Rinkos ekonomikos nepaliesti

Paulius Saudargas        

Ar perkrautas kiniškų blizgučių kaleidoskopas lentynų labirintuose – akivaizdus  rinkos ekonomikos įrodymas? Ar tikrai gyvename natūralios konkurencijos sąlygomis? Išvagoti šią problemą baltąsias lankas pasikinkius įkvėpė gyvenimiški pavyzdžiai. Pasimėgavęs egzotiškais rinkos ekonomikos nepaliestais, paskutiniais sovietinės tvarkos „Mohikanais” pabandysiu juos suprojektuoti į globalesnes, klestėti bandančios valstybės, problemas.

Nieko nestebins sovietinė tvarka valstybinėse įstaigose, tačiau nepatikėsite, kad Lietuvos didmiesčiuose galima rasti ir pelno siekiančių verslo įstaigų, kurių paslaugų kokybė ir atmosfera kvepia toli gražu ne Europos Sąjungos ar klestinčio kapitalizmo standartais, o sovietiniais. Toliau seka mokslininkų sluoksniuose nugirsta vieno pavyzdžio iliustracija.

„Mes, mokslininkai, – nereiklūs žmonės. Pakilę pietų pertraukai iš ketureilių lygčių ir nanodalelių pasaulio, nelabai tesirūpinam kuo pildom skrandžius. Aplinkinių ‘servisų’ meistrai – taip pat vyrai neišrankūs. Sušliaužiam visi, apspangę lyg zombiai, fizinio ir protinio darbo nualinti, į nedidukę, nuo senų laikų šaknis įleidusią valgyklėlę. Kartais ant durų randę raštelį: „šiandien valgykla dėl svarbių priežasčių nedirbs”, pakimbame laike ir erdvėje lyg ,,Windows”  ir lėtai išsiskirstome kas kur. Silpniausieji nusprendžia tą dieną nevalgyti. Nusistovėjusi tvarka būna negrįžtamai sužalota. Dėkui Dievui tai nutinka retai. Kartais tvarka pažeidžiama dalinai – valgykloje randame pradėtus remonto (griovimo?) darbus, užklydusius prekybos agentus ar kanalizacijos avariją. Natūralus „valgyklininkių” darbo pasidalijimas griūna užleisdamas vietą aštraus siužeto situacijoms.

Jeigu force majeure aplinkybių nėra, stengiamės gyventi draugiškai. Valgome skaniai, nes dėl skonio nesiginčijama. Skonio —  tiek valgymo, tiek aplinkos dizaino prasme. Tačiau mes, kaip mokslininkai, gerai išmanome fizikinius dydžius tame tarpe ir temperatūrą (T), o kaip visuomenės atstovai dar žinome, kad valgių temperatūra ne visada turi būti lygi aplinkos. Mano mėgstamiausias patiekalas: „mokyklinė” arbata patiekiama briaunotose stiklinėse nebrangi ir jaukiai drungna, kartais pagardinta „Fairy” primenančia putele. Arbatžolių išmokau nepasigesti. Kartais ramybės neduoda šventvagiškos fantazijos imti bilietus už atrakcioną: „kelionė į tarybinių laikų mokyklos valgyklą”.

Kartą, iš darbo išėjus vienai „valgyklininkei” tvarka buvo negrįžtamai sužalota. Mums mokslininkams, iš karto buvo akivaizdu, kad priėmus naują etatinę „valgyklininkę” (t.y. pakeitus pradines sąlygas) sistema tikrai nenusistovės į ankstensę pusiausvyros būseną. Naujoji tvarka patinka ne visiems. Kai kam kyla klausimas: kodėl maistą įdėjus pašildyti į mikrobangų krosnelę pastaroji nėra įjungiama? Diletantai. Juk akivaizdu, kad taip siekiama kompensuoti šilumos perteklių, kuris skleidžiamas stumdantis su padėklais eilėse. Gerai, kad dėl garnyro sukti galvos nebereikia: naujoji  „valgyklininkė”, išklausiusi diletantiškų svaičiojimų, paslaugiai nusprendžia pati. Taigi valgyklėlę minime tik geru žodžiu — kad nusistovėjusios tvarkos nesutrikdytume.”

Iš tiesų smagu, kad Lietuvoje dar esama tokių laike užkonservuotų ir konkurencinių rinkos sąlygų nepaliestų vietų. Natūraliai susiklosčiusi monopolija. Tai antikvariniai pavyzdžiai – nepavojingi, nes akivaizdūs. Kaip žinia, pavojingiausias priešas tas, kurio nematyti. Kiek veiklos Lietuvoje vykdoma monopolinėmis sąlygomis? Milijoninės ir milijardinės veiklos? Jeigu neturėtume su kuo palyginti ar sukeltų šypsena „tarybinė” paskutinių Mohikanų tvarka ir paslaugų kokybė? Pastebime, piktinamės, pasišaipome – galime daugiau neateiti. Tačiaus pagal kokius kriterijus eilinis vartotojas įgalus vertinti ir įtakoti prekių bei paslaugų kokybę tų kompanijų, kurios Lietuvoje tapusios jau antrąja religija?

Kaip netikėsi, kai sudievinta būtybė „Teo” iš žydrųjų ekranų su Kašpirovskio įtaiga nekvestionuotinai teigia „galinti viską”. Buvusio „Telekomo” išnaromis net nebekvepia. Žvelgi, tūlas rinkėjas, į paslaptingąjį „Teo” lyg į aštuntąjį pasaulio stebuklą, lyg nebegrįžtantis iš pasivaikščiojimo po transcendenciją Gintaro Patacko eilių lyrinis herojus: „Ir išvyst pro miglą palaimingą / Debesį, vaiduoklį ar flamingą”. Monopolinė situacija tikrai gali viską.

Kitas gigantas „Maxima” dieviškų galių žada pačiam vartotojui: „Maxima — tu gali.” Taigi ir stumi sunkiasvorius prekių vežimėlius lyg sudievintas Heraklis, įtikėjęs savo pirkimo galia. Patrauklusis spindesys, spalvų ir formų miražai užliūliuoja pirkėją, kuris, parvilkęs namo toną kiniškų blizgučių ir hormoninių vištų, atilsio ieško dar viename užburtame bukinimo rate — televizijoje. Stumiam prekių vežimėlius, kartu beprasmiškai stumiam laiką prie TV ekranų, lyg savo likimo akmenį – kaip tas prakeitasis Sizifas, o ne didvyris Heraklis. Paslaugūs prekybos centrai mums diktuoja ir kada šventes švęsti ir kuo vaikus maitinti. Džiūgaujam nutvieksti šinšiliškų „ramaus idioto” šypsenų kaip tas pavargęs Antano Škėmos personažas („Baltoji drobulė”).

Bent jau valdžią renkame demokratiškai – norėtųsi atsidusti. Ten tikrai didelė ir natūrali konkurencija, tikriausiai, jokio monopolio... Deja žuvis pūna nuo galvos. Jeigu jaučiame supuvusios uodegos smarvę, kažin ar galva gali būti sveika. (Lyrinis nukrypimas: žuvies galva ir buvo kalčiausia, kad ji numirė ir dabar pūna).

Valdžios vystymąsi Lietuvoje galima trumpai apžvelgti taip: likimas lėmė, kad revoliuciniam Sąjūdžiui ir jo palikuonėms „dešiniosioms” partijoms teko konstruoti Valstybę ant buvusios santvarkos griuvėsių. Kažin ko per trumpą (tarp rinkimų) laiką nesukonstruosi, tai ir įsivyravo vadinamasis „švytuoklės principas”. Švytavo, kol į žaidimą nebuvo įlietas dar vienas labai svarbus parametras: Europos Sąjungos parama. Apie kokią natūralią konkurenciją dabar galima kalbėti tarp prie lovio buvusiųjų ir tų partijų, kurios netinkamu laiku švytuoklės buvo nusviestos į politinį užribį? Argi tai ne monopolija, kai interesų konfliktu vadinamas veikimas tampa pagrindine veiklos gaire? Kai „saviems” yra kuriamos darbo vietos valdžios institucijose; kai ES parama nukreipiama savoms įmonėms? Tai – valdžios monopolija.

Todėl neapsigaukime iliuzija, kad gyvename laisvoje, demokratinėje ir laisvos konkurencijos šalyje. Gyvename monopolistų sukurtame pasaulėlyje — lyg milžiniškame ,,realybės šou”. Šią realybės laidą transliuoja visos televizijos ir radijo stotys, apie jį kasdieną rašo šalies spauda, kiekvieną dieną mes jį vaidiname ir patys stebime. Režisuojam tik ne mes.