jos sudėtį, nes komisija turėtų apimti platesnę diasporos dalį. Manau, kad komisijos plėtimas įvyks gan greitai, bet kokia forma, kiek atstovų bus toje komisijoje, kaip jie veiks, ar bus pakeistas komisijos vardas, ir kokias galimybes turės, spręsime, manyčiau, per ateinančius keletą mėnesių.

— Ar Jus tenkina dabartinis pajamų mokesčių įstatymas, kuris reglamentuoja Lietuvos piliečių įsipareigojimus, jiems norint grįžti į tėvynę nuolatiniam apsigyvenimui?

— Sakyčiau, kad tie žmonės, kurių įplaukos yra apmokestinamos kitoje šalyje, neturėtų antrą kartą mokėti mokesčius Lietuvoje. Iš dalies įstatymo tvarka tas jau yra priimta. Jeigu mūsų valstybė nori susigrąžinti bent dalį išsibarsčiusios tautos, vienas pirmųjų, jeigu ne pats pirmasis, reikalavimų, būtų paruošti dirvą uždirbtam užsienio lietuvių kapitalui sugrįžti į tėvynę. Jei sugrįš lietuvių uždirbti pinigai, sugrįš ir jų savininkai. Tokiu atveju bus dviguba nauda Lietuvai — padaugės grįžtančiųjų skaičius ir pagerės Lietuvos ekonominis gyvenimas.

— Perėmus naujas pareigas, kokie bus pirmieji trys darbai per ateinančius šešis mėnesius?

— Pirma, susiorganizuoti — turiu puikią dešimties jaunų žmonių valdybą. Turime pasiskirstyti pareigomis ir nutarti, už ką kiekvienas būsime atsakingas. Pagal naujai priimtą PLB misiją ir viziją mes turime sukurti švietimo, mokslo, kultūros, sporto, jaunimo ir socialinių reikalų komisijas, ir nustatyti jų veiklos programą. Duoti eigą priimtoms PLB seimo rezoliucijoms, kurių buvo dvidešimt viena. Turiu pasakyti, kad kai kurios jau yra vykdomos, o kitos laukia savo eilės arba galimybių jas įgyvendinti.

Antra, tai stiprinimas mūsų organizacijos ryšių su įvairiomis Lietuvos institucijomis, o ypač su Lietuvos žmonėmis, suteikiant jiems kuo platesnę ir išsamesnę informaciją apie mus, mūsų veiklą, mūsų norus ir mūsų pasiekimus, kad jie nebūtų abejingi užsienyje gyvenantiems lietuviams. O kad tai pasiektume yra svarbu užmegzti artimesnius ryšius su žiniasklaida — radiju, televizija ir laikraščiais. Tą turime daryti abiejose Atlanto pusėse. Reikia taip pat apsispręsti, kaip pagyvinti ir pagerinti žurnalo „Pasaulio lietuvis” leidybą, suteikiant dar daugiau informacijos mūsų išsisklaidžiusiems nariams ir visuomenei.

Trečia, išvystyti veikimo strategiją, kurios akcentas turėtų būti —  mes nesame išeiviai, o tik užsienyje gyvenanti mūsų tautos dalis ir norime tokiais likti, nes be Lietuvos pagalbos tapsime britais, airiais, ispanais ar amerikiečiais. Lietuvai nereikalinga nudžiūvusi šaka.

— Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Leonas Narbutis