Negailestinga informacinio amžiaus demokratija

Vladas Krivickas

Viena žymiausių ir savičiausių lietuvių rašytojų Jurga Ivanauskaitė mirė sulaukusi vos 45 metų. Produktyvi, nenuilstanti rašytoja ir dailininkė visą gyvenimą kūrė ir eilėraščius. Rinkinys ,,Odė džiaugsmui” pasirodė rašytojai mirštant...

Apie tai, ką J. Ivanauskaitės netektis reiškia Lietuvos kultūrai, jau pakankamai prirašė mūsų spauda. Tačiau norisi atkreipti dėmesį į vieną dalyką, kuris išryškėja panagrinėjus negailestingos informacinio amžiaus demokratijos reiškinį.

Informacinio amžiaus demokratiją negailestinga pavadinau todėl, kad čia visi internautai yra lygūs skleisti savo idėjas ir prasimušti iš niekam nežinomų svaičiotojų į skaitomiausių autorių gretas. Virtualioje erdvėje besisukantiems kilobaitams nė motais amžinosios vertybės. Jos paliekamos tam, kas ir yra už tai atsakingas — laikui.

Kitaip tariant, jeigu kažkas internete sugeba paskelbti informaciją, kuri sudomina didelį kiekį žmonių, jis spoksotojų į mirgančius kompiuterių ekranus greitai iškeliamas į laikinos šlovės panteoną. Pavyzdžiui, populiariausio pasaulio blogo autorius — ne koks nors garsus rašytojas ar įtakingas politikas, bet garsenybių paskalas populiariu stiliumi kasdien pateikiantis pseudonimu Perez Hilton prisistatantis Miami gyventojas.

J. Ivanauskaitės atveju, negailestinga informacinio amžiaus demokratija suveda mus akistaton su mūsų pačių nesugebėjimu tinkamai įvertinti savo tautos talentus. Kalbu ne apie formalius apdovanojimus ar sporadiškas liaupses, bet apie informacijos skleidimą užsieniui, kur būtų profesionaliai, o ne banaliu rėkiančios reklamos stiliumi, pristatomi talentingiausiųjų lietuvių pasiekimai bei atlikti darbai. Čia galima pradėti nuo interneto, tačiau problema tęsiasi daug toliau.

Apie vienos žymiausių Lietuvos rašytojų mirtį anglų kalba pranešė vos vienas interneto leidinys — Europos Sąjungos šalyse leidžiamas nepriklausomas ,,Jurnalo”. Keletas kitų interneto svetainių persispausdino šio leidinio informaciją. Kugelio receptų anlgų kalba kelis kartus daugiau nei solidžiai pateiktų žinių apie vienos originaliausių Rytų Europos rašytojų tragišką mirtį.

Iš esmės tai neturėtų stebinti. Informacijos anglų kalba apie J. Ivanauskaitę tikrai nebuvo per daug ir jai gyvai esant. Nors jos biografijos faktus cituojančios naujienų agentūros nepamiršta išvardinti, į kiek kalbų yra išversta šios autorės kūryba, ne visuomet paaiškinama, kad dažniausia turima omenyje kūrybos nuotrupos, o ne visas veikalų korpusas.

Taipogi reikia pripažinti, jog anglų kalba tiek ekonominėje, tiek meno rinkoje tebėra ir greičiausiai dar ilgai bus dominuojanti. Sveikintina, kad vienas J. Ivanauskaitės romanas buvo išverstas į vokiečių kalbą, tačiau tenka tik apgailestauti, kad nė vienas didesnis rašytojos kūrinys, mano žiniomis, nėra išverstas į anglų kalbą.

Jaučiuosi drąsiai galįs apie šią problemą kalbėti, nes nuolat susiduriu su nusivylusių užsieniečių žvilgsniais, kai imu jiems pasakoti, kiek maža lietuvių tauta turi talentingų rašytojų. Kas antras, jei ne kiekvienas iš jų tuojau pat išreiškia norą nubėgti į artimiausią ,,Borders” ir nusipirkti ką tik išgirtą veikalą. Jaučiuosi lyg koks melagis ar savo kultūros griovėjas, kai pagaunu save bečiumpantį naivų amerikietį už skverno: ,,Palauk, tikrai atsiprašau, bet kol kas šio autoriaus romano ‘Borders’ nusipirkti negalima”. Natūralus klausimas — kur galima? Paprastai atsakymas yra — niekur, nes jo kūryba nėra išversta į anglų kalbą.

Po tokio pokalbio nusivylusiame užsieniečio žvilgsnyje nesunku pamatyti šiek tiek ironijos: susitvarkykite savo kieme, išsiverskite savo genijus ir tada jau girkitės...

Čia nemažai galėtų pasitarnauti internetas: biografijos puslapiai bei kūrybos analizės anglų kalba, forumai apie vertimo subtilybes. Taip pat, didesnis dėmesys viso pasaulio universitetuose, kuriuose dėstoma lietuvių kalba ar literatūra, vertimo menui. Nesinori būti tuo verkšlenančiu prašytoju, kuris ragintų valdžią skirti daugiau pinigų garsiausių lietuvių rašytojų vertimams į anglų kalbą. Juk gyvename rinkos ekonomikos valstybėje. Net ir Lietuva save tokia laiko. Ir šiapus, ir anapus Atlanto yra nemažai verslininkų, kitų sričių pasiturinčių žmonių.

Manau, būtų visai logiška kreiptis į juos (tai turėtų daryti ir tam tikrą įtaką turinčios organizacijos, kiti pilietiniai judėjiimai) ir prašyti asmeniškai paremti lietuvių rašytojų kūrybos vertimus, leidybą bei išverstų knygų pristatymus. Puiki grožinės literatūros vertimo skatinimo priemonė galėtų būti vardinės stipendijos, kuomet pinigai skiriami konkrečiam gabiam asmeniui išversti konkretaus rašytojo kūrinį.

Informaciniame amžiuje informacijos generavimas ir jos reklama yra viskas. Kol to neįsisąmoninsime, medžiagos anglų kalba apie kugelį bus daugiau nei apie aukščiausio lygio lietuvių rašytojus. Negailestinga informacinio amžiaus demokratija pripažįsta tik vieną ginklą: dalyvavimą ir asmeninį indėlį. Kol kas banalaus šūkio — ,,jei tavęs nėra ‘Google’, tu neegzistuoji” — dar niekas nepaneigė.