12-31-08
KOMPOZITORIAUS VL. JAKUBĖNO BALETO ,,VAIVOS JUOSTA” PASTATYMO REIKALU

Viešas laiškas Čikagos lietuvių operos valdybai

,,Kūrybiškumas yra sąlyga ne vien išlikti tautiniu junginiu, bet ir palikti universalioje žmonijos atmintyje.”

Nors tautiškumo problema vakar ir šiandien pasikeitė dėl šalių politikos suvienodėjimo, bet atsakomybė už tautą ir valstybę i š l i e k a patriotiniuose sluoksniuose, t. y. tarp aukštesnio sąmoningumo ir gilesnės dvasinės brandos žmonių.

Faktas, kad jų vis mažėja, verčia susitelkti. Būtent todėl prašome Čikagos lietuvių Operos valdybos talkinti Vlado Jakubėno baleto ,,Vaivos juosta” restauravimo užbaigimui – 2009 m. savo pastatymo lėšas skirti šio baleto atgimimui.

Muziką (iš autoriaus rankraščio) mes jau restauravome, išleidome fortepijoninį klavyrą. Šokių pavadinimai – lietuvių ir anglų kalbomis. Dabar reikia sukurti choreografiją ir tam tikslui muzikos įrašus, t. y. kompiuteriu atkurtą baleto partitūrą (iš klavyro).
Sąmata: 50,000 Lt choreografijos kūrybai ir muzikai (3 v. 4 pav.) įgarsinti, už 30 min. – 6,000 Lt. Muzikinės medžiagos yra 2,5 val. trukmės.

Leiskite tikėtis, kad Jūs nepamiršote Vlado Jakubėno įnašo Jūsų Operą išgarsinant. Naujame mūsų leidinyje ,,Darbai ir metai”, kurį Jums dovanojame, visa tai surasite. Tai pakankamas pagrindas priimti sprendimą, palankų V. Jakubėno atminimui įamžinti – būtent su Jūsų kūrybinės aukos materialine išraiška.

Lietuvos Tūkstantmečiui nuostabesnės dovanos Tėvynei ir būti negali, nes pagoniškoji lietuvių Mūza – Vaiva tikrai to verta. Čia dar galima įjungti ir literatūrinį Vinco Krėvės fondą Kanadoje, nes libretą šiam baletui sukūrė būtent V. Krėvė.
 
Kompozitoriaus Vlado Jakubėno draugijos Čikagoje ir Vilniuje
valdybos narių vardu, ats. sekretorė Erika Brooks

Draugijos Čikagoje pirmininkas Edvardas Šulaitis

 P. S. Šio viso milžiniško darbo iniciatorė yra kompozitoriaus Vl. Jakubėno draugijos Lietuvoje pirmininkė muzikė Irena Skomskienė, kuri jau daugelį metų dirba, kad šio kompozitoriaus kūryba tėvynėje būtų neužmiršta.


12-31-08
DAR VIENAS J. ŠLIŪPO ATSITIKIMAS

Kalbant apie dr. Jono Šliūpo veiklą vokiečių okupuotoje Palangoje 1941 metais, noriu paminėti dar vieną atsitikimą.

Apie 1990 metus San Diego mieste buvau sutikęs tūlą Leviną, žydų tautybės, gimusį Kaune, paskui gyvenusį čia, Amerikoje. Anksčiau aš jo nepažinojau. Jis man papasakojo, jog būdamas 13 metų buvo mokyklos išsiųstas į Palangos sovietinių pionierių vasaros stovyklą. Tuomet, 1941 metais, Palanga buvo beveik pačiame Vokietijos-Sovietų Sąjungos pasienyje. 1941 metų birželio mėnesį prasidėjus vokiečių-sovietų karui, stovyklos vadovybė mėgino evakuoti visus vaikus, bet jai tai nepasisekė, neturėjo pakankamai laiko bei transporto. Vokiečiai jau buvo užėmę Palangą pirmąją karo dieną. Dalis tų vaikų, tarp jų ir Levinas, ten ir pasiliko su apie 20–25 žydų kilmės jaunuoliais jo grupėje. Jie buvo kai kurių vietinių gyventojų ir stovyklos nežydų pareigūnų išduoti vokiečiams, kurie patys gerai nesuvokė, kas buvo žydas ir kas ne.

Visi tie vaikai buvo tučtuojau izoliuoti, atskirti nuo kitų ir patalpinti į kažkokį tvartą. Po kurio laiko ten pasirodė, anot Levino, stambaus kūno sudėjimo su žila barzda senyvas asmuo, prisistatęs vokiečių sargybiniui kaip „burgomeisteris” ir pradėjo sklandžia vokiečių kalba – Levinas gerai suprato vokiškai – įtikinti vokiečius, kad jie paleistų tuos vaikus jo globon, pridurdamas, kad vokiečių kariuomenė nekariauja su nepilnamečiais vaikais, kurie vargu gali būti komunistai. Tai išgirdęs sargybinis pradėjo fiziškai stumti tą asmenį iš pastato ir tai darydamas parbloškė jį ant grindinio. Jis vargais negalais vėl atsistojo ant kojų ir vėl pradėjo kalbėti tuo reikalu. Tuomet pasirodė aukštesnio laipsnio karininkas, ištraukė pistoletą, tą asmenį pavadino bolševiku ir pagrasino, kad jeigu nesiliaus kalbėti, jis jį nušaus kaip pasiutusį šunį. Aišku, tas senyvas asmuo buvo Jonas Šliūpas.

Pačiam Levinui, kuris neatrodė per daug „žydiškai” ir puikiai kalbėjo lietuviškai, kažkokiu stebuklu pavyko palikti tą vietą. Iš ankstyvesnių vasarų jis gerai pažinojo kai kuriuos Palangos žmones, susisiekė su jam pažįstama lietuvių šeima, kuri jį laikinai priglaudė ir paslėpė. Šiek tiek vėliau jie jam padėjo pasiekti Kauną, kur jis kurį laiką su tėvais gyveno Vilijampolės gete.

Vėliau per vokiečių okupaciją Levinas buvo paslėptas ir išsaugotas rašytojo Kazio Binkio žmonos Sofijos Binkienės, jos vadovaujamos organizacijos pastangomis jis išgyveno nacių valdžią. Po karo jis emigravo į Ameriką ir apsigyveno San Diego mieste, kur neseniai mirė.

 Aš tuomet maniau, kad visa tai būtų įdomu išgirsti dr. Jono Šliūpo sūnui inž. Vytautui Šliūpui, kuris irgi gyvena Californijoje, netoli San Francisco miesto. Aš jam pasiunčiau to mano pasikalbėjimo su Levinu santrauką, kuri buvo jo išspausdinta „Lietuvių balso” laikraštyje 1999 metų sausio 7 dieną.

Nicholas Gemell
Crystal Lake, IL



12-30-08
PARAPIJAS IŠLAIKO TIK PARAPIJIEČIAI, O NE TEORETIKAI

Ne vienam teko skaityti Romualdo Kriaučiūno straipsnį ,,Drauge” (2008 m. gruodžio mėn. 13 d.) ,,Parapijų uždarinėjimas – prakeikimas ar palaima?” Daugelis skaitytojų stebėjosi šiuo keistokai skambančiu pavadinimu. Gamta tuštumos nemėgsta, jeigu bažnyčia paliekama pustuštė, reikia ką nors su ją daryti.

Kad mūsų parapijinės bažnyčios nebūtų uždaromos, reikia pritraukti daugiau lankytojų, žmonių, atsidavusių tikėjimui ir savajai parapijai, į kurią buvo dedamos viltys, kad jos amžinai liks religinėmis ir išliks lietuvybės tvirtovėmis.

Išlaikyti parapijas nepadės įvairūs patarimai bei teorijos. Šiais moderniais laikais parapijos kunigas neturi griežtai prisilaikyti religinių taisyklių, bet būti socialus. Kunigas turi prisistatyti kaip tėvas brolis ir nuoširdus draugas. Jis turi su jais šokti, dainuoti, ruošti bendrus renginius. Įtraukti visus lankytojus į parapijos veiklą, suteikiant galimybę visiems pasireikšti. Jaunas, socialus kunigas mokės pritraukti jaunimą, kurio trūksta mūsų parapijose.

Nemažai įtakos parapijoms turi ir vyskupijų požiūris į veikiančias parapijas. Jeigu vyskupijoms rūpi tik surinktų pinigų kiekis, bet ne jos socialinė ir religinė veikla, nepadės nei mano, nei Kriaučiūno ar ,,Our Sunday Visitor” bei kitų patarimai.

Turint omenyje uždaromų parapijų skaičių, nereikėtų to laikyti prakeikimu ir palaima. Kiekvienas parapijietis ar buvęs parapijos narys turi įsisąmoninti, kad jis yra svarbiausias asmuo parapiją išlaikant, ir stengtis dalyvauti jos veikloje, nesvarbu, kur begyventų. Parapiją išlaikys tik parapijai atsidavę asmenys, socialus kunigas ir sumanus vyskupas.

Antanas Paužuolis
Chicago, IL


12-24-08
VĖL KŪČIOS, KALĖDOS

Prabėgo metai, lyg vaikai išdykę,
brydes palikę ryto rasoje.
Išbėga metai, lyg vaikai paklydę,
tik pėdos lieka sniego pusnyse...

Vėl gruodis sėja baltas snaiges, vėl namai kvepia mišku, širdyje džiaugsmas, o kartu ir nerimas. Vėl Kūčios, Kalėdos, vėl išlinguoja dar vieneri metai... Vėl ant stalo už sniegą baltesnė Mamos austinukė.

Vėl nuoširdūs sveikinimai, brangių ir mielų žmonių vardai ir veidai. Gerų ir malonių akimirkų prisiminimai. Kalėdos – gerumo, ramybės ir vilties šventė! Tegul tokia ji būna Jums visiems, visiems!

Pamirškite skriaudas, pyktį. Atleiskite visiems, atleiskite vieni kitiems, atleiskite patys sau. Tegul Kalėdinių žvakių liepsnose sudega visos negandos ir bėdos, o sustingęs žvakių vaškas, tegul primena vaikystėje keptą blyną.

Atėję naujieji tegul nebūna vienadienis džiaugsmas. Tegul jie būna džiaugsmingi, prasmingi, o laimė ir sėkmė tegul Jus lydi visus metus.

Senbuviams tautiečiams linkiu stiprios sveikatos, kantrybės, puoselėjant lietuviškas tradicijas. „Naujokams” – stiprios valios, „užkariaujant” naujas aukštumas, tik būkite atsargūs – nenukriskite. Linkiu aktyviai įsijungti į lietuvišką šeimą, nepamiršti savo šaknų, prigimties ir tradicijų.

Nepamiršti likusių, ten – toli, kitoje Atlanto pusėje, mažoje žemės pėdoje, prisiglaudusioje prie Baltijos krantų, draugų, artimųjų, ypač Tėvų. Žinokite, jie visada Jūsų laukia. Laukia apsilankymo, nuotraukos, laiško žinutės.

Tegul Kalėdos ir Jiems būna tikra džiaugsmo ir ramios palaimos šventė. Visiems, visiems linksmų baltų Kalėdų!

Visiems, visiems laimingų metų Naujų! Jums linki išeinančių metų snieguolė. Ir baltabarzdis senelis nuo Atlanto krantų.

P. S. Ateinančiais metais visiems linkiu aktyviau draugauti ir bendradarbiauti su „Draugu”.

Violeta Pakalniškienė
Willowbrook, IL


12-23-08
AR PREZIDENTAS F. D. ROOSEVELTAS PERLEIDO LIETUVĄ STALINUI?

Leonidas Ragas „Drauge” (2008 m. gruodžio 5 d.) „Istorinių faktų paneigimas politikos arenoje” rašo: „Lietuvai daugiausia žalos yra pridaręs Franklin D. Roosevelt, perleidęs Rytų Europą Stalinui Antrojo pasaulinio karo metu.”

Amerika Antrojo pasaulinio karo metu niekada nebuvo Lietuvoje. Kaip mes puikiai visi žinome, Raudonoji armija Lietuvą užėmė 1944 metais. Kaip tu gali ką nors perleisti, ko pats neturi? Paskutinis Roosevelto susitikimas su Stalinu ir Churchilliu įvyko Yaltos konferencijoje, Kryme, 1945 m. vasario 4–11 dienomis.  Vakarų sąjungininkams nepavyko nieko konkretaus išsiderėti iš Stalino Rytų Europai, tik pažadą – „laisvus rinkimus”. Yaltoje buvo pasidalinta okupacinėmis zonomis Vokietijoje. Tada Rytų Europa ir Lietuva buvo Raudonosios armijos užimta. Stalinas nė negalvojo taikiai trauktis.

Prezidentas Rooseveltas niekada Lietuvos okupacijos nepripažino. Žinoma, nei prezidentas Rooseveltas, nei kitas Amerikos prezidentas Lietuvos iš Sovietų Sąjungos neišvadavo. Lietuva nepriklausomybę atgavo Sovietų Sąjungai žlugus.

Vladas Sinkus
Lemont, IL


12-18-08
 DĖL ŠV. KAZIMIERO GARBEI PAVADINTŲ MIESTŲ

„Draugo” Nr. 228 (2008 m. lapkričio 22 d.) pirmame puslapyje rašoma: „Šv. Kazimiero ordino dovana vieninteliam pasaulyje Šv. Kazimiero garbei pavadintam miestui” (straipsnis ,,Venesuelos miestui – Lietuvos Šv. Kazimiero ordino dovana).
Tai ne vienintelis šio šventojo garbei pavadintas miestas. Kanadoje, Quebec provincijoje, yra 1847 m. įkurtas Šv. Kazimiero miestelis su bažnyčia pašvęsta Šv. Kazimierui. Keletas faktų:
– 1997 m. jie šventė 150 metų sukaktį.
– Išleido daugiau nei 150 puslapių metraštį.
– Turi Šv. Kazimiero relikviją.

P. Adamonis
Montreal, Kanada

12-17-08
ANDRIŲ ŠMITĄ PALYDINT: VISI ŠIĄ SAVAITĘ GRĮŽTAME MINTIMIS Į HIUTENFELDĄ 

Sekmadienį vėlai vakare išgirdau žinią, kad Vokietijoje mirė Vasario 16-osios gimnazijos ilgametis direktorius Andrius Šmitas. Iš karto liūdesys ir prisiminimų antplūdis.

Prisimenu tą vakarą prieš 25-erius metus, kai Andrius su žmona Maryte mane, penkiolikos metų amerikietį paauglį, per kažin kokį tėvų sveiko proto nuostabų liapsusą patekusį į Europos širdį su (tuomet dar) stipriu doleriu kišenėje ir be didelių įsipareigojimų, pasitiko su savo ištikimu ,,Opeliu” Frankfurto geležinkelio stotyje. Traukiniais ir keltais visą parą keliavau iš Londono į svetimą Vasario 16-osios gimnaziją, kol galop, prieš vidurnaktį patekau į Šmitų globą. Marytė, kaip ir aš – Vašingtono Lietuvių Bendruomenės vaikas, todėl ji kartu su vyru tą vėlų vakarą mašina iš Hiutenfeldo kaimo nukeliavo į didmiestį parvežti vokiškai nekalbančio ,,tėvynainio”. Važiuojant autobanu pirmą kartą gyvenime išvydau skrajojančias pilis – per mašinos kairinius langus matėsi už poros kilometrų naktį apšviestos, aukštai Odenvaldo kalnuose stovinčios tvirtovės, kurios naktį atrodė magiškai, kybančios ore. Šmitas kažką tuomet pasakojo apie pilis, istoriją, kryžiuočius, bet man, tada dar sunkiai lietuviškai susivokiančiam, jo žodžiai daugmaž praskriejo pro ausis kaip ir ,,Opelis” autobanu. Bet vaizdą iki šiol pamenu, kaip ir draugišką abiejų Šmitų pagalbą man.

Nuvežė į naujuosius namus – į kaimą, kurį aš, kaip ir šimtai mokinių prieš mane ir šimtai jau po mano grįžimo į Ameriką, vadinome savuoju, nors ir laikinai. Prieš Lietuvos atsivėrimą į pasaulį, iki kurio dar tuomet liko laukti penketą metų, Hiutenfeldo kaimelis užsienio lietuvių jaunimui buvo savotiškas išganymas. Štai čia pirmą kartą sutikau ir pažinau gyvą ,,Lietuvos lietuvį”, iš čia traukiniais vykome (VLIKo skandalingai pasmerkti) į okupuotą Lietuvą, ir būtent čia užsimezgė draugystės, kurios iki šiol neblėsta.

Ir štai šito lietuviškai vokiško kaimelio centre visuomet stovėjo Direktorius Šmitas. Jis buvo kartu ir gimnazijos kaimelio meras, kartu Lietuvos ambasadorius Vokietijoje, kai kam laikinas tėvas, kam – vyresnysis brolis. Bet visiems jis buvo draugas ir kantrus mokytojas.

Gerbiamo direktoriaus Šmito paskaitose pirmą kartą varčiau Šapokos istorijos knygą, išklausiau jo pasakojimų apie visokius ordinus bei totorius. Nors gal Direktoriui kartais ir atrodė, kad už didelių antrojo aukšto gimnazijos klasių pastato langų žaliosios Vokietijos pievos ir tolimoje esantys Hemsbacho kalnai šeštadienių popietės saulėje man buvo įdomesni už jo istorijos paskaitą, girdėjau viską. O tose pievose mintyse bandžiau atkurti Lietuvos istorijos didvyrių kovas, viena ausimi klausydamas Direktoriaus žodžių, kita – švelnaus vėjo, keliaujančio per pievų žoles.

Žinau, kad šią savaitę visame pasaulyje panašiais ir kitais prisiminimais Andrių mintyse pagerbs buvę gimnazijos mokiniai. Įsivaizduoju, kaip mano bičiuliai Brazilijoje, Australijoje, Europoje, Kanadoje ir per visą Ameriką nors trumpam stabtelės savo įvairių gyvenimų ritmuose ir su šypsena prisimins reikšmingus pokalbius, ne kartą su juo turėtus. Jau pirmadienio ryte plaukė žinutės į mano elektroninio pašto dėžutę – visi šią savaitę grįžtame mintimis į Hiutenfeldą ir esame vėl kartu. Šiandien vaikštau Niujorko dangoraižių šešėlyje, bet širdis – Hiutenfeldo pilies vėl priglausta.

Marytei, jos ir Andriaus visai šeimynai ir brangiam Hiutenfeldui giliausia užuojauta, o mūsų visų pamiltam Andriui – amžinoji ramybė.
 
Darius Sužiedėlis
Vasario 16-osios gimnazijos mokinys, 1983–1985
New York, NY
El-paštas: dsuzi@aol.com

12-17-08
DVI MINIATIŪROS IŠ XIV PLMKS

Per neseniai pasibaigusį XIV Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumą (PLMKS) pasijutau kaip naujai atgimęs simpoziumo lankytojas. Gal todėl, kad prisiminiau, jog 1993 metais per VIII PLMKS teko pirmininkauti odontologijos sekcijai ir buvau vienas iš penkių paskaitininkų. Kadangi nesu mokslininkas, o „tik” praktikuojantis gyd. odontologas (dar prieš keletą metų Lietuvoje vadinamas gyd. stomatologu, o čia Amerikoje vis dar dantistu), reikėjo gerokai pasitempti, kas, atrodo, sužadino didesnį pasitikėjimą savimi. Kaip ten bebūtų, ne tik statistika persūdytos tezės, bet ir pokalbiai tarp paskaitų ir pietų metu paliko neišdildomus įspūdžius, tokius kaip šiedu.

Pirmas: Du gerai žinomi išeivijos veikėjai tarp savęs gyvai šnekučiavosi. Iš toliau nugirdęs tik vieną ryškų žodį „Magdalena”, pribėgęs pertraukiau juos ir neprašytas tariau: „Jei ne visuomet pakankamai garbingai gyvenusi Magdalena tapo šventąja, tai buvę partiečiai irgi gali pasikeisti į gerąją pusę ir tapti normaliais, tauriais piliečiais.” Už tai vienas iš tų dviejų visuomenininkų man nuoširdžiai padėkojo.

Antras:  Bendraujant mažoje grupėje su svečiais iš Lietuvos, kalba vyko normaliai, be priekaištų. Paklaustas apie santykius su Lietuva, paaiškinau: „Okupacijos laikais nedrįsau apsilankyti gimtinėje, nes bijojau, kad pagal tarybinės santvarkos nurodymus būtų neišleidę iš Vilniaus nuvykti į provinciją aplankyti artimųjų kapų. Toks nežmoniškai žiaurus žmogaus teisių suvaržymas būtų buvęs mirtinai skaudus. Tačiau su Sąjūdžiu giedrėjo aplinka ir po 1990 m. kovo 11osios pranykus baimei, po 47 metų, 1991–aisiais, sugrįžau pirmą kartą į Lietuvą. Iš pirmo žvilgsnio ir nuo pirmo žingsnio pasijutau lyg nei Lietuvos, nei jos žmonių niekada nebūčiau apleidęs. Vaidenosi, tartum būčiau buvęs išgyvenęs Sibirą, dalyvavęs partijoje ir po viso to vis dėlto likau ištikimas savo tautai taip, kaip išlikau jai ištikimas užsienyje per 64 metus.” Tai pasakius, kalba staiga virto kuo šilčiausia, o bendravimas tęsėsi itin nuoširdžiai, broliškai.

Leonidas Ragas
Itasca, IL



12-10-08
SKAITYTOJAMS

Šis laiškas skriamas mano straipsnio ,,‘Draugo‘ 100 metų sukaktuvės” (,,Draugas”, 2008 m. lapkričio 19 d.) skaitytojams. Parašytas dėl to, kad ,,Draugas” atsisakė spausdinti mano atsiliepimą į Marijos Remienės tikrovės neatitinkantį laišką (ten pat), pranešantį apie jos atsisakymą priimti tame mano straipsnyje paskelbtą pasiūlymą ir kartu pagalbą jai paruošti ir išleisti šio dienraščio istoriją, užuot leidus, mano nuomone, bevertį, iš atsitiktinių straipsnių, rašinių apie jos ruoštas vakarienes, gegužines, koncertus ir kitur spausdintų nuotraukų nuospaudų sudarytą neaiškios paskirties kratinį. Remienė šį mano sumanymą grąžino atgal, siūlydama vykdyti man pačiam. ,,Labai geras sumanymas, valio”, – rašo ji, – ,,tik Jums reikia išspręsti, kas finansuos”. Reiškia: ką čia siūlai, rašyk pats ir susirink pinigus išleidimui.

Turbūt skaitytojai suprato, o jeigu ne, tai iš naujo primenu, kad mano siūloma istorija yra ne antras ,,Draugo” šimtmečiui paminėti leidinys, kuriam aš turėčiau dar ir pinigus surasti, bet Remienės ir Audronės Škiudaitės dabar ,,Draugo” ar ,,Draugo” fondo lėšomis ruošiamo leidinio pakaitalas.

Kad vėliau nebūtų kokių nors neaiškumų, nesupratimų ar nesusipratimų, skaitytojams pranešu, jog, Remienei atsisakius priimti mano pasiūlymą, aš savo veiklą, liečiančią ,,Draugo” istorijos paruošimą bei išleidimą, baigiu ir daugiau tuo reikalu neužsiimsiu. Apie tai ir apie ,,Draugo” šimtmečio minėjimą aplamai išsamiau pasisakysiu savo skiltyje ,,Amerikos lietuvyje” gruodžio 20 d.

Bronius Nainys
Lemont, IL


12-05-08
AR OBAMA PLŪDO?

Perskaičiusi Alekso Vitkaus „Pradėję su Washington, kitąmet turėsime Obama” („Draugas”, 2008 m. lapkričio 14 d.), šiek tiek sumišau. Nors A. Vitkaus vardas bei pavardė iškrito, tačiau nuotrauka liudijo jo tapatybę. Pradžioje paklydau antraštėje, palaikydama, jog rašoma apie Washington, DC. Jei būtų rašoma George Washington arba bent  G. Washington, aure, senoms smegenims būtų kur kas aiškiau.

Gerokai gnybtelėjo A. Vitkaus sakinys „...Obama jau nustojo plūsti prez. George W. Bush...” Argi Obama kada nors plūdo? Lietuviškame žodyne žodis „plūsti” lyginamas su žodžiu „keikti”. Nei mano sąžinė, nei širdis nesutiko su tokiu A. Vitkaus teigimu.

Naujai išrinktas JAV prezidentas Barack Obama per visą virtinę kalbų, debatų, laikraštininkų kalbinamas pasirodė esąs įgimtas (anot amerikiečių, „perfect”) džentelmenas: mandagus, išauklėtas (amerikiečių vadinamas „polished”), Dievo apdovanotas puikia iškalba, išlaikyta laikysena, nuosaikia kalba, kaip pridera pasaulyje pirmaujančio Harvard universiteto auklėtiniui. Kalbant apie įžymius žmones, ypač apie pasaulyje galingiausios valstybės vadovą, derėtų parinkti atsargesnius žodžius, neprasilenkiant su tikrove. Patinka ar nepatinka asmuo, mūsų pareiga gerbti jo pareigas, jo svarbią užimamą vietą, jo „postą”, kaip Lietuvoje plačiai sakoma.

A. Vitkaus vedamieji dažniausiai remiasi dienraščiu „Chicago Tribune”. Ir nors tas laikraštis žinomas kaip respublikonų „bastion” (įsitvirtinimas), patys „užkietėję” respublikonai („Chicago Tribune”) jau seniai pasisakė (,,endorse”) už Obama, tuo pralenkdami A. Vitkų, vis dar rodantį savo stiprų nepasitenkinimą Obama.

Barack Obama, kaip ir kadaise John F. Kennedy, pasižymi sąmojumi ir sugeba šmaikščiai bei lengvai pasijuokti pats iš savęs. Štai Indijos dienraštis „Hindustan Times” (2008 m. lapkričio 9 d., sekmadienio laida), leidžiamas Indijos sostinėje New Delhi, pirmame puslapyje išspausdino straipsnį antrašte „Mutts like me, says Obama”. Jame pasakojama, kaip Obama dalijasi mintimis, kokį surasti tinkamą šunelį savo mažametėms dukterims. Savo pirmoje spaudos konferencijoje naujai išrinktas prezidentas trimis pavyzdiniais žodžiais priminė visiems, kokia iš esmės skirtinga bus jo administracija ir neišvengiamai – pačios Jungtinės Valstijos.

Amerikiečių anglų kalboje žodis „mutt” reiškia maišytos veislės šunį. Ogi jau dabar beveik kiekvienas amerikietis žino, jog Obamos motina buvo balta, o tėvas – juodas. Tokiu būdu, teigia indų dienraštis, Obama būsiąs Amerikos pirmasis Afrikos amerikietis prezidentas.

Stasė E. Semėnienė
Baraboo, WI

12-05-08
APIE RŪPINTOJĖLĮ

Neseniai kun. Eugenius Gerulis, kuris „Draugui” siunčia įvairių, gana neutralių žinių ir įdomybių, kurias beveik visada malonu skaityti, kažkodėl užsimanė eiti į religines polemikas ir „Draugo” 213-ame numeryje prakalbo apie bažnyčiai reikalingą reformą, tvirtindamas, kad bažnyčia beveik visiškai ignoruoja džiaugsmą ir jo plačią reikšmę, skelbiamą tūlų filosofų, ir kad jai laikas pabusti ir pakeisti kryptį.

Gerulis užsipuolė Rūpintojėlį, kaip džiaugsmui priešingą esybę. Sako, esą lietuviškas Rūpintojėlis yra ne kas kitas kaip lenkiškas smūtkelis, skirtas baudžiauninkui padaryti jį liūdną ir beviltišką, kad ponams nesipriešintų ir leistųs būti išnaudojamas. Dar daugiau, jis esąs juokingas, kaip tai pasirodė kai kuriems prancūzams, kurie pamatę pusnuogę Rūpintojėlio statulą Paryžiaus pasaulinėje parodoje net pasiteiravę, kas ta baidyklė, ar tik ne sėdinti ant tualetinio puodo ir dėl kietų vidurių nestenanti? Galiausiai, autoriaus teigimu, Rūpintojėlis esąs nekrikščioniškas ir net pats popiežius Pijus XI jį tokiu vadinęs. Ar pagrįstas toks nirtulingas ir paniekinantis Rūpintojėlio apibūdinimas?

Pirma, Rūpintojėlio statulėlė, drožta lietuvio Lietuvoje, yra jo rankų darbas ir jo supratimo ir kultūringumo vaisius. Apskritai, galima sakyti, kad religinio simbolio derinys yra tarptautinis ar aukščiau tautos. Pavyzdžiui, rožančiaus negalima laikyti lenkišku ar itališku, o jeigu jau tautybė priskiriama, tai ta, kurioje kūrinys yra pagamintas. Tokiu būdu Rūpintojėlis, Lietuvoje išdrožtas, yra lietuviškas.

Antra, jei lenkai prastų žmonių drožtą, Kristų atvaizduojančią statulėlę nusako žodžiu „smūtnas”, tai jie supranta tą religinį reiškinį iš jo liūdnosios pusės – o tokią pusę jis juk ir turi, nes yra įvairiapusis. Lietuviai neverčia žodžio „smūtnas”, bet parenka kitokį žodį „besirūpinantis”. Rūpintojėlis, tai mielas (dieviškas) asmuo, prasčiokui artimas, kuris rūpinasi žmonėmis. Mes dedame esmę kitur, ne į liūdnumą. Vertimas iš lenkų kalbos duotų vardą ,,Liūdnaveidis”, ,,Pavargėlis” arba panašiai. Taigi ir vardas – ne iš lenkų.

Trečia, Rūpintojėlio apkaltinimą pataikavimu ponams ir nevilties, ir pesimizmo skatinimu galima taip pat atmesti, kaip atmetamas Markso teigimas, kad religija – liaudies opiumas. Žinoma, nepalankūs krikščionybei mąstytojai bus kitos nuomonės. Bet mums Rūpintojėlis neskleidžia pesimizmo, anaiptol, stovėdamas ant lentynos prieš akis, primena Atpirkėją, tikro vidinio džiaugsmo veikėją, besirūpinantį savųjų išlikimu ir laikantį juos savo rankoje dieną ir naktį, laimėje ir nelaimėje. Žinoma, mes mylime išorinius džiaugsmus, kiek jų pasaulyje randama, ir mokame surasti, kas juos suteikia, bet čia reikia būti atsargiems, nes ne visi džiaugsmai eina į gera. Kartais net lenkiška smūtnybė ne pro šalį, lygiai kaip be skausmo sveikas organizmas apsieiti negali.

Pagaliau, sunku patikėti, kad popiežius Pijus Rūpintojėlį pavadino nekrikščionišku. Pavidalas su rimtu veidu ir erškėčių vainiku, atvaizduojantis Kristų, išdrožtas prasto tikinčio kaimiečio – nekrikščioniškas? Juk Popiežius turėtų atsisakyti daugumos krikščioniškų simbolių, įskaitant paties kryžiaus, jei jis iš tikrųjų būtų nusiteikęs prieš panašius religinius atvaizdus, tikinčios liaudies pagamintus.

Jurgis Lukaitis
Peoria, IL

12-05-08
ISTORINIŲ FAKTŲ PANEIGIMAS POLITIKŲ ARENOJE

Su įdomumu skaitau „Drauge” skirtingų autorių vedamuosius. Vienas tokių yra š. m. lapkričio 12 d.  Broniaus Nainio „Laimėjo Obama – kas Lietuvai?”, kuriame yra minimi dešimt iš dvylikos JAV prezidentų, pradedant nuo Antrojo pasaulinio karo. Jie autoriaus yra vertinami pagal jų įnašą Lietuvos labui. Pasirodo, penki jų (3 respublikonai, 2 demokratai) buvo Lietuvos siekiams palankūs, o kiti penki (3 demokratai, 2 respublikonai) – tiesiog niekam tikę. Nėra išsakyta nuomonė apie viso termino neištarnavusius prezidentus demokratą John F. Kennedy ir respublikoną Gerald Ford. Aukščiausią įvertinimą yra užsitarnavęs prez.  Ronald Reagan, dėl kurio žvaigždžių karo (Star Wars) plano SSRS prezidentas Michail Gorbačiov pasidavė, nes komunistinis šeimininkavimo būdas pagaliau atvedė prie išgalių bei dvasios bankroto. Atrodo, kad prieš M. Gorbačiov buvę sovietų vadai atsilaikydavo prieš Vakarus vien melagingais išpūstos krašto padėties blefais, kuriuos naivūs vakariečiai priimdavo už tikrą pinigą. Mūsų laimei, kad perversmas vyko tada, o ne dabar, kai nepažaboti, šykštūs ir nesąžiningi makleriai veda kapitalizmą irgi prie bankroto.

Lietuvai daugiausia žalos yra pridaręs prez. Franklin D. Roosevelt, perleidęs Rytų Europą Stalinui Antrojo pasaulinio karo metu. O jo penktos eilės pusseserė, žmona Anna Eleanor tęsė jo niekšišką politiką Pabaltijo kraštų sąskaita. Tapusi našle 1945 metais, nuo tų metų iki 1953-ųjų, ji buvo  Amerikos delegatė Jungtinių Tautų Generalinėje asamblėjoje (United Nations General Assembly). Tenai Anna Eleonor neigdavo pabaltiečių masinius trėmimus bei Sibire esančius tremtinių lagerius, nors šiaip daug pamokslaudavo pasaulio taikos ir žmogaus teisių temomis. Todėl prisimindami šias skriaudas, kai kurie iš mūsų mieliau palaiko respublikonų partiją, ir dar todėl, kad jie daugiau propaguoja kai kurias kilnesenes gyvenimo vertybes, pvz., pasisako prieš gyvybę žudančius abortus.

Toks netolimos praeities istorijos faktų nepripažinimas, ačiū Dievui, nėra nepastebimas dėl vis naujų informacijos šaltinių ir – svarbiausia – netoleruojamas. Dabar jeigu koks profesorius bando akivaizdžiai paneigti Holokausto egzistavimą, tai bent jau Amerikoje jis be didelių ceremonijų būna pasmerktas ir pašalintas iš atsakingų pareigų.

Grįžtant prie straipsnio ,,Laimėjo Obama – kas Lietuvai?” teiginio, šis klausimas paaiškės po ateinančių metų sausio 20 d., kai 44–tasis JAV prezidentas Barack Obama taps vienu iš pagrindinių veikėjų Amerikos politinėje arenoje, ypač tarpvalstybiniuose reikaluose. Nauda Lietuvai priklausys nuo to, kaip ir kiek šiam Amerikos išrinktam, tartum valstybinės komandos jaunam, energingam, talentingam, iškalbingam ir lanksčiam kapitonui ir kartu žaidėjui seksis tarptautinėje aikštelėje pelnyti taškų, atkovoti kamuolių, blokuoti metimų bei atlikti rezultatyvių perdavimų. Rezultatams paaiškėjus, juos mums išsamiai, ,,nainiškai” pateiks pats klausimo autorius, didelis sporto entuziastas, atkakliai už lietuvybę žodžiu, raštu ir darbais visą gyvenimą kovojantis.

Kiek žinau, Nainys yra pagrindinis iš vos kelių steigėjų, 1988 m. Lemonte įkūrusių Pasaulio lietuvių centrą (PLC), ir 1969 m. Čikagoje surengto pirmojo Mokslo ir kūrybos simpoziumo. Ir ką tik sėkmingai PLC praėjusiame jau XIV simpoziume aktyviai reiškėsi, tarė savo svarų žodį pokylio programos metu.

Gaila tik, kad tas žodis buvo per ilgas, kaip per ilgas buvo ir JAV LB Kultūros tarybos laureatų ir Krašto valdybos atžymų pristatymas ir įteikimas. Vietoj tokios užtęstos programos dalies norėjosi daugiau pasiklausyti aktorių Audros ir Kęstučio Nakų humoro ir muzikų Jūratės ir Rimanto Grabliauskų ,,Kauko” tekstų ir muzikos ir, norint, pasišokti. Po dienos įtemptų, nuostabių paskaitų vakare atėjome pasižmonėti su iš plataus pasaulio atvykusiais brangiais svečiais, o ne kvaršinti ir taip jau prikimštas savo galvas.

Leonidas Ragas
Itasca, IL

12-05-08
TEATRŲ FESTIVALIS

Pasibaigus XII Lietuviškų teatrų festivaliui spaudoje buvo išspausdintas ne vienas aprašymas, tačiau nepastebėjau, kad kas nors būtų paaiškinęs, kodėl lietuviškų teatrų festivalyje vaidinami rusų autorių kūriniai.

Daugiau nei šimtą metų carinė Rusija engė mūsų kultūrą, neleisdama mokslus baigusiems dirbti Lietuvoje, drausdama spaudą. Pusšimtį metų trukusioje sovietinėje okupacijoje buvo aktyviai stengiamasi surusinti mūsų mokyklas.

Nesirengiu daug įrodinėti — faktai daugumai žinomi, bet norėčiau, kad kas nors, gal JAV LB kultūros taryba, paaiškintų, kodėl lietuviškame teatrų festivalyje vaidinami rusų kūriniai.

Algis Raulinaitis     
Burbank, CA    

12-04-08
DAR PORĄ MINČIŲ APIE S. NĖRĮ

Aš ant gerb. Gylienės nesibariau ir dėl Salomėjos Nėries nekaltinau, tik pareiškiau savo nuomonę, kad tokiems poetams statyti paminklus – nesąmonė. Nors praeidamas pro Nėries paminklą Kaune susimąstau. Atleisti gali tik Dievas ir tie, kurių kaulai Vorkutoje išmėtyti.

Ne man Nėrį teisinti ar atleisti. Ir miške būnant neradau reikalo tų, kurie mus išdavė ar sudievino stabus, teisinti ar kaltinti. Daugelis iš mūsų nuėjo ne tais keliais keleliais. Ar mano klasės draugas, kurio kūną broliai lietuviai išmetė Palangos turgavietėje, tiems liaupsintojams kada nors atleis, nežinau.

Savo straipsnelyje sakiau, kad daugelis iš mūsų anuometinių poetų kartu su Boruta norėjo ,,tas pelkes padegti”, neišskiriant nė Mykolaičio– Putino. Skirtumas tik toks, kad jis po Maskvą nelakstė. Nenoriu kartoti, manau, kad ši tema jau išsemta.

Gerb. Aldonos Aistienės iš Temple Hilll, MD mintys ,,Drauge” (21 d. spalio mėn. 2008 m.) gražiai papildo šitos temos skaudžią ir gilią mintį. Geriau, negu mano pasakyta. Jos pridėtas eilėraščio posmas, rašytas E. Buivydaitės, išspaudė ašarą ir mano veide.

Atrodo, mes su gerb. Gyliene šią temą užtenkamai išgvildenome, nors mūsų nuomonės ir skiriasi. Jos mintys yra sveikintinos, nors daugeliui ir nepriimtinos.

Algirdas Venckus,
Canadian Lakes, MI

12-04-08
LIETUVOS LAKŠTINGALA

Tokia man Salomėja Nėris buvo, tokia ir išliks. Vos ne vaikystėje perskaičius jos ,,Eglę žalčių karalienę”, poema man paliko gilų įspūdį, iš karto ją pamilau. Man pasisekė, kad mūsų gimnazijoje literatūros mokytoja buvo Kaunienė, jaunystėje artimai draugavusi su Nėrimi. Jos kartu studijavo universitete, kartu lankėsi Paryžiuje, tad niekas kitas taip gerai nepažinojo poetės, kaip mano mokytoja. Kaunienės vyras dar tuo metu buvo Sibiro tremtyje, ji artimai bendravo su mano tėvais, tad aš iš jos labai daug išgirdau asmeninių Nėries gyvenimo nuotrupų, kurių, aišku, tais laikais niekam negalėjau pasakoti.

Yra labai žmoniška klysti, mes visi klystame ir darome klaidas, bet ne visi tas klaidas pripažįstame. Freudas yra pasakęs, kad tik mažas žmogus neprisipažįsta savo klaidų. O Nėris suprato suklydusi ir atsiprašė. Jėzus yra pasakęs, kad jei tu esi be nuodėmės, mesk akmenį į jį. Stebėtina, kad tarp mūsų atsiranda tokių sąžiningų, be nuodėmės, kurie negali atleisti.

Mano tėvelis pasakojo, kaip J. Paleckis grįžęs iš Maskvos, atvažiavo pas tėvus ir susiėmęs už galvos sakė: ,,Vincai, kokią klaidą mes padarėme nuvažiavę į Maskvą! Ten ne Tarybų Sąjunga, bet tarbų!” Paleckis sakė: Jogaila padarė klaidą, ir mes ją padarėme, tad dabar reikės dirbti ir vieną dieną mes iš jų išsilaisvinsime. Kvietė tėvelį eiti į valdžią ir bendromis jėgomis kovoti prieš rusus. Tiktai tėvelis atsisakė.

Kai iš Lietuvos važiavo delegacija į Maskvą, tai jie net nežinojo, kad ne jie, o Amerika jau buvo pardavusi rusams Pabaltijį. Ilgą laiką to Lietuvos žmonės nežinojo. Jeigu būtų žinoję, tai nebūtų tiek daug žuvusių partizanų, nebūtų jauni žmonės ėję į miškus ir laukę Amerikos pagalbos, ginklų, nes per ,,Amerikos balsą” vis buvo sakoma, kad visi laikytųsi, nes Amerika ateis Lietuvos išgelbėti. Koks grynas melas! Net ir dabar nei vyresniajam Bushui, nei jo sūnui neužstojus Lietuvos, jaučiausi įskaudinta jų elgesiu Lietuvos atžvilgiu. O kiti net Bushus garbino, vienas mūsiškis ,,politikierius” net pasakė, kad Amerikos istorijoje nėra buvę geresnio prezidento, kaip George W. Bushas. Tai tokie smerkia Nėrį, ją vadina išdavike, pardavusią Lietuvą, o savo kaidų nemato.

Nejaučiu pykčio niekam, ne man ką nors teisti. Nejaučiu pykčio nei Amerikai. Tik gaila tokių žmonių, kurie fanatiškai viską garbina, o kitus be gailesčio smerkia. Nesiruošiu nieko įrodinėti – aš garbinau ir garbinsiu Nėrį, ji man yra mano lakštingala. Palieku ramybėje tuos, kurie galvoja kitaip.

Nijolė Nausėdienė
Lemont, IL


12-02-08
ĮGYVENDINANT PASIŪLYMUS — KALBĖTI TIESIOGIAI SU ,,DRAUGO” LEIDĖJAIS

Per praėjusias kelias savaites ,,Drauge” pasirodė keli rimti straipsniai, pasisakymai, patarimai, nuomonės ir siūlymai, kaip ir ką būtų galima (ar reikėtų) daryti, kad ,,Draugo” ateitis būtų geresnė ir ilgam laikui užtikrinta. Apie tai rašė Donatas Januta, Marija Remienė, dr. Romualdas Kriaučiūnas, vyr. redaktorė Dalia Cidzikaitė ir kiti. Kaip skaitytojas, asmeniškai pritariu daugeliui iš tų pasiūlymų. Bet – vieni parašė, kiti paskaitėme, ir taip daugelis gerų minčių pasiliko dienraščio puslapiuose...

Man atrodo, kad labai svarbus klausimas yra, ką apie tuos siūlymus ir patarimus galvoja ir darys 19-kos asmenų pelno nesiekiančios Illinois korporacijos ,,Lietuvių katalikų spaudos draugijos” (Lithuanian Catholic Press Society) tarybos direktoriai, kurie yra atsakingi už ,,Draugo” leidimą. Spėju, kad jie visi (o gal ne visi?) gauna ir skaito ,,Draugą”.

Būtų gerai, jei dienraštis paskelbtų leidėjų tarybos direktorių vardus, pavardes ir kaip juos galima geriausiai pasiekti. Tada būtų galima dėl kai kurių siūlymų įgyvendinimo vesti tam tikrą ,,direct lobbying action”, kalbant tiesiogiai su „Draugo” leidėjais, panašiai, kaip mes skambiname, prašome ir rašome savo Kongreso nariams ar senatoriams dėl Lietuvai naudingų reikalų.

 Vytautas Kamantas
Grand Rapids, MI

12-02-08
IŠ DIDELIO RAŠTO IŠĖJO IŠ KRAŠTO

Niekaip negaliu suprasti, kodėl neturtinga Lietuvos valstybė skiria pingines premijas moksle pasižymėjusiems, gerai apmokamiems užsienio profesoriams. Suprantu, kad reikia pagerbti mokslui ir Lietuvai nusipelniusius asmenis, bet dar labiau reikėtų pinigais paremti Lietuvoje studijuojančius būsimus mokslininkus. Ar nebūtų geriau tų garbingų užsieniečių vardu duoti studentų stipendijas Lietuvoje?

Keista, kad Švietimo ir mokslo ministerija nesuvokia, kur yra didesnis pinigų trūkumas – užsienyje ar Lietuvoje. Dalindama pinigus į užsienį ministerija tik skriaudžia mokslo siekiančius Lietuvoje. Pagalvokite.

Romana Karlove
Glenview, IL

12-02-08
STEBUKLINGA PALANGOS AUTOBUSŲ STOTIS

Gražu ir malonu, kada laiškininkai (laiškų redakcijoms rašytojai) yra įvertinti ir pagerbti. Ne taip seniai Algirdas Venckus savo laiške parašė apie Palangos autobusų stotyje jo regėtą, tada jau daugiau kaip prieš dešimt metų mirusį ir Vilniuje palaidotą dr. Basanavičių. Ir štai, jau net ketvirtą kartą to gerb. laiškininko nuostabus reginys paminėtas šiame laikraštyje – ir dar metai nė nesibaigė.

Kažkodėl (gal politiniais sumetimais?) gerb. Venckus ir kiti visiškai nutyli, ar mūsų Lietuvos patriarchas tada pasirodė lipdamas į autobusą ar iš autobuso. Mes spėliojame, kad dėl to, kad dr. Basanavičius turėjo į Palangą atvykti iš savo guolio Rasų kapinėse Vilniuje, tai turbūt gerb. Venckui daktaras pasirodė belipąs iš autobuso, o ne į autobusą.

Bet nieko tokio, įdomiau yra tai, kad ligi šiol niekas neišsakė pagrindinės išvados dėl to nuostabaus reginio. Be abejo, atskleisdamas tokią naujieną, gerb. Venckus turėjo omenyje, nors turbūt tiktai dėl kuklumo neišreiškė, kad jeigu dr. Basanavičius tikrai vaidenasi Palangos autobusų stotyje, tai kitos išeities nėra, kaip tik iškraustyti iš ten visus autobusus ir paskelbti dar vieną Lietuvos šventyklą!

KDVK Įgaliotinis Slapukų
Pašalpos Komiteto Sekretorius
San Francisco, CA

11-26-08
DALINKIMĖS GRAŽIAI IR TEISINGAI

Senojo Testamento pagal šv. Reaganą išpažinėjai mano draugai su dideliu džiaugsmu jau keletą kartų pasirūpino man atsiųsti tą internete skrajojusį labai įžvalgų laišką apie Obamos rėmėjus, elgetą ir restorano padavėją ir kaip jiems „savo turtą” gudragalvis respublikonas gražiai ir teisingai padalino. Katalikiškam „Drauge” tuo laišku su skaitytojais entuziastingai pasidalino Leonidas Ragas (skaitytojų laiškai, lapkričio 7 d., „Dirbančiųjų prakaitu nedirbantiems”.) Jį perskaitęs, atsiverčiau tą evangelijos vietą, kur Jėzus sako „eik ir tu daryk panašiai” ir nutariau, kad ir man reikia pradėt savo turtu taip dalintis: savo dantų gydytojai parašyto čekio sumą padalinau ir pusę nusiunčiau našlaičių vaikų globai. Mano dantistė važinėja nauju raudonu sportiniu ,,Mercedes” automobiliu, taigi, atrodo, ji nevargsta, o per paskutinius kelerius metus tiems vaikams gyvenimas pasunkėjo, valdžia vis mažiau skiria. (Turbūt nereikia priminti, kad, kaip ir elgeta, tie našlaičiai irgi jokio naudingo darbo neturi.) Šio ryto liberalų spaudoj skaičiau, kad labdarai skiriamos aukos sparčiai mažėja. Taigi, kol būsimas prezidentas Obama viso mūsų turto dar neatėmė ir visokiem veltėdžiam neišdalino, krikščioniškai jį dalinkime patys. Aišku, užsitikrinti, kad mūsų turtas liks mums, geriausia būtų gyventi taip, kaip parašyta Luko 12, 33-34, bet tai nėra jau taip lengva. Nors laiško „Draugui” autorius patikina, kad „taip blogai gal vis tiek nebus”, vis vien spėju, kad netrukus reikės pradėti valgyti vien pupas iš skardinės.
 
Arvydas Barzdukas
Falls Church, VA

11-26-08
AR BRAUNAMASI PRO ATVIRAS DURIS?

Su įdomumu ir kantrybe perskaičiau Broniaus Naino nuomonę apie ,,Draugo” 100 metų sukaktuves (,,Draugas”, 2008 m. lapkričio 19 d.). Reikėjo kantrybės, nes jo rašinys nusidriekė daugiau nei septynias pėdas. Dvylika colių užimančiame įvade priekaištaujama, kad Pasaulio lietuvių centro (PLC) dvidešimties metų gimtatadienio paminėjime buvo džiaugtasi tik ,,vidumi”, o ,,išorinis” kelias, prie viso to atvedęs, tinkamai nepaminėtas. Tai beskaitant į galvą atėjo Vytauto Vebeliūno, Broniaus Nainio ir Vytauto Šoliūno pavardės ir jų įnašas įkuriant PLC.

Nainys kritiškai atsiliepia į ,,Draugo” pastangas išleisti sukaktuvinį leidinį. Jam daug kas neaišku: kas atsakingas už leidinio turinį, kas leidinyje bus aprašyta ar parodyta ir t.t. Leidiniu besirūpinantys ,,apie leidinį besikrapštantieji”. Mano kaime taip kalbėdavo tik apie vištas, besikrapštančias po šiukšlyną. Nepasitikėjimo šešėlis metamas leidinį ruošiančiai redaktorei Audronei Škiudaitei: ,,Kiek dabartinės išeivijos visuomenės ji galėjo pažinti per porą uždarų darbo metų ‘Drauge’?”

Autorius mini gavęs laišką iš Marijos Remienės, kuriame ji jo prašė dviejų puslapių straipsnelio apie ,,Draugo” įtaką visuomenei. Tą rašinį ji norėjusi gauti per porą mėnesių. Šiuo savo rašiniu Nainys tokį straipsnelį lyg ir pradeda rašyti. Trumpai pacituosiu: ,,Lietuvoje caro okupacija, laisvėjimo pradžia per Pirmąjį pasaulinį karą, savanorių kovos dėl laisvės, nepriklausoma demokratinė Lietuva, autokratinė jos valdžia, sovietų, nacių, vėl sovietų okupacijos, partizanų kovos, pogrindis, naujas laisvėjimo laikotarpis, išsilaisvinusi demokratinė Lietuva. Ir jos visos ‘Drauge’ vienaip as kitaip atsispindėjo…”Atrodo, kad būtų buvę gan lengva tuos apmatus praplėsti iki prašomų dviejų puslapių.

Vietoj to, Nainys savo straipsnyje pristato ,,Draugo” sukaktuvinio (100 m.) leidinio turinio išsamius apmatus. Jo žodžiais, šie apmatai yra jo asmeninio mąstymo išdava. Įvairiems knygos skyriams paruošti jau pramatyti kandidatai. Leidinio tekstas sudarytų apie 150–180 teksto ir nuotraukų. ,,Sveikinimai ir skelbimai neįskaičiuoti”.

Reikia sutikti su Remienės atsakymu į Nainio septynių pėdų ilgio rašinį. Ji pastebi, kad ,,Kalbėti apie – ne tik ‘Draugo’, bet kieno – 100 metų, žinoma, niekad nebus per daug… Gerb. p. Nainy. Jūs savo ruožtu irgi galite rengti knygą apie ‘Draugą’. Jūsų planuojama monografija apie ‘Draugą’, kaip laikraštį, jo turinį labai geras sumanymas… Ruošiama knyga nebus konkurentė Jūsų knygai”.

Taigi, iš Nainio užprašytų dviejų puslapių turbūt dar šiais metais pasirodysiančioje knygoje nebus. Tačiau jau tvinksa iniciatyva po to seksiančiai knygai, kurios apmatus Nainys jau pristatė šio dienraščio skaitytojams. Noriu būti vienas iš pirmųjų iš anksto tą knygą užsisakiusiųjų.

Romualdas Kriaučiūnas
Lansing, MI

11-22-08
DĖL ŠAUKŠTŲ

Norėjau patikslinti, kad juodieji vyrai Amerikoje teisę balsuoti gavo tuoj po Civilinio karo pabaigos, ne 1964 m., kaip teigia Aleksas Vitkus savo vedamajame ,,Šaukštai po pietų” (,,Draugas”, 2008 m. lapkričio 6 d.) 1868 metais priimta 14-ta Konstitucijos pataisa garantuoja juodiesiems pilnas pilietines teises, ir 1870 metais priimta 15-ta Konstitucijos pataisa draudžia balsavimo teises riboti arba atimti dėl rasės, odos spalvos arba buvusio vergo statuso.  Tačiau buvo valstijų, ypač pietuose, kurios šias teises tiesiog ignoravo arba sugalvojo daug klastingų būdų, kaip jas apeiti, ir užkirsti kelią juodiesiems balsuoti: balsavimo mokestis (poll tax), raštingumo bei kitokie egzaminai, gąsdinimas ir smurtas, Jim Crow įstatymai bei kiti balsavimo apribojimai. 1964 metais 24-ta Konstitucijos pataisa panaikino balsavimo mokestį, o 1965 metais Balsavimo Teisių Aktas uždraudė įvairių egzaminų, ypač raštingumo, naudojimą ir įgyvendino federalinę priežiūrą registruojant naujus balsuotojus. Tai užtikrino politines teises juodiesiems ir kitiems (pvz., imigrantams), prieš kuriuos buvo taikoma diskriminuojanti veikla. Ir Barack Obama išrinkimas prezidentu užverčia lapą šio tamsaus laikotarpio Amerikos istorijoje.

Taipgi nelabai supratau, kodėl ,,Šaukštai po pietų”. Ar taip apgailestaujama, kad neginčijama žmonių balsų ir rinkikų (electoral) balsų dauguma mes išsirinkome žmogų, kuris savo protu, darbu, talentu vienyti ir ryžtingumu, ne privilegijuota prigimtimi, pasiekė šį laimėjimą? Manau, tikrai nereikia dėl to apgailestauti. Milijonai naujų balsuotojų balsavo pirmą kartą savo gyvenime ir pasijuto politinio proceso dalimi.  Visas pasaulis lengviau atsikvėpė tą vakarą. Blogiau, nei paskutinieji aštuoneri metai, tikrai nebus. Leiskime naujam prezidentui Obamai ir jo žmonėms ramiai dirbti, nes visi žinom — darbo tai labai daug ir kelias bus labai nelengvas.

Rasa Avižienis
Orland Park, IL

11-22-08
DAR APIE ŽODĮ ,,AFROAMERIKIETIS”

Visuomet su malonumu skaitau gerb. Stasės Semėnienės straipsnius. Neseniai perskaičiau jos nuomonę: „Kuo lietuviai yra geresni?” („Draugas” 2008 m. spalio 17 d.). Toje vietoje, kur gerb. Semėnienė apibūdina žodžius ,,negro” ir ,,afroamerikietis”, norėčiau pridėti ir savo trigrašį.

Kaip tik prieš 2 su puse mėnesio mūsų vietiniame laikraštyje buvo išsakyta labai panaši nuomonė, į kurią aš atsakiau savo komentaru, žinoma, anglų kalba.

Žodis „negro” ispanų ir net kitose kalbose reiškia juodą spalvą. Tos kalbos, kurios daiktavardžius vartoja vyriškos ar moteriškos giminės, galūnes keičia panašiai, kaip ir lietuvių kalboje, pvz. „juodas – juoda”, ispanų kalboje „negro – negra”.

Tuo laiku, kai iš Afrikos buvo plukdomi vergai į Ameriką, jie buvo vadinami „negro”, juodaodžiais. Po kiek laiko prasidėjo šio žodžio užgaulus vartojimas – pravardžiavimas „nigger”. Pasibaigus vergijai juodaodžiai, norėdami nutolti nuo „nigger”, keitė jį į žodį „black”, o vėliau – į „colored”. Net „Webster’s” žodynas aiškina šį žodį kaip „colored” (turintis spalvą); kita rasė, kaip ,,Caucasian” ar balta; specialiai „negras”.

Atsiradus politinėms, segregacinėms, humanistinėms ir prieš diskriminaciją pasisakančioms juodųjų organizacijoms, sugalvotas žodis „African American”, grynai dėl politinių sumetimų, nors vergija ir segregacija Amerikoje buvo pasibaigusi. Šis žodis vartojamas ir dabar, nors jis tik iš dalies teisingas.

Nėra reikalo įtraukti žmogaus gimimo vietą bei jo šaknis, norint parodyti ar įrodyti jo odos spalvą. Žmogus, gimęs Afrikoje, yra afrikietis. Jei jis emigravo į Ameriką ir yra Amerikos pilietis, jis gali save vadinti „afroamerikiečiu” (African American). Visi kiti, gimę Amerikoje, nesvarbu, kokios jie tautybės, spalvos bei rasės būtų, yra amerikiečiai. Tik pagalvokime, Afrikoje gimė ir gyvena daug baltaodžių, jei „African American” tinka juodaodžiui, kaip reikia vadinti tuos baltaodžius afrikiečius?

Žodis „black” ar „colored” nebuvo aktualus taip, kaip dabar. Burbulas yra išpūstas dabar jau buvusio kandidato į prezidentus Barack Obama bei jo rinkimų kampanijos.

Prisimenu, kaip ir kur teko pirmą kartą vaikystėje matyti juodaodį. Tai buvo Kaune, turbūt 1938 m. iš Amerikos atvykęs Europoje gastroliavo „Ringling Brothers” cirkas. Dideli skelbimai reklamavo pagrindinę šio cirko sensaciją. Negras, kuris užrištomis akimis šoka per degantį ratą su išsikišusiais durklais. Žinoma, kitose Europos šalyse, kurios turėjo kolonijas Afrikoje, juodaodis nebuvo sensacija, bet tik darbo jėga.

Mes, kurie gimėme Lietuvoje ir įgijome Amerikos pilietybę, galime save vadinti „Lithuanian Americans”, bet mūsų vaikai ir anūkai, gimę šiame krašte, yra tik „Americans”, nebent būtų reikalas kam nors išaiškinti apie jų kilmę bei šaknis. Tai jau kitas dalykas.

Bronius Satkūnas
Richmond, VA

11-22-08
KOMPLIMENTAS KAIRIĄJA

Lapkričio 8 d. šeštadieninėje ,,Draugo” (įterpiau žodį) laidoje kultūrinio priedo redaktorė A. Žemaitytė mano dalyvavimą spaudoje suminėjo pavarde ir net atskiru sakiniu. Su jos teigimu iš esmės nesutinku, jog neva tai, jos darbą darau sunkesnį, negu priderėtų. Tam turiu konkrečių pavyzdžių. Pasakymą, kad „sunku prisiprašyti”, esu linkęs laikyti komplimentu, nors ir „kairiąja ranka” viešai man pažertu.

Antanas Dundzila
Port Orange, FL


11-20-08
BRZEZINSKI, OBAMA IR UŽSIENIO POLITIKA

Prieš JAV prezidento rinkimus el. laiškais, telefonu ir susitikę lietuviškuose renginiuose nemažai lietuvių vieni kitus gąsdino, o ir pas amerikiečius internete gąsdinimais lijo, kad tapęs prezidentu Barack Obama įves Amerikoj komunizmą, atiduos Lietuvą Rusijai ir pan.

Esu viena iš pasirašiusių* po skelbimu ,,Drauge” (2008 m. spalio 16 d.), raginančių balsuoti už Obama, todėl kad vienas iš išsamiausiai ištyrinėjusių Rusijos polinkius, kėslus ir pajėgumą bei pats dalyvavęs JAV užsienio politikos formavime politologas dr. Zbigniew Brzezinski stipriai rėmė senatoriaus Obama kandidatūrą. Senatorius Obama dar 2007 metų liepos mėnesį kreipėsi į dr. Brzezinski patarimų apie užsienio politiką, rašo žurnalistas David Ignatius, kurio skiltį spausdina daug JAV laikraščių. Ignatius rašo: ,,(Obama) norėjo ne įprastinių, tik rinkiminiam vajui įvairiais klausimais ruošiamų pareiškimų (position papers) ar ,kąsnelių' žiniasklaidai (sound bites). Obama galvojo plačiau… Brzezinskiui pokalbis padarė labai gilų įspūdį ir jis tapo neformaliu Obama patarėju.”

Po rinkimų Ignatius kalbėjosi su artimiausiais Obama patarėjais apie prezidento Obama galimus užsienio politikos ėjimus. Tiems, kurie domisi užsienio politika, gali būti įdomu su tais galimais ėjimais susipažinti internete adresu: http://www.realclearpolitics.com/articles/2008/11the_beginnings_of_obamas_forei.html

Elona Vaišnienė
North Haven, CT

* Kiti pasirašiusieji: Arvydas Barzdukas, Rimas Česonis, Rimas Domanskis, Jūratė Krokytė Stirbienė, Rimas Mikšys.


11-20-08
NEĮTIKINANTIS PASAKYMAS

Noriu pareikšti savo nuomonę apie A. Venckaus „Draugo” spalio 23 d. laišką „Apie lietuvius ir žydus”, nes jo išsakytos mintys ne visai teisingos. (Pažįstu  A. Venckų iš Palangos – ėjome į tą pačią mokyklą.)

Ne dr. Jonas Šliūpas, o Venckus susipainiojo faktuose. Stebiuosi neįtikinančiu jo pasakymu, kad jis pakeitė Šliūpo pavardę į Basanavičiaus, nes „tyčia pasinaudojo pseudonimu”. Kaip tai suprasti, ar tai tik ne noras užslėpti savo padarytą klaidą?

Antra, kaip galima sakyti, kad Šliūpas nežinojo, ar jis Palangos ar Šventosios burmistras. Šventoji tuo laiku buvo tolimas mažas miestelis, nepriklausė Palangai, be to, net neturėjo miesto teisių. Šliūpas tuo laiku visą laiką gyveno Palangoje ir pėsčias eidavo į savivaldybės pastatą, tad žinojo, kuriam miestui vadovavo.

Dėl Stefos Brazinskaitės-Butkienės straipsnio tuolaikinis mokyklos vedėjas Kleinaitis taipgi „Drauge” rašė, kad Stefos pasakojimas neatitinka tikrovės. O mano brolis, palangiškis sportininkas Kazimieras Ragauskas taip sakė: „Buvau autobusių stotyje, girdėjau Šliūpą kalbant, kad vokiečiai su žydais elgiasi barbariškai. Mačiau, kaip jį areštavo ir vokiečių kareivis pasodinęs ant motociklo vežė Klaipėdos link. Bet netoliese priešais atvažiavo vokiečių komendantas. Išklausęs kareivio kame reikalas, komendantas išbarė Šliūpą, patardamas, kad nesikištų ir eitų namo. Taip išbalęs Šliūpas ir padarė, o iš burmistro pareigų pasitraukė kitą dieną, nes taip vokiečių įsakyta.”

Valerija Ragauskaitė-Zubavičienė
Sunny Hills, FL


11-14-08
KODĖL NEAIŠKINAU, O TIK PASIRAŠAU

Spalio 30-tos dienos „Drauge” Aleksas Vitkus („Ar sodinsim Obama ant sosto?”) tarp kitų pastabų apie [tada] artėjančius Amerikos prezidento rinkimus, rašo: „Spalio 16 d. ‘Drauge’ išspausdintas šešių lietuviškoj veikloj gerai žinomų asmenų skelbimas (spėju, kad apmokamas) kviečia (...) balsuoti už Barack Obama. Ar jis yra tinkamiausias būti JAV prezidentu, pasirašiusieji neaiškina (...)” (mano pabraukta).

Būdamas vienu tų pasirašiusių, noriu pastebėti, kad, pirmiausia, „Draugas” neapmokamų skelbimų nespausdina, todėl gautą „Draugo” sąskaitą pasidalinsim į šešias dalis. Pasitaikė prasminga proga nors kukliai savo lietuvišką dienraštį paremti.

Antra, tą skelbimą rašydami, manėme, kad, savaime suprantamų dalykų „Draugo” skaitytojams plačiai aiškinti ir įrodinėti nereikia. Mums tik rūpėjo balsuotojams priminti, kad Vidurio bei Rytų Europos padėty susigaudantys žinovai, kaip dr. Brzezinski, pagrįstai nori, kad Barack Obama taptų naujuoju Amerikos prezidentu.
 
Arvydas Barzdukas
Falls Church, VA


11-14-08
VAJE!

Visas svietas garbina, myli, nori turėti ,,savą” laimėtoją... Kenija ir Japonija džiūgauja dėl Obama. Airiai O’bama laiko savu, o mes, lietuviai?

Daugelis amerikiečių, net čikagiečių (taip pat ir ,,Chicago Tribune”) nežino, kad Chicago – tai namai ne tik vieno, bet NET dviejų pasaulio kraštų prezidentų: Adamkaus ir Obama! Kokie kiti miestai gali tuo didžiuotis!?

Edmundas Petrauskas
London, Canada

11-14-08
RŪPINTOJĖLIS

Eugenijus Gerulis ,,Įdomybėse” (,,Draugas”, 2008 m. spalio 31 d.) apibūdina smūtkelį kaip atvykusį iš Lenkijos ,,pesimizmo kulto versiją”. Kiek kitoks yra Rūpintojėlio aprašymas bostoniškėje Lietuvių enciklopedijoje, pvz., kad statulėlė atkeliavusi iš Bavarijos ir sulietuvinta. Iš pokalbių su straipsnio autoriumi Antanu Mažiuliu susidariau įspūdį, kad lenkų mėgstamas Rūpintojėlis yra Kristaus kančios atvaizdas, o lietuviškas Rūpintojėlis būna su vinių dūrių randais rankose ir kojose, vaizduojantis prisikėlusį Kristų, šiandien solidarų su žmonija ir atjaučiantį žmogaus vargus. Tokį regi ir Vinco Mykolaičio Putino eilėraštis ,,Rūpintojėlis”, padėjęs dar plačiau ir mintį, ir atvaizdą pamėgti.

Antanas Saulaitis, SJ,
Lemont, IL

11-14-08
NĖRA NIEKO BLOGA, KAD NEIŠEITŲ Į GERĄ

Tai yra sena lietuvių išmintis. Čia mes paminėsime tris šių dienų įvykius, kurie aiškiai įrodo, kad tai tiesa.

1. Airijoje, Anglijoje ir net Islandijoje netikėtai, nelauktai kilo dideli ūkiniai sunkumai: atsirado daug bedarbių, bankai braška; ateitis yra neaiški.  Ergo: keli (keliolika?) tūkstančių lietuvaičių turės grįžti namo.

2. Maskva, kuri per kelerius metus prisirinko stirtas dolerių ir eurų, pajuto, kad tuojau neturės tiek daug pinigų, nes naftos kainos žiauriai krito. Ergo: Maskva nebegalės milijonais remti tokių kurmių kaip uspaskichai, paksai, šatrijos ir pan. Lengviau atsikvėps visi Rusijos kai­mynai.

3. Kadangi Lietuvoje, kaip ir vi­sur kitur, smarkiai pabrango tolimos kelionės lėktuvais, todėl daug mažiau Lietuvos didžturčių lakstys po Ekva­dorą, Šri Lanką, Tunisą, Argentiną, net Japoniją bei Australiją... Ergo: daugiau lietuvių liks Lietuvoje.

Antanas Klimas
Rochester, NY

11-14-08
Prieš 63 METUS

Siunčiu aš tau laiškus, kaip talismanus,
Per bombas, vėją ir audras, tartum gyvybės ritmas mano žodžiuose
Tau į širdį plaks, kurių niekas pasauly nesupras...

Per Antrąjį pasaulinį karą mielos lietuvaitės rašydavo nežinomam lietuviui kariui, pagelbėdamos jam moraliai ir teikdamos viltį pergyvenant mirtinas valandas karo lauke. Gaila, kad jos dabar pamirštos ir niekur neminimos. Man būnant žvalgyboje Stara Rusa fronto ruože, karo lauko paštas įteikė Zitos G. iš Adutiškio laišką. Taip ir prasidėjo mūsų nuolatinis susirašinėjimas. Ji savo mielais laiškais padėjo lengviau pakelti kario kovas. Ji rašė: „Staseli, kai tu skaitysi mano laiškus, gal kulkos zvimbs aplink tave, aš melsiuos, kad jos nekliudytų tavęs.” Laiškais mes labai suartėjome ir pagaliau, Kuršo apsupimui didėjant, rašiau jai paskutinį laiškutį: „Brangi Zita, Aš tavo laiškus skaitysiu, šiandien, ryt ir poryt...”

Ir štai po 63 metų „Drauge” rašiau karo prisiminimus „Likimo replėse”. Stebuklingai „Draugas” papuolė į Zitos rankas ir ji paskaičiusi per „Draugą” parašė man laiškutį. Man tai tikrai buvo didelė staigmena.

Labai dėkingas „Draugo” redakcijai už mano prisiminimų išspausdinimą ir laiško persiuntimą.

Stasys Prakapas
Etobicoke, Kanada

11-07-08
DIRBANČIŲJŲ PRAKAITU NEDIRBANTIEMS

Bandau nepražiopsoti nė vieno Jono Urbono straipsnio, nes visi yra man įdomūs, ar jie būtų apie Lietuvos rūpesčius ar džiaugsmus, ar apie stropiai išdėstytą Amerikos rinkimų ligą.

Spalio 31 d. ,,Drauge” buvo išspausdintas Urbono straipsnis apie JAV prezidento rinkimus, apie kandidatus senatorius John McCain ir Barack Obama. Pastarojo pažadėtą planą, pagal kurį siūloma išdalinti dirbančiųjų uždarbį mokesčių nemokantiems bedarbiams, šiek tiek sudrumstė ,,Joe the Plumber”, kuris abejojo šia jam abejotina idėja: dalyti jo uždirbtus pinigus kitiems. Toks planas, anot gerb. Urbono, daug kam primena komunistinį socializmą. Mano manymu, tai komunistinį socializmą primena mums, lietuviams, pergyvenusiems tai savo kailiu, bet ne didžiajai amerikiečių visuomenei, kuri nieko panašaus dar nėra patyrusi.

Šia proga norėčiau pasidalyti su skaitytojais, neskaičiusiais š. m. spalio 29 d. ,,Chicago Tribune” išspausdino A. Hart laiško laisvu vertimu. Eidamas į restoraną lauke prie durų jis užtiko benamį su plakatu ,,Balsuokite už Obama – man reikia pinigų”. Restorane jį aptarnavo padavėjas su užrašu ant kaklaraiščio: ,,Obama 08”. Pavalgęs, jis prie sąskaitos nepridėjo nė vieno cento arbatpinigių ir nustebusiam padavėjui paaiškino, kad išbando Barack Obama uždarbio padalinimo sąvoką (redistributionofwealth concept), perduodant jo arbatpinigius tam lauke esančiam benamiui, kuriam, atrodo, trūksta pinigų. Daug negalvodamas, taip ir padarė – 10 dol. gavęs tinginys benamis labai apsidžiaugė, o sunkiai dirbantis padavėjas liko iš pykčio be žado ir itin susiraukęs, nes negavo savo įprasto atlyginimo už sąžiningą patarnavimą.

Bet per daug nepergyvenkime, senatoriui Obama tapus mūsų JAV prezidentu, taip blogai gal vis tiek nebus. Juk yra už mus turtingesnių ir jie pasidalins savo pertekliumi su mumis, duok Dieve, kad visi būtume apdrausti nuo ligos.

Leonidas Ragas
Itasca, IL

11-07-08
BUCHANAN APIE BALTIJOS ŠALIS IR AMERIKOS INTERESUS

Aleksas Vitkus, aprašydamas žinomo komentatoriaus, daugelio knygų autoriaus ir respublikonų partijos politologo Patrick J. Buchanan kai kurias mintis jo neseniai išleistoje knygoje apie Miuncheno sutartį ir Antrąjį pasaulinį karą bei jo pasekmes, nepaminėjo vienos tos knygos autoriaus minties 221 puslapyje, kuri tiesiog, beje, ir liečia šiandieninę Lietuvą.

Ten Buchanan štai ką rašo: „Taip, kaip Chamberlain (britų 1939 m. premjeras) davė karo garantijas Lenkijai, kurių jis negalėjo palaikyti, Amerika pradėjo išduoti NATO garantijas Varšuvos pakto nariams, Baltijos valstybėms ir greitai Ukrainai ir Gruzijai. Jeigu priešiška valdžia, įsikūrusi Maskvoje, vėl okupuos tuos kraštus, mes turėtumėme paskelbti karą. Nors ir kaip mes branginame vėl išlaisvintas Lietuvą, Latviją bei Estiją, tų kraštų nepriklausomybė nėra ir niekuomet nebuvo gyvybiškai svarbi Amerikos interesams. Ir grėsmė netekti tų valstybių nepriklausomybės negali pateisinti karo su Rusija, apginkluotos atominiais ginklais.”

Būtų įdomu sužinoti, kaip tuo reikalu pasisako naujai išrinktas Amerikos prezidentas.

Nicholas I. Gemell
Crystal Lake, IL

11-07-08
KUR DINGO DETROITO LIETUVOS DUKTERYS?

Perskaičiusi Danutės Bindokienės straipsnį „Lietuvos Dukterys šventė jubiliejų”, („Draugas”, 2008 m. spalio 15 d.), tarp išvardintų Dukterų skyrių pasigedau Detroito Dukterų skyriaus. Tas skyrius taip pat labai sėkmingai darbavosi artimo meilės, paguodos ir šalpos reikaluose, tiek čia Detroite, tiek ypač Lietuvoje.

Detroito skyrius, kaip ir Čikagos, laidojo vienišus lietuvius, lankė ligonius, vežiojo pas daktarus. Kam tik reikėjo pagalbos, mūsų sesės stengėsi padėti. Mūsų skyrius rūpinosi atvežtų vaikų gydymu ar operacijomis, juos slaugė savo namuose ir visaip padėjo. Lietuvoje nupirko kaime namelį ir 3 ha žemės labai vargstančiai motinai su šešiais vaikais. Siuntė jiems ir kitiems siuntinius ir rėmė pinigais. Panevėžyje globojo vaikų valgyklėlę, šelpė neįgalių vaikų būrelius ir t. t.

Detroito skyrius suruošė nemažai koncertų, pakviesdamas iš Čikagos, Toronto, Clevelando, net ir iš Los Angeles, chorus ir dainininkus. Pačios Dukterys pagamindavo vaišes, kad tik liktų daugiau pelno.

Man įdomu, kodėl gerb. D. Bindokienė visai pamiršo labai aktyviai veikusio su 80 narių skyrių?

Irena Alantienė,
Dirbusi įvairiose pareigose ir skyriaus valdyboje,
Redford, MI

10-30-08
DŽIŪGAUTI DĖL LIETUVOS ,,SVEIKATINGUMO” DAR PER ANKSTI

2008 m. rugsėjo 19 d. „Drauge” laiškų skyriuje, Antanas Klimas, rašydamas apie amerikiečių aptukimą ir nutukimą, Amerikai pranašauja nepavydėtinas dienas („Liūdna JAV ateitis”) ir kartu džiaugiasi, kad, „apytikrėmis žiniomis” Lietuva yra net 22 kartus sveikesnė už JAV. Ar šios, atrodo neginčytinos, išvados tiksliai atspindi lietuvių sveikatingumo tikrovę, sunku pasakyti. Tačiau tokį palyginimą darant reikėtų neužmiršti nepaprastai didelio lietuvių alkoholizmo ir savižudybių procento ir, Lietuvos daktarų nuomone, labai didelio skaičiaus karinei tarnybei netinkančių šauktinių – jaunų vyrų, kurie turėtų būti pačioje jauno žmogaus sveikatos viršūnėje. Šios „ydos” ne tik „veda prie visokių ligų”, bet kartu yra ir tų ligų padariniai. O kas dėl nutukimo, tai būtina turėti omeny, kad juo greičiau Lietuva „suvakarės”, tuo greičiau ji „sustorės”, ir kuo daugiau bus patogių mygtukų, tuo daugiau bus apvalių pilvukų. Todėl džiūgauti dėl Lietuvos „sveikatingumo” gal dar būtų kiek per anksti.

Nuoširdžiai,
Vytautas Matulionis
Cleveland Heights, OH

10-30-08
NUMEROLOGIJA

Gana keistai skamba tas žodis. Š. m. spalio 17  d. ,,Drauge” Romualdas Kriaučiūnas parašė vedamąjį, kurį pavadino ,,Skaičiai, sukaktys ir numerologija”. Kadangi jis tame straipsnyje rašė apie skaičius ir Šventame Rašte, tai aš noriu dar šiek tiek pratęsti temą arba pridėti.
Pirmiausia keletas klausimų:
Koks yra trumpiausias skyrius (chapter) Šv. Rašte? Atsakymas: Psalmė 117.
Koks yra ilgiausias skyrius (chapter)  Šv. Rašte?  Atsakymas: Psalmė 119.
Koks skyrius yra pačiame Šv. Rašto centre? Atsakymas: 118 Psalmė.
Faktas: Prieš 118 psalmę yra 594 skyriai.
Faktas: Po 118-tos psalmės irgi seka 594 skyriai.
Dabar sudėkime tuos du skaičius ir gausime 1,188.
Kokia eilutė yra pačiame Šv. Rašto centre?  Atsakymas:  118 psalmės 8-ta eilutė. Ar ši eilutė pasako ką nors apie Dievo planą, Jo valią mūsų gyvenimui?
Kitą kartą, kai kas nors paklaus, kad nežino, kokia yra Dievo valia, ir sakys, kad jie norėtų ją vykdyti, pasiųskite juos į Jo Žodžio centrą:  Psalmė 118, 8-ta eilutė: ,,Geriau ieškoti pagalbos pas Viešpatį, negu pasitikėti žmonėmis.”

Vincas Kolyčius
Toronto, Kanada
 
10-30-08
SLAPUKO KOMENTARAS

Atrodo, kad  KDVK įgaliotiniui  nepatiko, kad ,,Draugas” atskleidė jo tikrąją pavardę (,,Draugas”, laiškų skyrius, 2008 m. spalio 17 d.). Nežinau, kodėl gerb. Donatas Januta  galvoja, kad sulietuvinti pavardę yra neigiama charakterio savybė. Lietuvai tapus nepriklausoma, daug lietuvių keitė okupantų sudarkytas pavardes. Aš patenkintas, kad tarp jų buvo ir mano senelis. Argi Viskanta neskamba daug maloniau nei Viskacka.

Poetas Visvydas yra žymus kultūrininkas ne tik Los Angeles, bet visoje Amerikoje. Gyvenimas be jo būtų ne toks įdomus. Tiesa, jis mėgsta šmaikščiai pasijuokti iš kai kurių mūsų papročių, bet tai daro be asmeniškų užgauliojimų.

Redakcija keistokai elgiasi. Pirmiausia išspausdina straipsnį pasirašytą slapyvardžiu, o vėliau skelbia laišką, kur slapyvardis yra atskleidžiamas. Aš manau, kad slapyvardžiai, įskaitant ir autorių, kurie yra stambūs ,,Draugo” finansiniai rėmėjai, neturėtų būti naudojami.

Baigiant norėčiau pagirti D. Janutą, kad jis rašo humoristinius straipsnius. Lietuviams ir ,,Draugui” labai trūksta humoro.

Zigmas Viskanta (Viskacka)
Los Angeles, CA



10-29-08
PLC POKYLIS BUVO TIKRAI ŠAUNUS, TIK...

Pasaulio Lietuvių centro dvidešimtmečio pokylis buvo tikrai šaunus. Smagi nuotaika, skani Aldonos Šoliūnienės vakarienė, lietuviškas šampanas, ponios ir panelės su savo puikiausiomis pokylio suknelėmis, vyrai savo geriausiais kostiumais. O muzikantai – kaip kokie ,,bomai”. Susidėvėjusiais džinsais, virš kelnių išlindusiais marškiniais, sportiniais batais, susivėlusiais plaukais. Anksčiau to nebūdavo matyti tokiuose elegantiškuose pokyliuose. Muzikantai būdavo gražiai ir tvarkingai apsirengę, kas prisidėdavo prie renginio elegantiškumo. Jei pokylis būtų buvęs rengiamas kokiame Čikagos centro viešbutyje, tokių muzikantų tikriausiai nebūtų įsileidę. Manytų, kad kokie benamiai.

Valentinas Ramonis
Lemont, IL

10-29-08
SVEIKINU LIETUVĄ,
kuri nori būti Lietuva, o ne imperijos pakraščio gubernija (,,Mes gyvi dar – gyvi – dar gyvename, Ne Pribaltika mes, ne Rusija!” – Kęstutis Genys).

Linkiu Tėvynės sąjungai–Lietuvos krikščionims demokratams išmintingos politikos, kuria būtų stiprinamos moralinės vertybės, ribojamos griaunančios valstybės ir visuomenės gyvenimo apraiškos, remiamos visos socialinės, švietimo, ekonomikos iniciatyvos, palankios viduriniosios klasės kūrimuisi.

Dieve, mums padėk!

kun. Robertas Grigas
Kaunas, Lietuva

10-23-08
DAR KARTĄ APIE LIETUVIUS IR ŽYDUS 

Savo straipsnyje („Draugas” 2008 m. spalio 3 d.) aš nė vieno čia gyvenančio lietuvio, o labiausiai, tų, kurie čia gimė ir augo, nekaltinu. Lietuvos vyriausybė turi apsispręsti ir surasti išeitį iš šios politiškai nepriimtinos padėties. Jei tai nebus padaryta, visa tauta bus kaltinama už mažą procentą žudikų.

Gerb. Donatas Januta teigia, kad tas žydus žudžiusių lietuvių procentas buvo labai mažas ir tai yra patvirtinta kažkokių ten „mokslininkų”. Kiek man žinoma, beveik visi mažesni Lietuvos miesteliai tuo reikalu turėjo problemų ir „ieškojo būdų atsiskaityti”. Nėra ko šnekėti apie Vilnių, Kauną ar Šiaulius. Aišku, viskas klojosi vadovaujant vokiečiams, bet su mūsų „patarėjų” pagalba.

Gerai, kad Izraelis nereikalauja iš Lietuvos atlyginimo už išvogtą ir nekilnojamą turtą. Tai turėtų būti akstinas Lietuvos vyriausybei kuo greičiau šią problemą išspręsti. Gaila, kaip pats Januta sako, jog Lietuvos vyriausybė šiuo reikalu nelabai skubinasi. Kaip, pavyzdžiui, žydų kapinės Vilniuje.  Anot teisininko Jono Gibaičio, namų statyba Vilniuje žydų kapinių teritorijoje yra „visiška kvailystė” (,,Draugas”, 2008 m. spalio 9 d.).

Juoktis iš Dariaus Udrio irgi nėra taip išmintinga. Už jo pasiūlymą pasikviesti „jidish” šokėjus į Los Angeles tautinių šokių šventę, mano nuomone, nebuvo reikalo jį taip sudoroti. Tolerancijos, broliukai ir sesutės, tolerancijos!

Palaikyti gerus santykius su žydais būtų naudinga. Kaip mano tėtė sakydavo, „su medum daugiau musių” sugausi. Lietuvoje, kiek atsimenu, mes su žydais didelių problemų neturėjome. Eidamas ryte į gimnaziją aš dažnai užsukdavau pas savo draugą žydelį jo pasiimti. Nematau priežasčių, kodėl mes su žydais negalėtume palaikyti gerų santykių ir dabar. Politiškai tai labai svarbu. Neseniai JAV Kongreso priimta rezoliucija dėl žydų kapinių Vilniuje liudija mūsų Lietuvos vyriausybės nesusigaudymą ir nesugebėjimą veikti politinėje erdvėje. Kartais, norint išspręsti problemą, reikia šokti ir su velniu.

O dėl, anot Vytauto Šliūpo, „mano supainiotų faktų”, galiu tik tiek pasakyti, kad aš tyčia pasinaudojau pseudonimu, kad išvengčiau ilgų diskusijų. Jonas Šliūpas tikrai buvo dviejų dienų Palangos burmistras, bet to meto įvykiuose nesusigaudė, ar jis Palangoje, ar Šventojoje. Jo apibūdinimas apie to meto vokiečių barbarizmą yra sveikintinas, bet nežinau, ar sveikas. Jei kam įdomu, gerb. Stefa Brazinskaitė-Butkienė savo straipsnyje „Drauge” (1987 m. spalio 13 d.) Šliūpo padėtį ir su juo susijusį įvykį labai išsamiai aprašė. Tačiau apie mirusius arba gerai, arba nieko.

Atrodo, kad šią temą mes jau išsėmėme. Gerb. Janutą sveikinu už įdomias mintis, bet palikime Lietuvą Lietuvai.

Algirdas Venckus
Canadian Lakes, MI

10-22-08
ODĖ DAKTARUI

Neseniai netekome daktaro F. Kauno. Kai paskutinį kartą šnekėjome „Draugo” piknike, buvo po operacijos. Talentingas ir savo profesiją mylintis žmogus.

Pirmą kartą su F. Kaunu teko susipažinti 1952 m., kai atvykau iš Švedijos su žmona ir dvejų metų sūnumi tęsti studijų Northwestern University. Kažkaip atsidūrėme Cicero miestelyje 49 Court, antrame aukšte pas lietuvę šeimininkę. Staiga susirgo sūnus. Aukšta temperatūra. Einame su žmona nešini sūnumi ieškoti gydytojo. Viskas nauja, žmonės ir kraštas. Nieko dar nežinome. Draugų, kas patarnautų, neturime.

Einame gatve ir ieškome vitrinos, iškabos. Kuo gražesnė vitrina, tuo geresnis gydytojas. Tačiau jos nieko nepasako. Įeiname į vieną kabinetą su gražia iškaba. Priima, bet išgirdęs mūsų dar mokyklinę anglų kalbą, jau nelabai svetingas. Pažiūri berniuką. Sako – nieko ypatingo – tymai. Dėkite šaltus kompresus ir laukite, kol nukris temperatūra. Grįžtame namo ir darome, ką gydytojas įsakė. Temperatūra kyla, 104˚F ir vaikas blaškosi prakaite. Ką daryti? Skambinu gydytojui. Užeit, sako, negalįs. Sako, dėkite, kompresus ir praeis. Žiūrime į sūnų ir matome, kad negerai.

Atėjo šeimininkė. Pasižiūrėjo ir sako – su juo negerai. Sako, skambinkite lietuviui daktarui. Sakau, kad nežinome kam. Tada, sako, aš paskambinsiu. Grįžusi pasakė, kad susisiekė su daktaru Kaunu ir jis pažadėjo ateiti pas mus apie vienuoliktą vakaro. Truputį nurimome su žmona. Apie vienuoliktą pabarškino į mūsų duris daktaras Kaunas. Pažiūrėjo vaiką, sako – plaučių uždegimas. Temperatūra 104˚F. Sūnus – vos gyvas. Sako, jei ne penicilinas, aš jo negalėčiau išgelbėti. Davė injekciją ir sakė, kad reikia laukti, kol temperatūra nukris, jei penicilinas padės. Sako, aš vėl užsuksiu už poros valandų.

Atvyko vėl apie pirmą valandą nakties. Sako – truputį geriau, temperatūra šiek tiek nukrito. Pažadėjo užsukti iš ryto. Atvyko 7 valandą.

Taip daktaras Kaunas prižiūrėjo mūsų sūnų visą savaitę, kol jis vėl neatsistojo ant kojų pasišventusio gydytojo dėka. Paklaustas, kiek mokėti, atsakė – „jūs, naujagimiai, tai bus jums mano dovana ateičiai, kaip mano pacientams”.

Vėliau gyvenant šiame krašte teko sutikti daugelį lietuvių gydytojų, skubančių užpildyti savo kišenes, bet tokių, kaip daktaras F. Kaunas, buvo tik jis vienas. Jo atmintis mano šeimoje ir mano sūnaus gyvenime neužmirštama. Jo darbai nuveikti mūsų visuomenėje, jo nuoširdumas, pasišventimas profesijai ir pagalba vargo ištiktiems liks įrašyti Dievo atlyginimo knygoje.

Algirdas Venckus
Canadian Lakes, MI


10-21-08
Į S. NĖRĮ IŠ KITOS PUSĖS

Prieš keletą dienų tarp savo senų ir užmirštų popierių netikėtai aptikau E. Buivydaitės-Prėskienienės eilėraštį „Negrįžusiems tremtiniams”. Nebeprisimenu nei kada, nei iš kokio laikraščio jį išsikirpau. Iškarpa gana sena, laikraštinis popierius gerokai pageltęs, tai Jums šį eilėraštį sąžiningai perrašiau.

Ir vėl spaudoje pasirodžius skirtingiems požiūriams į Salomėją Nėrį, gal bus ne pro šalį pažvelgti į jos poziciją, nuostatą ir kūrybą iš kitos pusės. Būtent, iš tų pasilikusiųjų Igarkoje ar Laptevo jūros ledynuose, kurie jau niekados, niekados nesugrįš...

Aldona Aistienė
Temple Hills, MD

E. Buivydaitė-Prėskienienė
Negrįžusiems tremtiniams

Kas jus prišauks,
Kas jus prikels? –
Meilė, laikas, malda?
Kas jus lankys,
Kas apraudos? –
Saulė, žemė,
Gal paukštė balta?
Laptevų ledynuos
Kuo jūs sulaposit,
Kokiomis šakelėmis
Išsišakosit? – – –
Tyla, tyla...
Nėra vardų, nė pavardžių...
Ir aš baltoj tyloj girdžiu,
Kaip verkia žemė ir dangus,
Kaip rieda ašara juoda –
Vardų nėra, vardų nėra...
Tik kryžiai, kryžiai...
Sugriuvę kryžiai Igarkoj
Meldžiasi lietuviškai,
Ir šaltos gelmės rauda
Samanota motinų giesme:
Jau niekados, jau niekados
Mes nesugrįšim,
Iš mūsų liks tik vienas
Begalinis ilgesys Tėvynės...
Jau visados, jau visados
Uždekite žvakes aukščiausiam
kalne Lietuvos –
Jau visados...
 

10-17-08
APIE KANDIDATUS Į SEIMĄ

Su malonumu ir atidumu skaitau „Drauge” Vytauto Volerto kultūringu bei kalbos atžvilgiu turtingu stiliumi bei nuosaikiu tonu parašytus straipsnius ir vedamuosius. Nebūtų vienas iš išeivijos iškiliųjų rašytojų, kuris paprastai mato pusiau pilną stiklinę, vietoj pusiau tuščios, kuris nepranašauja tamsios ateities, bet kantriai, su viltimi numato šviesesnį rytojų. Kaip matematikas sugeba pateikti daugiau pliusų negu minusų. Į š. m. spalio 8 d. vedamąjį „pažanga visada juda lėtai” norėčiau įsikišti savo trigrašiu.

Vedamajame autorius pateikia Lietuvos  Respublikos prezidento Valdo Adamkaus pasisakymą, kuriame jis sako, jog yra suradęs krašto pavojaus priežastį ir kad nesitiki po kitų rinkimų padoresnių seimūnų. Tuo pačiu teigia, kad kai kas stengiasi, būtent – Piliečių santalka, kad naujas Seimas būtų geresnis. Nenoriu pasirodyti pernelyg jautrus, bet jei teisingai suprantu, iš tų dviejų sakinių gaunasi subtili užuomina, tarsi LR prezidentas nesistengia, nesirūpina geresniu Seimu, geresne krašto ateitimi. Nemanau, kad prezidentas būtų toks nejautrus tautos reikalams, kad per beveik 10 prezidentavimo metų būtų nesirūpinęs dėl padoresnių seimūnų sudėties. Manau, kad prezidento pareigos neleidžia jam viešai pasisakyti už kandidatus.

Be to, V. Volerto vedamajame yra minimi pažadų nevykdę ir tautai žalą darantys politikai: balsus pirkęs V. Uspaskichas, burtais gerovės neatnešęs Paksas, korupcijai ragų neaplaužę socialdemokratai ir žemės ūkio nepakeitusi didžioji ekonomistė Šatrija (K. Prunskienė). Iš jų rinkėjai turėtų pasimokyti ir per kitus rinkimus turėtų jų neprileisti prie valdžios. O objektyvumo dėlei norėtųsi paminėti ir Tėvynės sąjungos (konservatorių) partiją. Ji su kitais dešiniaisiais nuo 1996 iki 2000 m. juk turėjo Seime žymią persvarą, bet, nepadarę kraštui pakankamai gero, apvylė rinkėjus nesilaikydami pažadų, praradę rinkėjų pasitikėjimą, atsidūrė opozicijoje. Po viso to, kaip ten bebūtų, vis tiek esu įsitikinęs, kad Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos atstovai yra labiausiai linkę krikščioniškai pripažinti savo praeities klaidas, už jas atgailauti ir pasižadėti, kiek tai yra žmoniškai įmanoma, jų vengti. Užtat ir balsavau už juos.

Leonidas Ragas
Itasca, IL

10-17-08
SLAPUKAI, ,,JIDIŠ ŠOKĖJŲ’’ PIRŠLYBOS IR SULAUŽYTOS TAISYKLĖS

Mes, Kalifornijos Dailiųjų Valgių Klubas (KDVK), dėkojame Pranui Visvydui už jo šiltus prisiminimus apie ,,jidiš šokėjų” šaunias piršlybas ir už tokį gražų mūsų klubo reklamavimą (,,Draugas”, ,,Laiškų” skyrius, 2008 m. spalio 10 d.).

Toliau – mįslių mįslės ir slapukų slapukai, koks sudėtingas gyvenimas. Gerb. Visvydas nepatenkintas vadina ,,slapuku” mūsų KDVK įgaliotinį, bet, rupūs miltai (!), kai kuriose biografinėse žiniose nurodoma, kad tikroji Visvydo pavardė yra Višomirskis! Ar Visvydas yra Višomirskio slapukas, ar Višomirskis yra Visvydo slapukas? Pats slapukas kritikuoja?

KDVK buvo įsteigtas kaip kultūringo ir linksmo valgymo klubas prieš maždaug metus, kada ta garsi mokslininkė ir laikraščio redaktorė Monika Bončkutė triukšmingai pagyrė JAV lietuvius už mūsų kultūringą valgymą.

Vėliau, reaguodami į ,,Draugo” skaitytojų pareikštą ilgesį matyti daugiau humoro dienraštyje, kaip seniau tai darydavo S. Aliūnas, Runcė Dandierinas, Balys Pavabalys ir kiti tokie ,,slapukai”, mes, KDVK, norėdami šioje ašarų pakalnėje pralinksminti mūsų brolius, klaidžiojančius Dievo paukštelius (DP – ,,dypukus”), ir gal net dabartinius trečiabangius parašėme dar du, mūsų manymu, linksmus straipsnelius, vienas iš kurių taip labai patinka gerb. Visvydui/Višomirskiui.

Nors gerb. Visvydas/Višomirskis, nepasirašęs savo tikrosios pavardės pats sulaužė savo išsakytą taisyklę ir vis tiek išlinksniavo ne tik mūsų įgaliotinio, bet ir jo a. a. tėvo ir a. a. motinos vardus ir profesijas, gal atleis mums, jeigu šį kartą į jo paties geneologiją nesigilinsime.

KDVK įgaliotinis
Slapukų Pašalpos Komiteto Sekretorius
San Francisco, CA


10-17-08
TURTO IR GIMINYSTĖS RYŠIO IŠKĖLIMAS BUVO NEREIKALINGAS

 Skaitant Prano Visvydo laišką ,,Draugo” laiškų skyriuje, pavadintą ,,Slapukiškai pro pašaipų ūsą” (2008 m. spalio 10 d.), teko nustebti, kad laiško autorius iškėlė savo oponento turtingumą ir giminystės ryšius. Kodėl tai buvo padaryta? Ar nieko bendro su tuo neturinčiu rašiniu norėta rašantįjį pagerbti ar pažeminti?

Antanas Paužuolis
Chicago, IL


10-16-08
A. VITKAUS VEDAMIEJI

Amerika yra laisvės ir tolerancijos valstybė. Man susirūpinimą kelia ,,Drauge” išspausdinti pora Alekso Vitkaus vedamųjų (2008 m. rugsėjo 18 d. ir rugsėjo 26 straipsniai), kurie tiesiog nuvylė savo tendencingai rasistinėmis pažiūromis. Nenoriu kartoti tų pažiūrų, ar tai būtų Patrick Buchanan ar gerb. A. Vitkaus nuomonė, jog ,,niekas pasaulyje juodosios rasės žmonėms nėra padaręs tiek gero, kaip Amerikos baltieji.”

Senatorius Barack Obama savarankiškai išsimokslino, sąžiningai dirbdamas pasiekė viską, ką ryžosi pasiekti. Kokia laimė, kad turime tokią asmenybę kaip Obama Čikagos pietinėje dalyje, kad jis susilaukė daugelio amerikiečių pagarbos ir duoda vilčių sugrąžinant Amerikai prarastą pasitikėjimą pasaulyje. Tokie žmonės, kurie vis dar žiūri į žmogaus rasę, stereotipiškai skirstydami tautas, turėtų pasimokyti, kad rasė nėra ir neturėtų būti klausimas.
 
Respublikonai, kurie nuvarė JAV į tokią ekonominę krizę ir bedugnę, kurios iki šiol nebuvome matę, visokiais būdais stengiasi kurti gandus ir melą apie sen. Obama. Vieni sako, kad demokratai susilpnins JAV krašto apsaugą. Debatuose su sen. John McCain ir laiškesveikinime JAV Lietuvių Bendruomenės XVIII tarybos pirmininkei D. Navickienei, B. Obama pakartojo JAV įsipareigojimą ginti Lietuvą ir NATO valstybes, kai tokia pagalba bus reikalinga. Kiti sukūrė melą, kad neva Barack Obama yra musulmonas. Netikėkime baimės ir netiesos skleidėjais, kurie nori rinkimus pasukti savo naudai.

 Gediminas Indreika
Addison, IL

10-16-08
KELETAS MINČIŲ DĖL PILIETYBĖS KLAUSIMO

Lietuvoje šiandien galima išgirsti įvairių pasisakymų dėl pilietybės, kurie gali turėti nevienodos įtakos žmonių pažiūroms. Tai leidžia priminti keletą, mano nuomone, svarbių principų.

Okupacijos sąlygomis ne vienam teko imtis veiksmų, kurių jis ar ji Lietuvai likus nepriklausomai niekad nebūtų daręs. Lietuvai vėl tapus nepriklausoma būtų natūralu, kad valstybė leistų atkurti pirmykštį teisinį statusą. Paimkime pavyzdį: Asmuo pasitraukia, „pabėga” iš Lietuvos į kitą valstybę, ten, siekdamas gauti tarnybą, priima to krašto pilietybę ir tapdamas piliečiu pasirašo pareiškimą, kad atsisako iki šiol turėtos pilietybės. Ar Lietuvos valstybė į tai turi žiūrėti kaip į Lietuvos pilietybės nustojimą? Turbūt ne. Tas pat galioja ir vadinamoms repatriacijoms, pvz., 1940–1941 metais į Vokietiją. Daug kas naudojosi repatriacija, kaip galimybe ištrūkti iš Sovietų Sąjungos. Nors vokiškumas kartais būdavo labai abejotinas, nes ne vienas vos porą žodžių vokiškai suregzdavo. Vokietija čia nesismulkindavo.

Labai abejotinos vertės ir Lietuvai tikrai jokios garbės nedarantis reiškinys yra nacionalizuoto turto grąžinimo susiejimas su pilietybe. Juk tai niekas kitas, kaip noras įteisinti sovietinius nusavinimus, kad nusavintas turtas liktų valstybei!  Tada gal iš viso nereikėjo atsisakyti sovietų sistemos... Dar šiandien, norint atgauti nusavintą turtą, reikia būti Lietuvos piliečiu.

Kai kas kelia mintį, kad, pvz., buvę Lietuvos piliečiai žydai ir jų palikuonys dėl to nori atgauti Lietuvos pilietybę, kad galėtų atgauti savo turtą. Galbūt. Bet kurioje normalioje demokratinėje valstybėje reikia įrodyti priežastį įgyvendinant savo teises.

Rodos, viskas taip aišku. Bet didelė dalis visuomenės to nesupranta. Valstybė nustosianti turto... Ką tai reiškia? Ar Lietuva yra teisinė valstybė, ar ne? Ir kodėl kalbama apie žydus? Mes, rodos, anksčiau didžiavomės, kad Lietuvoje visais laikais tautinės mažumos turėjo tas pačias teises kaip lietuviai. Kas šiandien kiekvienoje normalioje demokratinėje valstybėje yra savaime suprantama. Su šitokia visuomene ir garbingiausios valdžios asmenybės gali turėti, ir, deja, tikriausiai turės didelių sunkumų.

Dr. Jonas Norkaitis
Bad Mergentheim, Vokietija

10-16-08
MIRĖ SUSITAIKIUSI SU SAVO SĄŽINE IR DIEVU

Algirdas Venckus „Drauge” spalio 3 d. rašė: „Mačiau, kai Palangos autobusų stotyje dr. Jonas Basanavičius bandė kreiptis į vokiečio kario sąžinę ir gelbėti nelaiminguosius. Gerai, kad viena moterėlė jį iš sakyklos ištraukė, o šiaip būtų atsidūręs už Birutės kalno! Kiek žinau, dr. Jonas Basanavičius gimė 1851 m. lapkričio 23 dieną, mirė 1927 metų vasario 16 d. Vilniuje. Kiek A. Venckui tada galėjo būti metų? Bandykime apskaičiuoti...

A. Venckus barė mane už Salomėją Nėrį, kad ji „vežė” Stalino saulę iš Maskvos. Čia rašau ne dėl to, kada ir kodėl tai įvyko, bet tik noriu priminti, jog tą „saulę” vežiojo ne tik  S. Nėris, bet ir kiti, – kaip Cvirka, Krėvė, etc. Garbino Staliną ir Mykolaitis-Putinas, Lietuvos TSR valstybinės premijos laureatas (1958 m.), taip rašydamas septyniasdešimtosioms Didžiojo Stalino gimimo metinėms 1949 m.: „Nėr kito vardo,/ Kur labiau žavėtų/ Šviesiom viltim suvienijęs visus,/ Kurs taip skambėtų dainose poetų,/ Kaip vardas Stalino šviesus...”

Tačiau niekas Mykolaičiui-Putinui neprikaišioja: gerbėme jį kaip šviesų rašytoją ir mūsų universiteto Vilniuje žymų kūrėją, dėstytoją...

O aš vis gaunu pylos už S. Nėrį. Kai paklausiau kartą, kuris iš tų mano kritikų galėtų paminėti nors vieną asmenį, kurį S. Nėris išdavė, – tai nutilo... Laukiau, o nieko neatsakė...

S. Nėris suklydo, atsiprašė ir mirė susitaikiusi su savo sąžine ir Dievu.

Julija Gylienė
Lemont, IL


10-15-08
DU MINUS 2 LYGU NULIUI

Nereikia ypatingos išminties šiai aritmetikai įveikti. O ji jau ne sykį nušvinta Los Angeles lietuvių teritorijoje kaip neišsprendžiama teorema – mįslingu „Du–2” ženklu. Žodis, brūkšnelis, skaičius vis pasirodo plakatuose ant parapijos mažosios salės durų, vis kviečia dramos mėgėjus atvykti į šį „Just millin’ around” teatro vaidinimą.  r lietuvių šeštadieninis radijas ir retai siuntinėjamos Šv. Kazimiero parapijos „Lietuvių žinios”. O štai L. A. Lietuvių Bendruomenės interneto svetainė užsidarė. Ilgą laiką mirgėjo tik pasenę įvykiai.

Kai čia gana sėkmingai gastroliavo Čikagos „Žaltvykslė”, spektaklį pristatantis „millin’ around” vadovas – aktorius Amandas Ragauskas entuziastingai salei priminė, kad vėl šioje scenoje bus vaidinama Justinos Grumšlytės surežisuota pjesė „Du–2”. Turėdamas minty čikagiečių „Upė ant asfalto”, jis abu pasirodymus suglaudė į teatro minifestivalį, taigi, rašomas naujas „kultūrinis puslapis” Los Angeles lietuvių gyvenime.

Puikūs žodžiai. Po dviejų savaičių šis „puslapis” tapo ant „Just millin’ around” skelbimo prikabintu lakonišku pranešimu, jog vaidinimo nebus dėl techninių priežasčių. Kaip ir praėjusiais metais, užsimojus pakartoti šią neidealios santuokos istoriją, perpintą dialogais – monologais. Renginys neįvyko. Tada priežastis buvo rimtesnė: Amando uošvės mirtis Lietuvoje.

Dabar pjesė atšaukta šeštadienį, išvakarėse, per lietuvių radiją neaiškiu, trumpu sakiniu. Jo tiksliai nesuvokęs, telefonu pasiteiravau pas girdėjusią. Patvirtino, kad bus. Tad sekmadienį nuvažiavau ir dar nuvežiau čia viešinčius du vyrus iš Lietuvos. Jie norėjo pamatyti, kaip scenoje reiškiasi mūsų artistai. Vienas jų – Valdas, bronzos medalį laimėjęs olimpinėse imtynėse, paklausė: „Ar dažnai pas jus teatras taip netikėtai keičia planus? Atsakiau: „Taip”.

Ir dar pridūriau: metai prislopino antrabangių išeivių kūrybinę energiją. O kadangi nėra apyjaunio teatrinio organizatoriaus, tai ir scenai gabūs trečiabangiai lietuviai laikosi nuošalėje. Kažkaip aptilo monumentalius romanus inscenizavęs „Sezonų pauzių” teatras, vadovaujamas idealisto režisieriaus Alekso Mickaus. Dejuojama, kad nėra norinčių vaidinti nei tinkamų šiuolaikinių pjesių. Stinga lėšų, nes nedaug sueina žiūrovų. Pabrango gazolinas, o atstumai į repeticijas tolimi. Greitkeliuose pražūva laikas.

Šios aplinkybės ir lemia, kad pasiduodama neveiklos inercijai. Tačiau, manau, yra ir kitų priežasčių, kad numatyta ir primygtinai skelbta „Du–2” tragikomedija staiga ir vėl pavirto nuliu.

Pranas Visvydas
Santa Monica, CA

10-15-08
OLIMPINIAI SPORTININKAI

Vyriausybės nutarimu iš valstybės biudžeto sportininkų premijoms skirta 3,5 mln. Manau, kad tai nereikalingas pinigų švaistymas, kai tų pinigų svarbesniems reikalams taip trūksta. Dalyvavimas olimpiadoje, atstovaujant savo Tėvynei, yra garbės reikalas ir neturėtų būti apmokamas pinigais. Būtų prasmingiau tuos pinigus panaudoti statant Lukiškių aikštėje, Vilniuje paminklą pagerbiant žuvusius didvyrius, gynusius Lietuvos laisvę. Kur pirmenybė? Jau tūkstantmečio Lietuvos vardo minėjimas čia pat, o paminklo dar nėra. Gėda!

Rita Bagdonienė
Southbury, CT


10-10-08
TŪNOTI TINGINYSTĖJE IR TYLĖTI NEVALIA

Straipsnio „‘Molotovo-Ribbentropo’ vamzdis Baltijoje” (,,Draugas”, 2008 rugsėjo 25 d.) autorius Vilius Bražėnas teigia, kad „daugelis lietuvių, kaip ir kitų, net pasaulį į bėdas įklampinančių valstybių piliečių, yra valstybiniai tinginiai. Tokie tikisi, kad jų pilietinę prievolę, net liečiančią jų vaikų ateitį, atliks kiti jų valstybės ar net kitos valstybės, piliečiai.”

Iš tikrųjų, Rusijos ir Vokietijos sandėris tiesti dujotiekį į Vokietiją Baltijos dugnu kelia grėsmę ne tik jūros, bet ir Baltijos šalių nacionaliniam saugumui. Juk faktiškai, siekdama dujotiekio saugumo, Rusija pavers karine pačią Baltiją, o ekonominė priklausomybė nuo Rusijos ar Vokietijos, iš kurių nė su viena „obuoliauti” praeityje drauge nesisekė, tik padidės. Nors Vokietija yra ES narė, vienašališkai, be Baltijos šalių pritarimo sudaro išdavikišką sandėrį atvirai, jau be slaptųjų protokolų.

Kurtinius medžioja per jų vestuves, nes jie per savo skardų burbuliavimą net medžiotojų šūvių negirdi. Įžvalgus, turtingą patirtį turintis tarptautinės politikos analitikas V. Bražėnas geba atmesti kurtinių burbuliavimo foną ir matyti bei girdėti tai, ko nepastebi, negirdi mūsų valdžiose esantys politikai. Ir blogiausia tai, kad į V. Bražėno įžvalgas nekreipia dėmesio.

Lietuvoje garsiai burbuliuojama dėl atominės elektrinės reikalų, dėl Seimo rinkimų, dėl tarp jaunimo augančio nusikalstamumo bei kitokių, su nacionaliniu saugumu nesusijusių dalykų, tačiau nekreipiamas deramas dėmesys ir neprotestuojama visu balsu prieš naują, nusikalstamą, prilygstančią MolotovoRibbentropo paktui, sandėrį. Todėl labai panašu, ir peršasi išvada, kad pati Lietuva tą sandėrį slepia.

Ko nemato ir į ką nereaguoja valdžioje esantys politikai, turėtų visu balsu prabilti visuomenė. Tūnoti tinginystėje ir tylėti nevalia.

Algimantas Zolubas
Vilnius, Lietuva

10-10-08
SLAPUKIŠKAI PRO PAŠAIPŲ ŪSĄ

Apie tai būčiau parašęs anksčiau. Bet Pacifiko pakrantėje „Draugas” pasirodo maždaug 10 dienų pavėlavęs. Su tuo apsipratau. Svarbu ne laikas, bet parašytos mintys. Juo labiau linksmos.

Rugsėjo 6 d. „Draugo” numeryje, 11 puslapyje, perskaičiau pamfletą „Visi vasarojame Lietuvoje” su Palangos tilto nuotrauka. Glaustas, su humoru suręstas straipsnis. Čia įpinti net keli anekdotai. Vienas – apie estų „dainuojančią revoliuciją” ir jų chorinę ginkluotę – naujai sukurtas dainas panaudoti prieš tankus, lėktuvus...

Čia minimas ir pokalbis su Lietuvos tautinių mažumų ir išeivijos departamento (TMID) šalininku apie finansinę pagalbą Kalifornijos lietuviams, Los Angeles Šv. Kazimiero parapijoje remontuojant kambarį, reikalingą įvairiems lietuvių bendruomenės reikalams. Pamfleto autoriui atrodo, kad tie pinigai turėtų likti Lietuvoje vargšams sušelpti.

Šio straipsnio nekomentuočiau, jei būtų pasirašytas tikra pavarde, o ne slapukiška „KDVK įgaliotinis”. Taigi, Kalifornijos dailiųjų menų klubo įgaliotinis. Tai – savo laiku gyvensio Dailiųjų menų klubo parodija, gana vykusi, nes tuomet nariams sueigose irgi magėdavo skaniai pasivaišinti. Iš to pasijuokti juk nebūtinai reikalinga pavardė. Tačiau esu įsitikinęs, ji yra būtina, jei laikraštyje šaipomasi iš asmens, pabrėžiant jo vardą ir pavardę. Šiuo atveju – Dariaus Udrio, filosofijos mokslų daktaro.

Kad skaitytojai nespėliotų, kas gi yra šis slapukas „Įgaliotinis”, nurodysiu – jis yra San Francisco apylinkėje gyvenantis Donatas Januta. Gana pasiturintis vyras. Dosnus lietuvių kultūrinei veiklai. Plunksnos šmaikštumą paveldėjęs iš savo motinos rašytojos Petronėlės Orintaitės, o polinkį pseudonimams – iš žurnalisto tėvo Kazimiero Janutos.

Pasišaipymo tonas jam savas, būtent: tas TMID „paskyrė lėšų Dariui Udriui remontuoti dar vieną kambariuką, kur jis dabar gali su savo ‘jidiš šokėjais’ šokti klumpakojį”. Po to lygina tuos šokėjus su prezidentą Clintoną sugundžiusia „jidiš šokėja”, Lietuvos žydų kilmės Monica Lewinsky.

Manau, skaitantys laikraštį, prisimena, kaip Los Angeles Lietuvių Bendruomenės skyriaus pirmininkas D. Udrys ryžosi pasitraukti iš pareigų. Priežastis: Krašto Valdybos pirmininkas atmetė jo pageidavimą pa­kviesti į tautinių šokių šventę „jidiš” trupę ir drauge dalyvauti su kitais. Neigiamas atsakymas paremtas tuo: rasi per tą šventę tautiniai šokiai atliekami tik lietuvių šokėjų. Tai mūsų neliečiama tradicija. Tautos šventa manifestacija. Taip ir susikirto XXI amžiaus humanizmas su gana griežta tautine patriotika.

Esu tikras, jei jie būtų šokę su tuo mūsiškiu tūkstančiu talpioje Galen auditorijoje, žiūrovų būtų vienu tūkstančiu daugiau. O jei ne, tai pats gestas liktų istoriškai įsimintinas.

Pranas Visvydas
Santa Monica, CA


10-09-08
LIETUVIAI IR ŽYDAI

Tikiu, kad Algirdo Venckaus (,,Draugas” 2008 m. spalio 3 d.) siūlymai ,,Laiškų” skyriuje mums mandagiai praleisti be pastabų ir komentarų ir duoti kitiems išspręsti neteisingus kaltinimus dėl žydų žudynių kyla iš gerų norų. Tačiau man kai kas neaišku.

Rašiau: teisinga prisipažinti kaltes, bet nenaudinga priimti kaltinimus, kurie nėra užsitarnauti, arba yra didesni negu užsitarnauti. Taigi, buvo ,,didvyrių”, kurie ieškojo būdų atsikeršyti, praturtėti ar panašiai. Buvo tokių ,,didvyrių” lietuvių, kurie žudė. Tačiau tai nebuvo visa Lietuva, nebuvo nė didesnė dalis Lietuvos. Tai buvo mažas, labai mažas procentas Lietuvos lietuvių. Tai yra mokslininkų ištirta ir apskaičiuota, ne mano išsigalvota.

Be to, ką tokie ,,didvyriai” turi bendro su mano vaikais, kurie gimė dešimtys metų po tų įvykių ir visiškai kitame krašte? Kodėl aš ir kiti turėtume mandagiai praleisti be pastabų ir komentarų, kai Holokausto pramonės aktyvistai juos prakeikia kaip ,,karo nusikaltėlių palikuonis”?

Ir ką tie ,,didvyriai” turi bendro su manimi, kodėl aš turėčiau būti patenkintas kišamas į tą patį katilą su jais. Gerai, priimdamas gerb. Venckaus siūlymą, aš pažvelgiu į savo sąžinę. Tik neaišku, ką gerb. Venckus manąs aš ten turiu rasti. 1944 metais, kada vokiečiai jau įvykdę savo žudymo programą traukėsi iš Lietuvos, man buvo vos 3 metai.
Straipsnio tikslas buvo atsiliepti į kai kuriuos konkrečius teigimus ir veiksmus. Kai iškeliami neteisingi kaltinimai ir teigimai, ar manoma, kad jeigu juos mandagiai praleisime lyg jų nematome, tai niekas kitas jų irgi nematys?

Norėčiau irgi tikėti, taip, kaip gerb. Venckus sako jis tiki, kad Lietuvos valdiškos įstaigos ,,suras atvirą ir tikrą kelią” išspręsti šias temas. Tačiau ligi šiol nesu matęs duomenų, kad Lietuvos valdiškos įstaigos ypatingai ryžtingai veiktų ar daug domėtųsi šia tema. Bet svarbiausia, šie reikalai nėra sprendžiami valdiškose įstaigose, bet daugiausia skleidžiami ir sprendžiami daug platesnėje visuomenėje – laikraščiuose, žurnaluose, knygose, filmuose, televizijoje ir internete. Jeigu mes atsisakome dalyvauti toje arenoje, kaip gerb. Venckus siūlo, mes pasiduodame ir pralaimime.

Būtų gerai, jeigu galėtume užmerkti akis, įkišti galvą į smėlį ir ,,palikti tą darbą” kitiems, kaip gerb. Venckus siūlo. Kol kas tie ,,kiti”, kurie ,,tą darbą” dirba, ir kuriems toliau paliktume jį dirbti, yra tie patys, kurie atnešė tą žalingą straipsnį į ,,The Economist” žurnalą. Kuri Lietuvos valdiška įstaiga ir kada, ir kaip ,,suras atvirą ir tikrą kelią” atsverti tai žalai, kurią mums padaro šis šmeižtas rimtame tarptautiniame žurnale?

Mano noras bei tikslas nėra iškelti mūsų tarpusavio nesutarimus. Tikiu, kad gerb. Venckaus siūlymai yra kilę iš geros valios, bet mano, ir ne vien tik mano, supratimas ir nuomonė yra kitokie.

Donatas Januta
San Francisco, CA

10-09-08
KLAIDA

2008 m. spalio 3 d. ,,Draugo” skyriuje ,,Laiškai, nuomonės, komentarai” buvo išspausdintas Algirdo Venckaus atsiliepimas į Donato Janutos straipsnį ,,Ir vėl apie lietuvius ir žydus”.  Ten  A. Venckus supainioja faktus. Į vokiečius 1941 m. kreipėsi ne dr. Jonas Basanavičius, kuris jau seniai buvo miręs, bet mano tėvas, tuometinis Palangos burmistras dr. Jonas Šliūpas.

Vytautas Šliūpas
Burlingame, CA


10-09-08
ŽYDŲ KAPINĖS VILNIUJE

Neseniai pirmame ,,Draugo” puslapyje perskaičiau straipsnį apie Lietuvos vyriausybę, kuri leidžia milijonus litų, siekdama nustatyti tikslias žydų kapinių Vilniuje ribas.
Tos kapinės Vilniuje egzistavo nuo XV amžiaus, jose buvo palaidota apie 50,000 žydų, prieš jas uždarant 1800-aisiais.

Be jokios abejonės, Lietuva apie tai žinojo, tačiau užuot gerbusi laidojimo žemę, ji pradėjo toje vietoje statyti gyvenamuosius namus. Tai susilaukė oficialaus JAV Atstovų rūmų pasmerkimo. Atstovų rūmų rezoliucija, smerkianti tokius Lietuvos vyriausybės veiksmus, buvo priimta 2008 m. rugsėjo 25 d.

Aš pats gimiau Lietuvoje ir esu stiprus jos rėmėjas, tačiau gyvenamųjų namų statyba buvusių kapinių teritorijoje yra visiška kvailystė.

Jonas Gibaitis
Čikaga, IL


10-03-08
LAIKO GALVOTI NEBĖRA

,,Rinkimai pagal partijų sąrašus – nevykėlių užuovėja” – rašo Kęstutis Girnius (,,Draugas”, 2008 m. rugsėjo 30 d., persispausdinta iš www.Alfa. lt). Šiuo metu rinkimai pagal partijų sąrašus Lietuvai pražūtingi… Reikia gavoti apie jų pašalinimą, – teigia straipsnio autorius.

Labai taikli pastaba, tik gaila, kad mano bičiulis Kęstutis apie tai taip ilgai tylėjo, o ir dabar siūlo apie rinkimų sistemos keitimą tik pagalvoti. Apie šią ,,nevykėlių užuovėją” pradėjau rašyti gal prieš dešimt metų, siūlydamas tuojau pat jos atsikratyti. Klausimą judinau prieš kiekvieno naujo Seimo rinkimus, ypač stipriai sistemos pakeitimo reikalavau šiais metais savo rašiniuose ,,Amerikos lietuvyje” ir internetiniame dienraštyje ,,Balsas.lt”, iš kurio mano straipsnius ,,Draugas” dabar persispausdina kaip vedamuosius. Išsijudino ir kiti Lietuvoje leidžiamų internetinių dienraščių autoriai. Tačiau tuos sąrašus sudarinėjantys ir jų pagalba save nuolat į Seimą persirenkantys partijų vadai, atrodo, nieko apie tai ,,negirdi”. Tai mato ir K. Girnius. ,,Seimas rinkimų įstatymo nepakeis; per daug veteranų nukentėtų”, – tiksliai pastebi jis. Todėl tai reikia daryti mums, ,,liaudžiai”. Kaip – esu net kelis būdus nurodęs. Deja, niekas nejuda. Todėl ir šį Seimą galim turėti ne tokį, kurio mes, toji ,,liaudis”, norim, bet tokį, kurį pagal partijų sąrašus jų vadovai, įsirašę į juos pirmaisiais, jau iš anksto išsirinko. Ką daryti?

Vis dėlto yra būdas dar ir šiuose rinkimuose reikalus pakreipti kitaip ir tos Lietuvai pražūtingos išdavos išvengti. Tik nebe galvoti reikia, nes nebėra laiko, bet daryti. O daryti taip: visiems eiti į rinkimus, tačiau balsuoti ne už partijų sąrašus, bet tik už pavienius kandidatus vienmandatėse apygardose. Aišku, patvorin nutrenkę sąrašus, išrinksim tik 71 narį, taigi tik pusę Seimo. Užteks. Iš tikrųjų gausesnio nė nereikia. Tačiau sėkmės atveju, kai partijų sąrašai negaus balsų arba gaus jų labai mažai, nevykusi Lietuvos ,,politinė žemė” bus išjudinta iš pagrindų. K. Girniaus išryškinta ,,nevykėlių užuovėja” sužlugs savaime. Tad… nebegalvokim, o veikim.

Bronius Nainys
Lemont, IL

10-03-08
APIE LIETUVIUS IR ŽYDUS

Donato Janutos straipsnis „Ir vėl apie lietuvius ir žydus” „Drauge” (š. m. 09.23 ir 09.24) įdomus, bet neišsako visos esmės. Kaip teisininkas Januta su savo parinktais faktais truputį šlubuoja. Kai reikalai tais kryžkelės metais klostėsi, daugelis mūsų „didvyrių” buvo nešami išgyventos asmeninės tragedijos ir ieškojo būdų atsikeršyti. Kitiems buvo proga pasigerinti karjerą ir praturtėti. Siūlyčiau palikti šią temą Lietuvos teisėsaugai, o ne barškinti ją „Draugo” puslapiuose. Norint iš viso į šį reikalą pažiūrėti objektyviai, tektų mums visiems žvilgterėti į savo sąžines. Būnant miško nuotaikoj pykome ant tų, kurie anksčiau lakstė su raudonomis vėliavėlėmis ir kurių vardai buvo ne visai lietuviški. Daug kraujo buvo išlieta, kad tik suvedus sąskaitas.

Mačiau, kai Palangos autobusų stotyje dr. Jonas Basanavičius bandė kreiptis į vokiečio kario sąžinę ir gelbėti nelaiminguosius. Gerai, kad viena moterėlė jį iš sakyklos ištraukė, o šiaip būtų atsidūręs už Birutės kalno.

Ši tema yra giliai susijusi su mūsų tautos tragedija kovojant su rusų ir vokiečių okupacijomis ir yra vis dar sprendžiama. Tikiuosi, kad mūsų dabartinė Lietuvos teisėsauga suras atvirą ir tikrą kelią šią temą išsprendžiant, nepaisant, kiek tai būtų skaudu mums visiems.

Aišku, kai kurios žydų organizacijos išnaudoja šią temą politiniam žaidimui. Politiniai žaidimai tęsis, nors jie ir būtų faktais neparemiami. Pasaulis mūsų nesupras, nors ir kaip aiškintume. Tema per daug giliai paslėpta mūsų tautos kančių puslapiuose. Palikime tą darbą užsienio reikalų ministerijai.

Algirdas Venckus
Canadian Lakes, MI

10-03-08
KAIP ILGAI ,,MARGUTĮ II” GIRDĖSIME?

Nuo 1995 m. persiorganizavusi lietuviška radijo programa gyvuoja 13 metų. Per tuos 13 metų ,,Margučiui II” vadovauja iš visuomeninių organizacijų sudaryta valdyba, kuri įvairiais būdais stengiasi toliau dirbti, eiti ,,Margučio” įsteigėjo, muziko Antano Vanagaičio pėdomis.

Norime to ar nenorime, prieš mūsų akis blėsta išeivijos kultūrinė veikla, klestėjusi daugelį metų. Aiškiai matome, kad praradome savo jaunimą, kuriam nerūpi nei lietuviška spauda, nei lietuviška radijo programa ,,Margutis II”. ,,Margučio II” programose vis dažniau girdime mirties pranešimus tų asmenų, kurie remdavo šią radijo laidą.

Gyvenimas eina savo keliu. Dipukų emigracija išgyvena ,,gyvastingumo senatvę”. Apleidome ir nesisielojame, kas vyksta su radijo ,,Margučio II” programa. Kaip liūdna! Gal daugelis pasakys – ne mūsų reikalas. Tačiau turi būti visų reikalas išlaikyti senąsias lietuviškas institucijas.

Paskutiniu metu labai sumažėjo aukos. ,,Margutis II” nieko neperka ir nieko neparduoda, išsilaiko tik iš geradarių aukų. Jis neturi jokio finansinio užnugario, jokio fondo. Valdyba negauna jokio atlyginimo ir visas išlaidas patys susimoka. Vieną mėnesį išlaikyti radijo laidą kainuoja 5,000 dol.

Kas sudaro ,,Margučio II” išlaidas? Radijo stočiai kiekvieną mėnesį tenka sumokėti 3,640 dol. Džiaugiamės, kad štai jau keletą metų mokestis yra tas pats. Padidėjo telefono išlaidos – pakilo 30 dol. per mėnesį (227 dol. per mėnesį). Radijo laidos perduodamos telefonu. Programų pranešėjams atlyginimai nedidėja – 1,240 dol. per mėnesį. Šalia šių išlaidų prisideda dar apie 1,000 dol. kompiuteriui, popieriui, rašalui, pašto ženklams ir kt.

2007 m. išlaidų buvo 59,263 dol., o pajamų gauta 57,234 dol. Pajamas sudaro geradarių aukos, verslininkų skelbimai, mirties pranešimai ir 5,000 dol. Lietuvių fondo parama.

Sunku rašyti tokį straipsnį, bet nėra kitos išeities. ,,Margutis II” šaukiasi pagalbos. Ar po 76-rių metų garbingos veiklos teks uždaryti šią radijo programą? ,,Margutis II” yra pelno nesiekianti organizacija. Visos aukos nurašomos nuo federalinio mokesčio.

 Marija Remienė
,,Margučio II” valdybos pirmininkė

09-30-08
ATIDUOKIME PAGARBĄ, BET NEVADINKIME JŲ STEBUKLAIS

Turbūt ne vienas ,,Draugo” skaitytojas yra dėkingas žurnalistei Stasei Semėnienei už straipsnį ,,Drauge” (2008 m. rugsėjo 18 d.), kur ji, be kitų dalykų, paaiškino žodžio ,,stebuklas” reikšmę.

Daugelis rašiusiųjų į ,,Draugą” apie septynis JAV išeivijos stebuklus vartojo dr. Romualdo Kriaučiūno pasiūlytą žodį ,,stebuklas”, neatsižvelgdami į šio žodžio tikrąją prasmę. Tik Dievas daro stebuklus, o visi kiti yra tik statiniai, išmintingų asmenų darbai.

Pasakymas, kad šį žodį, reiškiantį dr. Kriaučiūno pasiūlytą reikšmę, galima rasti ir lietuviškuose žodynuose, dar nereiškia, kad žodynų sudarinėtojai rėmėsi tikrove. Atiduokime pagarbą tiems asmenims, kurie steigė fondus, lituanistines mokyklas, operas ir sukūrė daugelį kitų didingų statinių, bet nevadinkime jų stebuklais.

Antanas Paužuolis
Chicago, IL

09-30-08
,,GEOGRAFINĖ” KLAIDUTĖ

Skaitau rugsėjo 11 d. ,,Drauge” Edvardo Šulaičio straipsnį apie LR Švietimo ir mokslo ministerijos premijas penkiems užsienio lietuviams mokslininkams. Jame pastebėjau ,,geografinę” klaidutę, kuri gal jau atkreipė ir kitų skaitytojų dėmesį.

Kaip būtų malonu, jei prof. dr. Ignas Kęstutis Skrupskelis tikrai būtų University of Southern California (Los Angeles) profesorius emeritus. Tačiau iš tikrųjų jo mokslo įstaiga yra University of South Carolina, Aiken, SC. 

Galima sakyti, kad klaida nėra E. Šulaičio, kadangi jis kartoja informaciją, kuri pasirodė žinių agentūros ELTA pranešime 2008 m. rugpjūčio 29 d. ir Delfi.lt 2008 m. rugjūčio 25 d. Dažnai Lietuvos spaudos šaltiniai perkelia JAV, o gal ir kitu kraštų (?), miestus ar įstaigas ten, kur jų tikrai nėra.  Arba tiesiog rašo kad, tas ar anas asmuo ar įstaiga yra JAV. Ir žinok, jei gudrus, ar tai bus Florida, ar Kansas City, ar Seattle. O man ir, manau, daugeliui kitų skaitytojų, norėtųsi žinoti. Tai užtenkamai dažnas reiškinys.

Danutė Janutienė
Berkeley, CA


09-26-08
AR KALTAS PASAULIO LIETUVIŲ CENTRAS?

,,Draugo” 2008 m. rugsėjo 17 dienos laidoje, laiškų skyriuje Danutė ir Jacob Hamilton iš Madison, WI dėkoja poetei Zitai Kirsnauskaitei už surengtą jos knygos pristatymą. Savo laiške jie pastebėjo, kad salė buvo pilna. Gaila tik, kad nepaminėjo, kas rengė tą vakaronę.

Kad prasmingas ir vertingas renginys vyko PLC, nėra jokių abejonių. Tačiau tai nebuvo Pasaulio lietuvių centro renginys. Vien dėl to, kad renginys vyksta PLC patalpose, nereiškia, kad jis yra ruošiamas paties PL centro.

PLC yra ne pelno siekianti lietuvių organizacija, kuri turi patalpas. Patalpas ir sporto aikštes ar sales nuomoja sportininkai, chorai, tautinių šokių grupės, organizacijos, katalikų misija, lituanistinė mokykla, Montessori darželis, Pipirų ratelis. Kiekvienas aukotojas tampa PLC nariu. Asmuo ar organizacija gauna vieną balsą už kiekvienus paaukotus 200,00 dol. PLC tikslas yra parūpinti patalpas prieinama kaina bet kam, kas puoselėja lietuvybės išlaikymą JAV.

PLC nuomoja patalpas keliolikai lietuviškų organizacijų. Tarp jų yra Lietuvių dailės muziejus. PLC patalpose pasirodo vienetai iš viso pasaulio. Dailės muziejus veikia ir tvarkosi nepriklausomai nuo PLC administracijos. Renginiai, ruošiami muziejuje, nėra PLC globoje ir nebūtinai apie juos pranešama PLC raštinei. Tame muziejuje ir vyko tas poezijos vakaras. Muziejus turi savo garso sistemą, kuri nepriklauso PLC. Kas buvo poezijos vakaro rengėjai? Manyčiau, kad buvo išspausdinta programa, kurioje buvo pažymėta, kas rengia, kas programą atlieka ir t.t. Tai poezijos vakaro lankytojui informacijos buvo.

Daugiau informacijos rasite adresu: www.lithuanianworldcenter.org. Kviečiame D. ir J. Hamilton ir kitus ,,Draugo” skaitytojus tapti PLC nariais ir taip paremti lietuvybės išlaikymą JAV.

Kęstutis Ječius
PLC valdybos narys

09-26-08
ŠLOVĖ VYTAUTUI

Vytautą J. Vizgirdą gerai pažįstu iš lietuviškos veiklos, kai kūrėme Lietuvių Bendruomenę Aurora ir Naperville apylinkėje. Jo mama Domicėlė tada buvo pirmininkė. Su Vytautu abu dirbome valdyboje. Visada buvo labai veiklus, nuoširdus, pasirengęs padėti. Jo brolio Petro ir Adelės sodyboje turėjome daug šaunių Vasario 16-osios sutiktuvių ir daug lietuviškų suėjimų, ir šaunių pasilinksminimų. Daug kuo buvo prisidėta prie Lietuvių Bendruomenės veiklos, spaudos ir labdaros finansiškai ir kitaip.

Vytautas visada buvo geros širdies ir visada pasirengęs ištiesti ranką vargo ištiktam. Todėl suprantama, kad ir dabar jis padeda Kauno Jėzuitų gimnazijos mokiniams siekti geresnės ateities. Jis nesimėto žo džiais, bet veikia darbais („Draugas”, 2008 m. rugsėjo 3 d.).

Vytautas ilgus metus dirbo ir su Aurora Soccer Club. Vadovavo jaunių lygai, dirbo treneriu, su tais mažais pipirais važinėdamas po visą Chicago ir apylinkę į rungtynes. Mano sūnus tada buvo jo komandoje su kitais jaunais lietuvaičiais. Kiek valandų įdėta, kiek triūso ir kiek pasitenkinimo matant jaunų pergales futbole.

Kiek suprantu, jis ir dabar yra labai veiklus Lemont ir Lietuvių Bendruomenės apylinkės veikloje. Jo pasišventimas padėti jaunimui turėtų mums visiems būti lietuviškos veiklos šūkiu.

Algirdas Venckus
Canadian Lakes, MI


09-23-08
AR BUS ATIMTOS BENDRUOMENĖS NARIŲ TEISĖS?

Rugsėjo 18 d., ketvirtadienio, ,,Drauge” skaitėme straipsnį apie JAV Lietuvių Bendruomenės XVIII Tarybos trečiąją sesiją, kuri įvyks rugsėjo 26-28 dienomis Bostone. Labai nustebino pridėtoje sesijos darbotvarkėje įrašytas ,,JAV atstovų paskyrimas į 2009 m. PLB seimą”. Jei sesijoje bus skiriami tie atstovai, tai atrodo, kad JAV LB Taryba atsisako demokratinės tvarkos – PLB konstitucijos ir JAV LB įstatų, paskirdama atstovus į ateinančių metų vasarą Lietuvoje įvyksiantį PLB seimą. Kyla klausimas, kodėl JAV LB Taryba nekreips dėmesio į JAV LB įstatuose nustatytas rinkimų ar balsavimo teises kiekvienam Bendruomenės nariui, kur aiškiai parašyta ,,Visi JAV gyveną lietuviai, ne jaunesni kaip 18 metų ir registruoti JAV LB apylinkėje, turi šias Bendruomenės teises: (…) b. balsuoti JAV LB ir PLB rinkimuose (…)” (paryškinimai mano – V. K.).

PLB konstitucija nurodo, kad ,,Kiekvieno krašto Lietuvių Bendruomenė renka į Pasaulio Lietuvių Bendruomenės seimą bent vieną atstovą”. Mažesnėms LB atstovaudavo vienas ar keli seimo atstovai, bet didesnės (kaip JAV, Kanada, Australija ir t.t.) turėjo daugiau atstovų. Kitoje konstitucijos vietoje parašyta: ,,Kraštų Lietuvių Bendruomenių atstovų rinkimo tvarką nustato kiekvieno krašto Lietuvių Bendruomenė (…)” ir toliau pasakyta, kad ,,Kraštų Lietuvių Bendruomenių renkamųjų atstovų skaičių kiekvienu atveju nustato Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Valdyba.” Praeityje JAV LB rinktų atstovų skaičius keitėsi, bet per paskutinius keletą seimų jų buvo 32 plius Krašto valdybos ir Jaunimo sąjungos pirmininkai ex officio.

Toje pačioje JAV LB Tarybos sesijoje kito posėdžio metu bus svarstomi JAV LB Tarybos rinkimų taisyklių pakeitimai. Rinkimai į naują JAV LB Tarybą įvyks ateinančių 2009 metų pavasarį. Tų pačių rinkimų metu labai lengva ir praktiška surengti rinkimus į PLB seimą. Reikia tik išspausdinti du kandidatų sąrašus, vieną į JAV LB Tarybą, antrą – į PLB seimą. JAV LB Tarybų ir PLB seimų 3jų metų kadencijos baigiasi tais pačiais metais, nes prieš maždaug 11 metų abiejų kadencijos buvo taip suderintos, kad JAV lietuviams būtų praktiška ir lengva per tuos pačius rinkimus išrinkti ir JAV LB Tarybų narius (60 – kaip per daugelį paskutinių rinkimų), ir PLB seimo atstovus (32, arba tokį skaičių, kurį nustato PLB Valdyba).

Jei Taryba nutars paskirti atstovus, tai man ir kitiems JAV LB nariams būtų atimtos PLB konstitucijos ir JAV LB įstatuose užtikrinta Bendruomenės nario teisė lygiu, tiesioginiu, slaptu ir demokratišku būdu rinkti atstovus į PLB seimą.

Vytautas Kamantas
Grand Rapids, MI

09-23-08
QUO VADIS MOKSLO IR KŪRYBOS SIMPOZIUME?

Keturioliktasis Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumas įvyks per Padėkos dienos savaitgalį, lapkričio 26-30 d., Pasaulio lietuvių centre, Lemont, IL. Teko spaudoje matyti, kad simpoziumo pranešėjai registraciją jau ne kartą buvo pratęsę, paskutinį kartą iki š. m. rugsėjo 14 d.

Vienoje rugpjūčio pabaigoje išspausdintoje žinutėje buvo rašoma: ,,Iki šiol jau yra užsiregistravę apie 80 pranešėjų – 27 iš JAV ir kitų užsienio šalių, likusieji – iš Lietuvos. Buvo tikimasi, kad iki rugsėjo 15 d. prisidės dar apie 30 pranešėjų.” Simpoziumo tinklalapyje rašoma: ,,Studentų ateitininkų sąjunga ir Jaunimo sąjunga dar aptaria galimybes Simpoziumo metu suorganizuoti savo organizacinį suvažiavimą arba sąskrydį.” Daugiau informacijos iš tų jaunimo grupių neteko matyti. Angliškai leidžiamame ,,Bridges” žurnale kvietimas į simpoziumą buvo išspausdintas anglų kalba, kas parodo rengėjų pastangas praplėsti dalyvaujančiųjų ratą.

Rugpjūčio 28 d. ,,Draugas” perspausdino straipsnį iš „Delfi” pavadinimu „‘Protų nutekėjimas’ tuština Baltijos universitetus”. Ar „nutekėję” ar šiaip už Lietuvos ribų gyvenantys lietuvių protai neypatingai nori bendrauti „pasaulio lietuvių” Mokslo ir kūrybos simpoziume? Kaip atsakyti į jauno mokslininko klausimą: ,,Ar simpoziume bus mano amžiaus žmonių?” Kiek įvairaus amžiaus pranešėjų (ir publikos) susilauks šis keturioliktasis simpoziumas? Atsakymų gal teks palaukti iki lapkričio mėnesio.

Ramunė Kubiliūtė
Evanston, IL

09-19--08
R. OZOLO DVIEJŲ KLASIŲ ,,PILIETYBĖS”,  ARBA BASAS ,,PASAS”

Įdomios gerb. R. Ozolo mintys (,,Draugas”, 2008 m. rugsėjo 16 d.) apie lenkus ir rusus, bet mažai šviesos apie dvigubos pilietybės klausimus.

Gerb. Ozolas pristato dvigubą pilietybę kaip kenksmingą, tačiau pareiškia, kad Seimas jau suteikė Lietuvos lietuviams dvigubą pilietybę, būtent – ,,sąjunginę pilietybę”, t. y., Europos Sąjungos pilietybę.

Toliau, vietoj dvigubos pilietybės Ozolas siūlo ,,Lietuvio pasą”, kuris, pagal jį, ,,galėtų užtikrinti žmogaus, kaip lietuvio, prigimtines teises, nesuteikdamas tik svarbiausios pilietinės teisės – teisės balsuoti”. Čia lyg siūloma ne kas kitas, kaip antros klasės dviguba pilietybė, tiktai biurokratiškai ji būtų pavadinta kitu vardu – ne ,,pilietybė”, bet tik ,,pasas”. Bet jeigu rūpi tiktai teisė balsuoti, tą galima paprasčiausiai įstatymu tinkamai suvaržyti ir pirmos klasės pilietybę turinčiam lietuviui, leidžiant balsuoti tik Lietuvoje ir tik toje Lietuvos vietoje, kurioje žmogus užsiregistravęs gyvena. Tuo būdu visi, kurie gyvena užsienyje, neturėtų teisės balsuoti, nebent jie persikeltų gyventi į Lietuvą.

Jeigu gerb. Ozolui, vartojant jo paties žodžius, rūpi apribojimas ,,tik svarbiausios pilietinės teisės – teisės balsuoti”, tą apribojus, esmė nesikeis, ar dokumente bus pavartotas žodis ,,pilietybė”, ar ,,pasas”, ar ,,agurkas”. O gąsdinti, kad dvigubos pilietybės įstatymą neįmanoma apriboti taip, kad rusai arba lenkai nepanaudotų jo savo naudai, yra kažkaip nerealu, kai galbūt didžiausias pavojus Lietuvai yra Rusijos tranzitas per Lietuvą į Karaliaučiaus (Kaliningrado) kraštą. Jeigu rusams prireiks kokio nors preteksto prieš Lietuvą, Karaliaučius jau gatavai tiktai ir laukia Putino vietininko.

Įdomu paskaityti Ozolo mintis apie lenkus ir rusus. Bet jam atsakant į dvigubos pilietybės klausimą, galbūt čia nauja yra tik tai, kad jeigu išeivijos lietuviams būtų suteikta antros klasės pilietybė ir būtų siekiama juos atskirti nuo pirmos klasės piliečių, tai aiškiai pabrėžta vartojant visiškai kitą žodį negu ,,pilietybė”, tai būtų kai kam priimtina.

Donatas Januta
San Francisco, CA

09-19--08
KALKINĖ KORESPONDENCIJA, BET KLAIDA – NEKALKINĖ

Kalkinė korespondencija – tai ta pati korespondencija, pasiųsta keletai laikraščių. Atrodo, kad tai kategorijai tinka ir Edvardo Šulaičio straipsnis apie apdovanotus, užsienyje gyvenančius lietuvius mokslininkus. Tarp jų minimas ir prof. dr. Ignas Kęstutis Skrupskelis. Puiku, jį bei visus kitus sveikiname!

Pirmą kartą klaidą pastebėjau š. m. rugsėjo 6 d. ,,,Amerikos lietuvyje”, bet susivaldžiau ir redakcijai nieko neparašiau. Ten rašoma, kad pastarasis yra Pietų Kalifornijos universiteto profesorius. Tame pačiame E. Šulaičio straipsnyje ,,Drauge” (2008.09.11) tas universitetas parašytas kaip University of Southern California. Iš tikrųjų, apdovanotojo universitetas yra University of South Carolina (Pietų Karolinos universitetas, naudojantis ,,AL” rašyba).

Romualdas Kriaučiūnas
Lansing, MI

09-19--08
LIŪDNA JAV ATEITIS

Šiuo metu 2/3 JAV gyventojų yra aptukę bei nutukę.
Tai yra apie 66 proc. visų JAV gyventojų; arba – apie 200,000,000!
Ergo: tie 200 milijonų amerikiečių yra nesveiki, nes riebalų našta veda prie visokių ligų.
Lietuvoje, apytikrėmis žiniomis, esą tik apie 100,000 aptukusių bei nutukusių žmonių. Tai yra apie 3 proc. visų Lietuvos gyventojų.
Ergo: Lietuva yra 22 kartus sveikesnė už JAV! (66 proc. : 3 proc.).

Antanas Klimas
Rochester, NY

09-19--08
DĖL MAŽOS KLAIDOS STRAIPSNYJE

Dėkoju už įdomų straipsnį apie lėlių kolekciją ,,Lietuviškos vestuvės”, išspausdintą š. m. rugsėjo 6 d. ,,Drauge”. Noriu tik patikslinti vieną faktą jame aprašytos Magdalenos Avietienaitės biografijoje. Man teko garbė ją pažinti, nes studijavau kolegijoje, kurios bibliotekoje ji dirbo. Ji dirbo ne Švč. Širdies (Sacred Heard) kolegijoje Manhetonvilyje, o Manhattanville College of the Sacred Heart, dabar – Manhattanville College, Purchase, New York.
   
Laima Petrauskaitė-VanderStoep
Čikaga, IL

09-17--08
DĖKOJAME POETEI ZITAI KIRSNAUSKAITEI

Gerbiama poete Zita, nuoširdžiausiai dėkojame Jums už rūpestingai surengtas Jūsų knygos ,,Ant angelo sparnų” sutiktuves, kurios įvyko š. m. rugpjūčio 3 d. Pasaulio lietuvių centre, Lemonte. Esame pamaloninti matę pilną salę poezijos ir giesmės gerbėjų. Taip pat esam be galo dėkingi, kad knygą išleidote dviem kalbom. Mano vyras sužavėtas Jūsų poezijos švelnumo, ramumo, taurumo. Dėkojame ir už intonacinį Jūsų eilių skaitymą, nors nelabasis mėgino užgniaužti Jūsų reto tembro ir grožio balsą per nevykusį mikrofonų sureguliavimą. Apmaudu, kad salės šeimininkai neatsakingai pasirūpino mikrofonais, tačiau tai ne Jūsų kaltė. Jūsų pastangas perteikti Jūsų pačios poeziją taip, kaip ją rašote, mes jautėme iš Jūsų dikcijos ir įžvelgėme iš veido išraiškos. Jūs nepaprastai gerai skaitote. Jūsų balsas labai raminantis, kylantis iš sielos gelmių. Patikėkite. Vadinasi Jūs čia reikalinga ir žmonės pamils Jus būtent dėl Jūsų poezijos etinio tyrumo. Ir ne tik.

Dėkojame Aukščiausiajam už pažintį su Jumis bei Jūsų talentu. Tokios poezijos bei tokių žmonių kaip Jūs, mums trūksta lyg oro šioje dusinančioje gyvenimo rutinoje. Dėkui Dievui, kad Jis Jus atkėlė į šį žemės lopinėlį. Nenusiminkite, brangioji, jei teks kai kada nusivilti. Atminkite, ką apie Jus yra rašęs Lietuvos literatūros kritikas Alfredas Guščius: ,,...atsiras ir šnairų žvilgsnių, ir užlipusių ant nuospaudų, visko bus”... ir žmonės tai darys iš literatūrinės konkurencijos ar pavydo paskatų. Tačiau nepasiduokite, būkite drąsi ir ištverminga kokia esate lig šiolei.

Ačiū ir už Jūsų bendramintę solistę Cristiną Piccardi. Jūs abi taip gražiai derėjote, toks gražus meniškų balsų duetas. Jūsų abiejų balsai rinktiniai – vienos giedojimui, kitos poezijos skaitymui. Giesmė ir poezija Dievo garbei. Kas gali būti gražiau ir kilniau? Dėkojame Dievui ir Jums dar kartą ir linkime sėkmingos kūrybinės kloties Amerikoje. Liekame su viltimi, kad Lemonto salės ir garso aparatūros trūkumai neišmušė Jūsų iš vėžių ir netrukus vėl Jus gyvai išgirsime.

Danutė ir Jacob Hamilton
su draugais,
Madison, Wisconsin

09-17-08
LIETUVIŲ OPEROS NAUJO SEZONO PRADŽIA

Pasibaigus atostogoms Lietuvių opera pradėjo naują, 53–ąjį sezoną. Šį kartą planuojama žiūrovus pradžiuginti J. Strauss operete „Šikšnosparnis”. Tikėtina, kad šiam šmaikščiam, nuotaikingam ir melodingam kūriniui neliks abejingi visų kartų žiūrovai.

Lietuvių opera yra pelno nesiekianti organizacija. Jos egzistavimas priklauso nuo rėmėjų aukų ir aktyvaus dalyvavimo operos renginiuose. Todėl, kaip ir kiekvienais metais, lapkričio mėnesį organizuojamas pagrindinis lėšų kaupimo vajaus pokylis, kuriame meninę dalį atliks Lietuvių operos choras ir Čikagoje gyvenantys solistai. Vakaro metu pagerbiami žmonės, kurių dėka tiek ilgai Lietuvių opera gyvuoja. Čia vyks kasmetinė loterija, kur bus galima išlošti iki 500 dol. laimėjimą. Šios loterijos bilietai bus išsiuntinėti mūsų rėmėjams. Juos bus galima įsigyti prie įėjimo į salę.

Norėtume atkreipti visų dėmesį, kad š. m. rugsėjo 21 d. vyksiantis Lietuvių operos pagerbimo vakaras yra organizuojamas JAV LB Lemonto apylinkės valdybos. Atvykę į šį renginį Jūs paremsite Lemonto apylinkę ir Lietuvių operą.

Taigi visus, kurie neabejingi Lietuvių operai ir nori ją paremti, kviečiame į rengiamą pokylį š. m. lapkričio 15 dieną, kuris įvyks Jaunimo centro Didžiojoje salėje (5620 S. Claremont Ave., Chicago) 6:30 val. v. – kokteiliai, 7:30 val. v. – meninė programa, po to vakarienė ir šokiai.

Taip pat kviečiame naujus narius, norinčius dainuoti Lietuvių operos chore, ypatingai vyrus, kurių balsų labai trūksta. Atvykite, pabandykite dainuoti ir jums patiks. Įsijunkite į mūsų šeimą. Laukiame visų norinčių dainuoti. Mūsų repeticijos vyks Ateitininkų namuose (12690 Archer Ave, Lemont IL 60439), penktadieniais nuo 7:30 val. vakaro.

Lietuvių operos valdyba

09-17-08
KUR SKAUTŲ VĖLIAVOS?

Ne vieną kartą girdėjau tą klausimą rugsėjo 14 d. sekmadienį lietuvių Marquette Park parapijoje įvykusioje Šiluvos šventėje. Šiluvos eisenoje skautai dalyvavo kartu su ateitininkais, Knights of Lithuania atstovais, tik be vėliavos. Yra labai daug lietuviškų organizacijų, kurie nedalyvavo procesijoje. Turbūt yra įvairių priežasčių, kodėl jų nebuvo.

Įvairūs skautų tėveliai man iš anksto pranešė, kad šv. Mišiose nedalyvaus nei su ateitininkais, nei su skautais, o su šeima. Pilnai suprantu ir pritariu tokiam jų sprendimui. Ar ši šventė nėra skirta bažnyčiai, visuomenei, lietuviams?

Iš tikrųjų, džiaugiuosi, kad daug skautų dalyvavo Mišiose, tik ne visi su uniformomis. Skautybės tikslas yra ugdyti jauną žmogų guviu, sumaniu, darbščiu, fiziškai užgrūdintu, morališkai sveiku ir intelektualiai brandžiu. Skautas pasidaro nepaprastai brangiu asmeniu visuomenei, tautai ir valstybei. Toks skautas yra moralinis švyturys tarp savo draugų ir tautiečių. Galima matyti, kad žmogus yra skautas, kai jis yra apsirengęs uniforma, bet galima atpažinti ir uniformos nevilkintį skautą per jo darbus.

Svarbiausia, kad mūsų lietuvių visuomenė garbingai ir iškilmingai atšventė nuostabų Šiluvos Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo 400 metų jubiliejų!

j.v.s. fil. Taiyda Chiapetta
Nerijos tunto tuntininkė


09-03-08
PASAULIS SUPRANTA RUSIJOS SIEKIUS

Sutinku su Broniaus Nainio puikiu straipsniu „Lietuva Gruzijos šešėlyje”, rašytu „Drauge” Nr. 162.

Pagalvokim, ką reiškia, kai B. Nai­nys rašo, kad yra „skriauda  Gru­zijos valstybei Ostetijos ir Abchazijos praradimas Rusijos naudai”. Kokia yra skriauda Lietuvos Respublikai praradus Karaliaučiaus kraštą Ru­sijos naudai?

Sovietų  Sąjungai buvo pavesta tik laikinai tą kraštą valdyti pokario metais. Dabartinė Rusija visai ne­galvoja išeiti iš Karaliaučiaus. Nei karo sąjungininkai (Amerika, Anglija, Prancūzija), nei  Europos Sąjunga bei Lietuva – niekada nepamini šios skriaudos. Visi bijo užsitraukti Putin bausmę. Rusija reikalauja specialių teisių – iš Rusijos Lietuvos geležinkeliais keliauti per Lietuvą bei vežioti kariuomenę ir visokius karinius įrengimus į Karaliaučiaus kraštą nevaržomai. Rusijai reikalingas Europos strateginis neužšąlantis Baltijos jūros uostas ir jo jie niekad neapleis.

Beveik visas pasaulis pradeda suprasti Rusijos siekį atstatyti savo sąjungą su visais buvusiais užgrobtais kraštais. Ne naujiena, kur rusai įeina, iš ten tuoj pat neišeina. Taip pat gerai žinoma, kad rusai nesilaiko pasirašytų sutarčių. Sovietų Sąjunga su Lietuva buvo pasirašiusi „Nepuolimo aktą”, mes visi gerai atsimenam jų armiją, „išlaisvinusią” mūsų kraštą. Tas pats kartojasi ir Gruzijoje.

Bronius Satkūnas
Richmond, Virginia

09-03-08
NE VISI PASTEBĖTI

Turbūt lietuviškas kuklumas sustabdė save pačius ,,iškelti”, o ,,Draugo” skaitytojų liko nepastebėti dar keli dideli ,,JAV lietuvių išeivijos stebuklai”.  Rugpjūčio 28 d. Romualdo Kriaučiūno paskelbtoje suvestinėje neradau nei Vydūno fondo, nei Lietuvos Dukterų draugijos! Gaila...

Ritonė Rudaitienė
Lemont, IL

09-03-08
STIPENDIJOS KAUNO JĖZUITŲ GIMNAZIJOS MOKINIAMS

Vytautas J. Vizgirda iš Aurora, IL, jau kelis metus iš eilės skiria stipendijas Kauno jėzuitų gimnazijos mokiniams. Jis nuoširdžiai remia Brilių šeimos narius – dvi mergaites ir du berniukus, padėdamas sumokėti jų išlaidas mokslui. Šį rudenį Emilija – jauniausia šeimos atžala taip pat pradės lankyti gimnaziją. Šeima su dėkingumu mini savo geradarį, rašo jam laiškus, pasakoja apie naujienas ir vaikų pasiekimus. Penkiolikametė Elena Briliūtė neseniai atsiuntė Vizgirdai laišką, dėkodama už paramą ir pasakodama: ,,Man labai patinka rašyti ir kurti, tad pridedu Jums du savo rašinius, parašytus šiais metais. Jeigu pasiseks, pabandysiu su jais sudalyvauti rudenį vyksiančiame Respublikiniame moksleivių kūrybos konkurse, ir galbūt man pavyks. Tikiuosi, jie Jums patiks.”

Tikimės, jos kūryba sudomintų ir „Draugo” skaitytojus.

Dėkojame ir linkime „Draugui” geriausios kloties.

Daina Paulauskienė
Baltic Jesuit Advancement
Lemont, IL 60439


08-28-08
VISKAS PAAIŠKĖJO

Noriu labai padėkoti už straipsnį apie Salomėją Nėrį. Man labai palengvino širdį. Visada man patiko jos poezija, bet buvau labai pikta, kad ji buvo komunistė, net nepriklausomybės laikais.  Dabar viskas labai paaiškėjo, ypač jos paskutinis eilėraštis mane labai gerai nuteikė. Ačiū Julijai Švabaitei-Gylienei.
Taip pat buvo įdomu ištraukos iš senų ,,Draugo” laikraščių.

Genė Vasaitienė

08-28-08
,,PERSONALS” skiltis ,,DRAUGE”?

Būtų labai gerai „Drauge” turėti „Personals” skyrelį. Mūsų lietuvių, išsiblaškiusių po visą Ameriką, yra labai daug. Tie, kurie atvažiavom į Ameriką maži vaikai, čia baigėm aukštuosius mokslus, užauginom šeimas ir jau ne vienas likęs vienas... Ir manasis jau iškeliavo į „Tėvo Namus”. Kartą Rita Penčylienė suorganizavo lietuvių išvyką laivu į Karibų salas. Jau ir tada buvo vienišų žmonių, o grupėje visiems buvo smagu. Vakarais dainuodavome, šnekučiuodavomės, dauguma vienas kitą pažinojo. Prie stalų sėdėjom visi lietuviai, buvo jauku ir smagu.

Amerikiečių laikraščiuose yra tokios skiltys – „Personals”. Ką Jūs galvojate?

N. D.

08-28-08
NAUDINGA KNYGA

Prieš 4 mėnesius „Draugo” knygyne nusipirkau Danutės Januškienės knygą „Prigimtinis kvėpavimas – sėkmės ir sveikatos pagrindas”.

Perskaičius šią knygą buvau sužavėta šios autorės dvasinėmis vertybėmis. Tai knyga, kurią vertėtų perskaityti, tai ne vien apie kvėpavimą, tai daug daugiau, tai vadovėlis.
Šioje knygoje autorė pateikia daug žinių, galbūt, mums ir žinomų, bet pamirštų. Knyga lengvai skaitoma, suprantamai parašyta, skaitai ir negali atsitraukti nuo jos. Pastebėjau, kad mano sveikata pagerėjo, nesirguliuoju ir nevartoju jokių vaistų. Esu ramesnė, pagerėjo nuotaika, nejaučiu baimės, geriau miegu.
Anksčiau padirbėjus darže ar sunkiai pakėlus suremdavo radikulitas ir kelias dienas turėdavau gerti vaistus.
Taip atsitiko ir šį pavasarį, surėmė radikulitas, bet buvau jau perskaičiusi šią knygą ir pasinaudojau patarimais.

Vakare atsigulusi ilgai kvėpavau, o rytą net pati stebėjausi radikulito kaip ir nebuvo.
Ir dar šioje knygoje aš suradau daug atsakymų, kurie man rūpėjo.
Daug patarimų surastų būsimoji jaunoji mama, belaukianti kūdikėlio.
Tai vertybė kiekvienai būsimai mamytei.  Aš manau, kad ta knyga praturtins kiekvieno gyvenimą ir galbūt net prailgins.

Ona Sipavičienė
Kenosha, WI


08-27-08
DAR APIE ŠV. KAZIMIERO KAPINES

Antanas Paužuolis, Šv. Kazimiero lietuvių kapinių sklypų savininkų draugijos reikalų vedėjas, rugpjūčio 20 d. atsakydamas į mano nusiskundimą, kad telefonų knygoje jau nėra Šv. Kazimiero kapinių, atsiliepia:  todėl, kad Čikagos vyskupija panaikino visų kapinių tautinius pavadinimus:  lietuvių, lenkų, slovakų ir t. t., vietoj jų uždėjo lentą su užrašu ,,Katalikų kapinės”.

Tai dar būtų tik pusė bėdos.  Bet su kieno milžiniškomis pastangomis Čikagos vyskupija Katalikų Bažnyčios vardu nutarė panaikinti mūsų tautos šventąjį ir Šv. Kazimierą perkrikštyti į Mt. Olivet?  Juk šitokie dalykai savaime nepasidaro.

Ten pat minimas Petras Blekys, kuris administruoja tris kapines toje pačioje teritorijoje. Tačiau pagal telefonų knygą dvi iš jų neįeina į tą patį adresą, kaip Mt. Olivet –  4401 W. 111th St., Chicago, t.y. į buvusių Šv. Kazimiero kapinių adresą.

Jonas Kazimieras Kučėnas
Chicago, IL


08-27-08
TU PASIRINKAI LAUKĄ ŠILELIO

Greit prabėgo gegužės mėnuo. Ačiū kun. Gintarui Jonikui už grąžintas gegužines pamaldas į Rochester, NY, lietuvių bažnyčią, kurios buvo lyg ir pamirštos. Na, ir traukė kun. Gintaras savo galingu balsu visus septynis posmus „Sveika Marija”... ne per drąsiai pritariant visiems parapijie­čiams. Man prisiminė kaimyninė progimnazija, kur dar būnant pirmos kla­sės mokinukui, vakarais žygiuoda­vom į gegužines pamaldas. Na, o „Sveika Marija” buvo mano mėgia­miausia giesmė.

Taip pat ačiū kun. Jonikui už parūpintą Šiluvos Dievo Motinos Ma­rijos paveikslą, kuris dabar lanko lie­tuvių šeimas. Turėjau ir aš tą pa­veiks­lą parsivežęs į namus visai savaitei. Jau iš anksto nutariau, kad ant sie­nos jo nekabinsiu, nes Dievo Motina Marija apsireiškė ant akmens. Pasi­rinkau sau patogią vietą ir meldžiausi vėlais vakarais, prie naktinės lem­pu­tės, savo asmeniškom intencijom ir už kitus ligonius. O dienos metu, susira­dęs gabalėlį ąžuolo, dirbau paveikslui pastovėlį. Į jį įtalpinau akmenėlį taip, kad išpjovus jį liestų paveikslo rėmus. Užtruko net penkias dienas. Šešta­die­nis man paskutinė diena, nes sekmadienį paveikslą turiu grąžinti į baž­nyčią ir perduoti kitai šeimai. Bet dabar Dievo Motina Marija jau ant pastovėlio, taigi ir ant akmens.

Meldžiausi vėlai, kaip ir praėju­siais vakarais. Šį kartą, man pakėlus akis į paveikslą, jis pasirodė anksčiau nematytomis spalvomis – ne ugninė spalva aplink Marijos galvą ir karūną, o lyg sukrešėjusio kraujo spalva ap­link juosmenį ir rankas, kur Ji laiko Kūdikėlį. Nustebau. Dar klūpėdamas pradėjau dairytis į šonus, ieškodamas iš kur tos šviesos. Kitokių šviesų nie­kur nebuvo. Atsistojau ir dar kartą apsidairiau. Viskas normalu. Tas tru­ko tik keletą sekundžių.

Prieš grąžindamas, pasidariau paveikslo nuotrauką, įdėjau į rėmus ir patalpinau ant pastovėlio su ak­menėliu. Kun. Jonikas viską pašven­tino. Šiluvos Dievo Motinos Marijos paveikslas, kaip relikvija, pasiliks mū­sų didelėje šeimoje.

Kaip anksčiau minėjau, „Sveika Marija” yra mano mėgiamiausia giesmė, tai ir aš „sulipdžiau” dar vieną posmą:
O Motinėle, Jėzaus Vaikelio,
Tu pasirinkai lauką Šilelio
Ir apsireiškei ant akmens pilko,
Kur Tavo širdis gailiai pravirko.”

Kostas Mačiulis
Rochester, NY


08-22-08
MIRŠTANTI SPAUDA

Kai prieš 50 metų mes atkeliavome į Amerikos kraštus, atsivežėme lagaminus prisikrautus knygų. Pirkdavome pasirodžiuosias išleistas knygas, nors ir neturėdami daug pinigų. Dabar prasigyvenome, bet nustojome skaityti. Dar išlikę spaudos kioskai neparduoda, ypatingai Kanadoje, nė vienos knygos per mėnesį ir vos pora laikraščių kas sekmadienį. Knygos guli spaudos kioskų lentynose ir nežinia, ką su jomis teks daryti. Netrukus neliks nė vieno spaudos kiosko.

Gaila, kad ir pačioje Lietuvoje leidžia knygas vos 1,000 tiražu. Lietuvių rašytojų menkai knygų pasirodo. Daugiausia – tai vertimai.

Naujieji emigrantai nė vienas beveik neužsisako lietuviškų laikraščių. Jaunimui neperka mokytis lietuvių kalbos. Kai mūsų senesnioji karta iškeliaus pas Abraomą, iškeliaus ir paskutiniai lietuviškos spaudos skaitytojai.

Stasys Prakapas
Etobicoke, ON Kanada


Perskaitę P. Prakapo laišką ,,Mirštanti spauda” smalsumo paskatinti nusprendėme pasidomėti Lietuvoje leidžiamų knygų statistika. Skaitytojams pateikiame Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos tinklalapyje pateiktą 2007 metų Lietuvos knygų statistikos apžvalgą.

2007 m. Lietuvos knygų statistika

Spaudos statistikos duomenimis knygų leidybos padėtis nesikeičia.

Iš viso 2007 m. užregistruota ir į apskaitą įtraukta 4,567 (plg. 2006 m. – 4,548) knygos ir brošiūros bendru 8 mln. egz. tiražu (2006 m. – 8,2 mln.). Taigi statistiškai vienam Lietuvos gyventojui teko 2,4 knygos.
 
Tiražai

Knygų ir brošiūrų išleista tik 19 daugiau nei 2006 m., o vidutinis vienos knygos tiražas nuo 2003 m. beveik nesikeičia – laikosi apie 1,8 tūkst. egz. Lyginant su dar ankstesniais metais, šalies leidyboje ryški tiražų mažėjimo tendencija: prieš 10 metų vidutinis knygos tiražas buvo du­kart, o 1990 m. – net šešiskart didesnis negu 2007 m.
 
Leidyklos

2007 m. knygų ir brošiūrų vartotojams pateikė 455 (plg. 2006 m. – 484) leidėjai – leidyklos, poligrafijos įmonės, mokslo įstaigos, kitos organizacijos ir individualūs asmenys.

Leidykla „Alma littera”, pastaraisiais metais pirmaujanti tarp šalies leidėjų ir publikuojanti įvairiausios paskirties bei tematikos li­teratūrą, ir 2007-aisiais išleido daugiausia knygų – 431, nors palyginti su 2006 metais jos paskelbtų knygų skaičius 20 proc. (arba 112 knygų) sumažėjo. Nuo šios leidyklos beveik neatsiliko ir „Šviesa”, išleidusi 424 knygas – 2,3 karto daugiau negu 2006 m. Šių dviejų leidėjų publikacijų skaičius sudaro beveik penktadalį visų spaudos statistikos užregis­truotų knygų kiekio. Daug daugiau knygų, lyginant su 2006 metais, išspausdino leidyklos „Svajonių knygos” (net triskart daugiau), „Aktėja” (beveik dukart daugiau), „Baltos lankos”, „Gimtasis žodis”, „Tyto alba”, „Versus aureus”. Aukštosios mokyklos skelbia daug mokomosios bei mokslinės literatūros, tačiau mažais tiražais. Tik penktadalis visų leidėjų publikavo daugiau nei po 10 knygų. Kitiems leidėjams (369 iš 455) knygų ir brošiūrų leidyba nėra pa­grindinis darbas.
 
Vertimai

2007 m. dar didesnę literatūros lietuvių kalba dalį sudarė vertimai iš užsienio kalbų: buvo išverstos 1,396 knygos – 98 daugiau negu 2006 m. Tai 36 proc. visų knygų lietuvių kalba. Net 60 proc. vertimų sudarė grožinės literatūros kūriniai.
 
Grožinė literatūra

Statistinė tematikos analizė rodo, kad ir 2007 m. didžiausią leidinių dalį sudarė grožinės literatūros kūriniai. Jų buvo išleista 130 daugiau negu 2006 m. – iš viso 1,675 kny­gos (arba 37 proc.). Lietuvių grožinė literatūra sudarė 48 proc. šios srities spaudinių, jos ir tiražai mažesni negu vertimų.

Iš visų 1,675 grožinių knygų pagal žanrus 839 buvo proza (iš jų 155 – lietuvių, likusios – verstinės), 384 – poezija (iš jų 359 – lietuvių, likusios – verstinės), 23 – drama (iš jų 17 – lietuvių, likusios – verstinės), 429 – įvairūs žanrai (iš jų 270 – lietuvių, likusios – verstinės).

Spaudinių paskirties aspektu, be grožinės literatūros, populiarių knygų, skirtų plačiam skaitytojų ratui, išleista 839.
 
Grožinė verstinė literatūra

2007 m. išleistos 874 verstinės grožinės literatūros knygos (plg. 2006 m. – 793, 2005 m. – 599, 2004 m. – 481).

Tai sudaro 52 proc. visos grožinės literatūros. Verstinė grožinė literatūra išleista bendru 1962,2 tūkst. egz. tiražu, vidutiniškas vienos knygos tiražas – apie 2,2 tūkst. egz. (Plg. lietuvių literatūra (801 knyga) išleista bendru 978,2 tūkst. egz. tiražu, vidutiniškas vienos knygos tiražas – 1,2 tūkst. egz.)
Pagal tautų grupes pirmauja JAV literatūra (190 kn.), toliau – anglų literatūra (167 kn.), vokiečių (95), prancūzų (80), rusų (44), italų (26), lenkų (21), švedų (19), australų (17), airių (16), norvegų (13), ispanų (12), japonų (11), suomių (10), latvių (7), kanadiečių, austrų (po 6), šveicarų, olandų/flamandų (po 5), škotų (4), Naujosios Zelandijos, argenti­niečių, kataloniečių, čekų, vengrų (po 3), arabų, kolumbiečių, Čilės, portugalų, danų, belgų, kroatų, indų, šiuolaikinės graikų, Senovės Graikijos (po 2) ir t. t.

Apžvalgą parengė Jurgita Mikutytė

08-21-08
PABRĖŽTI AMERIKOS LIETUVIŲ GYVENIMĄ

Internete buvo įdomu skaityti dr. Romualdo Kriaučiūno pokalbį su „Draugo” vyr. redaktore dr. Dalia Cidzikaite. Šiose pareigose ji užbaigė pirmuosius darbo metus. Galima pripažinti, kad dienraštį redaguoti yra sudėtinga jau vien dėl informacijos gausos. Todėl redaktorei būtina, kaip ji sako, „atsijoti pelus nuo grūdų”, nes reikšmingųjų įvykių ir šurmulių susidaro daug. Todėl kartais tikslinga susisiekti su žinovais ir juos prakalbinti. Juk neužtenka vertinimus palikti „Laiškų” skyriui. Puiku, kad gerb. redaktorė ketina pirmenybę teikti Amerikos lietuvių gyvenimui ir jų rūpesčiams, džiaugsmams ir pasiekimams. Atsakydama į klausimą, kaip bendradarbiai ir skaitytojai galėtų prisidėti „Draugui” po metų švenčiant šimtmečio jubiliejų, redaktorė teigė, kad kol kas „turinti tik vieną sumanymą – tai įdomesnių ‘Draugo’ archyvuose esančių straipsnių, žinučių bei nuotraukų išspausdinimą”. Išsamiai pažvelgti į 100 metų praeitį ir atrinkti, kas buvo vertingiausia, yra sveikintinas projektas. Manyčiau, kad tai galėtų būti pateikta 10-tyje numerių, kiekviename po 4 psl. visų geidžiamoms nuotraukoms bei iliustracijoms skiriant apie 2/3, o tekstui 1/3 vietos. Rašant apie 100 metų eigą, branduolį turėtų sudaryti asmenys ir grupės, kurios vystė „Draugą” ir vadovavo lietuviškųjų organizacijų veiklai. Gal paskutinis 20-metis būtų praplėstas, nes Lietuvai atgimstant išsiskleidė stulbinanti tautai ir išeivijai lemiamų įvykių panorama. Nedelsdama „Draugo” komanda turėtų sudaryti centrinį „Draugo” jubiliejaus komitetą, kuris suplanuotų pagrindinę šventės programą (su pamaldomis, pokyliu, muzikiniu koncertu, gal ir premijų įteikimo švente) ir koordinuotų iškilmes lietuvių telkiniuose. Iškilmės ir koncertai galėtų vykti gal 4 mėn. laike, nes reikėtų palikti ilgą laiko tarpą važiuojantiems į Lietuvos 1000 metų jubiliejaus iškilmes.

Justinas Pikūnas
Haiku, Hawaii

08-21-08
,,SADUTĖ” PAMĖGO DAUG ŠOKIŲ GRUPIŲ

Skaitydama Edvardo Šulaičio straipsnį „Prisimenant pirmąją tautinių šokių šventę” („Draugas”, š. m. liepos 5 d., nustebau, kad visai nepa­minėta Liudo Sagio „Sadutė”, kuri ypatingą įspūdį paliko visiems daly­viams. Po tos šventės „Sadutė” buvo labai pamėgta įvairių grupių.

Sesuo M. Paulė
Putnam, CT

08-21-08
IR JAUNIMO CENTRUI REIKIA PINIGŲ

Jau daugelį metų skaitau Jūsų dienraštį ir spausdinu jame savo reklamą.

Pastebėjau, kad Vytautas Radžius nėra laimingas, jog Čikagos Lietuvių opera negavo pakankamai pinigų toliau statyti operas.

Aš taip pat pastebėjau Rimo Domanskio laišką ,,Drauge”, kuriame jis teigė, jog leisti pinigus lietuviško jaunimo reikalams yra svarbiau nei duoti pinigus operai pastatyti.

V. Radžius vadovauja Čikagos Lietuvių operai jau daugelį metų. R. Domanskis, iš kitos pusės, turi išauginti savo šeimą. Atrodo, jog abu turi savo asmeninius motyvus.

Leiskite man būti visiškai nešališku. Lietuvių Jaunimo centrui reikai pinigų, kad taptų prieinamas neįgaliesiems ir seniems žmonėms. Tai žmonės, kurie negali užlipti laiptais ir patekti į Centrą. Centras netenka galimo pelno.

John A. Gibaitis
Čikaga, IL


08-20-08
ALOYZO VAIKAI

Neseniai Čikagos priemiesčio Cicero Šv. Antano bažnyčios patalpose buvo surengtas rašytojo Aloyzo Barono minėjimas. Pagalvojau, ar nebūtų puiku (gal tik kitoje, lietuvių daugiau lankomoje vietoje), jei ir kitiems, jau Anapus iškeliavusiems rašytojams ar poetams, būtų surengti panašūs minėjimai? Gal net ir dienraščio puslapiuose būtų galima jau visai skirtingą kartą supažindinti su buvusiais išeivijos kūrėjais? Įdomu buvo skaityti Lietuvos rašytojo pasaką apie arklį, bet taip pat su nostalgija perskaityčiau, kaip filosofuoja Aloyzo Barono kaimo žmogus, kaip apie moteris kalba Nelė Mazalaitė ar kodėl Henriko Radausko eilėraštyje medyje verkia angelas.

Su Aloyzu Baronu susipažinau 1950–1952 metų laikotarpy. Viename moksleivių ateitininkų kuopos susi­rinkime A. Baronas pasiūlė mėgstan­tiems rašyti ar skaityti susiburti į literatūros būrelį. Raginti ilgai nerei­kėjo, greitai susidarė gal dvidešimties jaunų ateitininkų grupė. Taip gimė „Aloyzo vaikai”. O, kaip aš laukdavau tų A. Barono vaikų pokalbių! Važiuo­davau su persėdimu iki 55 ir Paulina gatvių, kur jėzuitai jau turėjo nusi­pirkę nedidelį namą. To namo saulėtame pusrūsyje vykdavo mūsų susitikimai. Atsimenu, A. Baronas, kiek linktelėjęs, su humoro gyslele, visus ragindavo mėginti rašyti ir kuo daugiau skaityti. Taigi rašėme, klausėmės kitų skaitant, laukėme rašytojo kritikos ir patarimų. Kada kartą perskaičiau savo rašinį apie damą taksiuko kojom, rašytojas juokėsi, patarė prenumeruoti „Atlantic” žurnalą, sakydamas, kad stengiantis ir daug skaitant, gal ir tapčiau antra N. Mazalaite. Bet kur tau! Studentiška kišenė tada „neįkando” žurnalo prenumeratos, o N. Mazalaitę pasivyti reikėjo daugiau negu žurnalo ar pasakėlės apie damą su taksiuko kojom.  Girdėjau tik, kad kalbėdamas apie savo „vaikus”, A. Baronas išsitarė: iš būrelio išaugo viena rašytoja – Danutė Brazytė-Bindokienė ir jam žmona Nijolė Narbutaitė-Baronienė.

Liuda (Širmulytė) Germanienė
Lisle, IL


08-20-08
ŠV. KAZIMIERO LIETUVIŲ KAPINĖS

,,Draugo” dienraštyje, laiškų skyriuje (,,Draugas”, 2008 m. birželio 12 d.), skaičiau Jono Kučėno nusiskundimą, kad telefonų knygoje negalima buvo rasti Šv. Kazimiero kapinių. Šios lietuvių įsteigtos kapinės vis dar yra, tik bėda, kad Čikagos vyskupija panaikino visų kapinių tautinius pavadinimus: lietuvių, lenkų, slovakų ir t. t.. ir vietoj jų uždėjo lentą su užrašu ,,Katalikų kapinės”.

Lietuvių Šv. Kazimiero kapines administruoja Petras Blekys. Pasiteiravus jo apie tai sužinota, kad į jo administruojamą teritoriją yra priskirtos dar trys mažesnės kapines ir į jas įeina ir J. Kučėno paminėtos Mt. Olivet kapinės.

Reikia pasidžiaugti, kad lietuviai šiose kapinėse, turintys sklypus arba palaidotus artimuosius, yra susiorganizavę į draugiją – Šv. Kazimiero lietuvių kapinių sklypų savininkų organizaciją, kuriai vadovauja Birutė MatutisVitkauskienė su valdyba. Norint įsijungti į šios organizacijos eiles, reikia tik susimokėti nario mokestį, kuris yra tarp 3-5 dol. metams (B. MatutisVitkauskienės tel.: 630-257-3182 (n.) arba 630-253-6374 (m.)). Pirmininkė ir valdyba yra labai dėkingi a. a. dr. Leonui ir Irenai Kriaučeliūnams, paaukojusiems 100 dol. mūsų draugijos veiklai tęsti. Pajamų knygos yra tikrinamos Lietuvių Bendruomenės Kontrolės komisijos. Narių sutelktos aukos panaudojamos minėjimams, kurie vyksta du kartus į metus, rengti.

Šios organizacijos įsisteigimui labai daug įtakos turėjo lietuvių visuomenės kovos, vadovaujant Algiui Regiui ir jo komitetui, su Čikagos vyskupija dėl mirusiųjų laidojimo būdo ir užrašų ant paminklų rašymo.

Lietuvių visuomenė yra labai dėkinga tiems asmenims, kurių pastangų dėka buvo įsteigtos šios kapinės. Šių pasiryžėlių, kapinių steigėjų prisiminimui administracija pastatė didingą paminklą, prie kurio vyksta pagerbimai ir padėkos maldos.

Antanas Paužuolis
Draugijos reikalų vedėjas

08-19-08
PAPILDYMAS DĖL DANGAUS VARTŲ KAPINAIČIŲ (CT)

„Draugas”, 2008 m. liepos 31 d. išspausdintame Astos Cheong trum­pame aprašyme apie šių metų Ne­kalto Prasidėjimo Vargdienių seselių metinę šventę (Putnam, CT) paminėtos ir Dangaus Vartų kapinaitės, kur laidojamos ne vien seserys (vienuolės). Tose kapinaitėse laidojamos ne vien seserys, bet ir daugelis žmonių, gyvenusių ir mirusių Matulaičio slaugos namuose. Palaidota daug kunigų, gyvenusių ir dirbusių visoje Ameri­koje. Palaidota ir žymių žmonių, kaip Juozas Brazaitis, daugelio laikraščių redaktorius Lietuvoje ir Amerikoje, ėjusio savaitraščio „Darbininkas” re­daktorius. Ten palaidotas kun. Stasys Yla, buvęs Vargdienių seserų vienuolyno Putname (CT) kapelionas. Ten ilsisi ir Vytautas Vygantas, psichologas, aukštas pareigas ėjęs „Ame­rican Airlines” kompanijoje, ir daugelis kitų.

Kapinaitės labai rūpestingai prižiūrimos ir tvarkomos seselių. Visi kapai apsodinti gėlėmis ir žydinčiais krūmeliais. Tai nuo ankstyvo pavasario ligi rudens šalnų akis džiugina margaspalvis gėlynas.

Ona Barauskienė
Woodhaven, NY

08-19-08
KAIP IŠLAIKYTI LIETUVIŠKAS PARAPIJAS, BAŽNYČIAS?

Reikia dviejų dalykų. Pirma, lankyti jas, dalyvauti šv. Mišiose ir kitoje parapijų veikloje. Antra, išlaikyti jas finansiškai.

Gražina Bičiūnaitė
Chicago, IL

08-15-08
SUSIDURIAME SU PROBLEMOMIS

Turime Europos Sąjungą (ES), kuri padarė galą ankstyvesniems kivirčams tarp atskirų kraštų. ES laiduoja teisinį saugumą ir tam tikrą gerovę kiekvienam žmogui, nesvarbu, kurioje valstybėje jis begyventų. Ką reiškia aiškiai pabrėžti – Europos kultūrinis įvairumas neliečiamas. Juk jis neabejotinai yra Europos turtas.

Jei kas nors galvotų, kad Europos evoliucija vestų į ką nors panašaus kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, jis didžiai klystų. Juk absoliučiai neįsivaizduojama, kad, sakytume, Prancūzija, Anglija, Italija atsisakytų savo kalbų ir kultūros. Kas tokio dalyko lauktų ar net pageidautų, yra aklas Europos kultūriniams turtams. Beje, Vokietijoje švietimo sritį tvarko ne federacija, o atskiri kraštai.

Kalbant apie tam tikrągerovę susiduriame su problemomis. Kaipją tiksliai suprasti? Ko Briuselis gali iš atskirų kraštų išreikalauti?Kaip sutramdyti turtingųjų egoizmą? Tą problemą turi ir Lietuva. Vienasiš svarbiausių šių uždavinių yra labdaros draugijų veiklos skatinimas.

Vienas dalykas, man atrodo, yra ypatingai svarbus. Dabartinė visuomenė neturi visuotinai įpareigojančių vertybių, kai kuriose srityse neturi nei visuotinai galiojančios moralės. Jaunas žmogus susiduria su labai skirtingomis pažiūromis. Jis turi pats apsispręsti. Laisvė, kurios jaunimas anksčiau taip stipriai reikalavo, staiga tampa labai sunkia problema. Gera tam, kuriam tėvai ar protingi draugai gali patarti. Reikia būti laisvu ir protingu, kad savąjį gyvenimą atitinkamai tvarkytume ir duotume vertingą įnašą į visuomenės gyvenimą.

Dr. Jonas Norkaitis
Bad Mergentheim, Vokietija


08-14-08
MES VISI NIEKAD NEUŽMIRŠIME

„Drauge”, 2008 m. liepos 15 d. skaičiau Dalios Skeberdytės-Mečkauskienės laišką „Niekad neužmiršiu”. Gilios patriotės laiškas dar kartą įžiebė manyje kibirkštį rašyti, pagilinti Jos patriotinį laišką. Rusų armijai artėjant į Lietuvą tūkstančiai lietuvių su šeimomis ir be jų palikę savus namus traukėsi į Vakarus kartu su frontu, kiti pasitraukė į kaimus ir gilias tamsias girias ginti Lietuvą. Tai buvo garbingi mūsų vyrai ir merginos. Kova su okupantu buvo ilga ir kraujuota. Kelios dešimtys tūkstančių partizanų, partizanių žuvo.

Išdavikas slapyvardžiu Nikolajus-Benas Tumavičius, vedė užrašus. Jam mirus pasisekė tuos užrašus iš jo našlės nupirkti. Vienas aprašymas apie partizanus: „Prie miško nušautus banditus, tris jaunus vyrus ir dvi merginas seseris Liaugaudaites, atvežė prie stribyno, pusnuoges išmetė ant šaligatvio. Vienas stribas likęs saugoti nuolat spardė, šautuvo buože daužė keikdamas banditus. Stribai stebėjo pro šalį einančių reakciją, niekas nestabtelėjo atpažinti jų, žinojo pavojų – atpažinus banditą grėsė žiaurūs kankinimai, mirtis... Po trijų dienų juodos nakties tamsoje juos sumetė į miestelio gilų šulinį. Pradėjus sklisti nemaloniam kvapui šulinį užpylė akmenimis ir žemėmis, netrukus asfaltavo visą turgavietę.”

Miestelio valdžia dabar neleidžia tyrinėti, kasinėti, nors buvo žadėta už viską, sumokėti ir sutvarkyti kaip buvo. Mūsų valdžia nenori nieko girdėti. Dar ir šiandien išniekinti kūnai guli šulinio dugne. Mes to niekad nepamiršime, negalime pamiršti.

Kelios dešimtys tūkstančių geriausių Lietuvos sūnų ir dukrų iš geriausių patriotinių šeimų žuvo dėl Lietuvos laisvės. Daugumos mūsų didvyrių išniekinti kūnai naktimis buvo užkasami pelkynuose, durpy­nuose, įmesti į apleistus šulinius ir akmenimis užversti. Labai nedaug mūsų gynėjų išniekintų kūnų buvo surasti ir tinkamai palaidoti, nes nebuvo užtenkamai pastangų dėta jų ieškoti.

Mes negalime jų pamiršti, iš kartos į kartą turime perleisti atmintį apie šiuos kilnius, garbingus kovotojus. Įrašyti istorijos vadovėliuose, mokyklose, universitetuose, bažny­čiose ir visur, kur tik galime, dide­lėmis aukso raidėmis išvardyti mūsų brolius, seseris, partizanus, paaukojusius viską Lietuvai, paaukojusius gyvybes.

Turime prisiekti ir prisaikdinti valdžios žmones niekad neužmiršti.

Algis Virvytis
Boston, MA

08-14-08
ĮDOMUS SUTAPIMAS

Atsiverčiu šių metų liepos 18-osios „Draugo” trečiąjį puslapį. Ten, vienas šalia kito, du įžvalgūs straipsniai – Vytauto Volerto vedamasis „Vertybių pirmumo viltys” ir dr. Algirdo Kanaukos „Lietuvos gynybinės perspektyvos”. Nusišypsau. Grįžtu vaikystėn, į Kauną... 1942 m. ruduo. Du vienuolikmečiai Algirdas  ir Julius susipažįsta, pradeda lankyti Kauno VIII gimnazijos antrą klasę.  Vienas jų mokytojų – jaunas, žvalus Vytautas Volertas.

Baigiasi II pasaulinis karas. Vokietijoje,  Bavarijos Kempten mieste, susiburia lietuviai pabėgėliai. Vai-kams įsteigiama kukli Maironio vardo gimnazija. Ketvirtoje klasėje bene dešimt mokinių – čia ir vėl susitinka Algirdas ir Julius. O kas įeina į klasę mus mokyti? Vytautas Volertas. Pra-bėga ketveri metai. Emigracija. Išsiskirstom po platų pasaulį. Ir štai, po daugiau nei 60 metų, buvę mokytojas ir mokinys dėsto savas mintis tame pačiame „Draugo” puslapyje, kurį su malonumu skaito

Julius  Špakevičius
Westwood, MA


08-13-08
DVIGUBA PILIETYBĖ

Prezidentas Valdas Adamkus gerai padarė, kad nepritarė Seimo įstatymui Lietuvos pilietybę duoti tik kai kurių kraštų lietuviams. Jeigu jis šį įstatymą būtų patvirtinęs, užsienio lietuviai būtų buvę suskaldyti – suskirstyti į išrinktuosius ir nuskriaustuosius. Manau, kad nebus įmanoma Lietuvos pilietybę suteikti visiems užsienio lietuviams apeinant Konstitucijos nuostatą, kad dvigubą pilietybę galima turėti tik išskirtiniais atvejais.

Užsienio lietuviai visai pagrįstai nepritaria keisti Lietuvos Konstitucijos straipsnį dėl dvigubos pilietybės referendumu, nes praktika rodo, kad nebalsuotų nė pusė balsuotojų. Bet kas būtų, jeigu šis klausimas būtų surištas su kokia nors kita populiaria Konstitucijos pataisa? Manau, kad Lietuvos Konstitucijoje yra bent keli taisytini straipsniai, kurių pakeitimui pritartų ir eitų balsuoti didelė dauguma. Pavyzdžiui, galėtų būti sumažintas Seimo narių skaičius, pagerinta rinkimų sistema ir kt.

Jeigu šis būdas nepavyktų, būtų galima rasti ir kitą išeitį. Šių metų birželio 18 d. ,,Drauge” buvo išspausdinta nuotrauka su prierašu, kuria-me rašoma, kad Lenkijos prezidentas Lech Kaczinski Lietuvos lenkams įtei-kė Lenko kortas, kurios jiems ir jų palikuonims suteikia visas pilietines teises, išskyrus galimybę balsuoti. Ar mums, užsienio lietuviams, neužtektų tokios ar panašios kortelės? Jeigu mes su šia išeitimi sutiktume, lengvai išsispręstų dvigubos pilietybės problema.
 
 Vytautas Jonaitis
 Grand Rapids, MI

08-13-08
ROMUALDO KRIAUČIŪNO ,,STEBUKLAS” – POKALBIS SU ,,DRAUGO” VYR. REDAKTORE

Kriaučiūnas straipsnyje „‘Draugo‘ dėmesys Amerikos lietuvių gyvenimui” (Pokalbis su dienraščio vyr. redaktore, 2008 m. liepos 26 d.) rašo, kad negalėjęs anksčiau redaktorės kalbinti, nes buvo netinkamas laikas pokalbiui, kadangi pūtė visokie vėjai. Po metų atėjo patogus laikas pokalbiui, nes įvyko ,,stebuklas” – kaip šiais laikais yra priimta visus įvykius, statinius ir kita laikyti stebuklais.

Kriaučiūnas yra gabus žurnalistas, mokąs užduoti klausimus, į kuriuose atsakant reikia gerai pagalvoti. „Draugo” vyr. redaktorė dr. Dalia Cidzikaitė į visus pateiktus klausimus atsakė pasigėrėtinai, nieko nekaltindama, nelaukdama plojimų. Gyvenimo tikrovė rodo ką kita. Senieji darbuotojai visada į naują žmogų žiūri su nepasitikėjimu ir gal su paslėptu nepasitenkinimu, nes atsiranda norinčių užimti laisvą vietą. Man ir daugeliui kitų skaitytojų nepatiko R. Kriaučiūno noras įpiršti vyr. redaktorei mintį, kad ,,Draugas“ turėtų pradėti spausdinti skandalus, straipsnius su įvairiomis įtampomis, kaip tai daro Lietuvos ir Amerikos kai kurie laikraščiai. R. Kriaučiūnas galvoja, kad dėl tokių straipsnių ir temų pakiltų laikraščio prenumeratorių skaičius, bet nepagalvoja, kad atsirastų skaitytojų, kurie nutrauktų prenumeratą.

Dabartinė laikraščio išvaizda ir straipsnių pateikimo būdas prilygsta daugeliui šiuo metu spausdinamų laikraščių. Laikraštį turi pamilti su visa kuo: spausdinimo būdu, įdomiais straipsniais, tokiais kaip kelionės, asmenų pergyvenimai, patarimai, kurie sužadina smalsumą, jie neturi būti varginantys (ilgi).

Konkurencija gali vykti tik pristatant įdomius straipsnius, ką D. Cidzikaitė ir stengiasi daryti. Reikia atminti, kad turime tris nemokamus laikraščius ir du prenumeruojamus, su daugybe reklamų, o tai palengvina laikraščių leidybą. Be to, tie du paminėti laikraščiai yra savaitiniai, juos mažiau reikia skaityti ir gal dėl to jie daugiau mėgiami. Laikraščio reklamavimas, gerų straipsnių rašytojų turėjimas pareikalauja daug pinigų. Yra laikraščių, turėjusių tūkstančius prenumeratorių, bet jie užsidarė, o ką bekalbėti apie ,,Draugą”, kuris išsilaiko tik Draugo fondo ir aukotojų dosnumo dėka.

Ačiū R. Kriaučiūnui už pokalbį su vyr. ,,Draugo” redaktore, duodant skaitytojams giliau pažinti naująją vyr. redaktorę ir kartu sužinoti jos siekius tolimesniam šio laikraščio leidimui, kada jis prieis 100 metų ribą.

Antanas Paužuolis
Čikaga, IL

08-13-08
DĖL KETURIŲ ŠOKĖJŲ IŠ DURHAM DUKE UNIVERSITETO

Su įdomumu skaičiau Prano Visvydo Šokių šventės aprašymą „Draugo” liepos 26 d. numeryje. Man pačiai negalint dalyvauti toje šventėje buvo įdomus kiekvienas aprašymas, lyg aš būčiau pati ten dalyvavusi.

Tačiau pasirodė ir vienas netikslumas. Būtent paskutiniame skyrelyje  Visvydo parašyta: „Įdomu, kad Durham Duke universiteto ‘Šokyje’ šoka keturios nelietuvės.”

Toji šokių grupė kaip tik suorganizuota ir paruošta Šokių šventei dviejų sesučių Šeštokaičių. O kitos dvi šokėjos buvo Degesytė, irgi kilusi iš „dypukų” šeimos ir yra anūkė žinomo Lietuvos politiko. Tik ketvirtoji šokėja šioje grupėje turi senųjų lietuvių kraujo. Manau, kad yra netikslu prisegti nelietuviškumo vardą šioms drąsioms ir darbščioms Duke universiteto studentėms. Jų noras ir pasirodymas dalyvauti Šokių šventėje nugalėjo visas kliūtis ir tapo realybe.

Ona Vaitkienė
Florida


08-12-08
JUBILIEJUS

1966-siais metais Amerikos paštas išleido komemoratyvinį pašto ženklą paminėti Lenkijos 1000 metų jubiliejų. Ženklas buvo raudonos spalvos su lenkišku baltu ereliu viduryje. Virš jo buvo užrašas: ,,Poland's Millenium”.

Sekančiais metais sukanka 1000 metų Lietuvos jubiliejui. Amerikos lietuvių organizacijos turėtų reikalauti Amerikos pašto, kad jis išleistų Lietuvos 1000 metų jubiliejui paminėti skirtą panašų pašto ženklą.

Louis Stankevičius
Laval, Quebeq, Kanada

08-12-08
ANTROJI PILIETYBÈ

Jau pora metų kai rašoma, kalbama apie Lietuvos pilietybę. Apie antrąją pilietybę nėra reikalo kalbėti, nes mes neieškom antros pilietybės. Mes ieškom Lietuvos pilietybės.
Man labai įdomu, gal kas atsakytų „Kuo mes pakenktume Lietuvai atgavę savo Lietuvos pilietybę?”

Labai mažai mums, dypukams, reikalinga Lietuvos pilietybė. Klau­simas, kodėl Lietuvoje jaunoji karta mus išmeta iš savo tarpo? Keista, kai parvažiuojam į savo Tėvynę, esam geriausi draugai su vietos lietuviais. Gal tik doleris mus suvienija?

Dar kartoju: „Kuo mūsų (DP) Lietuvos pilietybė pakenktų Lietuvai?” Sakau ačiū tam, kas atsakys!

A. Grigaitis
Livonia, Mich.

08-12-08
DÈL PAMINKLO KOMUNIZMO AUKOMS ATMINTI

Teko laukti vienerių metų sukakties, kol Enata Skrupskelytė š. m. liepos 24 d. ,,Draugo” laidoje, komentarų skiltyje, drįso tiesiai – šviesiai išreikšti nuomonę dėl 2007siais metais Washington, DC pastatyto paminklo komunizmo aukoms atminti. Sutinku su ja, kad ,,... norėtųsi ko nors didesnio, didingesnio, tiksliau nusakančio ir primenančio ateinantiems laikams neapsakomus nusikaltimus, kuriuos per ilgus režimo metus komunistų valdžios yra padarę”!

Šį pavasarį su žmona Terese specialiai nuvykę į Washington, DC ieškojome šio paminklo. Iš priemiesčio vykome Connecticut Avenue JAV sostinės link, kuri nusėta dešimtimis didesnių ar mažesnių istorinių paminklų. Tai, ką pagaliau radome kelių gatvių sankryžoje, buvo statula prilygsianti aukštaūgiui (maždaug 7+ pėdų!) JAV krepšinio lygos (NBA) žaidėjui. Pastebėjau žmonai, kad žinomoji Marija Remienė savo tėviškės Lietuvoje žuvusius yra pagerbusi ne mažesnio dydžio skulptūra. Čia gi siekta įamžinti 100 milijonų komunizmo aukų! Vargu žmogus paminklo užraše ieškotum Lietuvos vardo! Jo nėra!

Grįžęs namo ruošiausi ,,Drauge” pasiguosti dėl paminklo neišvaizdumo, prastos jam parinktos vietos, nusistebėti dėl apie paminklą vėjo blaškomų šiukšlių, mėnesius pragulėjusių nesurinktų gėlių puokščių. Deja, neišdrįsau rašyti. Nenorėjau užgauti paminklo statyba besirūpinusios vienos mūsų centrinės organizacijos vadovų. Gal jų blogos valios neturėta, nesusigaudyta ir tiek!

Būtų buvę kur kas geriau, jei su paminklo komunizmo aukoms statymu būtų buvę palaukta dar keliasdešimt metų.

Vos prieš keletą metų, praėjus daugiau kaip šešiasdešimtmečiui, Washington pagaliau buvo pastatytas paminklas IIjame Pasauliniame kare žuvusiems atminti. Mano vertinimu, tai paminklas kur kas šaunesnis už paminklus Vietnamo ar Korėjos karų aukoms atminti. Nereikia aiškinti, kad minėtų paminklų bet kokio palyginimo su komunizmo aukų paminklu iš viso negali būti.

Prieš pasitraukdamas pensijon, dešimtį metų inžinieriumi darbavausi JAV Iždo ministerijai priklausiančiai monetų kalimo institucijai (U.S. Mint). Prisimenu, kai sukelti lėšų Korėjos karo ir II-jo Pasaulinio karo paminklų statybai JAV Kongresas priėmė įstatymus JAV Monetų kalyklai specialiai nukalti ir visuomenėje platinti specialius paminklų medalionus. Sėkmingai platinami medalionai sukėlė milijonus dolerių paminklų statybai. Juos ypač uoliai platino JAV karių veteranų organizacijos. Kodėl šiuo procesu nepasinaudojo Komunizmo aukoms atminti komitetas? Įsivaizduokime, Komiteto nepajėgta sukelti net vieno milijono dolerio sumos! Dar kartą dėkoju E. Skrupskelytei už atvirumą.

Algimantas S. Gečys
Huntingdon Valley, PA
 
08-12-08
GERAS ,,DRAUGO” PRISTATYMAS

Noriu pasigirti, kad ,,Draugo” pristatymas pagerėjo, ir jau 3 savaitės kaip gaunu vieną po kito numerius pastoviai. O vakar, pirmadienį, gavau šeštadienio numerį. Tai pirmas toks kartas, kai ,,Draugas” atėjo per dvi dienas.
Valio ,,Draugui”.

Aleksas Špokas
Broomfield, Colorado


08-01-08
VETO IR AUDRA

,,Bronius Nainys piktai šaukia, kad V. Adamkus proteguoja antrabangius, nustumdamas trečiabangius į bevertę klasę” – teiginys iš Jono ir Onos Daugirdų nuomonės ,,Veto audra arbatos puodelyje” (,,Draugas”, 2008 m. liepos 29 d.)

Gerbiami p. Daugirdai, atsiliepdamas į šį teiginį, patariu Jums dar kartą perskaityti Adamkaus Seimui pasiųstą ,,Veto”, ypač jo viešus, veto teisinančius pareiškimus spaudai, mano šia tema rašytus straipsnius, žodžius ir sakinius skaitant ne taip, kaip Jūs norite juos skaityti, bet taip, kaip jie parašyti, o taip pat labai atidžiai ir čia minimą savo rašinį, ir suvoksite, kaip, visą veto esmę iškreipdami, toli pro šalį šauna Jūsų pačių teiginiai bei samprotavimai ir gal prislops noras tokiais neatsakingais žodžiais svaidytis mano adresu.

Bronius Nainys
Lemont, IL

08-01-08
SEPTYNI STEBUKLAI AMERIKOS LIETUVIŲ BENDRUOMENĖJE

Prie anksčiau minėtų ypatingai vertinu lietuviškas mokyklas, daugiau nei 55 metus mokinusias, bran­dinusias lietuvių kalbą, geografiją, istoriją, dainas, šokius. Kai kurie tų mokinių tapo mokytojais, direkto­riais. Daugelis jų pasišventusiai, net ilgais nuotoliais, vežioja savo vaikus, ku­rie daugiau mažiau įsisavina, įsi­sąmonina savo lietuvišką kilmę, lieka drau­gais, artimai, mintyse. Dabar­ti­nės šo­kių, dainų šventės dalyvių dau­gu­­mą sudaro jie.

Bažnyčių statyba priklauso an­kstesnei kartai. Dėkingi jiems. Di­delis ačiū spaudos darbuotojams, pa­lai­kantiems gyvastingumą.

Irena Rasienė
Boston, MA


08-01-08
SEPTYNI JAV IŠEIVIJOS STEBUKLAI – KAS JIE?

Š. m. „Draugo” birželio 25-os dienos numeryje Romualdas Kriaučiūnas klausia:
Septyni JAV išeivijos stebuklai – kas jie?
Mielai man norisi į tai atsiliepti pareiškiant savo nuomonę.
Siūlyčiau pripažinti:
1. Bostoniškė Lietuvių Enciklopedija.
2. Alberto  Geručio ,,Lithuania 700 Years”.
3. Kun.  Antano Rupšio – „Senasis ir Naujasis Testamentas”.
4. Bendra Amerikos Lietuvių Taryba.
5. Bendras Amerikos Lietuvių Šalpos Fondas.
6. Vyčiai – The Knight of Lithuania.
7. Amerikos Lietuvių Fondas.

Agota A. Tiškuvienė
Lemont, IL

08-01-08
TIKRAS SUSIDOMĖJIMAS

 Labai pagirtinas toks žmonių susidomėjimas mano recepto apie ,,Forsmaką” pavadinimu, dėl kurio aš nedaviau savo mamai ramybės, o dabar susilaukiau dar daugiau pasekėjų. V. Matulionis ,,Draugo” ,,Laiškų” skyriuje š. m. liepos 23 d. aprašė šio žodžio kilmės paieškas, o Lemonte daug kas man sako, kad visur ieško daugiau sužinoti apie tą ,,forsmaką”, tą darydami išnaršė visą internetą. Nijolė Kašubienė pasakojo suradusi, kad šis žodis yra atėjęs gal iš žydų ar vokiečių kalbos, nes jis rašomas taip, kaip ir V. Matulionis parašė: ,,der Vorschmack”. Bet kad tas patiekalas labai plačiai yra paplitęs Skandinavijos kraštuose ir kaip užkandis. Aš šį patiekalą radau ,,Didžiosios virėjos” knygoje ir ,,Valgių gaminimo” knygoje, dar išleistoje rusų okupacijos laikais. Tačiau tose knygose šalia pavadinimo ,,Forsmakas” pridėtas žodis ,,prakandas”. Tačiau ten pateikti receptai yra visai ne tokie ir jie – tik užkandžiai. Prie žydų patiekalų mes jų negalime priskirti, nes juose silkė maišoma su malta kiaulienos mėsa. O pats žodis ,,prakandas” yra naujadaras, nurodantis tikrąją patiekalo paskirtį.
Kaip ten bebūtų, kaip sakoma: kaip pavadinsi – nepagadinsi, o tas patiekalas skanus, tad kepkime jį. Man malonu, kad yra daug susidomėjusių, tai pasako, kad žmonės domisi ir skaito. Tad skaitykime, ieškokime toliau, nes mūsų smegenims, kaip ir kūnui, reikia mankštos. Esu dėkinga visiems atsiliepusiems.

Nijolė Nausėdienė
Lemont, IL



07-31-08
APIE VADINAMĄJĮ RIBBENTROP-MOLOTOV PAKTĄ

Įsivaizduokite sau, Prancūzija ar Vokietija kokiais 1960ais metais pateikia paktą panaikinti Belgiją kaip valstybę ir perpus ją pasidalinti ir pareiškia, kad Belgija turinti tą paktą gerbti, pripažinti. Ar ne įdomu? Kiekvienas žmogus, mokytas ar nemokytas, ar net pradžios mokyklos nebaigęs, tuoj pat supras, kad visa tai absurdiška.

Tuo tarpu tai, ką Putin ir jo sėbrai išvedžioja apie Ribbentrop-Molotov paktą, šimtu nuošimčių atitinka anam Prancūzijos-Vokietijos-Belgijos modeliui. Nėra jokio reikalo čia ką nors svarstyti – viskas aišku. O tie, kurie apie tai rašo ilgus pradžia-moksliškus straipsnius, tik padeda Putin pasaulio nuomonę vedžioti už nosies. Įdomu, ką Putin dar sugalvos? Gal, kad Vokietija tuo paktu yra įpareigota nepripažinti Estijos, Latvijos ir Lietuvos nepriklausomybės?

Visada patogu kitų sąskaita siekti sau naudos. Jei neturi sąžinės Hitleris-Schroeder – kas dar seks? Įdomus įnašas į tautų psichologijos mokslą.

Dr. Jonas Norkaitis
Bad Mergentheim, Vokietija

07-31-08
STEBUKLAI

Staiga „stebuklai” pasidarė labai populiarūs! Taigi, siunčiu ir aš keletą:
1. Orlando naujai susikūrusi Lie­tu­vių Bendruomenė savo ruošiamai gegužinei neprašo piniginės para­mos nei iš lietuvių valdžios, nei iš LB, nei iš Lietuvių Fondo.
2. Lietuvių Fondas stipendijomis remia Lietuvoje studijuojančius stu­den­tus, kurie plakasi kaip musės išrū­go­se ieškodami darbo.
3. Trečiabangiai perima iš dypu­kų mokyklas ir senelių prieglaudas ir jas remia.
4. Lietuvoj likusius beglobius vai­kus tėvai grįžę iš užsienio ir su sa­vom žmonom ar vyrais augina.
5. Savo specialybėse pasitobulinę pro­­fesionalai grįžta dirbti Lietuvon.
6. Už svetimtaučių ištekėjusios mo­te­rys ir įsijungusios į jau veikian­čias Lietuvių Bendruomenes važinėja savais pinigais.
7. Į lietuvių kalbą grįžo žodis ,,tautinis” vietoj akis ir ausis rė­žiančio ,,nacionalinis”.
Ačiū už patalpinimą naujųjų stebuklų ,,Laiškų” skyriuje. Lauksime šių stebuklų „išsipildymo”.

Birutė Kožicienė
Daytona Beach, FL

07-31-08
KLAIDA DĖL LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ

2008 m. liepos mėn. 19 d. ,,Draugo” vedamajame „Mūšis dėl pilietybės” įsivėlė klaida. Straipsnyje sakoma, kad ,,visai neseniai Lietuvių Fronto bičiulių valdyba atšaukė kvietimą prezidentui V. Adamkui kitąmet dalyvauti politinių studijų savaitėje.” Būdamas Lietuvių Fronto Bičiulių (LFB) tarybos ir jos prezidiumo narys, noriu atkreipti Jūsų dėmesį į faktą, kad Lietuvių Fronto Bičiulių sąjūdis valdybos neturi. Tas funkcijas atlieka LFB taryba. Valdybas teturi tik paskiri sambūriai. LFB taryba politinių studijų savaičių nerengia, todėl ir pakvietimo, kurio nebuvo, negali atšaukti. Politinių studijų savaitgalius rengia Los Angeles LFB sambūris.

Algis Raulinaitis
Burbank, California

07-31-08
APIE PAŠTO STEBUKLUS

Tikrai įvyko didelis stebuklas. Jau dabar kelinta savaitė, kai ,,Draugą” gauname sekančią dieną, ir vieną kartą net ir tos pačios dienos. Nežinau, kas pasikeitė pašte, ar ką reikėjo papirkti, bet toks per vieną dieną laikraščio pristatymas iš Čikagos į Virginiją yra tiesiog stebėtinas. Malonėkite pagirti dėl to ir jūsų pašto ekspeditorius.

Stasys Bačkaitis
Great Falls, VA

07-30-08
LIETUVIŲ FONDAS: AR REMIA, AR IŠLAIKO?

Būtų gaila palaidoti Lietuvių Operą. Toli gyvendami nuo Čikagos lietuvių centro, mes tik porą kartų joje lankėmės, džiaugėmės operos pastatymu, gausiu lietuvių susibūrimu, pakilia nuotaika.

Bet ar ne per anksti operą laidoti ir kaltę sumesti Lietuvių Fondui (LF)? Gražu, kad LF operos pastatymus taip ilgai ir dosniai rėmė, tačiau ar tai buvo įsipareigojimas operą išlaikyti? Manau, kad ne. Yra skirtumas tarp parėmimo ir išlaikymo. Tikiu, kad operos lankytojai, gerbėjai ir rėmėjai suras būdų sukelti lėšas savo jėgom, o gal sekančiais metais ir LF prie to prisidės.

Visi norim gauti paramos savo organizacijoms ir projektams. Reikia suprasti, kad LF turi išpildyti savo tikslą padėti išlaikyti lietuviškumą gyvą visoje plačioje lietuvių visuomenėje. Kartais mes, gyvenantys Los Angeles ar kitose vietovėse, toli nuo Čikagos, galvojam, kad mums vis mažiau nubyra negu tiems, prie Pasaulio lietuvių centro (Lemont, IL) gyvenantiems. Bet peržiurėję LF pelno skirstymo rezultatus pamatysim, kad panašiai nubyra visur. Svarbu, ar pasiektas ilgalaikis tikslas.

Malonu išgirsti operą savo kalba ir gal dar lietuviškom temom. Tai įvyksta vieną kartą metuose, vienoj vietoj. Svarbiau yra išlaikyti lietuviškas mokyklas, kurios veikia kiekvieną mokslo metų šeštadienį, jaunimo stovyklas, skautų, ateitininkų organizacijas, kurios įžiebia lietuviškumo ugnelę vaikų širdelėse ir ją palaiko gyvą. Svarbu išlaikyti laikraštį, kuris mus lanko kasdien. Visi tie tikslai geri ir verti paramos, kaip tą paramą tinkamai išdalinti reikia Saliamono galvos, lietuviško gyvenimo supratimo ir geros valios. Vienais metais ir man teko dalyvauti LF pelno skirstyme kaip Lietuvių Bendruomenės atstovei ir supratau, kokia tai nelengva užduotis.

Neišliks visos organizacijos, įkurtos ir puoselėtos mūsų tėvų. Nors tai liūdna ir graudu, bet dar daug kilnių tikslų laukia mūsų paramos. Supraskime ir įvertinkime LF įnašą tų tikslų įgyvendinimui. O kiek LF gali išdalinti, priklauso nuo kiek mes pasidalin-sim savo ištekliais su Lietuvių Fondu.

Violeta Gedgaudienė
Los Angeles, CA

07-30-08
LTSC – IR STEBUKLAS, IR VIETA,
KUR NUOSTABŪS ĮVYKIAI GALI ATSITIKTI

Paskutinėm savaitėm ,,Drauge” pasirodė nemažai skaitytojų laiškų apie lietuviškus stebuklus išeivijoje. Tarp įvairių tikrai vertingų lietuviškų JAV išeivijos stebuklų Lituanisti-kos tyrimo ir studijų centras (LTSC) buvo pasiūlytas keletą kartų. Noriu pridėti savo balsą ir patvirtinti, kad LTSC turi sukaupęs didžiulį ir bran-gų spaudos ir archyvų lobį, ir ten galima surasti nuostabių brangenybių.

Mano pasakojimas prasideda tuo, kad Vilniaus pedagoginio universite-to prof. Juozas Skirius šią vasarą keletą savaičių praleidžia archyve rinkdamas medžiagą knygai apie žymų lietuvių veikėją Leonardą Šimutį. LTSC turi išsamią L. Šimučio doku-mentų kolekciją. O aš archyve dabar talkininkauju.

Viename iš daugelio čia saugomų L. Šimučio dokumentų rinkinių, drauge su kitų to meto visuomenės veikėjų dokumentais prof. Skirius ra-do Igno Skrupskelio 1935–1940 m. rašytus laiškus Eduardui Turauskui ir E. Turausko atsakymus Skrupskeliui. E. Turauskas tuo laikotarpiu buvo specialusis Lietuvos pasiuntinys Čekoslovakijai ir gyveno Prahoje. Mūsų tėtis I. Skrupskelis redagavo ,,Židinį” ir dažnai susirašinėjo su E. Turausku prašydamas straipsnių bei apžvalgų iš plataus politinio pasaulio, dalindamasis su juo tuometinių politinių, meno ir kitų įvykių Lietuvoje aprašymu. Sovietų režimui tėtis buvo pavojingas žurnalistas, socialiai pavojingas elementas naujojoje santvarkoje. Komunistų suimtas pačioje okupacijos pradžioje 1940 metais liepos 11–12 d. naktį, kalinamas ir apklausinėjamas apie pusmetį Kaune, buvo nuteistas aštuoneriems metams sunkiems darbams. Ištremtas į Komiją dirbti prie geležinkelio ten maždaug už dvejų metų mirė. Nuo ištrėmimo praėjo daugiau nei 60 m., o žinių apie jo likimą beveik neturėjome. Metams bėgant, labai norėjosi kažko, nors ir ko nors mažiausio.

Šie laiškai mūsų šeimai yra labai brangus radinys. Juose I. Skrupskelis atsispindi kaip intensyvus, galvojantis, pasiryžęs net ir sunkiomis aplinkybėmis sukurti pagarbos vertą, pa-saulinio masto žurnalą ,,Židinys”. Jis ragina E. Turauską atsiųsti apžvalgas apie tų metų politinius pasaulio įvykius, juos interpretuoti. Diskutuoja įvai-rių straipsnių temomis, labai sielojasi dėl neramios, nedemokratiškos ir netei-singos politinės situacijos Lietuvoje.

Ir tarp profesinių spaudos rūpesčių keliuose laiškuose su dideliu jautrumu ir meile pamini kiekvieną savo vaiką. Tai lyg mums pro ilgą metų uždangą siunčiamas asmeninis tėvo žodis.

Tarp kitų dokumentų rastas ir vienas I. Skrupskelio laiškas, rašytas pačiam L. Šimučiui, ,,Draugo” redaktoriui, planuojant ,,Židinio” numerį apie išeivijos kultūrinius pasiekimus. Laiške taip pat primena, kad ,,Židinio” redakcija jau senokai negauna ,,’Draugo’, o vis dėlto jį norėtų turėti. L. Šimutis savo atsakyme rašo: ,,’Draugą’ pradėjome siuntinėti.”

LTSC tikrai galima rasti netikėtų brangenybių.

Enata Skrupskelytė
Chicago, IL

07-29-08
SKAITYKITE AABS PRANEŠIMUS ,,LITUANUS” ŽURNALE

Papildant Ramunės Kubiliūtės gražų straipsnį (,,Draugas”, 2008 m. birželio 21 d.) apie AABS (Association for the Advancement of Baltic Studies) konferenciją Indianos universitete norime pranešti, kad lietuvių prelegentų pranešimai bus išspausdinti ne ,,Journal of Baltic Studies”, bet žurnale ,,Lituanus: The Lithuanian Quarterly”, nr. 3 ir 4.

,,Lituanus” – tai daugiau kaip 50 metų JAV leidžiamas lietuvių mokslo ir kultūros žurnalas, skirtas anglų kalba pristatyti Lietuvos kultūrą pasauliui akademinėje plotmėje. Jį įsteigė 1954 m. Vytautas P. Vygantas ir JAV Lietuvių studentų sąjunga, leidžia Lituanus Fondas. Šiandien žurnalas pasiekia apie 2,000 prenumeratorių ir 400 akademinių bibliotekų ir yra įtrauktas į šias mokslines duomenų bazes: MLA Bibliography; PAIS International; International Political Science Abstracts; Historical Abstracts; Linguistic Bibliography (Netherlands); Linguistics & Language Behavior Abstracts; RILM Music Abstracts; Bibliography of the History of Art ir OCLC Article First.

Tai rodo, kad ,,Lituanus” savo misiją atlieka gerai. Spausdiname mokslinius straipsnius, literatūrinę prozą, recenzijas, meną, poeziją ir vertimus. Kviečiame naujus autorius atsiųsti savo darbus.

Su mūsų archyvu galite susipažinti internete adresu: www.lituanus.org

P. S. ,,Lituanus: The Lithuanian Quarterly” irgi jau atšventė auksinį jubiliejų!

Violeta Kelertienė, vyr. red. Kelertas@gmail.com
Gražina Slavėnienė, vyr. red. pavaduotoja Slavenmg@gmail.com



07-29-08
VISŲ MŪSŲ KALTĖ, KAD MES LIETUVIŠKĄ VEIKLĄ REMIAME NEUŽTEKTINAI

Aš sutinku su Stase Semėniene, kad Lietuvių Opera yra labai gera ir svarbi lietuvių institucija, kurią mums reikia paremti ir išlaikyti (,,Draugas”, 2008 m. liepos 23 d.). Aš nesutinku, kad Lietuvių Operos tęstinumas nutrūks dėl to, kad Lietuvių Fondas (LF) šiais metais neskyrė lėšų Lietuvių Operai. Gaila, kad LF neturi pakankamai lėšų patenkinti visus gerus prašymus, susijusius su lietuviška veikla. Jeigu yra kaltė, tai yra visų mūsų kaltė, kad mes lietuvišką veiklą remiame neužtektinai. Mums reikia gyvai ir veikliai paremti Lietuvių Operą, Lietuvių Fondą ir visas lietuvių institucijas.

Kiekvienais metais bendras LF ir JAV Lietuvių Bendruomenės pelno skirstymo komitetas peržiūri ir daug laiko praleidžia parinkdamas ir nutardamas, kaip išskirstyti metinį indėlį lietuvių ne pelno siekiančioms organizacijoms ir studentams. Tai yra labai sunkus sprendimas todėl, kad prašymų visada yra daugiau negu tam skiriama pinigų. Reikia peržiūrėti įvairius prašymus, ateinančius iš Amerikos, iš lietuvių išeivijos visame pasaulyje ir, žinoma, iš Lietuvos. Tik per paskutinius penkerius metus LF yra paskyręs 43,000 dol. Lietuvių Operai ir iš viso beveik 3 mln. dol. visiems.

LF Taryba, matydama, kad negali patenkinti visų prašymų, nutarė įdėti informaciją apie visus paramos prašymus į savo internetinį puslapį (www.lithuanianfoundation.org), kad visuomenė pati galėtų susipažinti su prašymais ir tiesiogiai arba per LF paremti projektą.

Kiekvienas, pateikęs prašymą, mano, kad tai, kas yra svarbu jam, svarbu ir kitiems. Tačiau mes visi turim skirtingas nuomones. Vienų pagrindinis tikslas yra jaunimas ir lietuviškos mokyklos, kitų – Pasaulio Lietuvių Centras, dar kitų – kultūrinė veikla, tokia kaip Lietuvių Opera, kitiems pirmenybė yra sportas – Šiaurės Amerikos sporto sąjunga, arba visuomeninė, kaip Lietuvių Bendruomenė, ir taip toliau.
Kviečiu visus prisijungti ir savo nuožiūra paremti kultūrinius, visuomeninius, religinius ar kitus vertingus ir gerus projektus, kurių LF negalėjo paremti dėl išteklių stokos. Žinoma, jeigu mes visi aukotumėme LF, tai turėtume daugiau lėšų ir galėtume patenkinti Lietuvių Operos ir daug kitų prašymų.

Lietuvybė negyvuos be mūsų visų paramos. Tai, kas mums yra svarbu, privalome stengtis išlaikyti. Remkime lietuvybę!

Rimas Domanskis,
Lietuvių Fondo Tarybos narys


07-25-08
BIJAU IR NEŽINAU

Kuo toliau, tuo labiau bijau rašyti ką nors ,,Draugui”, nes galiu gauti barti ir sulaukti pamokymų iš lietuvių kalbos ,,inspektorių”, kurie kritiškai atsiliepia į jų pastebėtas ir redaktorių nepataisytas nelemtas klaidas. Galiu ir aš gauti patarimą, kad pirmiau iššluočiau savo kiemelį ir daugiau išmokčiau lietuviškai rašyti ar cituoti.

Vienas pavyzdys, tai š. m. gegužės 31 d. ,,Drauge” pirmame puslapyje atspausdinto BNS žinių agentūros pranešimo, kad ,,Prezidentas jaučiasi gerai”, kritika. Tą pranešimą perskaitęs apsidžiaugiau, kad Lietuvos Prezidentas yra sveikas ir jaučiasi ne tik gerai, bet ir ,,pagal jo organizmo būklę galima būtų pajauninti bent dviem dešimtmečiais”. Panašiai lyg 61 metų ,,prinokęs jaunuolis” (kaip apie save sakydavo Juozas Bačiūnas). Tačiau susigraudinau ir susigėdau po kelių savaičių viename iš ,,Draugui” atsiųstų laiškų perskaitęs, kad jo redaktoriai praleido sujauktą kalbą iš mūsų tėvynės kaip tik toje žinioje. Dabar nežinau, ar džiaugtis Prezidento sveikata, ar gėdintis redaktoriais, ar bijoti ,,Draugą” skaityti ir jam rašyti.

 Pasitaręs su žmona nusprendžiau, kad reikės vėl iš naujo mokytis lietuviškai rašyti, nes jei ,,Draugo” redaktoriai praleistų sujaukta kalba parašytą mano nuomonę, tai man būtų gėda ne tik prieš vaikus bei anūkus (vaikaičius?), bet ir prieš skaitytojus, ypač kalbos taisytojus. Siaubas, kaip dabar sako tėvynėje. Specialiai užsisakiau ir vakar jau gavau iš mūsų tėvynės Lietuvių kalbos instituto išleistą ,,Dabartinės lietuvių kalbos žodyno” šeštą (trečią elektroninį) leidimą. Labai daug naujų žodžių!

 Turiu klausimą ir ,,Draugo” redaktoriams, ir kalbos prižiūrėtojams: ar spausdinant iš oficialių spaudos agentūrų gautas žinias (arba cituojant tų agentūrų pranešimus) kiekvieno lietuviško laikraščio redaktoriai privalo jas taisyti, braukyti, trumpinti ir tik taisyklinga (pagal kokią autoritetingą nuomonę?) lietuvių kalba spausdinti? Prašau atsakymo, nes ne tik bijau, bet ir nežinau.

Vytautas Kamantas
Grand Rapids, MI
 
Redakcijos atsakymas. Tiesioginis ir trumpas atsakymas į Vytauto Kamanto klausimą dėl žinių, gautų iš oficialių spaudos agentūrų, braukymo, taisymo, trumpinimo būtų – „Taip, tą daryti leidžiama.” Žinių, kurias teikia agentūros, paskirtis – būti panaudojamoms įvairiopiems tikslams: kaip trumpa žinutė ar informacija, papildoma informacija didesnės apimties straipsniui rašyti, viena iš keleto informacijų, kuriomis dienraštis, savaitraštis ar kita žiniasklaidos priemonė pasinaudoja. (Gal pastebėjote, jog labai dažnai didesnė žinutė yra kelių žinių agentūrų sujungta informacija, o jos gale tuomet jau rašome ne tik, pvz., BNS, bet ir kitus panaudotus šaltinius, antai kaip: Bernardinai.lt, delfi.lt, ELTA, Reuters ir t.t.)

Vis dėlto, jei agentūros pateikiamoje žinutėje yra cituojamas asmuo, jo ar jos žodžių keisti (taisyti, braukyti ir pan.) negalima ir neetiška. Tiesa, galima ir įmanoma trumpinti, tačiau tai nurodant, pvz., parašant, jog kalba strumpinta, arba įterpiant sutartinį ženklą – (…).

Deja, tikrovė yra tokia, jog didžioji dauguma iš Lietuvos mus pasiekiančių žinučių ir straipsnių, anot mūsų dienraščio skaitytojų, vartoja netaisyklingą lietuvių kalbą, lietuvina tikrinius daiktavardžius, ypač dažnai piktnaudžiauja tarptautiniais žodžiais. Todėl esame priversti net ir autorinius straipsnius tvarkyti: keisti tarptautinius žodžius į atitinkamus lietuviškus, sudėtingus sakinius – į paprastesnius. Turbūt net nereikia sakyti, jog daugiau nei pusė visų „Draugą” pasiekiančių straipsnių atkeliauja iš Lietuvos, tad mūsų redakcijai tai yra ir papildomas darbas, ir sugaištas laikas.

Kaip pavyzdį galime pateikti neseniai mus pasiekusio straipsnio iš Lietuvos ištrauką, kur 3 puslapių kompiuteriu surinktame tekste galima buvo priskaičiuoti daugiau nei 50 tarptautinių žodžių. Taigi daugiau nei 50 kartų su šiuo straipsniu dirbantis žmogus turėtų ranka (su kompiuterio klavišais) pakeisti visus tuos žodžius į lietuviškus. O jeigu tą dieną į „Draugą” dedami ne vienas, o du, trys ar penki tokie ar panašūs straipsniai?
 
Štai ištrauka iš minėto straipsnio.

Čia didelę reikšmę turi visi ritualai, simboliai, tęstinumas. Geriausiai tokį valstybės tipą pristatytų monarchija. (…) Atkūrus nepriklausomybę tam tikra visuomenės dalis orientavosi būtent į tokį valstybės modelį. Vyko „smetoninės” Lietuvos romantizavimas, buvo sureikšminamas valstybės kultas, o pagarba jai demonstruojama etnografinėmis apeigomis, dainomis, praeities didvyrių aukštinimu. Tačiau gana greitai tai virto rutina, nebebylojo šiandienos lietuviui, nors nostalgija tokiai valstybei tebelieka.

Arba štai tipiška liepos 7 d. žinutė iš BNS žinių agentūros, kurios paslaugomis ,,Draugas” naudojasi:

Tojakas, Japonija, liepos 7 d. (AFP– ,,Reuters” – BNS). JAV prezidentas George’as W. Bushas (Džordžas V. Bušas), nepaisydamas nesutarimų su Rusijos prezidentu Dmitrijumi Medvedevu dėl Amerikos priešraketinės gynybos (PRG) sistemos dalių dislokavimo Europoje planų, pirmadienį gyrė naująjį Rusijos lyderį ir vadino jį ,,sumaniu vaikinu” (smart guy), kuris kalba rimtai. Abu lyderiai, draugiškai vadinantys vienas kitą vardu, per savo pirmąjį susitikimą akis į akį nuo to laiko, kai D. Medvedevas gegužę perėmė prezidento įgaliojimus iš Vladimiro Putino, taip pat akcentavo savo bendradarbiavimą siekiant diplomatinėmis priemonėmis išspręsti ginčus su Iranu ir Šiaurės Korėja dėl jų branduolinių programų.

Tai tik dvi mažutės pastraipos iš kelių šimtų kasdieniniame ,,Drauge” spausdinamų. Klausimas Jums, gerbiamieji skaitytojai, kiek žmonių turėtų dirbti dienraštyje, kad jame būtų ne tik įdomūs straipsniai, bet ir švari, jokiais tarptautiniais žodžiais nesutepta lietuvių kalba, kurioje būtų nesulietuvintos užsienietiškos pavardės, išlaikyti originalūs miestų, valstijų, universitetų ir kt. pavadinimai? O juk mūsų tiek, kad ir vienos rankos pirštų (plius vienas) suskaičiuoti užtenka. 


07-24-08
PRIDEDU TRIS GRAŠIUS

2008 m. birželio 24 d. skaitau Vidos Morris ,,Kas patenka į ‘Draugą’ ir kas ne” (Nr. 3). Tai atsiliepimas į mano laišką ,,Drauge” (2008 m. gegužės 14 d.).

V. Morris labai karštai gina savo nuomonę dėl anoniminių straipsnių spausdinimo. Pagal jos supratimą, viskas turi būti vieša, ,,Draugas” neturi teisės spausdinti anoniminių straipsnių.

Gal V. Morris nesupranta, kad ,,Draugas” yra dienraštis, ugdantis religinę ir tautinę lietuvių dvasią Amerikoje, todėl redakcija pasinaudodama demokratija daro taip, kaip redakcijai patogiau. ,,Draugo” redakcija neturi niekam atsakyti į klausimus, kas ir kodėl yra daroma. Demokratija tai leidžia daryti.

V. Morris rašo, kad ji gerai žino Amerikos spaudos kryptis, bet ar tikrai? Kam įdomu, tas žino, kiek žurnalistų prarado šiltas kėdes dėl straipsnio ne laiku ar ne taip parašyto – ne pagal spaudos akcininkų ar politinę kryptį. Kiek straipsnių, labai svarbių knygų, net istorinių knygų Amerikos spaustuvės atsisakė spausdinti dėl visiems žinomų priežasčių. Bet Anglija, Kanada ir kitos demokratinės šalys sutiko jas spausdinti. Turbūt V. Morris visa tai žino, o jei ne – norėčiau patarti pagilinti savo žinias. Žinių niekada ir niekam nėra per daug. Senovinis posakis mums turi priminti: „Kasdien išmokstame ką nors nauja, jei norime, bet mirštame visko neišmokę ir dar kvaili.”
***
Visos lietuvių šalpos organizacijos yra per daug kuklios, neveiklios, nemoka prašyti, verkti, ubagauti, reikalauti, todėl yra neturtingos. Apsidairykime aplink, pasiklausykime radijo, TV, paskaitykime spaudą, net paštu į namus neprašyti verkšlenimai remti tuos ar anuos, padėti tiems ir kitiems ateina, tik niekada nesu girdėjęs ar skaitęs užsienio spaudoje, nesu paštu gavęs lietuvių šalpos organizacijų prašymų. Gal dėl to, kad jos per daug drovios?

V. Morris pasisako dėl paieškos skelbimų, patarinėja. Labai ačiū. Noriu pridėti, kad ir aš ,,savo tris grašius pridėjęs” kviečiu visus: Mielieji, prisidėkite prie šio garbingo laikraščio išlaikymo, atsiųskite nors po šimtinę ar daugiau.

Kai kas gal turi galimybę rasti bent vieną ,,Draugo” numerį iš penktojo, šeštojo dešimtmečio, kai kiekvienas doras lietuvis prenumeravo ,,Draugą”. Laikraštis buvo daug didesnis, daugiau puslapių, daugiau darbuotojų. Laikui bėgant, skaitytojų ratui mažėjant, mažėja ir ,,Draugas”, ir jo pajamos. Šiomis dienomis dienraštis išgyvena sunkius laikus, todėl kaip pavyzdį siunčiu šio garbingo dienraščio paramai vieną šimtą JAV dolerių. Dabar Jūsų eilė, V. Morris ir kiti, kurie išliejate savo mintis ir sielvartą gerajame ,,Drauge”. Pridėkite savo tris grašius.

Algis Virvytis
Boston, MA

07-24-08
DĖL PASAULIO LIETUVIŲ CENTRO

Nesąmonė skelbti, kad Lemontas yra pasaulio lietuvių centras!
Pritariu R. Ražauskienės nuomonei („Draugas”, 2008 m. liepos 3 d.).

Kun. dr.  Eugenius Gerulis
Naperville, IL

07-24-08
ATSAKYMAS Į A. SAKALAITĖS ATSAKYMĄ

Š. m. liepos 11 d. ,,Draugo” penktadienio numeryje, ,,Laiškų ir komentarų” skyriuje, Aušrelė Sakalaitė bando išgelbėti mano šautą pirmąjį zuikį. Tik reikėjo trupučiuką kantrybės, pagalvoti, nebūtų buvę reikalo aiškintis, kodėl Jūsų renginys buvo tik įvadas į pirmąjį zuikį.

Rožė Ražauskienė
Dearborn Hts, MI

07-23-08
MŪSŲ OPEROS LIKIMAS NEŽINOMAS

Vienas septynių užsienio lietuvių JAV stebuklų prasidėjo su pirmosios operos pastatymu Čikagoje, kurios spektakliai įvyko 1957 m. kovo 30 ir 31 d.

Tai, kad mūsų opera išsilaikė 52 metus, tikrai verta sakyti, jog mūsų kultūrinėje veikloje vis dar vyksta nepakartojamas stebuklas, nors reikalaujantis milžiniškų pastangų. Todėl pritariame dr. Romualdui Kriaučiūnui, Stasei Semėnienei ir daugeliui kitų, kurie pasisakė už tai.

Visi Lietuvių Operos spektakliai vyko lietuvių kalba, o Lietuvoje šiuo metu operos vyksta tik originalo kalba. Iš 34 mūsų operos pastatymų su daugybe spektaklių, kai tik susidarė palankesnės sąlygos, septynios operos buvo pastatytos lietuvių kompozitorių kūrėjų.

Į mūsų operų spektaklius visada atvyksta tautiečiai beveik iš visų Amerikos valstijų ir iš Kanados. Būna amerikiečių ir kitų tautybių žmonių. Jie stebisi, kad lietuviai turi operą ir rodomas savo tautos kultūringumas.

Deja, viso to gali nebūti, nes Lietuvių Fondas, kasmet finansiškai padėjęs šiam lietuvių kultūriniam reiškiniui, šiemet pirmą kartą neskyrė jokios paramos. Skaudu ir sunku patikėti, bet tuo būdu Lietuvių Fondas prisideda prie Lietuvių Operos likvidacijos.

Vytautas Radžius
Čikaga, IL

07-23-08
,,ŠILUVOS KOPLYČIA” – SEPTINTASIS JAV IŠEIVIJOS STEBUKLAS

Atsiliepdama į dr. Kriaučiūno straipsnį (,,Draugo” 2008 m. birželio 25 d.), siūlau pridėti prie ,,stebuklų”, sukurtų išeivijoje, Vašingtone, DC, Marijos Nekalto Prasidėjimo bazilikoje įkurtą ,,Šiluvos Marijos koplyčią”. Vyskupo Brizgio pastangomis, lietuvių išeivijos aukomis pastatytą unikalaus grožio koplyčią jau aplankė milijonai maldininkų iš viso pasaulio kraštų. Ši koplyčia byloja ir amžinai bylos apie Lietuvą, jos garbingą praeitį, jos kančias ir didelę meilę Dievo Motinai Marijai. Kaip nuostabu, kad mes galime švęsti prieš 400 metų įvykusį stebuklą Amerikos žemyno didžiausioje bažnyčioje, bazilikoje, mūsų pačių ,,Šiluvos koplyčioje” šią sukaktį. Tai tikrai yra mūsų išeivijos septintasis stebuklas.

Audronė Pakštienė
Ashburn, VA

07-23-08
VIENI IŠ JAV LIETUVIŲ STEBUKLŲ

Vieni iš JAV lietuvių stebuklų yra Palaimintojo Jurgio Matulaičio misija ir
PLC moterų pagalbinis komitetas Lemonte.
 
Marytė Černiūtė
Hinsdale, IL

07-23-08
,,FORŠMAKAS” – KOKS LIETUVIŠKAS ATITIKMUO?

,,Draugo” skyriuje ,,Mūsų stalui” (2008.06.26) Nijolė Nausėdienė pateikdama bulvių patiekalo ,,forsmakas” receptą, prisipažįsta nežinanti tikro šio skanaus patiekalo lietuviško pavadinimo. Nežinau jo ir aš, tačiau jei jis būtų buvęs parašytas kiek kitaip – ,,foršmakas”, būtų buvę lengviau atspėti jo kilmę. Man atrodo, kad tai yra skolinys iš vokiečių kalbos. Senoviškas vokiškas žodis ,,der Vorschmack”, angliškai verčiamas kaip ,,foretaste”. Nežinau tikslaus lietuviško ,,foretaste” atitikmens, bet siūlyčiau žodį ,,priešskonis” – tai, kuo skanaujamasi iš anksto. Gal šioje srityje nusimanantieji galėtų pasiūlyti ką nors tinkamesnio?

Vytautas Matulionis
Cleveland Heights, OH

Redakcijos prierašas. Nežinome, kaip tikrai lietuviškai vadinasi šis patiekalas. Panaršę internete, radome ir tokį pavadinimą – ,,prakandas”, tik kažin kiek jis turi bendro su tikrąja ,,foršmako” etimologija.

07-17-08
SOVIETINIAI SIMBOLIAI

Lietuvoje Seimas išleido įstatymą, kuris uždraudė Lietuvoje naudoti nacistinius ir komunistinius simbolius. Negalima bus demonstruoti sovietų kūjo ir pjautuvo ženklo bei raudonos žvaigždės. Gal galėtumėte per spaudą raginti, kad Amerikos lietuviai masiškai siųstų Vilniaus merui laiškus elektroniniu paštu (Juozas.imbrasas@Vilnius.lt), reikalaudami, kad kuo greičiausiai būtų pašalintos komunistinės stovylos nuo Vilniaus Žaliojo tilto. Jos gadina visą Vilniaus vaizdą.

Lietuviai skundžiasi, kad rusai juos okupavo, skriaudė, trėmė į Sibirą, o čia, pačiam Vilniaus miesto centre, garbingoje vietoje laiko savo okupantų stovylas.

L. Stankevičius
Laval, Quebec, Canada

07-17-08
LIETUVIŲ STEBUKLAI JAV

Man labai patinka skaityti kūrybingo ir raštingo mūsų kaimyno dr. Romualdo Kriaučiūno iš Mičigano valstijos sostinės Lansing’o miesto vedamuosius, komentarus, laiškus, straipsnius, statistikas, palyginimus ir recenzijas. Jie sukelia geras mintis, norą daugiau galvoti ir net įsijungti į diskusijas. Juos skaitydamas daug sužinau ir išmokstu.
Prieš porą savaičių dr. R. Kriaučiūnas kvietė pagalvoti ir parašyti apie JAV gyvenančių lietuvių išeivių stebuklus. Galvojau. Atrodo, kad visi jie, iki šiol ,,Drauge” jau paskelbti yra tikrai verti. Tikriausiai tokių surasim net apie septyniasdešimt septynis. Ypač jei skaičiuosime nuo maždaug 1850 metų, kai į JAV imigravo labai daug lietuvių ir pradėjo kurti pirmuosius lietuvių stebuklus: parapijas, laikraščius, lietuviškų knygų leidyklas, draugijas, klubus, chorus, teatrus, susivienijimus, vėliau konferencijas, šventes, seimus, kongresus (su tūkstančiais dalyvių) ir t.t.
Pritariu visiems iki šiol R. Kriaučiūno ir skaitytojų laiškuose suminėtiems maždaug 37 stebuklams, kurių dauguma yra tie, kuriuose mes patys (tai yra dabartiniai ,,Draugo” skaitytojai) matėme, girdėjome, dalyvavome ar dalyvaujame, arba juos kūrėme, steigėme ir dirbome. Tad stengsiuosi jų nepakartoti. Papildysiu nepaminėtais:

1. Lietuvos Vyčių (Knights of Lithuania) 95 metų organizacija (įsteigta 1913 m.).
2. ,,Dirvos” laikraštis, pradėjęs eiti 1916 metais ir dar leidžiamas Cleveland, Ohio.
3. JAV lietuvių padovanotas Laisvės varpas Lietuvai (1919 m).
4. 126 lietuviškos parapijos ir bažnyčios, pastatytos iki 1955 m., vienuolijos, religinės organizacijos.
5. Jungtinės JAV lietuvių organizacijos, tokios kaip Amerikos lietuvių taryba (ALT), Bendras Amerikos lietuvių fondas (BALF), JAV Lietuvių Bendruomenė (JAV LB) ir kitos.
6. Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) seimai (kurių pirmasis buvo suorganizuotas JAV lietuvių bendruomenininkų ir įvyko 1958 m. New York. Jame buvo išrinkta I-ji PLB valdyba).
7. Pasaulio lietuvių jaunimo kongresai (kurių pirmasis įvyko 1966 m. JAV. Jį organizavo PLB valdyba, kurią sudarė JAV bendruomeninkai ir visų JAV lietuvių jaunimo organizacijų atstovai).
8. PLB Lituanistikos katedra Ilinojaus universitete Čikagoje.
9. Lietuvių sporto klubai, ŠALFASS, jų šventės, turnyrai, kelionės (Lietuvių atletų klubas New York įsteigtas 1903 m. ir gyvuoja 105 metus).
10. ,,Lithuanian Mercy Lift”.
11. ,,Pasaulio lietuvis”, atgaivintas 1963 m. ir PLB toliau leidžiamas bei kiti leidiniai (,,Skautų aidas”, ,,Bridges”, ,,Eglutė”, ,,Vytis” (The Knight) ir kiti).
12. Įvairūs (dar nepaminėti) lietuvių fondai (Ateities fondas, ,,Dainavos” fondas, Lietuvių katalikų religinė šalpa (Lithuanian Catholic Religious Aid), PLB fondas bei daugelis kitų).
13. Balzeko lietuvių kultūros muziejus.
14. ,,Rako” skautų stovyklavietė.
15 Radijo programos JAV lietuvių telkiniuose.
16. ,,Amerikos lietuvis”, kiti nauji laikraščiai ir lietuviškos svetainės internete.
17. Dar yra daugiau, bet reikia sustoti. Per ilgas laiškas. Redakcija nepraleis.

Pastaba. Bostoniškę ,,Lietuvių Enciklopediją” išleido ne Feliksas Kapočius (žinomas kanauninkas), kaip buvo rašyta viename laiške ,,Draugui”, bet Juozas Kapočius. Abu jie kilę iš to paties valsčiaus (Žemaitkiemio) Ukmergės apskrityje. Turbūt giminės.

Vytautas Kamantas
Grand Rapids, MI

07-17-08
AMŽINAS VARGAS SU SVETIMŽODŽIAIS

Žinia, beviltiškas reikalas siekti nuoseklumo svetimžodžių rašyboje ,,Drauge”. O vienok, knieti priminti korespondentei Stasei Semėnienei, š. m. liepos 3 d. ,,Drauge” paminėjusiai eilę lietuviškų stebuklų, tarp jų ir ,,Lietuvių enciklopediją”, kad toje enciklopedijoje yra žodis ,,Partenonas” (ne ,,Parthenon”).

Raimundas Kiršteinas
Rochester, NY

07-16-08
MYLĖTI LIETUVĄ TOKIĄ, KOKIA JI YRA?

Perskaičiau Dalios Cidzikaitės vedamąjį ,,Kritinės masės paieškos” (,,Draugas”, 2008 m. birželio 28 d.) ir straipsnį apie P. Vaitiekūno susitikimą su JAV lietuviais (,,Draugas”, 2008 m. liepos 1 d.). Jo atsakymai širdį gėlė. Mylėti Lietuvą, kokia ji yra, ir iš jos nebėgti, o padėti jai vystytis tokiomis sąlygomis, kaip dabar, tai nerealu. Prieš kokius metus turėjau ilgą pokalbį su jaunu bičiuliu, gavusiu MBA gerame JAV universitete. Liko čia, bet sakė, kad kai jau eis prie galo savo karjeros Amerikoje, numato, kad tokie, kaip jis, ir jo bendraamžiai/bendraminčiai, sugrįš į Lietuvą ir stengsis perimti valdžią ir kitas institucijas. Sakė, kad jei viskas taip liks, kaip dabar yra, tai be pagalbos išvykusiųjų ir sugrįžusiųjų niekas nepasikeis. Susitikime P. Vaitiekūnas minėjo, kad ,,Seimas toks, kokį žmonės išrinko” — o ar rinkėjai žinojo, ką rinko? Ar čia ne tarybinė sistema — rinkti pagal paduotą sąrašą ir nieko apie kandidatus nežinoti? Paskutinį kartą balsuojant niekur nieko apie kandidatus negalėjau surasti, net giminaičiai Lietuvoje negalėjo patarti. Ar čia demokratinis procesas?

O juk jau daugiau negu 18 metų, kai mes, JAV lietuviai, siunčiame, patariame, važiuojame, išsikviečiame čia — kažkada tikrai iš širdies padėdavome — o homo sovieticus vis dar gyvuoja tuose sluoksniuose, kurie diktuoja, kaip Lietuva vystysis. Tuo atžvilgiu mažai kas pasikeitė.

Bet reikia apie tai rašyti. Gal tie pareigūnai nors kiek pamatė, kiek daug čia yra nepasitenkinimo Lietuvos valdžia. O ar tikrai jie ko nors pasimokė? Ar atsižvelgs į Vakarų bendradarbiavimo, bendravimo sistemas ir stengsis ką nors pakeisti? Kiekvienas iš mūsų esame girdėję pasakojimus apie tai, kad į tokias bendravimo sąlygas, kokios jos yra Lietuvoje, tikrai nesinori sugrįžti. Nenorėtumėm, kad tiems aukštiems pareigūnams tai tik būtų buvusi smagi, bet kraštui labai brangi iškyla.

Ina Bertulytė-Bray
Seattle, WA

07-16-08
REIKĖTŲ PASIMOKYTI IŠ ŽYDŲ

,,Chicago Tribune” (2008 m. birželio 28 d.) išspausdino straipsnį apie septyniolika vidurinių ir aukštesniųjų mokyklų mokytojų iš Illinois ir Wisconsin valstijų, kurie baigė Western universitete labai intensyvų ir emociškai išsėmusį seminarą apie žydų Holocaust.

JAV reikalaujama, kad apie žydus ištikusią tragediją būtų dėstoma visose valstybinėse mokyklose, bet tam tikslui nėra skiriama lėšų. Skokie, IL įsisteigusi Holocaust Educational Foundation, kuri rūpinasi, kad 7–12 skyrių mokiniai būtų mokinami gerai pasiruošusių mokytojų, tą seminarą vesti pasikvietė Floridos universiteto profesorių, žinomą istoriką ir Holocaust įvykių žinovą Geoffrey Giles.

Profesoriaus nuomone, nepakanka mokytojus paruošti vien akademiškai, būtina įskiepyti juose gilų socialinės atsakomybės jausmą. Stipriausią įspūdį visuomet palieka klasėn pakviesti tuos įvykius asmeniškai išgyvenę liudininkai. Deja, jų skaičius kasmet sparčiai mažėja. Norisi tikėti, kad panašų mokymo modelį naudoja mūsų tautos genocido dėstytojai ne tik tėvynėje, bet, kiek sąlygos leidžia, ir išeivijos lituanistinėse mokyklose. Laikas bėga ir buvusių partizanų bei Sibiro tremties kančias išgyvenusiųjų gretos vis labiau retėja.

Ritonė Rudaitienė
Lemont, IL

07-16-08
SEPTYNI JAV LIETUVIŲ STEBUKLAI

1. Enciklopedijos: Lietuvių enciklopedija ir Encyclopedia Lituanica;
2. Lietuvių Fondas (be kurio išeivijos lietuvių veikla būtų menka);
3. Lituanistikos tyrimo ir studijų centras (didžiausias lietuvių mokslinis archyvas ir knygų leidėjas už Lietuvos ribų);
4. ,,Draugas” (beveik šimtmetį penkias dienas per savaitę tarnaujantis lietuviams);
5. Jaunimo centras (pusšimtmetį stovi kaip išeivijos lietuvių rotušė);
6. Seselių kazimieriečių pastatai, gimnazija ir ligoninė;
7. Lietuvių opera.
 
dr. Robertas Vitas
Aurora, IL


07-15-08
MIELI ,,DRAUGO” LEIDĖJAI, REDAKTORĖS ir TALKININKAI

Geriausi mūsų sveikinimai visiems švenčiant ,,Draugo” laikraščio 99-ąjį gimtadienį!
Tai didžiulis išeivijos lietuvių stebuklas, kuris beveik 100 metų palaiko lietuvybę tarp mūsų. Ačiū!

Linkime sėkmės per šiuos metus pasiruošti naujam šimtmečiui su naujomis idėjomis, naujoviška žiniasklaidos leidyba ir ypač su nauja skaitytojų karta.

Vytautas ir Gražina Kamantai
Grand Rapids, MI

07-15-08
KUR MOKĖTI ŠV. KAZIMIERO LIETUVIŲ KAPINIŲ NARIO MOKESTÎ?

Su džiaugsmu perskaičiau liepos 3 d. „Drauge” „Išlaikykime Šv. Kazimiero lietuvių kapines”. Apsidžiaugiau – žinosiu, kur mokėti nario mokestį. Tai organizacijai priklausau jau daug metų, bet ir daug metų nemokėjau nario mokesčio. Kur reikėjo mokėti? Pagaliau Paužuoliai atvyko į Cicero ir mūsų kavinėje po šv. Mišių, surinko nario mokestį. Kur toliau turime mokėti, seni ir nauji nariai? Nei adreso, nei telefono, nei pavardės, kur ir kam mokėti?

Sigutė Žemaitienė
Cicero, IL

07-15-08
NIEKAD NEUŽMIRŠIU

Perskaičiau „Drauge” dr. Rimanto Gintaro straipsnį „Savo Tėvynės verti sūnūs” (2008 m. birželio 20 d.). Aš pati mačiau Biržų mieste, prieš pat katalikų bažnyčią, išmestus ant žemės pusiau nuogus Lietuvos partizanus. Ir kas baisiausia, kad jų artimieji, ypač motinos, pamatę juos, negalėjo net ten pat jų apraudoti ir atsisveikinti, nes tuoj būtų suimti. Šito vaizdo aš niekuomet negalėjau užmiršti ir niekad neužmiršiu, kol mirsiu ir už tai mes niekad jiems dovanoti negalime.

Tegul parašo kas nors iš lietuvių istorikų ar kiti žmonės, kurie labai gerai žino viso pasaulio žmonijos senų ir naujų laikų istoriją, ar iš viso kur nors pasaulyje taip buvo išniekinti žmonės, kad ir priešais buvę, kaip Lietuvos partizanai.

Dalė Skeberdytė-Mečkauskienė
Fishers, IN


KARAS IRAKE: BŪTINYBĖ AR ĮGEIDIS?
Atsiliepimas į A. Vitkaus straipsnį

Susirašinėjant su Aleksu Vitkumi A. Vitkus vienur sako: „Gal ir Jūsų teisybė, kad prezidentas Bush norėjo Irake nuolat laikyti savo kariuomenę. Bet jei pateisintume tokią Amerikos politiką, tai turėtume pateisinti ir bet kokios kitos didelės valstybės nelegalius žingsnius mažesnių valstybių atžvilgiu. Ar to norėtume?” Rašydamas A. Vitkui dėl jo š. m. gegužės 28 d. ,,Drauge” išspausdinto straipsnio turėjau galvoje, kad laikyti Amerikos kariuomenę Irake buvo ne vien prezidento Bush noras, bet būtinybė. Esu įsitikinęs, kad Amerikai pradedant karą Irake, pirmiausia rūpėjo įkelti koją į Artimuosius Rytus ir ten pasilikti. Pretekstas: pirma reikėjo sutrukdyti Hussein pasigaminti atominę bombą, antra, užtikrinti Vakarų valstybėms nenutrūkstantį benzino tiekimą. Pretekstas rimtas ir remtinas.

Dabar, kada ten prieš Amerikos ir sąjungininkų kariuomenę kovoja teroristai, iškilo dar didesnė būtinybė juos nugalėti ir laikyti ten savo kariuomenę visą laiką. Kas atsitiktų, jei, pavyzdžiui, įsigalėję teroristai Irake susprogdintų visus naftos šaltinius? Po kokios savaitės amerikiečiai, ypač nedirbantys, būtų nupėstinti. Gal benzinas būtų parduodamas tik su kortelėmis. Tokios galimybės labai rimtos, nes Irako teroristų gretose yra daugiausia svetimšaliai, kurie be jokios priežasties žudo nekaltus žmones tik vien dėl to, kad įbaugintų kitus, kad jie kaip avys be pasipriešinimo pasiduotų. Jie naikina Irako turtus, sprogdina tiltus ir griauna namus.

Reikia suprasti tas motinas, kurių sūnūs kariauja Irake ir Afganistane, bet reikia gailėtis tų, kurie neįvertina Irako konflikto svarbos. Mes turime teroristus nugalėti. Amerika dar nėra tokia ištižus, kad būtų linkusi teroristams pasiduoti.

Kalbėjau kartą tuo klausimu su viena ponia. Ji šimtu procentų buvo už tai, kad būtų kuo greičiau baigtas karas Irake ir Amerika iš Artimųjų Rytų pasitrauktų. Man paklausus, kodėl ji be jokių sąlygų nori pasiduoti, ji atsakė, kad, karui užsitęsus, gali pašaukti ir jos anūką. Ją užtikrinau, kad tokios galimybės labai menkos. Man paklausus, ką ji darytų, jei teroristai masiškai pradėtų griauti Ameriką, ji atsakė: „Pabėgčiau į Kanadą.”

Tikriausiai A. Vitkus su mano išvedžiojimais nesutiks. Galėtumėm tą klausimą daugiau panagrinėti. Tema svarbi. Gal atsirastų ir daugiau asmenų, kurie norėtų tuo klausimu pasisakyti. Visa bėda, kad čia yra įveltas naftos klausimas ir Amerika nenori prisipažinti, kad ji iš dalies kovoja dėl savo naudos. Bet jei mes siekiame, kad tos gamtos gėrybės būtų užtikrintos visam moderniam pasauliui, mūsų ketinimai yra kartu ir altruistiniai.

P. S. Dėl nepopuliaraus karo Irake ir prezidentas Bush darosi nepopuliarus. Bet ir prezidentas Truman buvo savo laiku nepopuliarus, o dabar yra laikomas vienu iš protingiausių Amerikos prezidentų.

Petras Jokubka
St. Pete Beach, FL


DĖL JAV LB APYGARDŲ IR APYLINKIŲ RENGINIŲ

Š. m. liepos 3 d. ,,Draugo” ketvirtadienio numeryje, ,,Laiškų, nuomonių ir komentarų” skyriuje, Rožė Ražauskienė parašė apie JAV LB Vidurio Vakarų apygardos ruošiamą gegužinę, kuri įvyks liepos 27 d. Ateitininkų namuose.

Kiekviena apygarda ar apylinkė ruošia renginius savo vietovėse. Kviečia visus, ypač iš kitų vietovių, todėl ir skelbia tai laikraščiuose. Tikrai būtų malonu, jeigu į tuos renginius atvyktų svečiai iš kitų apygardų bei apylinkių. Kadangi atstumai tarp apygardų, apylinkių yra dideli, nėra praktiška vykti tokį atstumą vien tik dėl mažo masto renginio.

Šventės, į kurias suvažiuoja žmonės iš visų apygardų ir apylinkių, yra šokių, dainų ir sporto.
Mūsų apygardos ir apylinkės laukia visų lietuvių, nesvarbu, kur jie gyvena.

Aušrelė Sakalaitė
JAV LB Vidurio Vakarų apygardos pirmininkė

SEPTYNI JAV LIETUVIŲ IŠEIVIJOS STEBUKLAI

Siūlau įtraukti Lituanistikos tyrimo ir studijų centrą (LTSC) į išeivijos 7 stebuklų sąrašą. Taip pat manau, kad Tautinių šokių šventės irgi yra vertingi užsiėmimai ir  susibuvimai, kurių organizavimui reikia didelių sugebėjimų ir pasišventimo.  Taip pat už juos balsuoju.

Dalė Lukienė
Silver Spring, MD


DAR APIE STEBUKLUS

Rašiau apie septynis Lietuvos stebuklus, todėl dabar iš pagarbos noriu išrinkti ir nuostabiausius reiškinius lietuvių išeivijoje. Man tai – tautinių šokių šventės ir šokių grupės. Svarų vaidmenį atlieka Lietuvių Fondas. Kelia pasididžiavimą Bostone išleista „Lietuvių enciklopedija“, apie kurią girdėjau dar senesniais laikais Lietuvoj. Labai reikalingos švietimui ir poilsiui stovyklos gamtoje, ypač Dainava, Neringa – apie šias daugiausia žinau. Daugybė pastangų dedama lietuviškai žiniasklaidai, ypač ,,Draugo” dienraščiui, todėl irgi negaliu nepaminėti tokio svarbaus reiškinio. Daug pasiaukojimo reikalauja lietuviškos tautinės mokyklos. Didžiulį įspūdį man padarė pasakojimai apie lietuviškų bažnyčių statymus, pavyzdžiui, Šv. Petro Bostone. Kai kurios iš jų jau uždarytos ir tokia baigtis dar daugiau pabrėžia jų svarbą. Tais laikais savanoriškai buvo aukojamos lėšos, laikas, energija, savo rankomis bažnyčias statant ir puošiant. Dievaži, dabar net sunku tai įsivaizduoti.

Rasa Morkevičiūtė
South Boston, MA

SEPTYNI JAV LIETUVIŲ STEBUKLAI

Remdamasis dr. Kriaučiūno  prašymu (,,Draugo” 2008 m. birželio 25 d. numeryje), balsuoju už Lituanistikos tyrimo ir studijų centrą (LTSC).

Robertas Vitas
Aurora, IL


KOKIE SEPTYNI ,,STEBUKLAI” AMERIKOS LIETUVIŲ VISUOMENĖJE

1. Lietuvių parapijos Amerikoje, kurios daugiau kaip 100 metų išlaikė lietuvybę krikščionišku pagrindu.
2, ,,Draugas” liepos 12 d. švenčia 99-tąjį gimtadienį.
3, ,,Lietuvių enciklopedija”, išleista Felikso Kapočiaus Bostone.
4. Lietuvių opera Čikagoje gyvuoja 52 metus be pertraukos.
5. ,,Lietuvių pėdsakai Amerikoje” – 800 psl. knyga, išleista jav  lb Kultūros tarybos. Lietuvių Amerikoje paveldo enciklopedija, taip ją pavadino arkv. sigitas tamkevičius.
6. Šv. Kazimiero kapinės Čikagoje, kur amžinybėje ilsisi Lietuvių tautos dalis.
7. Lietuvių Fondas.

Marija Remienė
Westchester, IL


S.DARIAUS IR S.GIRĖNO ŽYGDARBIS IR BE MELO 
PAKANKAMAI DIDINGAS IR GARBINGAS

Artėja Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą 75-os metinės. Šiam skrydžiui skirtuose straipsniuose vis pabrėžiama, kad lietuviai skraidino pirmą oro paštą per Atlantą. Šio teiginio autoriai vadovaujasi Goebbels principu, kad tūkstantį kartų pakartotas melas tampa tiesa. Na, o mažiau išmanantys lietuviai pradeda tai kartoti kaip „visiems žinomą” faktą, aprašytą netgi Lietuvos rekordų knygoje. Hidroplanais laiškai iš Amerikos į Europą buvo parskraidinti dar 1919 metais, laiškus 1927 m. vežė Č. Lindberg be tarpinių nusileidimų salose, po jo – daugybė kitų lakūnų. Kiek vėliau pagal išankstinį grafiką iš Europos į Pietų Ameriką ir atgal pradėjo skraidyti dirižabliai, jais pervežtos pašto siuntos – taip pat transatlantinis oro paštas.

Taigi, 1933 m. pradžioje oro paštu per Atlantą pervežtų laiškų jau buvo gana daug, tačiau atrodo, kad Lietuvoje tai niekam nerūpi. Lietuviai apie tai daug prirašė anglų ir kitomis kalbomis, informacijai jokių užtvarų tarp valstybių nėra, tad iš mūsų šaiposi visas pasaulis. Užsieniečiai, komentuodami tokias publikacijas, teiraujasi, kada paskelbsime, jog pirmieji vežėme paštą apie pasaulį arba į Mėnulį ir ką dar prasimanysime? Tad „patriotus” turime nuliūdinti – „Lituanikos” pervežti laiškai niekada netaps pirmuoju transatlantiniu oro paštu, nors ir kaip labai to norėtume. Visokios kaunietės „istorikės” apie tai rašė, rašo ir rašys, į visus periodinius ir neperiodinius leidinius, kaip sakoma, kuprotą tik grabas ištiesina. Tad kreipiuosi į leidėjus ir redaktorius: gerbiamieji, nebespausdinkite tokių rašliavų, nedarykite gėdos Lietuvai! Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žygdarbis ir be šio melo pakankamai didingas ir garbingas, ir visai nebūtina teršti jį prasimanymais.

Ričardas Vainora
Kaunas, Lietuva 

STEBUKLAI — TAI NE DIRBTINIAI STATINIAI AR DIDINGI RENGINIAI

Romualdas Kriaučiūnas yra linkęs viską, kas yra didinga, laikyti stebuklais. Jis pats savo atsakyme kartą yra sakęs, kad stebuklais laikytini antgamtiniai reiškiniai, normaliai negalintys įvykti. Mano manymu, žodį ,,stebuklas” vartoja tik tikinčioji visuomenė nepaprastiems įvykiams įvardyti, o ne tie, kuriems tikėjimas nėra svarbus ir kurie gali šį žodį panaudoti kam tik nori. R. Kriaučiūnas taip pat rašė, kad yra ir antroji šio žodžio reikšmė – nuostabūs, nepaprasti ir nuostabą keliantys dalykai ir kad jie gali būti vadinami stebuklais.

Sunkiai suprantamas yra R. Kriaučiūno kvietimas parašyti septynis JAV lietuvių išeivijos stebuklus (,,Draugas” 2008 m. birželio 25 d.). Stebuklai tikrai neįvyko, jie atsirado darbščiujų asmenų, kurie šiems darbams skyrė daug savo laiko, proto jėgų ir sumanumo, dėka. Jis savo kvietime pamini kelis jų, tai: Čikagos lietuvių opera, Dainų ir šokių šventė, Mokslo ir kūrybos simpoziumai ir t.t.

Reikia manyti, kad asmenys, rašantys apie atliktus didingus darbus, nepalaikys jų stebuklais, o tik iškels šių asmenų nuostabius darbus, vertus paminėjimo ir pagarbos, nors R. Kriaučiūnas prašo nerašyti apie juos. Sunku suprasti tokį draudimą. Juk ne tiek svarbūs objektai, kiek – šių objektų kūrėjai. Šitie asmenys turi būti įmžinti istorijoje su jų atliktais darbais.

Antanas Paužuolis
Chicago, IL


SEPTYNI JAV LIETUVIŲ (LB/DYPUKŲ) STEBUKLAI:

1. Lietuvių enciklopedija/Encyclopedia Lituanica.
2. Lietuvių Fondas.
3. (JAV/Kanados) LB Švietimo tinklas.
4. ,,Draugas” ir Draugo fondas.
5. ,,Lituanus” (per 54 metus 216 numerių!)
6. Lietuvos vaikų viltis.
7. Dainų ir šokių šventės.

Danguolė ir Antanas Klimai
Rochester, NY

ATSILIEPIMAS Į R. KRIAUČIŪNO STRAIPSNĮ

Atsakydamas į dr. Kriaučiūno straipsnį (,,Draugas” 2008 m. birželio 25 d.), siūlau šias organizacijas į septynių ,,stebuklų” išeivijoje sąrašą:
1. Lietuvių Enciklopedija
2. ,,Draugas”
3. Lietuvių Fondas
4. Dainavos stovykla
5. Lituanistikos tyrimų ir studijų centras
6. Jaunimo centras
7. Čikagos Lietuvių opera

Vytautas J. Bieliauskas, Ph. D, Psy. D., ABPP
Cincinnati, OH


VIENU ŠŪVIU – TRIS ZUIKIUS

,,Draugo” š. m. gegužės 31 d. šeštadienio numeryje pasirodė skelbimas: ,,Liepos 27 d., sekmadienį:  Ateitininkų namuose vyks metinė JAV LB Vidurio Vakarų apygardos gegužinė.” Aiškiai pasakyta – Vidurio Vakarų apygardos gegužinė. O kaip su Vidurio Rytų, Vidurio Pietų, Vidurio Šiaurės apygardomis? Ar ir jos yra pakviestos? Perskaičius skelbimą, taip neatrodo. Ar jau apylinkės nebeegzistuoja? Pasiilgome ir Krašto valdybos. Ar neatėjo laikas atstatyti LB valdžią tokią, kokia ji buvo įsteigta? Juk tų dviejų skirtingų nuomonių Bendruomenėje nebėra. Jokio pavojaus, kad apylinkėse susiorganizavę gali nepaklusti priešingai nuomonei.

Nusibodo dvigubos pilietybės klausimas. Juk mes visi žinome, kad priimdami Amerikos pilietybę turėjome atsisakyti Lietuvos pilietybės. Atsisakyti pilietybės popieriuje. Niekas, jokie naujojo krašto įstatymai negali išplėšti gimtojo krašto pilietybės iš mūsų širdies. Laikykime pagarbiai Lietuvos pilietybę savo širdyse. Nėra jokių abejonių, kad Lietuvoje mes galime susigrąžinti pilietybę popieriuje. LB turėtų atlikti tikrai labai svarbų ir nelengvą darbą – įskiepyti tą Lietuvos pilietybę į čia gimusiųjų širdis. Jei čia gimę išlaikys Lietuvos pilietybę savo širdyje ir jei norės, gaus ją lengvai Lietuvoje popieriuje. Linkiu pakeisti pastangų kryptį.

Pasaulio lietuvių centras! Kur? Čikagos priemiestyje. Čikaga – lietuvynas. Ten lietuvių gyvena daugiau, kaip visur kitur Amerikoje sudėjus. Galėtų būti Čikagos lietuvių centras, Illinois lietuvių centras, pagaliau – Amerikos lietuvių centras, bet pasaulio... Pasaulio lietuvių centras yra Lietuva, Vilnius! Labai norėtųsi gauti atsakymą, kodėl Lemonto lietuvių centrui duotas toks vardas.

Rožė Ražauskienė
Dearborn Hts, MI

ŠTAI IR STEBUKLAS!

Dr. Romualdas Kriaučiūnas, kaip tikras profesionalas psichologas, besirūpindamas mūsų sveikata, o ypač smegenų lankstumu, jau ne pirmą kartą užduoda jiems mankštą, kad šie nepavirstų „makaronais”.

O štai su atskridusiu jo vedamuoju „Septyni JAV lietuvių išeivijos stebuklai – kas jie?” įvyko tikras stebuklas (ir kas sakė, kad dabar visai nebėra stebuklų?)! Birželio 25 d. „Draugą” su čia minimu vedamuoju gavome birželio 27 d. (tai greičiau už laišką, paprastai „Draugas” atropoja po 2–3 savaičių, jei iš viso nedingsta). Ogi ir su laiškais komedijos vyksta. Birželio 11 d. tame pačiame mieste išsiųstas gimtadienio atvirukas turėjo būti gautas kitą dieną – birželio 12 d., o jis atsirado pašto dėžutėje tik birželio 23 d. – po 11 dienų (paštas sumetė kaltę buvusiems potvyniams). Tai tokios tragikomiškos „baikos” vyksta čiabuviškuose paštuose.

Tačiau grįžkime prie reikalo – parašyti prašomus savo 7 JAV lietuvių išeivijos stebuklus. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje tai būtų lietuvių imigrantų nuostabi meilė ir ryžtas išlaikyti lietuvybę bei ją skleisti naujajai kartai, kuriant lietuviškas „saleles”: bažnyčias, mokyklas, liet. namus, klubus, dienraščius, bankus, apdraudos įstaigas, organizacijas (kurių buvo per 300), beveik 100-metis dienraštis „Draugas”, Šv. Kazimiero kapinės ir Algimanto Kezio knyga-albumas „Palikę tėviškės namus” apie jas su gausybe puikiausių nuotraukų: paminklų, mauzoliejų, statulų, skulptūrų, Rūpintojėlių, įvairiausių liet. kryžių, koplytstulpių ir daugiau dailininkų-skulptorių meno kūrinių. Tautinės kapinės; bostoniškės „Lietuvių enciklopedija” ir „Encyclopedia Lituanica”; Lietuvių opera Čikagoje; JAV Lietuvių Bendruomenės Kultūros tarybos knyga „Lietuvių pėdsakai Amerikoje (800 puslapių tikra JAV lietuvių istorija); Pasaulio Lietuvių Bendruomenės įsteigta Lietuvių kalbos ir literatūros katedra Illinois universitete Čikagoje. Dar liko neišvardintas visas glėbys lietuviškų stebuklų...

Susikaupus ir mintyse naršydama po mūsų tautos kultūros lobynus, negalėjau atsikratyti amžiams įstrigusių, berods, diplomato ir poeto Jurgio Baltrušaičio žodžių: „Sugrius Kūno Kultūros rūmai, Laisvės Alėjos asfaltas sudūžės, amžių vėjai gal ir Nemuną išdžiovins, tik nemirs lietuvio vardas, nei mūsų šalies šlovė, jei lietuviško Fidijaus (Phidias apie 490 m. pr. Kr. senovės Graikijos didingiausias skulptorius, turėjęs milžinišką įtaką graikų menui; iš visų jo darbų teišliko išorinės Parthenon skulptūros) kaltas mūsų laukų granite įkūnys amžinosios kūrybos žodį, jei pasaulio muzikai, jei koncertų salės mūsų muzikos aidais skambės!”

Stasė E. Semėnienė
Baraboo, WI


GYVENIMAS IR LAIKAS NELAUKIA NĖ VIENO

Š. m. birželio 19 d. „Drauge” buvo išspausdintas Rimvydo Sidrio laiškas „Estai kovos ligi paskutinio lietuvio”. Laiške autorius skundžiasi esama padėtimi: „Lietuva pirmoji atsikratė rusų jungo, po kelių mėnesių ja pasekė Latvija, dar vėliau – Estija. Tačiau estai paleido į pasaulį filmą ‘Singing Revolution’, kuris turi didelį pasisekimą.” Kaip žinome, „Dainuojančios revoliucijos” vardas buvo sukurtas Sąjūdžio metu Lietuvoje.

Aišku, kad laiško autorius yra teisus, bet čia yra ir kitas nenuginčijamas faktas – lietuviai filmo nesukūrė, o tai atliko estas. Kaip liaudiškas posakis sako, gamtos reikalus atliekančio traukinys nelaukia.

Pažvelgus į Lietuvos istoriją matosi keistas reiškinys, pasikartojantis lietuvių įprotis po pergalės nusnausti. Tai matome po Žalgirio mūšio, kai po istorinės pergalės Vytautas neatgavo Mažosios Lietuvos. Neišnaudojo lietuviai pergalių nei po Salaspilio mūšio, nei po Širvintų-Giedraičių kautynių su Želigovskio „sukilėliais”. Paskutinis atvejis buvo Sąjūdžio laimėjimas, kuris buvo ne vien pergalė prieš rusų okupaciją, bet ir prieš Lietuvoje įtvirtintą sovietų valdžią – nomenklatūrą. Apsvaigę nuo laimėjimo Sąjūdžio vadovai nekreipė dėmesio į esamą valstybinę struktūrą naiviai galvodami, kad pasiekus sovietinės kariuomenės išvedimą iš Lietuvos, viskas darniai susiklostys ir „suklydę broliai” savaime sugrįš į dorą, teisingą gyvenimą. Deja, stebuklas savaime neįvyko.

Jeronimas Tamkutonis
Čikaga, IL

SAUGOKIME PRAEITĮ

JAV LB Kultūros tarybos pirmininkė Dalė Lukienė yra parašiusi keletą straipsnių apie reikalingumą išsaugoti praeities veiklos archyvus, turint omeny, jog ankstyvosios kartos išeivijos veikėjai, kurie ir buvo šių archyvų kūrėjai, iškeliauja į Amžinybę.

Spaudoje skaitėme apie Prano Jurkaus parašytą knygą ,,Lemties vingiuose”, kur autorius aprašo Liubeko gimnazijos steigimą, rūpesčius, džiaugsmus ir galų gale jos uždarymą. Tai įvykiai, kuriuos pergyveno pokario žmonės, išvietinti iš savo Tėvynės. Kažką panašaus yra parašęs Bronius Juodelis. Čia yra tik ,,lašelis” pergyvenimų, kuriuos patyrė mūsų tautiečiai, praradę savo Tėvynę Lietuvą.
Tokių liubekų to meto Vokietijoje buvo daug, nes didesniuose miestuose gyveno nemažas skaičius Tėvynės netekusių asmenų, kurie norėjo, kad jų auganti karta neliktų bemoksliais. Jie organizavo mokyklas, universitetus, teatrus, atgaivino turėtas jaunimo organizacijas ir religines institucijas.

Tai buvo žmonės mylį mokslą, meną, tikėjimą, patys būdami ekonomiškai nepasiturintys, buvo didžiadvasiai, užsibrėžę siekti aukštesnių tikslų. Gavę išsilavinimą Tėvynės universitetuose, bet karo audrų nublokšti toli nuo Tėvynės, jautė pareigą perduoti turimas žinias jaunajai kartai, todėl mielai dėjo pastangas mokslo įstaigoms kurti. Šių pasiryžėlių dėka buvo įkurtos mokslo įstaigos šiuose miestuose: Hanau, Kemtene, Augsburge, Eikštete, Munchene ir daugelyje kitų miestų, visur, kur tik buvo išvietintų žmonių stovyklos. Aukščiau paminėtuose miestuose ir gal daugelyje kitų mokslo šventovių kūrimas buvo toks pat vargingas kaip ir Liubeko gimnazijos. Kol kas neteko girdėti išleistų knygų apie kitas gimnazijas, kaip tai padarė P. Jurkus.

JAV LB Kultūros tarybos pirmininkė yra rašiusi, kad visa lietuvių praeities veikla turėtų būti aprašyta ir perduota į archyvus, nes įvykių kūrėjai iškeliauja į Amžinybę.

Antanas Paužuolis
Čikaga, IL

PASVEIKINIMAS MOTINOMS

Mes labai norėtume pasakyti nuoširdų ačiū Violetai Pakalniškienei už tokį gražų pasveikinimą, parašytą visoms motinoms jų dienos proga, nesvarbu ar tai esančioms, ar jau išėjusioms. Taip pat „ačiū” laikraščio redakcijai, kad tai buvo išspausdinta.

V. Pakalniškienė sugeba parašyti nuostabiausias eiles mūsų vaikučiams tokiomis temomis, kurios jiems suprantamos. Turime omeny knygelę „Mažojo pasakoriaus kraitelė”, kurią skaitydamos mes, mamos, jaučiame didelį dvasinį malonumą. Ačiū Jai už tai ir linkime tolesnės kūrybinės sėkmės.

Elytė, Roma ir Kristina
Rolling Meadows, IL


DAUGIAU PAGARBOS NUOMONĖMS

Žydai turi labai taiklų priežodį: „Liežuvis kaulų neturi, bet jis kaulus laužo”. Tai vertėtų prisiminti rašantiems į laiškų skyrių ir norintiems „įgelti” priešingai galvojančiam (tarpt. – savo oponentui). Tačiau tokiems „drąsuoliams” reikia gerokai pamankštinti savo smegenis prieš išliejant piktas mintis popieriuje.

Štai ir praeitos savaitės laiškų skyriuje karčiu skoniu atsirūgo skaitytojams aštrus, kandžiai skambantis palinkėjimas. Užuot mandagiai pareiškęs savo nuomonę (nors ir priešingą) itin pašaipiai puolė labai populiarų bei skaitytojų mėgiamą autorių – nuolatinį „Draugo” bendradarbį – ne glostančiais žodžiais linkėdamas jam „toliau pasigirti savo laisvės kovos pergalėmis, pamokyti visus lietuvių kalbos...” ir t. t. Jau anksčiau išgėdinęs minimą spaudos darbuotoją (kaip mažą padykusį vaiką), pažeminančiai atsiliepęs apie jo gyvenamąją vietą bei pabėręs daugiau nerimtų smulkmenų, tarsi neturėdamas tikrovės (faktų) įrodymų, vėl kartoja reikšmės neturinčius, užgauliai kvepiančius tuos pačius sakinius. Tiktai šį sykį jautėsi sustiprintas asmeniškas didelis šališkumas.

Net jo (ar ne su pasididžiavimu?) antru kartu pasirašytas titulas nesušvelnina ir nepateisina jo neigiamo veiksmo.

Žmonės rašo į laiškų skyrių (ar kitur) savo nuomonę ne tam, kad juos išjuoktų, būtų sugėdinti, primetant jiems neužtarnautus užpuolimus. Tokie nepagrįsti teiginiai galėtų atgrasyti ne vieną skaitytoją nuo rašymo. Turi ką pasakyti – sakyti tiesiai šviesiai (iš Lietuvos šį pasakymą jau daugelis mūsų išeivių pasigavo ir dažnai dabar patys vartoja)!
Visiems įsidėmėtina senovės persų patarlė: „Silpnieji dreba prieš žmonių nuomonę, kvailiai – jos nepaiso, išmintingieji ją nagrinėja, o gabieji ją diriguoja.”

Stasė  E. Semėnienė
Baraboo, WI

TPFU!

Bet kokiam svarstymui svarbu ne tik faktai ar nuomonės, bet ir logika, stilius. J. Gailos – R. Kilikausko špagavimasis ,,Drauge” nuklydo nuo temos ir smuko į suasmenintą sąskaitybą ir birželio viduryje kaip ,,linkėjimus” reiškiamus, skaitytojui nereikalingus pamokymus. Perskaitęs nusispjoviau: tpfu!
Tai liūdnokai primena JAV armijos – Sen. McCarthy bene 1954 m. vykusią apklausą JAV Kongrese, kai iki tol nežinomas advokatas Welch yra kone patekęs į JAV istoriją su pasakymu (mano laisvas vertimas iš ,,Have you no sense of decency, sir, at long last?”) – ,,Ar, pagaliau, praradote padorumo jausmą, pone?”

Antanas Dundzila
Port Orange, FL

AČIŪ

Ačiū gerb. P. Pagojui už „Atsakymą Gailai” („Draugas” 2008 m. birželio 5 d.), deja, jame yra pora klaidų. Niekada PLB pirmininku nebuvau, kaip jis teigia. Iš tiesų, tai nei PLB valdyboje nebuvau, o joje atsidūriau tik, kai dirbau Lietuvoje, kaip PLB atstovas. Tada VLIKo jau nebebuvo, o jo paskutinis pirmininkas dr. Kazys Bobelis jau buvo LR Seimo narys ir medžiojo su prez. A. Brazausku ir tuometiniu premjeru A. Šleževičiumi, bent taip girdėjau jį pasakojant.

Mano straipsny nebuvo parašyta „mūsų PLB ir (...)”, kaip neteisingai cituoja gerb. P. Pagojus, bet „mūsų, PLB ir Kanados LB”. Žodelis „mūsų” reiškė JAV LB. Praleistas mažutis kablelis visiškai pakeičia mintį ir leidžia daryti neteisingas išvadas. Bet tiek to, o angliškai tariant, „No hard feelings”.

Juozas Gaila
Ellicott City, MD

POLITINIAI STRAIPSNIAI ,,DRAUGO” DIENRAŠTYJE

Prieš metus ,,Draugo” trečio puslapio skiltyje pasirodė Petro Katino straipsniai. Tuo metu daugeliui dienraščio skaitytojų jis nebuvo žinomas, o dabar jo straipsniai yra laukiami. P. Katino straipsniai nėra ilgi, suprantami, nušviečia šio meto Lietuvos politintį gyvenimą, taiklios antraštės ypač patraukia skaitytojų dėmesį. Artėjant petrinėms, linkiu stiprybės ir palaimos jo globėjui apaštalui Petrui užtariant.

Marija Remienė
Westchester, IL
 

QUO VADIS, TAUTIEČIAI?

Kaip kiekvienais metais, taip ir šiemet, su liūdesiu prisimename birželį kaip Gedulo mėnesį, nes 14-22 d. iš Lietuvos į Sibirą buvo ištremti 30,000 Lietuvos žmonių.

JAV Lietuvių Bendruomenės Lemonto apylinkės valdyba suorganizavo tų liūdnų dienų prisiminimą. Prieš pamaldas buvo pakeltos JAV ir Lietuvos vėliavos ir sugiedoti himnai. Šv. Mišias aukojo tėvas A. Saulaitis JS, kuris priminė, kad tuojau po Mišių koplyčioje bus minėjimas.

Su nuostaba, liūdesiu ir gėda sėdėjau ir žiūrėjau, kaip didelė dalis tautiečių atsikėlė ir išėjo jau prof. A. Idzeliui pradėjus paskaitą, kuris ją perskaitė per 15 min. Po to A. Barniškis ir N. Penikaitė abu ir kartu su klausytojais padainavo keletą dainų. Visas minėjimas užtruko 30 min.

Nejaugi mes nebepajėgiame tokiam liūdnam prisiminimui pašvęsti 30 minučių? Žinau, kad naujai atvykusiems iš Lietuvos tos dienos nieko nereiškia, nes jiems niekas apie tai nepasakojo, bet kas pasidarė su visais kitais? Taip pat suprantu, kad tai buvo Tėvo diena, tačiau tik išėję į vestibiulį kėlė didžiausią triukšmą, bet neskubėjo į labai ,,svarbias” šventes.

Argi jau pasidarėme tokie sutvėrimai, kuriems svarbiausia ,,duona ir žaidimai”? Neapsiriksiu teigdama, kad daug kieno mūsų tarp išvežtųjų buvo tėvai, broliai, seserys, giminės, kaimynai ir t.t. Argi mūsų atmintis tokia trumpa ir, kas liūdna, nenorime prisiminti ir girdėti?
 
Karolina Kubilienė
Willowbrook, IL

ALGIO BUDRIO APSILANKYMAS DAINAVOJE

Elektroniniame ,,Drauge” šiandien užtikau Aurelijos Tamošiūnaitės straipsnį apie a.a. Algį Budrį. Jį esu sutikęs tik vieną kartą – Dainavos jaunimo stovykloje maždaug prieš 25-rius metus. Jaunųjų ateitininkų sąjungos vasaros stovyklos rengėjai visada stengiasi stovyklos programą paruošti kuo įdomesnę ir įsimintinesnę. Sužinoję apie Algio Budrio pasiekimus mokslinės fantastikos literatūroje ir laikraštyje pasiskaitę, kad jis gyvena Evanston, IL ir kad tą vasarą dėstė Michigan State University (MSU), nutarėme jį pasikviesti į Dainavą. Juk MSU lyg ir Dainavos kaimynas, vos 65 mylios atstumo! Buvo baiminamasi, kad gal jo paties telefonu nepasieksime ir reikės su jo sekretorėmis aiškintis ir reikalą dėstyti. O įvyko priešingai — paskambinus jis pats telefonu atsiliepė ir sužinojęs, kad skambinu lietuvišku reikalu, buvo malonus ir nuoširdus. Pačioje pokalbio pradžioje pabrėžiau, kad esame savanoriška lietuvių katalikų jaunimo organizacija ir negalėtume jam tinkamai atsilyginti. ,,Nesirūpinkite”, — trumpai atsakė.

Sutartą popietę jis pats atvyko į Dainavą ir praleido keletą valandų su jaunais stovyklautojais. Sutartu laiku svetainėje prie Spyglio ežerėlio svečias susitiko su visais stovyklautojais. Neminėsiu jo įdomių pasakojimų vaikams suprantamame lygyje apie mokslines fantazijas ir jų rašymą. Jis mielai, bet tik angliškai kalbėjo ir apie savo vaikystę ir savo lietuvišką kilmę. Gal vienur kitur įterpė ir lietuvišką žodį. Pašnekesio pabaigoje su nostalgija jis prisiminė savo vaikystėje girdėtas lietuviškas dainas ir vieną jų – ,,Ant kalno karklai siūbavo” – ėmė savo švelniu balsu dainuoti. Po pirmųjų poros eilučių, pradžioje kiek nedrąsiai, prisijungė stovyklautojai. Savo vadovų paskatinti nesivaržyti, stovyklautojai, akordeonu palydimi Dariaus Polikaičio, buvo tiek entuziazmo pagauti, kad nuo jų dainavimo tarsi svetainės stogas kilnojosi. Mūsų garbingo ir mielo svečio A. Budrio akys sudrėko džiaugsmo ašaromis. Po to jis kartu su visais sudainavo dar keletą dainelių. Tai buvo tikrai neužmirštamas susitikimas ne tik stovyklautojams, jų vadovams, bet ir svečiui.

Romualdas Kriaučiūnas
Lansing, MI

KAS PATENKA Į,,DRAUGĄ”, O KAS NE (NR. 3)

Gegužės 14 d. ,,Draugo” laidoje (kurios aš dar negavusi, tik radau internete) Algis Virvytis mane stiprokai užpuola, kad balandžio mėnesį (2008 m. balandžio 15 d.) pasisakiau prieš anoniminių laiškų spausdinimą „Drauge”. Tarp kita ko, siūlo, kad susipažinčiau su Amerikos spaudos kryptimis, pažiūrom ir t.t. Manau, kad nė kiek ne mažiau už p. Virvytį nusimanau ta tema, nes tai mano profesinė sritis. Tik neaišku, ką bendro tas turi su mano iškelta mintim, kad Amerikos spaudos leidiniai – nuo pačių kairiųjų iki dešniųjų bei vidurio krypčių – anoniminių laiškų nespausdina.
Kaip po pavyzdį, kodėl reikėtų nepasirašytus laiškus spausdinti „Drauge”, p. Virvytis nurodo laišką, kuriame autorius užklausė, „kaip galima palikti savo turtą Lietuvių Fondui.” Į šį laišką būtent atsiliepė žmogus norėdamas žinoti, kodėl redakcija nepaviešino pirmojo laiško rašytojo pavardės. Kas man neaišku, tai kodėl redakcija iš viso tą pirmąjį laišką spausdino. Argi ji neturi Lietuvių Fondo adreso bei telefono numerio, kuriuos galėjo tam užklausėjui perduoti tiesioginiai? O gal čia tik buvo norima iškelti mintį, kad kas nors parašytų straipsnį apie palikimus?

Antrame pavyzdyje nurodo vieno pažįstamo parašytą skelbimą (mano pabraukta – V. M.) į laikraščius Lietuvoje ir Amerikoje, ieškančio giminių, jaunystės pažįstamų, kuriame pastarasis pateikė savo adresą ir telefoną. Žinoma, tuoj gavo visokiausių atsiliepimų. Ponas Virvytis rašo, „Tad įdomi pamoka jam ir pažįstamų rateliui – būkit atsargūs paviešindami save.” Kažin kaip p. Virvytis mano reikėtų gauti atsiliepimus į skelbimą? Juk „Draugas” neturi užtenkamai personalo nei lėšų tokiais atvejais tarpininkauti. Gal jo pažįstamas būtų galėjęs šiek tiek apriboti asmeninius ryšius su atsakovais, jei būtų išsinuomavęs ir nurodęs pašto dėželę. Kaip ten bebūtų, nesuprantu, kaip galima lyginti skelbimą su laišku redakcijai.

Taip pat p. Virvyčiui užkliuvo mano užklausimas, kodėl „Drauge” visai nebuvo paminėta William F. Buckley mirtis. P. Virvytis nori žinoti, ar W. F. Buckley „Lietuvą užstojo, ar gynė, ar iškėlė Lietuvą nors žodeliu, ar parašė Lietuvos naudai?” Jeigu tokius kriterijus iš tikro redakcija naudotų, tai kažin kaip pateko į laikraštį Lady Bird Johnson (kurią pompastiškai vadino Claudia Alta, jos pačios niekada nevartotu vardu) arba neseniai mirusio, Lietuvai tiek daug nusipelniusio Hollywoodo režisieriaus Sydney Pollack nekrologai? Atrodo, kad redakcija tuos mirčių aprašymus perspausdina iš Lietuvos leidinių, o daugumai jų tokia asmenybė kaip W. F. Buckley visai neįdomi. Jiems geriau patinka tokie žmonės, kurie, kaip Amerikos bulvarinėje spaudoje sakoma, patenka į šešto puslapio „naujienas”, nors nenoriu tuomi įžeisti a. a. p. Johnson.
Galų gale, p. Virvytis pasiūlė, kad man būtų buvę pravartu išgerti šalto vandenėlio prieš iškeliant jį taip neigiamai nuteikusias mintis. Tačiau kažin ar jis pats neišgėrė ko nors stipresnio prieš sėsdamas rašyti savo laiško.

Vida Morris
Cape Cod, MA



IŠLAIKYTI LIETUVIŠKUMĄ SVETIMOJE ŠALYJE YRA PAČIŲ SĄŽINĖS REIKALAS

Vyksta pasisakymai, kurie labai nepatiko Amerikos lietuviams, į atvirą Vitalijos ir Jono Dunčių laišką, išspausdintą „Draugo” laikraštyje (2008 m. kovo 29 d.). Pirmiausia dėkoju Vitalijai ir Jonui D., kad prabilo šia tema.

Mieli lietuviai, juk patys žinote, kokia yra Lietuvoje sunki padėtis. Kiek daug yra skurstančių šeimų, kurių vaikai negali lankyti mokyklos, nes neturi už ką nupirkti knygų, aprangos, ne visada turi ką pavalgyti. O jūs, brangūs tautiečiai, turėdami geras sąlygas užsidirbti dolerių ir prabangiai gyventi, negalit susiremontuoti savo mokyklų, nupirkti savo vaikams knygų, surengti dainų ir šokių šventes, apsimokėti mokesčius už televiziją, radijas, laikraščius ir t. t. Didelė gėda!

O kiek yra Lietuvoje mokyklų, kurias būtinai reikia remontuoti. Remonto reikia klasėse, užsiėmimų kabinetuose. Tai daroma už sudėtus tėvų pinigus. Niekas rankos ištiesęs neprašo. Lietuvos pensininkai mėnesio pabaigoje pritrūksta duonos kąsnio. O Amerikos lietuviai pensininkai to nejaučia, čia jie žiemą važiuoja gyventi į Floridą, California ar kitur, kur šilčiau, turi po kelis namus, net ir Lietuvoje. Lietuvoje yra daug žmonių, kurie nėra buvę Palangoje ar kur kitur. Sakysit, jūs sunkiai dirbot. Mes irgi labai sunkiai dirbom, bet tokių turtų sukrauti niekaip negalėjom. Pasirodo, čia galima buvo lengviau pragyventi negu okupuotoje Lietuvoje.

O kam reikalinga tiek daug tų lietuviškų organizacijų, laikraščių, radijo stočių ir t.t.? Sumažinkite ir nereikės būti elgetomis. Įsikūrėte antrąją Lietuvą, stenkitės patys ją išlaikyti. Išlaikyti lietuviškumą svetimoje šalyje, tai yra pačių sąžinės reikalas, o ne Lietuvos.

Julija Šimkienė
Bedford Park, IL


RAŠYTOJO ANATOLIJAUS KAIRIO MIRTIS

Daugelį metų mačiau jį praeinantį pro mano darbo kabineto langą. Nežinojau, kas jis. Vieną dieną nusprendžiau paklausti, ar jis ne lietuvis, nes tikrai atrodė juo esąs. Prisistačiau ir paklausiau vardo. Tuo metu man jo vardas nieko nesakė. Bet nuo tada, kiekvieną kartą sutikęs jį, pasisveikindavau „Laba diena” arba ,,Labas vakaras”.Jis gyveno netoliese ir paprastai eidavo ar sugrįždavo iš ,,Walgreens”, kur, spėju, pirkdavo sau vaistus. Dar vėliau sužinojau iš kitų žmonių ir iš spaudos, jog iš tiesų tai buvo neeilinis žmogus.

Daugelį kartų sakiau jam, jog jis turi parašyti savo autobiografiją. Jis visada atsakydavo, jog leis kam nors kitam tai padaryti. Labai kukli ir garbinga asmenybė.

Noriu išreikšti užuojautą, netekus tokio didelio asmens.

Jonas A. Gibaitis
Chicago, IL


ESTAI KOVOS IKI PASKUTINIO LIETUVIO

Estai paleido į pasaulį filmą – „Singing Revolution”, kuris turi didelį pasisekimą ir neša jiems milijonus. Spontaniški liaudies šūkiai neturi autorystės teisių, tačiau, norėdami būti etiškai švarūs, estai turėtų pažymėti, kad „Dainuojančios revoliucijos” vardas buvo sukurtas Lietuvoje, Sąjūdžio laikais. Jį sukūrė tarptautiniai žurnalistai, atvykę į Lietuvą. – „Be dirigento, be susitarimo, kurie ima dainuoti. Jie keičia svorį nuo vienos kojos ant kitos, švelniai linguodami...”

Lietuva pirmoji atsikratė rusų jungo, po kelių mėnesių ja pasekė Latvija, dar vėliau – Estija.

Lietuvos visuomenės nuomonę rodo iš tų laikų išlikęs sąmojus: Estai narsiai kovos iki paskutinio lietuvio.

Rimvydas Sidrys
Streator, IL


PALINKĖJIMAS

Perskaitęs J. Gailos birželio 7 d. straipsnį ,,Apmąstymai iš Ellicott miestelio. Gailai turėtų būti gėda”, noriu tik pasakyti, kad autoriaus teiginiai apie gen. Kronkaitį ir mane tikrai nėra verti komentaro. Linkiu Gailai sulaukti pakvietimo į kokį nors lietuvių renginį, kuriame jis galės toliau pasigirti savo laisvės kovos pergalėmis, pamokyti visus lietuvių kalbos ir dar kartą priminti, kad tik dėka Algirdo Brazausko ir jo komunistų partijos bendražygių Seime atgavom Lietuvos pilietybę.
 
JAV ats. plk
Romas Kilikauskas
Springfield, VA


NA, IR KALBA (?) DIENRAŠTY!

Aurelija Tamošiūnaitė „Drauge” moko mus, kaip taisyklingai lietuviškai kalbėti bei rašyti. Tačiau, atrodo, ar nebūtų tiksliau pirmiausia pradėti šluoti savąjį kiemelį? Tuo turima omeny pačių redaktorių praleidžiama sujaukta kalba iš mūsų tėvynės.

Pirmasis dienraščio puslapis yra langas į platųjį pasaulį!  Skaitant „Draugo” gegužės 31 d. pirmąjį puslapį, ir skaudu, ir graudu matyti nepataisytas nelemtas klaidas: porą sykių pakartotas „implantuotas” („įsodintas” – gražesnis, 3 raidėm trumpesnis, savas, suprantamas, lietuviškas žodis) ir kartą „implantavimo” (įsodinimo). Toliau minima: „stimuliatorius” (akstinas, sužadinimas), „prevencinės” (apsaugąs, įspėjąs), „stresas” (įtampa, įtempimas, spaudimas). Yra ir daugiau panašių „šedevrų” – Lietuvoje vadinamų „tarptautinių” žodžių trumpoje žinioje „Prezidentas jaučiasi geriau”.

Ar ne redaktorių darbas straipsnius braukyti, taisyti, trumpinti, taisyklinga lietuvių kalba leisti spaudinti? Ar jau visiškai pamiršta „auksinė” taisyklė: Gera yra svetimas kalbas mokėti, bet gėda savos nemokėti arba ją darkyti!?

Stasė E. Semėnienė
Baraboo, WI


RINKIMŲ METAI

Stasys Goštautas „Drauge” (2008 m. birželio 4 d.) rašo apie senatorių Obamą. Jis senatorių aprašo kaip gabų, gerą kalbėtoją, sugebantį pasirinkti gerus patarėjus. Sako, kad senatorius retai nušneka, ne taip, kaip sen. Hillary Clinton.

Norėčiau priminti, kad ir šis senatorius moka nušnekėti. Jo dėdė išlaisvino žydus iš  Auschwitz koncentracijos lagerio, tėvas atvažiavo studijuoti į Ameriką prezidento Kennedy dėka ir panašiai. Obamos žmona tik dabar pasisakė, kad pirmą kartą savo gyvenime pajuto, jog gali didžiuotis Amerika.

Susirūpinimą kelia ir senatoriaus draugai, patarėjai ir rėmėjai. Sen. Obama 20 metų sėdėjo bažnyčioje, kurios pastorius keikė Ameriką ir baltuosius, 20 metų draugavo su kunigu Michael Pfleger, kuris irgi keikė Ameriką ir kurstė juodukus prieš baltuosius. Tik dabar, politiniais sumetimais, jis bando nuo jų atsiriboti. Kodėl sen. Obama pasirenka draugus, kurie yra kraštutiniai kairieji, kaip Bill Ayers ir Benardine Dohrn, kurie kaip teroristai sprogdino bombas Pentagone, policijos stotyse? Dabar nuteistas Tony Rezko buvo jo rėmėjas, padėjo nupirkti prabangų namą, kėlė lėšas paremti senatorių. Taigi, reikia blaiviai pažvelgti į kiekvieną kandidatą ir nepasiduoti kairiosios žiniasklaidos skelbiamais duomenims apie kandidatus ir tik tada nuspręsti, kuris iš jų yra tinkamiausias tapti Amerikos prezidentu.

Algimantas Damijonaitis
Elgin, IL


ŠV. KAZIMIERO KAPINIŲ JAU NĖRA?

Paskaičius Ritonės Rudaitienės laišką ,,Dėl paveldo išlaikymo” (,,Draugas” 2008 m. birželio 4 d.), teko pavartyti  Chicago AT&T  Real Yellow Pages. Dvejose knygose, datuotose š. m. balandžio mėnesį,  jau neradau Šv. Kazimiero kapinių pavadinimo. Vietoj jų, turbūt Čikagos vyskupijos sumokėtame, skelbime įdėta ,,Alyvų kalnelio kapinės” – Mt. Olivet Cemetary, 4401 W. 111th St., Chicago; tel. 773 238-4435. Paskambinus tuo telefonu atsiliepė ispanišku akcentu skambantis balsas, prašantis palikti žinutę.

Jonas Kučėnas
Chicago, IL

DĖL MARIAUS SIMANIŠKIO

Nesuprantu, kodėl spaudinote ,,Draugo” šeštadieniniame priede (2008 m. gegužės 17 d.) Mariaus Simaniškio ,,Pastabos pačiam sau – Partizanų dukros”. Kam reikia šaipytis iš pasenusių moterėlių minint, kad kažkuri jų pasivadino generolu? Ar krikščioniška juoktis iš tų, kurios gal ne visai sveikos? Gal reikėjo dar pridėti, kad tarp jų gali būti pijokių, ištvirkėlių ir pan.?

Nežinau, kur tokius kaip Simaniškis randate, bet rimtai siūlyčiau nuo tokių apsiriboti. Šlamštas lieka šlamštas ir keletas gražių žodelių primestų to nepakeičia.

Kęstutis Česonis
Baltimore, MD


AR DARBAS BUS TĖSIAMAS?

Pilypas Narutis (,,Draugas”, 2008 m. balandžio 2 d.) teiraujasi dėl Lietuvos kankinių sąrašo užbaigimo, tų kankinių įvardijimo jiems skirtoje Romos Šv. Petro lietuviškos koplyčios sienoje. Kilnus klausimas. Be Naručio suminėtų žymiųjų Lietuvos kunigų: Sušinsko, Lipniūno, Ylos, per vieną nacių ir dvi sovietų žiaurias okupacijas (vien per 14 metų vykusios ,,miško brolių/sesių” veiklos) Lietuva turi dešimtis tūkstančių kankinių, vardais žinomų ir nežino-mų, dar ne ,,šventųjų”, nesutalpi-namų vienoje sienoje. Ir kas surinks visas jų pavardes iš šimtų Sovietijos Gulagų?

Narutis mini ,,Lietuvos kariams kankiniams” pastatytą koplyčią ,,Vokietijoje, Flosenburge, prie Miuncheno”. Tikslumo sumetimais žiemryčių Bavarijos miestelis Flossen-biürg, arti jo buvęs nacių koncentracijos lageris (su 18 tautybių 73,296 aukomis) yra tarp Weiden (Meierhof-Hammerweg lietuvių DP stovykla 1945-1949 m.) ir Tirschenreuth, 15 km atstumu nuo vakarinės Čekijos sienos, tarp Bayreuth ir Regensburg, toli nuo Muenchen. Vien žuvusių lietuvių (nebūtinai karių) – 2,480. Vargiai ar žinomos visų jų pavardės. 1947 m. gegužės 27 d. miestelyje, be masyvaus aukoms bendro paminklo, amerikiečių karinės vadovybės su-rengtoje iškilmingoje pagerbimo šventėje lagerio srityje, vysk. J. Padolskis aukojo šv. Mišias, pašventino paminklinę koplyčią. Pirmame lange šalia altoriaus – Aušros Vartų Marijos vitražas, sukurtas a. a. architekto Adolfo Tyliaus (tik trumpai pabuvo Weidene, po to išvyko su šeima į Ispaniją, o vėliau – į Kolumbiją, Pietų Amerikoje), su įrašu” ,,MEMENTO 2480 MARTHYRUM LITUANORUM” ir lietuvių paminklinis ant-kapis ,,Lithuania. Čia nukankinta 2,480 lietuvių už gilią tėvynės meilę ir Lietuvos laisvę.”

Artėja baisioji birželio 14-15 diena. Kaip prisiminsim, kad ir be sąrašo (skausmu širdy ir ašara aky?), žuvusius kankinius, tremtinius, šiandien bevardžius, nors ir ne šventuosius?

Edmundas Petrauskas
London, Canada


ŽALINGAS GEGUŽIUKAS

Gegužiukas, tas nešvarus paukščiukas, kaip jis išplovė kai kam smegenukus.
Ne „etatiniai” laiškų rašytojai, tačiau įpratę tiesos mylėtojai
Ne pudruoja suodžiais gegužiuką, nes jis pats išlindo kaip juodas kipšiukas.
Apskundęs brolius per kelis žemynus, pripūtė šūsnį pasipiktinimų.
Neskaitykite ponas Pr. Zaranka, jei jums nepatinka tokia atranka.

Stasė E. Semėnienė
Baraboo, WI
 

JEI VEIKLA BUS GRĮSTA BENDRADARBIAVIMU IR SUSITARIMAIS

Gerai, kai tauta turi atstovų, kurių poelgiais gali didžiuotis visi. Darius Udrys turi tokią galimybę asmeniškai. Jo prosenelė buvo žmogus, kuris rizikuodamas gelbėjo nekalto žmogaus gyvybę. Toks atminimas turėtų būti brangus kiekvienam. Tai įtakoja ir žmogaus pasaulėžiūrą. Būčiau daug laimingesnė, jei kas nors iš mano artimųjų būtų išdrįsęs taip pasielgti tuo visiems nežmonišku metu. Jokios žalos mums niekas negalėtų padaryti, jei patys nesijaustumėm kalti...

Buvo pasisakymų, kaltinančių D. Udrį dėl padarytų žingsnių, susijusių su Lietuvių tautinių šokių švente. Žinoma, galima matyti tik neigiamą to pusę. Tačiau visada galima pamatyti ir teigiamą. Nereikėtų visko suvesti tik į savanaudiškumą. Gal tai bus naudinga visiems ir daug platesne prasme?

Gal turiu per daug idealizmo. Ne visada žinau, kaip praktiškai spręsti problemas. Tačiau iš gyvenimo patirties visi žinom, kad kai kurių žmonių prigimtis labiau linkusi prie praktinės veiklos. Tokie žmonės veržte veržiasi įveikti kliūtis. Jauni žmonės tai išreiškia daug energingiau ir, aišku, juos dažnai patraukia sritis, kur „vandenys užsistovėję”. Na, konkrečiai kokia nors sritis gali priklausyti nuo daug ko: būdo bruožų, kompetencijos, patirties, aplinkybių, pasaulėžiūros... Todėl jei atsiranda energingų jaunų žmonių, kurie gali ir nori veikti, kodėl reikėtų juos „pliekti” (beje, tuo pabrėžiant savo priešiškumą konkrečiu klausimu)?

Džiugu, kad mūsų mylima Šokių šventė gali vykti ir be kitataučių pagalbos (ir valio! – tikiu, kad ji ir toliau sklandžiai gyvuos). Ir akivaizdu, kad perspektyva šiais laikais žmonijos laukia tada, jei veikla bus grįsta bendradarbiavimu ir susitarimais. Stenkimės praplėsti akiratį ir ieškokime pusiausvyros visame kame.

Rasa Morkevičiūtė,
Boston, MA



BUVAU LABAI IŠSIGANDUSI

Noriu papasakoti apie „broliškos tautos”, t. y. lenkų, išdaigas. Buvau grįžusi į Lietuvą tada, kai pirmą kartą lenkai „saugojo” Lietuvos oro erdvę. Gyvenu Šiauliuose 4 aukštų name, pirmame aukšte. Darbavausi virtuvėje ir staiga – namas dreba (Chruščiovinis), langai barška. Žvilgt pro langą – ogi didžiulis naikintuvas prieš virtuvės langus, taip žemai, kad net rusai nėra taip chuliganiškai pasielgę, nors mes, šiauliečiai, esame jų matę labai daug, net vienas kito negirdėdavome, apie ką kalbėjome. Lenkai taip tyčiojosi iš mūsų tą dieną net porą kartų, o ir sklandytuvą buvo apsupę: vienas skrido virš galvos, o kitas – sklandytuvo apačia, o sklandytojas buvo apmiręs iš baimės. Tai tiek baimės ir išgąsčio jis patyrė iš „broliškos tautos”.

Gegužės 5 d. išsiunčiau siuntinukus į Lietuvą lėktuvu per lenkų firmą (5034 S. Archer Ave.). Šiandien gegužės 27 d., bet siuntinių dukros dar negavo. Klausiu, kodėl taip ilgai keliauja siuntiniai, juk sumokėjau po 100 dol. už greitą pristatymą. Atsakymas buvo, kad bus pristatyta per 30 dienų. Tai toks greitas jų pristatymas – vėžlio žingsniu.

Gražina Šiaučiūnienė
Orland Park, IL


PROTO MANKŠTA 2 ARBA ATSAKYMAS J. GAILAI

Gerb. Juozas Gaila („Draugas”, 2008 m. gegužės 21 d.) ilgame laiške tarp kito rašo: „Gerb. Petro Pagojaus sakinys apie kažkokį mano kovojimą ir viršenybę yra taip netaisyklingai lietuviškai parašytas, kad sunkiai suprantamas. Jei tai buvo noras mane įžeisti, tai pavyko. Taip, įžeidė.” Tikriausiai tas sunkiai suprantamas sakinys būtų buvęs suprantamesnis, jei būčiau parašęs: „Ar ne per daug Juozas Gaila, kaip buvęs PLB valdybos pirmininkas, užsimojo, galbūt ir neužtarnautus nuopelnus priskirti PLB?”
Kadangi gerb. Gaila neseniai paminėjo „Drauge”, kad tarp VLIKo ir PLB buvo trintis, jokio noro neturėdamas įžeisti Gailos, parašiau tą paprasčiausią pastabėlę. O kadangi gerb. Gaila įsižeidė, tai aš labai, labai dėl to atsiprašau. Bet manau, nors galiu ir klysti, kad įsižeisti nebuvo dėl ko – nes nei žmogaus asmenybė, nei jo orumas nebuvo ir nėra paliestas.

Gerb. Gaila padarė pastabą. Jis rašo: „Nesuprantu, kodėl jis (P. Pagojus – Red.) rašo: ’mūsų’ tartum būtų kitas komitetas – ne mūsų.” Čia aš ne visai teisingai pasisavinau Gailos rašymo stilių, nes jis rašo: „Australijos vyriausybei oficialiai Pabaltijo kraštų inkorporacija, mūsų PLB ir...” Dar kartą labai atsiprašau.

Petras Pagojus
Detroit, MI



IŠ KIENO KIŠENĖS

Labai aiškiai ir gerai Algimantas Gečys (,,Draugas” 2008 m. gegužės 24 d.) išdėstė visas priežastis, kodėl Lietuvai ne tik naudinga, bet ir svarbu išlaikyti išeivių lietuviškumą. Lietuvių bendruomenės, lituanistinės mokyklos, vasaros stovyklos, išeivių žiniasklaida ir t.t. – visa tai yra gera, naudinga ir remtina. Po šiuo teigimu aš irgi pasirašau ir tikiu, kad Vitalija ir Jonas Dunčios turbūt irgi tam neprieštarauja.
Tačiau gerb. Gečys neatsakė į pagrindinį klausimą: Kodėl visa tai remti yra geriau iš Lietuvos lietuvio kišenės, o ne iš pačių išeivijos lietuvių kišenių? Konkrečiausias atsakymas į tai Gečio straipsnyje yra, kad ,,Jei surandami milijonai pastatyti prabangų stadioną Panevėžyje”, tai kodėl ir ne mums, išeiviams? Reiškia, grįžtame prie to pačio: jeigu visiems duoda, reikia imti ir mums.
 
Donatas Januta
San Francisco, CA

DĖL PAVELDO IŠLAIKYMO

Chicago Šv. Kazimiero kapinių vaizdas po truputį keičiasi. Nors diena buvo itin graži, šių metų Atminimo dienos (gegužės 25 d.), 10:30 val. r. šv. Mišiom sustatytos kėdės liudijo, kad buvo laukta žymiai daugiau žmonių nei jų atvyko. Galimos priežastys – pabrango benzinas, silpsta ir sensta vyresnieji, jaunimas pasimeldžia namuose…
Tačiau ne vienas, kuriam pastaruoju metu teko lankytis Šv. Kazimiero kapinėse, pastebėjo, kad tarp mūsų gražiųjų lietuviškais, tautiniais motyvais išpuoštų paminklų pradėjo kilti labai skirtingi, kitos etninės kultūros paminklai. Šį kartą net teko matyti 71 sklype vykstančią nemažos apimties gegužinę. Mums tai nėra įprasta, tačiau meksikiečiai, kurie dabar laidojami Šv. Kazimiero kapinėse, pagal labai senas tradicijas ne tik lanko, bet ir ,,dalijasi’’ su mirusiais artimaisiais savo atsineštu maistu ir gėrimu. Visiems jų papročiai yra brangūs, bet paprastos švaros vardan norėtųsi, kad tai nebūtų daroma ir ant lietuviškų kapaviečių.

Jei neklystu, JAV yra ne vienos katalikų kapinės, kur mūsų tautiečiai yra laidojami tam tikroje kapinių dalyje. Taip savotiškai pagerbiamas tautinis ir kultūrinis paveldas. Kažin, ar Chicago meksikiečių bendruomenė apie panašią situaciją, laidojant savuosius Šv. Kazimiero kapinėse, kada nors domėjosi ar teiravosi?

Ritonė Rudaitienė,
 Lemont, IL


ĮDOMESNIS ,,DRAUGAS”

Jau daug metų skaitau „Draugo” dienraštį ir paskutiniu laiku jis pradėjo darytis vis įdomesnis. Pagerėjo išdėstymas, atsiranda vis įdomesnių straipsnių ir aprašymų.
Būtų gera daugiau pasirodančių juokų, aforizmų ir kt.

Pašto pristatymas pirma klase pagerėjo. Užuot kaip anksčiau atėjus po penkis iš karto, dabar ateina po du. Pašto išlaidos sumažėtų, jei būtų siunčiama po dviejų dienų laikraščius.

Linkėtina „Draugui” ir toliau augti.

Stasys Prakapas

PATIKSLINIMAS

,,Draugo” 2008 gegužės 20 d. laidoje aprašydamas msgr. Francis Szczykutowicz 50 metų kunigystės jubiliejaus minėjimo iškilmes, praleidau vieną svarbią detalę, būtent kad vietinės LB apyl. v-bos pirm. Elena Žebertavičienė jubiliatą apjuosė mūsų tautine juosta ir įteikė JAV LB padėkos raštą už jo nuopelnus lietuviams, šv. Teresės parapijos Sunny Hills parapijiečiams bei lietuviškos veiklos 20-ties metų S. H. fotografijų albumą.  Praleidimas mano – mea culpa!

Alfonsas Nakas
Sunny Hills, FL


ŠIŲ DIENŲ IŠEIVIŲ KARTA GALI BŪTI REIKALINGA PAČIAI LIETUVAI

Skaitant lietuviškus laikraščius tenka susidurti su įvairių žmonių nuomonėmis dėl teikiamos paramos išeivijos lietuviams. Džiugu, kad Algimantas Gečys išdrįso eiti ,,prieš plauką” ir išsakyti visiškai naujas mintis dėl Lietuvos Vyriausybės teikiamos paramos išeivijos lietuviams (A. Gečys, ,,Ar priimdami paramą vien tik skriaudžiame Lietuvą?”, ,,Draugas”, 2008 m. gegužės 24 d.).

Ankstyvesniais išeivijos metais mūsų niekas nerėmė, kapstėmės, kaip galėjom, nes norėjom, kad mūsų išeivių karta neužmirštų Lietuvos ir lietuviškumo. Tuometinė Lietuvos komunistinė Vyriausybė neteikė jokios paramos, nes jos tikslas buvo, kad išeivija kuo greičiau nutautėtų ir nesudarytų sunkumų dėl okupacijos. Dabartinės Lietuvos Vyriausybės pagrindinis tikslas turėtų būti – mokyklų ir kultūrinio gyvenimo išeivijoje rėmimas, siekiant išlaikyti meilę Lietuvai ir jos kalbai. Šių dienų išeivių karta gali būti dar labai reikalinga pačiai Lietuvai.

Grįžkim į tuos 1918 metus ar vėliau, kada Lietuva, atgavusi Nepriklausomybę ir pati būdama varge, rėmė Pietų Amerikoje gyvenančių lietuvių veiklą. Šių dienų Lietuva yra daug turtingesnė ir pati gavusi daug paramos iš išeivijoje gyvenančių tautiečių.

Sunkiai suprantami A. Gečio išvardytų asmenų išpuoliai prieš gautų pinigų lietuvybei išlaikyti panaudojimą. Ar jie nori, kad išeivijos lietuviai nutautėtų ir uždarytų ,,duris” į tėvų žemę? Asmenys, kurie kalba ar rašo prieš gautų pinigų iš Lietuvos panaudojimą, turėtų atidžiai perskaityti šį A. Gečio straipsnį arba Alekso Vitkaus straipsnį ,,Užsienio lietuviai – padeda Lietuvai ar ją skriaudžia?” ir vietoj to, kad išeivius vadintų ubagais, susigėsti.

Antanas Paužuolis
Chicago, IL


GEGUŽIUKAS

Kai jau nutupdom ,,Draugo” laiškų skyriuj kokį ,,paukštį”,
tai apie jį nebaigiam pusę metų taukšti…
 
Turbūt keli ,,etatiniai” laiškų rašytojai tiki,
kad be jų išminties ,,Draugas” būtų išnykęs?
 
Todėl ir antrina, ir tretina pašaipos žodį,
Pudruoja žmogų – brolį suodžiais…
 
Ar nereikėtų pagaliau susimąstyti –
ir ,,Draugo” ,,paukščių” nelaikyti?!
 
Pr. Zaranka,
Livonia, MI

PATIKSLINIMAS

Zenonas V. Rekašius savo straipsnyje ,,Turtingoji Lietuva šelpia skurstančią lietuvišką Ameriką” (perspausdintas iš www.lrt.lt š. m. gegužės 20 d. ,,Drauge”) rašo: ,,Ši ponios Marijos Remienės vadovaujama taryba (JAV LB Kultūros taryba – Red.) gavo daugiausiai paramos – 25,248 LT, kelionių į JAV lietuvių stovyklavietes, filmavimo, montavimo išlaidoms (,,Dokumentinis filmas apie JAV lietuvių stovyklas”).” Toliau jis rašo: ,,Tad būtų gėda prašyti, kad bendruomenės Kultūros tarybos pirmininkei kelionės iš Čikagos į Dainavos stovyklą išlaidas apmokėtų Lietuvos mokesčių mokėtojai.”

Turiu pareikšti ponui Zenonui Rekašiui, kad aš nuo 2006 m. nesu JAV LB Kultūros tarybos pirmininkė. Buvau paprašyta LB Krašto valdybos parašyti prašymą dėl JAV stovyklų istorijos įamžinimo, kaip buvusi LB Kultūros tarybos pirmininkė. Tuos metus LB buvo paskelbusi ,,Stovyklos metais”. Daugiau nieko bendro neturiu nei su gautais pinigais, nei su filmavimu.

Be to, nevažinėjau į jokias stovyklas ar į Lietuvą bei suvažiavimus už Lietuvos ar LB pinigus. Visada ir visur pati apsimoku savo uždirbtais pinigais. Turiu pabrėžti, kad už ilgametį lietuvišką darbą nesu gavusi nė vieno dolerio ar lito.

Marija Remienė
Westchester, IL



MANKŠTINU PROTĄ

Seną protą brandinti bei lavinti nėra tas laikas, bet jį pamankštinti, kaip ir seną kūną, būtinai reikia tiek, kiek sena širdelė leidžia.

„Drauge” 2008 m. gegužės 3 d. nr. 87 Juozas Gaila „Apmąstymai iš Ellicott miestelio. Kitokios kalbos ilgesys” rašo: „Australijos vyriausybei oficialiai pripažinus Pabaltijo kraštų inkorporaciją, mūsų PLB ir Kanados LB protesto balsas buvo išgirstas ir naujoji  Australijos vyriausybė grįžo prie nepripažinimo.”

Reikia tikėti, kad J. Gailai, kaip kovojusiam su Vyriausiuoju Lietuvos Išlaisvinimo Komitetu dėl viršenybės teisių PLB, yra gerai žinoma, kad  Australijos vyriausybei oficialiai pripažinus Pabaltijo kraštų inkorporaciją ir mūsų Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas protestavo. Tai jau istorija. O jos slėpti nedera, nesvarbu, kokia ji būtų.

Ar ne per daug J. Gailos užsimota, galbūt ir nepelnytai, pasigirti? J. Gailai tikslinant gen. J. Kronkaičio politinės kalbos netikslumus, jam pačiam gerai žinomus istorijos faktus nederėjo nuslėpti.

Petras Pagojus
Detroit, MI


NEVIENODAI PROTESTUOTA

Gerb. Petras Pagojus priekaištauja, kad aš savo rašiny nepaminėjau, jog „ir mūsų Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas protestavo”. Nesuprantu, kodėl jis rašo „mūsų”, tartum būtų buvęs ir kitas komitetas – ,,ne mūsų”. O kad nutylėjau dėl jo protestavimo, tai jis teisus. Nutylėjau, nes nenorėjau rašyti apie tai, kas nemalonu, o dabar esu tiesiog priverstas apie tai rašyti.

Australijos vyriausybei pripažinus Baltijos valstybes Sovietų Sąjungai ir jos premjerui vykstant į Maskvą, 1975 m. rugpjūčio 3 d. naktį Australijos LB pirm. Vytautas Neverauskas ir kitų apylinkių pirmininkai paskambino tuometiniam PLB pirm. Broniui Nainiui, prašydami organizuoti protesto veiklą. B. Nainys kreipėsi į visų kraštų Lietuvių Bendruomenes, kad jos visais galimais būdais pareikštų protestus, taip pat į VLIKą, kviesdamas veikti kartu. Jis pats buvo maloniai priimtas Australijos konsulo Čikagoje, ten magnetofone įrašė lietuvių protestą Australijos valdžiai. Iš įvairių apylinkių pradėtos siųsti protesto telegramos ir vien tik iš „Margučio” patalpų Čikagoje buvo išsiųsta jų apie 900. Prieš tai buvo organizuojama Amerikos lietuvių ekskursija į Australiją, B. Nainio planas buvo pasinaudoti ta ekskursija ten nuvykus, padedant Australijos lietuviams su protestu. Tuometinis VLIKo pirmininkas Kęstutis Valiūnas ne tik pats nevyko, bet priešinosi B. Nainio vykimui, atkalbinėjo jį nuo to ir pagaliau, santykiams įsitempus, pareiškė PLB valdybos pirmininkui draudžiąs į Australiją vykti. Jo motyvas buvo, kad nevykdami į Australiją kaip tik ir išreiškiame savo protestą. Nesupratau tokio protestavimo būdo aš, nesuprato ir PLB pirmininkas B. Nainys, todėl į Australiją nuvyko. Australijos lietuvių dėka jam buvo išgautas susitikimas su opozicinės partijos pirmininku, kuris pažadėjo, jo partijai laimėjus artėjančius rinkimus, tą nelemtą pripažinimą atšaukti. Tuo tarpu JAV LB valdybos atstovas Algimantas Gureckas lankėsi Australijos ambasadoje Washington, DC su JAV LB protestu. Kaip žinome, Australijoje rinkimus laimėjo opozicinė partija, pripažinimas buvo atšauktas, Algimantas Gureckas buvo pakviestas į Australijos ambasadą, kur buvo atsiprašyta Amerikos lietuvių ir net išreikštas buvusios valdžios apgailestavimas už padarytą klaidą. Naujoji Zelandija pripažinimo neatšaukė, o jos ambasadoje besilankančiam JAV LB atstovui buvo labai grubiai atsakyta kad ji, Australija neseks, nes Lietuva yra visada buvusi Rusijos dalis (Naujoji Zelandija Lietuvos nepriklausomybę pripažino 1991 m. rugpjūčio 28 d.). Norėčiau pabrėžti, kad tais laikais nei PLB, nei JAV LB valdybos jokių apmokamų tarnautojų neturėjo ir visi važinėjimai, ambasadų lankymas, memorandumų, protestų, telegramų tekstų rašymas buvo atliekamas poilsio ar net nusiėmimo nuo darbo metu.

Gerb. Petro Pagojaus sakinys apie kažkokį mano kovojimą ir viršenybę yra taip netaisyklingai lietuviškai parašytas, kad sunkiai suprantamas. Jei tai buvo noras mane įžeisti, tai pavyko. Taip, įžeidė.

Juozas Gaila
Ellicott City, MD

ALBINAS GRIGAITIS IR DAINAVA

Skaitėme Elenos vardu pasirašytą straipsnį iš Sunny Hills, FL, kuriame rašoma, jog Albinas Grigaitis sulaukė 90-ties metų. Ten labai suglaustai, tiesiog šykščiai prabėgta per jo gyvenimą, o jo ryšys su Dainavos jaunimo stovykla prie Manchester, MI visai net nepaminėtas. Turbūt nepaminėtas todėl, kad, būdamas kuklus, jis apie tai nėra savo naujiems kaimynams net minėjęs.

Mano pažintis su sukaktuvininku kaip tik ir prasidėjo su Dainava 1981 metais. Tais laikais daug lietuvių iš Detroit apylinkių persikėlė gyventi prie Dainavos ir kitoje kelio pusėje esančių šaulių ,,Pilėnų”. Iš jų prisimenu Adolfą Vasiulį, Stasį Garliauską, Juozą Rutkauską, Vladą Šalkauską. Tarp jų buvo ir Albinas Grigaitis, savo rankomis pasistatęs gražų namą už poros mylių nuo minėtų stovyklų.

Albinas Grigaitis turėjo daugybę talentų bei ,,amatų”. Jis Dainavai daug padėjo su elektros įrengimais, remontais, statybomis ir gaspadoriška priežiūra. Leidinyje ,,DAINAVA 30”, išleistame 1986 m., skaitome, kad jis stovyklai nuoširdžiai talkininkavo. ,,Nespėdavai jo paprašyti ko reikia ir, žiūrėk, jau atlikta! Su tokiu žmogumi buvo vienas malonumas dirbti, ypač kai buvo galima ir pajuokauti”, — rašė Gražina Kriaučiūnienė. Šalia darbo jis labai mėgo skaityti ir buvo dažnas svečias miestelio bibliotekoje. Mėgo savo kūrybinius talentus išreikšti tapydamas drobėje ir skaptuodamas medį. Žemutinis jo namų aukštas buvo jo sukurtų paveikslų galerija. Viena jo medžio skulptūra tebepuošia mūsų namą, o kitas jis išdalino savo draugams, papuošė Dainavą.

Įdomiu sutapimu kažkas šiandien darbovietėje man ant stalo paliko kortelę, sakančią kad amžius tėra tik skaičius. 90 irgi yra tik skaičius, bet prasmingas ir prisimintinas. Ilgiausių metų mielam Dainavos bičiuliui, naują gūžtą susisukusiam saulėtuose Florida valstijos kalneliuose!

Romualdas Kriaučiūnas
Lansing, MI

AR ČIA YRA KOKIA NORS KLAIDA?

Perskaičiusi „Draugo” 2008 m. balandžio 24 d. dienraštyje Stasio Goštauto straipsnį „Rašytojo teptukas”, noriu užklausti gerb. Goštautą apie Čikagos rašytoją bei dailininką Juozą Kelečių. Kiek žinau, Čikagoje vienintelis dailininkas ir aktorius buvo Jonas Kelečius, bet jis nebuvo joks rašytojas. Man – jo žmonai niekad neteko girdėti apie dail. Juozą Kelečių. Ar čia yra kokia nors klaida? Būčiau dėkinga už atsakymą.

Stasė Kelečienė
Čikaga, IL
 
VISADOS JĮ VADINAU JUOZU KELEČIU

Taip, S. Kelečienė teisi, čia mano klaida ar, tiesą pasakius — paprasčiausias neapsižiūrėjimas. Taip, Jonas Kelečius buvo aktorius, režisierius ir dailininkas, teatro personažų kūrėjas, bet ne rašytojas tikra ta žodžio prasme. Tad mea culpa, nors Kelečiaus sukurti dramos personažai gali prilygti rašytojo gabumams. Nors Jonas buvo ilgametis mano draugas, kažkodėl jį visados vadindavau Juozu Kelečiu!

Stasys Goštautas
Westwood, MA


ANTRINU J. GAILOS MINTIMS

Juozas Gaila iš Ellicott miestelio rašo įdomius straipsnius įvairiais klausimais. Ši sykį teko skaityti jo straipsnį ,,Išperėjome gegužiuką” (2008 m. gegužės 10 d.). Nors šiuo klausimu buvo parašyta nemažai, Gailos straipsnis išsiskiria savo turiniu, jame plačiau paaiškinima padėtis, nurodoma, kad aptariamas jaunas žmogus Darius Udrys prasižengė su teisybe. ,,Draugo” laiškuose jau buvo rašyta, kad gavęs PhD laipsnį, jis pasijuto pasaulio lygintoju, bet lietuvių patarlė turi vieną gerą posakį: ,,laukiu” gimęs, ,,laukiu” ir mirs. Ne mokslo laipsnis žmogų padaro visažinančiu, bet paprastas, sumanus galvojimas, nekylant į ,,aukštybes”, neteršiant savojo lizdo. Visiems yra žinomas gegutės poelgis, kada šis paukštelis nekrovęs savo lizdo, kiaušinį padeda į jau paruoštą, o ilgainiui išsiperėjęs gegučiukas išstumia tikrąjį lizdo šeimininką. Sunkiai suprantamas Kalifornijos Lietuvių Bendruomenės valdybos poelgis pakviesti į valdybą asmenį, kuris neapgalvotais veiksmais padarė daug žalos Lietuvai ir lietuviams.

Ačiū J. Gailai už rašinį, suteikusį ir man galimybę paantrinti jo straipsnyje išsakytoms mintims.

Antanas Paužuolis
Chicaga, IL



S. SEMĖNIENĖS VEDAMĄJĮ PAPILDANT

2008 m. balandžio 19 d. „Draugo” vedamajame išspausdintas Stasės E. Semėnienės straipsnis „tradicijos ir meno šventė”. Ten aprašyta ir Lietuvių tautinių šokių (LTŠ) šventės ir jų meno vadovai bei vadovės. Turiu pranešt, kad trečiosios LTŠ šventės, įvykusios 1968 m. liepos 7 d. Čikagoje meno vadovė buvo Jadvyga Matulaitienė, New York tautinių šokių grupės „Tryptinis” ilgametė vadovė. Ji tai šventei ruošėsi ilgai ir kruopščiai. Valandų valandas braižė planus, kad visi „įėjimai” ir „išėjimai” būtų tikslūs, kad kvadratai sudarytų tautinių audinių raštus. Generalinei repeticijai savo šokėjas buvo papuošusi vienodais gražiais margais sijonėliais ir baltom palaidinukėm. Tokį rūpestingą, kruopštų pasiruošimą lydėjo nepaprastai puiki sėkmė – šventė praėjo labai gražiai ir a. a. dr. Kriaučeliūnas apdovanojo ją puikiu paveikslu (rodos, dail. Puzino). Jei būtų Jadvyga Matulaitienė gyva (ji mirė 2005 metais rugpjūčio 7 d.), tai skaitydama Semėnienės straipsnį būtų labai skaudžiai pergyvenusi. Labai skaudžiai pergyvena ir buvę jos šokėjai ir visi niujorkiečiai.

Semėnienės vedamajame nepaminėta nei Dalė Dzikienė, „Berželio” tautinių šokių grupės vadovė. Ji taip pat buvo vienos LTŠ šventės meno vadovė (gaila, neatsimenu tikros datos).

Ona Barauskienė
Woodhaven, NY

NEPAMINĖTA – APGAILĖTA!

 Kažkodėl mes, lietuviai, iš prigimties sieloje kūrybingi, gabūs, sumanūs, drąsūs, darbštūs, užjaučiantys, geros širdies, labai greitai linkstam į ydas (o juk mūsų maloniosios ydos yra tie botagai, kuriais esame plakami) – kritikuoti, peikti, įtarinėti. Turėdama tai omeny, dar žinodama, jog 10 asmenų paminėjus, o 11-to – ne, būsi bėdoj, visad stengiaus neįkliūti į spąstus. Nepavyko! Pasirodo, lietuviškai mąstant, „kam klius, kam neklius, o tam Striukiui beuodegiui visad klius” — bars ne tik už pasakymą, bet ir už tai, ko nepasakei.

Štai, Ona Barauskienė savo laiške ( žr. aukščiau — Red.) priekaištauja, kad vedamajame nepaminėjau Jadvygos Matulaitienės: „Jei būtų Jadvyga Matulaitienė gyva (...), tai skaitydama Semėnienės straipsnį būtų labai skaudžiai pergyvenusi”. Abejoju! Kilnios asmenybės, kokia buvo J. Matulaitienė, dirba ne dėl garbės, jų garsinimo bei šlovinimo, bet iš meilės, idealizmo ir pasiaukojimo, tuo kaupdamos dvasinį turtą. O be to, J. Matulaitienė, būdama kukli, tauri darbštuolė, greičiausiai pasielgtų kaip tikrai gerų žmonių darbštumas bei kuklumas pasireiškia užmiršime: jie yra taip persiėmę tuo, ką daro, kad visai nepastebi, ką jau yra padarę. O savo laiku J. Matulaitienė buvo didžiai ir vertai pagerbta.

Toliau O. Barauskienė rašo: „Labai skaudžiai pergyvena ir buvę jos šokėjai ir visi niujorkiečiai.” Gaila! Jei tai yra tiesa, nuoširdžiai apgailestauju, nes tai nebuvo joks tyčinis piktas veiksmas, nei noras ar ketinimas ką nors įskaudinti. Aplinkybės vertė trumpinti vedamąjį. Todėl net ne visas tuzinas praėjusių Lietuvių tautinių šokių švenčių ir, aišku, jų vadovai nebuvo išvardyti.

Vedamasis yra įspraustas į rėmus ir negali visko pilnai aprėpti, nėra tai ir jo tikslas. Vedamasis – tai ne enciklopedija, nėra jis nei statistikos sąrašas. Užgriebi tai, kas svarbiausia. Jei vedamasis ištįsta į lankas, kaip „Drauge” jau 4 kartus pasitaikė pabaigą nukeliant į 9 psl., tai nebe vedamasis, o skiltis. Ir mano paskutinysis to neišvengė, nors prašiau redakcijos jį trumpinti.

Kiek išmanydama bent bandžiau pagal havajiečių patarimą — duoti gėles gyviesiems, o ne mirusiems!

Stasė E. Semėnienė
Baraboo, WI



AR MES ŽINOME TIESĄ?

Norisi paklausti, iš kur mes žinome tiesą? Ar ne iš nukentėjusių pasakojimų?  Ar komunistuojantys mokyti lietuviai teisingai rašo istorijos puslapius? Ar tikrai taip yra? Ar ūkininkai buvo politikos kankinami, vežami į Sibirą, ar buvo teismai, ar pasakė, už ką kankinami?

Tas pats ir su bajorais. Kada jie kankino lietuvius (mužikus), ar teismas taip nusprendė, ar įrodė kaltę? Ar bajorui nepatiko kas nors ir mužikas vargšas lietuvis buvo plakamas rykštėmis? Iš kur mes žinome tikrą tiesą, kaip vargšai lietuviai kentėjo nuo sulenkėjusių lietuvių, kurie tik lenkiškai kalbėjo, o lietuvių duoną valgė ir Lietuvos žemelę mindė? Ar ne iš pasakojimų tų, kurie tikrai tai išgyveno (Žemaitė)? Lenkams buvo pasididžiavimas, nes Lietuva lenkiška, o lietuviai patriotai – nulio verti.

Man kilo mintis dėl tų, kurie taip gina lenkomanus. Ar jie neturi lietuvių kalboje gražaus lietuviško žodžio pavadinti vertingą organizaciją, kuri tikrai būtų lietuviška? Kodėl didžiuotis lenkiškumu? Ar nemalonu būtų po tiek kentėjusios mūsų tėvynės nusikratyti komunisto ir bajoro?  Ar komunistai ir bajorai kankins mus dar šimtus metų?

Ne tik iš lenkų istorijos reikia imti, reikia suprasti ir ginti žmones – tikrus lietuvius. Vargas su tais, kurie trokšta būti ponais, nesvarbu kokiais. Nesuranda lietuviško vardo pavadinti savo patriotiškam rateliui. Jeigu nevadinti, tai nors širdyje tikrai jaustis lietuviais.

J. Eitutienė
St. Peters, MO

,,SPYGLIAI IR DYGLIAI II”

„Draugo” skaitytojai prisimena ir pasigenda anų metų Aloyzo Barono redaguojamų „Spyglių ir dyglių”... O mes dažnai skaitome labai įdomius Juozo Gailos pasakojimus, kurie tiktų ir naujiems „Spyglių ir dyglių” puslapiams. Ar nebūtų gera, kad J. Gaila sutiktų bent vieną kartą per mėnesį redaguoti „Spyglius ir dyglius II” (taip, kaip panašiai „Margutis II”)? Atsirastų gal ir daugiau humoristų, kurie mielai Gailai talkininkautų? Yra ir  E. Barškėtienė, ir kiti... „Spygliai ir dygliai II” leistų mums dažniau nusišypsoti.

Gal jau ir laikas išmesti žodį „nacionalinis”, juk tai primena nacių laikus! Kodėl negalima vietoj nacionalinio vartoti žodžių „tautinis”, „valstybinis”?

Julija Gylienė
Lemont, IL
 
KANADOS KELIAS Į ŠILUVĄ 

Esu visiškai be žodžių, nors šimtai jų svaiginančiai sukasi galvoje, sutikus Šiluvos Marijos paveikslą prie užrakintų Šiluvos Marijos laukujų, nuskurusių ,,Fire escape” durų Londone (Kanada). Kai kiti, išskyrus mane, nė žodeliu spaudoje, viešai per šiuos dvejus metus neišdrįso paminėti apie vienintelės Šiaurės Amerikoje Marijos vardu pavadintos šventovės — bendruomenės užuovėjos — mirtiną padėtį (bent tikintis išgirsti, kad ,,mes su jumis”), išskyrus sekmadieniais mus aplankančius Toronto kunigus, kurie šv. Mišias laiko pakaitalo šventovėje.

Netolimoje ateityje užsibaigianti šventovė ir tuštinama salė bus sunaikintos, Londono vyskupijai pastatą parduodant.  Galva svaigsta nuo neišsakomų minčių!

Sekmadienį, balandžio 13 d., Londono lietuvių Romos katalikų bendruomenė atsisakė Londono Šiluvos Marijos šventovės pastatui primesto vyskupijos ,,taisymo” (pakilusio nuo 50,000 iki 100,000 dol.). Sąlygos keitėsi nuo 2006 metų kas mėnesį, mažai bendraujant su parapijiečiais iš vyskupo ar jo darbuotojų pusės. Tai tęsėsi dvejus metus!

Tokia apgailėtina, nutildyta Jubiliejaus pradžia — ,,KANADOS KELIAIS Į ŠILUVĄ”!

Edmundas Petrauskas
London, ON
          

ATSIPRAŠAU

Keletą kartų esu rašiusi į ,,Draugą” ir prašiusi redakcijos neskelbti mano pavardės. Iš dalies man atrodė taip geriau, iš dalies ši „mada” paimta iš Lietuvos. Ten aš dažnai matydavau tokias pastabas. Dabar perskaičiau kai kurių nuomonę apie tai ir atsiprašau. Kitais kartais taip nerašysiu.

Rasa Morkevičiūtė
Boston, MA


IMTI IŠ UBAGO KIŠENĖS, TAI NE UBAGAVIMAS?

Perskaičiau Romualdo Kriaučiūno straipsnį ,,Ubagavimas ar bendravimas?”, kuriuo jis atsiliepia į Vitalijos ir Jono Dunčių laišką (,,Draugas”, 2008 m. balandžio 12 d.). ,,Prašovus pro šalį” gerb. Kriaučiūnui keliais nuklydimais nuo temos (Honduras, Punta Gorda, kažkokia analizė, kuri nesibaigia su ,,Gražu”), vis tiek kyla klausimas dėl autoriaus pagrindinės išvados.

Straipsnyje teigiama, kad tie pinigai mūsų JAV išeivių vardu imami iš Lietuvos lietuvio kišenės ne dėl to, kad jie mums reikalingi, bet tik kaip ,,simbolis”. Ir sakoma, kad tokio simbolinio veiksmo nereikia
kritikuoti (,,prašaunama pro šalį”).

Simbolis yra ženklas, kuris pareiškia, pažymi, įvardija arba atstovauja kokią nors ypatybę. Pvz., Vytis ir Gedimino stulpai pažymi ir pareiškia Lietuvos garbingą praeitį. Ką gi simbolizuoja ir pareiškia Amerikos lietuvių ranka, kišama į Lietuvos lietuvio kišenę?

Donatas Januta
San Francisco, CA


LR SEIMO GRUPĖS DĖL DVIGUBOS PILIETYBĖS PIRMININKUI A. LYDEKAI

Rašau jums kaip privatus asmuo, išreiškiantis tik savo asmeninę nuomonę. Labai vertinu jūsų sielojimąsi dėl galimybės, kad mūsų (išeivijos JAV — red.) prieštaravimai gali išversti jūsų formuojamą įstatymą iš dabartinių vėžių.

Ne visai suvokiu pačio įstatymo logikos. Priimdami tokį įstatymą, jūs jau nekalbate, kad ES gyvenantys lietuviai yra išskirtinis atvejis, nes tai ne vienas desėtkas žmonių, o šimtai tūkstančių. Tai jokiu būdu neišskirtinis atvejis, nors galite ir racionalizuoti, kad visi ES ribose gyvenantys jau yra bendrapiliečiai. Tokiu atveju jokio įstatymo gyvenantiems ES ribose nereikia. Atrodytų, kad Lietuva, prisijungdama prie ES ir galbūt net nesuvokdama, ką daro, anuliavo tą Konstitucijos išskirtinumo pastraipą (kodėl Konstitucinis Teismas tada nekėlė šio klausimo?) arba, pagal KT, jį mirtinai pažeidė. Šiuo atveju tai liečia visus Lietuvos piliečius. Jeigu Konstitucijos išskirtinumo pastraipa dar galioja, tuo atveju reikia priimti

Šis jūsų projektas yra diskriminuojantis ir tik dar labiau suskaldys išeiviją. Jos didžiausia dalis praras norą būti ir likti lietuviais. Vieni — geri Lietuvai (ES), kiti, už ES ribų gyvenantys, — ne, nors gali būti broliai ir seserys, tos pačios šeimos vaikai.

Kita problema bus, kai ES ribos plėsis, ten gyvenantieji pasmerktieji staiga pasidarys Lietuvai priimtini. Tad kur įstatymo objektyvumas? Ir kaip kitur gyvenantys lietuviai jausis dėl tokio išskirtinumo? Kokia jiems ir jų vaikams paskata išlikti lietuviais, bendrauti su Lietuva mokslo, verslo, sveikatos aprūpinimo, šalpos, medicinos ir kituose reikaluose, kai Lietuva juos paspyrė į užmarštį, atsisako juos pripažinti savo tautos dalimi? Ir čia kalbame apie beveik pusę milijono žmonių.

Dirbau 38 metus JAV įstatymų paruošime ir jų išleidime. Atvirai kalbant, beveik visi įstatymai, kurie buvo paremti politiniais motyvais, buvo blogi įstatymai, nes jie visuomet būdavo subjektyvūs, tarnaudavo išskirtiniams interesams ir taip sukeldavo neapykantą ir nesantaiką. Tokius reikėdavo arba anuliuoti arba vėl daryti pataisas. Tuo laikau ir jūsų suformuluotą įstatymą. Tuo tarpu įstatymai, kurie išlaikydavo objektyvumo testus, kurie be išskirtinumo, be diskriminavimo visiems lygiai galioja, tie puikiai tarnaudavo ir tarnauja visuomenės labui. Mano nuomone, geriau neturėti visai jokio įstatymo, negu turėti blogą įstatymą, ypatingai, kai jis tarnauja išsisklaidžiusiai tautai skaldyti.

Dr. Stasys Bačkaitis
Great Falls, VA

APIE ,,KAI RELIGIJA NUKRYŽIUOJA KRISTŲ”

„Kai religija nukryžiuoja Kristų” — tokiu pavadinimu š. m. kovo 22 dieną ,,Drauge” išspausdintas Alekso Mickaus aprašymas apie kun. Stanislovo Anužio atsistatydinimą iš Los Angeles šv. Kazimiero parapijos klebono pareigų. Nežadu leistis į diskusijas apie šį, išlaisvinimo teologija atsiduodantį straipsnelį. Tik noriu nurodyti kai kurias straipsnyje, o gal tiksliau būtų pavadinti — dramos veikalu, įveltas klaidas.

Kartojasi kun. Anužiui pridedamas titulas — Tėvas. Normalioje vartosenoje „Tėvas” vartojamas vienuoliui, gavusiam kunigo šventimus, nurodyti, o kunigystės neturintieji vienuoliai vadinami „broliais”.

Netrūksta straipsnyje ir spėliojimų. Pvz., asmens ar asmenų „Mary” vardu pasirašytas laiškas kardinolui, kuriame nužeminamas kun. Anužis. Tačiau laiško turinys nepateikiamas. Manau, kad šio straipsnio autorius nėra matęs to laiško, nes prelatas Gabriel Gonzales „expresis verbis” yra pareiškęs, kad arkivyskupija tuo laišku nesivadovavo.

Rašoma „(…) vienas iš parapijos tarybos narių sukurpia savo ‘faktus’ kardinolui M. M. Mahony”. Jeigu kaltinamas vienas iš parapijos tarybos narių išgalvotų faktų skelbimu, tai žurnalistinė etika reikalauja paminėti tuos faktus, idant skaitantieji galėtų patys pamatyti, ar tie faktai atitinka teisybę, ar ne. Jeigu kaltinamas parapijos tarybos narys — reikia paminėti jo pavardę, idant skaitytojai nespėliotų ir be reikalo neapkaltintų kitų tarybos narių.

Toliau tai beveik Miguel de Cervantes Saavedra ispanų inkvizicijos aprašymas: „į Los Angeles arkikatedrą atvežtas Tėvas Stanislovas po neilgo psichologinio spaudimo priverčiamas pasirašyti atsistatydinimo raštą.” Taip ir įsivaizduoji, kad surištą kun. Anužį atveža į arkikatedrą inkvizicijos teismui ir ten jį kankina, kol nepasirašo atsistatydinimo rašto. Mano turimomis žiniomis buvo kiek kitaip. Kun. Anužis nebuvo verčiamas pasirašyti atsistatydinimo rašto, o jam buvo leista pasirinkti — atsistatydinti arba toliau bus tęsiamas įvairių užmetimų, pasiekusių arkivyskupiją, tyrimas.

Toliau keliami net aštuoni teologiniai klausimai į kai kuriuos net ir bažnyčios daktarai neranda atsakymo. Tad aš net ir nebandysiu į juos atsakyti.

Straipsnelio autorius Mickus rašo: „Šimtai Tėvą Stanislovą mylinčių parapiječių — jauni, vyresni, ištisos šeimos su vaikučiais suvažiavo prie klebonijos trečiadienio vakarą”. Tame pačiame ,,Draugo” puslapyje įdėta nuotrauka tų šimtų suvažiavusių parapiječių. Pabandžiau suskaičiuoti, suskaičiavau tik 38, žinoma, gal dalis nenorėjo fotografuotis, bet kaip ten bebūtų — toli net iki šimto, o ką jau besakyti apie šimtus…

Autorius teigia, kad kuriame Draugystės Dievą, Pasigailėjimo Kiekvienam Dievą. Kiek prisimenu pagrindines tikėjimo tiesas, ne mes kuriame visokius Dievus, o Dievas sukūrė mus. Šis ir panašūs teigi niai netinka katalikiškam laikraščiui, todėl nežadu jų komentuoti. Sapienti sat.
 
Algis Raulinaitis
Burbank, CA

LAIŠKAS A. LYDEKAI, SEIMO GRUPĖS DÈL DVIGUBOS PILIETYBÈS PIRMININKUI

Gerb. A. Lydeka, Jūs turite vadovautis ne LR Konstitucinio Teismo išaiškinimu, o Lietuvių Charta, kurios autoriai – Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas (1949 m. birželio 14 d.) Jie tai parašė savo krauju, bunkeryje iš meilės savo Tėvynei ir galvodami apie Lietuvos ateitį. Štai porą pagrindinių eilučių, kurios turi būti pagrindas sprendžiant pilietybės klausimą: 1. Pasaulyje pasklidę lietuviai sudaro vieningą pasaulio lietuvių bendruomenę ir niekas negali būti prievartaujamas savo ryšį su tautine bendruomene nutraukti. 2. Lietuvis lieka lietuviu visur ir visada. 3. Savo tėvų išlaikytą lietuvių tautos gyvybę lietuvis perduoda ateities kartoms, kad amžinai gyventume. 4. Visi lietuviai yra lygūs tos pačios tautos vaikai, tarp savęs broliai.

Lietuvis savaime turi prigimtinę teisę į pilietybę. Kokia gali būti išimtis, juk JIS GIMė LIETUVIU. Ne jums duoti ar neduoti. Tai gali sau leisti tik okupantas, genocido prieš lietuvių tautą vykdytojas. Tai ne diskriminacija pagal tautybę tik lietuviui turėti dvigubą pilietybę, juk ir JAV negali būti prezidentu, jei nors ir pilietis, bet gimei ne savo noru už JAV ribų. Reta išimtis į dvigubą pilietybę gali būti tik viena – tai užsieniečiui, daug nusipelniusio Lietuvai, pagal prezidento dekretą. Atrodo, kad ir Adamkus pritaria tam, tai dar kartą klausiu, kam, gerbiamijeji, jūs tarnaujate? Tokį klausimą aš sau leidžiu paklausti daugumos lietuvių, pasklidusių visame pasaulyje, vardu – kam? Juk aišku, kad ne Lietuvos interesams.

Prezidento sveikinime Pasaulio Lietuvių Bendruomenei vasario 16 d. proga yra pasakyta: ,,žmonės visada jaus ir brangins bendrumo jausmą, kurį geriausiai išreiškia giesmės žodžiai, LIETUVIAIS ESAME MES GIMę (…)” Čia viskas pasakyta.
 
Gediminas Kairys
Lemonto Lietuvių Bendruomenės valdybos narys


S. GOŠTAUTAS IR JO VEDAMIEJI

Stasys Goštautas š. m. kovo 5 d. ,,Drauge”, skyriuje ,,Užrašai iš provincijos” parašė straipsnį ,,Vedamieji, mano eilė”, kuriame nusiskundė vedamųjų stoka.

Iki šiol neatsiliepus nė vienam skaitytojui, noriu pateikti savo nuomonę. Nors S. Goštautas savo rašinio pradžioje rašo, kad ,,Šiandien vedamieji yra virtę prabanga, nei laiko skaityti, nei rašyti, daug laikraščių apseina ir be jų”. Tai kodėl juos autorius siūlo ,,Draugo” redaktorei ar leidėjams? Atrodytų, lyg Goštauto straipsnis būtų pilnas įvairiausių patarimų, prieštaraujančių paties autoriaus išreikštai minčiai.

Aš ir daugelis dienraščio skaitytojų jaučiamės turį savo nuomonę ir nenorėtume, kad mus veiktų savo nuomonėmis kiti ar vyr. ,,Draugo” redaktorė, ar kad skaitytojai būtų ,,vedami” kaip maži vaikai, kurie klauso tik mamos.

Dienraštis ,,Draugas” netrukus švęs šimtmetį ir jo linija seniai žinoma jo skaitytojams. Tai katalikiškos, krikščioniškos minties laikraštis, neužsiimantis sensacijomis ar neleistinais, moralę žeminančiais rašiniais.

Goštautas prisikabino prie dabartinių autorių, kurie rašo vedamuosius. Jie ,,neveda” laikraščio, tik pateikia savo nuomonę, kuri nėra priešinga ,,Draugui”, nors leidėjai gali ir nesutikti su jų pareikštomis mintimis. Tai daro laikraštį įdomiu. Skaitytojai mieliau skaitys daugelio nuomonę, negu vieno redaktoriaus.

,,Draugo” skaitytojai yra pastebėję dienraščio pasikeitimą į gerają pusę. Ypač sveikintinas ,,Nuomonių ir laiškų” skyrius. Skaitytojai juos mėgsta, jie laikraščiui suteikia įvairumo.

Goštautas pabaigoje savo straipsnio patarė ,,Draugo” redakcijai (netiesiogiai) įsivelti į rinkimų politiką, parašant apie tai vedamąjį. Didžioji dalis skaitytojų tikrai nepasinaudotų politiniais patarimais, nes kiekvienas jų turi savo laisvą nuomonę.

Linkiu ,,Draugui” pasilikti prie dabartinio redagavimo stiliaus ir tęsti dienraščio leidybą iki 100 metų ir toliau.

Antanas Paužuolis
Chicago, IL

KAS PATENKA Į ,,DRAUGĄ”, O KAS NE?

Kaip turėtume suprasti redakcijos elgesį dėl neskelbiamų laiškų autorių pavardžių? Gi po kiekvienu ,,Laiškų skyriumi“ yra pastaba, kad ,,Anoniminių laiškų nespausdinsime”, tuo tarpu spausdinami laiškai, kurių autoriai lyg ir žinomi redakcijai, tik ne skaitančiai publikai. Lyg rašytų ,,Witness Protection” programoje esantis žmogus, kuriam reikalinga ypatinga apsauga nuo priešų! Kažin, iš kur atėjo toks mums visai neįprastas paprotys? Ar tai nėra dar viena Lietuvos žurnalistikos dovanėlė, nes Amerikos laikraščiuose tokių nesąmonių nebūna? Jokių išimčių nedaroma, taip pat, kaip ir, berods, būdavo anksčiau ,,Drauge”.

Specifiniai turiu mintyje š. m. kovo 26 d. ,,Drauge” paskelbtą bevardį laiškutį, kuriame abejojama A. Gečio rašytame straipsnyje (,,Draugas” 2008 m. vasario 15 d.) pateiktų faktų tikslumu. Nors nežinomas autorius Gečį apšaukė naudojant KGB metodiką, tačiau nė vieno faktiško atitaisymo nepadarė. Man tai itin įstrigo, kadangi prieš metus laiko mano pasirašyto laiško tuometinė nauja redakcija nesutiko spausdinti, motyvuodama asmeniškumu, nors nebuvo paminėta jokio žmogaus vardas ar pavardė. Įdomu, ką bandoma pasiekti tokiu redagavimu?

Tuo tarpu apie William F. Buckley, vieną įžymiausių Amerikos asmenybių, net žurnalistikos srityje, mirusį vasario mėnesį net nė žodeliu neužsiminta ,,Drauge.” Jis buvo ne tik krikščioniškos/konservatyvios ideologijos įžiebėjas, bet su savo idėjom nulėmęs Amerikos politikos kryptį. Sunku tikėti, kad nei katalikiško laikraščio redakcijai nei jos bendradarbiams, kurie, manytum, turėtų būti gerai susipažinę su šios šalies įvykiais, neatėjo mintis šią mirtį paminėti. Juk negalėjo nežinoti, nes labai plačiai nuskambėjo per visas žiniasklados priemones. Pavyzdziui, ,,New York Times” nekrologas prasidėjo pirmame puslapyje, tuo parodant, kokią svarbą to laikraščio redaktoriai skyrė šiam, nors jiems visai prieštaraujančių pažiūrų žmogui. Nenustebčiau, jei panašiai buvo ir ,,Chicago Tribune”.

Siūlyčiau ,,Draugo” leidėjams atkreipti dėmesį, į kas vyksta laikraštyje ir, jei reikalinga, nustatyti tinkamas redagavimo gaires, ypač neskelbiamų autorių atžvilgiu, kad pritaptų Vakarų pasaulio žurnalistikos taisyklėms.

Vida Morris
Cape Cod, MA


APIE A. GEČIO KRITIKĄ LAIŠKUOSE
Nieko prieš kritiką, nors ji ir griežta. Bet įdėti laišką be asmens pavardės, tai laikau nepriimtina — man tai kvepia sovietinių laikų raugu. Jei žmogus neturi drąsos pasirašyti, tai kam su juo ,,peckiotis”. Susitvarkykite.

Kęstutis Česonis
Baltimore, MD
          
SLAPUKO LAIŠKAS – NULIO VERTAS

Perskaičiusi anoniminį laišką, nukreiptą prieš A. Gečį, pasišlykštėjau rašančiojo bailio arogancija, neišauklėjimu, tiesiog akiplėšiškumu užpulti padorų, garbingą asmenį. Susikaupus, galvon dingtelėjo kadaise girdėti išmintingų asmenų pamokymai. Va, vienas jų: „Mes negalime suvaldyti kitų liežuvių, tačiau mūsų geras gyvenimas leidžia jų nepaisyti.” Iš esmės vertas dėmesio ir indų priežodis: „Dėl ko pasaulis stebisi, kad geruose užsimojimuose pasiryžėlį kankina apkalbos ir kitų neapykanta bei pagieža? Atmink, jog akmeniu metama į medį, apkibusį vaisiais!”

Anoniminis autorius visiškai nesusivokdamas tiesoje ir švaistydamasis užgauliais „KGB, kirvis, detektyvas” pravardžiavimais A. Gečio adresu, o savo ginamąjį „didvyrį” Darių Udrį apdovanodamas šauniais epitetais „darbštuolis, tikras patriotas”, išsidavė esąs arba Udrio labai artimas sėbras, arba net jo šeimos narys? Skaitytojas gali net pagalvoti, gal ir pats D. Udrys rašė? Anonimiškumas meta pragaištingą šešėlį paties rašančiojo pusėn... Kodėl žmonės nepasirašo? Jie arba netikras žinias skelbia, arba gėdinasi savo minčių, arba per daug artimi yra ginamojo asmeniui.

Šis dvasios skurdžius – pasalūnas, lyg amerikiečių nematomas „sniper”, pasislėpęs krūme, „drąsiai” šaudo, mesdamas A. Gečiui „gėda” (kas iš tiesų tik jam pačiam tinka) ir siūlydamas A. G. atsiprašyti. Už ką? Kai Udrys dar neatsiprašė visų lietuvių už privirtą košę. Sukiršinęs savuosius tautiečius, nekaltai apskundęs kitataučiams savo tautos bendruomenę, per kelis žemynus „išgarsinęs” lietuvių bjaurų įvaizdį, dar vis nenusiramina, kažką suka, verda, kunkuliuojantį viralą maišo. Užteks! Gana tų paplavų.

Nustebino ir redakcijos elgesys. Nepripažindama cenzūros, vis dėlto stebina per didelis demokratiškumas – neišbraukus asmenį užgauliojančių žodžių. Na, ką gi, pajudino skaitytojų kraujo apytaką. O skambučiais daugelis pareiškė savo nepasitenkinimą ir, greičiausiai, dar daugiau jų pasipils.

Garbingo A. Gečio paguodai, mes, skaitytojai, didžiai vertiname jo svarius, tiesius, daug atskleidžiančius straipsnius, jo nemeluotą, patriotišką veiklą, jo atneštus vaisius Lietuvių Bendruomenei, jo įnašą į Lietuvių Fondą, jo narystę  Draugo fonde bei nuolatinį bendradarbiavimą dienraštyje, kuris visad remiasi skaidruma, tiesa, demokratiškumu, tolerancija bei pagarba visiems geros valios žmonėms!

Stasė  E. Semėnienė
Baraboo, WI


GERAI, KAD ATKREIPĖTE DĖMESĮ

Romualdą Kriaučiūną straipsnį ,,Drauge” ,,Slapukai-anonimai ir atviras pasitikėjimas” (2008 m. balandžio 2 d.) parašyti paskatino ,,Draugo” dienraštyje išspausdintas laiškas asmens, nedrįsusio pasirašyti pavardės po pareikštu kaltinimu Algimantui Gečiui, kad jo (A. G.) išdėstytos mintys daug ankstesniame rašinyje nėra tikslios.

Asmuo, nedrįsęs pasirašyti po savo laišku, matyt, yra savęs negerbiąs asmuo, lietuviškai tariant, bailys ar bailė. Gerai, kad R. Kriaučiūnas atkreipė į tai dėmesį, kad tai netinka laisvoje spaudoje, o ypač gyvenant laisvę mylinčiame krašte.

Antanas Paužuolis
Chicago, IL


BULVINIAI AR MILTINIAI

Aš labai vertinu Marijos Remienės pastangas išlaikyti lietuvybę išeivijoje. Išskyrus jos balandžio 2 d. laiško ,,Netikslus Draugo fondo išlaidų apskaičiavimas” paskutinį paragrafą, su tuo laišku visiškai sutinku.

Bet tiesa yra tiesa. Kriaučiūno ,,išlaidų santykis” ,,Draugo” kovo 20 d. straipsnyje, kuriame jis priskiria Draugo fondui tik 2 proc. administracinių išlaidų, yra daugiau tinkamas maišyti chemikalus arba blynus kepti.

Savo laiške (,,Draugas”, 2008 m. kovo 27 d.) aš iškėliau klausimą apie Kriaučiūno analizės metodiką, kuri neteisingai padaugino Lietuvių Fondo administracines išlaidas dvigubai, trigubai ar net keturgubai. Kriaučiūnas minėtame straipsnyje Draugo fondą pateikė kaip pavyzdį palyginimui. Nesiginčiju su Draugo fondu. Draugo fondas yra tvarkomas sąžiningai ir tvarkingai. Tegyvuoja jis šimtą metų.
Bet atsiminkite, visas FINANSINIS pasaulis lygina išlaidas su pajamomis, o ne išlaidas su išlaidomis, taip gauname 12 ir 15 proc. administracinių išlaidų Draugo fonde 2004 ir 2005 metais.

Kažkoks kitas pasaulis skaičiuoja: vienos dalies kiaušinio santykį su dviem dalim miltų ir gal 2 proc. pieno riebalų, bet ne 2 proc. administracinių išlaidų.

Pijus Vincas Stončius
Orland Park, IL


LF ADMINISTRAVIMO IŠLAIDOS

Per 2007 m. LF narių suvažiavimą Udrys iškėlė klausimą dėl kai kurių LF išlaidų dydžio ir jų reikalingumo. Tuo metu aš į tas pastabas nekreipiau dėmesio, nes, mano nuomone, buvo svarstomi svarbesni reikalai – kai kurių Tarybos narių sumanymas advokatų parengtų naujų įstatų pagalba „prichvatizuoti” LF Tarybos vienvaldystei.

Š. m. kovo 20 d. „Drauge” R. Kriaučiūno vedamajame pateikiama paskutinių 5 metų LF pajamų ir išlaidų sąmata. Iš to aiškiai matosi LF administracinių išlaidų šoktelėjimas nuo 21:79 santykio 2003 metais iki 35:65 2007 metais. Pagal R. Kriaučiūną, šiais 2008 m. administracinėms išlaidoms numatoma išleisti 39 proc. LF pajamų. Tai, mano nuomone, yra netoleruotinas administracinių išlaidų dydis.

Netrukus ta pačia tema kovo 27 d. „Draugo” laiškų skyriuje pasirodė P. Stončiaus straipsnis. Jame pateikiami visai kitokie, tiesiog priešingi LB pajamų ir išlaidų santykiai. Čia P.  Stončius nepateikia jokių skaičių, tik operuoja pajamųi-šlaidų procentais. Pagal jį, paskutinių 5 metų laikotarpiu LF administracinės išlaidos buvo vos 14.07 proc., o ne 28 proc. kaip R. Kriaučiūnas pateikia.

Prieš keletą metų Amerikos žiniasklaidoje mirgėjo „Enron”, „Tyco International” ir kitų kompanijų skandalai, kai jų vadovai, pasinaudodami atskaitomybės specialistų gudravimais, iššvaistė ir pasisavino dideles tų kompanijų sumas pinigų. Vėliau vykę teismai tų kompanijų vadovus pripažino kaltais.

Kaip airių posakis sako, katei galima nulupti kailį keliais būdais. Net tokia palyginti griežta atskaitomybės sritis turi savo variantų, toleruojamų IRS. Tai yra vadinama „Creative  Accounting”. Žiūrint į R. Kriaučiūno ir P. Stončiaus pateiktus procentus, matosi tokio „Creative Accounting” šešėlis. Skirtumas susidaro naudojant skirtingą skaičiavimo metodiką. Atrodo, kad į pajamas P. Stončius įtraukia tais metais LF narių įneštas sumas kaip gaunamą LF pelną, tuo tarpu R. Kriaučiūnas naujų LF įnašų neskaičiuoja kaip pajamų, o tik jų nešamą pelną.

Galbūt ateinantis LF narių suvažiavimas šį pajamų-išlaidų klausimą svarstys ir sugebės pašalinti tolimesnį LF narių ginčą šiuo svarbiu klausimu.

Jeronimas Tamkutonis
Chicago, IL


NEGALIMA TYLĖTI IR FANTAZUOTI, KAD LIETUVA DABAR TOKIA, KOKIĄ MES JĄ NORIME MATYTI

Labai įdomu buvo skaityti ,,Drauge” kovo 6 d. straipsnį apie Vasario 16-tosios dienos minėjimą Detroite. Ypatingai sudomino LR generalinio konsulo Arvydo Daunoravičiaus išsakyti žodžiai apie dabartinę Lietuvą: ,,Žinoma, yra ir neigiamų dalykų, bet juos iškeldami, nekritikuokime ir nežeminkime Lietuvos vardo. Lietuva yra tokia, kokią mes norime ją matyti.”

Atrodo, kad Daunoravičius pataria mums kišti galvą į smėlį ir tylėti apie viską, kas Lietuvoje negerai. Atrodo, kad jis yra ypatingai suinteresuotas, kad užsieniečiai nieko neigiamo apie Lietuvą iš mūsų lūpų neišgirstų.

Dvejus metus tarnavau JAV ambasadoje Vilniuje ir galiu be jokių abejonių pareikšti, kad Vakarų užsienio atstovai yra puikiai apie padėtį Lietuvoje informuoti — gal net geriau, kaip patys Lietuvos gyventojai. Užsieniečiai gerai žino, kad korupcija Lietuvoje auga, o ne mažėja. Jie puikiai žino, kad svarbiausius Lietuvos vyriausybės postus užima buvę komunistai ir KGB-istai. Nuo jų taip pat nepaslėpsime, kad 10 proc. Lietuvos gyventojų jau pabėgo į užsienį. Jiems aišku, kad teisėsauga Lietuvoje panašesnė į TSSR, o ne į demokratinės valstybės sistemą. Jie žino, kad Lietuva atsisakė pripažinti Lietuvos pilietybę tiems, kurie gyvena užsienyje.  Jie negali nepastebėti, kad energetikos klausimai sprendžiami tikrai ne Lietuvos naudai, kaip liudija ,,The Economist Intelligence Unit” straipsnis. Jie mato, kaip Lietuvos prezidentas buvusius KGB-istus apdovanoja ordinais prieš Nijolės Sadūnaitės akis, bet į metinius tremtinių susirinkimus, kuriuose tūkstančiai dalyvauja, pasirodo retai.

Visi šitie faktai ir dar daugiau užsieniečiams ir mums yra gerai žinomi, bet dėl to jie nesmerkia Lietuvos, nes tiki, kad su laiku Lietuvoje įsitvirtins tikra demokratija. Tuo pačiu tiki ir dauguma lietuvių, tarp jų ir aš. Tačiau laukiant tos dienos negalima tylėti ir fantazuoti, kad Lietuva dabar tokia, kokią mes ją norime matyti. Tokie Generalinio konsulo žodžiai gali patikti tik tiems, kurie ištikimai tarnavo okupantui, o dabar Nepriklausomoje Lietuvoje gyvena iš korupcijos ir tikrų Lietuvos patriotų prakaito.
 
JAV ats. plk. Romas Kilikauskas
Springfield, VA



AR TAI DORAS PRAŠYMAS?

Šeštadienio, kovo 29-tos, ,,Draugo” laidoje Vitalija ir Jonas Dunčiai atviru laišku PLB ir JAV LB vadovybėms kelia labai jautrų esminį klausimą: ar dora JAV gyvenantiems lietuviams savo veiklai prašyti piniginės paramos iš Lietuvos valdžios, tiksliau — iš mokesčių mokėtojų, iš kurių dabar gal net 20 nuošimčių vargsta ant skurdo ribos. Dunčių atsakymas labai aiškus – NE.

Kiek JAV gyvenančių lietuvių su tuo atsakymu nesutiks?

Su šiuo klausimu rišasi daug ir kitų klausimų, kol kas dar vis be atsakymų. Pvz., ir Lietuvių Fondo pelno paskirstymas. Tad ar nebūtina ir neatidėliojant PLB ir JAV LB vadovybėms Dunčių iškeltą klausimą labai atidžiai išnagrinėti, pasidaryti išvadas, jas paskelbti ir kviesti JAV lietuvių visuomenę jų laikytis?

Bronius Nainys
Lemont, IL
   
          

BŪTŲ DIDELIS KULTŪRINIS NUOSTOLIS

,,Draugo” dienraštyje keli asmenys kėlė klausimą, kur yra lietuviškų knygų telkiniai — bibliotekos? Klausėjams atsakė Lietuvių Bendruomenės Kultūros tarybos pirmininkė Dalė Lukienė, pateikdama ilgoką sąrašą vietų, kuriose galima rasti didesnį lietuviškų knygų skaičių.

Lietuviškai skaitančioji visuomenė yra labai dėkinga D. Lukienei už jos pastangas surandant lietuviškų knygų telkinius. Reikia manyti, kad didesni lietuviškų knygų telkiniai yra ir atskirų asmenų namuose ar organizacijų knygynėliuose.

Kultūros tarybos pirmininkė viena nepajėgs surinkti visų knygų, todėl ji prašo jai talkinti ir jos darbą paremti pinigais. Senoji išeivijos karta, o gal ir sekančioji, iškeliaus į Amžinybę, ir knygos gali būti išmestos. Tai būtų didžiulis kultūrinis nuostolis, kai Lietuvos mažesnių vietovių knygynai ir bibliotekos laukia knygų pasiskaityti.

Antanas Paužuolis
Chicago, IL


,,IN LOVE WITH LITHUANIA”

Neseniai pirkau „Draugo” knygynėlyje lietuvišką DVD „In love with Lithuania”. Sakau, bus kam parodyti gražią tėviškę ir pasigirti draugams. Nenoriu sakyti, kad Danguolė („Draugo” knygynėlio administratorė) nuvylė mane, bet įsivaizduokit mano nusivylimą, kai pamačiau tą išreklamuotą Lietuvos stebuklą. Gerai tik, kad vienas žiūrėjau, o ne su kitais amerikiečiais. Pirmiausia, kas apstulbina, yra:
1. Spalvos nenatūralios.
2. Pagrindinė spalva ir dominuojanti yra žalia.
3. Kitų spalvų veik nėra.
4. Jūra ir ežerai sumėlynuoja kartais, bet nenatūraliai.
5. Žmonių veidai, rūbai žali, net ir laužas žalias.
6. Viskas labai išblėsę.
7. Per daug šnektos, tai trukdo įsilieti į vietovaizdžius.

Nežinau, ar čia aparatūros trūkumas, ar blogai padarytos kopijos.  Turiu daug spalvotų, gražiai iliuostruotų fotoknygų apie Lietuvą, be to, ten gimiau ir augau. Lietuva yra savotiškai gražus kraštas. Vilniaus senamiestis, Neris ir Nemuno vingiai, Panemunė, Zarasų ežerai,  Dubysos kloniai, Kryžiaus kalnas, Kuršių marios, Baltijos pajūris, Jūros tiltas, Palanga su vienu iš gražiausių pasaulyje parkų. Filmuotojas (A. Barysas – red.) greit perbėgo Lietuvos takeliais, bet lietuviškos „dūšios” nerado. Mano tėtė sakydavo, „kad ir turi kūjelį, tai dar nereiškia, kad esi meistras.” A. Barysas bandė, bet lietuviškos sielos Lietuvos vietovaizdžiuose neužtiko. Filmuotojas yra tarsi poetas. Turi viską pajausti, išgyventi ir perduoti žiūrovui taip, kad jaustųsi, jog pats ten esi. To šitoje DVD nėra. Būtų įdomu išgirsti kitų nuomonę.

Girdžiu, kad Arvydas Barysas nori įamžinti čionykščius mūsų veikėjus. Ar tik ne per daug užsimota su turima pajėga? Čia A. Barysui bus tikrai amerikietiškas „challange”. Tikiuosi, kad jų veidai nebus vien žali, bet pilni tikrai spalvoto charakterio. DVD kaina su persiuntimu yra 30 dol. Jos tikra vertė gal pora dolerių.

Algirdas  Venckus
Canadian Lakes, MI


NETIKSLUS DRAUGO FONDO IŠLAIDŲ APSKAIČIAVIMAS

Skaitau ir netikiu, kad Pijus Vincas Stončius, CPA, MBA, 2008 m. kovo 27 d. ,,Draugo” laiškų skyriuje stebėtinai mažas Draugo fondo administracines išlaidas be jokio pagrindo išpučia į balioną.

 Pijų Stončių pažįstų daug metų, juo pasitikiu. Jis yra mano metinių mokesčių apskaičiuotojas ir su juo bendraujame. Tačiau šį kartą jo Draugo fondo išlaidų apskaičiavimas buvo juokingas.

Pabrėžiu, kad Draugo fondas visas išlaidas ir pajamas skelbia viešai, nieko neslėpdamas. Taip yra atsiskaitoma ir su F990 (Return of Organization Exempt from Income Tax) kiekvienais metais. Viskas atliekama savanoriams padedant. Daug darbų atliekama namuose, pavyzdžiui, rašomi laiškai ir tvarkomas iždas (naudojame savo kompiuterius). Ataskaita ir visas Draugo fondo iždas tvarkomas nemokamai. Visas fondo išlaidas sudaro tik paštas, laiškų popierius ir vokai, o tai ir sudaro tik 2 proc. išlaidų. Pasinaudojęs spaustuvės paslaugomis, fondas apmoka ir tas išlaidas.

Gal Pijus Stočius, išpūsdamas Draugo fondo mažas išlaidas, tenorėjo atitraukti dėmesį nuo didelių Lietuvių Fondo administracinių išlaidų? O Lietuvių Fondo tikrai didelės administracinės išlaidos yra vertos visų Fondo narių dėmesio.

Marija Remienė
Draugo fondo tarybos pirmininkė


CALIFORNIA LIETUVIŲ ISTORIJA

„Draugo” kovo 18 dienos numeryje išspausdintame straipsnyje „California lietuvių istorija” apie gyventojus teigiama, kad šiuo metu jų yra daugiau negu 17 milijonų. Sutinku, kad yra daugiau negu 17 milijonų, tačiau tikslumo dėlei noriu pateikti šiek tiek daugiau skaičių.

Man atvykus į California 1954 metais, buvo stebimasi, kad nuo 1950 metais buvęs 10,588,223 (šis skaičius ir toliau pateikiami skaičiai paimti iš US Bureau of Census pranešimų) gyventojų skaičius pakilo iki 19 milijonų. Įdomumo dėlei pateiksiu ir daugiau US Bureau of Census duomenų: 1990 m. — 29,760,021; 2000 m. — 33,871,648; 2003 m. liepos mėn. — 35,484,453; 2004 m. liepos mėn. — 35,893,799; 2005 m. liepos mėn. — 36,132,147. Kaip matote, tai gerokai daugiau negu straipsnyje paminėti 17 milijonų.

Skyrelyje, pavadintame ,,California pakeitė savo veidą”, ne visai tiksliai pateikiamas Los Angeles miesto vardas. Tad paminėsiu šiek tiek istorijos apie vardo atsiradimą ir išsivystymą.

1769 m. rugpjūčio 2 dieną pirmoji europiečių ekspedicija California šalyje, vadovaujama kapitono Fernando Rivera y Moncado, priėjo upę, kurią pranciškonas tėvas Juan Crespi savo dienoraštyje aprašė kaip „gražią upę, atitekančią iš šiaurės vakarų”. Jie pavadino upę Nuestra Senora de los Angeles de la Porciúncula. Mat, rugpjūčio 2 d. pranciškonai švenčia Perdono šventę Assisi koplyčioje. Iš to kilo ir atrastos upės vardas. 1781 m. prie upės buvo įkurta gyvenvietė, kuri buvo žinoma kaip El Pueblo de Nuestra Señora la Reina de los Angeles de Porciúncula. Oficialus miesto vardas buvo kiek sutrumpintas — El Pueblo de la Reina de los Angeles. Laikui bėgant jis dar daugiau sutrumpėjo iki Los Angeles, o dabar daug kas pasitenkina tik dviem raidėm — LA.

Tikiuosi, kad šie keli faktai daugiau nušvies California valstijos istoriją.

Algis Raulinaitis
Burbank, CA


AR DARBAS BUS TĘSIAMAS?

Mūsų laikų Lietuvos jaunimo dvasiniai vadai-kankiniai buvo: kun. Alfonsas Sušinskas, kun. Alfonsas Lipniūnas, kun. Stasys Yla.

Kunigas Alfonsas Sušinskas, parašęs knygą „Maršas jaunystei”, NKVD kankintas ir, kaip yra liudijančių, už Lietuvos ribų, jau laisvėje būdamas Amerikoje, KGB-istų buvo sunaikintas. Kunigas Alfonsas Lipniūnas sunaikintas nacių Vokietijoje, KZ-te Stutthofe.
Kunigas Stasys Yla buvo nacių Vokietijoje KZ-te kankintas. Šie kunigai, Lietuvos jaunimo dvasios vadai, yra šiandieninės šventosios aukos – sovietų ir nacių okupuotos Lietuvos aukos, šventieji kankiniai.

Vyskupas Vincentas Brizgys buvo užsimojęs matyti Lietuvos kankinių koplyčią Romoje, prie Šv. Petro karsto. Koplyčia yra architekto Jonyno jau pastatyta, viena koplyčios siena palikta surašyti šventiesiems Lietuvos kankiniams. Siena ir dabar dar yra tuščia. Statant koplyčią nepalankūs politiniai sumetimai sustabdė toje sienoje surašyti nukankintus Lietuvos šventuosius, nors sąrašas jų jau buvo pradėtas rašyti. Ar tas darbas bus tęsiamas?

Vokietijoje, Flosenburge, prie Miuncheno, jau yra pastatytas kryžius ir koplyčia Lietuvos kariams kankiniams, nacių nukankintiems.

Pilypas Narutis
Oak Lawn, IL


ISTORINĖS KLAIDOS

2008 m. kovo 8 dienos „Drauge” matome puikius dailininko Antano Šakalio Lietuvos valdovų portretus! Gaila, kad dailininkas klaidingai vaizduoja Algirdą. Šiame portrete yra dvi istorinės klaidos.

Pirmoji klaida: Gedimino sūnus Algirdas buvo pagonis, todėl jis niekada jokio kryžio nedėvėjo!

Antroji klaida: Algirdo laikais dvigubo kryžiaus Lietuvoje dar nebuvo. Toks kryžius atsirado po Algirdo mirties, kai jo sūnus Jogaila–Vladislovas 1386 metais tapo Lenkijos karaliumi.

Šis Jogailos dvigubas kryžius simbolizavo Lenkijos ir Lietuvos tautų susiliejimą. Apie tai rašoma 1966 metų Bostono ,,Lietuvių Enciklopedijos” 34 tomo 407 puslapyje. Ačiū Dievui, to „susiliejimo” jau seniai nebėra; nors jo simbolį vis dar matome mūsų Vyčio skyde.

Pribrendo laikas tą prolenkišką dvigubą kryžių iš Vyčio skydo pašalinti ir jį pakeisti Seimo sprendimu į Gedimino stulpus, kuriuos kaip herbą naudojo Vytautas nuo 1397 metų. Dabar teks kreiptis į dailininką Arvydą Každailį, kad jis paruoštų Vyčiui naują skydą!

Įdomu, kad tarp daugybės bajorų herbų yra tik vienintelis, kuris puošiasi prolenkišku dvigubu kryžiumi: tai bajorų Ganusauskų herbas (žr. Liet. Baj. palikuoniai, 91 psl.).

Panašią istorinę klaidą matome ir dailininko V. Igno šauniame paveiksle, kur ant žirgo joja Mikalojus Radvila Juodasis. To paveikslo fone yra Gedimino pilies bokštas Vilniuje. Pilies čia jau nebėra, nors iš tikrųjų ji dar stovėjo beveik 100 metų po Radvilos mirties.

Eugenius Gerulis
Naperville, IL


DĖL PILIETYBĖS IŠSAUGOJIMO

Kada sužinojau, kad Alma Adamkienė žada įteikti nacionalinę premiją poetei Liūnei Sutemai, pagalvojau, kad labai gera proga būtų Sutemai pasitarnauti kovojant dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo lietuviams, dėl ko tiek daug pastangų deda Regina Narušienė. Paskambinau poetei ir pasiūliau jai laikinai atsisakyti priimti premiją, skirtą tų, kurie net piršto nepajudina dėl pilietybės išsaugojimo lietuviams. Gaila, bet poetė atsisakė tą padaryti. Vis dėlto manau, kad tai būtų buvęs neįkanojamas indėlis į lietuvių kovą išlikti Lietuvos piliečiais.

Gediminas Kairys
Mokena, IL,,


DRAUGO” DEIMANČIUKAI

Džiaugiuosi, kad dienraštyje pasirodo vis daugiau deimančiukų. Kaip pavyzdį norėčiau duoti Dalia Cidzikaitė ,,Egidijus Aleksandravičius: Gal iš tiesų ...”, (,,Draugas”, kovo 5 d.) ir Ed. Petrauskas ,,Mūsų dienų graudūs verksmai”, (,,Draugas” 2008 m. vasario 12 d.).

Zigmas Viskanta
Los Angeles


LIETUVIŲ FONDO ADMINISTRACINĖS IŠLAIDOS

Išdirbęs 35 metus finansinėje tarnyboje, niekur ir niekada nesu matęs tokio analizės metodo, kuriuo pasinaudojo Romualdas Kriaučiūnas savo straipsnyje ,,Vis didėjančios Lietuvių Fondo išlaidos” (,,Draugas”, 2008 m. kovo 20 d). Pasiteiravęs kitų finansų profesionalų, gavau tą patį atsakymą: nematė, negirdėjo, nenaudojo Kriaučiūno analizės metodo.

Plačiausiai vartojamas analizės metodas yra išlaidų palyginimas su pajamomis. Nenoriu skaitytojų varginti, todėl trumpai išdėstysiu Lietuvių Fondo išlaidas pagal pasaulyje žinomą ,,operating expense ratio”, t. y. administracinių išlaidų procentą.

Nuo 2003 iki 2007 metų Lietuvių Fondo administracinės išlaidos buvo 14.07 proc. pajamų, o ne 28 proc., kaip Kriaučiūnas rašo. 2007 metais Lietuvių Fondo administracinės išlaidos buvo tik 9.15 proc. pajamų, o ne 35 proc., kaip Kriaučiūnas rašo.

Palyginimui, JAV Federalinė valdžia leidžia pelno nesiekiančias organizacijas prašyti aukų iš valdžios darbuotojų be jokio apribojimo, jeigu administracinės išlaidos nesiekia 25 proc. pajamų. Lietuvių Fondo išlaidos yra tik pusė tiek ar net mažiau.

Kriaučiūno paminėtas Draugo Fondas 2004 metais turėjo administracinių išlaidų 12.03 proc. pajamų, o ne 2 proc., kaip Kriaučiūnas rašo, o 2005 metais 14.71 proc. pajamų arba septynis kartus daugiau, negu Kriaučiūno minėti 2 proc., ir daugiau negu Lietuvių Fondo. Draugo Fondo administracinės išlaidos yra daug didesnės negu paskelbtos. Patalpų nuoma, telefono naudojimas, skelbimai ,,Drauge” ir kitos išlaidos laikomos kaip parama ,,Draugui”, o ne Draugo Fondo administracinės išlaidos.

Tad galiu sutikti tik su vienu Kriaučiūno teiginiu ketvirtame paragrafe penktame sakinyje, kur jis rašo, jog ,,Man buvo nelabai aišku…”

Pijus Vincas Stončius, CPA, MBA
Orland Park, IL


PANAŠIAI KAIP BAJORŲ LAIKAIS

Tikriausiai pastebėjote 2008 m. kovo 11 d. ,,Draugą” ir 5 bei 11 puslapiuose išspausdintą straipsnį ,,Septynios Lietuvos vyriausybės nuodėmės”. Beje, ten yra taip pat parašyta: ,,Kai švietimo ir mokslo ministeriu tapo Zigmas Zinkevičius, jis buvo greitai atstatytas, nes buvo užsimojęs visose lietuvių mokyklose mokyti lietuvių kalbą, stiprinti jaunimo tautinę sąmonę, lietuvinti nutautėjančią rytinę Lietuvą, kur energingai yra brukama lenkų kalba, panašiai kaip būdavo bajorų laikais (pajuodinta mano — A. S.).” Įdomus straipsnis, parašytas Alekso Vitkaus.

Algirdas Skudzinskas
Middletown, DE


GAL ,,DRAUGAS” GYVUOS TOLIAU?

Šiandien gavome paskutinį vasario mėn. „Draugo” numerį, t. y. vasario 15 dienos, kuris keliavo 24 dienas. Palyginus su keliais praėjusiais metais šis mėnuo buvo geriausias iš visų. Praėjusį vasarį atėjo tik keletas po 2 numerius, seniau labai dažnai gaudavome po 3 ar 4, o kartais net po 5. Rekordas buvo 7. Atrodo, kad radote, kur reikia patepti... Vasario 21os dienos atėjo per 2 dienas, irgi visų laikų rekordas, nes ir joks laiškas iš Čikagos per 2 dienas neateina. Nežinau, kaip tas atsitiko. „Draugas”, mažėjant prenumeratoriams, irgi mažėja. Mūsų atžalynas, daugiausia kalba lietuviškai, bet „Draugo” neprenumeruoja, nes jiems sunku skaityti suprasti, – užima daug laiko. Naujai atvykę irgi nelinkę į „Draugą”, nes jie turi savo laikraščius.

Mūsų kartai baigiant išnykti, paskutiniais mėnesiais pastebėjau, kad „Drauge” yra naujos – jaunos jėgos. Geras ženklas, gal „Draugas” sulauks 100 m. jubiliejaus ir gyvuos toliau? Anksčiau, kai ateidavo po 4 ir daugiau, neturėdavau laiko net ir peržiūrėti, tas buvo, kada dar dirbau. Dabar užtrunka pora valandų įdomiausias vietas perskaityti. Dabar yra gan daug įdomių straipsnių, ypač vedamieji. Aleksas Vitkus yra inžinierius, bet rašo visokiomis temomis, yra labai gabus žmogus. Jis yra vaikščiojanti enciklopedija arba internetas. Linkiu jums visiems linksmų  Velykų kartu su pavasariu ir geriausios sėkmės jūsų darbuose.

Don Stukas
Daytona Beach, FL


IŠ KUR GAUTOS TEISINGOS ŽINIOS?

Labai nustebau perskaitęs Algio Virvyčio laišką 2008 m. kovo 5 d. ,,Drauge” pavadinimu ,,Mažas žinojimas pavojingas”. Labai gerbiu A. Virvytį už jo drąsius ir patriotinius straipsnius. Teko nusivilti ir, reikia manyti, kad bus ir daugiau nusivylusių, kurie skaitys A. Virvyčio laišką, komentuojantį A. Grigaičio straipsnį (,,Draugas”, 2008 m. vasario 13 d.). A. Virvytis kritikuoja A. Grigaitį už jo parašymą, jog ,,niekad nežinojau, kad Lietuvoje galėjo būti tūkstančiai bajorų”; arba ,,nežinojau, kad tarp karininkų būtų nors vienas bajoras” ir t. t.

A. Grigaitis rašo teisybę. Kas galėjo žinoti, kad dr. Jonas Basanavičius, gen. Plechavičius, Antanas Smetona ir net Vytautas Landsbergis buvo bajorai? Neteko skaityti, kad jie save vadintų bajorais. Lietuvoje bajorai buvo nemėgiami, nes juos laikė išdavikais, lenkomanais ir dirbančiujų prispaudėjais. Skaitantys A. Virvyčio mintis apie bajorus, sutiks, kad paminėti asmenys iš tiesų buvo garsūs karvedžiai, drąsus vadovai, gal net galintys vadintis kunigaikščiais. Pagal autorių, Mindaugas, Gediminas, Kęstutis, Vytautas buvo bajorai.

Kyla klausimas, kokiais istoriniais šaltiniais A. Virvytis remiasi savo laiške? Galbūt jis turėtų parašyti mokslinį darbą, pateikiant istorinius dokumentus, o nesiremiant internetu ar lenkų istorikais, nes jie nepatikimi?

Priskaityti Žemaitijai 161,000 bajorų yra neatsakinga. Reikia manyti, kad kiekvienas bajoras turėjo mažiausiai 10 vergų (kumečių), kurie apdirbo jų žemes, tokiu būdu turėsime didžiulį skaičių žmonių mažame plote. Greičiausiai bajoro pavadinimas į Lietuvą atėjo iš lenkų, o šie pasiėmė iš turkų, mongolų (pagal A. Virvytį).

Žemaičiai buvo savosios žemės patriotai ir ją gynė nuo kryžiuočių, kalavijuočių ir švedų. Vytautas taip pat turėjo nusileisti žemaičiams ir neatiduoti šio krašto vokiečiams. Gal ir Mindaugas buvo nužudytas tik todėl, kad priėmė krikštą iš vokiečių ordino?

Linkėtina A. Virvyčiui ir toliau rašyti drąsius ir patriotinius rašinius, nes skaitant laikraščius galima pastebėti, kad naujieji ,,bajorai” veda Lietuvą į pražūtį.
 
Antanas Paužuolis
Chicago, IL


A. GEČIO ,,FAKTAI” NĖRA TIKSLŪS

Ar A. Gečys laiko KGB rūšies kartoteką apie kiekvieną iš mūsų, Amerikos lietuvį, ar jo kirvis krito vien tik ant darbštuolio, tikro patrioto dr. Dariaus Udrio? Atrodo, kad Gečio „faktai” nėra tikslūs, nei apie RFE lietuvių biuro likimą, nei apie dr. Udrio disertacijos rašymo laikotarpį, gaunant pilną stipendiją tam laikotarpiui, ir LB iš jo uolumo ir visuomeniškumo prasiturtinant. Negeras detektyvas, be kompetencijos liks Gečys: „faktų” nepatikrinęs, kaltinamajam dar esant gyvam. Gėda, ir autoriui tektų atsiprašyti už šitokį nelemtą ad hominem puolimą dėl Udrio kultūrinio svetingumo pasiūlymo Lietuvos žydams Amerikoje 2008 metais. Lietuva, rodos, kitaip reagavo į globalinę „Zeitgeist” ir planuoja į savo dainų šventę mažumų atstovų šokėjus pasikviesti. „An idea whose time has come: cultural exchange as a start toward better understanding and relations.”

Pavardė redakcijai žinoma


,,DRAUGO” KOVO 15 D.ŠEŠTADIENIO NUMERIS

Sveikiname ,,Draugo” redakciją ir visus, kurie prisidėjo prie šeštadienio ypatingai įdomaus ir patrauklaus numerio. Man ir mano vyrui ypatingai buvo įdomu skaityti Vitalijos Dunčienės straipsnį ,,Ar verta saugoti gyvybę” — geriausias straipsnis, kurį mes bet kada matėme apie abortus. Taip pat įdomus buvo Tomo Vilucko iš Lietuvos, straipsnis ,,Gausi šeima — kitas pasirinkimas?” Dar viena aktuali tema apie Lietuvos šeimų padėtį. Jono Kuprio nuotraukos ypatingai gražios ir įdomios. Jo meno mylėtojų nuotrauka 14 puslapyje galėtų premiiją laimėti. Visas laužymas gražus. Labai dinamiškas numeris! Bravo!

Rima Sidrienė
Palos Hills, IL


BENDRAVIMAS PER TENISĄ

Straipsnyje „Pirmasis pasaulio lietuvių teniso turnyras Palm Springs” („Draugas”, 2008 m. kovo 14 d.) yra išvardyti pirmąsias vietas iškovoję tenisininkai iš Čikagos bei jos apylinkių. Taip pat teigiama, kad „Čikagos lietuvių pomėgis žaisti tenisą vienija net keturiasdešimt lietuvių narių tenisininkų klubą”. Kadangi šiam Čikagos tenisininkų klubui priklausau nuo jo įsisteigimo, norėčiau apie jį šiek tiek papasakoti.

Po Antrojo pasaulinio karo antrabangiai (dypukai) vien Čikagoje ir jos apylinkėse buvo įkūrę bent kelioliką sporto klubų. Iš jų išliko keletas, vienas jų yra 1972 m. įsteigtas Chicagos Lietuvių lauko teniso klubas. Jo pirmąją valdybą sudarė: Gražina Rimkūnienė, Kęstas Mikonis, Liūdas Stankaitis ir visapusiškas sportininkas bei buvęs „Draugo” sporto skyriaus redaktorius Vytautas Grybauskas.  Jam esant klubo bei tuometinio išeivijos lietuvių lauko teniso spiritus movens ir pirmuoju klubo pirmininku, valdyba pradėjo savo veiklą organizuodama teniso dvejetų „round robin” (ratų sistema) varžybas žiemos metu. Jos tebevyksta sykį per mėnesį pirmo šeštadienio vakarais nuo septintos iki dešimtos netoli Čikagos, Oak Brook Racquet & Fitness Club uždarose aštuoniose teniso aikštelėse, kur pagal pajėgumą suporuoti partneriai ir priešininkai keičiasi kas 45 minutes ir sužaidžia keturias rungtynes. Orui atšilus, klubo veikla nusikelia į teniso aikšteles lauke.

Su laiku keitėsi valdybos, narių veidai bei jų amžius, ir nuo 1990 metų iš Lietuvos atvykstantieji teniso entuziastai užpildo palaipsniui retėjančias ankstyvesnių emigrantų gretas. Vienas jų, žinomas tenisininkas Vytas Balčiūnas kartu su valdybos nariais jau nemažai metų sumaniai klubui vadovauja. Žaidimo lygis būna gana aukštas, nes jaunesni stropūs tenisininkai nuolat tobulėja, o kai kurie vyresnieji su 36 metų praktika bei patyrimo stažu irgi nėra pėsti. Be to, Vyto skatinami, visi kaip vienas kovoja iki paskutinio taško.

Dar ne viskas. Klube vyksta ir visuomeninė veikla. Varžyboms pasibaigus, tuoj po dešimtos prie putojančio alučio ir burnoje tirpstančių cepelinų buvę partneriai ir „priešai” tampa artimiausiais bičiuliais ir jau tradicija tapęs pasižmonėjimas prasideda. Taip tautišku patiekalu nuraminus alkį ir gaivinančiais gėrimais numalšinus burną džiovinantį troškulį, kalbos kalbelės bendrais klausimais, įskaitant dvasinius, kultūrinius bei tautinius, tęsiasi iki vidurnakčio. Ir toks per tenisą glaudus bendravimas ne tik vienija klubo narius, bet, svarbiausia, veda skirtingas bangas arčiau viena kitos.

Leonidas Ragas
Itasca, IL



V. ŠEŠTOKO STRAIPSNIS ,,CALIFORNIA LIETUVIŲ ISTORIJA”

 Kaip visada, Šeštoko straipsniai yra puikūs. Tik užkliuvo jo paminėtas California valstijos gyventojų skaičius (,,Draugas”, 2008 m. kovo 18 d.). Jis rašo, kad California turi daugiau nei 17 milijonų gyventojų.  Turėtų būti daugiau negu dvigubai tiek — 36 milijonai. Texas valstija su 24 mln. yra antroje vietoje po California.  Toliau eina New York ir Florida — po 19 mln. Po jų seka Pennsylvania ir Illinois valstijos — po 12 mln.  O paskutinės, turinčios daugiau negu 10 mln. yra Ohio ir Michigan valstijos.

Jonas Kučėnas
Chicago, IL


DAR VIENAS STEBUKLAS

Gerbiamieji, neseniai ,,Draugo” laikraštyje skaitėme apie įvairius pasaulio stebuklus. Štai dar vienas STEBUKLAS! Mes čia, Washington, DC priemiestyje, Upper Marlboro, Maryland, šiandien, penktadienį, 2008 m. kovo 14 d., gavome vakar dienos, ketvirtadienio, 2008 m. kovo 13 d. ,,Draugą”! Tai tikras stebuklas! Nors prieš porą dienų, gal tai buvo kovo 10 d., gavome vasario 15 d. laikraštį... Džiaugiamės ir tikimės, kad tokių stebuklų pasitaikys dažniau.

Teresė Landsbergienė
Upper Marlboro, MD



KELI PATIKSLINIMAI DĖL LOS ANGELES LB REIKALŲ

1. Los Angeles apylinkės Lietuvių Bendruomenės (LA LB) vykusiame metiniame posėdyje dalyvavusių JAV LB Tbaryos pirmininkės Danguolės Navickienės ir JAV LB Tarybos nario Rimtauto Marcinkevičiaus teigimu, JAV LB Krašto Valdyba priėmė mano atsistatydinimą iš LA LB pirmininko pareigų prieš apylinkės metinį posėdį — vasario 10 d. Dėl to, jų nuomone, posėdžiui turėjo pirmininkauti kas kitas. Abu jie prieš posėdį man pasakė turį Krašto Valdybos pirmininko Vytauto Maciūno laišką, patvirtinantį šį faktą. Tačiau, kai paprašiau tą laišką pamatyti, dr. Marcinkevičius pasakė, kad laišką esą turi Navickienė, o Navickienė pasakė, kad jį ji ,,pamiršo” atsinešti.

Tokio laiško lig šiol nemačiau ir apie tokį nutarimą man niekas oficialiai nepranešė. Atvirkščiai, likus mažiau nei savaitei iki posėdžio, man Navickienė tvirtino kaip tik priešingai. Pateikiu citatą iš jos 2008 m. vasario 4 d. rašyto el. laiško: ,,Pasitariau su Vytu Maciūnu ir nutarėme, kad bus daug sklandesnis valdžios perdavimas, jei jis įvyks normalia, o ne pagreitinta tvarka.”

JAV LB statutas nurodo, kad metiniam apylinkės posėdžiui vadovauja apylinkės valdybos pirmininkas.
2. Kelias valandas trukusio posėdžio metu laiko ir progų diskusijoms buvo apstu. Visiems, norintiems pasisakyti, įskaitant Navickienę, buvo suteiktos galimybės. Posėdis praėjo ramiai ir korektiškai.

3. Posėdžio metu niekas nereikalavo balsuoti dėl mano pašalinimo iš kokių nors pareigų. Dr. Marcinkevičius pasiūlė įtraukti į darbotvarkę diskusijas dėl mano ,,atšaukimo iš Los Angeles-Kauno Sister Cities vadovybės” klausimo. Pasibaigus diskusijoms nei dr. Marcinkevičius, nei kiti posėdžio dalyviai nesiūlė dėl šio klausimo balsuoti. Posėdžio dalyvius informavau apie ligšiolines pastangas sudaryti ir įregistruoti Sister Cities komitetą. Posėdžio dalyviai sutiko, kad šį darbą turėčiau tęsti ir atmetė kitą dr. Marcinkevičiaus siūlymą mėginti komitetą sudaryti posėdžio metu. Aš sutikau Lietuvių Bendruomenę informuoti apie savo darbą ir pastangas, kaip iki šiol buvo savaime suprantama.

Darius Udrys
Los Angeles, CA


,,DRAUGO” SIUNTOS NEPASTOVIAI GREITOS!

,,Draugo” administracija skaitytojų prašė užpildyti lentelę, nurodant, kokiomis dienomis per visą vasario mėnesį buvo gautos dienraščio laidos. Jau surašiau savo pastebėjimus.

Vidutiniškai, ,,Draugas” į Lansing, MI, 260 mylias keliavo 5.0 dienas. Tai neatrodo taip blogai. Dar geriau atrodo pažiūrėjus į greitesnio pristatymo duomenis. Dvi dienas ,,Draugas” buvo gautas jau kitą dieną. Trys laidos buvo gautos per dvi dienas, o dar kitos penkios laidos gautos per tris dienas! Tai sako, kad JAV Pašto tarnyba gali dienraštį greitai pristatyti.

Ilgiausiai keliavo vasario 26 d. ,,Draugas” — net 15 dienų. Po vieną numerį keliavo 12, 10, 9, 8 ir 6 dienas. Vieną dieną — vasario 19 d. — buvo gauti net keturi numeriai (vasario 13-16 d.) Nuo vasario 29 iki kovo 11 d. negavome nė vieno numerio. Žodžiu, patirta tikra įvairovė. Pradinė išvada, JAV Pašto tarnyba turi išdirbtą procesą, kuriuo sekant dienraštis gali būti pristatomas gana greitai. Taip pat aišku, kad nuo tos tvarkos gana dažnai nukrypstama ir skaitytojai yra be reikalo, bet pastoviai erzinami.

Romualdas Kriaučiūnas
Lansing, MI


DAUGIAU APIE DAINĄ ČARAUSKAS

Perskaičiau įdomų aprašymą (,,Draugas”, 2008 m. vasario 8 d.) ,,D. Čarauskas: Tapti kareive buvo lengva.” Ten rašoma, kad pirmojo laipsnio seržantei Dainai Čarauskas, namo grįžusiai iš Afganistano šios praėjusių Kalėdų šventės buvo ypač jaudinančios. JAV kariuomenėje jau 12 metų tarnaujančiai Dainai tapti kareive buvo lengva. Jos tėvas tarnavo Vietnamo kare, o užaugusi Daina tapo kareive, norėdama tarnauti savo šaliai.

Straipsnyje įdomiai aprašyta Dainos patirtis Afganistane, o prieš tai Kosove ir Irake bei jos žvilgsnis į vietinių žmonių gyvenimą iš arčiau.

Beje, šiame aprašyme pasigedau keleto bruožų apie pačią Dainą ir jos šeimą. Paminėsiu, ką žinau. Daina Čarauskaitė (Čarauskas) gimė ir augo Čikagoje, Dalios Damijonaitytės ir Jono Čarauskų šeimoje. Ji lankė Čikagos lituanistinę mokyklą, šoko ,,Grandies” tautinių šokių grupėje, buvo ateitininkė. Manau, kad šios kelios žinutės apie Dainą būtų buvusios įdomios ir ,,Draugo” dienraščio skaitytojams.
 
Aldona Kaminskienė
Orland Park, IL


AR TAI NĖRA JAV LB ŠVIETIMO AR KULTŪROS TARYBŲ DARBAS?

Broniui Juodeliui pasiteiravus dėl lietuviškų bibliotekų, atsiliepė Vytautas Kamantas, pasiūlęs pasinaudoti nuo Čikagos 1,200 mylių atstumu esančia St. Petersburge gerai išlaikoma biblioteka (,,Draugas”, 2008 m. kovo 7 d.).

 Čikagoje yra įsikūrusi viena iš didžiausių visoje Amerikoje knygų telkinių — rašė Kristina Lapienytė (,,Draugas”, ten pat). Tai garsusis Lituanistikos tyrimų ir studijų centras Čikagoje. Nemažai knygų yra sutelkta ir JAV LB Socialinių reikalų tarybos išlaikomoje ,,Seklyčioje”. Reikia manyti, kad ir Šv. Kazimiero vienuolynas turi nemažai lietuviškų knygų.

Lietuviai, išsibarstę po visą Ameriką, lietuviškų knygų gali rasti ir kituose lietuvių apgyventuose miestuose.

Reikėtų JAV Lietuvių Bendruomenės Švietimo ar Kultūros taryboms imtis registravimo darbo. Suregistravus visas vietoves, kur yra lietuviškų knygų telkiniai, būtų didžiai pasitarnauta lietuvių visuomenei.
    
Antanas Paužuolis
Chicago IL


LANDSBERGIS — BAJORAS

Spaudoje vienas kitas vis klausia: kur dingo Lietuvos bajorai? Bajorai, kaip žmonės, nedingo. Dingo tik bajorų luomas su savo privilegijomis ir pareigomis. Nuo 1918 metų Lietuvos respublikoje nėra jokių luomų. Liko tik žodis „bajoras” – kaip garbės titulas.

To garbės titulo yra visiškai vertas nusipelnęs bajoras V. Landsbergis. Yra žmonių, kurie į jį žvelgia kaip į Lietuvos antrąjį Basanavičių! Gaila, bet yra ir žmonių, kurie visus bajorus smerkia. Pavyzdžiui A. Skudzinskas sako: „Niekur ir niekada negirdėjau, kad bajorai būtų ką nors gero padarę Lietuvai” („Draugas”, 2008 m. kovo 5 d.). Jis nežino, kad Lietuvos savanorių kariuomenę sukūrė ministras pirmininkas bajoras M. Sleževičius. Nežino, kad Lietuvos kariuomenės vadas buvo bajoras S. Žukauskas. Nežino, kad Lietuvos Respublikos prezidentas buvo bajoras K. Grinius. Nežino, kad Pabaltijo universitetą įsteigė ir buvo jo prezidentas, rektorius bajoras V. Stanka ir t.t. A. Skudzinskas mano, kad aš klaidinu visuomenę, skelbdamas, jog V. Landsbergis yra bajoras. Bet patarlė sako: „Jei nežinai, tai geriau patylėk, nes kalbėdamas atsidursi gėdoje!”

Aš žinau, todėl vėl kartoju: V. Landsbergis yra bajoras! „Lietuvos žinių” nacionaliniame dienraštyje (2003 m. rugpjūčio 28 d., nr. 197) Brigita Balikienė, kalbėdama su Mariu Kaubriu, rašė: „Štai Vytautas Landsbergis – bajoras. Jo protėvis Wilhelmas Landsbergis 1576 metais Kuršo kunigaikštystėje valdė Wiekselno dvarą. Šios giminės vokiška Kuršo šaka XVIII amžiuje išmirė. Lietuvoje šios giminės bajorai užėmė garbingas pareigas.”

„Kvaila išsižadėti Lietuvos bajorų sukurto kultūrinio palikimo. Jie statė parapijų ir vienuolynų bažnyčias, steigė prie jų mokyklas, rėmė Vilniaus jėzuitų universitetą, kaupė bibliotekas. Gražiausi barokinės architektūros paminklai statyti bajorų iniciatyva. M. K. Pacas pastatydino Šv. Petro ir Povilo bažnyčią Vilniuje, K. Pacas – barokinį Pažaislio vienuolyno ansamblį ir t.t.” – taip rašė Brigita Balikienė.

Jei vis dar abejojate tuo, atsiklauskite paties V. Landsbergio.

Eugenius Gerulis
Naperville, IL


BUVAU NUSTEBINTAS

Buvau visiškai nustebintas, kai perskaičiau „Drauge”, kad V. Adamkus sakė, jog Lenkija yra „broliška tauta”.

Man atrodo, kad V. Adamkus turi labai blogą istorijos supratimą, arba jo atmintis tikrai neveikia.
Gal būdvardis „klastinga” ar „išdidi” būtų visai teisingas.

Dovydas Jonas Pleskys
Miami, FL
 

ŠNIPŲ NOVELĖ – NE ISTORIJA

Stasys Kungys („Draugas” 2008 m. vasario 22 d. straipsnelis „Roosevelto išdavystė ir JAV valdžios melas”) perskaitęs šnipų sensacingą KGB novelę apšaukia prezidentą Rooseveltą ir JAV melavusius lietuviams. Atrodo, jis tuo veikalu tapo tiesiog sužavėtas, lyg radęs knygoje „The Sword and the Shield” Antrojo pasaulinio karo deimančiuką — istoriją pagristą faktais. O iš kur tie faktai? Sensacinga karo įvykių novelė parašyta Christopher Andrew pagal KGB agento Mitrokhin pateiktus duomenis. Ar galima KGB informacijos šaltinius laikyti patikimais?

1992 metų pradžioje žemo rango, neaiškios kilmės KGB agentas neprašytas pasibeldė Rygoje į Britų ambasados duris, rankoje laikydamas savo paties surašytų bei surinktų popierių gabaliukus, tarsi jo, jau nuo 1972 metų slaptas, autentiškas istorinis rinkinys. Nepraėjus keliems mėnesiams nežinomais keliais Vasili Mitrokhin atsiranda Didžiojoj Britanijoje su „pilnu slaptos žvalgybos archyvu”, niekad dar nepaviešintu tarp šnipų. Be to, jis dar asmeniškai nupasakoja, kaip per 12 metų jis kaupė šią medžiagą. Galima patikėti, bet Central Europe Review laiko šiuos duomenis anekdotiniais, kurie neretai yra panaudojami ir žinomo novelisto John Le Carre novelių skiltyse. O gerb. Kungys teigia, kad ,,šioje knygoje daug istorinės informacijos...”

Iš tikrųjų, nuo kada mes laikome KGB archyvus patikima istorija? Siūlyčiau gerb. Kungiui pasiskaityti tikrą Antrojo pasaulinio karo istoriją. Ją galima rasti rimtose knygose, bibliotekose bei JAV valdžios departamento aktuose. 1940 m. liepos 23 d. Valstybės sekretorius Sumner Welles Jungtinių Amerikos Valstybių vardu paskelbė, kad Amerika nepripažįsta Sovietų Rusijos smurto bei Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacijos. Ši deklaracija buvo visų JAV prezidentų patvirtinta ir niekad neatšaukta. Amerika tvirtai laikėsi aneksijos nepripažinimo principo, kol Lietuva vėl 1991 m. kovo 11 d. tapo nepriklausoma valstybė. Kas iš tikrųjų vyko 1943 m. lapkričio 23 d. Teherano „didžiųjų” konferencijoje „aneksijos nepripažinimo” fakto nepakeičia. Išvada, sovietų KGB agentų interpretacija yra jų pačių variantas.

Pranas Jurkus
Elmhurst, IL



LIŪDNA, LIŪDNA, GRAUDU!

Labai gerai, kad dr. Romualdas Kriaučiūnas „Drauge” (2008 m. sausio 26 d.) parašė, jog lietuvių tauta nyksta, mažėja, traukiasi... Nieko nepadarysi: tai yra labai liūdna teisybė.

Jeigu K–11 (= 1990.03.11) yra mūsų gyvenimo laimingiausia diena, tai tas baisus bėgimas iš Lietuvos yra didžiausia Lietuvos nelaimė... Žudė, naikino mus naciai ir bolševikai, bet dabar mes patys nubyrėsime...

O liūdniausia yra tai, kad – manoma – gal tik apie 3 proc. išdūmusių iš Lietuvos sugrįš... Sakau: liūdna, liūdna, ir graudu.

Noriu čia dar pridėti kelias „pastabas”.

1. Sibiro ir Rusijos platybėse – mano žiniomis – dar gyvena apie 100,000 lietuvių... Deja, daugelis iš jų negali, nenori ar nesugeba sugrįžti į Lietuvą.

2. Mes, dypukai (apie 30,000 JAV; 15,000 Kanadoje) visi turėjome (po 1990m.) grįžti... Grįžo apie 1 proc. Ir dar daug vėl parmovė į JAV... (Nei LB/LF, nei mūsų spauda, nei mūsų organizacijos mūsų tam neruošė. Deja.)
Liūdna, liūdna ir graudu!

3. Iš Lietuvos bėga kam „reikia” ir kam „nereikia”. Pvz., neseniai čia, Rochester, NY, gyveno du daktarai (gydytojai). Kaune jie turėjo gražų namą (aš pats mačiau), o dvi dukros JAV jau susirado vyrus: viena – italą, kita – korėjietį... Ko jie važiavo į JAV? Jie man sakė: „Nusibodo Kaune!”
Liūdna, liūdna, graudu!

4. Prie DC – kur gyvena du mūsų vaikai – mes pažįstame kelias lietuvaites – dar iš mano apskrities (Alytaus). Visos jos susirado JAV vyrus: italą, ispaną, amerikietį. Nė viena nė nesvajoja grįžti į Lietuvą. (Gal – kada nors – kaip turistai).
Liūdna, liūdna, ir graudu!

Ir tokių pavyzdžių — tūkstančiai! Žodžiu: liūdna ir graudu!

Antanas Klimas
Rochester, NY


DĖL VYČIO SKYDO

Bostono 1966 m. Lietuvių enciklopedijos 34 tomo 407 puslapyje J. K. Karys rašo, kad Vyčio skydo dvigubas kryžius simbolizuoja dviejų tautų – Lenkijos ir Lietuvos – susišliejimą.
1918 m. Vasario 16-osios Aktu Lietuva nutraukė visus valstybinius ryšius, saisčiusius ją su kitomis tautomis. Tad tuo buvo panaikintas ir mūsų „prisišliejimas” prie Lenkijos! Remiantis to akto nutarimu Lietuvos Seimas privalėtų pagaliau atšaukti ir Vyčio skyde esantį „prisišliejimo” simbolį — dvigubą kryžių.

Galėtume grįžti arba prie Kristaus kryžiaus, arba prie Gedimino stulpų, nes Vytauto ir Švitrigailos Vyčio skyde buvo ne dvigubas kryžius, o Gedimino stulpai (1968 m. Liet. Enc. 15 t., 66 ir 68 psl.).
Pirmą kartą dvigubą kryžių užtinkame Jogailos Vyčio skyde 1388 m.

Eugenius Gerulis
Naperville, IL


DVI LIETUVOS

Kadaise ,,nepriklausoma Lietuva’’ vadindavome Lietuvą, kokia ji buvo 1918–1940 metais, ir dar kokią tikėjomės, kad bus. Mūsų laikais jau kartais tenka skirti anų laikų ir šių dienų Lietuvas. Kaip jas pavadinti?

Tiesiog graudu klausytis, kaip ana vadinama ,,Smetonos’’ arba net ,,buržuazine’’ Lietuva. Tai tiesiog iškraipo ir sumenkina anų laikų kilnumą. Juk tai buvo sunkūs, bet tikrai šviesūs, viltingi laikai, kuriuos vargdieniai, bent mano šeimoje, gražiai prisimena. ,,Smetonos’’ Lietuva pirmiausia iškelia jo vaidmenį, jo autokratiją, o tai tikrai nebuvo tų laikų esmė. ,,Buržuazinė’’ iš viso yra pritempta marksistinė sąvoka, nė kiek nesiderinanti su kaimiška tikrove, ir net pateisinanti neva ,,buržujų’’ trėmimą. Mūsų laikų Lietuva tikrai šimtą kartų labiau ,,buržuazinė’’ ar ,,miesčioniška’’, ir dar suprask, kas tas ,,buržujus’’ ar ,,miesčionis’’?

,,Tarpukario’’ Lietuva yra neužgaulus pavadinimas, bet jau toks sausas, be meilės.
Pagalvojau, kad visai aiškiai, pagarbiai ir pakiliai galime skirti Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Lietuvas. Juk tas dienas skiriame su gražiais, bet skirtingais įsivaizdavimais. Vasario 16-osios Lietuva – tai demokratijos išbandymas, lietuvių ir visų gyventojų įtraukimas į lietuviškos kultūrinės erdvės kūrimą, į gerovės kūrimą laisvės ir nepriklausomybės sąlygomis. Ilgu ir visuotiniu atgimimu beraščiai valstiečiai virto laikraščius vartančiais piliečiais. Vasario 16-ta — tai šio plataus atgimimo džiaugsmas, vaisius, pjūtis.

Kovo 11-osios Lietuva — tai ištrūkimas iš nelaisvės, lietuvių bėgimas nuo Sovietų Sąjungos į Europos Sąjungą ir NATO. Tai atsitokėjimas nuo sovietinės tikrovės, kuri kaip elektra išsijungė, nors dar ilgai daug kam ji liko tikra su savo žadėtomis pensijomis. Tai pradžia prispaustų žmonių išsitiesimo. Ne tiek Atgimimas, kiek Išmirimas. Ilgai miršta sena tvarka, o kas bus, ar ko siekti, nelabai įsivaizduojam.

Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Lietuvos, tai labai aiškūs išeities taškai, gražiai ir prasmingai susiję. Jas taip vadindami, kaskart tvirtiname, jog tai nepriklausomos Lietuvos, jų nepriklausomybės paskelbtos tautos ir krašto valia, jos yra taškai laike, amžinos dabartys, su savo praeitimis ir ateitimis.

Tad siūlau taip jas vadinti! Ir tuo pačiu gerbti ir puoselėti.

Andrius Kulikauskas
Vilnius, Lietuva


1990 M. KOVO 11 D. — VIENO IŠEIVIJOS JAUNUOLIO AKIMIS

Nors aš gimęs ir augęs JAV, per šią istorinę dieną buvau Vilniuje. Tuo metu dėsčiau Vilniaus universitete, taip pat dirbau vienoje mažoje firmoje. Man tada buvo 22 metai. Lemiamą vakarą sėdėjau bendrabutyje prie televizoriaus kartu su kitais iš JAV, Vokietijos, Italijos, Vietnamo ir iš ki tur atvykusiais žmonėmis. Tuo metu beveik kasdien rašiau savo įspūdžius į dienoraštį. Toliau pristatau to va karo žodžius iš savo dienoraščio.

„10:44:50 vakaro. LIETUVA PASKELBĖ NEPRIKLAUSOMYBĘ! Mažai ką reikia pridėti. Tėvai laukė 45 metus šios dienos. Mes, išeivijos vaikai, taip pat visą gyvenimą paaukojome šiai dienai. Tikrai netikėtas įvykis. Su Danute į miestą nuvažiavau, bet viskas tuščia, nors tik 1:00 nakties buvo. Ar jie tikrai tankų bijo? Nėra aišku. Landsbergis buvo išrinktas Tarybos pirmininku. Pasaulis tikrai nustebintas. Dabar laukiame, ką Maskva darys. Ar liks naftos ir duonos? Kokią blokadą jie ruoš? Ar mano viza galioja? Aš dabar gyvenu Lietuvos Respublikoj. Atstatėme tai, kas buvo iš mūsų pagrobta.’’

Dienoraštyje minima Danutė buvo Danutė Petrusevičiutė iš Detroit miesto. Kartu lankėme Dainavos jaunimo stovyklą bei ,,Žiburio’’ lituanistinę mokyklą Detroit mieste. Prasminga, kad tą dieną abu buvome Lietuvoje. Kai pagalvoju apie tą dieną, prisimenu džiaugsmo, netikėtumo bei susirūpinimo jausmą. Taip pat prisimenu, kad oras buvo šaltokas ir vakare lengvai lynojo. Dienos, kurios sekė po kovo 11 dienos, buvo įtemptos, nes Lietuvoje tikrai nežinojome, kas bus toliau. O paaiškėjo Šv. Velykų savaitgalį, balandžio mėn. viduryje, kai buvo pranešta, kad Maskva skelbs ekonominę blokadą. Įvykiai, kurie sekė po to, pakankamai gerai žinomi, bet verta prisiminti, kaip pasireiškė Lietuvos drąsa prieš 18 metų.

Aldas Kriaučiūnas
West Lafayette, IN

VIENA GERA BIBLIOTEKA

Bronius Juodelis ,,Drauge” rašo, kad ,,2008 metai Lietuvoje paskelbti knygų skaitymo metais” (,,Draugas”, 2008 m. vasario 27 d.) . Jis sako, kad ,,šie metai turėtų būti ir išeivijos lietuvių lietuviškų knygų skaitymo metai”. Ir toliau jis klausia, ,,bet kur yra išeivijos lietuvių bibliotekos, kurių lietuviškos knygos galėtų būti lietuvių skaitomos?” Jam neteko apie jas girdėti ir skaityti.

Su dideliu malonumu galiu jam ir kitiems lietuviškų bibliotekų ieškantiems tautiečiams patarti apsilankyti didelėje, lietuviškomis knygomis ir spauda turtingoje, jau daug metų veikiančioje Saint Petersburgo Lietuvių klubo bibliotekoje, saulėtoje Floridoje. Apie ją ne tik skaičiau ir daug girdėjau, bet ir pats ten apsilankydavau. Ten daug metų savanoriškai dirba bibliotekos vadovė Monika Andrejauskienė ir jos padėjėja Emilija Kiaunienė. Anksčiau bibliotekai vadovavo ir daugelį Lietuvių Enciklopedijos komplektų ir visokių knygų į Lietuvą išsiuntė a. a. Sofija Salienė. Toje bibliotekoje labai draugiškas, malonus ir geras patarnavimas.

Girdėjau ir apie kitas bibliotekas JAV, bet gal apie jas šiais knygų skaitymo metais parašys jų vadovai ir JAV Lietuvių Bendruomenės Kultūros taryba.

Vytautas Kamantas
Grand Rapids, MI


BIBLIOTEKOS LITUANISTINKOS TYRIMO IR STUDIJŲ CENTRE

B. Juodelio straipsnyje ,,Kur išeivijos lietuvių bibliotekos?” (,,Draugas”, 2008 m. vasario 27 d.) iškeltas tikrai svarbus klausimas. Sutinku, kad lietuviškų knygų skaitymas išeivijoje yra svarbus tiek lietuvybės išlaikymui, tiek dvasinio pasaulio tobulinimui.

Lietuviškų bibliotekų problema, manyčiau, yra ne tai, kad jų nėra – bibliotekų yra, ir ne viena. Bėda ta, kad visuomenė apie jas nelabai daug žino. Viena iš tokių bibliotekų yra Lituanistikos tyrimo ir studijų centre (LTSC) – Pasaulio lietuvių archyvo biblioteka, kita – Pedagoginio lituanistikos instituto biblioteka. Abi bibliotekos yra atviros skaitytojams, jose yra daugiau nei 100,000 leidinių. Tiesa, knygų iš PLA bibliotekos negalima išsinešti į namus, tačiau galima skaityti vietoje arba pasidaryti kopijas. O Pedagoginio lituanistikos instituto bibliotekoje knygas galima pasiimti į namus ir gąžinti jums patogiu metu. Taip pat skaitytojai interneto svetainėje gali pasitikrinti, ar mes turime juos dominančią knygą (http://www.lithuanianresearch. org/lit/pla/biblioteka.htm).

Kadangi Lituanistikos tyrimo ir studijų centras yra sudaręs sutartį su Lietuvos Nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, jie siunčia mums naujausią periodiką ir kai kuriuos literatūros ir meno informacinius leidinius. Turime ir naujesnės grožinės literatūros. Taigi maloniai kviečiame apsilankyti mūsų bibliotekose, kurios yra Jaunimo centro patalpose, 5600 S. Claremont Ave., Chicago, IL, 60636. Dėl darbo laiko prašome skambinti tel. 773-434-4545 arba teirautis el. paštu:  info@lithuanianresearch.org

Kristina Lapienytė
LTSC periodikos skyriaus darbuotoja



NETOBULAS ŽODYNAS

Kalbos žodynas turėtų būti knyga, kurioje tilptų visas kalbos žodžių lobis su žodžių reikšmės paaiškinimais. Todėl mane stebina, kai nė viename lietuvių kalbos žodyne nerandu plačiai vartojamų žodžių, pvz., ,,durnas”, ,,bakužė”. Tarkim, ,,durnas” yra žodis, paimtas iš svetimos kalbos, bet juk yra ir žodis ,,knyga”, kuris reiškia tą patį ir rusų kalboje. Bet anglišką žodį ,,landscape” tas pats žodynas verčia į peizažą, kraštovaizdį ir į kažkokį landšaftą, kuris iš vokiško žodžio ,,die Landschaft” yra sulietuvintas į neva lietuvišką žodį ,,landšaftas”.

O su žodžiu ,,bakužė” visai nesiskaitoma, jis sulyginamas su nusususiu žodžiu ,,lūšna”. Jei teisingai suprantu poetą Praną Vaičaitį, bakužė nėra nei jokia lūšna, nei pašiūrė, o yra paauksuotais šiaudais dengta samanota trobelė, kurioje, anot Vaičaičio, gimiau. Nors ji jau supuvo, bet svarbu yra tai, kad pasąmonėje bei širdyje ji išliks amžinai.
Todėl menkas bei netobulas yra žodynas, kuriame nėra visų kalboje vartojamų žodžių, arba nepaaiškinamos (nepakankamai paaiškinamos) žodžio prasmės.

Leonidas Ragas
Itasca, IL


PRIEDAS — ATSIGAVĖS

Gavau du ,,Draugo” paskutinius numerius. Turiu pasakyti daug gerų žodžių apie Kultūros priedą —  tampa atskiru kultūros laikraščiu, labai atsigavęs, profesionalus, stiprus, įdomus. Tikrai džiaugiuosi ir sveikinu.  Skaitau — įdomu, smalsu. Tad linkiu ir toliau gražios sėkmės, stiprybės, aktyvių autorių.

Aldona Ruseckaitė
Kaunas, Lietuva



ATSAKYMAS Į A. GEČIO KOMENTARĄ

1. Vasario 16-osios Gimnazijos direktorius Andrius Šmitas 2004 m. pašalino iš darbo mokytoją-kapelioną kun. Alfonsą Kelmelį netrukus po to, kai kunigas pranešė apie seksualinio priekabiavimo ir smurto problemas bendrabutyje, savo ruožtu apie jas sužinojęs iš moksleivių. Mano nuomone, direktorius sukėlė grėsmę mokinių saugumui, taip sudarydamas vaizdą, jog pranešti vadovybei apie rimtas problemas gali būti rizikinga. Nekorektiškai pašalindamas A. Kelmelį jis taip pat sukėlė grėsmę Gimnazijos finansams ir reputacijai. Dėl šių dalykų aš protestavau. Manau, aš ne pirmas ir ne paskutinis atkreipiu dėmesį į Vasario 16-osios gimnazijos problemas, ir ne be pagrindo. Nesiekiau ir nesiekiu tapti Gimnazijos direktoriumi.

2. Draugo taryba prieš dvejus metus mane pakvietė tartis dėl vyriausiojo redaktoriaus posto perėmimo iš p. Danutės Bindokienės. Į Čikagą Tarybos kvietimu atvykau du syk, Tarybos prašomas parengiau ,,Draugui” veiklos strategiją. Derybos įstrigo ir nutrūko nesutarus dėl Tarybos narių teisės daryti įtaką laikraščio turiniui.

3. Kardinolas E. Eganas raštu man patvirtino, kad prelatas Edmundas Putrimas pritarė, jog NY Aušros Vartų bažnyčia turėtų būti uždaryta. NY LB apygardos pirmininkės Ramutės Žukaitės teigimu, prelatas tai padarė nepasitaręs su NY lietuviais ir Lietuvių Bendruomene.

Darius Udrys
Los Angeles, CA

ATSAKYMAS Į Z. VISKANTOS LAIŠKĄ

Paprastai neatsakinėju į skaitytojų pasisakymus ,,Laiškai” skiltyje. Išimtį teikiu Zigmo Viskantos pasisakymui dėl Algimanto Gečio komentarų apie Darių Udrį, išspausdintam š. m. vasario 27 d. ,,Drauge”. Z. Viskanta nupiešė netikslų Los Angeles Lietuvių Bendruomenės apylinkės metinio susirinkimo vaizdą. Šis susirinkimas dalyviais buvo ypač gausus dėl LB apylinkės valdybos pirmininko D. Udrio neapgalvotais ėjimais amerikiečių ir lietuvių žiniasklaidoje sukelto visuomeninio šurmulio, susijusio su Los Angeles mieste š. m. liepos 6 d. įvyksiančia XIII Lietuvių Tautinių Šokių švente. Susirinkime gausiai atsilankiusieji siekė ne paramą D. Udriui suteikti, bet užtikrinti, kad jo iš anksto plačiai išreklamuotas iš pareigų atsistatydinimas pagaliau įvyktų ir kad, apsaugok Dieve, jis vėl nebūtų kaip nors perrinktas. Buvo tokių, kurie net nenorėjo D. Udriui leisti vadovauti susirinkimui, kad jis esamo forumo nepanaudotų plakti JAV LB Krašto valdybą ir Tautinių Šokių Šventės komitetą už, anot jo, ,,ekskluzyvumą” ir geros valios stoką Lietuvos mažumoms.

Susirinkimo dalyvių tarpe būta tokių, kurie buvo nepatenkinti negavę progos su D. Udriu išsiaiškinti dėl jo prieš JAV LB ir Tautinių Šokių Šventės rengimo komitetą nukreiptos žiaurios reakcijos, kai šios nepritarė jo siūlymams bei veiksmams. Susirinkime, kuris užsitęsė net keturias valandas, ilgai diskutuota dėl LB teisės D. Udrį pašalinti iš Sister Cities koordinatoriaus pareigų. Neturint jam priekaištų dėl šioje institucijoje iki šiol atlikto darbo, nuspręsta jį pareigose palikti sąlyginai, LB apylinkės valdybai sudarant ir į Sister Cities paskiriant penkių asmenų komitetą.
Sveikinu A. Gečį už jo šaltą D. Udrio veiklos analizę. Faktai kalba už save!

Danguolė Navickienė
Los Angeles, CA


KURIAI BANGAI PRIKLAUSO ŠITIE?

Tarp a. a. mano Tėvo dokumentų radau jo rašytų straipsnių iškarpas (tarp jų ir kitokios informacijos). Jis rašė iš Prancūzijos 1947-1949 metais JAV lietuviškiems laikraščiams.

Atvyko 32 lietuviai tremtiniai
Lapkričio 20 d. laivu Marine Tiger atvyko 32 lietuviai, kurių 10 JAV piliečiai repatrijantai, o likusieji su imigracijos vizomis. Dėl audrų laivas pavėlavo šešias paras. Atvykusieji išsiskirstė pas gimines bei draugus. Atvyko: Stasys Abramavičius su vaikais Gražina-Marija ir Stasiu, visi JAV piliečiai. Antanina Bendorienė su dukrelėm Aušrele ir Jura, bei sūnumi Pauliu, visi JAV piliečiai; Petras Bukša; Dr. Romualdas Buivydas su žmona Barbara; Vytautas ir Janina Gurkos su sūnum Arvydu; Vytautas ir Salomėja Janulaičiai su sūnumis Kazimieru ir Mindaugiu; Barbara Jusienė, JAV pilietė; Aleksandra Jucevičienė; Dr. Vincas Katelė; Viktoras ir Filomena Navickai; Algimantas Penkauskas, Valentinas Remeikis; Pranas Strodomskis su sūnumi Juozu, abu JAV piliečiai, ir dukra Vanda; Jonas Vidiunas su dukra Daiva; Vanda Viskerienė ir Aleksandra Žemaitienė.
L.G.K.

Kęstutis Ječius
Willow Park, IL


ŠV. KAZIMIERAS – LIETUVOS ŠVENTASIS

Kovo 4-oji Lietuvoje yra švenčiama kaip šventojo Kazimiero diena. Šv. Kazimiero diena man yra ypatinga diena ne tik todėl, kad mano tėtis yra Kazimieras, bet ir todėl, kad gražiąsias savo jaunystės dienas praleidus Panevėžyje atmintyje paliko ypatingas paveikslas Panevėžio katedros didžiajame altoriuje.

Paveikslas vaizduoja Lietuvos ir Rusijos kariuomenių mūšį prie Daugavpilio. 1604 m. kovo 4 d. Rusija puolė Lietuvą. Kova buvo labai arši. Gausiai Rusijos kariuomenei pradėjus laimėti sumušta Lietuvos kariuomenė ėmė trauktis. Bet štai naktį abiems kariuomenėms ilsintis, naktį pasirodęs Šv. Kazimieras pabudino Lietuvos kariuomenę ir liepė keltis ir kovoti. Šv. Kazimierui prikėlus Lietuvos kariuomenę iš miego, jo paraginta Lietuvos kariuomenė puolė Rusijos kariuomenę ir nugalėjo. Nugalėtos Rusijos kariuomenės likučiai grįžo į Rusiją...

Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko sumanymu nupieštas paveikslas Panevėžio katedroje su Lietuvos kariuomenei pasirodžiusiu  Šv. Kazimieru yra labai įspūdingas.  Šv. Kazimieras veikia kiekvieną besimeldžiantį, tarsi sakydamas, kad reikia kovoti, norint pakilti dvasioje ir nugalėti visus žemiškus sunkumus.

Šv. Kazimieras yra Lietuvos šventasis, aktyvus šventasis, kuris globojo ir globoja Lietuvą, kurią iš visų pusių nuolat puolė ir dabar puola priešai, siekdami Lietuvą ištrinti iš pasaulio žemėlapio. Rusija iš rytų, Vokietija iš vakarų nuolat Lietuvą alino. Lietuva nebus ištrinta iš pasaulio žemėlapio, kol lietuviai dvasia nepalūš.

Nuo senų laikų Lietuva yra priversta nuolat kovoti, ir šiandien ji kovoja. Ir šiandien turime šventųjų, į kurios reikia atsiremti ir kuriais reikia sekti. Net tie yra šventieji, kurie yra Romos jau oficialiai pripažinti, tokie kaip Šv. Kazimieras.

Pilypas Narutis
Oak Lawn, IL


MAŽAS ŽINOJIMAS PAVOJINGAS

Vasario 13 d. A. Grigaičio rašinys ,,Drauge” apie bajorus labai nustebino. Lyg žinovas išdėsto savo teoriją: „niekad nežinojau, kad Lietuvoje galėjo būti tūkstančiai bajorų (...)”; ,,manau, kad jie (bajorai) išbėgo į Lenkiją (...)”; ,,nežinau, kad tarp karininkų jų (bajorų) būtų nors vienas bajoras (...)”; ,,žmonės pasakojo bajorai buvo lenkų patriotai (...)”; ,,ar tas tiesa, nežinau”; ,,bajorai buvo Lietuvos patriotai, netikiu (...)”.

Toliau jis tęsia: „sunku patikėti, kad mūsų tarpe (...) yra tokių žmonių”; ,,mano manymu, tai lenkomanai, dvarų savininkai, kurie išnaudojo tuos vargšus baudžiauninkus (...)”; ,,jei nebūtų dvarų išdalinę, mūsų Lietuvėlė būtų buvusi skurdžių kraštas (...)”; ,,atsikuria bajorai, kurie renka karalių”; ,,kur bajorai dingo taip ir neteko sužinoti”.

A. Grigaičio straipsnyje pilna skylių: nežinojau; manau; žmonės pasakojo; ar tas tiesa, nežinau; netikiu; sunku patikėti; mano manymu. Pavartotas žodis ,,Lietuvėlė”. Tai labai rimtas įžeidimas taip vadinti Lietuvą. Toliau autorius rašo: „Kur dingo bajorai, neteko sužinoti.” Nei istorinėje literatūroje, nei teisinėje ar kasdieninėje spaudoje Grigaičio straipsnis neturi jokios vertės, nes jis yra nepagrįstas įrodymais, faktais. Ir grožinėje literatūroje jis mažai vertės turėtų, nes autoriaus „faktai” yra klaidinantys. Matosi, kad žinių neturėta.

Faktai apie bajorus: bajorai – aukštasis privilegijuotas luomas, visuomenėje žinomas nuo gilios senovės Graikijoje, Romoje, valstybėms pradėjus kurtis. Jie valdė didžiulius žemės plotus, teikė karius vadams, rinko mokesčius ir t.t. Žodis „bajoras” yra kilęs iš turkų, mongolų žodžių „bajar, bajara”, reiškiančius turtą, didiką, valdovo gvardijos šauniausius karius. Kaip visuose kraštuose, taip ir Lietuvoje bajorystė buvo susijusi su mokesčių rinkimu, karo tarnyba, žemių valdymu. Lietuvai atsiėmus ar užkariavus rusų ar kitas žemes, jos būdavo išdalinamos bajorams valdyti už jų pagalbą karuose. Vytautas DLK labai sunkią ir ilgą kovą su Jogaila laimėjo tik Lietuvos bajorų remiamas. Bajorai buvo kunigaikščių patarėjai, bendradarbiai, kariuomenės vadai, tarnautojai. Valstiečiai galėdavo iškilti į žemuosius bajorus, jei tiek praturtėdavo, kad net įstengdavo karo tarnybą eiti.

Bajorų privilegijos augo karams tęsiantis, jų valdomos žemės buvo pripažintos kaip bajorų nuosavybė. Miestams kuriantis bajorai užėmė įvairias valdančiąsias pareigas. Bajorai buvo kunigaikščių giminės ir palikuonys, todėl  Žemaitijoje galėjo būti daugiau nei 161,000 bajorų. Nematau kliūčių išrinkti bajorų karalių atstovauti bajorams Lietuvoje ir pasaulyje.

Krupavičius apkarpė dvarus, bet, žinodamas jų reikšmę Lietuvai, daug dvarų paliko su 100 ha žemės. Tik Stalinas išnaikino dvarus visiškai.

Algis Virvytis
Boston, MA

DAR APIE BAJORUS

Pritariu 100 proc. A. Grigaičio straipsniui ,,Drauge” (2008 m. vasario 13 d.) ,,Dabartinėje Lietuvoje neliko bajorų”. Taip pat sutinku ir su A. Paužuolio pastabomis dėl bajorų. Tikriausiai A. Paužuolis nežinojo, kad V. Landsbergis, pagal kun. E. Gerulį, irgi yra bajoras. Nežinojau to ir aš, nors apie V. Landsbergį girdžiu jau 19 metų, niekur neskaičiau ar girdėjau, kad jis bajoras.

 Kunigas E. Gerulis suskaičiavo 10 bajorų, kurie apgynė ir išlaisvino Lietuvą po Pirmojo pasaulinio karo. Bet turbūt užmiršo paminėti paprastus kaimo vyrus, moksleivius ir kitus, kurie tūkstančiais ėjo su menkais rūbais, su menku maistu ir ginklais, ir ne tik apgynė ir išlaisvino Lietuvą, bet dar ir išlaikė mūsų lietuvišką kalbą, nes jei ne jie, tai šiandien el. laišką ,,Draugui” rašyčiau lenkiškai.

 Gimęs ir gyvenęs Lietuvoje iki 1945 metų, niekur ir niekada negirdėjau, kad bajorai būtų ką nors gera padarę Lietuvai, jie buvo pajuokos vietoje.
 
Algirdas Skudzinskas
Middletown, DE

DĖL PRIEKAIŠTO BAJORAMS

Spaudoje vis priekaištaujama, kad Lietuvos bajorai siekia karalystės atstatymo. Istorijoje galima rasti įvairių kaltinimų bajorams, bet priekaištas dėl monarchijos atstatymo nėra teisingas.
Aš per savo ilgą gyvenimą (g. 1922.04.28) niekada nesu girdėjęs, kad nors vienas kuris bajoras norėtų Lietuvoje atkurti monarchiją.

Lietuvoje veikia „Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga”. Mano nuomone, iš šios sąjungos pavadinimo vertėtų pašalinti žodį „karališkoji”, nes šis žodis mūsų visuomenėje kelia įtarimą dėl tariamų monarchinių kėslų. Stebiuosi, kad dėl šio neteisingo priekaišto viešai spaudoje neatsiliepia bajorų sąjungos vadovai: dr. Jonas  Stankus, Jonas Paulauskas, Mečys Jučas, Edis Rimša, Jonas Ragauskas, Saulius Prialgauskas, dr. Kostas Bogdanas arba kiti.
Jei kas nori pažinti „bajorizmą” ne iš „pletkų” ar paskalų, bet iš rimtų šaltinių, verta nusipirkti 2000 metais Vilniuje puikiai išleistą 290 puslapių spalvotai iliustruotą knygą „Lietuvos bajorų palikuonys”. Šią knygą sudarė dr. Jonas Stankus, redagavo Jonas Paulauskas.

Eugenius Gerulis
Naperville, IL


ŽODŽIO ,,IŠPRAŠYTAS” PATIKSLINIMAS

,,Draugo” dienraštyje (š. m. vasario 5 d.) perskaičiau Edvardo Šulaičio straipsnį ,,‘Seklyčioje’ kalbėjo du kunigai iš Lietuvos”, kuriame sakoma, kad vienas iš kalbėjusių kunigų buvo kun. Rimvydas Adomavičius, kadaise dirbęs Marquette Parko apylinkėje esančioje parapijoje, išrinktas ,,AL Metų žmogumi”. Vietos lietuviai labai liūdėjo, kad prieš parapijiečių valią šis kunigas iš Marquette Parko buvo išprašytas.

Noriu atkreipti skaitytojų dėmesį, kad ne parapijiečių, o labai mažos grupės asmenų, priklausančių šiai parapijai ir suorganizavusių piketus bei rinkusių parašus prieš naujai atkeltą į Šv. Mergelės Marijos gimimo parapiją kleboną, kun. Anthony Markų, tik jų ,,meškos” patarnavimo dėka kun. R. Adomavičius buvo išprašytas.

Romos katalikų vyskupija ir taip turėdama daugybę nusiskundimų prieš kai kuriuos kunigus ir nenorėdama turėti daugiau nemalonumų dėl atsiradusios trinties lietuvių parapijoje, apie kurią galima buvo pasiskaityti amerikiečių ir lietuvių laikraščiuose, paliepė kun. R. Adomavičiui apleisti Čikagos vyskupiją.

Kun. R. Adomavičiaus išvykimas ir neatsakingų asmenų išpuoliai lietuvių televizijoje prieš kleboną A. Markų ir iš dalies vietinio vyskupo Garcia Siller nenoras leisti kun. A. Markui atsakyti į paskleistas televizijos ekrane neteisybes padarė didelę žalą Marquette Parko apylinkės lietuvių parapijai. Klausytojai, negavę atsakymo į metamus klebonui kaltinimus, juos priėmė kaip tiesą.

Niekas neabejoja, kad šalia kun. A. Markaus, besistengiančio patenkinti lietuvius parapijiečius, yra labai reikalingas gerai lietuviškai kalbantis jaunas socialus kunigas, galįs dirbti su įvairaus amžiaus parapijiečiais.

Su liūdesiu reikia pripažinti, kad ši Švenčiausios Mergelės Marijos gimimo lietuvių parapija su gražiąja bažnyčia yra vienintelė likusi svetimtaučių apsuptyje, kurioje lietuviai ir angliškai kalbantys lietuviai ir tik labai maža dalis svetimtaučių atsilanko pamaldose. Dėl šių pastarųjų tikinčiujų yra įvestos pamaldos anglų kalba.

Norint, kad ši lietuvių Bazilika nebūtų uždaryta, reikia įsijungti į parapijos veiklą, o labiausiai — ją remti savo ištekliais. Bažnyčios išlaikymas brangiai kainuoja, ypač šiais metais esant labai šaltai žiemai.

 Mylintis parapiją

Antanas Paužuolis
Chicago, IL


VARDAN TIKROVĖS

Manau, kad tas, kas prenumeruoja žurnalą „Pasaulio lietuvis”, tas prenumeruoja ir dienraštį „Draugas”. Kas prenumeruoja dienraštį „Draugas”, ne visi skaito žurnalą „Pasaulio lietuvis”. Todėl savo pastabėlę, vardan tikrovės, rašau į dienraštį „Draugas”.

„Pasaulio lietuvyje” (2008.01; nr. 457) LB Religinių reikalų tarybos pirmininkė sesuo Margarita Bareikaitė straipsnyje „Žvilgsnis į lietuviškas parapijas” rašo: „Lemonte, IL, yra vienintelė lietuvių parapija (misija – P. P.) JAV, kurioje viskas vyksta lietuvių kalba.” Šią žinią, aš, kaip parapijietis, noriu patikslinti.

Kol kas Detroite lietuvių telkinyje R. K. Šv. Antano lietuvių parapijos bažnyčia (3565 Vernor Hwy. W. Detroit, MI) turbūt yra lietuviškiausia parapijos bažnyčia plačioje  Amerikoje, nes joje lietuvių kalba yra ne kampininkė – savaitėje yra laikomos septynios šv. Mišios lietuvių kalba ir tik vienerios sekmadienio ryte – anglų kalba. Tik labai gaila, kad parapijoje tėra mažiau nei 50 parapijiečių ir jų vis mažėja.

Jaunieji, kurie šioje parapijoje krikštijo savo vaikus, ir kurie buvo pakrikštyti, priėmę pirmąją Komuniją, gavę Sutvirtinimo sakramentą, gavę moterystės sakramentą ir t.t., apleido šią parapiją, išbėgdami į Detroito plačias apylinkes. Jie ten perkasi sklypus, statosi namus, tik ne lietuviškas bažnyčias ir kitus pastatus lietuviškiems reikalams.

Šiuo metu, jau galima drąsiai sakyti, kad šioje garsioje ir garbingoje parapijoje klebonauja kun. Alfonsas Babonas, gimęs istorinėje žemaičių sostinėje – Raseinių mieste.

Ir žinoma, kad ši parapija dar gyvuoja ir yra, aš manau, lietuviškiausia parapija visoje Amerikoje, daugiausia nuopelnų priklauso klebonui Alfonsui Babonui. Ir už tai parapijos klebonas A. Babonas turėtų būti įvertintas.

Mano nuomone, lietuvių bendruomenių apylinkių valdybos turėtų žinoti, kur yra lietuvybės ir katalikybės tvirtovės ir apie tai duoti žinoti LB Religinių reikalų tarybai, o taryba turėtų pranešti ir Lietuvos Vyskupų konferencijos delegatui užsienio lietuviams katalikams prelatui Edmundui J. Putrimui.

Petras Pagojus
Detroit, MI

 

SVARBU IEŠKOTI SPRENDIMŲ ĮVAIRIAIS KELIAIS

Neseniai laiškų skyrelyje perskaičiau mintį – jei kviestume į Šokių šventę jidiš šokių grupę, tai tuomet reikėtų ir palestiniečių. Suprantu, tai buvo tik retorinis ironiškas pasiūlymas. Aš norėčiau pasiūlyti mums nepamiršti krikščioniškų principų. Kas turėtų teisti, mesti akmenį?

Pasistenkime rasti savy dvasinių jėgų nors retkarčiais, nors atitrūkę nuo kasdienybės. Visi žinom, kaip tai sunku. Tačiau juk esam pašaukti dvasiškai tobulėti, jeigu norim vadintis krikščionimis. Ne tik skambiu žodžiu.
Taip, kartais aštriai susikerta moralinė ir politinė plotmė, kuri turi šiurkščias taisykles ir priemones (bet tame tarpe ir dialogus, derybas). Svarbu – nestovėti vietoje, ieškoti sprendimų įvairiais keliais.

Autorės pavardė redakcijai žinoma
 

BAJORŲ TARNYBA LIETUVAI

Perskaitęs A. Grigaičio antibajorišką straipsnį „Apie bajorus” („Draugas” Nr. 30, 2008.02.13), aš, būdamas Lietuvos bajoras, jaučiu pareigą atsiliepti.

A.Grigaitis rašo, kad jam labai sunku suprasti, kad „tūkstančiai bajorų prisidėjo prie Lietuvos prisikėlimo”.
Toliau jis rašo, kas savanoriai apgynė Lietuvą nuo lenkų, bermontininkų ir rusų. Jiems vadovavo lietuviai karininkai. „Negirdėjau, kad tarp jų būtų nors vienas bajoras” – rašo autorius.

Dėl šių pareiškimų tenka A. Grigaičiui priminti šiuos faktus:
1. Lietuvos savanorių kariuomenės steigėjas – pašaukėjas buvo bajoras ministeris pirmininkas M. Sleževičius.
2. Anuomet Lietuvos kariuomenės vadas buvo bajoras generolas S. Žukauskas. Jis pastojo kelią besiveržiančiai sovietų armijai. Prie Širvintų Giedraičių kautynėse jis atrėmė lenkų puolimą ir išgelbėjo Lietuvos nepriklausomybę!
3. Lietuvos laisvę gynė broliai bajorai Plechavičiai: generolas Povilas ir pulkininkas Aleksandras.
4. Lietuvos Respublikos prezidentas K. Grinius buvo bajoras.
5. 1918 m. vasario 16 d. aktą pasirašė šie bajorai: M. Biržiška, D. Malinauskas, S. Narutavičius, J. Smilgevičius.
6. Po ilgos sovietų okupacijos į laisvę Lietuvą išvedė bajoras V. Landsbergis.
7. Mano tėvas bajoras buvo Lietuvos kariuomenės savanoris kūrėjas karininkas. Apdovanotas medaliais. Aš, jo sūnus, buvau plechavičiukas.

Dabar lauksime A. Grigaičio „Drauge” viešo atsiprašymo už įžeidžiančias klaidas.

Kun. dr. Eugenius Gerulis
Naperville, IL

DĖL MOKESČIŲ IR APSKAITOS SISTEMOS LIETUVOJE

Daugelis užsienyje gyvenančių tautiečių supranta, kad viena iš opiausių problemų nuo pat Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo pradžios yra nesutvarkyta apskaitos ir mokesčių sistema Lietuvoje.

Nors ir turime stiprias organizacijas tokias kaip PLB, JAV LB, bendra Seimo komisija, tačiau dar neteko girdėti šių organizacijų balso tais klausimais.
Todėl ar ne laikas pakviesti šias organizacijas pareikšti savo nuomonę ir padėti Lietuvai, papasakojant, kaip mes užsienyje kasmet deklaruojame pajamas ir išlaidas ir neįsivaizduojame, kaip kitaip valstybe gali normaliai egzistuoti.

Tikiuosi, kad mūsų turimas turtas Lietuvoje nebus priežastimi tolesnio tylėjimo.

Edvinas Giedrimas
Connecticut apygardos pirmininkas



ISTORIJOS NEREIKIA SLĖPTI

„Drauge” (2008 m. vasario 8 d. Nr. 27) vedamajame „Nepriklausomybės šventės – pagarbos ir džiaugs mo išraiška” Romualdas Kriaučiūnas rašo: „Pertraukų metu būdavo ren kamos aukos lietuviškiems reikalams. Dėl tų aukų paskirstymo buvo ir nesutarimų ar nesusipratimų.”

Kaip žurnalistui, rašančiam ve damuosius nežinantiems, o šiuo metu jų jau yra labai daug, reikėjo pa rašyti – nuo kada ir kodėl dėl tų aukų paskirstymo buvo ir nesutarimų ar nesusipratimų.

Aš tikiu, kad Romualdas Kriaučiūnas apie tuos nesutarimus ir ne supratimus labai gerai žino, bet nu tylėjo. Pas gerus žurnalistus ir ko respondentus nutylėjimų neturėtų būti, net ir apie nemalonius dalykus – istorijos nereikia slėpti.

Petras Pagojus
Detroit, MI


TIK NE PIKTUMU, PRAŠOM!

Pirmiausia knieti klausimas, ar šiais laikais dar įmanoma su kai kuriais skaitytojais tęsti mandagų dialogą?

Kai savo laiške švelniai pasakiau dėl Margaret Thatcher duoto vardo „Attila the Hen”, kai ji plačiai visame pasaulyje buvo pravardžiuojama „The Iron Lady”, visiškai nenorėjau užkabinti vedamajame taip ją vadinusio autoriaus ir jo neminėjau. Didžiai nustebau (o dar labiau nuliūdau!) išvydusi redakcijos prirašytą autoriaus pavardę ir straipsnio datą.

Dabar Mantas Navickas, rašydamas laišką šia tema ir pasiremdamas iš interneto vieno asmens, vadinusio ją „Attila the Hen” medžiaga, užbaigia gan užgauliai: „Gal S. Semėnienei reikėtų pirmiausia patikrinti, ką skelbia patikimas internetas, kaip tai daro tikri žurnalistai, o ne pasikliauti plepalais?”

Visą savo ilgą gyvenimą vadovaudamasi šūkiu „nemokyk mokyto” ir dar vaikystėje nugirstu vieno ūkininko „pamokslu” savo vaikui: „Sūnau, ir piemens išklausyk, jei jis turi ką protingo pasakyti”, pradėjau naršyti internete ir štai rastas atsakymas:

„Atsakant, Sovietų gynybos ministerijos laikraštis ’Raudonoji žvaigždė’ davė Margaret Thatcher pravardę ’The Iron Lady’, kurią greitai pasauliui paviešino ‘Radio Moscow’. Ji su pasigėrėjimu priėmė tą vardą ir netrukus jis tapo susijęs su jos įvaizdžiu kaip pastovios ir tvirtos savo būdu (charakteriu) moters. Ji įgijo daug kitų pravardžių, kaip antai: ’The Great She – Elephant, Attila the Hen, The Grocers Daughter’ (dėl jos tėvo profesijos, bet nukaltu tuo laiku, kai buvo manyta ją esant Edward Heath (kitas buvęs premjeras – S. E. S.) sąjungininke, jis buvo pravardžiuojamas ’The Grocer’ ”).

Beje, dar galima pridėti, jog ir daugiau pasaulio žymių moterų buvo pravardžiuojamos „Attila the Hen”.

Pabaigai norėtųsi palinkėti visiems rašantiems laiškus į spaudą atsiminti seną patarimą, kad ne tiek svarbu, apie ką sakai, kiek svarbu, kaip (visi pabraukimai mano – S. E. S.) pasakai. Atseit, mūsų liaudies išminčiai jau seniai teisingai mokė savo tautos vaikus mandagumo, juos auklėdami: ,,Galvos neprasimuši, senam nusilenkdamas.”

Stasė E. Semėnienė
Baraboo, WI


A. GEČIO KOMENTARAS

Buvo įdomu skaityti Algimanto Gečio komentarą ,,Drauge” (2008 m. vasario 15 d.) apie D. Udrį. Be abejo, kas parašyta, yra tiesa, bet ar galima būtų tai įrodyti teisme? Tokiai kritikai nepritariu, nes yra puolamas asmens charakteris, o ne jo veikla ir darbas. Sprendžiant iš Los Angeles Lietuvių Bendruomenės apylinkės susirinkimo, D. Udrys čia yra populiarus. Jis buvo perrinktas seserystės ryšių su Kaunu atstovu. Prieš jam perimant apylinkės valdybos pirmininkavimą, veikla buvo stipriai su mažėjusi. Jis pritraukė naujų narių ir atgaivino apylinkę.

Zigmas Viskanta
Los Angeles, CA


TOLIAU SKAIČIUOJAME BANGAS

Sutinku su Donatu Januta (,,Draugas”, 2008 m. vasario 15 d.), dėl skaičiavimo emigrantų iš Lietuvos bangas kartu ir sutarimo, kokius skaičiavimo pagrindus, matus bei sąvokas vartosime.

Pirmiausia skubu užtikrinti, kad kažkaip nepagalvojau apie D. Janutos dėdę ir jo žmoną, į JAV atvykusią metais vėliau. Tikrai nenorėjau jų ,,išskirti”… Kaip suprantu, iš daugelio lietuvių šeimų pirmiausia emigruodavo gal tik vienas šeimos narys, vėliau jis ar ji atsikviesdavo ir kitus šeimos narius ar gimines. Tai būdavo tik laikinos ,,skyrybos”.
Daugiausia naudojausi ,,Lietuvių Enciklopedijos”, išleistos 1957 m. Bostone, X-ojo tomo (psl. 36–41) ir Aniceto Simučio redaguoto Pasaulio lietuvių žinyno antrosios 1958 m. laidos (psl. 108–111) žiniomis. Yra ir kitų šaltinių. Pagal A. Simutį, žinoma lietuvių emigracija prasidėjo 17-tojo amžiaus viduryje, tai buvo ,,pirmoji banga”. Pagal jo skaičiavimus, atrodo, kad Janutos dėdė su teta atvyko su ,,ketvirtąja banga”.

Toliau, pagal A. Simučio 1958 m. skaičiavimus, penktoji banga buvusi Antrojo pasaulinio karo pabaigoje (1944–1945), kai Vakarų Europoje atsidūrė apie 80,000 lietuvių. Iš jų apie 30,000 ,,išbangavo” į JAV pagal ,,Displaced Persons” įstatymą. Jie būtų jau šešta banga. Kuo toliau skaičiuojame, tuo daugiau bangų atsiranda… Šiandien aš jau priskai-čiuoju septynias bangas, skaičiuodamas matematiškai pagal dydžius ir metus, dažnai pasižiūrėdamas atgal į imigracijos istoriją per Romualdo Kriaučiūno (,,Draugas”, 2008 m. vasario 15 d.) automobilio veidroduką.

Mane stebina, kad oficialiai JAV statistikai prasidėjus, per 15 metų — nuo 1899 iki 1914 metų, į JAV įvažiavo 252,594 lietuviai: 170,699 vyrai ir 81,895 moterys. Tuos skaičius noriu palyginti su dabar (1989–2008) at-vykusių skaičiais, kurių turbūt bus apie 100,000?

Man atrodo kažkaip sunkiai su-prantama, kad galima maždaug 88 metus trukusią emigraciją (1860– 1948) vadinti ,,pirmąja banga”, todėl siūliau perskaičiuoti ir pavadinti kitaip. Sutinku, kad įvairios imig-rantų grupės (,,bangos” ar ,,bange-lės”) skyrėsi savo praeitimi, kultūra, politika ir veikla. Vieni atvyko po nepavykusių sukilimų, kiti atvažiavo, kai spauda buvo draudžiama, kiti atvyko prieš Pirmąjį pasaulinį karą, dar kiti jau iš Nepriklausomos Lietuvos. Taip skaičiuojant, net apie trečdalis milijono lietuvių ,,atbangavo” su ta pirmąja, didžiausia ir ilgus metus trukusia banga. Ir tada juos lyginame su taip vadinama antrąja arba tik 30,000 ,,DP” banga, gal geriau ,,bangele”.
Dar vienas įdomus klausimas iškilo skaičiuojant bangas. Prieš maždaug šimtą metų iš carinės Rusijos okupacijos atvykę lietuviai steigė lietuviškas parapijas ir statė lietuviškas bažnyčias. Pagal A. Simutį, 1957 m. JAV buvo 123 lietuvių katalikų parapijos ir bažnyčios. Per šimtą metų, lietuvių skaičiui JAV didėjant, per paskutinius 50 metų užsidarė apie pusė tų parapijų ir bažnyčių. Kodėl? Kas žino atsakymą? Kaip lietuvišku automobiliu važiuoti ir į ateitį žiūrėti, kad tie centrai neišnyktų per ateinančius 50 metų?

Vytautas Kamantas         
Grand Rapids, MI


ROOSEVELTO IŠDAVYSTÈ IR JAV VALDŽIOS MELAS

Perskaičiau D. Janutos straipsnį apie „Dvigubą pilietybę ir žalios kortos medžioklę”, kur rašoma, kad 1940 m. Rooseveltas priėmė JAV lietuvių delegaciją su prašymu, kad JAV nepripažintų Lietuvos įjungimo į Sovietų Sąjungą. Januta rašo, kad nepripažinimo nutarimo JAV valdžia laikėsi ligi pat dabartinės Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Čia jis klysta, nors mes visi tikėjome, kad Rooseveltas nebuvo pripažinęs Baltijos kraštų Stalinui, bet teisybė yra kita.

Paskaitę „The Sword and the Shield: the Mitrokhin Archive and the  Secret History of the KGB”, pamatysite tikrą Roosevelto pataikavimą tam budeliui Stalinui. „The Sword and the Shield” knygoje (psl. 112) rašoma, kad anglų ambasadoje Tehran Stalino ir Roosevelto pokalbis buvo pavadintas „overlord”. Šiame susitikime didžiausią nuolaidą Stalinui padarė Rooseveltas ir Churchilis – jie pripažino Stalinui 1941 m. užimtus kraštus: rytinę Lenkiją (Vilnius), Baltijos kraštus ir Moldovą. Rooseveltas, norėdamas atsidėkoti Stalinui už pagalbą su vokiečiais Antrajame pasauliniame kare, paaukojo Baltijos kraštus Stalinui, o mums JAV melavo, jog Rooseveltas niekada nepripažino baltų Stalinui.

Rašoma, jog po šios konferencijos Stalinas džiaugsmingas grįžo į Kremlių, o baltams prasidėjo vergija ir trėmimai. Šioje knygoje daug istorinės informacijos apie KGB viešpatavimą ne tik JAV, bet ir Anglijoje, Italijoje, Prancūzijoje. Aš manyčiau, jog šią knygą galima rasti beveik kiekvienoje bibliotekoje. Verta paskaityti „The Sword and the Shield”, autoriai: Christopher  Andrew and Vasili Mitrokhin.

Stasys Kungys
Fairfield, CA
i

DABARTINĖJE LIETUVOJE NELIKO BAJORŲ

Lietuvoje pradėjus organizuoti bajorų draugijas, išeivijoje esantys tautiečiai pareiškė priešingas nuomones. Skaičiusieji A. Grigaičio ,,Draugo” dienraštyje (2008 m. vasario 13 d.) išspausdintą pastabą apie bajorus, turėtų padėkoti autoriui už išsamias žinias apie bajorų sauvaliavimus ir parsidavimą lenkams. Iš straipsnio matyti, kad bajorai buvo savanaudžiai, dirbančiųjų skriaudėjai. Teko skaityti Jono Biliūno novelę ,,Lazda”, kur ,,plikbajoris”, pralošęs savo dvarus ir dirbantis bajorui, primušė dvaro darbuotoją už tai, kad jis padavė saują šieno jaučiams,    ariantiems bajoro žemę.

Stasė Semėnienė taip pat rašė apie bajorus ir pastebėjo, kad buvo ir labai susipratusių bajorų, kurie aukojosi dėl Lietuvos, bet tokių buvo labai mažai.

 Dabartinėje Lietuvoje neliko bajorų, tik milijonieriai, didelių turtų valdytojai, turtus įsigiję neaiškiomis aplinkybėmis, dauguma — kitų žmonių sąskaita. Ankstyvesnių ir dabartinių bajorų sąžinės yra suteptos neteisybių, kurias šių dienų bajorai laiko bėgyje turės ,,išsiplauti”, o negalvoti apie karaliaus rinkimą.

Antanas Paužuolis
Chicago, IL


APIE REIGAN, VEIKLĄ IR CEPELINUS

,,Draugo” vasario 5 d. laidoje dr. Rimtauto Marcinkevičiaus straipsnyje kelis kartus rašoma Reigan, kuomet kalbama apie palyginti ne taip seniai buvusį JAV prezidentą Ronald Reagan. Jeigu jau autorius atsiuntė taip parašytą pavardę, tai kažin kur buvo redakcija — ar išspausdino straipsnį jo visai neskaičiusi (nesinorėtų tikėti), o gal nežino, kaip ta pavardė rašoma? Kada galima tikėtis, kad ,,Draugas” pagaliau sutvarkys svetimų vardų, pavardžių ir vietovių pavadinimų rašymą?

Galbūt JAV Lietuvių Bendruomenės įstatus vertėtų peržiūrėti ir patobulinti, kaip kad siūlo dr. Marcinkevičius, bet labai abejoju, kad tai padėtų suartinti visuomeninėje veikloje besireiškiančius skirtingų bangų žmones. Net ir jis pats, sakyčiau, prieštarauja šiai savo iškeltai minčiai, kuomet sekančiame paragrafe įspėja, kad į išeivijoje sukurtų organizacijų veiklą gan įžūliai veržiasi trečiabangiai buvę komjaunimo veikėjai bei partijos nariai. Argi tokiems žmonėms yra svarbu kokie nors įstatai? Iš patirties čia Cape Cod’e sakyčiau, kad ne. Naujokams visai neįdomūs jokie nuostatai, kurie dar, ko gero, gali apriboti jų ,,veiklą”. Taip pat kaip jų nedomina faktai. Tuo pačiu nemanau, kad yra tikslu skirstyti antros bangos kartas į priešingai nusiteikusias grupes tik dėl vieno neišmanėlio išsišokimų (ir jau ne pirmą kartą).

O jau dėl tų nelemtų cepelinų, bent čia pas mumis juos virė ir jais vaišino tik trečiabangiai, kaip kad, berods, ir daroma Bostono Lietuvių klube kas savaitgalį. Tai kažin, kaip ir kodėl tie cepelinai tapo primesti mums, antrabangiams? Siūlyčiau juos išimti iš veikėjų/žurnalistų valgiaraščio. Laikas yra užbaigti šią nesąmonę! Bet vis dėlto skanūs…

 Vida Morris
Cape Cod, MA
 


NUSTOKIME PABRĖŽTI SAVO MAŽUMĄ

Kaune lietuvių ir anglų kalbomis leidykla „Terra Publica” 2006 m. išleido Lietuvos spalvotų vaizdų knygą. Ją sudarė Danguolė Kondrotienė.

Pats pirmasis tos knygos sakinys sako, kad „Lietuva – nedidelė valstybė” (angliškai: „Lithuania is a small country”).

Niekada neteko girdėti, kad savo šalies mažumą vis pabrėžtų estai, latviai, šveicarai, Izraelio piliečiai, belgai, čekai, danai, olandai, airiai ar kiti.

Nustokime mes pagaliau vis pabrėžti savo šalies mažumą! Nebūkime „dlugošininkai”.

Eugenius Gerulis
Naperville, IL


IŠEIVIJOS RYŠIAI SU LIETUVOS GYVENTOJAIS NEPASIKEITĖ

Atrodo, kad išeivijos ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais nepasikeitė. Žurnalistės Jolantos Svirnelytės atsakymai į Ingridos Bublienės klausimus (,,Draugas”, vasario 9 d.) atrodo labai ,,juodi/balti”, suabsoliutinti, gal nurodantys, kad vienos rūšies žurnalistai (televizijos) nesidomi, ką dirba kitų rūšių žurnalistai (spaudos).

Minėta žurnalistė sako: ,,Taip, mano kolegos domisi Lietuva, bet gal taip pasitaikė, kad visi žino, kas yra Lietuva, kur ji yra. Tikrai nereikia pasakoti, kas mes esame ir ko siekiame.” Tie kolegos iš kur nors gavo informaciją. O kas, Svirnelytės nuomone, daug metų kėlė Lietuvos vardą ir reikalus, kai pati Lietuva to   padaryti negalėjo? Išeivija ir už Lietuvos ribų gyvenantys lietuviai, o dabar — užjūryje tarp išeivijos gyvenantys Lietuvos konsulai, atstovai ir t. t.

Žurnalistės iš Lietuvos pasakymas: ,,Tiesą pasakius, Lietuvoje nepasitaikė matyti informacijos apie lietuvių leidinius išeivijoje” — tai liūdnas reiškinys, kai asmuo, kuris ruošiasi važiuoti į kitą kraštą profesiniais reikalais, nepasidomi tuo kraštu: ar ten yra lietuvių ir ką jie veikia, ypač kai Lietuvos prezidentas pats daug metų praleido užsienyje.

O gal televizijos žurnalistė iš viso nesidomi spauda ir leidiniais? Ji paminėjo tik savo pasaulio — lietuvių televizijos — atvejį. Tai, kas pažįsta Lietuvos įstaigas, žino, kad išeivijoje leidžiamų leidinių lengvai galima rasti Mažvydo nacionalinėje bibliotekoje Vilniuje, Lietuvių išeivijos institute Kaune ir kitur. Galima rasti daug (su leidinių sutikimu) perspausdintų straipsnių internetiniame dienraštyje Bernardinai.lt.

Įdomiai apie išeivijos įstaigas pasisakė kitas asmuo, parašęs į ,,Draugo” laiškų skyrių (2008 m. vasario 8 d.). Tai dabartinė New York lituanistinės mokyklos vedėja iš Southampton, NY. Jos atveju, ji nepasidomėjo lietuviškomis įstaigomis išeivijoje, kol pati neturėjo šeimos, kurią norėjo lietuviškai auklėti. Tik tada jai tos įstaigos ir leidiniai buvo reikalingi, įdomūs, vertingi.

Ramunė Kubiliūtė
Evanston, IL


PER DIDELIS PASITIKĖJIMAS ŽUDO MUS PAČIUS

Atsiprašau, kad kiek pavėluotai atkreipiu ,,Draugo” skaitytojų dėmesį į Stasės Semėnienės komentarą ,,Toks poelgis apsunkina užduotį”, išspausdintą ,,Drauge” 2008 m. sausio 16 d. Šį straipsnį galima pavadinti ,,perliuku”, nes jis paaiškina Dariaus Udrio poelgį, jam tapus Los Angeles LB pirmininku ir norėjusiu pasirodyti visagaliu svetimtaučių akyse, apeinant savo tautiečių organizacijos vyriausią Vadovybę.

Jeigu D. Udrys save laiko lietuviu ir išdrįs pasisakyti, tai jo ,,gerumo dėka” mestas ant lietuvių purvas kris ir ant jo paties, nepaisant, kad jis norėjo pasirodyti geručiu svetimtaučių akyse.

Sena lietuvių patarlė sako, kad iš didelio rašto, išėjo iš krašto. Pasiekęs daktaro (Ph.D.) laipsnį, pasijuto pasaulio lygintoju. Įmesta ,,yla” į Lietuvių Bendruomenės ,,maišą” badys lietuvius dar ilgai, neaplenkiant ir paties D. Udrio.

Dėkoju S. Semėnienei už labai išsamiai parašytą komentarą. Skaitant jį galima atrasti pamokymą, kad ne visada verta griebti pirmą besiveržiantį asmenį ir skirti jį į vadovaujamus postus. Prisimintini Lietuvos partizanai, kai į jų gretas KBG atsiųsdavo ,,geriausius” kovotojus prieš okupantus arba patys pasirodydavo tokiais esą, gal net patys, KBG užsakymu, žudė stribus, norėdami pasirodyti esą nepakeičiami. Įgavę pasitikėjimą, išduodavo savo draugus arba net juos miegančius nužudydavo. Per didelis pasitikėjimas žudo mus pačius.

 Antanas Paužuolis
Chicago, IL


SKAIČIUOKIME BANGAS VISI

JAV lietuvių emigrantų dažniausia minima trys bangos. Vytautas Kamantas siūlo penkias. (Buvęs Los Angeles LB pirmininkas siūlo dar vieną bangą — ,,jidiš” šokėjai.)

Prieš pradedant diskusiją, reikia pirmiausia sutart, kokį kriterijų ir kokią terminologiją vartosime. Dėl kriterijaus, pvz., man neaišku, kodėl gerb. Kamantas siūlo, kad 1860-1899 metais buvo pirmoji banga emigrantų, o 1900-1914 — antroji. Kas atsitiko tarp 1899 ir 1900 metų, kad mano dėdė, kuris atvyko Amerikon 1899 metais, dabar turėtų būti ,,divorsuotas” (ar bent parūpinti atskirą miegamąjį) nuo savo žmonos, kuri pajėgė atvykti tik metais vėliau.

Dėl terminologijos, reikia nesupainioti ,,bangų”, pvz., Palangos jūroje (kurioje Dolskis prarado savo meilę), su paprasčiausiu ,,taškymusi”, pvz., prūde arba vaikų vonelėje.

Dažniausia minimos trys atskiros bangos, nes yra trys aiškiai skirtingos JAV lietuvių grupės, kurios vienijasi savaime ir skiriasi nuo kitų savo praeitimi, kultūra, politika ir veikla. Neskaitant vieną kitą atskirą asmenį, pvz. Tadas Kosciuska, kuris 1776 m. atvyko į JAV ir dalyvavo JAV nepriklausomybės kovose — 1869 m. Danville, Pennsylvania miestelyje buvo galbūt pirmoji JAV lietuvių kolonija. Nuo maždaug to laiko prasidėjo JAV lietuvių veikla, steigiant savo draugijas, organizacijas, parapijas, laikraščius. Ta veikla be pertraukos tęsėsi ir buvo palaikoma per keleta kartų ligi pat Antrojo pasaulinio karo. Taip pat tame laikotarpyje dauguma JAV lietuvių buvo tos pačios kultūros — kilę iš kaimo, mažamoksliai, valstiečiai, ūkininkų vaikai, kurie atvykę Amerikoje dirbo sunkius fizinius darbus. Todėl jie vieni kitus suprato, užjautė, palaikė. Tai man suprantama ,,pirma banga”.

Tie, kas atvyko tarpukaryje, t. y., Lietuvos nepriklausomybės laiku, jų palyginti buvo tiktai sauja. Jie savo atskiros veiklos ar kultūros čia nesukūrė. Jų įnašas į JAV lietuvių gyvenimą arba prisiglaudė prie jau esančių ,,pirmos bangos” JAV lietuvių organizacijų, arba kai kurie paskui vėliau įsijungė į ,,dypukų” veiklą. Vis dėlto gal ką nors šitie emigrantai ,,aptaškė” viena kita nauja idėja, bet ,,bangos” čia tikrai nebuvo.

,,Dypukai” ir ,,trečiabangiai” aiškiai skiriasi vieni nuo kitų, ir taip pat nuo ankstyvesnių savo praeitimi, savo kultūra, savo politika, ir savo skaičiais aiškiai ir išskirtinai pasireiškia.

Šitaip aš suprantu pasiskirstymą mūsų lietuvių emigrantų į tris bangas. (Jidiš šokėjų banga ir Izraelyje Nachmano agurkų banga yra atskiros temos.)

Donatas Januta
San Francisco, CA


BANGA GENA BANGĄ

Vasario 13 d. ,,Drauge” Vytautas Kamantas klausia, kiek bangų sukėlė lietuviai?  Tuo pačiu pats ir atsako, kad jų buvo penkios. Jo, kaip inžinieriaus,  preciziškas aptarimas ir apskaičiavimas gali būti labai tikslus.

Tačiau gali būti ir kitokių variantų. Vienas toks yra psichologinis.  Čia žmogui svarbiausia, kas yra prieš jį (ateitis), kas yra dabar, kartu su juo (dabartis) ir kas jau  įvyko (praeitis).  Gal kiek panašu į gerą automobilio vairavimą. Būtinai reikia matyti, kas yra prieš akis, aišku, reikia žinoti, kaip vairuoti, ir taip pat kartas nuo karto reikia pasižiūrėti į veidroduką, rodantį, kas gale darosi.

Romualdas Kriaučiūnas
Lansing, MI

Nuomonių skyrelyje mielai skelbsime Jūsų, gerbiamieji skaitytojai, nuomones. Prašome jas siųsti el. paštu arba redakcija@draugas.org. Pirmenybė bus teikiama el. paštu atsiųstiems laiškams, tačiau publikuosime ir įprastu paštu atsiųstus Jūsų laiškus. Rašykite, išsakykite  nuomonę apie dienraštį, apie lietuvių bendruomenių užsienyje reikalus, apie politinę situaciją Lietuvoje ir t.t.