Netiesa, kas įprasta kalbėti

Vytautas Volertas

Netiesa, kad Lietuva pirmauja savižudybėmis, girtuokliavimu, gobšumu, pavydu ir kitokiomis baisiomis nuodėmėmis. Netiesa. Nei gobšumo, nei pavydo jokie instrumentai nematuoja, o kiek nusižudo kur nors Indonezijoje, kiek išgeriama alaus ar pikto spiritėlio kitose pasaulio šalyse — statistika savo įmantrumais susuka taip, kas ją, ištvirkėlę, paprašo. Dabar tik ir skamba lietuviškoje žiniasklaidoje: mes tinginiai, girtuokliai, mušeikos, paleistuviai, o visas šis skambinimas yra netiesa. Nekaltinkime visų dėl vieno, kaip esame įpratę. Lietuvos žiniasklaida knaisioja plūduriuojantį purvą ir nemato gražių, gaivių visuomenės dirvų, kur ji, purvą pamėgusi, neatsilanko. Taip ir skaitome, taip ir girdime: Jonas, Seimo narys, vaikystėje įkando katei į uodegą; Petras, įstaigos viršininkas, padėjo giminaičiui gražią merginą susirasti; Anzelmą, policijos vadą, matė su svetimo moterim turguje kalbantis. O kada bus paskelbta, kad po tyrimų Jonui, Petrui ir Anzelmui mesti kaltinimai rasti beverčiais? Žiniasklaidos vaizduojamas gyvenimas atrodo, lyg iš skalbimo mašinos ištrauktas rūbas — raukšlėtas ir suveltas. Einąs laikas apkaltinimus palieka lyg ant kaktos užrašytus ir ateityje jų paliestiems ardo ryšius su žmonėmis.

Gera vyriausybė visada užtikrina žmonėms dvasinę laisvę. O kiek gerų vyriausybių iš keliolikos, buvusių po 1990 metų, Lietuva turėjo? Gatvių galvočiai šūkaudami kalba, kad gerų neturėta. Blogi buvę prezidentai, premjerai, visi ministrai ir viceministrai, apskričių viršininkai ir savivaldybių darbuotojai — blogi gal dešimt tūkstančių asmenų, kurie sėdėjo valdiškose įstaigose. Tai sukčiai, kyšininkai, korupcijos meistrai, savanaudžiai. Šiems garsiakalbiams pritaria net ir tie, kuriuos apkalba. Jei aš blogas, tai ir kiti blogi — štai kokia paguoda.

Bet minutėlę ar dvi, prašau! Kuris, pone kaltintojau, iš tų nedorų žmonių iš tavęs paėmė kyšį, kiek paėmė, ką iš tavęs nusuko? Anicetas, sakai. O kiti? Kodėl visus kaltini, jei tik Anicetas tau nusikalto?

Žinoma, buvo anicetų, Stalino palikuonių. Ne vienas kyšininkavo, ne vienas savais įstatymais muitinėse tvarkėsi, ne vienas prisigriebė valdiško turto, ne vienas žentą į teisėjus įstūmė. įstaigose raštininkėliai save biurokratijos riteriais laikė, o klientus į baudžiauninkus nustūmė. Buvo, kur nebus. Ir kaip nebus? Juk išlindome iš dvokiančios sovietinės administracijos maišo, juk daugelis senesnių tarakonų ir dabar šildosi valstybės užkrosniuose. Bet ar visi ministrai buvo sukčiai? Ar visi aukštieji ir aukštosios keitinėjo žmonas ar vyrus? Gal tik pusė. Buvo daug teisingų, pasišventusių ir darbščių žmonių anksčiau, jų yra ir dabar. Tačiau aimanavimais, besiskundimais, dejavimais ir smagiais liežuvėliais yra sudaryta tokia nuotaika, kad visi politikai ir valstybės tarnautojai laikomi nusikaltėliais. Tai neteisingas ir žalingas galvojimas.

Ar konstitucija yra aukščiau už sąžinę? Ar valdžia remiasi vien peržengdinėjimais įstatymais be žmoniškumo ir širdies? Valdžios forma yra nesvarbi, yra svarbi jos dvasia. O į valdžią turėtų eiti tik tie, kurie suvaldo save ir savo šeimas.

Yra tokių Lietuvoje, daug yra. Tačiau iki šiol ten melu, sukčiavimais, papirkinėjimais akiplėšiškai veržėsi aferistai, keistuoliai, komunizmo pirmūnai, Rusijos slapti tarnai, didžiagerkliai vėplos. Jų dauguma  patys save išryškino sukčiavimo, kvailumo, korupcijos darbais. Pasirodžiusi, kas ji yra, ta dauguma buvo išstumta lauk, arba pati išėjo. Lietuvos administracija yra daug švaresnė ir protingesnė, kaip buvusi prieš dešimtmetį. Net oficialių kerėtojų Prezidentūra neturi. (Tiesa, anksčiau tarp ministrų nebuvo kunigaikštienių, o šiandien viena karūna jau žvilga.) Tad gal atėjo laikas ir doriems asmenims valdžion įsijungti, visiems tiems, kurie gerbia konstituciją ir turi sąžinę? Gal dabar viešos pareigos jau nebus juodu ženklu, ant nugaros išrašytu? Lietuvos reikalai yra visų jos žmonių ir viso pasaulio lietuvių reikalai. Rūpestis jais mus suartins. Bet netinka dėl kiekvienos nesėkmės šūkauti, verkauti ir nuo galvos rauti plaukus. Juk plikos galvos nuo nelaimių neapsaugo. Netinka ir tikėti aimanuojančių raudomis, nors tų aimanuojančių būtų daugokai. Juk nei tapybos, nei skulptūros, nei muzikos darbų vertės dauguma nenustatinėja.

Jau atėjo laikas ir doriems asmenims į Lietuvos politinį gyvenimą įsijungti, nes laukiama valdžios, kuri sudarytų sąlygas piliečiams reikštis gerais darbais ir suvaržytų blogų darbų vykdymą — reikia pagarbos įstatymams, teisingų baudų nusikaltėliams ir sąžinės politikams bei kantrybės juos stebintiems. Nelaiminga tokia valstybė, kurioje kiekvienas pareigūno žingsnis yra laikomas įtartinu. Tai psichiškai nesveikų visuomenė.

Yra sudaryta „mažumos” vyriausybė, kurią greitai turės patvirtinti Lietuvos Seimas. Atrodo, kad vyriausybėn numatyti ministrai ir viceministrai buvo iš visų pusių apžiūrėti, apkalbėti, įvertinti, kiekvienos partijos svarstyklėse pasverti ir rasti švariais piliečiais, ne paprastais namų darbo politikais. Jei ant kurio peties buvo pastebėtas šapelis ar kada nors iš jo garbingos burnos išgirstas aukštybėms nederantis žodis, tokį nustūmė pašalin. Taigi kandidatai turbūt yra tvarkoj ir juos reikės tvirtinti, jei iš giedro dangaus staiga neiškris koks nors negražumas. Turėsime „mažumos” vyriausybę iš keliausime pirmyn. Tiesa, šie kairuoliai nesistengs, kad mokyklose būtų pabrėžtas tautiškumas ar tikėjimo reikšmė, bet jie, kairuoliai, aktyviai spręs (ir išspręs?) socialines problemas — darbų stygių, fiziškai nesveikų globą, alkoholizmo bėdas, emigracijos sulėtinimą. Visi stebėsime ir vėliau skaičiuosime, kiek įvykdyta, kiek trūko iki įvykdymo. Tautinį auklėjimą tęs jaunimo ir visuomeninės organizacijos, religija rūpinsis Katalikų ir kitos Bažnyčios. Kairieji niekados nepasižymėjo patriotizmu ir religingumu.

Geros sėkmės vyriausybei, išminties visuomenei! Nekaltinkime nei vieno ministro dėl pirmų žingsnių, neauginkime nepasitikėjimo, kad ankstyvi kaltinimai nebrandintų keršto visuomenei. Juk kerštas yra išprotėjimas. Mieloje Lietuvoje įsiveskime naują madą. Ne kokią Paryžiuje, Romoje, Berlyne ar New York mieste išgalvotą, nejuodais dažytų nagų ar atkištų batų madą, kai už kiekvieno slenkstelio koja kliūva ir po pusdienio reikia pirštus apraišioti. Savą madą, kylančioje Lietuvoje išminties pagimdytą: nedejuoti, nesikabinėti, dirbantiems leisti dirbti, su iškilmingu kantrumu stebėti, bet sąmoningai nusikalstančius išspirti lyg musmires į visuomenės šiukšlyną, iš kurio jie niekados neįstengtų pakilti. Gyvenkime pakantos ir tiesos mada. Tada sužlugs mūsų dirbtinai kuriami pasižymėjimai įvairiose bjaurystėse, nebus kalbama, kad tarp Baltijos valstybių esame paskutiniai žemės ūky, blogiausi kalviai, didžiausi tinginiai žemelėje. Kantrybės stoka mus stūmė į neviltį. Pratinkimės gyventi naujos mados išmintimi.