NATO XXI amžiuje

Danutė Bindokienė

Vis dažniau pasigirsta klausimas: ar NATO dar reikalinga ir kokia jo paskirtis XXI a.? Susivienijusios prieš raudonojo komunizmo grėsmę šaltojo karo metu, Vakarų demokratijos tikėjo, kad tik bendromis jėgomis galės tai grėsmei atsispirti, nuo jos apsisaugoti. Tačiau ne tik šaltasis karas, bet ir Sovietų Sąjunga — jau  praeitis, o NATO ne tik išliko, bet ryžosi savo narių eiles išplėsti, įsileidžiant kai kurias sovietų imperijoje buvusias šalis. Taip NATO narėmis tapo valstybės, kurios dar neseniai buvo priešų sąraše ir iš dalies NATO pareiga buvo nuo jų saugoti laisvąjį pasaulį.

Š.m. lapkritį Rygoje vyks NATO šalių susitikimas, kur tarp kitų opių reikalų, bus svarstomos ir  ateities gairės, įžengus į XXI šimtmetį. Jau dabar aišku, kad NATO turi tik du pasirinkimus: pamažu užbaigti savo egzistenciją, arba išsiplėsti į globalinį savitarpio pagalbos vienetą, įtraukiantį ne vien Europą, bet ir kitus žemynus. Tarp pirmųjų galimų ,,globalinių” NATO partnerių jau minima Japonija ir Australija, o NATO pajėgų įsijungimas  Afganistane, buvo būtent pats pirmasis žingsnis už Europos žemyno ribų. Afganistane šiuo metu yra per 16,000 NATO šalių karių (įskaitant ir pačių naujausių narių, pvz., — Lietuvos), iki šių metų galo tikintis šį skaičių padidinti iki 25,000.

NATO vadovybė tvirtina, kad karinių pajėgų pasiruošimas ir strategija toli pažengusi nuo 1990-ojo dešimtmečio vidurio, kai buvo pasiryžta įsikišti Balkanuose, besistengiant sustabdyti ten prasidėjusį genocidą. Šiuo metu  NATO tikslas yra sukurti modernias, greitai galinčias iš vienos vietos į kitą judėti ginkluotas pajėgas ir įsigyti priemones tą judėjimą atlikti. Visų šios organizacijos narių kariai atlieka tą pačią pasiruošimo programą ir dėl to gali greitai bei veiksmingai reaguoti, kur tik iškyla pavojus. Žinoma, toks užmojis reikalauja ir nemažai pastangų, ir ypač lėšų, todėl ne visos (įdomu, kad būtent pačios turtingiausios, tarp jų ir JAV) valstybės mielai sutinka savo duoklę atiduoti. Nors Amerika visuomet turi didelius reikalavimus ir konkrečius pasiūlymus kaip NATO pajėgas padaryti dar veiksmingesnes, tačiau labai vangiai skiria dolerių tomis programoms vykdyti. Išimtis yra Vokietija, kurios kanclerė Angela Merkel pasižadėjo nesigailėti išteklių, kad NATO įveiktų naujojo tūkstantmečio iššūkius.

Būsimame NATO šalių suvažiavime Latvijoje, be abejo, bus diskutuojamas ir naujų narių priėmimas. Čia vėl gali kilti nesutarimai tarp kai kurių narių ir pasipiktinimas iš Maskvos pusės, nes tarp laukiančių ant NATO slenksčio yra Makedonija, Albanija, Gruzija ir Ukraina. Nors pirmosios dvi galbūt nesusilauks Rusijos prez. Vladimir Putin protestų, dėl pastarųjų dviejų gali būti nemažai nemalonumų. Tačiau, kaip praeitis parodė, kai į NATO duris beldėsi Lietuva ir kitos dvi Baltijos valstybės, į Maskvos protestus nebuvo atsižvelgta ir durys šioms šalims atidarytos. Neturėdama kitos išeities, Rusija su šia padėtimi susitaikė ir didelių problemų neiškyla. Žinoma, nei Ukraina, o juo labiau Gruzija, nėra dar tinkamai pasiruošusios NATO narystei. Joms dabartinės narės tegali pasiūlyti savo patarimus, patirtį bei programas, kurios ateityje padės išlaikyti ,,įstojamuosius egzaminus”. Daug pagalbos šiuo atveju abiem šalims jau ir dabar teikia Lietuva, kurios narystei priešinosi ne viena NATO narė, teigdama, kad ,,iš jos nieko neišeis”. O dabar kaip tik Lietuva yra viena uoliausių visų NATO programų rėmėja, prisidedanti visur, kur tik jos pagalba reikalinga, tuo įrodant, kad ne vien didelės ir turtingos valstybės organizacijai gali būti naudingos: mažos, bet uoliai savo įsipareigojimus vykdančios šalys kartais yra dar vertingesnės savo uolumu ir pareigingumu. Kur link ilgainiui pasuks NATO, XXI a. slenkant į priekį, galbūt daugiau paaiškės po šį rudenį įvyksiančio suvažiavimo.