12-26-09
ARGENTINĄ PER 30 VALANDŲ, OI!

Seniai, labai seniai mačiau filmą „Perils of Pauline”. Miriau juokais, gavusi dukters el. paštu (ir kaip mes gyvenom be jo!) laišką iš Pietų Amerikos su naujienomis, kurios man priminė filmo nuotykius.

Mūsų šeimos 4 nariai gruodžio 13 d., sekmadienį, turėjo išskristi „Mexicana” oro linijomis į Buenos Aires, Argentiną, su persėdimu Meksikoje. Neretai girdint nusikundimus, kokia varginga kelionė yra į Vilnių, pasidžiaukime, kad nereikia skristi į P. Ameriką.

Nijolė Semėnaitė-Etzwiler, „Žaibo” tautinių šokių grupės vadovė Madisone, rašo: „Kas per apgailėtina kelionė! Visa valanda vėliau išskridome iš Čikagos. Po to bėgiojome po visą Mexico City oro uostą, eidami per imigracijos skyrių taip, kad vos vos suspėjome nepražiopsoję savo kito lėktuvo. Ir ką gi? Ogi jame ištupėjome 2 valandas. Dar to neužteko! Mus perkėlė į kitą lėktuvą... O! Dar ne viskas. Ir tas nenaudėlis tepakilo po... 4 valandų!

Pasiekėme Buenos Aires kitą dieną gerokai po vidurnakčio. Mūsų laimei bei džiaugsmui, oro uoste radome malonų jauną vaikiną, su mūsų miela trispalve belaukiantį mūsų.

Tai buvo Marcelo giminės, gimęs Argentinoje, trečios kartos atstovas, lietuvis. Vedęs tikrą lietuvaitę ir 20 metų gyvenęs  Detroito apylinkėje, todėl kalba tobulai angliškai. Jis greitai apvežiojo mus po sostinę, parodydamas žymesnes vietas, pastatus ir t. t., prieš išmesdamas prie mūsų viešbučio. O, dangau! Kaip smagu buvo po 30 valandų pagaliau sudribti į lovą...

Nepaisant visų nesklandumų per 8,5 val. skridimą, lėktuvas buvo patogus, su daug vietos kojoms ištiesti ir nepaprastai malonia įgula. Keleiviai visi labai linksmi. Spiečiai kūdikių, būriai mažylių, aplink lakstančių”.

Tai va, šitokią tautinę odisėją atliko 5 (prisidėjo dar dr. Jolanta Vidugirienė) aistringi „Žaibo” šokėjai, vykę į Pietų Amerikos lietuvių tautinių šokių šventę Berisso mieste, įvykusią gruodžio 20 d., sekmadienį.

Stasė E. Semėnienė
Baraboo, WI

KRITIKĄ REIKIA GERAI PAMATUOTI

Perskaitęs Juozo Gailos apmąstymus („Draugas”, 2009 m. gruodžio 5 d.), Antanas Paužuolis smogė stiprų smūgį Santarai-Šviesai. Jis rašo, kad „Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, daugelio [jos] intelektualų galvosena mažai pasikeitė, ir jie vis dar bando ‘laisvinti’ Lietuvą nuo patriotizmo, meilės Lietuvai, piršdami kosmopolitizmą.” Vaje, vaje – negi mes tokie kada nors buvome ir tokiais likome?

Šitaip smerkiant žmones, savo kritiką reikia gana gerai pamatuoti. Gerb. Paužuoliui net nesirengiant tokių neigiamumų kaip nors pagrįsti, iš jo smūgio teliko niekalas.

Leonas Sabaliūnas
Ann Arbor, MI


12-23-09
KALĖDINIS PADĖKOS LAIŠKAS

Mieli tautiečiai, noriu Jus pasveikinti šv. Kalėdų ir Naujųjų metų proga ir palinkėti visų pirma sveikatos, o taip pat stiprybės ir vilties. Kartu noriu išreikšti begalinį dėkingumą už rūpestį, kurį patyriau ištikus didelei nelaimei.

Šių metų sausio mėnesį pasijutusi blogai, pradėjau belstis į įvairių medicininių įstaigų duris, ir tik po ilgų bandymų ir nežinomybės valandų balandžio mėnesį man buvo nustatyta Carcinoma (vėžys). Gegužės–birželio mėnesiais pagaliau sulaukiau pagalbos: buvo atlikta chemoterapija, išėjau radioterapijos kursą. Jaučiausi lyg neblogai ir širdyje ruseno viltis, kad liga jau nugalėta. Tačiau džiaugsmas truko neilgai. Jau rugpjūčio pabaigoje vėl pradėjo kamuoti skausmai, atsirado silpnumas. Vėl prasidėjo pagalbos ieškojimas ir laukimas, laukimas. Ir štai lapkričio pabaigoje – pritrenkianti žinia. Vėžys išplito ir niekas jau negali padėti.

Negaliu žodžiais apsakyti, ką tada jaučiau. Galvoje liko viena mintis: pamatyti savo vaikus – dukrą Ligitą, anūkus Paulių ir Nojų ir sūnų Valdą, kurie šiuo metu gyvena Anglijoje, Brighton mieste. Ji lydėjo dieną ir naktį, bet iškilo problema – kaip išsėdėti 8 val. lėktuve su nenusakomo stiprumo skausmais, ištinusiomis kojomis. Svarsčiau, gal sugebėčiau išbūti 8 val. lėktuve verslo klasės salone, kur galima atsigulti. Jaučiau, jog išsėdėjusi tiek valandų, negalėsiu daugiau atsistoti ant kojų. Iškilo ir pinigų problema, nes bilietas į Londoną verslo klase kainuoja 3,600– 6,000 dol.

Ir įvyko, ko nesitikėjau. Mano draugai, pažįstami, draugų draugai per savaitę surinko pinigus, kurių užteko nupirkti bilietą verslo klase ir dar truputis liko vaistams.

Gruodžio 10 d. perskridau Atlantą ir apkabinau savo vaikus bei anūkus. Šiuo metu esu Brighton ligoninėje. Nors jaučiuosi labai silpnai, bet esu su šeima. Tikiuosi, kad Anglijoje gydytojai sugebės sumažinti mano kančias.

Sunku rasti žodžių padėkoti visiems draugams už moralinę ir materialinę pagalbą, už tą begalinį visų gerumą ir dėmesį, kurį patyriau. Ačiū Jums visiems. Ačiū „Alatėjos” moterų klubui ir pavieniams asmenims. Atleiskite, kad negaliu visų išvardyti, bet esu visiems be galo dėkinga.

Ypatingą dėkingumą noriu išreikšti savo bendražygiui ir artimiausiam draugui Stanley, kuris buvo su manimi kiekvieną minutę šiame sunkiame kelyje. Jis kaip angelas sargas globojo ir rūpinosi manimi, kartu džiaugdamasis kiekviena akimirka, kai nušvisdavo nors mažytė vilties kibirkštėlė, ir liūdėdavo, kai kibirkštėlė pradėdavo gesti. Dėkoju  Giedrei Starinskienei, kuri manimi rūpinosi kaip dukra, praleisdama ilgas valandas prie mano lovos. Giedre, Tu buvai nuostabi dukra. Niekados nepamiršiu jūsų visų, taip pat geradarių Vilijos ir Artūro, kurie priglaudė savo bute, dalijosi ne tik bendra virtuve, bet ir bendru skausmu.  Dar kartą ačiū Jums visiems! Jūs visi mano širdyje ir mintyse.

Tuo pačiu noriu priminti – tikrinkitės sveikatą, nors ir kiek tai bekainuotų. Ypač kreipiuosi į moteris, esant mažiausiems nusiskundimams – pasitikrinkite, nes vėliau gali būti per vėlu.

Jūsų – Vida Kazakevičienė
Brighton, Anglija


12-22-09
NETIESA, KAD INTERNETINIAM ,,DRAUGUI” REIKĖS MAŽIAU DARBO JĖGOS                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                             
Nesutinku su Romualdu Kriaučiūnu, kad internetiniam ,,Draugo” variantui reikėtų mažiau darbo jėgos (,,Draugas”, 2009 m. gruodžio 15 d.). Tai netiesa! Kalbu iš savo daugiametės patirties dirbant akademinėje aplinkoje, bibliotekoje. Ta patirtis rodo, kad teikiant informaciją, kaupiant žinias bei straipsnius leidiniui, tinklalapiui ar duomenų bazei, reikia įvairiausių žmonių, mokančių internetą (patį tinklalapį ir jo turinį) tvarkyti.

,,Draugo” atveju gal kai kuriuos darbuotojus reikėtų pakeisti ar perkvalifikuoti. Jei ,,Draugas” visai nebespausdintų popierinio varianto, žinoma, spaustuvės darbuotojų gal nereikėtų (jie galėtų būti paskirti dirbti kitokius darbus arba jų pilnos dienos etatai būtų panaikinti). Tačiau be administracijos žmonių nepavyktų apsieiti, nebent ,,Draugo” leidėjų taryba pasamdytų komercinę kompaniją rinkti prenumeratas (ir reklamas ar kitas apmokamas žinias bei skelbimus). Ir, žinoma, internetinei erdvei reikia redaktorių, kurie tikrintų straipsnių tinkamumą, patys rašytų, redaguotų, tikrintų faktus, atrinktų medžiagą iš Lietuvos spaudos, rastų, kas aprašytų išeivijos gyvenimą ir t. t. Redaktoriai ypač reikalingi, jei beveik visa medžiaga (straipsniai) gaunama iš ,,pasamdytų” (kontraktinių, ne etatinių) asmenų, kurie rašo ne vien ,,Draugui”. Redaktoriai užtikrina kokybę, žurnalistinę etiką ir laikraščio liniją, nesvarbu, ar tas laikraštis popierinis ar internetinis.

Gal turint tik internetinį ,,Draugą” nereikėtų jokio fizinio pastato (ir tų, kurie jį išlaiko), bet tada sudėtingesnis pasidaro ryšių palaikymas. Internetas netinka įvairiems, dažnai reikalingiems apsikeitimams informacija ir nuomonėmis, posėdžiams ir pan. Telefoniniai pasikalbėjimai, telekonferencijos, el. paštas – tai tik vienas iš ryšių palaikymo būdų. Jei ,,Draugo” komanda nedirbs vienoje vietoje ir retai ar niekada nesusitiks, tas ,,komandinis” jausmas greit išnyks ar pareikalaus gana didelių pastangų – vėl grįžtame prie reikalo turėti redakcinį štabą, administraciją. (Taryba, nors ji neapmokama, turėtų rasti, kur posėdžiauti, jei nebūtų fizinio pastato.)

Gražu, kad R. Kriaučiūnas atsakė į klausimą dėl interneto naudos lietuviškoms organizacijoms, nes pagal kai kuriuos anksčiau išspausdintus laiškus kai kuriems skaitytojams (gal tokiems, kurie gyvena toliau nuo lietuviškų telkinių) organizacijų renginiai, jų aprašymai ,,Drauge” nėra reikalingi.

Ramunė Kubiliūtė
Evanston, IL

12-19-09
NUOSTABUS PAKVIETIMAS

Telefono skambutis. Atsiliepiu. Aiškus ryškus p. Loretos Vainienės balsas iš Malvern, PA: „Kviečiu šv. Kūčių vakarui, bet su viena sąlyga – jokių dovanų, tik atsivežkite čekių knygelę!” Galvoju, o koks čia keistas kvietimas! Ir Loreta aiškina toliau: šiuo metu Tautos Fondo komisija vykdo vajų išleisti anglų kalba daugiau knygų apie mūsų Tautos holokaustą Sibire. Per mažai apie tai žino angliškai kalbantis pasaulis. Tad paremkime šį vajų!

Ar ne kilni mintis – šio švento vakaro metu prisiminti Sibiro kankinius ir įgalinti jų vargą priminti pasauliui?!

O kad daugiau šeimų pasektų šituo pavyzdžiu. Dovanos – tik vaikams!

Pakviestoji
Rožė Šomkaitė
South Orange, NJ



12-17-09
APIE ŠVIESININKUS-SANTARIEČIUS

Liūdnas yra savaitgalis, kai paštininkas neatneša šeštadienio ,,Draugo” laidos. Kultūrinis priedas – tikra atgaiva. Tačiau šeštadienio laida nėra visai išbaigta, jei joje nėra Juozo Gailos ,,Apmąstymų iš Ellicott miestelio”. Gruodžio 5 d. laidoje jo apmąstymai yra tikras deimančiukas. Jis pastebi, kad Santara-Šviesa giriasi, kiek daug darbų išeivijoje nuveikė Lietuvos labui: ,,Užtenka prisiminti Amerikos lietuvių bangą, kuri įkūrė organizaciją ‘Santara-Šviesa’, aktyviai skleidusią ir propagavusią lietuviškumą iki pat šių dienų ne tik išeivijoje, bet ir Lietuvoje. Santariečių pavyzdys įrodo, kad lietuviškumo palaikymas ir skatinimas kartais gali būti daug produktyvesnis nei Lietuvos ribose.”

Išeivijos lietuviškas švietimas, kultūra, fondai, labdara buvo sukurti ir remiami ne šviesininkų, bet dešiniųjų katalikų pakraipos visuomenės pastangomis. Netenka stebėtis, kad dabartinėje nepriklausomoje Lietuvoje ,,Santaros-Šviesos” organizacija yra patrauklesnė tiems, kurie sovietų okupacijos metais nesijungė į laisvės kovotojų eiles, neredagavo ir neplatino Katalikų Bažnyčios Kronikos bei kitais būdais nesiekė laisvės.

Ačiū J. Gailai už iškeltus faktus ir teisingą jų įvertinimą.

Marija Remienė
Westchester, IL
 

MOKĖČIAU UŽ INTERNETINĮ ,,DRAUGĄ”

Atsakau į ,,Draugo” vyr. redaktorės dr. Dalios Cidzkaitės klausimą, iškeltą gruodžio 5 d. ,,Redakcijos žodyje” dėl viso laikraščio informacijos gavimo internetu.

Esu vienas iš tų, kurie mokėtų už internetinį ,,Draugą”. Jau keletą metų siūliau ir prašiau leidėjų pilno internetinio ,,Draugo”. Rašė bei prašė ir kiti. Vienas ar kitas leidėjų direktorius vis žadėjo, bet netesėjo.

Į klausimą ,,Ir kiek?” mokėti turėtų atsakyti leidėjų tarybos nariai direktoriai, nes jų žinioje yra ,,Draugo” biudžetas. Skaitytojai neturi gero supratimo apie pajamas ir išlaidas. Sprendžiant iš tame pačiame gruodžio 5 d. išspausdinto pokalbio su leidėjų tarybos nare Marija Remiene, vilčių sulaukti aiškios, skaidrios, atviros ir faktinės informacijos iš dienraščio leidėjų tarybos narių yra labai mažai.

Vytautas Kamantas
Grand Rapids, MI


REVOLIUCIJA?

Aš manau, kad daugelis „Draugo” skaitytojų nusistebės „Draugo” vyr. redaktorės Dalios Cidzikaitės drąsa pardavinėti „Draugo” knygynėlyje knygą „Daktaro Kazio Bobelio politinė biografija”.

Be reikalo aš tą knygą atsigabenau iš Lietuvos. Aš, kaip knygų mylėtojas, atsigabenau iš Lietuvos ir Algirdo Brazausko, ir Rolando Pakso knygas – visas tris.

Galbūt irgi paskubėta.

Petras Pagojus
Detroit, MI

Gerb. Petrui Pagojui norime pranešti, jog ,,Draugo” knygynėlis nėra ,,Draugo” redakcijos dalis, nors ir esame įsikūrę tame pačiame pastate. Todėl su klausimais, komentarais, priekaištais ir pageidavimais kreipkitės tiesiogiai į ,,Draugo” knygynėlį rašydami adresu: ,,Draugo” knygynėlis, 4545 W. 63rd Street, Chicago, IL 60629, skambindami tel.: 773-585-9500 arba parašydami el. laišką: skelbimai@draugas.org

Redakcija


12-15-09
AR NAUJOJI K. PRUNSKIENĖS SĄJUNGA NEATVES PIRMYKŠČIŲ OKUPANTŲ?

Žvelgiu į žinutę, paskelbtą „Draugo” dienraštyje, ,,K. Prunskienė įkūrė Lietuvos liaudies sąjungą” (2009 m. gruodžio 8 d.) Man ir daugeliui lietuvių ji sukėlė liūdesį, kad atsirado asmuo, kuriam mieliau okupantas negu savivaldybė. Nuliūdino ir tai, kad kuriamos sąjungos suvažiavime dalyvavo net keli aukšti Rusijos valdininkai ir prorusiškai nusiteikusių valstybių atstovai. Iš K. Prunskienės veiksmų matyti, kad norima įvesti Trojos arklį į Lietuvą.

K. Prunskienė 2011 metais nori dalyvauti savivaldybių rinkimuose. Nereikėtų stebėtis, kad šią prorusišką sąjungą rems rusai, gyvenantys Lietuvoje, ir visi kiti, kuriems okupacijos laikai buvo pelningesni. Ateis laikas, kada Trojos arklys atidarys vartus ir rusų kareiviai vėl okupuos Lietuvą.

Lietuvos patriotai ir visi kiti, gyvenantys užsienyje, turėtų ,,bombarduoti” laiškais Seimą ir Lietuvos Vyriausybę su klausimais, ką ji galvoja daryti su šia Lietuvai kenksminga sąjunga. Seimas turėtų numatyti naujas taisykles artėjantiems rinkimams. Reikia ruoštis kovai, kol dar nevėlu.

 Antanas Paužuolis
Čikaga, IL


KIEK MOKĖTUME UŽ INTERNETINĮ ,,DRAUGĄ”?

Tokį klausimą skaitytojams iškėlė dienraščio vyr. redaktorė gruodžio 5 d. ,,Redakcijos žodyje”. Jei gaučiau pilną ,,Draugą”, esu pasiruošęs mokėti už jį tiek pat, kiek dabar moku už popierinį variantą, t. y., 150.00 dol. metams.

 Kokia iš to nauda man, kaip skaitytojui? Pirmiausia, visas dienraščio laidas gaučiau tuoj pat, kai laida yra paruošta. Nereikėtų laukti paštininko. Nereikėtų rūpintis, kur padėti senas laikraščio krūvas – krauti į maišus, nešti prie gatvės, kad šiukšliavežiai paimtų ir iš senų laikraščių popierių vėl pagamintų. Jei ką norėčiau išsispausdinti, užtektų tik mygtuko paspaudimo. Nebereikėtų žirklių ir naujo ,,laužymo”, kad ant popieriaus lakšto būtų galima priklijuoti.

 Kokia nauda leidėjui? Internetas turėtų sutaupyti tūkstančius dolerių, išleidžiamų pašto išlaidoms. Nereikėtų spausdinimui pirkti tonų popieriaus ir kibirų dažų. Reikėtų mažiau darbo jėgos, tuo sumažinant ir išlaidas. Nereikėtų skaitytojams vis aiškintis, kodėl dienraščio pristatymas vėluoja. ,,Vėlavimas” priklausytų tik nuo skaitytojų rangumo atsidaryti dienraščio internetinį puslapį. Siūlau leidėjams internetinį ,,Draugą” įrašyti prie Naujųjų metų rezoliucijų. Kartą nutarus, bereiks tik ryžto gerus norus paversti realybe.

Kokia nauda redakcijai? Į šį klausimą tegul atsako pati redakcija.

Kokia nauda lietuviškoms organizacijoms? Didžiausia nauda būtų, kad apie skelbiamus renginius skaitytojai sužinotų prieš renginiui įvykstant, o ne po jo. Dabartinė praktika, kai apie kokį nors renginį pranešama porą dienų prieš jam įvykstant,  atneša daugiau susierzinimo negu naudos.
 
Romualdas Kriaučiūnas
Lansing, MI


12-11-09
,,HEROJAI” KOREKTŪROS KLAIDOSE

Su įdomumu perskaičiau Juozo Gailos straipsnį gruodžio 5 d. ,,Drauge” apie tariamus ,,herojus” ir kitokius pasižėjusius tautiečius. Ligi šios dienos aš visiškai nesuprantu Liūto Mockūno knygos ,,Pavargęs herojus”. Prieš kažkiek metų perskaičiau ją gana atidžiai (net pabraukdamas įdomesnes knygos eilutes) ir, atsimenu, vis laukiau, kada tas herojus pasirodys (nesvarbu, ar pavargęs, ar pailsėjąs). Bet ligi pat paskutinio puslapio nesulaukiau. Autorius labai sėkmingai paslėpė savo herojų. Kažin ar kas nors yra jį radęs? O gal tik knygos pavadinime įsipainiojo korektūros klaida?

Donatas Januta
San Francisco, CA


12-09-09
LINKĖJIMAI BOSTONO LIETUVIAMS

Ačiū „Draugui” už rašinį apie Bostono lietuvių subatvakarius. Tai iš tikrųjų nepakartojamas reiškinys. Šilti linkėjimai nuoširdžiam, be galo energingam lietuviškosios veiklos organizatoriui Romui Veitui, „Dirvoje” aktyviai bendradarbiavusiai ir apie Bostono lietuvių kultūrinę veiklą rašiusiai Daliai Shilas ir kitiems šių vakarų dalyviams.

Saugau nuotrauką, kurioje išsaugota mano pirmojo apsilankymo subatvakaryje, įvykusiame 1996 metais Bostono Tautininkų namuose, akimirka. Tarp susitikimo dalyvių įamžintas ir vienas iš labiausiai nusipelniusių lietuvių išeivijos atstovų – a. a. Pijus Jaunutis Nasvytis. Į šį susitikimą pakvietė tuometinis Amerikos lietuvių tautinės sąjungos (ALTS) pirmininkas dr. Leonas Kriaučeliūnas. Buvau visai neseniai pradėjęs dirbti Jungtinėse Valstijose, kai užgriuvo daugybė niekada nepatirtų įspūdžių, visiškai naujos informacijos apie tautos narius, kurių gyvenimas Atlanto pakrantėje tada buvo nepažintas. Kalbėjomės apie „Dirvos” savaitraščio turinį, jo uždavinius ir perspektyvas, nors atsakymus į daugelį tuo metu iškilusių klausimų gal pavyko surasti tik po daugelio metų. Tačiau tokie susitikimai padėjo pažinti skaitytojus, pakviesti naujus autorius, suplanuoti naujus laikraščio skyrius. Jų metu stiprėjo viltis, kad geriau vieni kitus pažinsime ir suprasime, kad pavyks daug gero padaryti tautos dabarčiai ir ateičiai.

Savo dabartiniams studentams jau ne kartą sakiau, kad net apie Lietuvą pavyko labai daug sužinoti per užjūryje praleistus metus, o juo labiau apie išeiviją, Antrojo pasaulinio karo pabėgėlius, visą gyvenimą pašventusius tam, kad tėvynė vėl taptų nepriklausoma. Bene didžiausia laimė, kad dar pavyko pamatyti nemažą būrį tautos šviesuolių, tautinės kultūros aristokratų pačia gražiausia šio žodžio prasme. Gaila, prasilenkėme Amžinojo laiko kelionėje su įstabiuoju poetu Stasiu Santvaru, tačiau turiu galimybę deklamuoti eiles iš knygų, kurių mano studentai niekada nėra matę. Jei nebūtų metų, praleistų tarp poetą pažinojusių panašaus likimo žmonių, kažin ar pavyktų taip giliai suvokti eilutes iš 1945 metų gruodyje, t.y. prieš 64 metus PATRIA, Tubingene (Vokietija) išleisto rinkinio „Laivai palaužtom burėm”:

Norėtum peršokt gelmę,
Norėtum perrėkti perkūną,
Bet vos matai pro tolį,
Kaip laivas viens po kito žūna...

Laikykit, vyrai, vairą,
Širdy laikykit viltį! –
Ateis dangaus Šviesa per dangų
Ir dūkstančiom vilnim palieps
nutilti...

Tačiau tiek Bostone, tiek kituose lietuvių telkiniuose dar turėjau galimybę išvysti iškiliuosius tautos sūnus ir dukras, apie kuriuos iki šiol nepelnytai mažai žino net mūsų akademinis jaunimas. Jei žinotų ir tie, kurie šiandien priiminėja svarbius valstybei sprendimus, gal daug atsargiau elgtųsi ir daug mažiau klaidų darytų. Net į amžinybę iškeliavę tokie milžinai kaip rašytojas Vytautas Alantas, satyrikas Antanas Gustaitis, kompozitorius Jeronimas Kačinskas, aktorius Henrikas Kačinskas savo darbuose apie daugelį pavojų perspėjo ir daugybę galimybių atskleidė. Tereikia tik tą palikimą pažinti ir juo pagarbiai naudotis.

Jau pusę amžiaus tebesitęsianti lietuviškųjų subatvakarių tradicija ir net septintą dešimtį plėtojama Amerikos lietuvių tautinės sąjungos skyriaus veikla Bostone liudija, kad lietuvybės kraitis ir šiandien tebegausinamas. Su artėjančiomis šv. Kalėdomis ir būsimaisiais 2010 metais, Bostono lietuviai!

Doc. dr. Jonas Jasaitis,
buvęs „Dirvos” redaktorius
Šiaulių universiteto Kaimo plėtros tyrimų centro direktorius


,,SANTARA–ŠVIESA” J. GAILOS APMĄSTYMUOSE

Perskaitę Juozo Gailos straipsnį „Draugo” gruodžio mėn. 5 dienos numeryje pavadinimu „Herojai, išdavikai, prisiplakėliai” ir bent kiek susipažinę su „Santaros-Šviesos” veikla pasidžiaugs gavę daugiau žinių apie šios organizacijos bendruomeninę veiklą.

Pasiremiant gautomis žiniomis iš partizanų, tremtinių ir patriotiškai galvojančių asmenų, kad okupantas „Santarą-Šviesą” laikė jam labiau prieinama organizacija, nei patriotiškai galvojančias ir kovojančias dėl Lietuvos išlaisvinimo, nenuostabu, kad okupantas į „Santaros-Šviesos” suvažiavimus mielai leisdavo atvykti „intelektualams, paskaitininkams, dainininkams”, o tuo pačiu kai kuriems asmenims leisdavo geresnėmis sąlygomis aplankyti Lietuvą, nes tą darydamas jis turėjo savanaudiškų tikslų.

„Santaros-Šviesos” spaudos pranešimuose visada buvo pabrėžiama, kad tai geriausiai apie Lietuvos išlaisvinimą nusimananti organizacija. Jos „svoris” ypač padidėjo, Valdui Adamkui tapus Lietuvos Respublikos prezidentu, kuriam teko vadovauti šiai organizacijai. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, daugelio intelektualų galvosena mažai pasikeitė, ir jie vis dar bando ,,laisvinti” Lietuvą nuo patriotizmo, meilės Lietuvai, piršdami kosmopolitizmą.

Antanas Paužuolis
Čikaga, IL


12-06-09
GEROS VALIOS ŽMONĖS DIRBA

Gerb. Algis Virvytis lapkričio 6 d. „Drauge” vėl pakartotinai (antrą kartą) prašo „geros valios žmonių rimtai susimąstyti, išreikšti savo nuomonę garsiai ir aiškiai”, papildydamas savo rugsėjo 29 d. „Drauge” išspausdintą viešą kreipimąsi dėl tinkamų istorijos vadovėlių ir knygelių trūkumo vaikams ir mokiniams Lietuvoje. Šiame lapkričio 6 d. laiške jis jau daugiau užsimena apie užsienio lietuvius, skatina juos pabusti.

Atsakiau „Drauge” spalio mėnesį į jo pirmą viešą kreipimąsi, daviau savo telefono numerį. Sulaukiau gerb. Virvyčio skambučio, nors savo lapkričio 6 d. laiške jis to atsiliepimo ir mūsų pokalbio nemini. Ilgokai ir draugiškai pasikalbėjome, apsikeitėme nuomonėmis, pasiūliau aiškų ir konkretų asmenį istorijos vadovėliams ar knygelėms parašyti. Pokalbio metu išgirdau, pajutau ir supratau apie gerb. Virvyčio asmeninę paramą atskiriems asmenims ar vienetams Lietuvoje ir po to patirtus nusivylimus. Nors visi išgyvename ir blogio, ir gėrio mūsų gyvenime, sutikime, kad gėrio yra daug daugiau negu blogio. Būtų labai gražu, naudinga ir įdomu išgirsti daugiau apie gerb. Virvyčio paskelbtus jo paskirtus „milijonus” tautiškam lietuvių auklėjimui, per paskutinį mėnesį išdalintus „kilniems Lietuvos reikalams”. Labai prašau gerb. Virvyti, pasidalinkite su mumis, skaitytojais, kas, kur ir kiek gavo tos Jūsų „milijonų” paramos. Tokie darbai garsiau kalbės už žodžius.

Kiek asmeniškai patyriau, skaičiau Lietuvos ir išeivijos spaudoje bei girdėjau iš pažįstamų, daug geros valios žmonių Lietuvoje ir užsienyje – mokytojų, rašytojų, mokyklų ir svarbiausia – tėvų – diegia tautiškumą, patriotiškumą, meilę, pagarbą Lietuvai ir jos žmonėms. Konkretūs pavyzdžiai yra Jėzuitų mokyklos Kaune ir Vilniuje, Vasario 16 gimnazija Vokietijoje, ateitininkų, skautų ir kitos jaunimo organizacijos, jų vadovai ir stovyklos, Jaunimo kongresai, įvairių religijų parapijos, jų atliekami geri darbai ir ateities vizijos. Daug rašytojų rašo knygas jaunimui ir jaunimo žurnalus, jų yra visose bibliotekose, mokyklose, internete ir kitur. Tik kartais reikia ieškoti, patiems duoti ar kur nors surasti daugiau pinigų jų leidimui ir spausdinimui Lietuvoje. Išeivijos labdaros organizacijos, kaip „Saulutė”, ,,Lietuvos našlaičių globa”, ,,Lietuvos vaikų viltis”, „Vaiko vartai į mokslą” ir kitos kas metai skiria šimtus tūkstančių dolerių jaunimo paramai. Pabarimai ir „pamokslai” dažnai mažai padeda, bet darbai ir konkreti parama garsiai kalba.

Mano nuomonė yra, kad kaip mūsų tautos istorija rodo, užsienio lietuviai neišnyko nuo maždaug 1850 metų imigracijos iki dabar. Jie per praėjusius kelis šimtus metų „bangavo” iš Lietuvos ir toliau „atbanguos”. Jie gyveno, kūrė lietuviškas organizacijas ir spaudą gyvenamuose kraštuose, mylėjo Lietuvą iš kitų kraštų, jai ir jos žmonėms visaip padėjo. Taip buvo praeityje, yra dabar, bus ir ateityje. Gyvenimas nesibaigia su mumis, kaip nesibaigė su mūsų seneliais ir tėvais. Kiekviena karta esame kitokia. Matome, kad lituanistinių mokyklų, mokytojų ir mokinių skaičius didėja, sporto klubai auga, kuriasi naujos studentų organizacijos. Prieš metus buvau suskaičiavęs per šimtą JAV valstijose inkorporuotų organizacijų, kurių dauguma rūpinasi ne tik išeivijos lietuvių tautiškumu, jaunimu, bet ir Lietuvos gerove. Lietuvių Fondas nepolitikuoja ir lietuvybės išlaikymui išeivijoje ar Lietuvoje (švietimui, kultūrai, jaunimui) yra paskyręs apie 14 mln. dolerių. Aiškiai matome, kad geros valios žmonės daug dirba.

Vytautas Kamantas
Grand Rapids, MI

ISTORIKAI TAIP PAT SUKLYSTA

Niekas neatsiliepė į Alekso Vitkaus straipsnį ,,Afganistane buvo įklimpę sovietai, dabar įklimpo Obama”, rašytą „Drauge” š. m. lapkričio mėn. 12 d. Aš ir kiti skaitytojai, kurie seka karo įvykius Afganistane, nustebome JAV prezidento Barack Obama apkaltinimu straipsnyje. Ne Obama pradėjo karą Afganistane, jis šį karą paveldėjo iš ankstyvesnio šalies prezidento, kuris Ameriką įklampino į nereikalingą karą ir milžiniškų lėšų eikvojimą. Tad kodėl nekaltinamas prezidentas, kuris tą padarė?

Skaitantys spaudą pastebės, jog prezidentas Obama stengiasi iš šios balos garbingai išeiti, nors tai ir nebus lengva, ir gali užtrukti kiek laiko.

Antanas Paužuolis
Čikaga, IL



12-03-09
SIŪLAU IŠPLATINTI A. VAŠKEVIČIAUS STRAIPSNĮ APIE S. KUDIRKĄ

Nežinau, koks skaičius vadinamų „trečiabangių” prenumeruoja „Draugą”, tačiau abejoju, ar daug kas iš jų kada nors girdėjo apie Kudirką – turiu omenyje ne „Tautiškos giesmės” autorių Vincą Kudirką, bet radijo operatorių Simą Kudirką, apie kurį Algis Vaškevičius plačiai ir įdomiai aprašė šeštadienio „Drauge” (2009 m. lapkričio 21 d.)

Kadangi Simo šuolis nuo laivo „Sovietskaja Litva” įvyko prieš 39 metus (1970.11.23), to įvykio liudininkai Amerikos lietuviai, buvusieji „antrabangiai” arba „dypukai”, dėl senatvės iškeliauja jiems Dievo paskirton Amžinybėn, dar likusių gyvų liko nedaug.

Tačiau aš, nors amžiumi už Simą esu bent 13 metų vyresnis (gimiau 1917 m.), jo herojišką žygį labai gerai atsimenu. Sužinojęs apie brutalų Simo nušalinimą nuo amerikiečių laivo „Vigilant”, jam ieškant prieglobsčio nuo komunistinės vergijos, apie jo įkalinimą, kančias ir „teismą”, taip pat apie jo žmonos Genutės ir jų vaikų, tapusių benamiais, gyvenimą, buvau vienas iš tūkstančių, gal net ir pirmųjų protestuojančių lietuvių, kurie dalyvavo demonstracijose, reikalavo laisvės kilniam lietuviui. Parašęs laišką tuometiniam Amerikos prezidentui Richard Nixonui, iš Baltųjų rūmų 1970 m. gruodžio 29 d. gavau šitokį atsakymą:

Dear Mr. Venckus:

It was thoughtful of you to let me have your view concerning the defection of Simas Kudirka, the Lithuanian seaman. Like you, I was shocked when I learned how the defection attempt was handled, and I assure you that we have taken steps to make certain that such an incident will not happen again. I am determined that America will live up to its proud tradition of guaranteeing the safety of refugees.

With best wishes,
Sincerely,
Richard Nixon (parašas)

Esu dėkingas A. Vaškevičiui ir ,,Draugui” už straipsnio apie tikro lietuvio, patrioto Simo Kudirkos kančių ir kovos kelią, siekiant laisvės, išspausdinimą. Ir siūlau: kadangi dabartinėje Lietuvoje vargiai kas apie jo kančias girdėjo, išplatinti A. Vaškevičiaus straipsnį Lietuvos spaudos puslapiuose. Tai būtų graži dovana Simui jo artėjančio 80-ojo gimtadienio proga. Jis tikrai to vertesnis už ordinus, kuriuos delsė priimti dėl galimų įsivaizduoti priežasčių.

Užsienyje gyvenantiems mūsų tautiečiams, kurie moka angliškai, primenu, jog 1978 m. buvo išleista knyga „For Those Still at Sea”, autorius Lawrence E. Eichel (The Dial Press). 1978 m. paskaitęs paties Simo Kudirkos mano dukrai Elytei ir jos vyrui Vincui Izokaičiui dedikuotą knygą, pasiteiravęs sužinojau, kad tą knygą galima rasti visose viešosiose bibliotekose, kolegijose, universitetuose visoje Illinois valstijoje, pradedant nuo Berwyn iki Western Illinois University ir Wheaton Public Library.

Leo Venckus
Palatine, IL



12-02-09
Savo palankumą Medjugorje įvykiams išreiškė ir Popiežius Jonas Paulius II

Su įdomumu perskaičiau Romualdo Kriaučiūno straipsnį apie Marijos apsireiškimus Medjugorje. Kadangi sekiau šiuos įvykius nuo pat pradžios, noriu pasidalinti su „Draugo” skaitytojais keliomis mintimis.

Pirmiausia noriu pabrėžti, kad regėtojai buvo tiriami teologų ir psichologų, kurie nieko įtartino nerado. Neįmanoma daryti išvados, kad šeši jaunuoliai sugebėtų už nosies vedžioti įvairių sričių specialistus.
Tiesa, kad vietos vyskupas yra priešingas šiems įvykiams, bet Vatikanas pasiliko sau teisę ir galią galutinai nuspręsti. Pagal Bažnyčios praktiką, tokie sprendimai daromi tik įvykiams pasibaigus, kaip ir šventieji nėra kanonizuojami prieš jų mirtį. Jau pats faktas, kad leidžiama žmonėms lankytis, yra teigiamas reiškinys.
Popiežius Jonas Paulius II daugeliu atvejų išreiškė savo palankumą Medjugorje įvykiams, kalbėdamas su savo artimaisiais, net sakydamas, kad jei nebūtų popiežius, tai ir pats ten vyktų.

Kitas uolus Medjugorje įvykių gynėjas yra kardinolas Christoph Schonborn, Vienos arkivyskupas. Kalbėdamas savo katedroje 2003 m., štai ką jis pasakė: „Galiu pakartotinai patvirtinti, kad ta vietovė yra intensyvus dangiškos misijos centras, kuriame tūkstančiai žmonių atranda maldą, išpažintį, atsivertimą, susitaikymą, sveikatą ir tikėjimą.” Jis net tvirtina, kad dauguma jo seminaristų gavo savo kunigišką pašaukimą Medjugorje dėka.
Linkėtina, kad ir daugiau lietuvių atkreiptų dėmesį į šį dangiškos malonės šaltinį ir juo numalšintų savo dvasios troškulį.

Kun. Ant. Nockūnas, MIC
Stockbridge, MA

P. S. Su šia tema galima plačiau susipažinti internete (www.Medjugorje.org), taip pat kun. K. Trimako knygoje „Marija,  dėkoju Jums, kad atsiliepėte”.


ATSAKYMAS D. JANUTAI

Į „Klausimėlį majorui”, rašytą Donato Janutos (,,Draugas”, 2009 m. lapkričio 13 d.), mano sūnus Arūnas Stašaitis telefonu atsakė:
„Už nuopelnus gen. Vincui  Vitkauskui pavadinta jo vardu gatvė Kaune. Po jo mirties Kauno Petrašiūnų kapinėse pastatytas juodo granito antkapispaminklas. Jo darbus šioje žemėje įvertino Lietuvos priešai, komunistai ir Sovietų Sąjunga, bet kaip įvertins žmonės ir Dievas?”

Vanda Stašaitienė-Mickuvienė
St. Petersburg, FL


ORIGINALUS E. JUODVALKĖS EILĖRAŠTIS

Š. m. lapkričio 21 d. „Drauge” Laimos Apanavičienės straipsnyje ,,Rudeniškas pavasaris ar pavasariškas ruduo?” išspausdintas Eglės Juodvalkės eilėraštis nebuvo originalus. Originalus eilėraštis yra:

palaidosiu tave
širdyje
negulėsi turgaus
aikštėje lavonas patvory
šuliny pagriovy smegenim
ištaškytom ant dulkėto kelio

tavo kraujo latakai teka
mano mintimis tavo
negyvi pirštai gniaužia
laisvę tu buvai tu
esi broli tu liksi

Redakcija


12-01-09
LIETUVOJE VIS DAR NĖRA TVARKOS

A. Klimas savo laiške ,,Čikaga tvarko Vilnių!” (2009 m. lapkričio 24 d.) rašo, kad negali suprasti lietuvių, kurie iš Čikagos moko ir tvarko Vilnių. Mano nuomone, tie lietuviai labai gerai daro, nes ten vis dar nėra tvarkos. O Lietuva mums visiems rūpi. Duosiu keletą pavyzdžių.

Man lankantis vienoje Vilniaus įstaigoje, koridoriuje, palei sieną, stovėjo kėdės, ant kurių sėdėjo žmonės, laukdami savo eilės. Kai tik vedėjo durys atsidarė, tuoj pat tie žmonės pradėjo grumtis, sakydami, kad jie čia buvo pirmi. Patariau jiems prie durų prikalti vinį ir ant jo sukabinti numeriukus – tokiu būdu nekiltų jokių peštynių.

Kartą nuėjau į Kauno Metrikacijos skyrių savo gimimo metrikų kopijos. Kai atėjo mano eilė, paklausiau, kiek esu skolingas ir jau norėjau už kopijas sumokėti. Tačiau iš manęs pinigų nepaėmė, bet liepė nueiti keletą blokų į banką, ten sumokėti ir grįžti atgal, tik tada gausiu savo metrikus. Kokia buvo tvarka prie komunistų, tokia ji ir liko. Niekam niekas nerūpi.

L. Stankevičius
Lavalis, Quebec, Canada


11-25-09
PRISIMINKIME J. ŽEMAITĮ – VYTAUTĄ

Lapkričio 26 dieną sueina 55-eri metai, kai Maskvos Butyrkų kalėjime buvo sušaudytas Lietuvos partizanų vadas, Lietuvos Kovos  Sąjūdžio Tarybos pirmininkas Jonas  Žemaitis-Vytautas, kuris Lietuvos Seimo buvo pripažintas ketvirtuoju Lietuvos Respublikos prezidentu.

Šią dieną mes visi, JAV gyvenantys lietuviai, sėsdami prie Padėkos šventės stalo turėtume tylos minute prisiminti ir padėkoti šiam garbingam Lietuvos patriotui, kuris paaukojo savo gyvenimą ir atidavė gyvybę, kovodamas už mūsų Tėvynės laisvę.

Julius  R. Butkus
„Baltijos” jūrų šaulių kuopa


11-24-09

GELEŽINIO VILKO ORDINAS

Prieš kiek laiko ,,Lietuvos ryte” buvo rašoma, kad LR Prezidentas Valdas Adamkus, tarp kitų pažymėjimų, yra apdovanotas ir Lietuvos Skautų sąjungos Geležinio Vilko ordinu. ,,Draugo” šeštadienio, lapkričio 21 d., laidoje (pagal ELTA) rašoma tas pats.

Norėčiau atkreipti lietuvių žiniasklaidos dėmesį, kad LR Prezidentas V. Adamkus Geležinio Vilko ordinu yra apdovanotas ne Lietuvos Skautų sąjungos, bet Lietuvių skautų sąjungos, nuo 1945 m. veikiančios išeivijoje. Geležinio Vilko ordinas gerb. Prezidentui buvo įteiktas 2002 m. kovo 5 d. Vilniuje.

Alė Namikienė
Elmhurst, IL

ISTORIJOS NEŽINANTIS PRAŽŪVA

2009 m. lapkričio 16 d. lenkų, ukrainiečių ir lietuvių pasirašyta sutartis (Ketinimų protokolas dėl jungtinės Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos brigados LITPOLUKRBRIG steigimo – Red.) apsiginti nuo rusų gal jau bus paskutinė sutartis su lenkais.

Matyti, kad Lietuvos Krašto pasaugos ministrė Rasa Juknevičienė nežino istorijos. Pasirašydama sutartį ji plačiai atidarė duris Trojos arkliui.  Sutartyje nurodoma, kad Lietuvoje per mažai eilinių karių, o karininkų per daug, todėl Lenkija parūpins milijoną karių. Tarp jų bus užsimaskavusių diversantų, šnipų, aukšto rango karininkų, kurie lengvai galėtų okupuoti Lietuvą.

Įsileidome kartą rusus bendrai savigynai, netrukus visa Lietuva buvo okupuota. Ar R. Juknevičienė nemato panašumo? Norėčiau sulaukti greito Prezidentės Grybauskaitės paaiškinimo ir veiksmo.

Algis Virvytis
Boston, MA

ČIKAGA TVARKO VILNIU

Aš niekaip negaliu suprasti tų mūsų (lietuvių dypukų...) gudruolių, kurie iš Čikagos moko ir tvarko Vilnių. Jie moko Vilnių (Prezidentę, Seimą, Vyriausybę...), kaip ir ką daryti!

Žinoma, dabar yra internetas, yra el. paštas ir pan. Bet, gerbiamieji patarėjai, Čikaga nėra Vilnius.

Ar ne tiksliau būtų tas ,,pamokas” ir ,,pamokslus” išspausdinti skyriuje ,,Spygliai ir dygliai”?

Antanas Klimas
Rochester, NY


11-21-09

ŠV. JURGIO BAŽNYČIA IR LIETUVIŲ PASTANGOS JĄ GELBĖTI

Raimundas Marius Lapas įdomiai aprašė Šv. Jurgio parapijiečių pastangas išgelbėti savo istorinės bažnyčios pastatą nuo išnykimo (,,Draugas’’, 2009 m. lapkričio 14 d.). Šv. Jurgio katalikų bažnyčia Shenandoah, PA, yra ne tik seniausia lietuvių šventovė Amerikoje, bet ir didžiausia šio angliakasių miestelio bažnyčia, įregistruota Pennsylvania valstijos kaip istorinis paminklas.

Problema yra, jei Allentown vyskupija leistų Šv. Jurgio parapijiečiams savo bažnyčią atsiimti, ar jie sugebėtų ją išlaikyti ir remti? Apskrities teisėjas klysta, sakydamas, kad jis negali sustabdyti vyskupijos sprendimo. Bent Čikagoje uždarytų bažnyčių pastatai, kurie jau nušventinti, gali būti įregistruoti į saugotinų miesto paminklų (landmarks) sąrašą, tokiu būdu nebus išduotas miesto leidimas pastatą griauti. Taip buvo išgelbėta St. Gelasius bažnyčia Čikagoje, esanti prie 63 ir Woodlawn gatvių.

Lietuviai Amerikoje apskritai neturi patirties, kaip savo istorinius pastatus gelbėti. Kai buvo paskelbtas nuosprendis uždaryti Šv. Jurgio bažnyčią Čikagos Bridgeport rajone, 1990 m. ,,Draugas” ragino skaitytojus rašyti mandagius laiškus kardinolui. Po uždarymo reikėjo agresyviau veikti.

Geras pavyzdys būtų St. Francis of Assisi bažnyčios Čikagoje atvejis, kurią arkivyskupija ruošėsi griauti 1994 metais. Jau buvo išimti altoriai ir vitražai. Meksikiečiai parapijiečiai įsiveržė į užrakintą bažnyčią, per naktį joje nakvojo ir meldėsi. Žiniasklaida plačiai aprašė St. Francis parapijiečių pastangas, arkivyskupija persigalvojo ir grąžino bažnyčią tikintiesiems. Kai kurie šį įvykį vadino stebuklu.

Gediminas Indreika
Čikaga, IL

11-20-09

LONDONO ŠILUVOS MARIJOS ŠVENTOVĖ PASMERKTA

Vyskupija dekretu 2006-siais uždarė mūsų Kanados Londono Šiluvos Marijos šventovę. Kovojome prieš tai, tik ne taip stipriai, kaip Manhattan Aušros Vartų parapijiečiai. Kovojome dėl tikėjimo, dėl tautinio centro, nors ir ne žymioje vietoje. London? Kanada? Ar tai Alaska valstijoje? Atsisakę šimtatūkstantinių ir vis didinamų pataisymų įsipareigojimų, tikėjomės pagaliau pastatą parduoti. Pasidavus, kapituliavus – paprasčiausiai parduoti, viską pabaigti.

Ir štai netikėtai atėjo reali žinia iš vietinės Londono vyskupijos. Cituoju Visų Šventųjų dienos Šiluvos Marijos šventovės žiniaraštį: ,,Londono vyskupija nusprendė, kad mūsų (uždarytos) šventovės pastato apatinėje salėje, šventovėje ir kunigo bute dėl vandens išsiliejimo atsiradusių ,juodųjų pelėsių’ (black mold) išvalymo kaina būtų didesnė nei pastato (pardavimo) kaina, ir nutarė pastatą nugriauti. Jei kas nori ką nors iš pastato pasiimti, prašome kreiptis į (...)”.

Pasisakau už save: taip, labai norėčiau perimti neįvertinamus, o šiandien ir visiškai nevertus pedalinius, katedroms tinkančius vargonus. Ir, jei kas padėtų iškelti (kol tai buvo įmanoma), solidžius, puikiausius ąžuolininius suolus.

Tai tokie tie mūsų besitęsinatys graudūs verksmai. Norėčiau prie jų daugiau nesugrįžti.

Edmundas Petrauskas
London, Canada


ATSILIEPIMAS Į P. VISVYDO STRAIPSNĮ

Su nuostaba perskaičiau Prano Visvydo straipsnį „Drauge” (,,Toli nuo savo gimtų namų nutolęs ruduo”, 2009 m. lapkričio 12 d.), kuriame rašoma ne tik apie rudenį, bet ir apie įvykusią puotą.

Autoriui užkliuvo pokylyje dalyvavusios dainininkės Audronės Simanonytės pasisakymas, kad ji yra kilusi iš partizaninės, politinės šeimos. Jo nuomone, toks pasakymas yra pataikavimas konservatoriams. Simanonytė yra Lietuvos patriotė, savo dainose ji rodo meilę Lietuvai. Šitoks P. Visvydo priekaištas dainininkei rodo, kur jo minčių pasaulis yra įstrigęs. Jis ryškėja ir toliau skaitant straipsnį.

P. Visvydas teigia, kad sovietai trėmė lietuvius į Sibirą, bet daug kas išliko gyvi ir grįžo. Jam nesvarbu, kad buvo išvežta daugiau nei 140,000 Lietuvos gyventojų, kad žuvo daugiau nei 20,000 Lietuvos laisvės kovotojų, o grįžo tik keliolika šimtų su pašlijusia sveikata, be turto ir pagarbos. Šitų asmenų netekimas daugeliui pasilikusių pavergtoje Tėvynėje pagimdė laisvės troškimą, atvedusį prie Baltijos kelio ir Nepriklausomybės atkūrimo. Lietuvos ateitis priklauso tik tiems, kurie kovoja už ją, o ne tiems, kuriems buvęs okupantas yra mielesnis.

Antanas Paužuolis
Čikaga, IL


APIE VAIKAMS RAŠYTŲ KNYGŲ STOKĄ. ATSAKYMAS A. VIRVYČIUI

Kadaise, labai, labai seniai, senelis rašė vaikams knygeles. Nors buvo matematikas, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, neturint lietuvių kalba knygelių vaikams, jis pradėjo rašyti apie gamtą, gyvulėlius ir paukštelius. Mokė vaikus mylėti, neskriausti, paukštelius maitinti. Rašė apie savo vaikystę kaime. 1939 metais išleido knygą „Ir aš mažas buvau”, kuri buvo premijuota.

Deja, išeivija jo raštų nepripažįsta, nes jis – taip kalbama – buvo netikintis. Jo knygeles spausdino sovietų Lietuvoje, jas turiu, pasiūliau lituanistinės mokyklos bibliotekėlei, bet jų nepriėmė.

Tai štai kaip atsirado vaikams rašytų knygų stoka. O kiek jų dar buvo nepriimtinų, apie kurias nežinome?

Baniūtė Kronienė
Willowbrook, IL

11-17-09
PASTANGOS PERRAŠYTI ISTORIJÂ

Nelabai malonu skaityti „Drauge” tokias pašaipėles, kaip šių metų lapkričio 12 dienos Prano Visvydo straipsnyje „Toli nuo savo gimtų namų atitolęs ruduo”: „Buvau likęs Lietuvoje ir mačiau, kad dauguma žmonių troško taikos, ramybės, saugumo. Sovietai trėmė į Sibirą. Bet daug kas ten išliko gyvi, sugrįžo. O tada – būti jaunam, eiti į girią ar keršyti tiems, kurie dirba sovietams. Ne! Ne! Gal klystu.”

Jūs neklystate, gerbiamas straipsnio autoriau, tai ir yra modernizuoto komunizmo liberali kryptis.

Siekiant užtikrinti patogią beprincipinę ramybės būseną ir anuomet Lietuvoje daugeliui buvo paranku vienodai nuoširdžiai dirbti ir pataikauti visokioms valdžioms, vyriausybėms: Smetonos, NKVD, Gestapui ir vėl KGB statytiniams. Tokių niekas netrėmė į Sibirą ir, aišku, jiems neišmušinėjo dantų, nelaužė kaulų, nemušė...

Betgi, jeigu nebūtų buvę Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo, kaip mes galėtume save tapatinti ir skelbti Lietuvos nepriklausomybę, jeigu net nė vienu žodžiu, ką ten kalbėti apie veiksmus, buvusi Lietuvos vadovybė neprotestavo, neparodė akivaizdaus pasipriešinimo okupantams? Tą atliko Lietuvos partizanai ir tuo pasipriešinimu, įtvirtintu valstybiniu aktu remiasi visa mūsų teisinė nepriklausomybė, lietuvybės ateitis.

Aišku, tokios nuomonės autoriai, kultūrininkai nepripažįsta Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio 1949 m. vasario 16 dienos Deklaracijos statuso, Seimo patvirtinto 1999 m. sausio 12 d. Lietuvos Respublikos teisės sistemoje ir, matyt, apie tai nieko nežino ar nenori žinoti. Jie vengia ir bijo partizanų, kaip velnias kryžiaus.

Šiandien perrašyti, iškreipti istoriją stengiasi ir mūsų Lietuvos Rytų kaimyninės valstybės ministras pirmininkas.

Povilas Vaičekauskas
Čikaga, IL


PUIKŪS ATSIMINIMAI

Labai mėgstu skaityti kelionių ir žmonių prisiminimus. „Drauge” jau senokai spausdinami Leono Čerškaus „Lietuvos kario atsiminimai”.

Su didžiausiu įdomumu skaitau tuos prisiminimus ir tik bijau, kad „Draugas” jų nenutrauktų.

Skaitydama tuos atsiminimus, nejaučiu, kad autorius laikytų save kokiu nors didvyriu. Jis tik labai rūpestingai, iki įdomių smulkmenų aprašo savo išgyvenimus.

Anksčiau „Drauge” buvo išspausdinti šiurpūs atsiminimai apie nacių koncentracijos stovyklas Vokietijoje.

Ir anie prisiminimai, ir dabar spausdinami Leono Čerškaus atsiminimai yra lietuvių jaunimo kančių istorijos. Tai istorijos, kaip buvo traiškomas mūsų jaunimas įvairių okupantų replėmis.

O kaip verta, kad tokie atsiminimai būtų išleisti atskiromis knygomis.

Stasė Petersonienė
Čikaga, IL


11-14-09
APIE ALMOS FONDĄ IR  IŠEIVIJOS INDĖLĮ

„Drauge” išspausdintame laiške apie Almos fondą („Ar bus tęstinumas?”, š. m. lapkričio 5 d.) tarp kitų teiginių rašoma: „Čikagos lietuvių moterų klubas (ČLMK) šalia gero vėjo linkėjimų įteikė kuklią 500 dol. auką A. Adamkienei panaudoti labdaros/švietimo plėtros fondui. (...) Vien ČLMK per 1998–2009 metus perdavė Almos fondui 11,800 dol. sumą. Lietuvos našlaičių globos komitetas, tvarkantis Almos fondo įnašus, perdavė į Lietuvą daugiau nei 174,000 dol.” Laiško gale paaiškinama, jog medžiaga paimta iš A. Adamkienės ,,Labdaros ir paramos fondas – Su gerumu į ateitį 1999–2009” (Išleido VŠĮ ‘Svajonių kalvė’, Vilnius).

Tačiau perskaičius visus ,,Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondas” 64 puslapius, neradau nė vienos iš laiške paminėtų trijų sumų, nors 16 puslapyje teigiama: „Teko pradėti nuo nulio. Pinigų nebuvo. Tik pirmasis ponios Almos įnašas gautas iš Čikagos moterų klubo (...)”. Čia kalbama vien apie minėtą įteiktą pradinę „kuklią 500 dol. auką”, o ne apie 372 kartais didesnę 186,300 dol. sumą. Taip pat nepasakyta, jog tas Čikagos moterų klubas yra būtent lietuvių moterų. O juk tokioje Čikagoje yra daugybė moterų klubų, nieko bendro neturinčių su lietuviais. Beje, jei net tokiame rėmėjams padėką išsakančiame leidinyje nėra atitinkamai pristatytas Lietuvos emigrantų indėlis, nenuostabu, kad Lietuvoje yra mažai žinoma apie išeivijos lietuvius bei jų įnašą Lietuvai.

Leonidas Ragas
Itasca, IL


NOBELIO TAIKOS PREMIJOS
   
Noriu atkreipti Alekso Vitkaus dėmesį, kad jo straipsnyje ,,Dar kitoks žvilgsnis į Nobel taikos premijas”, išsspausdintame š. m. spalio 30 d. ,,Drauge”, minima Burmos taikos aktyvistė Aung Suu Kyi yra moteris, todėl ji negali būti ,,aktyvistas”.

Raimundas Kiršteinas
Rochester, NY

11-13-09
PADĖKOS DIENA

Padėkos dienai artėjant, prisiminkime alkstančius Lietuvoje. Jiems galite padėti paremdami Lietuvoje veikiantį Maisto banką. Šį rudenį besikreipiančių į Maisto banką ir kitas labdaros organizacijas sparčiai gausėja.

Pernai paramos maisto produktais kas mėnesį kreipėsi apie 200,000 žmonių, šiemet jau daugiau nei 400,000. Dėl didėjančio nedarbo (jau siekiančio daugiau nei 13 proc.) ir mažėjančių algų Lietuvoje, vis dažniau tarp gavėjų atsiranda šeimų su vaikais.

Maisto bankas ne tik dalija Europos Sąjungos perteklinių maisto produktų paketus, bet ir organizuoja kasmetines ir papildomas maisto aukojimo akcijas visoje Lietuvoje.

Neseniai pradėjo naują projektą – su vienu prekybos tinklu susitarė paimti maisto produktus su greit pasibaigsiančiomis galiojimo datomis ir išvežioti po labdaros valgyklas ir dienos centrus skubiam panaudojimui.

Jūs galite paaukoti Maisto bankui per JAV ne pelno organizaciją Community Action Lithuania (CAL), kurios misija – remti pilietines iniciatyvas Lietuvoje. Visa Jūsų paaukota suma bus pervesta Maisto bankui ir visą aukotą sumą galite nurašyti nuo mokesčių. Visas Maisto banko dalijamas maistas suaukotas. Jūsų auka parems veiklos išlaidas – transportą, sandėliavimą, dalijimą, savanorių telkimą ir kt.

Padėkos diena – metas pamąstymui, metas dalintis savo pertekliumi su likimo nuskriaustaisiais. Jeigu galite padėti, išrašykite čekį Community Action Lithuania, čekio apačioje pažymėdami, kad tai auka Maisto bankui.
Čekį siųskite:

Community Action Lithuania
c/o Rimga Viskanta
650 San Dieguito Drive
Encinitas, CA 92024


KLAUSIMĖLIS MAJORUI

Arūnas Stašaitis (,,Draugas”, laiškų skyrius, 2009 m. spalio 28 d.) gana jausmingai pasmerkia generolą Vincą Vitkauską už tai, kad jis Antano Smetonos kabineto paskutiniame posėdyje 1940 m. birželio 15 d. pareiškė, kad tada Lietuvos kariuomenė nebuvo pasiruošusi ginklu pasipriešinti prieš Raudonąją armiją. Bet kodėl jis išskiria vieną gen. Vitkauską?

Tame paskutiniame posėdyje dalyvavo ne vienas, o keturi generolai. Ne vien gen. Vitkauskas, bet gen. Raštikis ir gen. Pundzevičius pasisakė, kad Lietuvos kariuomenė nėra pajėgi pasipriešinti. Kažkodėl A. Stašaitis iš šių trijų pasirenka pasmerkti tiktai gen. Vitkauską. Bet gen. Raštikis ir Pundzevičius, kaip karininkai, abu turėjo didesnį autoritetą negu gen. Vitkauskas. Gen. Raštikis buvo tik ką baigęs penkerių metų Lietuvos kariuomenės vado kadenciją ir iš visų geriausiai žinojo Lietuvos kariuomenės pajėgumą. Gen. Pundzevičius, buvęs kariuomenės štabo viršininkas, buvo numatytas perimti kariuomenės vado vietą iš Raštikio, ir tiktai jam atsisakius, tai buvo pasiūlyta gen. Vitkauskui. Kai vyko paskutinis posėdis gen. Vitkauskas nebuvo išbuvęs tame poste nė pilno pusmečio.

Galima beveik sakyti, kad gen. Vitkausko pareiškimas apie tuometinę Lietuvos kariuomenės padėtį buvo tiktai jo pritarimas anų dviejų, daugiau pasižymėjusių generolų nuomonėms. Tai kodėl tik vieną gen. Vitkauską kaltiname už tą sprendimą? Iš gen. Musteikio pasisakymo tame pačiame posėdyje atrodo, kad Musteikis daugiausia kaltino Raštikį: ,,Anksčiau – duok pinigų, pinigų [kariuomenei ir ginklam], o dabar – bijom šautuvą pakelti.”

O jeigu kalbėtume apie rezervų mobilizaciją, juk mobilizacija buvo sušaukta 1939 metais, įvyko fiasko, ir visi trys karininkai paskutiniame posėdyje aiškiai žinojo, ko galima ir ko negalima tikėti iš mobilizacijos.

Apskritai, neįmanoma lyginti 1940 metų sąlygų su tuo, kas vyko 1991 metais.

Donatas Januta
San Francisco, CA


NUVERTINAME LIETUVĄ

Gaila, kad nuvertiname Lietuvą per jos Tūkstantmečio šventę, vartodami žodžius ,,Grand Duke”, ,,Grand Dukes Palace” (atseit valdovų rūmai). Didysis kunigaikštis ne visai verčiamas ,,Duke”, nes po karaliaus kitas laipsnis yra ,,Prince”, o ne jam paklusnus ,,Duke”. Todėl turime Prince Charles, Prince Williams, o ne žemesnį ,,Duke” titulą.

Bernard Pares savo knygoje ,,History of Russia” (,,Vintage Books”, 1965) rašo: Vitovt (Vytautas), Grand Prince of Lithuania, ir ne vien jis. Sakymą ,,Grand Prince” gina ,,Encyclopedia Lituanica”, Rasa Mažeikaitė savo magistro darbe Kent State University ir kiti. Anglų kalbos žodynai rašo, kad princo valda yra ,,Princedom”, tad ,,Grand Princedom of Lithuania” yra daug svaresnis negu ,,Duchy”.

Dr. Viktoras Stankus
Euclid, OH




11-07-09
APMĄSTYMAI APIE ,,DRAUGO” ATEITĮ

Jeigu mes tikrai norime, kad mūsų šaunusis „Draugas” tvirtai žengtų į antrą šimtmetį, reikėtų bent šių veiksmų:

 DF turėtų padvigubėti

„Draugas” turėtų susirasti bent 1,000 naujų prenumeratorių.

Gal leisti naujiems skaitytojams „Draugą” metams prenumeruoti už 50 dolerių?! Gal pripras – negalės be „Draugo” gyventi...

Antanas Klimas
Rochester, NY


11-06-09

PABUSKIME, GAL DAR NE PER VĖLU

Mano kreipimasis į „Dirvos” ir „Draugo” redaktorius ir visus geros valios žmones buvo išspausdintas „Drauge” š. m. rugsėjo 29 d. ir „Dirvoje” š. m. rugsėjo 15 d.

Tuo kreipimusi bandžiau atkreipti dėmesį į labai rimtą lietuvių nutautėjimo problemą, gąsdinančiai apleistą tautinį auklėjimą. Bandžiau pabudinti lietuvišką dvasią tarp lietuvių rašytojų, kad ruoštų knygutes vaikų tautiškumui ugdyti.

 Jau pasibaigė spalio mėnuo. Per tą laiką sulaukiau vieno tautiečio iš Lietuvos susidomėjimo mano projektu. Bet atrodo, kad tuo viskas ir pasibaigė – vos tik gavo mano adresą. Kitas atsiliepė Amerikoje gyvenantis lietuvis. Jam rūpėjo keliolika tonų sveriančią knygų siuntą anglų kalba persiųsti į Lietuvą. Didžiąją dalį sudarė mokyklų, universitetų vadovėliai. Patariau jam rasti būdą siųsti tik grožinės literatūros knygas, kurios gal būtų naudingos, galvoju, jog vadovėliai anglų kalba, kurie sudarė didžiąją dalį siuntos, Lietuvoje bus beverčiai. Jokia mokykla, universitetas jomis nesinaudos, nes anglų kalba parašytos matematikos, istorijos, geografijos, o ypač inžinerijos knygos Lietuvoje visai netinka. Be to, Lietuvos Švietimo ministerija neleis keisti mokymo į anglų kalbą.

Tuo ir baigėsi mano pastangos. Tuos „milijonus”, kuriuos buvau skyręs tautiškam lietuvių auklėjimui, išdalijau kitiems, mano nuomone, kilniems Lietuvos reikalams. (Lietuvių Fondui nulį dėl man nepriimtino elgesio politiniais klausimais.)

Dar kartą klausiu: ar nėra žmogaus, gabaus rašytojo, kuris galėtų įkvėpti Lietuvos meilę, pagarbą, mūsų jaunimui, kad jaunimas liktų ištikimas Lietuvai? Nejaugi mes taip nutautėjome, bet to nematome ir tuo nesirūpiname? Mano nuomone, užsienyje lietuvių greit neliks, mišriose šeimose lietuvybė marinama. Ar nereikėtų mums susirūpinti? Žinoma, nebandome drausti ar persekioti lietuvius, kuriančius mišrias šeimas, bet turime atkreipti dėmesį, kad tokių santuokų vaikai pažintų ir lietuvišką šeimos pusę.

Su labai skaudančia širdimi prašau visų geros valios žmonių rimtai susimąstyti, išreikšti savo nuomonę garsiai ir aiškiai.

Algis Virvytis
Boston, MA


PAJUTOME DVASINĮÎ DŽIAUGSMĄ

Tikiu, kad mes visi, kurie dalyvavome Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo šventėje Čikagos katedroje, pajutome didelį dvasinį džiaugsmą. Todėl taip norisi ištarti nuoširdų ,,ačiū” šventės rengėjams, atlikėjams ir dosnioms vaišintojoms.
Padėką išreiškiu eilu­tė­mis:

Kartais būnam liūdni, vieniši ir su­irzę.
Pasiklydę savojoj būty kasdieni­nėj.
Tėvynės, beržų laukuose ir dar­že­liuos gėlių išsiilgę,
Bet viltis nuramina, svajonės mus guodžia šioj laiko tėkmėj.

Katedroje, didingoje šventovėje, bu­vom kupini meilės ir pagarbos.
Iškilmingai skambėjo čia giesmės, solo ir maldos,
Subtiliai palydėtos vargonų mu­zi­­kos graudžios.
O kanklių melodijos glostė mums šir­­dis, suteikdamos daug atgaivos.

Kiek žygių, vergijos, tremčių, ne­tek­­čių, kiek patirta.
Istorija rašė skaudžias ir liūdnas da­tas,
Bet tu išlikai nepalūžus, Tėvyne, lais­­va ir tvirta.
Jau tūkstantis metų skamba vardas ,,Lietuva”.

A. Bikulčienė
Cicero, IL


DĖL I. MILKEVIČIŪTĖS NUOTRAUKOS ,,DRAUGE”

„Draugo” 2009 m. rugsėjo 30 d. laidoje buvo išspausdintas Laimos Apanavičienės straipsnis „Amerikos lietuviams koncertuos Irena Milkevičiūtė ir ‘Vaivora’ ”. Jame iš „Draugo” archyvo paimta Irenos Milkevi-čiūtės nuotrauka, įvardinta kaip „Irena Milkevičiūtė” G. Verdi ‘Ai-da’”. Įdėtoje nuotraukoje dainininkė nė kiek nepanaši į Aidą, bet labai primena markizo Calatravas dukterį Leonorą di Vargas G. Verdi operoje „La forza del destino” („Likimo galia”) ir kitą to paties kompozitoriaus Leonorą – kilmingą Aragono karalienės palydovę – iš jo operos „Il trovatore” („Trubadūras”). Jei „Draugo” archyvas suklydo, kurią Leonorą dainininkė vaizduoja šioje nuotraukoje?

Vytautas Matulionis
Cleveland Heights, OH

,,Draugo” archyve turima V. Matulionio minima I. Milkevičiūtės nuotrauka iš tiesų neturi parašo, kokiame vaidmenyje solistė yra nufotografuota. Tačiau internete bent poroje tinklalapių (vienas iš jų – Youtube.com) aiškiai nurodyta, jog ši I. Milkevičiūtės nuotrauka yra iš G. Verdi operos ,,Aida”, o jos autorius – neseniai miręs jaunas fotografas Michailas Raškovskis.
Redakcija


11-05-09
DĖL BRONIAUS VAŠKELIO APSILANKYMO LTSC

Ne veltui sakoma, kad lašas deguto medaus statinę sugadina. Taigi, tikriausiai natūralu, kad prof. Vaškelis išreiškė savo nusivylimą laikraštyje, tačiau nė žodžiu neužsiminė apie tai, kad anksčiau daug kartų jis buvo atvažiavęs į Lituanistikos tyrimo ir studijų centrą rinkti medžiagos savo darbams ir visą laiką jo pageidaujami dokumentai ir periodika būdavo pateikiami nedelsiant, buvo sudarytos visos sąlygos daryti kopijas ir pan.

Apgailestaujame dėl nesusipratimo, įvykusio dėl dr. B. Vaškelio (ne)apsilankymo Lituanistikos tyrimo ir studijų centre. Patikslinu, kad Lituanistikos tyrimo ir studijų centras (LTSC) savaitgaliais (taigi, ir spalio 24–25 d.) nedirba. Be to, labai gaila, tačiau dėl finansinių galimybių LTSC žmonės dirba tik po keletą valandų ir ne visuomet raštinėje – saugyklos yra ir jėzuitų vienuolyne, ir trečiame Jaunimo centro aukšte. Tačiau tai nereiškia, kad LTSC nieko nėra. Norėtume turėti tiek darbuotojų, kiek turi Lietuvos bibliotekos, tačiau realybė kitokia. Žinoma, tai šiuo atveju nepateisina mūsų prastos komunikacijos. Dar kartą atsiprašome dr. Vaškelio, kad šį kartą jis negalėjo pasinaudoti mūsų paslaugomis.

Beje, susisiekėme su Martyno Mažvydo biblioteka Vilniuje, kuri patikino, kad tie periodiniai leidiniai, kurių prof. B. Vaškelis ieškojo LTSC, yra Vilniuje, prieinami M. Mažvydo bibliotekos skaitytojams. Darbuotojai mielai suteiks galimybę B. Vaškeliui juos studijuoti.

Gavome ir gauname daugybę užklausų bei prašymų iš Amerikos ir Lietuvos, į kuriuos stengiamės visuomet atsakyti. Prašome kreiptis į LTSC ir mes mielai patarnausime. Mūsų tel. 773-434-4545, el. paštas info@lithuanianresearch.org.

Taip pat kviečiame savanorius talkinti archyvų darbe, padėti Litua-nistikos tyrimo ir studijų centrui: mes labai laukiame žmonių, kurie ga-lėtų tvarkyti archyvinę medžiagą, at-sakinėti interesantams ir pan.

Skirmantė Miglinienė
LTSC archyvų direktorė



AR BUS TÊSTINUMAS?

Atrodo, tas įvyko visai neseniai. Kai su džiaugsmu rinkomės išleisti į ilgą kelionę išrinktąjį Lietuvos prezidentą Valdą Adamkų ir Almą Adamkienę, pripildėme didžiulį krepšį nuoširdžių sėkmės ir ištvermės linkėjimų. Čikagos lietuvių moterų klubas (ČLMK) šalia gero vėjo linkėjimų įteikė kuklią 500 dol. auką A. Adamkienei panaudoti labdaros/švietimo plėtros fondui. Tuo pačiu skatino kitas organizacijas bei asmenis atrasti savyje dosnumo jausmą. Visuomenė reagavo tikrai teigiamai. Vien ČLMK per 1998–2009 metus perdavė Almos fondui 11,800 dol. sumą. Lietuvos Našlaičių globos komitetas, tvarkantis Almos fondo įnašus, perdavė į Lietuvą daugiau nei 174,000 dol.

Su tvirtu pasiryžimu A. Adamkienė pradžiai pasirinko tolimesnėse nuo miestų vietovėse esančias Lietuvos mokyklas, kuriose mokiniams trūko ne tik mokymosi priemonių, socialinės paramos, bet net nebuvo galimybės laiku atvykti į mokyklą bei grįžti namo, o mokyklų patalpoms verkiant reikėjo pagerinimų. Laikui bėgant, labdaros dirva platėjo. Jau 2009 m. į remiamųjų skaičių įėjo 5 gimnazijos, 16 vidurinių mokyklų, 21 pagrindinė ir 1 pradinė – viso 43 mokyklos. Prie to prisidėjo 5 internatinės mokyklos, 15 vaikų globos namų; dar tenka pridėti 6 vaikų ligonines ar vaikų skyrius ligoninėse. Nepamiršta ir lengvesnė bei linksmesnė parama vaikų kasdienybėje, pvz., švenčių renginiai, koncertai, stovyklos, išvykos į Vilnių ir t. t.

Su platėjančia Almos fondo veikla Lietuvoje daugėjo rėmėjų skaičius. Jų sąraše yra įvairių bendrovių, įmonių, mažesnių ar didesnių prekybininkų, organizacijų bei privačių asmenų vardai. Labdara tapo pripažinta Lietuvoje. Dabar kyla klausimas, ar tokio masto panaši veikla bus tęsiama Lietuvoje? Ar dar yra mokyklų, kurių ši gerumo veikla nėra pasiekusi? Ar ji dar reikalinga?

Marija Krauchuniene
Čikaga, IL

Medžiaga paimta iš A. Adamkienės „Labdaros ir paramos fondas – Su gerumu į ateitį 1999–2009” (išleido VšĮ „Svajonių kalvė”, Vilnius).


11-04-09
ĮDOMŪS DUOMENYS

Šių metų spalio 26 d. ,,The Wall Street Journal’’ straipsnyje „Jewish Marriage Tied to Israel Trip’’ atskleidžiama išvada, kad žydų jaunuomenė, apsilankiusi Izraelyje, grįžta su didesniu savo prigimties vertinimu ir religiniu įsisąmoninimu. Vėliausias mokslinis tyrimas, atliktas Brandeis University, teigia, kad toks apsilankymas savo žemėje taip pat daro įtaką jaunuomenės sutuoktinių pasirinkimui iš „savo tarpo’’ vietoj kitos religijos (tautos) grupės.

Pastaruosius 10 metų JAV veikia speciali pelno nesiekianti organizacija, „Taglit-Birthright Israel’’, kuri apmoka žydų jaunuomenei 10-ties dienų edukacinę kelionę po Izraelį. Šią programą remia ir Izraelio valdžia. Iki šiol ši organizacija finansavo keliones daugiau nei 225,000 jaunuolių nuo 18 iki 26 metų amžiaus. Grįžusieji iš šios kelionės ne tik turi stipresnę ir tobulesnę žydišką tapatybę, bet ir 72 proc. jų sukuria žydiškas šeimas. Šitaip žydai sprendžia asimiliacijos problemą dideliame „tautų katile’’.

Šis straipsnis turi atsakymų ir mums lietuviams, norintiems išlaikyti savo tautinę tapatybę. JAV LB neseniai sukurta stažuotės programa, vedama Birutės Bublienės, prisideda ne tik prie jaunuomenės profesinio ugdymo, bet ir prie gilesnio tautinio susipratimo. Sužinojau, kad iš paskutinės stažuotojų grupės jau dvi poros užmezgė rimtesnę draugystę. Džiugu, kad Lietuvių Fondas remia stažuočių programą, o LB ją prasmingai įgyvendina. Minėto straipsnio mintys turėtų paskatinti stažuotės rėmėjus bei puoselėtojus skirti daugiau lėšų ir plėsti šią programą. Ateityje gal reikėtų sukurti edukacinių kelionių programą rimtiems lietuvių kilmės jaunuoliams.

Janina Udrienė,
Farmington Hills, MI

11-02-09
KOKIA KALBA VARTOJAMA LIETUVOS MOKYKLOSE?

Bendravardis, brolis skautininkas ir kolega inžinierius Vytautas Šliūpas iš Burlingame, California valstijos spalio 2 d. „Drauge” rašo apie dar vieną savo gerą darbelį – jis gali dykai gauti matematikos ir griežtųjų mokslų vadovėlių bei knygų Šiaulių apskrities pradžios mokykloms ir gimnazijoms. Daugiau nei 12 tonų. Tik neturi pinigų jų persiųsti, todėl prašo jų iš LR Švietimo ministro ir ieško dosnių aukotojų. Jei teisingai spėju, tai yra vadovėliai anglų kalba. Ar teisingai spėju? Man kilo klausimas – ar Šiaulių apskrities mokyklose dėstoma kalba yra lietuvių ar anglų? Gal tiksliau būtų tuos vadovėlius siųsti angliškai kalbančių kraštų mokykloms?

Šia proga prisiminiau kitą dosnų tautietį iš California valstijos, lietuvį Donatą Janutą iš San Francisco. Jei teisingai prisimenu, jis prieš maždaug šešerius metus savo asmeninėmis lėšomis nupirko per 100 Bostoniškės „Lietuvių Enciklopedijos” komplektų (komplektas = 37 knygos arba tomai) lietuvių kalba. Viso per 3,700 knygų. Savo lėšomis viską išsiuntė į Lietuvos bibliotekas, universitetus, kitur. Prieš penkerius metus jis vėl savo lėšomis nupirko 104 komplektus (komplektas = 6 knygos) ir į Lietuvą išsiuntė „Encyclopedia Lituanica” anglų kalba. Viso 600 tomų. Bendrai suskaičiavus LE ir EL svorius – daugiau nei 5 tonų.

Arba dar kitas panašus asmeninio dosnumo pavyzdys. Prieš septynerius metus lietuvis mokslininkas Jonas Dunčia ir jo bendradarbis Jaan Pesti (abu iš Delaware valstijos) savo pastangomis ir asmeninėmis lėšomis iš didelės amerikiečių laboratorijos gavo apie ketvirtadalio milijonų dolerių vertės modernų elektroninį mikroskopą moksliniams tyrimams. Jį supakavo ir išsiuntė Vilniaus universitetui. Vien tik pakavimo bei persiuntimo išlaidos Dunčiai ir Pesti kainavo 14,100 dol.

Tai tik keli lietuviško dosnumo pavyzdžiai, kurių yra labai daug. Apie vienus daug skaitome, apie kitus – nieko neišgirstame. Labai gražu, kad ,,Rotary” klubas 5 metus rėmė Šiaulių apskrities Auksučių žemės ūkio centrą. Malonu, kad Šliūpai, Janutos, Dunčios ir daugelis kitų JAV gyvenančių asmenų bei organizacijų visokiais būdais remia, padeda ir globoja Lietuvos mokyklas, bibliotekas, universitetus ir žmones. Ačiū jiems!

Vytautas Kamantas
Grand Rapids, MI


KELETAS PASTABŲ APIE L. ČERŠKAUS ATSIMINIMUS

Skaitydamas nesibaigiančius Leono Čerškaus „Lietuvos kario atsiminimus” randu daug netikslumų. Man pačiam teko būti tose vietose, kurias autorius aprašo. Man teko nešti „Pancerfaustą” daug kilometrų ir net šauti. „Pancerfaustas” (Pancer patronas) išduodamas kariams pilnai užtaisytas, jau parengtas šauti. Jokių sparnelių ten nėra. Pagal apmokymą, turi jį įkasti į žemę iki peties gylio ir laukti, kol tankas priartės. Užsidėjęs ant pečių iššauni galvutę, o vamzdelis palieka ant pečių. Šaunant turi žiūrėti, kad vamzdelis nebūtų užblokuotas.

Čerškus taip pat rašo, kad pasikeisdavo lietuvišką uniformą vokiška. Jei išduota vokiška uniforma, jos jau nepakeisi. Žinoma, rašant atsiminimus, galima visaip pakreipti, save daryti didvyriu. Visgi atsiminimai įdomūs ir man, kaip buvusiam bendražygiui, primena karo praeitį.

Stasys Prakapas
Toronto, Canada

KAS ATSITIKO SU LITUANISTIKOS TYRIMO IR STUDIJŲ CENTRU?

Atvykau iš Vilniaus į St. Petersburgą praleisti atostogų ir lietuvių archyvuose pasirinkti medžiagos apie lietuvių išeivijos dramos teatrą. Š. m. spalio 19 d. elektroniniu paštu pasiunčiau žinutę Lituanistikos tyrimo ir studijų centrui, kad spalio 21–25 d. d. būsiu Čikagoje ir norėčiau pasinaudoti Centro archyvu. Nurodžiau mane dominančius leidinius. Spalio 20 d. gavau atsakymą: ,,Mes būname maždaug nuo 12 val. iki 5 val. v. Dėl tikslesnio laiko prašytume mums rašyti arba skambinti tel. 773-434-4545, nes kartais mūsų darbuotojai važiuoja pasiimti archyvų ar pan.”

Atvykęs į Čikagą skambinu nurodytu telefonu. Atsakiklis liepia palikti žinutę. Praeina kelios valandos – jokio atsakymo. Vėl skambinu. Rašau elektroninį laišką. Vėl skambinu. Tyla. Taip visas tas keturias dienas. Sužinojau iš kitų, kad ir kitiems nepavyko patekti į Centrą.

Grįžau į Florida nusivylęs. Nesinori tikėti, kad archyvas visas keturias dienas neturėjo galimybių man pranešti apie pasikeitusią padėtį. O gal kas nors tragiško įvyko?

Bronius Vaškelis
St. Pete Beach, FL

10-31-09

RAŠYKITE, GYVUOKITE

Vis nekantriai laukiu šeštadieninio „Draugo”. Kiek džiaugsmo man, kai jį atneša dar šeštadienio popietėje! Visas šeštadienio vakaras pašvenčiamas mano laukiamam „Draugui”.

Kiek įvairovės: poezijos, meno, literatūros, istorijos ir t. t., ir t. t. Ir poezijos eilutės linguoja mano akyse lyg rugių laukų varpos. Gal ir ne viską suprantu, bet žinau ir jaučiu, kaip jos tyliai ir lėtai grimzta vis gilyn manyje. Ir taip kitame pasaulyje pabuvoti leidžia.

Rašykite, gyvuokite, nes esate pašaukti pasaulio praturtinimui! Ačiū Jums, mieli redaktoriai, už nepagailėtas ilgas darbo valandas, skirtas „Draugo” tobulinimui.

Rožė Šomkaitė
South Orange, NY

PATIKSLINIMAS

,,Draugo” 2009 m. spalio 24 d. Raimundo Lapo straipsnyje yra netikslumas dėl ,,Škėmos raštų” redaktorių. ,,Škėmos raštų” tritomį išleido Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas: pirmąjį tomą (1967 m.) ir antrąjį (1970 m.), kuriuos redagavo Algirdas Landsbergis, Alfonsas NykaNiliūnas ir Kostas Ostrauskas, trečiajį tomą (1985 m.), kurį redagavo Liūtas Mockūnas.

Lakštuonė Vėžienė
Willowbrook, IL


10-28-09

BEVILTIŠKŲ PADĖČIŲ, BŪNA TIK BEVILTIŠKI SPRENDIMAI

Perskaičius „Drauge” (2009 m. spalio 6 d.) gerb. Donato Janutos straipsnį man, kaip Lietuvos kariuomenės kūrėjuisavanoriui, iškilo labai daug klausimų ir painiavos.

Darosi jau visai nebelinksma, kai Lietuvos išdavikaikolaborantai bandomi pateisinti, tuo iškreipiant bet kokį patriotinį jausmą, paniekinant šimtus tūkstančių nužudytų Lietuvos piliečių ir šimtus tūkstančių geriausių Lietuvos piliečių, bėgusių nuo raudonojo sovietinio maro.

Prieškaryje Lietuvos kariuomenė buvo labai gerai paruošta ir apginkluota. Reguliariose pajėgose tarnavo daugiau nei 20,000 karių, aktyvaus rezervo turėta daugiau nei 20,000 karių, puskarininkių ir karininkų. Be to, dar buvo apie 70,000 Šaulių sąjungos narių. Taigi, prie ginklo Lietuvos valstybė galėjo pristatyti iki 500,000 karių visuotinės mobilizacijos atveju.

Šiuo konkrečiu atveju niekaip negalima pateisinti kario kolaboranto Vinco Vitkausko (man jis joks generolas ir joks buvęs kariuomenės vadas), kuris paskutiniame posėdyje pareiškia, kad kariuomenė nėra pasirengusi pasipriešinti, po to, kai jis turėjo galimybę ir pareigą paruošti kariuomenę pasipriešinimui. Būtų naivu manyti, kad tokio rango karininkas būtų nežinojęs, kas vyksta pačioje Sovietų Sąjungoje. Kaip ten be jokių priežasčių šimtai tūkstančių naikinami savi piliečiai. Galiausiai, galėjo pastudijuoti Suomijos-Sovietų Sąjungos žiemos karą 1939–1940 m. ir padaryti reikiamas išvadas ir paruošti kariuomenę. Kas būtų buvę, jei mes, 1990–1991 metų visiškai beginkliai savanoriai, 1991 m. sausio 13 dieną būtumėm pareiškę, kad parlamento apginti neįmanoma ir palikę prof. Vytautą Landsbergį vieną? Ar dabar turėtumėm Nepriklausomą Lietuvą? Tai kodėl jis dar vadinamas ne tikruoju vardu – išdavikas – kolaborantas Vincas Vitkauskas.

Beviltiškų padėčių nebūna, būna tik beviltiški sprendimai. Keliai buvo bent keli, vienas iš jų – tapti partizanu, kaip padarė generolas (generolas iš didžiosios raidės) Vytautas Žemaitis.

Lietuvos kariuomenės kūrėjas-savanoris majoras
Arūnas Stašaitis
St. Petersburg, FL


10-22-09
KADA MENAS IR POEZIJA TAPS NATŪRALIU REIŠKINIU?

Žvelgdamas į „Draugo” lietuviukų puslapį, pastebėjau gražų penktos klasės mokinio eilėraštį „Spalvos”. Štai keletas to eilėraščio eilučių: ,,Jau rudeniop vėjelis lekia/ O paukščiai skrenda į pietus. /Ir medžiai spalvomis prašneko pas rudenėlį einant į svečius”; „O aš džiaugiuos, ir sieloj gera./ Spalvų harmonija gili/ Paliečia virpesį kiekvieną/ Ir lieka pėdsakas širdy...” Skaitai ir džiaugies, nes viską supranti, nes jauti rudenėlį ateinantį.

Štai keletas modernių poetų eilių: ,,debesiniai padebesiniai miškai, vienas juose – su visais spurdantys žodžiai intymūs viešai.” Arba kito: ,,tėvyne, būk šiandien rytoj per amžius vakar visada viena tikra tu sveikata teisybė sniegas mėlynam dangui...” Žodžių kratinys, nieko nepasakantis.

Lankau meno parodas ir matau menininkų norą tapti „moderniais” menininkais. Piešiniuose – spalvų, linijų raizgalynės. Kartais, jeigu būtų nepakabintas, nežinotum, kur „galva”, o kur ,,kojos”.

Prieš keliolika metų mačiau per televiziją pranešimą, kad beždžionei už jos ,,meno” darbą buvo paskirta premija. Štai kur modernus „menas” nuėjo. Naujieji menininkai stengiasi vienas kitą pralenkti dar „modernesniais” piešiniais. Klausimas, ar jie moka nupiešti tikruosius, Dievo duotus vaizdus? Gėda, nes juos dar gali kas nors palaikyti atsilikusiais nuo šių dienų „modernizmo”. Reikia tikėti, kad esu ne vienas asmuo, besiilgintis tikrojo grožio ir natūraliai išreikšto Dievo kūrinio.

Antanas Paužuolis
Čikaga, IL

10-21-09
AR NEUŽMIRŠOME?

Kiekviena save gerbianti tauta mena visus svarbius ir ne tokius svarbius įvykius, susijusius su jų tauta. Tai ugdo meilę tautai. O mes? Nežinau, kada garsiai minėjome, skelbėme pasauliui apie žiaurią mūsų sostinės okupaciją, lietuvių žudynes ir persekiojimus Vilniuje ir jo krašte, bet tikrai žinau, kad kai kurie mūsų atstovai aplanko Pilsudskio kapą jį pagerbti.

Nežinau, ar kada nors minėjome lenkų ultimatumą Lietuvai 1938 metais, rusų spaudimą įsileisti gausią rusų kariuomenę „Lietuvos saugumui” 1939 metais, ar kasmet minime Stalino ultimatumą Lietuvai 1940 metais? Ar tinkamai minime Birželio 22ąją, 1941 m. karo pradžią, davusią progą lietuviams grįžti iš miškų, atsigauti nuo tremties siaubo?

Karas buvo žiaurus ir negailestingas, kaip ir visi karai, bet 1944 metų rudenį karas artėjo prie galo. Iš rytų Lietuvos susispietę bėgliai Žemaitijoje laukė gal kažkokio naujo ginklo vokiečių rankose atmušti rusus, o gal stebuklo, kuris išgelbėtų Lietuvą nuo antros žiaurios okupacijos. Spalio 4 d. prasidėjo raudonųjų antpuolis prie Sedos. Lietuvių savanorių būriai gynė Lietuvą nesėkmingai iki 7osios. Žuvo daugiau nei šimtas jaunų didvyrių, jie palaidoti Sedos kapinėse. Ar aplankė juos vadai šiais metais, pernai? Mes, paprasti lietuviai, mylintys savo Lietuvą, gerbiame kiekvieną žuvusį ar sužeistą ginant Lietuvą, o mūsų išrinktiems vadams, ar tai nesvarbu?

Šiais metais spalio 4–7 dienomis suėjo 65 metai nuo tos garbingos ir skaudžios dienos prie Sedos. Ar neužmiršome?

Algis Virvytis
Boston, MA


10-20-09
ATSAKYMAS DR. ŠLIŪPUI

Perskaičiau Jūsų laišką ,,Drauge” ,,Ar Lietuvos valdžiai rūpi mokyklos?” (,,Draugas”, spalio 2 d. 2009 m.) ir man iškilo keletas klausimų bei pastabų.

Gal nepilnai tą klausimą savo laiške keliate? Pati nesu pedagogė, pagal specialybę esu bibliotekininkė, turinti daugiau nei 25 metų darbo patirties JAV universitetinėse bibliotekose, šiek tiek esu asmeniškai bendravusi su Lietuvos profesoriais, pedagogais ir bibliotekininkais. Vienu laiku (per ,,Mercy Lift” siuntas) siųsdavau nemažai medicininės literatūros, ypač žinynų, Lietuvos nacionalinei medicinos bibliotekai. Dabar dar kartais pasiunčiu knygų Lietuvių išeivijos institutui Kaune prie Vytauto Didžiojo universiteto, pirma pasiteiravusi, ar mano siūlomos knygos jiems reikalingos. Siųsdama knygas negaunu iš jų paramos už persiuntimą.

Man neaiškūs kai kurie dalykai, kurie ir Jūsų laiške nėra paminėti. Laišką parašėte Lietuvos Respublikos ambasadoriams ir ministrams. Atrodo, kad teiraujatės dėl knygų persiuntimo išlaidų padengimo, bet ar sužinojote, ar tos Jūsų siūlomos knygos bei vadovėliai kur nors yra Lietuvoje pageidaujami? Ar jie tinka Lietuvos mokslo sistemai? Ar pasitarėte su JAV įskūrusia organizacija A.P.P.L.E., kurių nariai turi ilgametę patirtį, dirbant su Lietuvos mokyklomis ir mokytojais – gal jų valdybos nariai būtų galėję Jus nukreipti į geresnius kontaktinius asmenis?

Savo laiške rašote: ,,Ypač daug yra matematikos ir griežtųjų mokslų (sciences) vadovėlių.” Jeigu jie parašyti anglų kalba ir yra amerikiečių pedagogų paruošti, t.y. yra ne europietiški vadovėliai, ar realu manyti, kad juos norėtų ir galėtų panaudoti Lietuvos mokyklose? Ar iš viso tų vadovėlių užtektų vienokios rūšies vienam kursui ar klasei? Mokslo metų vadovėliai Lietuvoje yra jau iš anksto atrenkami, komisijų peržiūrėti ir pan.

Gal Jūsų siuntos knygos priklauso pedagogikos ir mokymo metodologijos sričiai ir labiau tiktų kokio nors pedagoginio universiteto bibliotekai? O gal Jūs galvojate, kad tos Jūsų siūlomos knygos tiktų laisvalaikio ar papildomam skaitymui? Jeigu toje siuntoje yra grožinės ar vaikiškos literatūros, galvoju, kad būtų daug tinkamiau susisiekti su Šiaulių apskrities mokyklų ar viešomis bibliotekomis, kurios nėra taip pririštos prie respublikinių standartų, kalbant apie mokomus dalykus ir jiems atrinktus vadovėlius. Be to, vis skundžiamasi, kad Lietuvos bibliotekoms labai trūksta lėšų pirkti naujų knygų.

Esu knygų gerbėja. Iš profesinės patirties JAV ar bendraujant su Lietuva esu išmokusi, kad knygoms ieškant atitinkamų naujų ,,namų”, reikia knygų padovanojimų siūlymus kreipti į atitinkamus žmones, kurie reikalą supranta, knygas vertina ir moka jas tinkamai panaudoti. Dažnai tie žmonės nėra aukščiausių rangų biurokratai.

O dėl siuntos finansavimo, tiesą pasakius, gal Rotary organizacija labiau galėtų telkti lėšas, nes labai abejoju, ar sulauksite paramos iš Lietuvos. University of Buffalo biblioteka yra paskyrusi visą ,,Book Donations” internetinę svetainę būsimiems geradariams: ,,The purpose of this web page is to provide donors the contact information for and description of institutions, agencies, and programs which desperately need educational materials and equipment for their students and citizens but have little or no budget...” Radau Latviją tuose sąrašuose, bet Lietuva, matyt, neparūpino kontaktinės informacijos ir iki šiol nėra užmezgusi ryšių tokiai pagalbai. Daugiau žr. internete adresu: http://libweb.lib.buffalo.edu/dokuwiki/hslwiki/doku.php?id=book_donations

Linkiu Jums sėkmės,
Ramunė Kubiliūtė,
Evanston, IL

DR. ŠLIŪPO ATSAKYMAS R. KUBILIŪTEI

Ir aš palaikau glaudžius ryšius su Lietuvos pedagogais ir Šiaulių universiteto biblioteka. Turbūt spaudoje skaitėte, kad pereitų metų gale persiunčiau 3 tonas – 205 dėžes iš aušrininko dr. Jono Šliūpo archyvo atrinktų knygų ir dokumentų. Šiaulių universitetas archyvui paskyrė specialias patalpas ir pilnu laiku dirbančią bibliotekininkę. Archyvo atidarymas įvyko š. m. birželio 12 d.

Palaikau ryšį su Kuršėnų mokykla ir dar prieš tai buvau jų paprašytas parūpinti jiems vadovėlių. Kadangi toji auka iš ,,Rotary” buvo žymiai didesnė negu Kuršėnams reikia, kreipiausi į Šiaulių administraciją, deja, iš ten negavau jokio atsakymo.
Mano patirtis Lietuvoje (po Nepriklausomybės atkūrimo ten lankiausi 35 kartus) yra ta, kad su valdžios pareigūnais yra beviltiška susirašinėti el. būdu. Neatsako. Vienas mano geras pažįstamas amerikietis, Kalifornijos universiteto profesorius skundėsi, sakydamas: ,,Siųsti laiškus į Lietuvą yra tas pat, kaip juos siųsti į Juodąją skylę kosmose – viskas eina į vieną pusę, ir niekas negrįžta.”

Amerikoje kreipiausi į fondus ir kelias organizacijas, bet tik vienas jų atsiliepė – neturime pinigų.

Kadangi į mano prašymą atsiliepė tik vienas lietuvis su 100 dol. dovana, dabar, atrodo, reikės atsisakyti sumanymo siųsti tas 12 tonų mokyklinių knygų, nors jos duodamos supakuotos ir už dyka. Aš asmeniškai dabar renku ir pakuoju (jau supakavau daugiau nei 20 dėžių) įvairių vaikiškų, taip pat ir istorinių bei gerų grožinės literatūros knygų lietuvių, bet daugiausia anglų kalba, ir jas planuoju pats savo lėšomis išsiųsti prieš Kalėdas.

Štai ir rytoj einu į mūsų ,,Friends of Library Book Sale”. Vakar knygas apžiūrėjau, yra labai daug labai vertingų knygų. Rytoj bus jas galima pirkti po 6 dol. už pilną ,,shopping bag”, maždaug apie 20 knygų kiekviename maiše.

,,Rotary” šiais metais, kaip ir visos kitos organizacijos, nebeturi pinigų. Per paskutiniuosius 3 metus iš jų kas metai gavau po 13–15 tūkst. dol. paramos Auksučių ūkio ir miškų mokomajam centrui netoli Kuršėnų. Bet šiais metais reikės metus laukti su kitu prašymu. Tiesa, tos dovanojamos 12 tonų knygų jau ruošiamos siųsti į Pietų Afriką, taigi, pavėlavome. Kaip sako patarlė, ,,Ilgą iešmą drožiant, šuo kepsnį nusineša.” Bet gal tai išeis ir ne į bloga.

Dėkingas,
Vytautas Šliūpas


OOOOO, AŠ TAU PASAKYSIU!

Šeštadienį prieš pietus atidariau duris suskambėjus skambučiui. Lauke jaunikaitis tarė:

– Ieškau darbo, girdėjau, kad randi visiems.

Paprašiau vidun. Sėdome pakalbėti.

– Pasiskolinęs pinigų atskridau uždarbiauti, padienių darbelių kai kada gaunu. Gal turi man bet kokį darbą? Specialybės neturiu. Bandžiau treniruotis, tapti geriausiu krepšininku, nepasisekė. Tėvai sakydavo – kibk į knygas, o ne sviedinį daužyk per dienas... Nepaklausiau.

– Kur gyvenai Lietuvoje?

– Mažeikiuose (tikras žemaičių blondinas – A. V.), tėvai dirbo ,,Mažeikių naftoje”, gerai gyvenome prie ruso. Gavus nepriklausomybę atsirado netvarka, visi vogė apdirbtą naftą, net gelžkelio cisternas išvežę pinigus sau pasilikdavo. Adamkus pardavė ,,Mažeikius” amerikiečiams, viskas blogėjo, tie pardavė rusams. Po to netrukus Adamkus pardavė ,,Mažeikius” lenkams. Mano tėvus atleido, daug lietuvių atleido, lenkai užėmė lietuvių vietas. Jų atlyginimai keletą kartų didesni nei lietuvių, dirbančių tokį pat darbą. Lietuviai piktinosi, bet nieko nedarė, bijojo, kad neatleistų. Su rusais nebuvo nesutarimų, rusai lengvai sugyvenami. Lenkai lietuviškai nesimoko, kalba tik lenkiškai. Mažeikiuose nei vieno nerasi lenkiškai kalbančio. Ginčai, nesutarimai dažni ir piktesni, gali būti blogų dalykų, pilna lenkų prostitučių, todėl atskridau čia užsidirbti.

Paprašiau svečią prie pietų stalo. Matėsi, kad jis alkanas. Nespėjus paprašyti, svečias greit prisidėjo kupiną lėkštę maisto. Valgė rusiškai – su pirštais mėsą burnon, greit kramtydamas maistą, burnos nespėdavo uždaryti, čiauškėjo. Toks svečias nemalonu, bet nebandėme mokinti. Pasiūliau darbą – žolę pievoje pjauti, medžius, krūmus apkarpyti ir t. t.     Pirmas klausimas:

– Kiek mokėsi?

– Dešimt dolerių už valandą. Ryte parsivežu, po darbo nuvešiu namo, pusryčius, pietus, vakarienę valgysi, kiek norėsi.

– Man reikia penkiolikos dolerių per valandą, – sako jaunikaitis.

– Aš visiems tiek moku, kai amerikiečius samdau, jų nemaitinu, nevežu.

– Nu, gerai, pirmadienį atvažiuok 9 valandą.

Nustebęs sakau: – Vyruti, visame pasaulyje darbus pradeda 8 valandą, kodėl tu 9?

– Reikia išmiegoti gerai.

Man pradėjo nepatikti svečio galvosena, pasakiau: – 8 valandą pradėsi dirbti, o jei ne, darbo nebus.    

– Nu, gerai, gerai, aštuntą.

Sutarėm. Davė adresą. Klausiu: – Gal norėtum dabar po pietų padirbėti?

– Ne, pirmadienį bus gerai.

Prie kavos puoduko klausiu: – Ką žinai apie trėmimus į Sibirą?

– Oooo, gerai, tuoj tau pasakysiu. Žinau, mokytojas, seni žmonės pasakojo, kad vežė, bet netrėmė, tik bajorus, buožes, kulokus, turtuolius, dvarininkus.

– Kodėl, už ką juos trėmė?

– Oooo, anie buvo liaudies priešai, visi iki vieno liaudies priešai, todėl juos reikėjo išvežti iš Lietuvos, nes jie kenkė Lietuvai, buvo liaudies išnaudotojai, jų niekas netrėmė, juos vežė.

– Ką žinai apie partizanus?

– Ooo, tuoj tau pasakysiu teisybę. Anie, jie buvo plėšikai, žmogžudžiai, naciai, juos reikėjo visus išnaikinti, vot.

Klausiu: – Kodėl taip galvoji?

– Mums mokytojas Anatolis, garsus rusų istorikas, dažnai pasakodavo.

– Kada tai girdėjai?

– Paskutinį kartą gal prieš 7 ar 8 metus, kol mokiausi. Tai tikra tiesa.

Giliai širdį sugėlė. Jau 19 metų Lietuva Nepriklausoma, bet okupanto žala, žalos šaknys dar giliai Lietuvoje įaugusios. Kur yra mūsų vadai, politikai, mokytojai, dvasininkai ir kiti geri lietuviai? O gal tokių jau nėra, tik tarnai svetimiems interesams?

Pirmadienio rytą 7 valandą beldžiu į mažeikiško duris. Keletą kartų pasibeldus mieguistu balsu atsiliepia jaunikaitis.

– Ko nori, kodėl taip anksti, man reikia išmiegoti.

– Miegok, darbų tau nebeturiu, – sėdau į automobilį.

Važiuodamas namo galvojau, kada mūsų žmonės išmoks vertinti darbą ir dovanas? Pavalgęs gerus pietus jaunuolis net ,,ačiū” nepasakė. Girdėjau, kad „zuikiu” kitur išvyko laimės ieškoti. Linkiu jam gero vėjo.

Algis Virvytis
Boston, MA


APDOVANOTAS VYDŪNO FONDAS

Š. m. spalio 14 d. ,,Drauge”, ,,Skautybės kelias” skyriuje, išspausdintu straipsniu ,,‘Lietuvos Tūkstantmečio žvaigždė’ – Vydūno Fondui” ir garbingu apdovanojimu norėta pasidalinti su platesne lietuvių visuomene, kuri galbūt ,,Skautybės kelio” reguliariai neskaito. Ačiū redakcijai už antrą pagarsinimą.

Ritonė Rudaitienė
Lemont, IL


10-17-09
DĖL V. ADAMKAUS TEIGINIŲ APIE  ,,DRAUGĄ”

Šių metų Santaros-Šviesos suvažiavime, vykusiame Pasaulio lietuvių centro Lietuvių dailės muziejuje, Lemont, rugsėjo 12 d. lankęsis Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus atsakydamas į susirinkusiųjų klausimus keletą žodžių skyrė ir dienraščiui ,,Draugas”.

Komentuodamas š. m. balandžio 20 d. ,,Lietuvos žiniose” pasirodžiusį vyr. redaktoriaus Valdo Vasiliausko straipsnį apie tariamus jo ryšius su KGB, Prezidentas sakė: ,,Nė vienas Lietuvos dienraštis, laikraštis, nei radijo programa ar televizija, kaip susitarę, apie tą ‘Lietuvos žinių’ straipsnį – nė žodžio. (...) Vienintelis, kuris tą žinią skleidė ir pirmame puslapyje, buvo ‘Draugas’” (Visą V. Adamkaus tekstą galima rasti „Drauge” 2009 m. rugsėjo 19 d. arba dienraščio svetainėje adresu: www.draugas.org).

Aš ir ,,Draugo” pirmojo puslapio redaktorė Loreta Timukienė peržiūrėjome tuo metu (š. m. balandžio 20 d., kai pasirodė minėtas Vasiliausko straipsnis, ir vėliau) pasirodžiusius ,,Draugo” numerius ir atradome, jog Prezidento teiginiai nėra tikslūs.

Visų pirma, ,,Draugo” pirmame puslapyje niekada nebuvo išspausdintas ,,Lietuvos žinių” vyr. redaktoriaus straipsnis ,,Valdas Adamkus ir KGB”. Dar daugiau, pats straipsnis mūsų dienraštyje niekada nebuvo spausdintas.

,,Drauge” balandžio 21 d. ne pirmame, o šeštame puslapyje buvo išspausdinta naujienų agentūros BNS informacija ,,Prezidentas V. Adamkus apie primetamus ryšius su KGB”, kurioje pateikiamos ištraukos iš V. Adamkaus išplatinto viešo pareiškimo dėl pasirodžiusio Vasiliausko straipsnio.

Dar viena žinutė, paimta iš internetinio dienraščio Delfi.lt, ta tema dienraštyje pasirodė š. m. rugsėjo 4 d. ,,Draugo” pirmame puslapyje pavadinimu ,,Adamkus neigia, jog buvo susijęs su KGB”. Šioje žinutėje rašoma apie V. Adamkaus dalyvavimą TV laidoje ,,Teisė žinoti”, kur jis dar kartą paneigė informaciją apie ryšius su KGB.

Belieka apgailestauti, jog toks nesusipratimas įvyko. Viliamės, jog tai nesukliudys mūsų bendradarbiavimui ateityje.

Dalia Cidzikaitė
„Draugo” vyr. redaktorė

P. S. Panašaus turinio laiškas buvo išsiųstas LR Prezidentui V. Adamkui.


TRIJŲ GENEROLŲ LIKIMAI

Donato Janutos straipsnyje ,,Gen. Vitkausko istorija ne jam vienam priklauso” (,,Draugas”, 2009 m. spalio 6 d.) aprašytas Lietuvos kariuomenės likvidavimas paskatino mane pasidomėti, kaip tomis pačiomis aplinkybėmis elgėsi Latvijos ir Estijos kariuomenių vadai. Nenoriu šiuo palyginimu teisti ar smerkti bet kurį generolą dėl jo elgesio ar pasirinkto kelio.

Latvijos generolas Roberts Klavins (1885–1941) nepriklausomybės metais vadovavo Latvijos kariuomenės Vidžemės divizijai. 1940 m. birželio 17 d. sovietams okupuojant Latviją, Klavins buvo paskirtas vadovauti Latvijos liaudies kariuomenei. Dar nebuvo žinoma, kad jau nuo 1939 m. rudens Klavins buvo susijęs su sovietu žvalgyba ir NKVD.

1940 m. rugsėjo m. Latvijos liaudies kariuomenė buvo pavadinta Raudonosios Armijos 24to Šaulių teritoriniu korpusu. Po pakartotinų ,,patikrinimų” daugiau nei 800 karininkų buvo atleisti. 1941 m. birželio m. likusieji karininkai buvo išsiųsti į Rusiją ,,pasitobulinimo kursams Baltijos respublikų karininkams”. Ten, prasidėjus karui su Vokietija, latviai buvo suimti arba sušaudyti kartu su gen. Klavins. Birželio 14 d. daugiau nei 430 latvių karininkų buvo išsiųsti į sovietų koncentracijos stovyklas.

Estijos generolas Johan Laidoner (1884–1953) nepriklausomybės metais iki 1940 m. birželio 22 d. buvo Estijos kariuomenės vyriausias vadas. Palaikė nuoširdžius santykius su Lietuvos gen. Stasiu Raštikiu. 1940 m. birželio 19 d. Laidoner su žmona buvo sovietų NKVD suimti. 1941 m. Laidoner buvo išsiųstas bausmei į Kirov kalėjimą Maskvoje. Tame pačiame kalėjime įkalinti buvo ir Lietuvos Užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys ir Lietuvos ministras pirmininkas Antanas Merkys. 1953 m. gen. Laidoner mirė Vladimir kalinių stovykloje.

Lietuvos generolas Vincas Vitkauskas (1890–1965) buvo paskirtas vyriausiu Lietuvos kariuomenės vadu 1940 m. sausio mėn. Kaip rašo Januta, jis buvo doras, garbingas patriotas, pasisakęs prieš Lietuvos okupaciją. J. Urbšys knygoje ,,Lietuva lemtingaisiais 1939–1940 metais” rašo: ,,Išvada aiški: generolo V. Vitkausko 1940 m. birželio 15 d. įsakymas Lietuvos kariuomenei (t. y. nesipriešinti) buvo ne koks jo asmeniškas mostas, o teisėtas tarnybinis aktas, pagrįstas vyriausybės nutarimu priimti ultimatumą.” 1941 m. birželio m. gen. Vitkauskas buvo išsiųstas į Rusiją vadinamiems ,,pasitobulinimo kursams” kartu su kitais karininkais. Nežinau, kas ten buvo dėstoma, ar jis ten buvo politiškai perauklėjamas ar užverbuotas.

Taigi, palyginus trijų generolų likimus, paaiškėja, jog tik Lietuvos gen. Vitkauskui pavyko prisitaikyti prie okupacinio režimo ir nebūti suimtam. J. Urbšys vengia vadinti jį išdaviku, tai gal ir mes susilaikykim nuo gen. Vitkausko pasmerkimo, nežinodami visos istorijos.

Gediminas Indreika
Čikaga, IL


10-16-09
DAR VIENAS JUBILIEJUS (COMING TO AMERICA)

Šiais metais švenčiame daug jubiliejų: Lietuvos vardo tūkstantmetį, ,,Draugo” 100 metų sukaktį ir t. t. Visgi dar yra vienas jubiliejus, kurį turėtume paminėti – antrabangių, jų senelių ar tėvų atvykimą į Ameriką.

Šįmet sukanka 60 metų, kai dauguma dypukų atplaukė  į šią palyginti draugišką šalį. Šią progą reikėtų pažymėti ne tik tarp savęs, bet ir amerikiečių visuomenėje. Ar nereikėtų JAV Lietuvių Bendruomenei parašyti JAV prezidentui padėkos laišką už mums suteiktą privilegiją tapti šio krašto piliečiais? Bandyti atkreipti žiniasklaidos dėmesį į šią sukaktį, pagalvoti apie simbolinę dovaną Amerikai? Pasigirti apie savo įnašą į šio krašto kultūrą?

 Turėtume būti dėkingi visiems pionieriams, kurie šią valstybę įkūrė, visiems, kurie ją apgynė nuo išorinių ir vidinių priešų, visiems, kurie stengėsi, kad kraštas liktų demokratiškas. Turėtume džiaugtis, kad nors vyriausybės suka per toli į kairę ar dešinę, krašto dauguma lieka centre.

Svečiuojantis Vilniuje ir apsilankius Katedroje ar Gedimino kalne, pasijaučiu neapsakomai patriotiškai. Net švenčiant liepos 4ąją ar Padėkos dieną, retai taip jaučiuosi apie Ameriką. Bet šiandien, Columbus dieną, švęsdamas 60 metų nuo savo atvykimo į New York miestą metines, jaučiuosi labai patriotiškai: ne kaip emigrantas ar Amerikos lietuvis, bet kaip amerikietis.
 Zigmas Viskanta
Los Angeles

LAIŠKAS ČIKAGOS ARKIVYSKUPUI F. GEORGE

Ne vienam lietuviui katalikui yra svarbi Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos Marquette Park ateitis. Todėl noriu su skaitytojais pasidalinti laišku, kurį nusiunčiau Čikagos arkivyskupui Francis George, OMI.

Joe Kulys,
Marquette Park, IL

Jūsų Ekscelencija,

Būdamas katalikas ir ilgametis Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos rėmėjas, rašau Jums prašydamas pasiūlyti dabartiniam parapijos klebonui Anthony Markus antrąją kadenciją Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijoje Marquette Park.

Tėvas Markus yra žmogus, kurį gerbiu ir kuriuo žaviuosi. Kaip ir daugelis Čikagos arkivyskupijos kunigų, jis ėmėsi iššūkio vadovauti daugiakultūrei ir daugiarasei parapijai. Jo vadovavimas atnešė daug gerų permainų parapijoje, įskaitant naują garso sistemą, varpus bažnyčios varpinėje, senų skulptūrų atnaujinimą ir naujų pastatymą ir kt. Tėvas Markus vienai iš kazimieriečių seselių paskyrė eiti parapijos sekretorės pareigas, kurias ji atlieka pavyzdingai.

Dvasine prasme tėvas Markus atlieka ypač gerą darbą, prasmingai švęsdamas parapijoje liturgines šventes, ko, turiu su liūdesiu pastebėti, kitos parapijos šiais 2009 metais nedarė.

Metai iš metų rašydamas mirties parapijoje pranešimus, kun. Markus ne tik laikė bažnyčios ir mokyklos duris atidarytas ir šviesas uždegtas, jis įžiebė parapijai vilties ir tikėjimo ateitimi kibirkštėlę.

Klebonaudamas jis turėjo vieną kitą nesutarimą su parapijiečiais (įskaitant ir mane) ir jų grupelėmis. Bet, aš esu tikras, tai yra suprantamas dalykas, galintis nutikti bet kurioje parapijoje.

Siūlydamas tėvui Markui pasiūlyti ir toliau vadovauti Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijai, noriu paprašyti, kad kun. Gediminą Jankūną, šiuo metu studijuojantį Mundelein, paskirtumėte kun. Markaus padėjėju parapijoje. Tėvas Jankūnas turi sugebėjimų gerai tarnauti tiems mūsų parapijiečiams, kurie yra neseniai atvykę iš Lietuvos.

Dėkoju už atidų šio mano prašymo peržiūrėjimą.
Pagarbiai,
Joe Kulys


ATSILIEPIMAS  Į KREIPIMĄSI

Rugsėjo 29 d. ,,Drauge” Algis Virvytis nuoširdžiai išreiškia savo jausmus ir rūpesčius dėl tinkamų istorijos vadovėlių ir knygelių trūkumo vaikams ir mokiniams Lietuvoje.

Autorius pasigenda daugiau medžiagos apie skaudžią Lietuvos okupaciją, trukusią daugelį metų, su suėmimais, trėmimais, žudynėmis ir kankinimais. Siūloma apie tai paruošti daugiau vadovėlių.

Svarbiausia, kad Virvytis ne tik rašo bei duoda konkrečių pavyzdžių, bet ir asmeniškai yra pasiruošęs paaukoti gerą sumą pinigų, nuoširdžių pastangų ir laiko.

Atsiliepdamas į tą viešą kreipimąsi, noriu pasiūlyti konkretų projektą ir žinomą asmenį Lietuvoje, kuris galėtų padėti įgyvendinti gerb. Virvyčio gerus norus.

Prašau gerb. Virvytį man rašyti į el. paštą: kamantas@aol.com arba skambinti telefonu: 616-791-7333.

Pagarbiai,
Vytautas Kamantas
Grand Rapids, MI


10-15-09
DAŽNAI GALVOJAMA, KAD VALDŽIA TURI VISKĄ IR VISUS IŠGELBĖTI

Noriu keletą žodžių pasakyti apie praėjusią savaitę (2009 m. spalio 6 d.) išspausdintą ,,Redakcijos žodį” ir jame išsakytas pastabas apie Lietuvos jaunimo nedarbą. Jame pateiktos statistika ir įžvalgos, bendraujant su Lietuvių jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) prezidentu Šarūnu Frolenko, klausant jo pranešimo Ateitininkų studijų savaitgalio metu Dainavoje, skaitant jo pokalbį ,,Drauge” (2009 m. spalio 2 d.) privertė mane pagalvoti, ir jau ne pirmą kartą, apie jaunimo padėtį Lietuvoje.

Kodėl dažnai galvojama, kad valdžia turi viską ir visus išgelbėti? Kur asmeninė ir nevyriausybinė pagalba? Gal yra jaunimo įdarbinimo ir profesinės patirties įgijimo pasisekusių modelių pačioje Lietuvoje ar kitose šalyse, pvz., JAV, į kuriuos galima būtų pažiūrėti ir gal Lietuvoje pritaikyti ar plačiau išmėginti? Ar kartais ne per siaurai galvojama, kokie darbai tinka kokius nors mokslus baigusiems? Ar tam tikri darbai mokslus baigusiems laikomi ,,per prasti’’? Ar Lietuvoje yra užtenkamai profesinio lygio amatų mokyklų – kai kurie mielai dirba tokius darbus, jie tinka jų gabumams. Ar Lietuvos jaunimas nori dirbti tik didmiesčiuose? Kodėl dažnai galvojama, kad drąsuoliai jaunuoliai yra tik tie, kurie emigruoja? Ar ta emigracija turi būti visam laikui? Ar iš tikrųjų emigrantai randa puikiausius darbus, ar jie kartais namiškiams ir draugams atvirai nepasisako, kad užsienyje jie dažnai dirba net po kelis darbus ir gyvena labai kukliai ar net vargingai?

Yra vilties žiburėlių, žmonių, kurie laikinai padirbę užsienyje sugrįžta į Lietuvą su entuziazmu ir naujais sumanymais. Kartais ir savanorystė gali atvesti prie naujų ryšių ir naujų profesijų. Atrodo, kad 62 Lietuvos ir jos regionus jungianti jaunimo organizacijų taryba – LiJOT jau stengiasi puoselėti savanorystę ir skelbia įvairias partnerystės ir darbų galimybes. Lietuvos organizacijos gali padėti savo nariams, kai kurie pavieniai žmonės gali tokiomis galimybėmis pasinaudoti.

Štai keli JAV nevyriausybinių ir vyriausybinių organizacijų pavyzdžiai:

Teach for America (http://www. teachforamerica.org) – Ką tik universitetus baigę studentai pasirašo 2 metų sutartį. Tie universitetus baigusieji nebūtinai turi būti baigę pedagogiką. Jie paruošiami (padedami globėjų/konsultantų) mokyti tose mokyklose, kur yra didžiausias mokytojų trūkumas – mažuose JAV miestuose, kaimuose, varginguose rajonuose.

Junior Achievement (http://www. ja.org) – Šiek tiek jaunesniems – partnerystė tarp verslininkų bendruomenės, įmonių, švietimo atstovų ir savanorių. Ši programa moko jaunimą apie ,,entrepreneurship” ir finansus (,,financial literacy’’). Gal panašių programų yra ir Lietuvoje?

Americorps (http://www.americorps.gov) – JAV nacionalinė ir vietinė visuomeninė talka po vienos organizacijos skėčiu.

Ramunė Kubiliūtė
Evanston, IL

PABĖDAVOJIMAS

„Draugas” rašo, kad redakcija straipsnius taiso savo nuožiūra.

Po šv. Mišių bažnyčios kavinėje pašnekovus, ypač pašnekoves, niekaip negalėjau įtikinti, kad redakcija išbraukė vyr. redaktorės D. Cidzikaitės pavardę iš mano laiškučio („Draugas”, Nr. 177). Malonėkite klaidą pataisyti.

Petras Pagojus
Detroit, MI

KOKS NUOSTABUS VEDAMASIS!

Net du kartus perskaičiau Dalios Cidzikaitės vedamąjį „Sugrįžimai” (2009 m. rugsėjo 12 d.). Ak, tai tikras šedevras, lietuviškas žemčiūgas, tautinės premijos vertas! Jame tiek daug dvasinės šilumos, sielos atidengimo, jautrių, žmogiškų jausmų, susidūmojimo apie savo bei visos tautos padėtį, net pamokantis. Autorės išreikštos teigiamos mintys taip gerai nuteikė, jog visai dienai iš širdies skverbėsi noras niūniuoti „Mano sieloj šiandien šventė...”

Tarp vedamojo autorės išmintimi dvelkiančių žodžių veržėsi ir patriotiniai jausmai, ir kartu susitaikymas su savo esamu likimu. O tarp eilučių šmėkščiojo tarsi ir mūsų, antrabangių, pergyventa didžioji tragedija – savos žemės netekimas, savosios tėvynės bei tautos nustojimas – paties brangiausio žmogaus turto, žiauriai išplėšto. Lyginant mūsų tėvynės ilgesį su naujųjų ateivių tėvynės pasiilgimu, pastarieji yra daug laimingesni. Jie visada gali (jei tik nori) kasmet, kaip tie musulmonai, kurie traukia į Meką, skristi į Lietuvą, pasisemti dvasinio peno – tautinės stiprybės, it iš trykštančio jaunystės tyro šaltinio atsigaivinti, atjaunėti...

O mes tada, karo šmėklos permesti į kitą, svetimą žemyną, tegalėjome svajoti kada nors sugrįžti į savąjį pamiltą gimtąjį kraštą. Baisiojo Stalino trenkta, grasinanti, mirtį nešanti „geležinė uždanga” iki pat jo mirties neleido mums net savųjų aplankyti.

Mūsų kartą iš dalies tėvynės meilės, laisvės netekimo supratimą išmokė paauglystėje mokykloje deklamuoti rašytojo, patrioto, lietuvių kalbos garsintojo Simono Stanevičiaus politinio turinio pasakėčia „Arklys ir meška”. Dar ir po 78 metų jaudina širdin įstrigę meškos (Žemaitija) pasakyti žodžiai arkliui (Aukštaitija) „Man lenciūgas ant kaklo, tau pančiai paliko.”     

Drovu prisipažinti dėl savo naivumo. Ilgą laiką „naujoje žemėje” nežmoniškai ilgėjausi lietuviškų beržų ir net sapne jie nuolat mane persekiojo. Illinois valstijoje neteko jų matyti ir nutariau, jog jie šiame krašte neauga. O va, dabar gyvenant Wisconsin valstijoje, čia aibės jų, net ištisos alėjos. O dukra, pasodinusi prieš daug metų savo namo priešaky, jos žodžiais, keturių pagalių medelį, dabar džiaugiasi vešliu gražuoliu – keturių kamienų beržu!

Labai patiko Dalios straipsnyje panaudotas naujas žodis „dukterinė”, ką Lietuvoje dabar vadina „filialu”. Vaje, kaip džiugu! Bendraujant su naujaisiais ateiviais teko nemažai naujų, gražių, tikrų lietuviškų žodžių išmokti: „pavėsinė” (Lietuvoje anais laikais sakydavome „oltanka”); „pašmaikštauti” (tėvynėje niekad negirdėtas žodis) – vartojome „pašposauti”, bet tai ne visai 100nuošimtiniai tas pats; „alyvuogė” (neturėdami savo žemėje pačių uogų, nepasigedome jų pavadinimo) ir dar daugiau.

Nors gerbiama daktarė nėra medicinos ar psichologijos daktarė, tačiau jos vedamajame jaučiasi psichologinio įsijautimo gyslelė. Todėl lyg muzika suskambėjo Dalios: „Gal taip turėtų jaustis kiekvienas ilgesniam ar trumpesniam laikui tėvynę paliekantis žmogus – prieš palikdamas kraštą surasti ką nors kitą savo vieton?” Geniali mintis!

Na, ir čia pat aidu atsiliepė realybė! Daliai skrendant atgal, Vilniaus oro uoste sutikta mums visiems gerai žinoma dailininkė Vida Krištolaitytė, besišnekučiuodama su vedamojo autore išsitarė, „jog galbūt reikėtų imti ir pagaliau jau sugrįžti į Lietuvą su visam. Užtenka tik kalbėti apie tai.” Teišgirsta jos auksinius žodžius Visagalis ir tepavirsta jie tikrove!

Stasė E. Semėnienė
Baraboo, WI


10-09-09
KUO REMTIS DARANT IŠVADAS APIE GEN. VITKAUSKĄ?

Prieiname prie to, kad gen. Vitkauskas Dalės Mečkauskienės (,,Draugas”, 2009 m. rugsėjo 30 d.) yra kaltinamas ne dėl jo veiklos, bet dėl to, kad sovietmečiu buvo išspausdinti jo prisiminimai, kuriuose yra dergiama Nepriklausoma Lietuva. Kiti faktai nenurodomi, tiktai kartojami kitų asmenų (arba anoniminiai – sakinys iš 1965 m. ,,Tėviškės žiburių”) kaltinimai, kuriuose nepasakyta, kokiais faktais jie remiasi.

 Mes nežinome, kokiomis sąlygomis gen. Vitkausko ,,prisiminimai” buvo parašyti, ir nežinome, ar iš viso jis pats juos rašė ir/ar redagavo. Gen. Vitkausko prietelis gen. Jonas Černius yra laikomas garbingu, doru Lietuvos patriotu, kuo jis tikrai buvo ir tos garbės jis tikrai nusipelnė. Tačiau 1941 m. gegužės 1 d. įsakymas kariams, po kuriuo yra ir gen. Černiaus parašas, yra baigiamas penkiais ,,Tegyvuoja”. Du paskutinieji yra: ,,Tegyvuoja Lenino-Stalino partija! Tegyvuoja mūsų vadas ir mokytojas drg. Stalinas!” (Žr. ,,Lietuvių archyvas, Bolševizmo metai”, 316 psl., Brooklyn, N.Y., 1952). Gal gerb. Mečkauskienė norėtų padaryti kokią išvadą iš to?

O kad gen. Vitkauskas įsakė netrukdyti judėjimo rusų kariuomenei Lietuvoje – juk ir pats Raštikis tą patį buvo pareiškęs: ,,Nereikia rusų erzinti jokiais protestais. Mums reikės su jais dirbti.” Ir Raštikis pasiliko rusų užimtoje kariuomenėje, dirbo su jais ir vykdė jų įsakymus, kol rusai jį atleido. Net, pagal paties prisipažinimą, gen. Raštikis be Vitkausko pagalbos pareigingai, liki galo vykdė paskutinius uždavinius Lietuvos kariuomenę likviduoti. Kokią išvadą turėtume iš to daryti?

Prieš Lietuvos okupaciją gen. Vitkauskas buvo doras, garbingas, Lietuvai nusipelnęs patriotas, drąsus ir sumaningas karvedys. Aš nežinau, ar jis po okupacijos tapo išdaviku ar ne. Ir aš prisipažįstu, kad nežinau. Lietuvoje tada negyvenau ir nežinau nei ką gen. Vitkauskas veikė, nei kaip, nei kodėl. Bet tikrai žinau, kaip ir daug lietuvių žino, kad negalima tikėti daug kuo, kas buvo spausdinama okupuotoje Lietuvoje, ypač kas susiję su politika. Ir kol faktinių įrodymų apie konkrečią žmogaus veiklą ir jo aplinkybes nėra, aš nelinkęs žmogaus taip lengvai pasmerkti.
 
Donatas Januta
San Francisco, CA

10-07-09
STRAIPSNIS, NUSIPELNĖS PADĖKOS IR PAGYRIMO

Jūsų straipsnis „Mes ‘presingavome’” („Draugas”, 2009 m. rugsėjo 18 dieną) yra nusipelnęs kiekvieno lietuvio padėkos ir pagyrimo. Aš seniai norėjau apie tai rašyti – džiaugiuosi, kad Nainys tai padarė. Jis gerbiamas ir žinomas labai plačiai – atkreipė visų skaitytojų dėmesį į lietuvių kalbos dabartinę padėtį.
Dažnai darosi bloga, kai pamatai tiek daug svetimžodžių „Drauge”. Mes turim tris puikias redaktores – jos turėtų paskelbti, kad straipsnis nebus spausdinamas, jeigu jame ras nors vieną svetimžodį. Tikiu, kad daugelis skaitytojų turi tokią pat nuomonę.

O. Umbrazūnas
Jupiter, FL


10-06-09
MIELAS DĖMESYS GIMTAJAI KALBAI!

Laiškų, nuomonių ir komentarų skyrius vis labiau įgauna didesnę reikšmę šiame dienraštyje. Garbingi asmenys jį mėgsta, savo nuomonę noriai reiškia ir, kaip ne kartą jau paaiškėjo, jame randame ne tiktai naujų žinių, bet jis virsta net pamokančiu, auklėjimo skyriumi.

Ak, ir akys nušvito, išvydus ir perskaičius Broniaus Nainio vedamąjį „Mes ‘presingavome’...” (2009 m. rugsėjo 18 d.). Kaip džiugu ir vertinga, jog autorius pagaliau pasuko teigiama linkme ir savo gabia plunksna pajudino mūsų širdžiai labai malonią, rimtą, kartkartėmis opią temą apie mūsų gimtosios kalbos teršimą Lietuvoje. Tai visados vienas svarbiausių bei jautriausių mūsų gyvenime reiškinių.

Va, jau XVI a. kan. Mikalojus Daukša, pirmasis žinomas D. Lietuvos rašytojas, susirūpinęs savo gimtąja kalba, įtikinančiai savo credo dėstė: „Ne žemės derliumi, ne rūbų įvairumu, ne gamtos gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tauta, bet savo kalbos išlaikymu ir vartojimu.”

O mūsų laikais kalbininkas prof. dr. Antanas Klimas savo knygoje „Kalbos puošmenos ir pabiros” įdomiai bei išsamiai nagrinėja lietuvių kalbos, ,,pačios archaiškiausios, pačios seniausios iš visų gyvųjų indoeuropiečių kalbų”, grožį ir lankstumą. Argi reikia stebėtis, jog ir kitataučiai lietuvių kalba susidomėjo ir net ją vertina?! Štai UNESCO 1977 m. įtraukė XVIII a. mūsų žymiojo rašytojo – klasiko Kristijono Donelaičio garsiąją poemą „Metai” į Europos literatūros šedevrų biblioteką!

O ką mes, „patriotai”, darome? Savo nuosavą, garbingą, seną, gražią kalbą dergiame, piktžolėmis apleidžiame! Na, ir atsiradus darbščiam žmogui, kaip Br. Nainiui, kuris kruopščiai ir su meile šimtais tų „dilgėlių” iš interneto (Lietuvoje vartojamų) išravėja ir mums pasibjaurėjimui pakiša, atsiranda čia iš Lietuvos atvykusių su stebėtinai abejingu peties truktelėjimu: „Tai kas? Kalba privalo žengti pirmyn, ji turi keistis”! Sutinkam! Aišku, kad kalba vystosi, eina su laiku, ne atgal, pamesdama savitą paskirtį, apžėlusi nuodingais „grybais”. Ir lietuvių kalba žymiai pažengė pirmyn, nuolat vartodama naujus XXI a. žodžius, bet ne šiukšlėmis „išdabinta”, keverziškai padirbtais, net nesuprantamais žodžiais.

Sėkmės Nainiui ir toliau eiti šiuo keliu (sykį jį atradus!) brangių skaitytojų labui bei jų pasigėrėjimui!

Stasė E. Semėnienė
Baraboo, WI


10-02-09
PARTIJOS NE VISADA TARNAUJA VISUOMENEI

Skaičiusiems Romualdo Kriaučiūno straipsnį „Drauge” (2009 m. rugsėjo 19 d.) apie studijuojantį jaunimą, ne vienam turbūt sugrįžo malonūs prisiminimai iš praėjusių laikų. Tų laikų studentai buvo atitrūkę nuo Tėvynės Lietuvos ir buvo užsibrėžę siekti mokslo, nekreipiant dėmesio į materialines sąlygas, nepametant linksmumo.

Daugelis to meto studentų šiuo metu yra pasiekę pensinio amžiaus ir prisimena tuos ,,geruosius” laikus, apsuptus rūpesčių, džiaugsmų, prisimena savo užsispyrusį pasiryžimą siekti mokslo.

Praėjus daugeliui metų ir esant pensijoje verta prisiminti filisterių dainos žodžius: „studentų spalvos ir ženklai nubluko ir paseno, nebeaidi dainos ir juokai, kuriais kadaise gyvenom; kur tie draugai senų laikų, nebeliko jų nė vieno”. Gražūs žodžiai, verčiantys susimąstyti ir grįžti į praeitį, kada buvome jauni, energingi ir žadėjome kalnus nuversti.

 R. Kriaučiūnas savo straipsnyje rašo, kad mišrios vedybos buvo retenybė, bet vedybos tarp skauto ir ateitininkės buvo laikomos „mišriomis”. Tai senas politinis palikimas iš Nepriklausomybės laikų, kai tautininkų Vyriausybėje esantis švietimo ministras išleido įsakymą, uždrausdamas ateitininkų veiklą mokyklose, bet leido veikti skautams. Šis potvarkis padarė daug žalos besimokančiam jaunimui. Pradėta vienas kitu nebepasitikėti. Ši nelemtis persimetė ir į išeivijos jaunimo vadovus. Daugeliui vadovų, dirbusių šioje politinėje santvarkoje, išmirus, o jaunesniesiems „sudemokratėjus”, šios trinties nebeliko. Reikia džiaugtis lietuviškomis vedybomis tarp skauto ir ateitininkės arba atvirkščiai. Taigi matome, kad vienos politinės partijos valdymas tautai neatneša naudos, bet veda prie diktatūros.

Antanas Paužuolis,
Čikaga, IL

AR LIETUVOS VALDŽIAI RŪPI MOKYKLOS?

Prieš dvi savaites pasiunčiau laišką LR Švietimo ministrui Vilniuje, tokį pat laišką LR ambasadoriui Amerikoje ir Šiaulių apskrities administracijai. Deja, nė vienas iš jų nesiteikė atsiliepti (lietuviškas bruožas!). Dabar pagalvojau, gal pas mus, Amerikoje, atsirastų dosnių mecenatų, kurie galėtų knygų dovanas pasiųsti Šiaulių aps. mokykloms, nors Kalėdoms? Siunčiant laivu iš Oakland, CA iki Klaipėdos 12 tonų knygų kaštuotų apie 6,000 dol.

 Štai mano siųstas laiškas, toks pat visiems trims, į kuri negavau atsiliepimo.

Gerb. p. Ministre,

Esu Šiaurinės Kalifornijos Millbrae Rotary Klubo, District 5150, World Community Services Chairman. Per paskutiniuosius 5 metus mūsų Rotary distriktas gražiai rėmė ir remia Šiaulių apskrities mokyklos ,,Auksučių žemės ūkio centro” veiklą Lietuvoje (www.aukfoundation.org).

Dabar turime galimybę dykai gauti 12 jau supakuotų ,,pallets” (daugiau nei 12 tonų) gerų knygų, tinkamų naudoti gimnazijose ir pradžios mokyklose. Ypač daug yra matematikos ir griežtųjų mokslų (sciences) vadovėlių. Viskas telpa didžiuliame 20 pėdų ilgio talpintuve/konteineryje.

Norime knygas persiųsti ir padovanoti Šiaulių apskrities mokykloms, bet neturime pinigų persiuntimui. Tiksliai nežinome, kiek tas kaštuotų (gal 6 000 dol. ar panašiai), bet per keletą dienų jau žinosime.

Ar yra galimybė gauti pinigų iš jūsų Ministerijos, o gal ir iš atskirų dosnių aukotojų?

Būsime dėkingi už greitą atsiliepimą, nes knygas dovanotojai gali perduoti kitam kraštui.

 Vytautas Šliūpas
Millbrae Rotary International Club, World Community Services Chairman
sliupasvyt@sbcglobal.net
2907 Frontera Way
Burlingame, CA 94010


DAR KARTĄ APIE RAUGINTUS KOPŪSTUS IR AGURKUS

O, šventas Nikodeme! Mąstydama apie patriotiškumą, patariau rugpjūčio 28 d. rašytame laiške, kad N. Nausėdienė šeimininkių puslapyje vietoje siūlius rusišką produkciją, skaitytojams siūlytų lietuvišką. Atsitiko tikrai kažkas keisto. Rugsėjo mėn. 11 d. N. Nausėdienės atsakyme susilaukiau priekaišto, kad savo siūlymu neva kaltinu visą tautą (matyt, visą Rusiją), nes net ir ,,kiekvienas išsilavinęs žmogus žino, kaip skursta rusų tauta”. Ką gi, esu tik šiek tiek raštinga ir išsilavinusi ir va, nežinojau to visos tautos skurdaus fakto. Rykštės man! Tačiau paskutinis N. Nausėdienės laiško ,,Ar galima kaltinti tautą?” paragrafas mane stulbinančiai nustebino. Autorė, prisiminusi vieno kunigo pamokslą, man (o gal ir visiems kitiems, kurie nemyli rusų tautos) moralizuoja. Pamokslo žodžiais ji ragina ,,įsileisti gėrį ir išvaryti iš jos blogį”, nes ,,pyktis, pavydas, kerštas ne tik kenkia grožiui, bet ir yra mūsų sveikatos didžiausias priešas”. Pabaigoje autorė dar prideda, kad ir ,,šventas Raštas moko bendrauti”... Prie to aš dar norėčiau pridėti, kad šv. Raštas taip pat moko nekalbėti netiesos ir neprirašinėti. Aš juk rašiau tik apie raugintus kopūstus ir agurkus.

Liuda Germanienė
Lisle, IL

10-01-09
AR TIKRAI V. ADAMKUS VERTAS DIDELIO PAGERBIMO?

Kaip žinia, spalio mėnesį į JAV atvažiuoja Valdas Adamkus. Jam, kaip buvusiam Lietuvos prezidentui, daug nusipelniusiam Lietuvai, ruošiamas pagerbimo vakaras.

Labai daug žmonių, ir aš taip pat, norėtume paklausti: ką V. Adamkus padarė gero Lietuvai per savo prezidentavimo laiką? Vien tai, kad jo prezidentavimo metu daugybė lietuvių neteko pilietybės, pagarbos jam nepridėjo. Prisimenu, kai vienas ES komisaras, atvažiavęs į Lietuvą, pasakė: ,,Jokių privilegijų etniniams lietuviams”, Adamkus tuo ir vadovavosi. Tai man primena anuos laikus, kai antrojo partijos sekretoriaus, atvažiavusio iš Maskvos, žodis buvo šventas pirmajam sekretoriui – lietuviui. O kiek nuostolių Lietuvai atnešė tas nelaimingas Leo.lt?! Adamkus tai palaimino.

Adamkaus užsienio politika – nesantaika tarp kaimynų – irgi yra prieš Lietuvos interesus. Na, ir paskutinis jo veto. Ką jis sako? Homoseksualistų internacionalas patriukšmavo, kad Lietuva nusisuka nuo ES ,,vertybių”, V. Adamkus pakluso jiems ir, nekreipdamas dėmesio į tautos daugumos nuomonę, progresyvų įstatymą vetavo.

Gediminas Kairys
Mokena, IL


KREIPIMASIS Į ,,DIRVOS”, ,,DRAUGO” redaktorius ir visus geros valios Žmones

Mane ir visus mano prietelius, pažįstamus kamuoja labai skaudi lietuvybės, Tėvynės meilės, pagarbos ir ištikimybės jai padėtis Lietuvoje.

Lietuvos jaunimas yra apleistas Vyriausybės, švietimo ministro, mokytojų, dvasinių auklėtojų, o priešų propaganda per daugelį kanalų, net per gimines ar šeimos prietelius, nusivylusius mūsų pačių parinktais vadais, prezidentu, kalba apie „gerus laikus” sovietų okupacijos metais, kai visi beveik, visi buvo lygūs elgetos.

Dar ir šiandien Lietuvos mokyklose, net universitetuose, istorijos mokytojai kalba apie tuos „auksinius metus” Sąjungoje. Anglų kalbos mokytojai dažnai primena studentams: „Meskite anglų kalbą, negaiškite laiko, geriau studijuokite rusų kalbą, kurios vėl greit reikės.” Mokinukai ir studentai, taip pat anglų kalbos studentai nedrįsta klausinėti mokytojo, nežinia, kaip „atsilygins” pyktelėjęs mokytojas.

Nėra tinkamų istorijos vadovėlių, kurie įdiegtų meilę ir pagarbą Lietuvai. Vidurinių mokyklų mokiniai pradeda mokytis Lietuvos istorijos, kurios pirmuose puslapiuose matoma aiškiai, kad ugdoma ne meilė Lietuvai, bet mažinama Lietuvos reikšmė. Būtina paruošti tautinį, patriotinį auklėjimą ugdančius istorijos vadovėlius ir istoriją pradėti mokyti nuo pirmos klasės.

Tautinį auklėjimą būtinai reikia pradėti dar nuo kūdikystės, o tam reikia knygelių, kuriose būtų pristatomi herojiški įvykiai lengvo turinio pasakų forma kartu su spalvotais paveikslėliais, kad vaikučiams būtų galima duoti ir vaizdinį auklėjimą. Tas knygeles išdalinti vaikų darželiams ir tėvams, kurie turi vaikučių ir norėtų jiems paskaityti istorines pasakas. Suprantu, tam reikia gerų rašytojų ir pinigų. Nežinau, kur rasti patikimus rašytojus, kurie neparašytų antros „Durnių laivo” dalies, ar rašytojų, kurie nesumažintų Lietuvos gyvavimo ir kovų reikšmės dėl nepriklausomybės su svetimais interesų.

Paskutinį labai skaudų smūgį patyriau skaitydamas labai gražiais kietais viršeliais, ant brangaus popieriaus išspausdintą, 379 puslapių išgarbintą knygą „Dvidešimto amžiaus slaptieji archyvai”.  Autoriai:  Arvydas  Anušauskas ir Gražina Sviderskytė. Rėmė: Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija, recenzavo prof. dr. Š. Liekis, doc. dr. J.  Vaičenonis.

Su didžiausiu smalsumu sėdome skaityti. Labai skaudu ir įdomu buvo vėl pergyventi Lietuvos Respublikos merdėjimą paskutinėmis laisvės valandomis. Atsivertus 33 puslapį radome paskutinius prezidento Antano Smetonos žodžius, ministrui pirmininkui Merkiui paliktą paskutinį pasirašytą aktą... Prezidentas A.  Smetona išvyko Kybartų link.

34 puslapyje – kaip Kremlius ir tikėjosi, Lietuva pasidavė be šūvio, nesulaukusi pagalbos iš Vakarų...

39 puslapyje skaitome apie Klaipėdos krašto atplėšimą nuo Lietuvos.

61 puslapyje skaitome jau vokiečių okupacijos laikų gyvenimą... ,,Lietūkio” garažo įvykius...

O kur puslapiai apie skaudžią Lietuvos okupaciją, kuri truko daugiau nei metus? Nėra. Mirtina tyla. Kur dingo visi Rusijos okupacijos metai su suėmimais, trėmimais, žudynėmis, kankinimais? Pasirodo, kad gal jau niekuo nebegalime pasitikėti visoje Lietuvoje: tą antrąjį „Durnių laivą” rėmė Lietuvos Kultūros ministerija, recenzavo profesoriai.

Tam tikslui aš esu pasiruošęs paaukoti gerą sumą pinigų, nuoširdžių pastangų ir laiko. Susisiekti su manim bus galima atviru laišku per „Dirvą” ir „Draugą”.

Su pagarba,

Algis Virvytis
Boston, MA


09-22-09
AR ŽINAI, KAI YRA GERAI?

Lietuvoje, Šakiuose, veikiantis bendruomenės šalpos fondas ,,Šakiečiai” praneša, kad VSI „Solidarity” direktorius, vokietis Gerhard J. Carl nuo 2002 m. trylikai gausių Šakių rajono šeimų, kuriose gyvena 70 vaikų, suteikė 237,352.71 Lt paramą. 2004 m. Šakių savivaldybė G. J. Carl suteikė Šakių ,,Garbės piliečio” vardą. Carl yra apdovanotas šalies Prezidento ordinu bei Marijampolės apskrities ,,Garbės ženklu”.

Šalia to, daugiavaikei Griškabūdžio seniūnijos našlei A. Starkauskienei nupirko butą. Barduose gyvenantiems Raulynaičiams skyrė 6,000 Lt buičiai pagerinti. Sintautų seniūnijos Veršių kaime (mano tėtės tėviškėje) gyvenanti ir 7 vaikus auginanti Kevelaičių šeima džiaugiasi mikroautobusu, į kurį sutelpa visa šeima. 30,000 Lt buvo panaudota Kardauskų namui Griškabūdžio seniūnijoje įrengti. ,,Solidarity” dėka nupirktas namas kriukiečiams Baranauskams. Vokietis paliko viltį ir Kidulių seniūnijos gyventojai Rasai Bernotavičienei surasti erdvesnį butą. Gelgaudiškio seniūnijos Silvijos ir Rolando Pranaičių šeimai, nukentėjusiai nuo gaisro, Skaistakaimyje už 15,000 Lt nupirko namą. Vėliau šiai šeimai dar davė 4,000 Lt smulkiems remonto darbams. Ritos ir Gintauto Flederių šeimai su 5 vaikais davė 15,000 Lt.

G. J. Carl sako: ,,Kodėl žmogus iš užsienio užsiima labdara? Neslepiu, kad esu tikintis, kad esu nusižeminęs prieš Dievą. Aš apie tai kalbu, o labdara – pagarbos atidavimas Dievui”, – kalbėjo svečias.

G. J. Carl tikslas – mažinti daugiavaikių šeimų skurdą. Jis sako, kad gyvenimas yra prasmingas, kai dirbami geri darbai, kai jie atliekami kartu.

Antanas Kramilius
Sydney, Australija

09-19-09

NETIKSLUMAI STRAIPSNYJE APIE  LF POKYLĮ

Loreta Timukienė straipsnyje „Lietuvių Fondas kviečia į iškilmingąjį pokylį” („Draugas”, 2009 m. rugsėjo 12 d., psl. 5) bando supažindint mus su žmonėmis – gyvais ir mirusiais, kuriems pokylio metu bus įteikti LR apdovanojimai. Sužinome nedaug apie juos, bet gal tiek ir pakaktų žmonėms, kurie nelabai kuo domisi.

Užkliuvo kaip „Metmenų” žurnalo vyr. techninė redaktorė paminėta Lakštuonė Vėžienė. Peržiūrėjau visus „Metmenų” numerius, bet jos pavardės ten neradau. Nuo 13ojo iki paskutinio žurnalo „Metmenys” numerio vyr. techninė redaktorė buvo Henrieta Vepštienė.

Rita Kavolienė
Carlisle, PA

* * *
Informaciją apie spalio 3 d. Pasaulio lietuvių centre, Lemont, įvyksiančio Lietuvių Fondo pokylio metu apdovanosimus Lietuvos Respublikai nusipelniusius žmones maloniai suteikė LR generalinis konsulatas Čikagoje. L. Timukienė, rašydama minėtą straipsnį, naudojosi būtent šia gen. konsulato pateikta informacija. Konsulatui apie jų informacijoje esantį netikslumą pranešta.

 Redakcija

09-17-09
DAR DĖL GEN. VITKAUSKO

Gerb. Januta „Drauge” (2009 m. rugsėjo 2 d.) gina gen. Vitkauską, kad ne jo dėka Lietuvos kariuomenė buvo įjungta į rusų sovietinę! „Tai buvo daroma ne paties Vitkausko savarankiškai, bet vykdant prez. Smetonos kabineto sprendimą.” Kaip aš suprantu, buvo nuspręsta nesipriešinti rusams, bet nejaugi ir įjungti Lietuvos kariuomenę į sovietinę?

Skaitom Čerškaus atsiminimus „Drauge” ir matom, kas atsitiko su tais Lietuvos kareivėliais, o visi aukštesni karininkai buvo išsiųsti į No rilską. Kieno įsakymu (aišku, Maskvos), tai buvo daroma ir kas tą įsakymą įvykdė? Gal vyr. kariuomenės vadas?

Tikrai, gal tie, kurie geriau žino, galėtų į tai atsakyti?

Dana Stankaitytė
Oak Lawn, IL


DĖl KELIŲ DALYKŲ

Atėjo noras pasakyti savo nuomonę dėl kelių š. m. rugpjūčio 21 dienos puslapiuose pastebėtų dalykų.

Štai ir tos dienos laikrašty, ir kituose leidiniuose vis dažniaiu ir dažniau matyti klaidinančios užuominos apie Lietuvos tūkstantmetį – o iš tikrųjų juk kalbama tik apie jos vardo tūkstantmetį. Neatsargumas mus gali pripratinti prie netiesos.

Laikraštis taip pat praneša apie Lietuvoj numatomą gyventojų prievolę deklaruoti visą savo turtą, o tas mane stačiai siutina – siutina dabar, ir siutino tą prievolę prieš porą metų dar tik svarstant.

Žmonės juk valdžią informuoja apie sumokėtus mokesčius už pirkinius ar už atliktą darbą. Bet visuotinis turto deklaravimas! Valdžiai turbūt galvoj negerai! Lai jinai gumbą gauna, ne turto deklaravimą.

Leonas Sabaliūnas
Ann Arbor, MI


J. GAILOS APMĄSTYMAI TINKA VISIEMS JAV DIDMIESČIAMS

Su įdomumu skaitome Juozo Gailos apmąstymus, kuriuos galima pritaikyti ir savo gyvenamose vietovėse. Nesame rasistai, bet gyvenimo patirtis verčia kiek kitaip galvoti. Štai paimkime Čikagoje gyvenančius mūsų tautiečius, kuriems iš lietuviškų kolonijų teko net kelis kartus keltis. Jie kėlėsi ne su džiaugsmu, bet verčiami susidariusių pavojingų gyventi sąlygų. Jeigu moterys ir net vyrai yra užpuolami, juos sumušant, atimant rankines, pinigus, jie turi ieškoti saugesnės gyvenvietės.

Ačiū J. Gailai už straipsnį ,,Baisusis lietuvis” (,,Draugas”, 2009 m. rugsėjo 5 d.). Nors šį sykį mūsų apylinkėse jo straipsnyje paminėtų nusikaltėlių neturime, esame nukentėję nuo kitų rasių ir tautybių gyventojų.

Antanas Paužuolis, 
Chicago, IL


PASIILGAU

„Drauge” neberandu nei poezijos, nei „Spyglių ir dyglių”. Pasiilgau tų dalykų. Atsibodo skaityti tik apie politiką. Prašau parašyti ir linksmesnių dalykų, nes laikraštis darosi nuobodus.

Marija Gineitienė
Chadds Ford, PA

09-16-09

NEŽINAU, KĄ DARYTI

Man pasidaro labai liūdna, kada savo elektroninio pašto dėžutėj pamatau iš pažįstamų žmonių – gerų katalikų ir ateitininkų, net ir lietuviškos spaudos bendradarbių – adreso atėjusį laišką ir, jo neatidaręs, galiu lengvai atspėti, ką tame laiške rasiu. Iš žmonių, kuriuos iki šiol laikiau išsilavinusiais, išmintingais, draugiškais ir maloniais. Laiško neatidaręs žinau, kad man vėl, dažnai jau kelintą kartą, bus atsiųstas pagiežos, neapykantos ir paniekos pilnas, pykčio kupinas nuožmių, įniršusių ir paikų žmonių internete siuntinėjamas, koks nors, visokių nebūtų ir išsigalvotų pliurpalų pilnas paskvilis, dergiantis Amerikos prezidentą ar ir, neseniai mirusį, Amerikos senatorių. (Žodynas sako, kad paskvilis – tai įžeidžiamas, plūstamas kūrinys.)

Taigi ir mąstau, kas pasidarė? Kodėl iki šiol buvę normalūs ir galvojantys žmonės dabar taip tragiškai prarado bet kokį savigarbos ir patriotizmo jausmą, bet kokią pagarbą savo gyvenamam kraštui, Amerikai ir jos prezidentui, ir net paprasčiausią asmeninės gėdos nuovoką, ir stačiai su pasigardžiavimu siuntinėja bjaurius rašinius, kurių vienintelis tikslas yra nuodyti visuomenės nuotaiką? Toks siuntinėjimas tapo stačiai liga. Nejaugi jie tikrai nori, kad prezidentui nesisektų, kad viskas, ką jis stengiasi pasiekti, griūtų, nyktų ir dingtų, kad Amerikos valdymas subyrėtų ir ji taptų tarsi kokia bevaldė Somalija?

Panašių, su jokia tikrove nesusietų epašto laiškų gaudavau ir tada, kada prezidentavo George W. Bush. Juos siuntinėjo nebūtinai tie patys, bet panašūs, „konservatoriai” pažįstami, kurie norėjo mane įtikinti, kaip yra gerai, kad pagaliau turime „tvirtą” prezidentą, kuris „sutvarkys tuos arabus”, kad verslo vadybos magistro Harvardo diplomą turįs prezidentas „atstatys ir pakels krašto ekonomiką”, kad milžiniškos dviejų, tuo pačiu metu kariaujamų karų išlaidos bus užmokėtos, sumažinant turtingesniem žmonėm mokesčius, o jei to neužteks, tai pajamom, kurių bus nesuskaičiuojama gausybė, parduodant nesulaikomai trykštančią Irako naftą. Be to, kartais citavo tokią „išmintį”, kaip kad „deficitai nieko nereiškia!” ir kaip bus gerai, kada pagaliau bus „prichvatizuotas” Amerikos socialinis draudimas ir visi jaunesni žmonės galės savo senatvės pensijomis patys pasirūpinti, atliekamus pinigus pelningai investuodami biržoje. Tada „valdžia į mūsų gyvenimą daugiau nesikiš”. Ir t.t., ir t.t. Dabar, deja, tie mano klaidingo kelio tiesintojai mieliau gertų cūgos sultis, vietoj kad tą „geriausią” prezidentą iš viso prisiminti.

Jokie „liberalai” nieko panašaus man nei tada, nei dabar kažkodėl nesiuntinėja. Toks manęs „švietimas” išimtinai yra „konservatorių” sritis. Nežiūrint kaip būdavau skatinamas tokią „tobulą išmintį” būtinai skleisti toliau, niekad tų, „nesulaužomos logikos” ir lakios fantazijos pilnų minčių niekam nepersiuntinėjau. Nesu linkęs prie kvailybių prisidėti. Kartais, neišsikentęs, siuntėjui paprieštaraudavau tiesiogiai. Iš to nebuvo jokios naudos. Vienas kitas dėl to man piktokai pareikšdavo nepasitenkinimą, kad jokių mano komentarų nenori (jų komentarai man, tai visai vietoj) ir nurodydavo, kad aiškiai „slystu gilyn”. Kur ta vieta yra, visi žinome.
 
Ką daryti, nežinau. Tokių laiškų siuntėjai patys nesusipranta manęs iš savo adresatų sąrašo išbraukti, nors turėtų aiškiai suvokti, jog jie man jokios įtakos nedaro. Tikriausia jie tai siuntinėja, neva norėdami mane paerzinti, tačiau tokie laiškai tik parodo siuntėjų varganą dvasinę būklę ir mane nuvilia bei liūdina, kad iki tokios galvosenos klampynės kai kas priėjo. Nesakykit, kad visada galiu tokius laiškus „ištrinti”. Tikėkit manim – siuntėjų tai niekaip nepaveikia. Mano „apšvietimu” besirūpinantiems galiu pasakyti, kad aš tikrai be tokių „žinių” ir be tokios „filosofijos” puikiai apsieisiu ir būsiu dėkingas, jei jie mane iš savo „undisclosed recipients” adresų knygutės išbrauks. Tačiau, jei kas turėtų ką nors svarbaus, rimto, reikalingo ir tikroviško aptarti ar pasvarstyti, tai tokių laiškų mielai lauksiu.

Arvydas Barzdukas
Falls Church, VA 


DANGUS DAR NEGRIŪNA

Menu dar tuos laikus, kai „Drauge” negaudavo balso net tokie katalikybės ir lietuvybės šulai, kaip amžinos atminties a. a. prelatas Mykolas Krupavičius ir kiti. Tada jie prašydavo balso pas „Naujienos” redaktorius ir juos gaudavo.

Dabartinei vyr. redaktorei redaguojant „Draugą”, jis „atstovauja” „Naujienoms”, „Keleiviui”, „Sandarai”, „Laisvajai Lietuvai” ir gal dar ir kitiems laikraščiams. Ir dangus dar negriūva.

Petras Pagojus
Detroit, MI


APIE KRIZĖ LIETUVOJE

Man labai patiko redakcijos žodis apie krizę Lietuvoje (,,Draugas”, 2009 rugpjūčio 19 d.). Aš  mėnesį viešėjau Vilniuje ir krizės taip pat neradau. Kelionių biurų ir grožių salonų skaičius nuo pernai metų nesumažėjo. Senamiesty kavinės pilnos vilniečių. Klaipėda per jūros šventę sulaukė milijono svečių.

Zigmas Viskanta
Los Angeles, CA

09-12-09

Veidrody tik atsispindi...

STASĖ E. SEMĖNIENĖ

Perskaitytas Ritonės Rudaitienės laiškas „‘Draugo’ istorijos veidrodyje” (2009 m. rugsėjo 5 d.) privertė susimąstyti.

Jau seniai gerbiu Ritonę už jos nuolatinę veiklą, su malonumu skaitau jos reportažus skautų skyriuje,  A.P.P.L.E. organizacijai skirtus ir kitus straipsnius, laiškus, žaviuosi jos įdomiais kelionių aprašymais. Džiaugiuosi, kad ji nesėdi rankas sudėjus, kaip daugelis kitų, anot amerikiečių pamėgto pasakymo, tarsi „couch potato”, užmetusi savo talentą rašymui. O juk tie patys amerikiečiai sako: „You don’t use it, you lose it.” Visa tai sveikintina. Tačiau šįsyk mūsų nuomonės visiškai skiriasi.

Veidrodyje mes tematome atvaizdą, kuris nėra patvarus – blyksteli ir vėl dingsta. Nepalieka jokių pėdsakų, nieko užfiksuoto. Ritonė savo laiške rašo: „A.P.P.L.E. (Amerikos pedagogų talka Lietuvos švietimui) organizacija ‘Draugo’ globą visada jautė ir ja džiaugėsi. 19 metų nuo pat savo įsteigimo A.P.P.L.E. ‘Draugui’ patikėjo spausdinti beveik išimtinai visus straipsnius apie savo unikalią veiklą ir reikšmę Lietuvai.” Teisingai parašyta. „Draugas” nemokamai organizacijas garsina, apie jų veiklą straipsnius spausdina, tokiu būdu jis padeda joms savo veiklą plėsti, ją puoselėti, ugdyti. Tad „Draugas” organizacijas remia.

Tačiau toliau Ritonė nusiskundžia: „Labai gaila, kad šis ‘Draugo’ ir A.P.P.L.E. bendradarbiavimas, neturint dienraštyje specialaus skyriaus, kažkaip ‘iškrito’ iš istorinės, sukaktuvinės knygos puslapių, nė vienu žodeliu nepaminėtas.” Aha, taip ir neiškenčiu brangios bendradarbės nepaklausiusi, ar ji pagalvojo, ką ji tuo pareiškimu pajudino?! Dieve mano, vien Čikagoje „anais senais, gerais laikais” buvo per 380 organizacijų. Ar būtų įmanoma jas visas, tarsi viščiukus, suskaičiuoti bei surašyti? Negali (net neetiška) vieną A.P.P.L.E. iškelti, o kitas šimtmečio bėgyje žymiai pasireiškusias, net dienraštį lėšomis rėmusias organizacijas nustumti į šoną. Žodžiu, yra organizacijų, ne tik iš dienraščio sau naudos gaunančių, bet ir jam atsilyginančių – duodančių. Tuomet „Draugas” nustotų draugiško savo vardo, nedraugiškai lygiai vertindamas savo bendradarbius, organizacijas.

Va, ir mažas pavyzdėlis. Čikagos Lietuvių Moterų klubas, įsteigtas 1923 m. susipratusių pirmųjų lietuvaičių bei čia jau gimusių, kasmet dar ir dabar šelpia „Draugą”, yra Draugo fondo narys ir t. t. Apskritai, tai yra stipri filantropinė organizacija, skirianti lėšas Lietuvoje esantiems, radijo programai „Margutis II”, studentams ir daug daugiau. Tarp daugel kitų nepamirština ir Lietuvos Vyčių nenuilstanti veikla.

Šia proga paminėtina, jog atsiras ir atskirų asmenųbendradarbių, kurie manys, o kodėl jų pavardžių nėra minėtoje knygoje? Tai nėra kokia telefono knyga su pavardžių sąrašais... Pagaliau, kas pajėgtų juos visus surankioti? Net tokie spaudos šulai, našūs žurnalistai Bronys Raila, Jurgis Janušaitis, Vladas Būtėnas (slapyvardis Vladas Ramojus), Antanas Juodvalkis, Juozas Žygas nepasirodė toje knygoje, solidariai su kitais.

Norisi užbaigti vijant draugišką giją: nustokime blusinėti žiūrėdami iš savojo asmeniško taško, visad žvelkime į viską plačiau, tada ir mes patys būsime daug laimingesni ir kitiems atnešime daugiau džiaugsmo bei naudos!

O dėl pačios knygos, išleistos Lietuvoje meniškai (tik sveriančią „toną” dėl savo puošnaus popieriaus), pasiskaitykite „Kultūros” priede (2009 m. rugsėjo 5 d.) puikią recenziją, parašytą Danutės Jokimaitytės iš Lietuvos. Ji parašė „pagiriamąjį žodį knygai”, pavadindama ją „visomis prasmėmis išskirtine”. Anot jos, „tai didelių bendrų pastangų vaisius”. Nepaprastai iškėlusi bei išgyrusi knygos sumanytoją-sudarytoją Mariją Remienę ir redaktorę Audronę Viktoriją  Škiudaitę, džiaugėsi pačia išleista knyga.

09-11-09
AR GALIMA KALTINTI TAUTĄ?

Š. m. rugpjūčio 28 d. penktadienio ,,Draugo” laiškų skyriuje Liuda Germanienė išreiškė nepasitenkinimą šeimininkių puslapiu, kuriame aš rašiau, kad rusės geriausiai moka raugti kopūstus ar agurkus. Jeigu L. Germanienei, taip, kaip ir, anot jos, didelei daliai jos kartos ir mokslus išėjusioms kitoms moterims, neteko apie tai girdėti, norėčiau paaiškinti daugiau.

Kiekvienas išsilavinęs žmogus gerai žino, kad rusų tauta, nepaisant jos turtingų gamtos išteklių, visais laikais prie visokių santvarkų labai skurdo. Čia didelė kaltė krenta ant rusų vyrų, kurie nėra linkę prie darbų, bet prie butelio. Visą šeimos krūvį neša moterys.

Prisiėjo keliauti po Rusiją ir visur galėjau matyti apleistas sodybas su apgriuvusiomis tvoromis, susėdusius vyrus geriančius, o moteris – krutančias apie namus ar laukus. Užėjus pas ūkininkus jie labai nuoširdžiai priims, pavaišins, nors jų vaišės labai skurdžios: šutintos bulvės su lupenomis, svogūnų galvos, virti kiaušiniai, rauginti kopūstai, agurkai ir kitokios daržovės, kartais dar sūdytų lašinių gausi. Jei turės duonos, tai ir ta pirktinė. Tad pačios gyvenimo sąlygos privertė ruses tobulėti rauginimo ir marinavimo mene. Jos sugeba net iki pavasario išlaikyti nesuminkštėjusius kopūstus.

Čia ne vien tik savo vienos nuomone vadovaujuosi, tą pripažino ir maisto žinovas Andrew Zimmerman per TV kelionių kanalą, teigdamas, kad niekas pasaulyje negali susilyginti su rusių sugebėjimu rauginti daržoves. Kaip ten būtų, negalima lieti pykčio ant visos tautos, kuri taip pat kentėjo dėl tos santvarkos, o tuo labiau tų žmonių, kurie iškentėjo joje daugiau nei 50 metų ir patyrė ją savo kailiu. Pagal išminčių posakį, ,,Kai klaida išteka už principo, gimsta principingos klaidos arba klaidingi principai.”

Nesu nusistačiusi nei prieš religijas, nei prieš tautybes, jei kas yra gera, tai ir pasiūlau. Nepasiūliau kopūstų iš lietuviškų parduotuvių vien todėl, kad jose pirktais kopūstais nusivyliau. Pradžioje važiuodavau ir pirkdavau, pataikydavau, kad nusipirkdavau gerų, o porą kartų nusivyliau. Supratau, kad į likusius statinėse senus kopūstus įmaišo naujų, tad jie dar nėra įrūgę, bet nėra ir šviežūs, net ir virti netinkami. Nereikia nei aiškinti skirtumo tarp masinės gamybos produktų ir naminių. Kas nori sveikiau gyventi, tas tą ir pasirenka.

Taip pat noriu patikslinti, kad ne mėlynes patariau pirkti ,,Odesos” turgavietėje, bet juoduosius serbentus. Amerikoje nė su žiburiu jų negausi niekur pirkti, tad radusi toje parduotuvėje šaldytų labai apsidžiaugiau ir parašiau, kur jų galima rasti. Rusijoje labai plačiai auginami juodieji serbentai, šaltalankiai, tad jei dabar jie pristatomi pas mus, rašydama apie tai visai nepagalvojau nei apie Svetlaną, nei Ivaną. Čia laisva valia – nori pirk, nori ne!

Neseniai sekmadienį kun. G. Jankūnas per šv. Mišias pasakė labai gražų ir prasmingą pamokslą, kuriame sakė, kad reikia atidaryti savo širdies duris – įsileisti gėrį ir išvaryti iš jos blogį. Veidas yra mūsų sielos atvaizdas, kuris parodo, ką mes turime savo viduje sukaupę. Pyktis, pavydas, kerštas ne tik kenkia grožiui, bet yra mūsų sveikatos didžiausias priešas. Šventasis Raštas moko bendrauti, o gyvenimas – priverčia tą daryti.

 Nijolė Nausėdienė
Homer Glen, IL

JUOKAS PRO ,,AŠARAS

Gyvenimas dažnai pakiša žmogui, tarsi tai besikapstančiai žemės kelyje darbščiai skruzdėlytei, netikėtų staigmenų – džiugių arba liūdnų. Ir mes turime jas priimti vienodai atlaidžiai. Beje, kitados kažkoks gudragalvis tvirtai teigė, jog juokas yra saulė – jis išvaro žiemą iš žmogaus gyvenimo, ogi siela neturėtų vaivorykštės, jei akys neturėtų ašarų!

Tokių minčių vedina panorau su brangiais skaitytojais pasidalyti mane užklupusia staigmena. Susidomėjusi princesės Yasmin Aga Khan dabartiniu gyvenimu, panaršiusi po internetą papildomų žinių, parašiusi straipsnelį „Princesė padeda sergantiems Alzheimeriu”, nepasirašiusi, pasiunčiau „Draugui” į „Margumynų” skyrių. Po geroko mėnesio gavusi rugpjūčio 5 d. „Draugą”, beveik žado netekau iš nustebimo. Po tuo trumpu, menku rašinėliu spoksojo (ai, ai)... mano vardas ir pavardė (tik be inicialo „E” viduryje, kaip pati pasirašau). Pasimetusi nebežinojau ar juoktis, ar verkti.

Padėkos buvo verta redakcija už mano straipsnelio pagerinimą, pridedant prie rašinio jaunos (dabar ji 59 m.) gražuolės žavią nuotrauką (kurios nesiunčiau, nes neturėjau). Ar reikėtų redakcijai dėkoti ir už nemokamą man „reklamą”? Tačiau, būdama jautri (ar bailė?), tartum girdžiu kurio nors kritiško skaitytojo nuomonę: nagi, ta S. S. jau visiškai nusirašė!.. Visgi prieš greitai pasmerkiant, visados pravartu giliau pasvarstyti bei paieškoti tikrų duomenų, nes, kaip matome, o šis mažutis pavyzdėlis akivaizdžiai parodo, kaip ūmai bei lengvai visiškai be jokios kaltės galima įkliūti į bėdą...

Stasė E. Semėnienė

Baraboo, WI

09-11-09

NE ,,DRAUGAS”, BET MES PATYS KALTI

Perskaitę „Draugo” dienraštyje Ritonės Rudaitienės laišką nustebs, išgirdę kaltinimą „Draugui”. Laiško autorė rašo: „Labai gaila, kad šis ‘Draugo’ ir A.P.P.L.E. bendradarbiavimas, neturint dienraštyje specialaus skyriaus, kažkaip ‘iškrito’ iš istorinės, sukaktuvinės knygos puslapių, nė vienu žodžiu nepaminėtas.”

„Draugo” redakcija negali žinoti daugelio organizacijų veiklos sukakčių. Tai yra pačių organizacijų reikalas. O dėl atskirų skyrių dienraštyje reikia kreiptis į „Draugo” redakciją ir su ja tartis, taip pat per talkininką ar talkininkę palaikyti ryšį su ,,Draugu”, nepamirštant prisidėti ir prie dienraščio spausdinimo.

Antanas Paužuolis
Chicago, IL


PREZIDENTE TAUTINIAIS DRABUŽIAIS – PAVYZDYS LIETUVĖMS

Iki šiol spaudoje nebuvo paminėta, kad per Lietuvos tūkstantmečio dainų šventę Lietuvos prezidentė atvyko vilkėdama tautiniais drabužiais. Publika, tą vaizdą pastebėjusi ekrane, grožėjosi, jai plojo ir džiaugėsi.

Tai bent nuostabus pavyzdys kitoms lietuvėms moterims, ypač aukštesnėse pareigose, ar tai būtų ambasadorės, ambasadorių žmonos, lietuvių chorų dirigentės ir t.t.  Ar nebūtų nuostabu matyti tautiniais drabužiais apsirengusias moteris per ypatingas tautines šventes ir minėjimus?

Ar neprisimename konsulės Juzės Daužvardienės, kuri visuomet nešiodavo garbingus tautinius drabužius per visas lietuvių šventes ir minėjimus?

Patricia Nelia Paulauskaitė
Chicago, IL



IEŠKAU SVARBAUS DOKUMENTO

1994 m. spalio pradžioje, berods, 8tą ,,Drauge” buvo išspausdinta mano ir tuo laiku Lemonte apsilankiusio tuometinio Lietuvos Prezidento Algirdo Brazausko nuotrauka. Mudviejų, šalia vienas kito stovinčių nuotrauka buvo įdėta be mano žinios ir atrodė lyg dirbtina, nes neatsiminiau, kad kartu su Brazausku taip būčiau ,,pozavęs”. Tuojau pat, berods, kitą dieną, tos nuotraukos iškarpa buvo atsiųsta man į namus. Joje man nukirsta galva ir prierašas: ,,Mirtis, KGB agente.”

,,Dokumentą” saugojau, tačiau savo netvarkingame archyve jo nerandu. Tuo laiku jo neviešinau, nes gamintoją bandė surasti FBI, tačiau prisimenu, kad kelias nuospaudas padalinau artimiems bendradarbiams. Šiandien man jo labai reikia, ypač ruošiamai mano 60 metų nusitęsusio sąlyčio su ,,Draugu” atmintinei. Jeigu kuris nors iš mano bendradarbių šį ,,dokumentą” turėtumėte, labai prašau bent jo nuospaudą man atsiųsti. To prašau net ir jo gamintojus, nes man buvo leista žinoti, kad čia veikė ne vienas, bet prieš mane, kaip PLB valdybos pirmininką, tam tikrus tikslus puoselėjančių, beje, net ir dabar, bendraminčių grupė. Manau, kuris nors iš jūsų bent nuospaudą saugote. Už paslaugą iš anksto dėkoju.

Bronius Nainys
7 Glenview Ln.
Lemont, IL 60439


MAŽIAU PRIEKAIŠTAVIMŲ IR DAUGIAU TIKSLUMO

Nežinau, kiek kartų prezidentas Valdas Adamkus lankėsi ar nesilankė Ariogaloje kasmet rengiamuose Politinių kalinių ir tremtinių sąskry  džiuose (žr. Jeronimo Tamkutonio š. m. rugpjūčio 18 d. laišką ,,Pagarba ir pagerbimas”) – tokios statistikos neturiu, bet tvirtinimas, jog jis neatsilankė nė viename sąskrydyje, yra prasilenkimas su teisybe.

2002 metų vasarą ilgesnį laiką lankiausi Lietuvoje. Rugpjūčio 3 d. kartu su žmonos pusbroliu, aktyviu Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos nariu, nuvykome į tarptautinį (dalyvavo atstovų iš kitų kraštų) sąskrydį, kurio šūkis tais metais buvo ,,Laisvės ugnis – ateities kartoms”. Sąskrydžio globėjas – Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus. Jis į šį renginį atskrido sraigtasparniu iš Klaipėdos.

Klausiausi jo kalbos, stebėjau jį bendraujant su susirinkusia minia, ir pats turėjau progą su juo trumpai pakalbėti. Tam įvykiui atminti turiu ir keletą nuotraukų.

Ne kartą tarp amerikiečių esu girdėjęs posakį: ,,Nekvaršink man galvos faktais, aš jau turiu susidaręs savo nuomonę” (laisvas vertimas iš anglų kalbos). Gerai tol, kol taip tik pajuokaujama. Deja, Tamkutonio laiškas, įtariu, buvo parašytas kitokioje dvasioje. Gaila.

Vytautas Čekanauskas
Los Angeles, CA

09-05-09
,,DRAUGO” ISTORIJOS VEIDRODYJE

,,’Draugui’ – 100. Už tikėjimą ir lietuvybę’’ knygos užsklandoje rašoma: ,,‘Draugo’ laikraštis pristatomas ne tik kaip istorinių įvykių fiksuotojas, bet ir kaip lietuvių kultūros puoselėtojas bei kūrėjas, iniciatyvų šaltinis, idėjų skleidėjas, organizacijų globėjas.”

A.P.P.L.E. (Amerikos pedagogų talka Lietuvos švietimui) organizacija šią ,,Draugo’’ globą visada jautė ir ja džiaugėsi. 19 metų nuo pat savo įsisteigimo A.P.P.L.E. ,,Draugui” patikėjo spausdinti beveik išimtinai visus straipsnius apie savo unikalią veiklą ir reikšmę Lietuvai. Sprendžiant iš laikraščio vedamųjų, atrodo, kad turėjo pritarimą.

Labai gaila, kad šis ,,Draugo” ir A.P.P.L.E. bendradarbiavimas, neturint dienraštyje specialaus skyriaus, kažkaip ,,iškrito’’ iš istorinės, sukaktuvinės knygos puslapių, nė vienu žodeliu nepaminėtas.

Primename, kad Amerikos lietuvių pedagogų įsteigta A.P.P.L.E. ateinančiais metais švęs sėkmingą savo 20 metų bendro darbo su Lietuvos švietimo ministerija sukaktį.

 Ritonė Rudaitienė
Lemont, IL

09-03-09
PASIDALINIMAS MINTIMIS SU LEONIDU RAGU

Leonidas Ragas „Draugo” (2009 m. rugpjūčio 19 d.) komentarų skyriuje parašė ilgoką rašinį apie jo išgirstas kai kurių asmenų nuomones, jam lankantis Lietuvoje. Jam teko kalbėtis su daugeliu asmenų ir matyti filmus, aptariančius Lietuvos Nepriklausomybės praradimą. Daugelis kalbėtojų kaltino buvusią prezidento Antano Smetonos Vyriausybę, kad ji nepasipriešino rusams. Kai kurie kalbėtojai pažymėjo, kad pasipriešinimas būtų iškėlęs Lietuvą į didvyres ir nebūtų Stalinui suteikęs galimybės sakyti pasaulio vadovams, kad Lietuva įsijungė į Sovietų Sąjungą savanoriškai.

L. Ragas rašo, kad Lietuvos prezidentas Antanas Smetona viename naktiniame Vyriausybės pasitarime dėl Rusijos ultimatumo įsileisti kariuomenės dalinius į Lietuvą pasiūlė pasipriešinti. Iš pasitarime dalyvavusių keturių Lietuvos kariuomenės generolų trys nepritarė pasiūlytam pasipriešinimui, išskyrus generolą Musteikį.

L. Ragas rašo, kad kai kurie asmenys kėlė klausimą, kodėl A. Smetona griežtai nesilaikė savo nuomonei? Reikia atminti, kad A. Smetona, eidamas prezidento pareigas, visą laiką rėmėsi tik generolais. Negavęs jų pritarimo, nerado kitos išeities, tik palikti Lietuvą arba būti suimtam.

Kalbant su Lietuvoje ir išeivijoje gyvenančiais mūsų tautiečiais, teko išgirsti daug neigiamų atsiliepimų apie generolą Vitkauską, Lietuvos kariuomenės vadams davusį įsakymą nesipriešinti rusams. Gen. Vitkauskas tik vykdė savosios Vyriausybės, kuri buvo nubalsavusi nesipriešinti, įsakymus. L. Ragas daro išvadą, kad juos reikėtų laikyti neprincipingais trumparegiais, nežvelgiančiais į tolimesnę ateitį. Sunku būtų nesutikti su šia išvada. Ačiū už įdomų rašinį.

Antanas Paužuolis
Chicago, IL


DĖL TURTO ŽYDAMS GRĄŽINIMO

Š. m. „Drauge” liepos 29 d. Karolina Kubilienė susirūpinusi klausia, kodėl Lietuva turi grąžinti žydams jų nusavintą nuosavybę. Šis klausimas yra labai rimtas, gali labai brangiai Lietuvai ir kiekvienam lietuviui kainuoti, žinant mūsų politikų nesugebėjimą valdyti, vadovauti, derėtis, įvertinti Lietuvos turtus ir nuosavybę. Viena iš didžiausių klaidų buvo ir yra – visiems nusilenkti, atsiprašinėti, dovanoti.

Pavyzdžiu duosiu Ameriką, save labai gerai išgarsinusią kaip teisingiausią, geriausią, dosniausią ir geranoriškiausią šalį. Ar tikrai? Paimkime Amerikos kolonizaciją: dauguma vietinių indėnų buvo nužudyta, be gailesčio per žiemos šalčius ir sniego pusnis be maisto ir tinkamos aprangos varomi į šiaurines valstijas. Nežinia, kiek jų žuvo varomi į pražūtį. Žudikas Custer už tai ilgai buvo garbinamas. Daug vėliau indėnams buvo pastatyti barakai. Šiandien jie ten gyvena, dauguma be mokslo ir amato. Alkoholizmas, narkotikai vėl žudo juos. Amerikos valdžia net negalvoja apie atlyginimą indėnams. Dar prieš porą šimtų metų indėnai sodino kukurūzus ir svogūnus ten, kur šiandien yra Manhattan. Kiek ta žemė verta? Kada indėnams bus atlyginta? Nė vieno cento už tai ir už visą Amerikos indėnų žemę jie negavo ir negaus.

Lenkija okupavo mūsų sostinę Vilnių, daug lietuvių nužudė, ištrėmė, nusiaubė kraštą. Dar neatlygino. Net nekalba apie tai.

Stalinistinė Rusija okupavo Lietuvą, dar nė žodelio apie atlyginimą.

Italija dovanojo rusams Lietuvos ambasados pastatus Romoje, dar ir šiandien ten rusai gyvena. Italija Lietuvai nebando atlyginti, o tai būtų labai lengva padaryti.

Mūsų vargai yra susiję su prezidentais: Brazauskas pirmomis prezidentavimo dienomis visos Lietuvos vardu atsiprašė žydų už nacių nusikaltimus. Tą pat padarė ir  Adamkus – pirmomis savo prezidentavimo dienomis atsiprašė žydų už nacių nusikaltimus Lietuvoje. Tai parodo tų dviejų prezidentų nemokšiškumą politikoje, diplomatijoje bei vadovavime.

Žydai, pasinaudodami tuo, daug kartų puldinėjo Lietuvą, visiems lietuviams prikišo: „Jūs prisipažinote, jūsų prezidentas atsiprašė...” Susipratęs politikas niekada kaltės neprisiims, neprisipažins.

Šiandien Amerika dar pateisina Irako užpuolimą, šalies sugriovimą, milijonus nužudytų, išvietintų, sunaikintus, išvogtus muziejus, tūkstantmetinės civilizacijos lopšio sunaikinimą. Amerikiečiai garsiai primena: „Būtinai reikėjo Hussein režimą pakeisti, reikėjo juo nusikratyti, o sugriautus pastatus jie patys atstatys, turi daug naftos.” Lyg ta nafta būtų Amerikos dovana.

1941 metų birželio 22 dieną, karui prasidėjus, okupantų rusų valdžia per keletą valandų paliko Lietuvą. Vokiečiai užėmė Kauną birželio 24 d., o okupacinę valdžią sukūrė daug vėliau. Iki tol, jei kas ir vyko Lietuvoje, Lietuva nebuvo neatsakinga, o vokiečių okupacijos metu už viską Vokietija buvo atsakinga. Vien dėl to Lietuvos, kaip valstybės, negalima kaltinti, nes Lietuvos kaip valstybės tuo metu nebuvo. Grįžus rusų okupacijai – ir vėl Lietuva negali būti kaltinama už įvykius Lietuvoje – valdė rusai. Todėl žydų reikalavimai yra tik noras lengvai pasipelnyti Lietuvos sąskaita, uždėti milžinišką piniginę ir dvasinę atsakomybę ant kiekvieno lietuvio.

Žydų bendruomenės atstovams atvykus į Lietuvą iš Amerikos, Izraelio ar iš bet kur pasaulyje, Lietuva neturėtų leistis į jokias kalbas, nes tokių žydų bendruomenių tais laikais pasaulyje nebuvo, o vėlesnės organizacijos, bendruomenės ar kaip jas pavadintume yra sukurtos pasipelnymo tikslais.

Algis Virvytis
Boston, MA


,,VILNIUS – MŪSŲ, O MES RUSŲ...”?!

arba dar kartą apie kopūstus, agurkus ir kitus lietuviškus produktus

Giliai iš širdies norime padėkoti Liudai Germanienei, į ,,Draugą’’ parašiusiai laišką ,,Apie mąstymus, kopūstus ir agurkus’’ (2009 m. rugpjūčio 28 d.) ir pagyrusiai lietuviškas prekes. Miela Liuda, maloniai prašome apsilankyti mūsų kompanijoje, kur galėsime jus pavaišinti ne tik agurkais ar kopūstais, bet ir kitais tikrai skaniais lietuviškais produktais! Jų turime gerokai per tūkstantį, todėl išvardyti visus būtų be galo sunku. Būkite mūsų miela viešnia!

Negalima nesutikti su Nijolės Nausėdienės teiginiu, kad ,,Geriausios raugintų kopūstų ir raugintų agurkų žinovės yra rusės moterys”. Jei jos nebūtų žinovės, argi jos pirktų lietuviškus raugintus agurkus bei kopūstus? Pasak parduotuvių vadybininkų, jos perka mūsų kopūstus bei agurkus ne stiklainiais, bet dėžėmis. Ne tik pačios perka, bet ir kitiems pataria. Šiandien tai kone geriausiai perkama prekė ne tik tarp lietuvių ir rusų, bet ir tarp lenkų, čekų, vokiečių, amerikiečių bei kitų tautų.

O jei kalbėtume apie kopūstų ar agurkų raugimą, gerai prisimenu, kaip juos statinėse raugdavo mano mama, kaip žiemą apledijusius parnešdavo iš rūsio. Su ką tik išvirtomis bulvėmis su spirgučiais tai buvo daugelio pasaulio gurmaniškus delikatesus lenkiantis valgis.

Kada Lietuvoje paragavome eksportuoti siūlomus raugintus kopūstus, paruoštus pagal senąją receptūrą – be acto, tik su morkomis ir spanguolėmis, mes tiksliai žinojome, kad, be abejonės, tai bus patys geriausi kopūstai Amerikoje.

Mes lietuviškoje spaudoje skaitome ir apie mėlynes, širdies veiklą gerinančią gudobelių arbatą, avižų košę, kitus produktus, kurių galima nusipirkti rusiškose ar lenkiškose parduotuvėse. Lietuviškų mėlynių, gudobelių arbatos, raugintų kopūstų bei agurkų sočiai rasite ir kiekvienoje lietuviškoje parduotuvėje. Lenkai labai nenoriai perka kitų tautų gaminius, didžiuojasi savo tautiniais produktais. Rusai labai mėgsta mūsų miško mėlynių uogienę, geria ir giria gudobelių bei kitas arbatas, tvirtina, kad lietuviai nuo seno garsėja savo maistu. O tuo tarpu lietuviškų laiškų autoriai siunčia lietuvių skaitytojus į rusiškas parduotuves! Ką gi, dėl skonio nesiginčijama!

Angelė Kavakienė
,,Food Depot International” prezidentė

09-02-09
GENEROLAS VITKAUSKAS – NE VISKĄ LENGVA SPRĘSTI

Mėginsiu atsakyti į Dalės Mečkauskienės (,,Draugas”, 2009 m. rugpjūčio 28 d. laiškų skyrius) klausimą, kodėl nepaminėjau abiejų generolo Kazio Musteikio išvadų apie Nepriklausomos Lietuvos ir sovietų generolą Vincą Vitkauską.

Pirmiausia, mano tikslas nebuvo plačiai nagrinėti Vitkausko asmenybę, bet tiktai atsiliepti į konkretų neteisingą teigimą, kad jo dėka Lietuvos kariuomenė buvo įjungta į rusų sovietinę. Tai buvo daroma ne paties  Vitkausko savarankiškai, bet vykdant prezidento Smetonos kabineto sprendimą.

Antra, yra didelis skirtumas tarp Musteikio pirmos ir antros išvados. Musteikis rašė: „Bet mano galutinė išvada: vis dėlto būčiau linkęs manyti, kad g. Vitkauskas bolševiku nebuvo, bet, kaip ir daugelis labai garbingų lietuvių, manė, jog su rusais-bolševikais bus galima sugyventi. O kai rusai paspaudė, neužteko drąsos pasipriešinti ir nuriedėjo į okupanto pataikūnų eiles.”

Pirmasis Musteikio sakinys, kad Vitkauskas nebuvo bolševikas, remiasi tuo, ką Musteikis, per daugelį metų kartu su Vitkausku tarnavęs, pats savo akimis matė bei patyrė ir iš to susidarė įspūdį, koks žmogus Vitkauskas buvo. Šita Musteikio išvada turi daug svorio.

Antrąją iš savo išvadų, kad tas, jam anksčiau pažįstamas kaip „labai garbingas lietuvis” paskui nuriedėjo į pataikūnų eiles, Musteikis jau daro iš tolo, pats gyvendamas išeivijoje, nei bendraudamas su Vitkausku, nei savo akimis matydamas, ką Vitkauskas Lietuvoje veikė, nei kaip, nei kodėl. Visiškai neaišku, kuo Musteikis remiasi pateikdamas šią antrąją išvadą. Kaip anksčiau rašiau, nedarau jokios išvados, ar Vitkauskas vėliau tapo išdaviku, ar ne, nes aš nežinau. Esu linkęs manyti, kad kažin ar Musteikis, užsienyje gyvendamas, galėjo žinoti, kas iš tikrųjų tada dėjosi už tų laikų „geležinės uždangos”.

Vitkauskas, pagal Musteikį ir kitus, per daugelį metų pasižymėjo kaip gabus, drąsus ir energingas kariškis – tiek kaip vadas kovos lauke, tiek kaip karinis strategas bei karinių vadovėlių ir įstatymų autorius. Bet pokarinėje okupuotoje Lietuvoje Vitkauskas negavo jokių atsakingų pareigų, buvo nustumtas į šalį. Apskritai, toks okupanto elgesys su žmogumi reikšdavo, kad žmogus okupantui buvo nepatikimas.

Gal kas pažinojo arba bendravo su Vitkausku pokarinėje Lietuvoje ir galėtų ką nors konkrečiau pasakyti. Bet mes, gyvenantys išeivijoje, mėgindami vertinti Vitkausko pokarinę asmenybę, galime labai lengvai suklysti.

Donatas Januta
San Francisco, CA

08-28-09
DAR DĖL GENEROLO V. VITKAUSKO

Kodėl D. Januta ir L. Ragas neparašė, kaip Kazys Musteikis savo knygoje „Prisiminimų fragmentai” parašė. Jie tik kartoja jo vieną išvadą –  V. Vitkauskas nebuvo bolševiku, o išmetė paskutinę išvadą.

K. Musteikis rašė: „Bet mano galutinė išvada: vis dėlto būčiau linkęs manyti, kad g. Vitkauskas bolševiku nebuvo, bet, kaip ir daugelis kitų labai garbingų lietuvių, manė, jog su rusais-bolševikais bus galima sugyventi.

O kai rusai paspaudė, neužteko drąsos pasipriešinti ir nuriedėjo į okupanto pataikūnų eiles.”

Dalė Mečkauskienė
Fishers, Indiana

APIE MĄSTYMUS, KOPŪSTUS IR AGURKUS

Perskaičiusi gerb. A. Klimo laišką (rugpjūčio 20 d.) nustebau, kad ir aš sutinku su beveik visais laiško autoriaus suminėtais punktais ,,Kas man yra įdomiausia ‘Drauge’”. Ir man įdomi kultūra, mąstymai, apmąstymai ir homeopatijos plonybės. Ir aš jau ,,Draugą” skaitau apie 60 metų, anksčiau prenumeruotą tėvų, o dabar prenumeruoju pati. Nors A. Klimas bijo priešpaskutinio ,,Draugo” puslapio, aš visai jo nebijau. Ką gi, jei ir nuplasnosiu debesėlių link, skaityti nieko daugiau nebereiks. Galės tada ,,Drauge” būti apie mane įvairios žinutės, o man bus nei šilta, nei šalta.

Tai va, kol dar iki tų debesėlių turiu laiko, noriu pasakyti, kas nepatinka man. Jau ne kartą šeimininkių puslapyje yra siūloma apsipirkti rusiškose parduotuvėse. Nei aš žinau, kur tokios parduotuvės yra, nei jos man yra reikalingos. Anksčiau buvo siūlyta rusiškose parduotuvėse pirkti mėlynes, o dabar (rugpjūčio 20 d.) net raugintus agurkus ir kopūstus. Štai cituoju ištrauką iš rugpjūčio 20 d. straipsnio ,,Kopūstai sotina ir gydo”: ,,Geriausios raugintų kopūstų ir raugintų agurkų žinovės yra rusės moterys. To niekas negali paneigti. Tad, jei netoli jūsų yra rusų krautuvių, neabejodami šiuos gaminius pirkite ten”. Niekas negali paneigti?? Drąsiai sakau, kad nei aš, nei didelė dalis mano generacijos draugų ir pažįstamų, augusių ir mokslus ėjusių Amerikoje, apie jokius rusių moterų sugebėjimus nežino ir jais nesidomi. Kodėl tada reklamuoti Ivaną ir Svetlaną (perkeltine prasme) užmiršus, kad tokius pat puikius produktus stiklainiuose iš Lietuvos importuoja ir parduotuvėse platina ,,Food Depot International” kompanija? Taip pat ir stiklainiuose, ir statinėse jie pardavinėjami restorane ,,Smilga”. Negaliu suprasti, kodėl buvo užmiršta lietuviška produkcija, o jos vietoje peršama ir rekomenduojama rusiška.

Liūda Germanienė
Lisle, IL


KODĖL TOKS SKIRTUMAS?

Neseniai pažiūrėjau į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos tinklalapį (WWW.URM.LT). Ten paskaičiau, kad Lietuva turi 42 ambasadas užsienio valstybėse. Patikrinau, kiek užsienio valstybių turi ambasadas Vilniuje. Suskaičiavau tik 33. Kodėl toks skirtumas?

Galiu duoti du pavyzdžius: Lietuva turi savo ambasadas Izraelyje ir Šveicarijoje, tačiau tos valstybės neturi savo ambasadų Vilniuje.

Tadas Mickus
Springfield, VA

08-26-09
ATSIMINIMAI APIE ALANTOS BAŽNYČIĄ

Su dideliu malonumu perskaičiau dr. A. Kačerauskienės straipsnį („Draugas”, liepos 31 d.) apie Alantos bažnyčią, kuri mini savo 100-uosius metus. Džiaugiuosi, kad ši sukaktis buvo taip iškilmingai paminėta. Man ši bažnyčia buvo ir liko labai artima. Tai buvo mano tėvų dvaro parapijos bažnyčia. Čia, kaip tik per šv. Jokūbo atlaidus, liepos 25 d., aš su kitomis mažomis mergaitėmis barstydavau gėles, kai procesija eidavo apie bažnyčią.

Taiklus A. Pivoro knygoje bažnyčios aprašymas, o man, vaikui, ji atrodė dar nuostabesnė: stovinti ant kalno, iš toli matoma, balta, kaip nuotaka, ir ne vien graži, bet užtikrinanti, paguodžianti ir visą apylinkę globojanti. Dar iš jos sklido nuostabi vargonų muzika, giesmės, senų laikų suplikacijos, žolynų kvepėjimas.

Tik pasikeitęs jos ir miestelio pavadinimas. Dabar – Alanta. Visais laikais ji buvo žinoma kaip Alunta. Kuo pateisinti tokį pakeitimą? Gal arčiau lenkiško Owanta? Sovietų lituanistai juk turėjo kuo nors užtikrinti savo buvimą.

Rita Bagdonienė
Southbury, CT

VĖL ESAME SKAITYTOJAI

Paskaitęs apie sugaištą laiką (,,Draugas”, 2009 m. rugpjūčio 7 d.) ,,Nuomonių” skyriuje ir aš pagaliau susimąsčiau. Mano supratimu, skaityti Juozo Gailos straipsnius yra malonumas. Turiu prisipažinti, kad buvome nustoję skaityti ,,Draugą” (nes buvo pasidaręs nuobodus). Tačiau sutapimas – kažkur (rodos, Baltimore bažnyčioje) gavau dienraštį, kuriame buvo ir J. Gailos, ir R. Kriaučiūno rašiniai. Abu straipsniai patiko, ir jau vėl keletą metų esame skaitytojai. Džiaugiuosi, kad J. Gaila pajudina problemas, kurios man ir daugumai Amerikoje yra labai reikšmingos. Jei D. Kviklytei atrodo, kad ,,Draugas” yra ultradešiniųjų leidinys, tai patarčiau paskaityti ,,Amerikos lietuvį”, kurio pirmajame puslapyje rasite: ,,Kas laimėjo rankų lenkimo varžybose?”, patarimų pabuvoti ,,Oskarų” savaitėje ir panašių straipsnių. Tada vėl paimkite, pagal Jus, ,,ultradešiniųjų” leidinį, gal tada ir J. Gailos straipsniai nebus tokie erzinantys. Tarp kitko, ar pastebėjote, kad prezidento populiarumas šiuo metu labai krenta?

DIDŽIUMA SKAITYTOJŲ UŽTVIRTINA PATARIMĄ

 Dovydas Jonas Pleškys laiškų skyriuje (,,Draugas”, 2009 m. rugpjūčio 4 d.) kėlė klausimą, kad kai kurios tautybės gyventojai Lietuvoje nenori mokytis lietuvių kalbos, nors naudojasi visomis Lietuvos valstybės teikiamomis privilegijomis. Jo patarimas tokiems asmenims – išvykite iš Lietuvos, jeigu ji nemiela. Aš visiškai pritariu šiam patarimui.

D. J. Pleškys taip pat tame laiške klausė, kodėl prezidentaudamas Valdas Adamkus Lenkiją laikė „broliška tauta”, kuri praeityje Lietuvai padarė daug skriaudų. Adamkui prezidentaujant iš kultūros ministro kėdės buvo pašalintas Zigmas Zinkevičius. Besikalbėdamas su lenkų prezidentais, buvęs Lietuvos prezidentas visada patenkindavo jų reikalavimus, nieko neišgaudamas iš jų Lietuvai. Lenkai uždarinėdavo lietuvių mokyklas. Daug kas prisimena įvykį su statoma lietuvių bažnyčia, kuri lenkų buvo sudeginta. Lietuviai turėjo daug sunkumų su poeto vyskupo A. Baranausko paminklu Punske.

Ačiū D. J. Pleškiui už šio opaus klausimo iškėlimą. Lietuva turi pasirodyti kaip save gerbianti valstybė.

 Antanas Paužuolis
Chicaga, IL


08-21-09
PATIKSLINIMAS

Rugpjūčio 18 d. ,,Drauge” Edvardas Šulaitis straipsnyje ,,Ciceriečiai susitiko su naujuoju jėzuitų provincijolu kun. G. Vitkumi”, aprašė susitikimą su naujai išrinktu jėzuitų provincijolu kun. Gintaru Vitkumi, SJ.

Žurnalistas rašė, kad kun. Vitkus savaitę praleido Dainavos stovykloje vykusiose Ateitininkų studijų dienose, kur jis buvo kapelionu. Reikėtų patikslinti, kad kun. Vitkus buvo Ateitininkų sendraugių stovyklos kapelionu (stovykla vyko liepos 26 d. – rugpjūčio 2 d.), o Ateitininkų studijų dienos, tiksliau Ateitininkų studijų savaitgalis, dar neįvyko. Savaitgalis rengiamas rugsėjo 4–7 dienomis Dainavoje ir jo kapelionu bus kun. Gediminas Jankūnas. Jį rengia Šiaurės Amerikos Ateitininkų tarybos ir valdybos sudarytas ruošos komitetas. Apie studijų savaitgalio programą galima daugiau sužinoti aplankius Šiaurės Amerikos ateitininkų tinklalapį www.ateitis.org arba perskaičius pranešimus ,,Draugo” šeštadieniais leidžiamame Ateitininkų skyriuje..

Ramunė Kubiliūtė
Savaitgalio registratorė


LIETUVA MOKA VALSTYBINES PENSIJAS STRIBAMS IR KAGEBISTAMS

Labai nustebau ir pasipiktinau, kai sužinojau, kad Lietuva moka valstybines pensijas stribams ir kagebistams. Tie komunistai turėtų būti pasodinti į kalejimą arba išsiųsti į Rusiją, o pensijas tegul jiems moka Maskva, nes jie dirbo Maskvai: žudė, trėmė, kankino ir į kalėjimus sodino lietuvius.

Negi lietuviai yra tokie kvaili, kad savo priešams, kurie tiek daug padarė žalos Lietuvai, išmoka pensijas? Pagal įstatymą, tie, kurie nedirbo Lietuvai, negali gauti pensijos.

L. Stankevicius
Laval, Canada


08-20-09
KAS MAN YRA ĮDOMIAUSIA ,,DRAUGE”

1. Laiškai, nuomonės ir komentarai.
2. Visi visų aukotojų sąrašai.
3. Šeštadienio kultūros priedas.
4. Paskutinis puslapis.
5. Pirmas puslapis.
6. Apmąstymai, straipsniai, įdomybės...
7. Veiklos pranešimai – iš toliau...
8. Vedamieji ir kitos įmantrybės.
9. Skelbimai ir sportas.
10. Apmąstymai apie sveikatą.
11. Romanai, nuotykiai ir pan.
12. LB, fondų, mokyklų, draugijų, chorų veikla...

P. S. Aš „Draugą” skaitau jau 60 metų...

P. P. S. Visuomet bijau... priešpaskutinio puslapio.

Antanas Klimas
Rochester, NY


KODĖL NESIPRIEŠINOME GINKLU RUSAMS?

Įdomu paskaityti dipuko kelionę į kraštą, kur upės teka pienu, gatvės auksu grįstos ir pinigėliai žali kaip lapai ant medžio – tik netingėk, pasiskinti... (R. John Rapšys „Per Atlantą su valingu...”, „Draugas”, liepos 15 d. p. 4).

Rapšys, jo tėvelis ir generolas stebisi, kodėl buvo nepasipriešinta Rusijai, nors ir prezidentas Antanas  Smetona to norėjo. Šiandien žiūrint į tuos laikus, žinant rusų mentalitetą, galime tik džiaugtis, kad nepakėlėme ginklo prieš Stalino 70 kartų didesnę, nuskurusią armiją.

Lietuvai be šūvio pasidavus Raudonajai Rusijai tikėtasi, kad okupantas bus žmoniškas, bet to nebuvo. Vietiniai išdavikai katiušomis, raudonomis gėlėmis, bučiniais sutiko okupantus. To niekas nesitikėjo, tai parodė, kokį didelį pogrindį Stalinas buvo sukūręs Lietuvoje. Komunistai, atskraidinti iš Rusijos, tuoj pradėjo areštus, kalinimus, trėmimus vietinių išdavikų padedami. Nedelsiant buvo sudarinėjami nepatikimų valdininkų, mokytojų ir kitų tarnautojų sąrašai kiekviename mieste, miestelyje ir kaime. Okupacijos vienerių metų sukaktuves raudonasis okupantas priminė masiniais areštais ir trėmimais... Karui prasidėjus – žudynėmis 1941 metų birželyje. Prisiminkime Rainius.

Dabar galime rimtai ir atidžiai surinkę tų žiaurių okupacijos laikų duomenis susimąstyti – ką raudonieji ir jų kolaborantai būtų darę Lietuvoje mums pasipriešinus? Baisu ir pagalvoti. Mes vieni nebūtume atsilaikę daugiau kaip keletą dienų, niekas mums nebūtų padėjęs ar užtaręs. Žinome iš mūsų liūdnos istorijos, iš Suomijos, kuri stojo gintis ir tik su vokiečių karininkų patarėjais atsilaikė keletą mėnesių.

Pasidomėkite, kaip rusai žudė Nemersdorf kaimo gyventojus. Buvome vienui vieni tada, dabar ir per amžius. Amerika niekad net pirštu ar žodeliu neužstojo, o pasakymas „nepripažįstame rusų okupacijos” buvo tik tuščias juokas.

Protingai buvo pasielgta nesipriešinant okupantui, o pasipriešinus gal ir Rapšio straipsnio nebūtų buvę „Drauge”.

Algis Virvytis
Boston, MA
 

08-19-09
APIE PAPILĖ– TIKSLIAU

Š. m. liepos 25 d. ,,Draugo” „Įvairenybėse” perskaičiau straipsnelį „Jūros periodo parkas Papilėje”. Norėčiau patikslinti ir papildyti.

Ne Dionizas Poška, bet Simonas Daukantas tyrinėjo Ventą, nes jis čia gyveno. S. Daukantas žinomas kaip istorikas, rašytojas, švietėjas, bet užmiršti jo, kaip gamtos tyrinėtojo, nuopelnai Lietuvai. Tik papilėniškiai žinojo, kad Ventos vaga – tai jūros dugnas.

S. Daukanto atradimas buvo pakartotas po Atgimimo, kai ant Ventos (už švediškus pinigus) buvo statomos nedidelės hidroelektrinės. Venta giliai įsirėžusi, ne bet kur pastatysi. Ši vieta (Papartynė) buvo tinkama, čia tebėra apleistas vandens malūnas, buvo tiltas, yra geras privažiavimas. Statant užtvanką, buldozeris stumdė kranto gruntą. Taip netyčia buvo atrasta ši atodanga.

Papilės seniūnija planavo sutvarkyti poilsiavietę. Tuo tikslu siūlė mums (pusvelčiui) parduoti pakrantę. Vėliau vienas vokietis lietuvaičio vardu norėjo nupirkti ne tik pakrantę, bet ir visą žemę ir sodybą. Jis sakė: „Kiek prašys, tiek mokėk.  Šita žemė bus neįkainojama.” Tikriausia ir vokietis žinojo, kad tokios atodangos tik dvi Europoje.

Čia nėra nei laiptų, nei apžvalgos aikštelės, „grįstos akmenimis su smėlio užpildu”, nei (juo labiau) senų medžių pavėsio, nes atodanga – tai plynė.

Tiesa, šalia atodangos yra smėlis labai tinkamas užpildui, toks pats kaip Palangos smėlis. Sovietmetyje jį pradėjo naudoti statyboms. Staiga atkasė žmonių kaulus. Tai švedų karo metu (1630 m.) žuvusių švedų palaikai. Dabar kapavietė apaugusi medeliais ir krūmokšniais. Netoliese buvo švedų štabas. Patogi vieta orientacijai, sudarant žemėlapį, nes čia įteka upeliukas Gamė.

Nėra laiptų, jų ir nereikia. Bet yra dėl užtvankos smarkiai padidėjusi maudyklė, ji vilioja karštą dieną atsigaivinti, yra laužavietės, pavėsinė.

Mūsų Papartynė nuostabiausia būna pavasariais, kai Venta ūždama ir šniokšdama krenta nuo užtvankos.

Danutė Januškienė
Westmont, IL


,,Tautos giesmė” ar himnas?

Jau ne pirmą kartą skaitau straipsnius, kur vienam sakinyje minima ,,Tautos giesmė”, o kitame ,,himnas”. Suprantu, kad rašoma apie Lietuvos himną. Neišmanau kur, kaip ir kada minimas vienas ar kitas pavadinimas.

 Susigaudau, kad a. a. Vincas Kudirka pavadino savo kūrinį ,,Tautos giesme”. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę 1918 metais ,,Tautos giesmė” tapo Lietuvos Respublikos himnu.
Esu gimęs Lietuvoje prieš II pasaulinį karą, kada reikėjo himną užklijuoti vadovėliuose ir buvo uždrausta jį giedoti.

Gal kas nors iš skaitytojų ar ,,profesorių” galėtų visiems paaiškinti, kada vartoti ,,Tautos giesmė”, kada himnas.
 
Kęstutis Ječius
Villa Park, IL


ISTORIJOS, KULTŪROS METRAŠTIS – PAMINKLAS

Perskaičius ir susipažinus su Vilniuje 2009 m. UAB „Baltijos kopija” išleista solidžia 523 puslapių knyga „‘Draugui’” – 100. Už Tikėjimą ir lietuvybę”, kilo kelios mintys. Tai tikrai gražiai parašyta ir išleista knyga, tarsi spausdintas istorijos, kultūros spalvotas metraštis-paminklas apie  Amerikos lietuvius ir jų kovą dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės, išskirtinai aprašant dienraštį „Draugas”, jau sulaukusį 100 metų, kurį leidžia Lietuvių katalikų spaudos draugija.

„Draugas” – tai vienas iš Amerikos lietuvių spaudos leidinių, ideologinių ginklų, svariai prisidėjusių prie Sovietų Sąjungos subyrėjimo ir pagaliau žlugimo. Tegu kalba buvusių Lietuvos TSR čekistų užrašyti žodžiai. Cituoju iš TSRS KGB mokyklos generolo majoro G. K. Vaigausko vadovėlio, skirto čekistams praktikams apie Lietuvių nacionalistų kenkėjišką veiklą ir kovą su ja (p. 18):

„Klerikalinė lietuvių emigrantų viršūnėlė vadovauja įtakingiausiems emigrantų laikraščiams –‘Draugas’, ‘Darbininkas’, ‘Tėviškės žiburiai’ (...). Svarbiausias jų tikslas – Tarybų Sąjungos susilpninimas, Tarybinės santvarkos ardymas iš vidaus, tarybinio gyvenimo būdo diskreditacija Lietuvoje.”
Valio „Draugui”, laimėjusiam įnirtingą ideologinę kovą su sovietais. Todėl galime didžiuotis ir išleistąja knyga „‘Draugui’ – 100. Už Tikėjimą ir Lietuvybę”, įamžinusią tos kovos už Tikėjimą ir Lietuvybę akimirkas. Todėl pagarba ir dėkingumas tiems visiems lietuviams, kurių veidai, pavardės, vardai bei nuotraukos kartu su tos kovos istorine eiga, straipsnių ištraukomis ar atsiminimais surinkta ir įdėta šion knygon. Pagarba ir dėkingumas straipsnių autoriams, bendradarbiams, kas redagavo ir dabar redaguoja „Draugą”, jį platina ir skaito.

Valio, šios knygos sudarytojai Marijai Bareikaitei-Remienei, redaktorei Audronei Viktorijai Škiudaitei!

Povilas Vaičekauskas
Čikaga, IL

08-18-09
PAGARBA IR PAGERBIMAS

Parapijos klebonas rengėsi išeiti į pensiją. Naujai paskirtas klebonas, matydamas, kaip žmonės myli ir gerbia savo buvusį kleboną, grupei parapijiečių pasakė: „Jūs dabar turėsite mane taip mylėti ir gerbti, kaip savo buvusį kleboną”. Šalia stovėjęs parapijos komiteto narys atsakė, kad parapijiečių pagarbą ir meilę jis pats savo darbais turės užsitarnauti.

Lietuvių Fondas dvi kadencijas baigusiam prez. Valdui Adamkui ruošia pagerbimo ir padėkos pokylį. Išeivijos nuomonė apie  Adamkų nėra vieninga. Vieniems jis yra vertas padėkos ir pagarbos, kiti tuo abejoja. Jis buvo šventadieniškas prezidentas. Jam patiko susitikinėti ir pasikalbėti su sau lygiais kitų kraštų vadovais, o darbas, kuris pakeltų krašto žmonių gerovę, buvo paliktas kitiems.

Adamkus nepraleido nė vieno Santaros-Šviesos suvažiavimo, vykusio Lietuvoje, bet neatsilankė nė viename buvusių kalinių-tremtinių sąskrydyje Ariogaloje. Jis daug kartų yra pagerbęs ir apdovanojęs žydų gelbėtojus, bet neteko girdėti, kad būtų apdovanojęs asmenis, slėpusius partizanus. Daug kartų garsiai kalbėjo, kad yra tik viena Lietuva, bet, prisiminus, kad jis nerado laiko pagerbti tūkstančius suvažiavusių buvusių kalinių ir tremtinių Ariogaloje, pagarba jam kažkaip nublunka, išgaruoja.

Įdomu būtų įvertinti V. Adamkaus prezidentavimą, palyginus jį su Vasario 16-os Lietuvos prezidentais – A. Smetona, A. Stulginskiu ir K. Griniumi.

Jeronimas Tamkutonis
Chicago, IL


AČIŪ UŽ ,,DRAUGO” ŠIMTMEČIO KNYGĄ

Neseniai gavau knygą „‘Draugui’ ” – 100. Už tikėjimą ir lietuvybę”. Ji svari visais atžvilgiais: ir turiniu, ir apimtimi. Labai malonu vartyti ją, žiūrėti nuotraukas, skaityti straipsnius.  Bet dar tik dalį perskaičiau ir tik tuos – apie pažįstamus „Draugo” žmones, kurie jį leido ir leidžia, redagavo ir redaguoja, rūpinosi ir rūpinasi visapusiškai juo.

Man ta knyga – tai puikūs „Draugo” nueito kelio metmenys.

Manau, kad knyga bus svarbi tyrinėtojams ateityje, kurie norės plačiau ar labai plačiai aprašyti įvairius šimtą metų ėjusio (ir tiek einančio) „Draugo” dienraščio aspektus.

O knygos rengėjai Marijai Remienei ir jos redaktorei bei daugumos straipsnių autorei Audronei Škiudaitei mano, ir tikiuosi, visų, kurie knygą įsigis, gili padėka už jų įdėtą ilgą nenuilstamą darbą.

Gyvuokite! Ir sėkmės žengiant į antrąjį šimtmetį.

Aldona Šmulkštienė
Čikaga, IL


08-12-09
APIE B. NAINIO ĮSPŪDŽIUSA IŠ LIETUVOS

Bronius Nainys straipsnyje „Po šešių savaičių tėvynėje” (,,Draugas”, 2009 m. liepos 24 d.) aprašo savo įspūdžius iš Lietuvos. Jis pastebi Lietuvos žmonių susirūpinimą dėl blogos ekonominės padėties, klausia, kas dėl to yra kaltas. Jų pačių atsakymas: Prezidentas, Seimas ir Vyriausybė. Reikia tik pagalvoti, kas tas valdžias išrinko? Tie patys tėvynainiai, kurie dabar kalba apie šią blogą ekonomiką. Gal pirmiausia reikėtų klausti, kaip iš šios bėdos išbristi ir ką daryti, kad tas nepasikartotų. Po to surasti kaltininkus ir juos nubausti, jei tai būtų įrodyta ir dokumentuota. Žmonių skatinama, valdžia turėtų išleisti naujus įstatymus, kad tas daugiau nebeįvyktų.

Paminėtos Pakso, Uspaskicho ir Valinsko pavardės bei „gelbėtojas” prezidentas Valdas Adamkus. Netikėtina, kad vienas prez. Adamkus būtų nualinęs ir į krizę įgrūdęs mūsų valstybę. Kodėl nepaminėta Brazausko pavardė, negi jis buvo toks puikus prezidentas? Bet suprantu, tie komentarai nėra gerb. Nainio, jie yra lietuvių, su kuriais Nainys bendravo šešias savaites.

Tokiu pat atveju Amerikoje už dabartinę Amerikos krizę atsakingas turėtų būti tik vienas prezidentas G. W. Bush? Dabartinė ekonominė krizė klesti visame pasaulyje. Kur rasti kaltę: lengvai prieinami dideli paskolų kiekiai; pinigų investavimas į blogas, neapgalvotas, nepatikrintas akcijas bei rinkas; namų pirkimai, neturint nors 20 proc. įnašo bei nepatikrinto uždarbio. Net nebuvo manyta, kad vieną dieną toks išlaidus gyvenimas baigsis. Štai matome, kas pasidarė Amerikoje, tik vieni kinai šypsosi.  Bet ir jie nebenori daugiau skolinti pinigų Amerikai. Lietuva dabar yra toje pat padėtyje.

Nesuprantu, kodėl Nainys nepatenkintas naujai išrinkta prezidente D. Grybauskaite, kodėl, jo nuomone, ji netinkama būti Lietuvos Prezidente? Norėčiau apie tai išgirsti. Tikiu, apie tai norėtų sužinoti daug lietuvių Lietuvoje bei visam pasaulyje. D. Grybauskaitės priesaika buvo liepos 12 d. Nainio rašinys išspausdintas liepos 24 d. Taigi, manau, kad jo nuomonė jau buvo seniai suformuota. Cituoju Nainio vieną sakinį: ,,O ar ne naujo ‘gelbėtojo’ ieškodami, žaibo greitumu tik per vieną ratą į prezidento kėdę įsodino ir Lietuvoj pirmą moterį – merginą Dalią Grybauskaitę?” Atrodytų, Nainys neturi pagarbos Lietuvos prezidentei. Dėl ko, ar kad ji yra moteris, ar mergina, ar Grybauskaitė? O kad per vieną ratą ją žmonės išrinko, tai reiškia, kad balsuotojai nerado kito kandidato, net ir panašaus, už kurį norėjo balsuoti. Kiek atsimenu, buvo rašyta, kad D. Grybauskaitei teko 68 proc. visų balsų. Leiskime prezidentei padirbėti nors pusę metų, tada, tikiu, bus galima rasti ir pliusų, ir minusų Jos darbe ir tada apie tai diskutuoti.

Pažvelkim į Amerikos prez. B. Obama 6 mėnesių atliktą darbą. Kaip Nainys apibūdintų šį naują prezidentą? Jį tauta išrinko 52/48 balsų santykiu, gaila, kad po tokio trumpo laikotarpio, jei įvyktų balsavimas, tie procentai pasikeistų atvirkščiai. Prezidentų rinkimus demokratinėse santvarkose leiskime apspręsti balsuotojams, nesvarbu, kokia būtų priešrinkiminė propaganda – pasyvi ar nepasyvi, išvystyta paveikti piliečius.

Bronius Satkunas
Richmond, Virginia


VILNIUS ŠOKA, O KAIMAS RAUDA

Šią vasarą lietuvaičiai iš visų pasaulio kampų dideliais srautais lėkė į didžiausius atlaidus Vilniuje: 1000 metų; 100 metų; sportas; dainų šventė; PLB seimas ir pan.

Vilnius blizga, žiba, tviska... O Lietuvos kaimas – užmirštas, pragertas, apleistas – rauda ir verkia...
Nė vienoje kalboje, nė vienam pamoksle nebuvo paminėtas mirštantis Lietuvos lopšys – kaimas.
Brazdžionis kadaise rašė:

„Tėviškės liūdnas atšlaimas,
O buvo ten buvo gražu”. Amen.

Antanas Klimas
Rochester, NY


ŽMOGUI LENGVA SUKLUPTI

Senas mūsų senolių priežodis sako, kad ir arklys su keturiomis kojomis suklumpa, o žmogus, turėdamas dvi kojas, gali net dažniau suklupti.

Petro Petručio pastaba, išspausdinta „Drauge” apie poetų „atranką”, nustebino daugelį skaitytojų. Jo sakymas, kad tai yra kultūros nuosmukis ir logikos stoka – yra neteisingas. Poezija yra menas, tarnaujantis žmogui ir Dievui, o jos kūrėjai – Dievo apdovanoti talentai. Kultūros – vienu ir dviem sakiniais – neįmanoma apibūdinti, o logika yra išminties mokslas ir šiuo žodžiu lengvai švaistytis negalima. Taigi (kad ir norėtumėm) – nepykime. Žmogus turi tik dvi kojas – jam lengva suklupti.

Algimantas Juškys
Chicago, IL


SUDARKYTA LIETUVIŲ KALBA

Atsiverčiau romaną „Kamilė nori mirti”. Kiek daug jame radau žodžių, kurių nesu girdėjęs, nesupratau, ką jie reiškia.

Nežinau, ar yra naujų žodžių žodynas. Keliavau po Lietuvą ir tiek daug verslų pavadinimų negalėjau suprasti. Štai ant lango krautuvės užrašyta „Bakalėja”. Kadangi buvo uždaryta, taip ir nesužinojau, ką jie ten parduoda. Štai skelbimas kviečiantis į „Šou”. Esu kanadietis, tai tą žodį supratau.

Gaila, kad tokia graži mūsų kalba ir mes stengiamės ją pakeisti. Spaudoje daug rašoma apie mūsų rašybą, bet niekas nekreipia dėmesio į tai. Jei norime būti geri lietuviai, stenkimės ir taisyklingai lietuviškai kalbėti.

Stasys Prakapas
Toronto, Canada

08-07-09
VERTAS PAGARBOS – NE PAJUOKOS

Man dar nemačius pereitos savaitės savaitraščio ,,Langas” numerio, jau iš kitų žmonių sužinojau apie jame pasirodžiusį straipsnį apie Paulių Strolią. Sekmadienį pasiėmiau tą laikraštį ir, žinoma, į akis krito pirmame puslapyje didžiausia pusplikio Pauliaus Strolios nuotrauka su didžiausiu pavadinimu, kad jam jau nereikės ,,Viagra”. Užteko vien nuotraukos ir pavadinimo, kad susidaryčiau neigiamą įspūdį apie straipsnį ir patį P. Strolią. Tik namo grįžusi, perskaičiusi straipsnį, supratau, kad straipsnio autorė, žurnalistė Monika Bončkutė rimtą ir gerą dalyką pavertė pajuoka.

Norėtųsi pasveikinti P. Strolią už norą informuoti kitus žmones apie sveiką dietą, apie jos rezultatus. Tik labai gaila, kad jo geras noras žurnalistės buvo iškraipytas. Suprantu, kad jo pasisakymas apie ,,Viagra” tebuvo noras pasakyti, kad dėl jo dietos jis tvirtai ir vyriškai jaučiasi. Visa bėda, kad žurnalistė savo straipsniu bandė suklaidinti skaitytoją.

Mano patarimas M. Bončkutei – ką darai, daryk gerai! Savo ruožtu sveikinu Paulių už jo tvirtą valią, už teisingą gyvenimo būdo pasirinkimą.

Nijolė Nausėdienė
Homer Glen, IL
 
GAILA SUGAIŠTO LAIKO

Man gaila sugaišto laiko, perskaičius Juozo Gailos apmąstymus ,,Apie dainininką ir prezidentą”, išspausdintus ,,Draugo” šeštadienio, rugpjūčio 1 d. laidoje, kur jis bando sutapatinti Hitlerio ir Stalino garbinimo kultus su Prezidento Obama šiuometiniu populiarumu. Pamačiusi, kiek vietos gerb. Gailos straipsniui duota ir kad net speciali nuotrauka jam parengta, galvoju, ar aš čia prenumeruoju dienraštį, kuris stengiasi išlaikyti tam tikrą nešališkumą, ar kokį nors ultradešiniųjų leidinį?

Danguolė Kviklytė
Čikaga, IL

08-04-09
GYDYTOJAI TURĖTŲ TURĖTI PLATESNĮ IŠSILAVINIMĄ

Ačiū dr. Andriui Kudirkai už patarimus pacientams, kaip geriau bendrauti su gydytojais (,,Draugas”, 2009 m. liepos 28 d.). Jis nurodo keletą problemų, kurios gali iškilti tame bendravime. Noriu pridėti dar vieną problemą prie dr. Kudirkos suminėtų. Per dažnai gydytojai ir seselės kalba su pacientais taip, lyg pastarieji būtų kvaili ir nieko nežinotų. Paciento neišklauso ar numoja ranka, kai jis ar ji klausia klausimą ar pamini kokią nors bėdą.

Yra patariama rimtai susirgusiam pacientui turėti savo atstovą (ang. advocate), kuris prižiūrėtų pacientą ir jo reikalus. Tarsi priėjome prie to, kad pacientus turime ginti nuo gydytojų. Amerikiečiai turi terminą ,,bedside manner”, kuriuo nurodo gydytojo bendravimą su pacientu, kaip jis kalba, išklauso, reaguoja. Kiekvienas iš mūsų esame patyrę, kad gydytojai ir seselės taip nesielgia. Suprantu laiko stoką, lankantis pas gydytoją, bet sveikatos darbuotojai vis tiek turi žmogiškai elgtis. Pamirštame, kad pacientas samdo gydytoją. Gydytojas dirba pacientui, o ne atvirkščiai.

Dauguma gydytojų neturi plataus mokslinio išsilavinimo. Jie studijuoja biologiją bakalauro laipsniui gauti ir dar ketverius metus mediciną. Be to, dauguma medicinos mokyklų studentams nesuteikia pažymių, o tik nurodo, ar išlaikė jie lankytą kursą, ar ne. Tai skiriasi nuo kitų daktaro lygio mokslo programų. Patariu, kad gydytojai išeitų plačius mokslus bakalauro programoje, įskaitant istoriją, filosofiją, literatūrą, sociologiją ir t.t. Tokiu būdu taip tikrai apsišvietęs žmogus gali semtis techninių medicinos žinių. Prisiminkime, kad mokslinis išsilavinimas ir pažinimas yra du skirtingi dalykai. Mano geriausias gydytojas turėjo lingvistikos bakalauro laipsnį, jis buvo asmuo, kuris ne tik išmanė mediciną, bet ir suvokė platųjį pasaulį ir žmogaus esmę jame.

Robertas Vitas, Ph.D.
Aurora, IL

KILNUS BENDRADARBIAVIMAS

,,Draugo” laiškų skyriuje š. m. liepos 24 d. Romualdo Kriaučiūno antraštė ,,Ačiū Dievui, kad turime ‘Amerikos lietuvį’” pasako daug, man – viską, apie jos autorių ir bendrai apie dabartinę ,,Draugo” redakciją. Antraštėje atsispindi gerb. Romualdo krikščioniškumu pagrįsta tauri asmenybė, kolegiškai išsakanti savaitraščiui ,,Amerikos lietuvis” padėką už jame išspausdintą taip pat ir ,,Draugo” bendradarbio, žurnalisto Edvardo Šulaičio straipsnį ,,’Draugas’ – seniausias leidžiamas lietuviškas laikraštis.”

Į akis krentanti, kito įnašą pažyminti antraštė, nevengianti teigiamai įvertinti savo jaunesnįjį ,,konkurentą”, byloja apie ,,Draugo” kilnų mostą bei pasitikėjimą savimi. O ,,Amerikos lietuviui”, parašius apie šimtametį ,,Draugą”, irgi nėra be naudos: jis gali iš pateiktos išsamios ,,Draugo” istorinės apžvalgos pasimokyti, kaip įmanoma, einant tiesiu keliu, sulaukti garbaus amžiaus.

Leonidas Ragas
Itasca, IL

LENKAI IR KITI ,,DRAUGAI”

Esu tos nuomonės, jog lenkams Lietuvoje lietuviška kultūra, ypatingai kalba, yra visiškai nepriimtina. Jei lenkams ir kitiems gyvenantiems Lietuvoje lietuvinimas toks bjaurus, jiems yra lengva išeitis – kraustytis!

Nesuprantu, kodėl Valdas Adamkus mano, jog Lenkija yra „broliška tauta”. Man Lenkija yra mūsų istorinis priešas.

Mūsų istoriniai santykiai su slavais ir kitais svetimtaučiais yra labai labai liūdni, tad Lietuva – lietuviams ir tiems, kurie Lietuvą myli! Mums, lietuviams, visada reikia atminti, jog turime tik vieną tikrą draugą – lietuvį!

Dovydas Jonas Pleškys
Miami, FL


07-31-09
JAV IR KANADOS LB IX DAINŲ ŠVENTĖS SEMINARĄ PASITINKANT

Taip malonu buvo matyti „Drauge” mūsų lietuviškos chorinės veiklos Amerikoje puoselėtojų – Dariaus Polikaičio ir Ritos Kliorienės – nuotrauką, abu besišypsančius priešais didžiulį Dainų šventės chorą Lietuvoje. Po nuotrauka pažymėta, kad jie ilgai negaus ilsėtis, nes rugpjūčio 20–23 dienomis Dainavos stovykloje (Manchester, Michigan) įvyks pasiruošimo IX dainų šventei Toronte seminaras, kurį vesianti R. Kliorienė.

Nereikia nė aiškinti, kad į Pasaulio lietuvių dainų šventes Lietuvoje ne visi galime nuvažiuoti. Vienų amžius, kitų sveikata nebeleidžia, o kiti, ypač jaunesnės gausios šeimos, ne visada išgali. Jei mes per tiek metų turime darniai organizuotą Lietuvių Bendruomenę, po visą Ameriką ir Kanadą veiklias lituanistines mokyklas, kas metai išleidžiame būrius abiturientų – susipratusių jaunų lietuvių, tai mes daugumą jų prarandame, jei neįjungiame į savąsias Dainų šventes. Dalyvauti Tautinių šokių šventėse irgi svarbu, bet dainoje svarbią vietą užima taisyklingai sukirčiuotas lietuviškas žodis. Chore, kur daugiau yra vyresnių choristų, yra lengviau palaikyti ir tarpusavy gyvą lietuvišką žodį. Nebeturime tarp gyvųjų Budriūnų, Mikulskių, Sodeikų, Armonų, Gailevičių ar Verikaičių. Gražu, kad su jais nepasibaigė mūsų chorinė veikla.

Kai susirinksite savo seminarui, norėtųsi Jūsų prašyti, kad rastumėt laiko išsirinkti Valdybą nuo 1934 m. gyvavusiai Šiaurės Amerikos lietuvių muzikos sąjungai. Neatsitiktinai pasirinktas žodis „muzikos”, nes tada Sąjungai mielai priklauso ir choristai ar kitokį muzikinį darbą dirbantys ar palaikantys lietuviai.

Visi švenčiame Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Buvo lietuvių tauta gyva gerokai prieš Mindaugo laikus, bet su didesniu pasididžiavimu minime Mindaugą, sujungusį lietuvius į valstybę. Panašiai reikėtų pažiūrėti ir į mūsų muzikinę veiklą. Daugelis esame savarankiški ir sėkmingi. Bet susikalbėjimas vienų su kitais ir bendravimas liudija didesnį socialumą. Drįstu pakartoti, kad JAV LB taryba įpareigojo JAV LB Krašto valdybą įsteigti nuolatinį Dainų šventės rengimo komitetą, analogišką Lietuvių tautinių šokių institutui, susidedantį iš 3 JAV LB Krašto valdybos skirtų asmenų ir 2 mūsų – Šiaurės Amerikos lietuvių muzikos sąjungos – atstovų, jiems pavedant spręsti dainų švenčių organizavimo ir finansavimo reikalus. Toks komitetas užtikrintų mūsų dainų švenčių tęstinumą ir ateity, kai užjūrio lietuviai džiaugsis su naujomis priaugančiomis kartomis X, XI ir, Duok Dieve, kitomis dainų šventėmis. Tai paguostų ne tik tėvų širdis, bet ir daugybės lituanistinių mokyklų dainavimo mokytojų, kurie jaunime sužadino meilę lietuviškai dainai.

Tad Muzikos sąjungai nevalia užsidaryti, malonėkite išsirinkti naują Valdybą ir rasti atstovų visur, kur tiktai reiks palaikyti gyvą muzikinę lietuvybę. Po šio seminaro gali kitos progos tokiems rinkimams ilgai nebepasitaikyti.

Faustas Strolia
Oak Forest, IL


MELAS NEPUOŠIA RIMTO SPORTO VEIKĖJO

Praėjusios savaitės lietuvių spaudoje JAV perskaičiau New York LAK pirmininko laišką (,,Draugas”, liepos 24 d.), kuriame jis reiškia nepasitenkinimą mano, kaip ŠALFASS Rytų pakrantės vadovo, pasirodymu 2009 m. birželį Vilniuje vykusiose VIII Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse.

Gerb. Stasys Kavaliauskas, gerai su savo vadovaujamos komandos jaunaisiais krepšininkais neišsiaiškinęs jo laiške minimo įvykio aplinkybių, viešai mane šmeižia.

Visų pirma, dar prieš varžybas Lietuvoje aš jam siūliau sudaryti JAV Rytų pakrantės vyrų krepšinio rinktinę, kuri galėtų deramai atstovauti Amerikai šiose žaidynėse. Deja, Stanislovas, prisirinkęs nemažai koledžų žaidėjų ir pridėjęs kelis jaunus LAK krepšininkus, įsigeidė nusivežti dvi NY LAK komandas, su kuriomis nesugebėjo susitvarkyti. Užuot, PLSŽ metu gyvenęs kartu su krepšininkais Amerikos lietuviams skirtame viešbutyje, jis nusprendė apsistoti pas savo giminaičius. Tad jo jaunimas liko be kontrolės ir šiek tiek pasilinksmino, o kitos dienos ankstyvą rytą nesugebėjo nuvykti į varžybas. Šių jaunuolių aš nekviečiau kažkur baliavoti, tuo labiau negirdžiau.

Mano moterų komandos žaidėjos, pasiilgusios lietuviško bendravimo, pačios pasikvietė New York komandos jaunimą pas save. Alumi jų aš taip pat nevaišinau, bet po pirmos sėkmingos dienos žaidynėse, kuomet JAV moterys sutriuškino Australijos ir Lietuvos senjorių komandas, mūsų merginos nutarė truputį atsipalaiduoti. Jokiu būdu neteisinu savo krepšininkių, tik konstatuoju faktą, kad net ir pavakarojusios jos sugebėjo laimėti Pasaulio lietuvių sporto žaidynių auksą.

Žilvinas Bublis
ŠALFASS Rytų apygardos vadovas

07-30-09
OFICIALUS ATSKRIDUSIŲ KELIAUTOJŲ APIPLĖŠIMAS VILNIUJE

Nusileidus Vilniaus oro uoste, nedaug žinantis apie transportą keliautojas, niekieno nesutiktas, turi pasikliauti taksi. Jokios viešos informacijos, kaip nusidanginti, sakykime, į Vilniaus centrą, nėra. Įsėdus į ten laukiantį taksi, įvyksta pirmas gana grubus, bet oficialus, Vilniaus miesto sankcionuotas atvykusiojo apiplėšimas.

Normalūs Vilniuje važinėjantys taksi kainuoja 2 litus už įlipimą ir 1 Lt 25 centus už kiekviena nuvažiuotą kilometrą. Tad kelionė iš Vilniaus oro uosto iki Katedos aikštės kaštuoja apie 18 litų. Tai suprantama, priimtina kaina net ir kitų didžiųjų oro uostų mastu už 12–13 km nuvežimą. Tačiau Viniaus oro uosto taksi vairuotojai tos formulės nesilaiko. Pagal susitarimą su Vilniaus miesto administracija, oro uoste laukiantys taksi vairuotojai dirba tam tikrai firmai ir turi vežimo monopolį. Kitį firmų taksistams ten uždrausta laukti atvykstančių, nebent jie yra specialiai iškviečiami telefonu atvykstančiųjų paimti. Pasinaudojus ten laukiančio monopolinės firmos taksisto paslaugomis, kelionė iki Katedros aikštes kaštuoja net 53 litus, arba apie 4 litus už nuvažiuotą kilometrą (arba beveik 3 dol. už nuvažiuotą mylią).

Iš pokalbio su LNT televizijos žurnalistu sužinojau, jog monopolinis, kontroliuojamas transportas Vilniaus oro uoste yra labai pelningas kai kuriems Vilniaus miesto valdybos viršininkams ir, aišku, pačiai firmai. Suprantama, Vilniaus miestas gali reguliuoti transporto kainas savo nuožiūra. Tačiau kokį pirmą įspūdį apie Vilnių palieka informacijos stoka oro uoste ir apiplėšiančių kainų patirtis, palieku spręsti tiems Vilniaus miesto vadovams, kurie bando sostinės įvaizdį gerinti.

Dar blogiau, kad beveik visuose taksi susiduri su garsiai ausį rėžiančia rusiška muzika ir stipriu, rusišku akcentu kalbančiais vairuotojais, kurie atvykusiam palieka įspūdį, jog pateko į kažkokį Rusijos provincijos miestą. Su manim atvykusi dukra, jau važiuojant taksi, net paklausė, ar mes tikrai esame Vilniuje.

Siūlyčiau visiems atvykstantiems į Vilniaus oro uostą nesinaudoti ten laukiančiais taksi, o paprastai telefonu išsikviesti taksi, kuris atvyksta iškvietėjo paimti po kelių minučių. Apgailestauju, kad neužsirašiau daugiau Vilniuje veikiančių taksi firmų telefonų, bet vienas įstrigo mano atmintin, tai 233-33-33, skambinant paprastu telefonu arba 1818 mobiliu.

Dr. Stasys Bačkaitis
Great Falls, VA


LIETUVOS VARDAS PAMINĖTAS DAR ANKSČIAU?

Lotyniškai parašytuose Kvedlingburgo metraščiuose (Annales Quedlinburgenses) duodoma informacija apie 1009 metais nužudytą arkivyskupą Bruno in confinio Rusciæ et Lituæ. Tai reiškia Rusijos ir Lietuvos paribiuose. Iki šiol tai seniausias Lietuvos vardo paminėjimas.

Petro Joniko ,,Lietuvių kalbos istorija” pasirodė 1952 metais Čikagoje. Šis veikalas pateikia daug įdomios medžiagos apie lietuvių kalbos istoriją nuo priešistorinių laikų iki XX amžiaus vidurio. Apie Lietuvos vardą Jonikas rašo: ,,Pirmą kartą lietuvių vardą pamini vienas Karolio Didžiojo (768–814) žvalgas. Mat, kurdamas imperiją, Karolis Didysis norėjo žinoti, kokios tautos gyvena Europoje ir kokios jų jėgos. Tad jo agentai ir sužinojo, kad už slavų gyvena lietuviai” (47).

Man nepavyko patikrinti šios Joniko informacijos. Būtų labai svarbu sužinoti, ar Jonikas turėjo konkretų šaltinį. Gaila, kad iki šiol tai tik gryna spekuliacija. Zinkevičius (,,Lietuvių kalbos istorija”, II tomas, p. 7) apie Joniko nuomonę rašo: „Gal koks nesusipratimas?”

Alfred Bammesberger 
Vokietija

LIETUVIŲ PARAPIJOS

Labai liūdna yra girdėti, kad Amerikoje viena po kitos uždaromos lietuviškos parapijos, kurios buvo pastatytos sunkiai uždirbtais lietuvių pinigais. Amerikos vyskupai atlieka juodą darbą, o Lietuvos bažnyčios vadovybė tyli ir neprotestuoja.
                  
L. Stankevičius
Laval, Kanada 

07-29-09
,,DRAUGO” ILGESYS

Jau ne kartą žaviuosi „Draugo” kultūriniu priedu, redaguojamu Renatos Šerelytės. Liepos 18 d. – dvasią keliantis. Malonu, kai asmenys randa taiklių žodžių teigiamai įvertinti „Draugo” šimtmetinį jubiliejų, prisimenant vieną iš redaktorių – Leonardą Šimutį ir visus, „rėmusius, rašiusius, dirbusius, negailėjusius savo talento, valandų, nei poilsio minučių” (mintys iš LR Prezidento Valdo Adamkaus kalbos).

Ypatingai žavėjo mane ištraukos iš knygos „Išsiduosi. Balsu.” Gaila, kad pridėtoj nuotraukoj nepažymėta moters tapatybė, tik kas ją nufotografavo, ir ar Vanda Juknaitė buvo tos knygos autorė, ar ištraukų iš to paties pavadinimo knygos sudarytoja. Kaip džiugu, kad atsiranda tokių pasišventėlių, kurie atidaro dienos centrus, nakvynės namus, net vasaros stovyklas Lietuvos gatvės vaikams, prie jų prisitaikydami – „pradėję gyventi naktimis, o miegoti dienomis, eidavę gulti rytui auštant, praleidę naktį prie laužo ugnies”.

Nuostabaus lietuvių tautos pasiaukojimo kupinas ir inspiruojantis O. Ališytės-Šulaitienės straipsnis apie „knygnešių ir daraktorių gadynę”. Dienraščio priede tiesiai pripažįstami ir atiduodami priklausantys kreditai dailininkei-mecenatei Magdalenai Stankūnei. Aldonos Žemaitytės rašinys apie menotyrininkės Vidos Mažrimienės naujo meno albumo pristatymą teigiamai patraukia savo pasirinkta antrašte: ,,Knyga, surinkusi draugėn ‘bangas’.”

Gerokai įžvalgus meno kritiko, Bostono universiteto prof. Stasio Goštauto straipsnis apie A. Ponchielli operą „I Lituani” (lietuviai). Informacinis Prano Visvydo straipsnis apie Irenos Raulinaitytės grafikos parodą Glendale miesto Brand Library galerijoje. Gerai ir kad Raimundas Lapas meta žvilgsnį į naujai pasirodžiusią knygą „Lietuvių kultūros paveldas Amerikoje”. Gerai, kad pristatomi jos trūkumai, tik kiek gaila, kad pasirinkta forma pasižymi įžūlumu, kiek temdydama žavesį šimtamečiu „Draugu” ir kenkdama „Draugo” ilgesiui. 

Faustas Strolia
Čikaga, IL

KLAUSIMAS DĖL NUSAVINTO TURTO GRĄŽINIMO ŽYDAMS

Liepos 14 d. ,,Drauge” parašyta, kad Lietuva grąžins žydams 113 mln. litų. Labai gerai suprantu, kad nuosavybės grąžinimas yra būtinas ar tai būtų lietuvių, ar žydų nuosavybė. Man vienas dalykas neaišku: kodėl Lietuva tai turi padaryti, nes Pirmosios Nepriklausomybės laikais joks žydų nei kitų tautybių turtas nebuvo nusavintas? Tai buvo padaryta sovietų ir vokiečių. Kaip suprantu, Rusija atsisako visų skolų, kurias padarė Sovietų Sąjunga.

Per visus sovietų ir vokiečių okupacijos metus niekas nereikalavo nusavinto turto grąžinti. Tačiau Lietuvai atgavus nepriklausomybę, staiga to reikalaujama. Taip pat žinau, kad užsienyje gyvenantiems lietuviams buvo daromos didelės kliūtys atgauti savo nuosavybę ir, jeigu pasisekė, tai užtruko labai ilgai.

Dabar Lietuva, kaip ir daugelis šalių, yra ekonominėje krizėje, tai reikalaujamos sumos yra didelė našta. Labai norėčiau, kad daugiau skaitytojų pasisakytų šiuo klausimu.

Karolina Kubilienė
Willowbrook, IL

07-24-09

JAU PASIKEITĖ JAV LB KRAŠTO VALDYBA

Grįžusi iš Lietuvos XIII PLB seimo ir perskaičiusi SigitosŠimkuvienės, JAV LB Krašto valdybos vicepirmininkės Bendruomenės plėtrai, liepos 2 d. straipsnį ,,Draugo” 4 puslapyje ,,Laikai keičiasi, laikas keistis ir Lietuvių Bendruomenei”, susidariau nuomonę, kad jau pasikeitusi JAV LB Krašto valdyba.

Būdavo, kad didžiausios JAV LB apygardos pirmininkei baigus dvi kadencijas, ėjus šias pareigas šešerius metus, paprastas mandagumas reikalaudavo JAV LB Krašto valdybai tarti padėkos žodį. Pasikeitė laikai, vietoj padėkos žodžio tariami priekaištai ir užgauliojimai.

Džiaugiuosi naujai išrinkta valdyba ir linkiu Irenai Vilimienei ir jos valdybai sėkmės einant šias atsakingas pareigas.

Aušrelė Sakalaitė
Lemont, IL


AČIŪ DIEVUI KAD TURIME ,,AMERIKOS LIETUVĮ”

Ne kartą ir gal net ne du kartus ,,Amerikos lietuvyje” skaitėme naujienas apie ,,Draugo” dienraštį. Liepos 11 d. šiame savaitraštyje vėl rašoma apie seniausiai leidžiamą lietuvišką laikraštį ,,Draugą”. Tai Edvardo Šulaičio istorinė apžvalga. Šis žurnalistas taip pat redaguoja sporto skyrių ,,Drauge”, tad yra žinomas ir patikimas šaltinis.

Istorinėje jo apžvalgoje rašoma, kad 1957 metais buvo pastatyti modernūs ,,Draugo” rūmai 63iojoje gatvėje, kur ,,Draugas” dar ir dabar yra. ,,Tačiau po mėnesio ar daugiau dienraštis turi išsikraustyti į naują vietą – tėvų jėzuitų vienuolyną prie Jaunimo centro. Toks buvo dabartinės marijonų vadovybės (jos daugumą sudaro lenkai) nutarimas, kad reikia apleisti turimas patalpas. Taigi po ‘Draugo’ šimtmečio sukakties, prasidės naujas šio leidinio etapas naujoje vietoje. Laikraštis dar žada gyvuoti ir toliau, gal tik sumažins laidų skaičių. Bet apie tai parašysime vėliau.”

Nekantriai lauksiu ir tos informacijos. Gerai, kad turime ,,Amerikos lietuvį”, kuriame galima pasiskaityti, kas vyksta ,,Draugo” pastogėje.
 
Romualdas Kriaučiūnas
Lansing, MI

LIŪDINO KAI KURIŲ JAV LIETUVIŲ ELGESYS PLSŽ

Visi pasaulio lietuviai susirinko į VIII Pasaulio lietuvių sporto žaidynes (PLSŽ). Tai puiki galimybė visiems pabūti kartu, kalbėtis savo gimtąja kalba, užmegzti naujas pažintis, būti viena šeima ir kartu varžytis sporto arenose.

Tačiau varžytasi ne tik sporto aikštelėse, bet ir dėl išgerto alkoholio kiekio. Labai liūdna, kad vienas tokių žmonių buvo JAV delegacijos narys, ŠALFASS centro valdybos narys, Rytų pakrantės sporto vadas Žilvinas Bublis, šiose žaidynėse buvęs atsakingas už JAV moterų komandą. Esu įdėjęs daug darbo sudarant šią komandą, todėl skaudėjo širdį, matant Ž. Bublio elgesį. Jau pirmąją dieną susirinkus merginoms, jis pradėjo jas ,,šildyti” alučiu. Ačiū Dievui, kad tą dieną įvyko dvi labai svarbios rungtynės, kuriose merginos nugalėjo savo priešininkes ir iš karto pateko į baigiamąsias varžybas.

Nors merginos ir laimėjo turnyrą, jei ne komandos vadovas, baigiamųjų varžybų rezultatas būtų ne 4 taškai ir įtampa visų rungtynių metu, bet tikrai didesnis taškų skirtumas. Atrodo, kad kai kurioms merginoms nebuvo sveikatos gerai sužaisti šias rungtynes. Tikrai labai nekaltinu jaunimo, juk jaunystė – kvailystė. Bet kai taip elgiasi komandos vadovas, atsisakau tai suprasti.

Tikiu, jog mūsų delegacijos vadovas, ŠALFASS centro valdybos pirmininkas Laurynas Misevičius įvertins savo kolegos elgesį artimiausio ŠALFASS suvažiavimo metu. Mano nuomone, tokie žmonės kaip Ž. Bublis negali atstovauti JAV lietuviams sportininkams kitose žaidynėse.

Stanislovas Kavaliauskas
New York Lietuvių atletų klubo pirmininkas
 

07-22-09

JAV PREZIDENTO RINKIMAI

Visada su įdomumu skaitau Arvydo Barzduko straipsnius ,,Drauge”. Jo laiškas ,,Prezidento metrikai” š. m. gegužės 16 d. ,,Draugo” laiškų skyriuje paliko keistą įspūdį.

Aišku, kad ne visada mes visi galvojame ir matome faktus vienodai. Nemanau, kad balsuotojai per paskutinius JAV prezidento rinkimus balsavo už vieną ar kitą kandidatą, kaip gerb. Barzdukas teigia, pagal kandidato gimimo vietą. Nesinori tikėti, kad kandidatai ,,apdūmė” akis balsuotojams, tarp jų ir A. Barzdukui, teigdami, kad jie gimė Amerikoje, nes, priešingu atveju, tai būtų prieš JAV konstituciją.
Visi žinome, kad buvo įvairiausių priežasčių balsuoti už vieną ar kitą kandidatą. Jos buvo išryškintos per tą ilgą rinkimų propagandos laikotarpį. A. Barzdukas mano, kad Dievas išklausė mūsų maldas ir palaimino Ameriką su nauju Prezidentu.

Nemanau, kad Dievas turėjo ką nors bendro su rinkimais, išklausydamas maldas laimėtojo naudai, kuris yra už abortus, bando iš esmės pakeisti mūsų gerą gyvenimą į socialistinį, uždeda didžiausias skolas mums, mūsų vaikams, anūkams ir t.t.
Gal būtų geriau nevelti Dievo į politiką.

Vytas Vaitkus
Lemont, IL


TŪKSTANTMETIS SU SOVIETINIAIS SIMBOLIAIS

Teko matyti internete Vilniaus mero V. Navicko apsilankymą Čikagoje, spaudos konferencijoje. Buvau labai nustebintas, kad niekas iš Čikagos lietuvių jo nereikalavo pašalinti sovietinius balvonus (du raudon-armiečius) nuo Žaliojo tilto Vilniuje.

Dalyvavau per Lietuvos tūkstantmečio minėjimą Vilniuje ir labai pasipiktinau, kad vykstant tokiai garbingai šventei dar nebuvo pašalinti tie komunistiniai simboliai. Tai yra didžiausias nusikaltimas prieš lietuvių tautą. Juk nešvenčiam sovietų pergalės, bet Lietuvos tūkstantmetį.
 
L. Stankevičius
Laval, Canada

07-18-09

Rungtyniauja du Adamkai – Tamkutonio vs. Gurecko

Perskaičius išsamų Jeronimo Tamkutonio straipsnį (,,Draugas”, 2009 m. birželio 23–26 d.), išvada lieka, kad prezidentas Valdas Adamkus buvo neveiksmingas, todėl Lietuvai nemažai kenksmingas, nes per jo kadenciją šaliai reikėjo sumanaus, energingo ir ryžtingo prezidento. Algimantas Gureckas (,,Draugas” 2009 m. liepos 15 d.) pristato kitokį Adamkų ir sako, kad jo ,,pagrindinė pareiga” buvo skraidyti po pasaulį nuo Tokyo iki Pietų Amerikos, kad jis tai atliko sėkmingai, ir todėl mes, tauta, turime būti jam dėkingi.

Teisingai Gureckas rašo, kad ,,užsienio santykiai Lietuvai yra gyvybinės svarbos”, ir, anot autoriaus, Adamkaus pasiekimai, Nobelio premijos verti, yra užsienio politikos srityje. Tačiau Gureckas pamini tik vieną neva Adamkaus pasiekimą užsienio politikoje – Lietuvos priėmimą į NATO ir Europos Sąjungą. Tai įvyko Rolandui Paksui, o ne Adamkui prezidentaujant, bet, Gureckas sako, Adamkus tam dirvą ruošė dirbdamas ilgus metus.

Gureckas taip pat rašo, kad Europos didžiausioms valstybėms ,,Vokietijai, Prancūzijai, Italijai nelabai Baltijos valstybės rūpi, jos laikosi nusistatymo: ‘Pirmiausia Rusija.’” Ar nesuprantama, kad dėl to Gurecko minimo Europos valstybių savanaudiškumo, o ne dėl Adamkaus skrydžių į Tokyo ir Pietų Ameriką Lietuva buvo priimta į NATO ir ES? (Rodos, nei Tokyo, nei Pietų Amerika nepriklauso NATO ar ES ir ten nebalsavo, ar Lietuvą priimti, ar ne.) Didžiosioms Europos valstybėms rūpi jų pačių nauda, jos siekia turėti ryšį ir karines bazes kuo arčiau Rusijos, todėl jos džiaugėsi, kai gavo progą įeiti į Pabaltijo kraštus. O ar tai būtų siūlęs Adamkus, ar Paksas, ar pats Rasputinas, Europos valstybių savanaudiškiems interesams tai, pasinaudojus Gurecko žodžiais, ,,nelabai rūpėjo”.

Be to, ar Latvijos ir Estijos priėmimą į NATO ir ES gerb. Gureckas irgi priskiria prie Adamkaus nuopelnų? Juk tos valstybės buvo priimtos ir be Adamkaus pastangų. Gal būtų buvę daug geriau Lietuvai, jeigu Adamkus nebūtų iš viso skraidęs į Tokyo arba Pietų Ameriką, nes jau prieš keletą metų pasaulyje gal įtakingiausias politikos ir ekonomikos žurnalas ,,The Economist”, pastebėjęs tuos Adamkaus skraidymus po plačias padanges, pavadino jį ,,the doddering Lithuanian president”. Ar toks tarptautinis Lietuvos prezidento vertinimas neša Lietuvai naudą?

Gureckas sutinka su Tamkutonio išvardytais trūkumais ir neigiamais reiškiniais Lietuvos vidaus gyvenime, tačiau Tamkutoniui atsako, kad ,,neteisinga visą atsakomybę už tai suversti prezidentui”. Neatsimenu, kad kur nors Tamkutonio straipsnyje buvo parašyta, kad štai, ,,tik prezidentas vienas kaltas”, o Seimas ir Vyriausybė gerai dirba. Tamkutonio straipsnyje rašoma tik apie patį prezidentą, o kad kitos valdžios įstaigos irgi kritikos yra vertos – čia jau atskira tema ir atskiras straipsnis.

O atsiprašinėti už Adamkaus neveiklumą todėl, kad jį varžo Lietuvos konstitucija, tai yra nuvalkiotas, šlubas argumentas, jau ne pirmą kartą girdėtas ir atmestas. Gureckas ištraukė vieną prieš trejus metus Adamkaus rašytą laišką ministrui pirmininkui apie lietuviškų mokyklų lenkiškose Vilniaus apylinkėse uždarymą. Ir tuo laišku bando įrodyti, kad va, Adamkus susirūpino, bet nieko kito negalėjo padaryti. Jeigu prezidentui tikrai būtų lietuviškos mokyklos rūpėjusios, jis būtų su ministru pirmininku asmeniškai kalbėjęs, ir gal ne vieną sykį, ir dar į laikraščius paskelbęs pirmame puslapyje, o ne vien kokį laiškelį paštu nusiuntęs, kuris paskui stalčiuje guli ir jokios naudos neduoda.

Algirdas Brazauskas, kurį Gureckas irgi pamini, buvo gabus, veiklus politikas. Nors ne visa jo veikla buvo naudinga, vis tiek niekas jo neveiklumu negali kaltinti. Brazauskas, kai jam buvo naudinga, panaudodavo visokias priemones; kai jam buvo naudinga iš ko nors išsisukti, jis mokėjo pasirinkti patogią priežastį, kad va, ,,man konstitucija neleidžia”, arba ,,dėl šeimos reikalų nespėjau” ar pan. Bet jis niekada neverkšleno, kad jo veikla merdi dėl kažkokių konstitucinių suvaržymų.

Lietuvos valdžios ir valdininkų veikla yra pernelyg svarbi tautai, kad būtų galima per pirštus praleisti ir pusiau užsimerkus žiūrėti į rimtus trūkumus. Nors ne su viskuo aš sutinku Tamkutonio straipsnyje, ypač turint omenyje jo išsakytas mintis apie Lietuvos žiniasklaidą, tačiau autorius nupiešė realų Adamkaus paveikslą. Man mieliau būtų matyti tokį Adamkų, kurį Gureckas nupiešė, gaila, kad jis toks nebuvo.

Donatas Januta
Vilnius, Lietuva

07-17-09

SĖKMINGAI VADOVAUTI VALSTYBEI YRA DAUG SUDĖTINGIAU

Birželio 13 d. Algirdas Skudzinskas „Drauge”, laiškų skyriuje, rašo, kad jis balsavo už John McCain, nes jis yra „patriotas amerikietis”. Skaitant autoriaus laišką susidaro įspūdis, kad Amerikos balsuotojai išrinko prezidentą, kuris yra ne patriotas ir gal ne amerikietis.

Būti patriotu nereikia turėti ypatingų gabumų, bet sėkmingai vadovauti valstybei yra daug sudėtingiau. Po aštuonerių patriotizmo metų pagaliau balsuotojai susivokė ir išrinko prezidentą su didesniais sugebėjimais.

Jonas J. Kaunas
Downers Grove, IL


MAŽIAU ŽODŽIŲ, DAUGIAU PRASMĖS

Mano labai gerbiama Stasė E. Semėnienė, džiūgaudama, kad yra išrinkta pirmoji Lietuvos istorijoje prezidentė Dalia Grybauskaitė vesti dėkingą tautą į brėkštantį, daug žadantį, naują rytojų, vedamajame „Pirmoji Lietuvos prezidentė ža da viltingą rytojų!” („Draugas”, 2009.05.30, (nr. 102) cituoja naują Prezidentę: „Aš galiu ir labai noriu padėti savo patyrimu, žinojimu ir įgudimais nusviesti šešėlius nuo moralės, politikos ir ekonomikos, sukuriant piliečių valdomą Lietuvą – piliečių valstybę” .

Kadangi sena liaudies išmintis byloja: mažiau žodžių, daugiau prasmės, tai jokių komentarų paprastas eilinis minios žmogelis ir dar senas nerašys. Tokiu svarbiu reikalu, jei ras reikalą, tegul prabyla šių laikų jaunesni ir gudresni.

Petras Pagojus
Detroit, MI


APIE LIETUVOS VARDO TŪKSTANTMETĮ KALBOS ATŽVILGIU

Šiemet švenčiamas Lietuvos vardo paminėjimas lotyniškai parašytuose Kvedlinburgo metraščiuose (Annales Quedlinburgenses) prieš tūkstantį metų. Be jokių abejonių, tai yra svarbus įvykis. 1009 metais randama forma Lituae (su lotyniška galūne –ae) atstovauja Litva. Šis vardas greičiausiai metraštininką bus pasiekęs iš slavų, kuriems Lietuva iš anksčiau buvo gerai žinoma. Vis vien reikia pabrėžti, kad metraštininko informacija kalbos atžvilgiu mažai ką pasako.

Nors neįmanoma pateikti tikslesnės informacijos apie bet kokios kalbos senumą, yra absoliučiai aišku, kad lietuvių kalba egzistuoja daugiau nei tūkstantį metų. Savo daugiatomiame veikale apie ,,Lietuvių kalbos istoriją” žymus akademikas Zigmas Zinkevičius antrojo tomo pradžią skiria pirmosioms žinioms apie lietuvius ir Lietuvos vardą ir šiame tome tęsia istoriją ,,Iki pirmųjų raštų”. Visas pirmas tomas skirtas lietuvių kalbos istorijai priešrašytiniais laikais ,,Lietuvių kalbos kilmė”.

Tai įspūdingai parodo, kad kalbos istorija yra labai sudėtingas, bet tuo pat metu ypač įdomus mokslas. Kiekvienos kalbos istorija yra artimai siejama su ja kalbančiais žmonėmis. Lietuvių kalba priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai, todėl jos pradžia glūdi tolimoje praeityje. Kalbos istorijoje tūkstantis metų yra palyginti trumpas laikas.

Alfred Bammesberger,
Vokietija


AR GRAIKŲ MITOLOGIJA TURĖJO ĮTAKOS ČIURLIONIO KŪRYBAI?

Marijos Pempytės straipsnyje „Pirmoji Nacionalinės dailės galerijos paroda” („Draugas”, 2009.06.27, šeštadieninis priedas) tarp iliustracijų yra M. K. Čiurlionio „kompozicijos eskizas” „Laivas”. Kaip ir daugelis Čiurlionio kūrinių jis – mįslingas.

Pagal vėjo išlenktą burę kairėje ir susiklosčiusias bangas atrodo, kad vėjas pučia iš dešinės į kairę, bet pažvelgus į stiebo viršūnėje plevėsuojantį vimpilą su jame boluojančia žuvėdra aiškėja, kad vėjas pučia iš kairės į dešinę.

Įdomu, kad kitos dvi balzganos burės vėjo nė nejaučia ir sudaro tik foną laive sukniubusioms, juoduose gaubtuose skendinčioms žmogystoms, kurios iš tikrųjų yra mirusiųjų vėlės, keliaujančios į pomirtinį pasaulį. Laivo kraštus puošia ypatingos puošmenos – kaukolės. Taigi tikslesnis šio kūrinio pavadinimas būtų „Mirusiųjų laivas” arba „Vėlių laivas”.

Senovės graikų mitologijoje siaubą keliantis, į juodą jūreivio apsiaustą įsisupęs senis Charon perkeldavo mirusiųjų vėles skersai upę, į požeminį, pomirtinį pasaulį. Kaip užmokestis už šią paslaugą į mirusiojo burną buvo dedamas pinigas (obolos). Ar graikų mitologija turėjo įtakos Čiurlionio kūrybai? Gal straipsnio autorė šiuo reikalu galėtų daugiau pasisakyti?

Vytautas Matulionis
Cleveland Heights, OH

07-15-09

DON KICHOTO KOVA SU KOMPIUTERIU

Šiandien gavau birželio 24 dienos (nr. 119) ,,Draugą”. Nors jau vėlus laikas, kaip ir visuomet, dr. Romualdo Kriaučiūno straipsnį skaitau pirmąjį. O ir tema ,,Don Kichoto kova su kompiuterija” labai patraukli.

Visuomet sakiau, kad žodis ,,kompiuteris” nėra tinkamas tokiam stebuklingam išradimui. Su kokiais smegenimis Dievas sutvėrė tą žmogų, kuris galėjo sukurti tokį dalyką ir duoti jam ,,kompiuterio” vardą? Visuomet mane kankina neišsprendžiama mintis dėl kompiuterio greičio. Laiškas, parašytas į Lietuvą, tik paspaudus kompiuterio pelytę – jau Lietuvoje. Per kalnus, miškus, miestus, upelius, ežerus, per platųjį Atlantą... Kompiuteriui nėra kliūčių. Nebent jis pats sustreikuoja ir nenusiunčia.

Kai kompiuteris pasidaro nepaklusnus, tai veikia nervus. Jei tas padėtų, norėtųsi duoti niuksą jam. Tada aš kompiuterį pavadinu visokiausiais vardais: pliotkininkas, chuliganas, velnias... Jei tai matytų dr. Kriaučiūnas, žinotų, ką pasakyti, kad tas susinervinimas būtų tik juokas. Kažkodėl tie mokslininkai iš savęs reikalauja daug daugiau. Pritaikyti, pasakyti tą patį sau, tikriausiai, net nebando.

Labai sunku skaityti, kad straipsnio autorius lankėsi ,,pas kardiologą bei ligoninėje”. Šeimoje tokie nuotykiai, amerikietis pasakytu, ,,no fun”. Yra sakoma, viskas gerai, kas gerai baigiasi. Ačiū Dievui, kad vėl galime skaityti dr. Kriaučiūno straipsnius.

Visų mūsų laimėjimas, kad dr. Kriaučiūnas sugalvojo pasiguosti vyr. laikraščio redaktorei ir iš jos gavo paraginimą parašyti į spaudą. Straipsnis naudingas visiems.

Rožė Ražauskienė

07-10-09
MŪSŲ JAUSMUS SUKREČIANTIS VEDAMASIS 

Nepaprastai tragišką įspūdį paliko Alekso Vitkaus įdomus vedamasis „Jaudinanti popietė PLC” (2009 m. birželio 23 d.). Tai giliai informuojantis, daug atskleidžiantis, pagaunantis, sudominantis, stipriai paskatinantis veikti straipsnis apie filmą „The Soviet Story”. Daugiau tokių rašinių!

Jau pati antraštė taikliai sugriebė skaitytojo smalsumą ir žadėjo kažką neeilinio, kažką nepaprasto. Neapsirikta! Filmo sumanytojas, direktorius latvis Edvin Šnore vaizdų bei pasisakymų pagalba visam pasauliui atvėrė triuškinančiai realius sovietų žiaurumus: suėmimus, trėmimus į Sibirą bei gausius jų kitus „žygdarbius”. Latvis sumaniai atskleidė gruzino Stalino žvėrišką elgesį, žadant rusams „rojų”. Per jo 35 metų valdymo laikotarpį, o pačių komunistų 72 metų viešpatavimą, žmonija neteko milijonų nekaltų gyventojų.

Keista, kad rusai – carams vergavę neišprusę mužikai, tokiais neišmanėliais ir paliko, nieko gyvenime nepasimokė. Kaip ir dabar, užuot pasmerkę sovietų nežmoniškus žiaurumus (juk gyvena jau beveik 20 m. vadinamoje demokratinėje respublikoje), jie nekultūringai, piktai degino Maskvoje latvio Šnore iškamšą.

Pagirtina, kad Vitkus pabaigoje pranešė, kur, kada, kaip ir už kiek galima įsigyti filmą. Mūsų tolimesnieji telkiniai, nematę to filmo (tikra žala!), galėtų įsigyti ir plačiai parodyti savo apylinkėse, organizacijose, mokyklose. Perskaičiusi vedamąjį, užsisakiau filmą, po peržiūros tarp šeimos bei svečių, atiduosiu jį Madison/Vilnius Sister Cities (MVSC) organizacijai, o jos direktorių Taryba savo nuožiūra galės plačiau rodyti amerikiečių publikai. Pagaliau, pasinaudojusi filmu, MVSC organizacija galėtų jį padovanoti Wisconsin universitetui.

Stasė E. Semėnienė
Baraboo, WI

07-02-09
UŽDARYTA DAR VIENA LIETUVIŠKA PARAPIJA

Birželio 29 d. uždaryta dar viena lietuviška Šv. Kazimiero bažnyčia Worcester mieste, MA. Iš 5 lietuviškų bažnyčių Massachusetts valstijoje beliko vienintelė Bostono, kurios uždarymo laikas atidėtas nežinomam laikui. JAV lietuviai liko nesupratę ir labai įskaudinti vietinių Amerikos vyskupų sprendimų – sunaikinti tautinių mažumų – mažiausių bendruomenių – parapijas.

Šv. Kazimiero parapijos finansinė padėtis buvo gera, parapijai priklausė pradinė mokykla, kuri buvo pelningai nuomojama. Vos prieš keletą metų vietos tikinčiųjų lėšomis bažnyčia buvo suremontuota, įrengta nauja apšvietimo sistema.

Sekmadienį į paskutines šioje parapijoje šv. Mišias susirinko pilna bažnyčia tikinčiųjų, kurie ne tik verkė, bet ir diskutavo, ar JAV lietuviškos parapijos neturėtų būti Lietuvos Katalikų Bažnyčios dalis. Juk lietuviškas bažnyčias pastatė iš Lietuvos atvykę Lietuvos piliečiai, kurie savo pinigais išpirko žemės sklypus, pastatė pastatus. Tuo metu jų Tėvynė buvo okupuota caro ar sovietinės imperijos, todėl lietuviškos parapijos negalėjo turėti ryšių su Lietuvos Bažnyčia.

O dabar laisva Lietuva, o ypač Lietuvos Bažnyčios vadovybė, galėtų pareikšti pretenzijas į savo piliečių ir tikinčiųjų turtą, kuris turi istorinę paminklosauginę vertę ir šiuo metu yra negailestingai naikinamas.

A. Turauskytė
Boston, MA

07-01-09

NEPATIKO – PERSKAIČIAU

Prieš keletą dienų „Drauge” skaičiau rašinį, kur autorius skundėsi lenkų, žydų ir čečėnų sunkiu gyvenimu Lietuvoje. Gaila, kad tą „Draugo” numerį kažkur padėjau, nerandu, todėl negaliu nurodyti rašytojo pavardės ir „Draugo” numerio (I. Melianas ,,Kada lenkiškumas reiškia lojalumą Rusijai?, ,,Draugas, 2009 m. birželio 17 d. – Red.).

Nuostabu, kad dar ir šiandien yra Lietuvoje gyvenančių svetimtaučių, kurie nepatenkinti gyvenimu Lietuvoje, nuolat skundžiasi, prikai-šioja. Esu tikras, kad jiems niekur nėra geriau kaip Lietuvoje, nes radę geresnę vietą, tuoj persikeltų. Yra ir lietuvių, kurie nepatenkinti gyvenimu Lietuvoje – jie išvažiuoja kitur gyventi. Lietuva negali visų patenkinti.

Kartą išsinuomavau gerą butą labai gražiame pastate, švarioje apylinkėje. Atėjo savaitgalis, kaimynai šalia ir virš manęs „šventė”: griaudė muzika, langai drebėjo, virš manęs šokiai, dainos – iki aušros. Įrašiau į garso juostą, vėlyvą rytą nuėjau į nuomavimo biurą, pagrojau nakties pasilinksminimus ir paprašiau atleisti nuo nuomos. Atleido. Suradau namą ramioje apylinkėje, nusipirkau ir šiandien gyvenu ramiai.

Todėl nuoširdžiai patariu visiems svečiams, nepatenkintiems gyvenimu Lietuvoje, pakeisti gyvenamą vietą. Nereikia bandyti pakeisti lietuvių gyvenimo būdo, galvojimo ir Lietuvos istorijos, kuri yra labai sena. Mes esame sena tauta su tūkstantmečiais papročiais.

Lietuvos istoriniai įvykiai su lenkais Lietuvai labai skausmingi. Lietuva labai daug nukentėjo, prarasdama sostinę, senas Lietuvos gyvenvietes. Lietuviai, patekę į lenkų okupuotas Lietuvos žemes, labai skaudžiai nukentėjo. O kur lenkų ultimatumai, grasinimai. Dar nė vieno atsiprašymo žodelio iš lenkų negirdėjom, tik aimanavimus. Apie kompensacijas Lietuvai – nėra kalbos. (Dėl žydų ir čečėnų nusiskundimų nekalbėsiu, čia kitokie reikalai, bet istorijos mes negalime užmiršti, kaip žydai ir čečėnai neužmiršta. Nes, kas istorijos nežino, istoriją užmiršta, kartoja ją.)

Taigi visi, kurie esate nepatenkinti gyvenimu Lietuvoje, kelkitės ten, kur geriau. Nupirksime bilietus, padėsime supakuoti gėrybes, gal Lietuvoje įsigytas. Mandagus svečias neprikaišioja šeimininkei, bet gražiai padėkojęs atsisveikina.

Amerika margesnė nei genys. Jei ji bandytų prisitaikyti, pataikauti kiekvienai tautos grupei, Amerika būtų seniai subyrėjusi. Prisiminkime Babelio bokštą, kai žmonės, kalbėdami skirtingomis kalbomis, skirtingų papročių, statė tą bokštą. Bokštas sugriuvo.

Algis Virvytis
Boston, MA

06-30-09
CHARLIO (KAROLIO) RUPLÈNO ,,DYPUKAI” IR KITI LAIKINI ir AMŽINI ,,STATUSAI”

Charliui (Karoliui) Ruplėnui, uždavusiam šiek tiek įdomesnius klausimus negu, pvz., išvardinti geriausias lietuvių karvių melžėjas (,,Draugas” 2009 m. birželio 17 d.), ir todėl, kad vienas tų klausimų man buvo adresuotas, būtų beveik nemandagu neatsiliepti. Gerb. Charlis (Karolis) užduoda klausimus dėl žodžio ,,dypukas”, kurį jis lyg ir norėtų ištremti iš mūsų tarpo.

Man visiškai neaišku, kodėl kai kurie geros valios žmonės taip kratosi termino ,,dypukas” ir dar kitus kritikuoja, kurie nepritaria jų nuomonei. Nepatinka žodis, nenaudok. Nepatinka krikštytas vardas, pasikeisk.

Žodis ,,dypukas” ne tik apibrėžia mano pokarinį ,,laikiną statusą”, bet ir pareiškia, kodėl aš čia esu, ir kodėl aš esu toks, koks esu. Ne tik vakar, bet ir šiandien, ir rytoj aš esu atvykęs čia kaip ,,išvietintas žmogus”, kaip dypukas. Mes buvome ,,išvietinti žmonės” tada, išvietinti mes ir likome, nes apsigyvenę JAV vis tiek negalėjome grįžti Lietuvon.

Ir aš dar dabar esu išvietintas, nes gyvenęs šiame krašte, užaugęs šio krašto kultūroje ir dabar Lietuvon negaliu grįžti – išskyrus laikinai, kaip svečias, ką aš darau kas metai. Mano šeimyninio, profesinio bei asmeninio gyvenimo šaknys per giliai įleistos čia – nors ne aš tai pasirinkau. Savo vardus galime visi laisvai pasirinkti, bet praeitį ir praeities pasekmes nei aš, nei gerb. Charlis (Karolis) Ruplėnas nepakeisime.

Gerb. Ruplėnas primena mums, kad jis didžiuojasi esąs ,,JAV armijos Korėjos karo veteranas”, tačiau kun. Saulaitis tampa jam lyg koks pagyrūnas, vien dėl to, kad Saulaitis prisimena savo ,,dypukišką” gyvenimą. Charlis (Karolis) sako, kad ,,dypukas” – tai tiktai ,,laikinas statusas”.

Bet ,,karo veteranas Ruplėnas” irgi yra tik laikinas statusas. Kai mes persikelsim į savo ankštus ,,condominiums” Kazimierinėse arba Tautinėse, arba kaip saujelė pelenų grįšime į kokias Lietuvos kapines ar kapinaites, tada mes būsim nei karo veteranai, nei dypukai. Mus tada jau vadins ,,amžiną atilsį Ruplėnas” ir ,,amžiną atilsį Januta”. Tas statusas tikrai nebus ,,laikinas”. (Yra įdomi knyga apie Californijos kapines, kuri vadinasi ,,Permanent Californians.”)

Gerb. Ruplėnas (labai kukliai, ne taip, kaip tas pagyrūnas kun. Saulaitis) savo autoritetą remia pareiškimu: ,,žinau labai daug!” (šauktukas gale; tai gerb. Ruplėno, ne mano). Žinot labai daug, tai – teigiamas bruožas, bet ne pro šalį būtų kartais ir šį tą suprasti.

Bet mus KDVK (Kalifornijos dailiųjų valgių klubo) narius ypatingai sužavėjo gerb. Ruplėno taip nuostabiai ir išradingai sugalvota dar viena etiketė prezidentui Adamkui. Pavadinti mūsų prezidentą ,,Žąsiganis Adamkus”, čia tikrai ne vien tik žinojimas labai daug, čia jau ir kūryba, už ką mes, KDVK įgaliotinis, Tamstai, gerb. Charli (Karoli), spaudžiame ranką ir šiltai sveikiname.

Donatas Januta
San Francisco, CA

06-25-09
NESUSIKALBÈJO GAIDA AR NATA

Paskaičiusi birželio 12 dienos ,,Drauge” Aurelijos Tamošiūnaitės skyrelį ,,Kaip kalbame ir rašome”, prisiminiau nuotykį Vilniaus knygyne. Užėjau ir, norėdama pasirodyti lyg būčiau vietinė, pasiteiravau, ar jie turi natų (kirtis ant ,,a”) knygų. Turim, turim jų daug ir, nuskubėjus į kitą kambarį, pardavėja tuoj atnešė visą krūvą. Mano nustebimui, tai buvo knygos apie NATO. Paaiškinau, kad ieškau muzikos natų... Patarnautoja tuoj susigaudė ir pareiškė, kad ,,Jūs tikriausiai ieškot natų...” (kirtis ant ,,ų”). Žinoma, žinoma, kad tų!..

Nijolė Bogutaitė-Dėdinienė
Parrish, FL

06-24-09
VALIO VYDŪNO FONDUI – O KUR LIETUVIŠKOSIOS SKAUTIJOS FONDAS?

Savo 2009 m. birželio 9 d. „Draugo” vedamajame apie užsienio lietuvių įsteigtus fondus, dr. R. Kriaučiūnas kviečia skaitytojus jo informaciją papildyti. Štai vienas papildymas.

1975 metais Lietuvių skautų sąjunga įsteigė Lietuviškosios skautybės (LS) fondą. Tikslas – gautomis bankuose laikomų suaukotų lėšų palūkanomis remti skautijos veiklą. Jos skirstomos kasmet. Parama daugiausia pasinaudoja skautiški leidiniai, lavinant vadovus, Sąjungos archyvas, Tautinių stovyklų ruoša. Per 33 metus jau paskirstyta beveik 300,000 dol. Pagrindinis fondo kapitalas nejudinamas.

Kadangi LS fondo valdybą sudaro Bostono apylinkių asmenys, gyvenantys toli nuo Chicago-Cleveland-Detroit didžiųjų veiklos židinių, nestebina, kad įžvalgusis dr. Kriaučiūnas LS fondo nepaminėjo.

Julius Špakevičius
Westwood, MA

10 GERIAUSIŲ LIETUVIŲ POETŲ?

Visi sutinkame, kad Lietuva – poetų kraštas, o poezija ir poetai – jos pasididžiavimas. Tarp anksčiau visų suminėtų poetų labai pasigendu Bostono Stasio Santvaro, Fausto Kiršos, Chicagos Anatolijaus Kairio, Danutės Mitkienės ir daugelio kitų, laikomų poezijos žemčiūgų skrynelėje. Daugumos jų kūryba – iškarpos iš laikraščių, žurnalų, sumažintos. Neatkuriama, nepakartojama. Palikimas Tėvynei, ten esantiems, saviems – geresnių eilių rinktinė. Per vėlu? Ne!

Kas dar labai rūpi – tai Lietuvos istorija, geografija, suglausta, lietuvių, anglų ir kt. kalbom. Negi pasikliausime kitų spausdiniais, internetu?

Irena Rasienė
Boston MA

06-23-09

NEKLAUSINĖKIME KLAUSIMŲ,  KURIEMS ATSAKYMO NEREIKIA

Sudomino Juozo Gailos straipsnis „Runkelis visur runkelis” („Draugas” 2009 m. balandžio 25 d.), kur jis rašo apie lietuvio Mindaugo Lenartavičiaus elgesį Londone. Taip, jau daug kur lietuviai išgarsėjo savo juodais darbais.

Autorius klausia, kas šį jauną lietuvį atvedė į Didžiąją Britaniją. Nejaugi Gaila negirdėjo, kad lietuviai, nepragyvendami savoje šalyje, važiuoja uždarbiauti į kitus kraštus? Reikia pripažinti, kad nusikaltėlių atsirado todėl, kad daug tėvų yra išvažiavę uždarbiauti, o jų vaikai auga be tėvų priežiūros. Ko galima tikėtis iš tokių jaunuolių? Arba, priešingu atveju, kai jaunuoliai, vos tik pasiekę pilnametystę, turi važiuoti uždirbti duoną tėvams ir broliams? Labai gražiai skamba „išvažiavo užsidirbti”, bet tai gali suprasti tik tas žmogus, kuris pats pabūna tame kailyje.

Ar yra normalu jaunam žmogui atsidurti svetimame krašte be savų, be draugų? Kiekvienas normalus žmogus be tėvynės blaškosi, o ypač jaunas žmogus, dar nepradėjęs kurti savo gyvenimo. Jaunuoliams, kurie turi išvažiuoti uždarbiauti, atrodo, kad visa žmonija kalta. Jie nesupranta, kad riaušės nieko nepadės, ir puola tuos, kurie dėl jų gyvenimo nekalti. O kaltos mūsų besikeičiančios vyriausybės, kurios leido, kad toks gyvenimo lygis Lietuvoje būtų: vieni turtingi – kiti ubagai. Visuomenė susiskirstė. Rusai trėmė, o dabar patys tremiame save. Taip ir nyksta tauta.

Žmonės prie komunistų buvo darbštūs ir išradingi. Kadangi atlyginimai buvo maži, tai vertėsi įvairiai: augino gėles, daržoves, žvėrelius. Daug nuosavų namų prisistatė kaimuose ir miestuose. Gyvenome vidutinį gyvenimą, bet be paskolų ir skolų. Pirma užsidirbome, po to statėmės.

Taip, praeitis užsimiršta, ypač jaunimas mažai kreipia dėmesio į istoriją. Bet pagalvokime, gal gerai, kad užmirštama? Visos šalys, visos politikos turi žiaurias praeitis. Trėmimai į Sibirą, varymai sušaudyti, žmonės, sukabinti grandinėmis, vežami būti vergais... Net ūkininkai sušaudomi už ūkininkų sukilimą. Jeigu šiandien tos baisios istorijos nenyktų iš atminties, tai visa žmonija vieni su kitais būtų tik priešai.

Tikėkimės, kad visur ateitis bus gražesnė, nuoširdesnė. Nesišypsosime dirbtinai, neklauskime klausimų, kuriems atsakymo nereikia. Supraskime vieni kitus, lankykime vieni kitus, neužmirškime giminystės.

Kazimiera Kubilienė
Beverly Shores, IN

DUOKIME NAUJAI IŠRINKTAI PREZIDENTEI 100 DIENŲ

Kęstutis Girnius „Draugo” dienraščio skiltyje (2009 m. birželio 4 d.) iškėlė klausimą, ar Lietuvai reikia „Geležinės ledi?” Savo rašinyje jis panaudojo Dalios Grybauskaitės išsakytas priešrinkimines mintis, pabrėždamas, nauja prezidentė drąsiai reiškia savo nuomonę, ,,nevynioja reikalų į vatą”. Tai, anot Girniaus, sveikintina nuostata, bet atsargumas ir tikslus savo galių žinojimas gėdos nedaro. Taip pat straipsnyje rašoma, kad Grybauskaitė kuria energingos, ryžtingos moters įvaizdį. Yra ir daugiau „perliukų” apie naujai išrinktą Lietuvos prezidentę.

Į Girniaus rašinį atsiliepė ,,Draugo” bendradarbė Stasė Semėnienė. Ji rašo: ,,du trešdaliai Tautos pasisakė už naująją Prezidentę. Ieškokime įvairiaspalvės vaivorykštės, įvertinkime ir džiaukimės brėkštančia aušra”. Labai gražūs linkėjimai ir patarimas mums visiems – būti kantriems ir sekti gyvenimą Lietuvoje.

Pasaulyje yra priimta duoti naujam išrinktajam 100 dienų, kurių metu naujasis valdytojas parodo, kokius pagerinimus jis ar ji žada įvesti perėmus vadovavimą. Žinoma, kad 100 dienų laikas yra trumpas, bet jis suteikia galimybę pasireikšti ir vertinti.

Antanas Paužuolis
Chicago, IL


RUPLĖNAS TEISUS

Atsakydamas į gerb. Ruplėno klausimą, užduotą dienraščio vyr. redaktorei (,,Draugas”, 2009 m. birželio 17 d.), noriu atsakyti, kad laiško autorius yra teisus.

Trečiabangiai įvykdė daug nusikaltimų ir čia, Čikagoje. Aš buvau advokatas, gynęs šimtų jų bylas teisme. Mano pastangų dėka dauguma jų nepakliuvo į kalėjimą, tik keletas.

Jonas Gibaitis
Chicago, IL

06-20-09
NEGALIMA PAMIRŠTI

Su įdomumu skaitau Leono Čerškaus „Lietuvos kario atsiminimus” apie Lietuvos kariuomenę, kuri išdaviko gen. Vitkausko dėka buvo įjungta į rusų sovietinę.

Paskutiniuose numeriuose autorius aprašo, kaip kai kurie karininkai buvo slaptai neva išsiųsti į Maskvą, į „pasitobulinimo” kursus. Tai buvo 1941 m. pavasarį prieš prasidedant karui. Beveik visi atsidūrė Norilske ar kitur.

Kaip tik tuo metu mano dėdė pulk. Mečys Stankaitis taip pat buvo išsiųstas Maskvon „pasitobulinti”. Šeima tik po daugelio metų sužinojo jo likimą – apie 1943 m. mirė Norilske. (O buvo dar jaunas žmogus.) Dirbo anglių kasyklose. Lūžus kojai, gavo gangreną ir mirė. Toks buvo oficialus pranešimas. Jo kauleliai tenai kažkur ir liko.

Dėdės Mečio žmona su dukrele Vida į Sibirą buvo išvežtos 1948 m. Apie dėdės likimą jos tuo metu nieko nežinojo.

Ir dar kai kas bando paneigti komunizmo terorą Ypač rusai, aiškindami, kad Lietuva nebuvo okupuota, ir lenkai, kurie sako, kad Vilnius nebuvo okupuotas.

Pamiršta, kad dar yra žmonių, kurie viską prisimena, nors tada dar ir vaikai buvo.

Dana Stankaitytė
Oak Lawn, IL

06-19-09
NIEKAS NETURI BŪTI PRIIMTAS ,,AKLAI”

Antano Paužuolio laiškai „Drauge” yra dažni, trumpi ir beveik visada taiklūs. Tačiau net ir jam kartais pasitaiko prašauti pro šalį. Taip atsitiko ir šį kartą su jo atsakymu „Jei ne į Vakarus, tai gal į Rytus?” („Draugas”, 2009 m. birželio 3 d.) į mano laišką „Aklai į Vakarus” („Draugas”, 2009 m. gegužės 13 d.). Jame Paužuolis tvirtina, kad Matulionis ,,tiesiog perša nešvankumų vartojimą”. Iš kur tokia iš piršto išlaužta, lyg kirviu nukirsta išvada? Gal ją galima būtų priskirti atidumo stokai mano laišką beskaitant?

Sutinku su Paužuolio siūlymu, kad „Matulionio pasakymas, kad Lietuvos literatūra vadovaujasi šūkiu ‘Aklai į Vakarus’, skaitytojams neturėtų būti priimtinas”, bet čia autorius ir įklimpo, užkliuvęs už žodžio „Vakarus”, jį išskirtinai sureikšminęs. Šis žodis nėra svarbus. Kur kas svarbesnis yra žodis „aklai”, nes jis atsiriboja nuo bet kokios atrankos, būtinos lietuvių kalbos ir literatūros grynumui išlaikyti. Niekas neturi būti priimtina „aklai”, nes ne viskas yra auksas, kas Vakaruose, Rytuose, Pietuose ar Šiaurėje auksu žiba. Kitaip, tai tampa tik beždžioniavimu, kurio, deja, šiandieninė Lietuvos literatūra nestokoja. Dėkoju Paužuoliui už pastabumą.

Vytautas Matulionis
Cleveland Heights, OH

,,DRAUGAS” INTERNETE

Prieš maždaug trejus metus keli ,,Draugo” leidėjų tarybos direktoriai ir pats pirmininkas žadėjo už kelių mėnesių pradėti internete kasdien pristatyti pilnas ,,Draugo” laidas. Aišku, už tam tikrą mokestį. Mes, toliau nuo Čikagos gyvenantys, dažnai ,,Draugą” gauname gana pavėluotai. Praėjo tie beveik treji metai ir niekas nepasikeitė. Taigi, vėluojama su pažadais. Ar dėl pilnų ,,Draugo” laidų internete jau yra numatyti aiškūs planai? 

Vytautas Kamantas
Grand Rapids, MI

06-18-09
TREMTIES SUKAKČIAI PAMINĖTI

Pateikiu ištrauką iš buv. tremtinio – Lietuvos partizanų ryšininko K. B. neseniai gauto laiško, kuriame jis rašo apie dėdės Petro Jakaičio, Lietuvos karininko, fotografo ir įvairenybių rinkėjo, likimą ir jo didelį Lietuvos pinigų rinkinį.

Prisimenu, kaip a. a. Bronė Balšaitytė-Motušienė ieškojo be žinios dingusio seserėno P. Jakaičio pėdsakų politkalinių archyve, buv. KGB rūmuose Vilniuje ir latvių tremtinių knygoje, latvių namuose, Čikagoje.

K. B. rašo, kaip „būdamas tremtyje, ieškojau dėdės Petro per visas tremtinių stovyklas (įskaitant politkalinių stovyklą, kurioje buvo žiauriai numalšintas sukilimas – V. M.). Prisimenu, kaip, dirbdami kasamo uosto srityje prie Venin įlankos (Ochotsk, ar Japonų jūros), aptikome kapus ir eilėmis suguldytus lavonus, o vienas tremtinys (latvis) surado 10 Lt monetą.”

Gal tai buvo iš dėdės Petro rinkinio?

Viktoras Motušis
Cicero, IL

06-17-09
PADĖKOS LAIŠKAS

Viskam ateina savas laikas: laikas gimti, laikas mylėti, laikas grąžinti skolas, laikas grįžti… Atėjo laikas ir man tiesiog sugrįžti namo. Esu laiminga ir dėkinga likimui už suteiktą galimybę pagyventi Amerikoje, už sutiktus čia žmones, už nuveiktus čia darbus, už galimybe turėti ,,Suktinį”. Noriu padėkoti visų pirma suktiniečiams už meilę šokiui ir atsidavimą, už kantrybę ir supratimą, už atlaidumą ir už nuostabiausias kartu išgyventas akimirkas.

,,Suktinio” vardu dėkoju visai lietuvių bendruomenei už tai, kad mus priėmė, visiems renginių organizatoriams, kvietusiems ,,Suktinį” koncertuoti, visiems pavieniams žmonėms, prisidėjusiems įvairiais savo darbais. Dėkoju Lietuvių Operai už pasitikėjimą ir suteiktą galimybę šokti didžiausioje scenoje, gyvai grojant penkiasdešimties muzikantų orkestrui. Dėkoju visiems kolektyvams ir jų vadovams, su kuriais teko kartu šokti, už nuoširdų bendradarbiavimą, visiems žurnalistams ir visai lietuviškai spaudai, sekusiems mūsų augimą ir darbus, bei Jaunimo centrui ir jo valdybai už galimybę repetuoti jų patalpose. Tačiau labiausiai esu dėkinga mūsų gerbėjams, kurie seka ir lydi mus kiekvieno koncerto metu, ir kuriems, šokdami scenoje, mes skiriame pačias nuoširdžiausias šypsenas.

Savo vardu noriu padėkoti ir tiems žmonėms, kurių dėka teko išgyventi be galo skaudžių dalykų. Ši skaudi patirtis tik dar labiau mane užgrūdino ir sustiprino.

Aš tik viena iš ,,Suktinio” vadovų išvykstu namo, o suktiniečiai išeina vasaros atostogų. Po vasaros – vėl opera, vėl repeticijos, vėl koncertai. Tad noriu paneigti kažkur sklandančius gandus ir patvirtinti, kad ,,Suktinis” yra ir bus, kol bus norinčių šokti.

Tad po vasaros vėl galite kviesti įvairiems koncertams ir bendriems renginiams. ,,Suktinio” vadovas kaip buvo, taip ir yra Vidmantas Strižigauskas (tel. 630 677 2082), o šokių mokytoja paskirta viena pirmųjų ,,Suktinio” šokėjų Monika Adomaitytė.

Savo atvirą padėką noriu pabaigti vokiečių filosofo A. Schopenhauer žodžiais: ,,Mūsų laimei daug svarbiau tai, kas mes esame, o ne tai, ką mes turime.”

Salomėja Radionovienė-Strižigauskienė
Chicago, IL


PORA ŽODŽIŲ APIE ,,MAŽAI ŽINOMĄ PROF. VYTAUTĄ BIELIAUSKĄ”

Pokario metais aš, dar būdamas Muencheno Lietuvių gimnazijos mokinys, su malomu prisimenu profesoriaus Bieliausko pamokas gimnazijoje. Ir iki šių dienų su dėmesiu seku jo veiklą išeivijos kultūriniame gyvenime. O kas neprisimena jo puikių pranešimų, sugrįžus iš Sąjūdžio atkurtos Lietuvos?!
Labai gaila, kad gerb. Bronius Nainys vis dar yra įsitikinęs, kad jei nesi iš Chicagos ar Lemonto, tai esi mažai žinomas ir neveiklus.

Vytas Petrulis
Commerce Twp., MI


KELETAS KLAUSIMŲ

Susidėjo visa eilė klausimų. Help!
D. Janutai: Kam primygtinai įsikąsti tą žodį „dypukas”? Jei senus ateivius vadinate pirmabangiais, o naujausius trečiabangiais, tai kodėl pokario lietuvius ne antrabangiais? Jei ne, tai privalėtume rašyti ir „tarybukas”.

Kun. A. Saulaičiui: Kad pats buvote „dypukas” – nėra ko gėdytis, bet nėra ir ko didžiuotis. Vienu kartu ir aš toks buvau, bet aš didžiuojuos, kaip JAV armijos Korėjos karo veteranas, o ne kažkoks „dypukas”, kuriuo nustojau būti gavęs iš JAV konsulo Vokietijoje žalią kortelę. DP – tai laikinas statusas. Ar rašytumėte, kad „Žąsiganis Adamkus baigė antrą kadenciją” arba „Klierikas Saulaitis paskirtas Jėzuitų provincijolu”?

D. Cidzikaitei: Neklausinėju trečiabangių (tarybukų?) patriotizmą, bet kodėl nepaminėjote, kad tūkstančiai lietuvių šiandien „garsina” Lietuvą pasaulio kalėjimuose? Nė vienas antrabangis, kiek žinau (o žinau labai daug!), nebuvo uždarytas kalėjime!

D. Udriui: „Kada iškelsite lietuvius kankinusius ir žudžiusius žydus? Arba – kada paskelbsite nors vieno žydo pavardę, išgelbėjusį nors vieną lietuvį?

Jūrų skautams: Kodėl nedėvite gražių, tradicinių mėlynų ar baltų jūreiviškų uniformų, kaip kad seniau būdavo? Dabar niekuo nesiskiriate nuo žemės skautų.

N. Nausėdienei: Kodėl reikia raudonų burokų sultis palaikyti 30 min. prieš jas geriant? To niekad negirdėjau. Taip pat – laikant išspaustas vaisių sultis kelias dienas šaldytuve ar jos nenustoja maistingumo?

„Draugo” skaitytojams: Iš šimto poetų pavardžių, kodėl niekas nepaminėjo Stasio Santvaro?

Charles (Karolis) Ruplėnas
Chicago, IL

06-13-09
DAR APIE PREZIDENTO METRIKUS

,,Drauge” gegužės 16 d. (šeštadienio numeris) Arvydas Barzdukas rašo, kad Juozas Gaila tvirtina, jog dabartinis JAV prezidentas nepateikė savo gimimo metrikų, patvirtinančių, kad jis gimė Amerikoje. Obama to nepadarė nei Barzdukui, nei man. Aš už jį nebalsavau, nors ir būtų pateikęs. Balsavau už John McCain ne dėl jo gimimo vietos, bet dėl to, kad jis – patriotas amerikietis, kuris, kaip admirolo sūnus, galėjo būti paleistas iš Vietnamo nelaisvės, bet jis pasirinko pasilikti, kol visi Amerikos belaisviai nebus paleisti, ir ketverius metus kentėjo Vietname. Man atrodo, turėtume žinoti, jog, jei vaikas gimė Amerikos kariškio šeimoje, nesvarbu, kur – Vokietijoje, Japonijoje ar net Panamoje, jei tėvai buvo paskirti tarnauti toje valstybėje, jis yra Amerikos pilietis.

Algirdas Skudzinskas
Middletown, DE

KĄ PLANUOJA ,,DRAUGO” LEIDĖJAI?

Skaitant Dalios Cidzikaitės vedamąjį ,,Didysis bandymas” apie didžiųjų Amerikos laikraščių užsidarymą, ne vienam „Draugo” prenumeratoriui kils klausimas, kaip ilgai pajėgs „Draugas” lankyti savuosius skaitytojus?

Laikraštis išsilaikė ilgiau, negu kai kurie jo skaitytojai, kurie metai po metų iškeliauja į Amžinybę. Kas prenumeruos „Draugą”, kai mūsų nebus? Cidzikaitė savo rašinyje iškėlė klausimą: ,,Kokią išlikimo formulę pasirinks ‘Draugo’ leidėjai?” Tuos pačius klausimus kelia ir nuolatiniai „Draugo” skaitytojai, nes ne visada, tyla yra gera byla.

Antanas Paužuolis
Čikaga, IL

06-12-09

PRANAŠYSTÈS NE LAIKU

Kęstučio Girniaus straipsnis „Ar Lietuvai reikia geležinės ledi?” („Draugas”, 2009 m. birželio 4 d.) jau vien savo antrašte kveptelėjo stipriu perrūgimu. O autoriaus atsakymas į jo paties iškeltą klausimą lyg kokia šmėkla beldėsi į langą smarkiu „Ne”. Kur gi, kaip tikėtasi, ištisas rašinys persunktas actu, o „pasiskaninimui” – dar pabarstytas dilgėlėmis.

Net nebandysime „blusinėti” kokių nors įdomių ar naujų idėjų ar minčių, nes visoje toje išvirtoje košėje – „krokodilo ašaros”, „aiškiaregio” pranašystės, o jų pritrūkus – spėliojimai ir būsimi prasimanymai. Nebūdami politikos žinovai, nei politikai ar savamoksliai politologai, paliksime apie visa tai tikriems specialistams spręsti.

Vyrai, mūrai, ąžuolai, neieškokite utėlės plaukų „labirinte”, iš anksto nesiųskite grūmojančių juodų debesų, nebraidžiokite po dumblą drumzlinoje baloje, bet raskite įvairiaspalvę vaivorykštę, įvertinkite ir džiaukitės brėkštančia aušra, plaukiokite tyruose vandenyse! Du trečdaliai tautos (68 proc.) pasisakė už naująją prezidentę. Tai reiškia, jog dauguma ją vertina. Visa Europa žavisi jos drąsa prabilti apie kitų dažnai vengiamą sunkią tiesą. Geležiniu ryžtu, išmintimi, atvirumu, sugebėjimais finansinėje srityje, todėl gražiu epitetu „plienine magnolija” ją apdovanojo, Metų žmogumi išrinko, dabar džiaugiasi Grybauskaitės užtarnautu laimėjimu. Ergo, mūsų tautiečiams, ypač žurnalistams, telieka ne ją pešioti, akmenis mėtyti į jos kiemą, bet visiems vienytis, ją remti ir sutartinai padėti bristi per paveldėtus sunkumus į šviesesnį Lietuvos rytojų! Pamėgdžiojant populiarų amerikiečių už peties pakratymą „Wake up and smell coffee!”, tegul Lietuvos žurnalistai pastebi jos jau dabartinį sprendimą pačiai susiveržti diržą, nubraukiant pusę savo algos, atsisakant išpūstų prabangių inauguracijos puotų bei iškilmių, nešvaistant savo naudai jokių Lietuvos pinigų.

Dar ne laikas ją mėtyti ir vėtyti dėl darbų, kurių ji net nepradėjo. Tai tik tuščias užbėgimas už akių tikrovei, Tiesai, įvykiams. Ateitis parodys Grybauskaitės sugebėjimus, atidengs jos darbų vertę, pasvers jos žadamą meilę savo tautos liaudžiai – šalies širdžiai, ne elitui – bejausmei išpaikintai mažumai.

Stasė E. Semėnienė
Baraboo, WI


DAR VIENAS AŽKIAREGIS

Kaip visada, mane nudžiugino „Draugas”. Skaitau nr. 106 (p. 3) Kęstučio Girniaus straipsnį „Ar Lietuvai reikia geležinės ledi?” Jau pirmieji sakiniai, palyginę prezidentę Grybauskaitę su buvusiu prezidentu Bush jaunuoju ir jo „žygdarbiais”, mane skaudžiai nustebino. Toliau autorius tęsia savo palyginimus su Anglijos Thatcher, kuri, vadovaudama stipria ranka, turėjo priešų, troškusių minkšto vadovo tikslams patenkinti.

Toks įžeidžiantis rašinys trenkė kaip žaibas iš giedro dangaus – „Dar vienas aiškiaregys atsirado Lietuvos nenaudai.” Šiandien Kęstučio rašinys man priminė Pakso iš laukinio Kaukazo importuotos aiškiaregės galias.

Neturiu gero žodelio aiškiaregiui Kęstučiui. Norėčiau paprašyti, kad tokius niekinančius straipsnius apie mūsų naują Prezidentę, kuri dar neturėjo progos parodyti savo gabumų, rašantis aiškiaregis Kęstutis atsiprašytų gerbiamos Lietuvos prezidentės ir visų gerų lietuvių. Ar turėsite drąsos, aiškiaregi?

Algis Virvytis
Boston, MA

06-11-09

AR TIKRAI PLC YRA TOKIOJE PADĖTYJE?

,,Draugo” trečiadienio numeryje (2009 m. birželio 3 d.), skiltyje ,,Nuomonė”, straipsnio ,,Ar PLC kelia rūpestį?” autoriui Pasaulio lietuvių centras (PLC) kelia rūpestį. Bauginantis sakinys: ,,Minusas kelia praradimo baimę.” Visų kraštų politikieriai irgi gąsdina visuomenę. Jie bando įteigti, kad jei nepadidinsime mokesčių, tai nukentės vaikai, seneliai, asmenys su negalia, vargšai ir t.t. Deja, nė vienas iš jų neturi jokių kitų konkrečių pasiūlymų, kaip išvengti padėties nedidinant mokesčių. Nė vienas iš jų asmeniškai nepasako, kaip jis prisidės sunkumus panaikinant.

Neteko pastebėti asmeninio įsipareigojimo padėti Centrui. Taip, daug ką galima atlikti dirbant kartu, kitiems parodant savo ryžtą ir ištvermės pavyzdį. Nejaugi yra gėda pasisiūlyti ką nors konkrečiai atlikti ar finansais, ar ,,juodu darbu”?

Geras pavyzdys yra teigiamas rašymas apie bet kokią organizaciją, renginį ar net apie PLC. Dar geresnis pavyzdys būtų skatinti savo artimus draugus ir pažįstamus, kurie nepritarė Jaunimo rūmų statybai, užmiršti praeitį, kaip siūlė Bronius Nainys, Centro pradininkas, atleisti klaidas, jei tokių buvo, ir vėl kartu gausiai ir dosniai remti PLC.

Kaip Romualdas Kriaučiūnas rašė: nepalikime visko, kas nepatinka, atitaisyti KITIEMS. Tų kitų nėra. Kiekvienas iš mūsų yra TAS KITAS.

Kęstutis Ječius,
PLC rėmėjas ir ,,juodų” darbų atlikėjas

06-09-09

VINCAS KUDIRKA IR MŪSŲ LIETUVA

Lietuvos istorikės Anelės Butkuvienės straipsnis (,,Draugo” kultūros priedas, 2009 m. gegužės 23 d.) apie Vincą Kudirką yra vienas iš vertingiausių, kurį teko šiais metais skaityti.

Vincas Kudirka, Lietuvos himno autorius, vienas iš laikraščio ,,Varpas” steigėjų, redaktorius, siela ir pagrindinis jo variklis, per savo trumpą gyvenimą (1858–1899) labai daug nuveikė Lietuvos ir lietuvių naudai. Tačiau, kaip istorikė pastebi, apie patį Kudirką yra mažai rašyta, ir daugumas mūsų mažai apie jį žinome, išskyrus kaip vardą, išmoktą istorijos vadovėliuose, arba tą statulą, kuri stovi Kudirkos Naumiesčio buvusioje turgaus aikštėje.

Butkuvienės straipsnis parodo Kudirką gyvą, alsuojantį žmogų, kuris, Lietuvos naudai sunkiai dirbdamas, vargo ir kentė caro užvaldytoje Lietuvoje. Tuo būdu Kudirka pasidaro ne tik brangus, bet lyg ir pažįstamas, užjaučiamas ir beveik artimas kaimynas, kuriam esame daug skolingi.

Straipsnio autorės knyga ,,Garsios Lietuvos moterys” (,,Baltos lankos”, 2008, 358 psl.) taip pat įdomiai pristato daugiau nei 40 Lietuvos moterų portretus/aprašymus – pradedant nuo Gedimino dukterų ir kunigaikštienės Birutės, baigiant praeito šimtmečio moterimis. Tai motinos, žmonos, dukterys, kūrėjos, profesionalės, visuomenininkės ir kitaip per šimtus metų pasižymėjusios Lietuvos moterys. Ši knyga ne tik įdomi ir vertinga tiems, kas skundžiasi Lietuvos dabartinių rašytojų susižavėjimu nešvankiais žodžiais savo rašyboje (pvz., Gavelio ,,Vilniaus pokeris” arba Žukausko ,,Finding the Moon in Sugar”), ši istorikės knyga bus kaip šviežio oro gurkšnis iš Lietuvos pušynų.

Donatas Januta
San Francisco, CA


DABAR – TIK DŽIAUGTIS GALIMA

Su malonumu skaičiau apie Madison-Vilnius Sister Cities organizacijos per 20 metų pasiektus pasiekimus. Stasės Semėnienės straipsnis ,,Rankos padavimas Vilniui” (,,Draugas”, 2009 m. gegužės 14 d.) vaizdžiai įrodo, kiek naudos tas miestų susigiminiavimas yra suteikęs ir vienai, ir kitai pusei, ypač tarybiniais laikais.

Tačiau kas mane labai nustebino, tai autorės sakinys, kad Madisono lietuviai ,,pabrėždam(i) savo pritarimą Madisonui susigiminiuoti su nelaisvėje esančia Lietuvos sostine Vilniumi, tačiau reikalaudam(i) atsisakyti minties, jog Vilnius būtų siejamas su sovietais”. Kaip greitai užmiršta ta anų metų pasipriešinimo aistra! Ar tai buvo ALT’as, VLIK’as, Lietuvių Bendruomenė, radijo programos įvairiuose miestuose, laikraščiai ar net pavieniai žmonės – visi, lyg audros pagauti, visomis jėgomis priešinosi tam susigiminiavimui. O pasipriešinimas buvo ne tik dėl to, kad Vilnius buvo sovietų miestas, bet kad toks susigiminiavimas būtų davęs pagrindą (precident) negrąžinti Lietuvai nepriklausomybę – jei tokia galimybė kada nors ateity būtų iškilusi.

Visa tai labai gerai prisimenu, nes buvau įsitraukusi į tą šurmulį. Seattle miestas jau nuo 70-to dešimtmečio susigiminiavo su Taškentu (dėl to Madison ir negalėjo susigiminiuoti su Taškentu), mačiau, kiek nuostabių programų vyko tarp tų dviejų, visai nepanašių miestų. Apie tokį entuziazmą Vilniui tik svajoti tegalima buvo.

Ir užsimezgė tas ryšys, ir kiek visapusiškai jis praturtino ir vieno, ir kito miesto piliečius. Bet koks tai sunkus ir skausmingas kelias buvo… O dabar – tik džiaugtis galima. Nuoširdžiai sveikinu su 20 metų reikšmingos ir turiningos veiklos!

Ina Bertulytė-Bray
Seattle, WA

SU GARBINGA SUKAKTIMI – MALONŪS PRISIMINIMAI

Miela sveikinti „Draugą” – plačiame pasaulyje gyvenančių lietuvių dienraštį, jo šimtmečio sukakties proga. Prisidedu prie nuoširdžiausių linkėjimų, kurių laikraštis pilnai užsitarnavo būdamas visų lietuvių draugas, stiprindamas nepertraukiamus ryšius su Tėvyne, mus informuodamas apie ją ir jos džiaugsmus ir rūpesčius, ryškindamas tautines, religines, švietimo, politikos, socialines bei kitas problemas ir ragindamas ateities dienose išlikti patikimais bendrakeleiviais visiems, kuriems rūpi Lietuva.

Kartu su šia garbinga sukaktimi grįžta ir mano ilgo 50 metų bendradarbiavimo su „Draugu”, jo redaktoriais bei administratoriais malonūs prisiminimai. Nemažai laikraštis spausdino mano straipsnių apie Clevelande gyvenančius veikėjus, organizacijų darbus, veiklos apžvalgas, paryškinant jas aktualiomis nuotraukomis.

Man nepamirštami liko prof. Stasio Šalkauskio spaudoje nuskambėję žodžiai: „Spausdinti žodžiai yra tautos išraiška, pagal kurią yra vertinama tauta.”

„Draugas” yra 100 metų lietuviško gyvenimo veidrodis. Jam, jo leidėjams, redaktoriams ir bendradarbiams priklauso didelė padėka.

Žengiant į antrąjį šimtmetį, linkėtina nepavargti nei redaktoriams, nei administratoriams, stiprinant ir finansinį užnugarį.

Vacys Rociūnas
Independence, OH

06-3-09

JEI NE Į VAKARUS, TAI GAL Į RYTUS?

Skaičiusieji Vytauto Matulionio laišką „Aklai į Vakarus” „Draugo” laiškų skyriuje (2009 m. gegužės mėn. 13 d.) turbūt negalėjo nenustebti išsakytomis autoriaus mintimis apie nešvankumų vartojimą lietuvių literatūroje.

Pradžioje Matulionis lyg ir pagiria Stasės Semėnienės mintis, bet toliau tiesiog perša nešvankumų vartojimą. Matulionio pasakymas, kad Lietuvos literatūra vadovaujasi šūkiu: ,,Aklai į Vakarus”, skaitytojams neturėtų būti priimtinas: išeitų, kad lietuvių literatūra turi aklai krypti į Rytus, iš kur į lietuvių kalbą per keletą okupacijų atėjo didžioji dalis nešvankių žodžių. 

Antanas Paužuolis,
Chicaga, IL


ĮVAIRENYBĖS GYVENIME

Balandžio 18 d. „Draugo” dienraštyje perskaičiau straipsnį „Davatkynas”, kurį parašė Aldona Ruseckaitė. Labai patiko šis straipsnis apie tokią unikalią vietą. Manau, kad nedaug kas žinojo apie šią vietą, o paskaitę apie „Davatkyną” ,,Drauge” gal ir aplankys.

Straipsnio autorė prisipažįsta, jog ji nemanė gyvenanti tokioje primityvioje visuomenėje, kuri bijo kandidatės į prezidentus todėl, kad ji yra netekėjusi. Dabartinė visuomenė nesmerkia vienišų žmonių.  Atvirkščiai, turėtų būti gerbiamos moterys, kurios neteka už bet kokio pasitaikiusio. Jeigu nesutinka gero gyvenimo draugo, tai gyventi su kuo papuola yra savęs negerbimas. Jos gyvena gražų, nors ir vienišą gyvenimą, yra naudingos visuomenei. Reikia daugiau rūpintis šeimomis ir vienišomis motinomis.
   
Kazimiera Kubilienė
Beverly Shores, IN

APIE BANDYMĄ IŠRINKTI GERIAUSIUS LIETUVIŲ POETUS

Kaip Jūs norite, taip manykite, bet man atrodo, kad siūlymas „Draugo” skaitytojams (prenumeratoriams) išrinkti 10 geriausių lietuvių poetų kvepia logikos stoka ir kultūros nuosmukiu.

Petras Petrutis
Čikaga, IL


LIETUVIŠKI KRYŽIAŽODŽIAI

Labai patinka lietuviški kryžiažodžiai. Nesitikiu laimėti, bet smagu pasukti galvą lietuvių kalba ir paskui pažiūrėti, kiek atspėjau. Sudoku – tai ne naujiena, juos ir angliškuose laikraščiuose galima rasti.

Birutė Prasauskienė
Lomita, CA 

05-27-09

BALSAVUSIEJI UŽSIENYJE TURI REIKŠMĖS

Neseniai ,,Draugas” parašė, kad užsienyje Lietuvos prezidento rinkimuose balsavo 14,008 Lietuvos Respublikos piliečių. Tame pačiame puslapyje panaudojus kitus skaičius parodoma, kad tai 52 proc. visų, turinčių teisę balsuoti. Nedaug? Bet juk tik 1.67 proc. skirtumas išvengė antro balsavimo rato. Tad prisidėjome prie to išvengimo. O, pagal mano paskaičiavimus, balsavusių užsieniečių pačiuose rinkimuose jau 1.0 procentas. Už Dalią Grybauskaitę balsavusių užsienyje – 1.3 proc. Tad skaičiai, nors ir nedideli, nėra nereikšmingi.

Čikagoje balsavo apie 983 LR piliečiai. Bet juk net per JAV LB Tarybos rinkimus balsuoja žymiai daugiau. Prieš kiek metų balsuodavo daugiau nei 8,000. Po to juk turėjome didelį lietuvių padaugėjimą. Tad užsibrėžkime padvigubinti mūsų dalyvavimą Europos Parlamento rinkimuose, kurie įvyks po dviejų savaičių. Bent atlikime savo dalį. Tuomet galėsime didžiuotis savo balso poveikiu!

Algis Kazlauskas
Orland Park, IL

05-23-09

KARAIMAI IR ŽYDAI

Broniaus Puzinavičiaus straipsnis ,,Lietuvos karaimų istorija”, Kultūros priede (,,Draugas” 2009 m. gegužės 2 d.) galėjo būti tikslesnis.

Karaimai, tai turkų tarme kalbantys žmonės, kurie Lietuvoje daugiausia gyvena Trakuose ir jo apylinkėse. Šios tautos padavimai sako, kad jie buvo Vytauto atkelti iš Krymo po Vytauto pergalės prieš totorius 1392 metais. Gerb. Puzinavičius teisingai rašo, kad ,,karaizmo” pradininkas buvo Ananas. Tačiau autorius niekur savo gana ilgokame straipsnyje nepasako, kas tas Ananas buvo ir kodėl jis pradėjo tą ,,karaizmą.”

Ananas arba ,,Anan ben David” buvo žymus žydų mokslininkas. Jis, kaip žydas ir žydų tikėjimo tyrinėtojas ir žinovas, nesutiko su žydų vadų – rabinų – aiškinimais teologijos klausimais. Taip Ananas ir tie žydai, kurie juo pasitikėjo, atskilo nuo pagrindinės žydų bendruomenės. Tai įvyko aštunto šimtmečio pradžioje Babilonijoje, dabartiniame Irake.

Nuo to laiko šie atskilėliai nesutinka būti vadinami žydais, nors skirtumas tarp jų yra ne gentinis, o tik teologinis. Puzinavičius savo straipsnyje pristato karaimus lyg kažkokią neaiškią gentį: ,,Bendra religija ir kalba šį tikėjimą išpažįstančius žmones ilgainiui suvienijo į tautą.” Bet tai nėra teisybė, nes karaimai nuo pat pradžios priklausė žydų tautai. Tačiau dar įdomiau, kad Puzinavičius straipsnyje, kai mini šią žydų genties grupę, kurių pradininkas buvo žymus žydas Ananas, niekur nėra pavartojęs žodžio ,,žydas”.

Vytautas juos vadino ,,Trakų žydai” (Judaei Troceuses). Karaimai priklausė Lietuvos žydų tarybai ligi pat 1772 m., kada po Lietuvos ir Lenkijos pirmo padalijimo ta taryba buvo panaikinta. Tradiciški žydai karaimus laikė eretikais, o karaimai turėjo tokią pačią nuomonę apie rabinų žydus. Nors karaimai griežtai priešinosi būti tapatinami su jų vadinamais ,,rabinų” žydais, jie savo vaikus siuntė mokslinti į žydų jeshivas. Karaimų tikybos namai, kenesos, labai panašios, ypač viduje, į sinagogas, taip, kaip ir jų tikybiniai ritualai panašūs į tradicinių žydų ritualus.

Puzinavičius aiškina, kad vardas ,,karaimai” yra kilęs iš arabų žodžio ,,kara”, kuris reiškia ,,skaityti”, tačiau jis nepasako, kodėl jis tokią išvadą daro ir nekildina jo iš hebrajų kalbos žodžio ,,karaim”, kaip tai žydų istorikai daro.

Neaišku, kodėl gerb. Puzinavičius, Lietuvos mokslininkas, nepatikslino savo žinių su įvairiais, lengvai prieinamais šaltiniais. Galėjo kad ir telefonu pasiskambinti savo kolegai, Vilniaus universiteto jidiš instituto profesoriui Dovidui Katz ir išsiaiškinti šį tą, prieš pateikdamas savo straipsnį į laikraštį.

Įdomi karaimų istorijos smulkmena įvyko per Antrąjį pasaulinį karą. Vokiečiai nelabai žinojo, ką daryti su karaimais – ar jie žydai, ar ne? Iš pradžių Vokietijos vidaus ministerija juos užrašė esant ne žydais. Tačiau jiems vis dar buvo likęs įtarimas. Tad dar kartą nusprendė ištirti tą klausimą. Vokiečiai apie karaimų kilmę užklausė tris žydų mokslininkus – Zelig Kalmanowitz, Meir Balaban ir Itshak Schipper, kurie, norėdami karaimus išgelbėti, atsakė, kad jie nėra žydų kilmės. Visi trys mokslininkai patys žuvo per Holokaustą, bet jų dėka karaimai buvo išgelbėti.

Donatas Januta
San Francisco, CA

05-22-09

Kelios pastabos dėl R. Kriaučiūno straipsnio

Man labai patinka skaityti dr. Romualdo Kriaučiūno straipsnius, jo mintis ir išvadas. Visada jų laukiu, nes jie, kaip profesionalo psichologo, yra rimti, apgalvoti, teigiami, paremti statistiniais duomenimis ar faktais.

Noriu pataisyti kelias vietas dr. Kriaučiūno gegužės 12 d. sraipsnyje „Drauge” apie Lietuvių Fondą, kur daugiausia yra cituojami kitų asmenų pasisakymai.

Pradžiai, ne pirmą kartą „LF istorijoje kiekvienam nariui, nors ir nedalyvaujančiam suvažiavime, sudaroma galimybė tiesiogiai siūlyti norimą kandidatą į tarybą bei kontrolės komisiją”. Ta galimybė buvo ir anksčiau, kai LF nariai per žiniasklaidą ir LF informaciją buvo prašomi siūlyti kandidatus iš anksto, maždaug prieš kovo mėnesio pradžią, kad visų kandidatų pavardės būtų išsiųstos LF nariams mėnesį prieš metinį LF suvažiavimą. Tačiau tiesa, kad šie metai buvo pirmieji metai, kada už kandidatus buvo galima „tiesiogiai balsuoti paštu”.

Antra, ar geros, ar blogos LF Pelno skirstymo komiteto (LF PSK) gairės, yra kiekvieno asmeninė nuomonė. Bet faktas yra tas, kad tokios gairės daug metų buvo naudojamos, jos buvo dažnai keičiamos, atsižvelgiant į LF narių suvažiavimų pasisakymus, apklausas, atskirų asmenų pasiūlymus, LF tarybos ir valdybos narių nuomones bei nutarimus. LF PSK ir LF taryba kas metai tas gaires aptaria, kai kada papildo, pakeičia, pagerina. Įdomu būtų išgirsti, kokios turėtų būti „geros gairės” ir kaip jos turėtų veikti.

Trečia, dėl dviejų nepriimtų rezoliucijų ir „pakastų šunų”. Apie „šunis” turiu savo asmeninę nuomonę, kurią sau pasilieksiu. O dėl rezoliucijų, tai jos, mano nuomone, buvo geros, visiems naudingos ir teigiamos. Todėl nesuprantu daugumos balsavimo rezultatų ir čia man taip pat vaidenasi „pakastų šunų” šmėklos. Nesvarbu, ar jas siūlė LF narys, ar JAV LB Krašto valdyba.

Ketvirta, pritariu ir jau pasveikinau visus išrinktuosius, tačiau penki iš jų, įskaitant ir Rimą Griškelį, buvo perrinkti LF direktoriai, tik Marius Kasniūnas buvo naujai išrinktas į LF tarybą po dviejų metų pertraukos (prieš tai jis jau buvo LF taryboje, pasitraukęs iš direktorių po jo perrinkimo 2007 metais). Jis buvo išrinktas vietoj dabar nekandidatavusio būti perrinktu advokato Rimo Domanskio.

Pabaigai, pritariu dr. Kriaučiūno nuomonei ir kviečiu kitus „prisidėti prie lėšų telkimo ir LF augimo”, nes mums svarbu turėti augantį Lietuvių Fondą. Tą LF auginimo pareigą asmeniškai praktikuoju, nors LF direktorių tarybos posėdžiuose dažnai išsakau stiprias kritiškas pastabas kai kuriais klausimais, ypač balsuojant prieš per dideles administracines išlaidas. Nesuprantu visokių daugybę metų kai kurių komitetų kartojamų pažadų ir vizijų, kurios gražiai skamba per suvažiavimus, bet dažnai lieka kaip neįvykdyti pažadai protokoluose ir pranešimuose LF nariams ir įgaliotiniams. Tačiau kas mėnesį aukoju LF ir nuolatos sėkmingai ieškau naujų narių, naujų didesnių aukų, fondų ir ypač palikimų. Pritariu, kad daugelis panašių lietuviškų fondų konsoliduotųsi ir susijungtų su Lietuvių Fondu. Tai sumažintų panašias administracines jų išlaidas ir proporcingai padidintų „lietuvybės išlaikymą ir lietuvių kultūros puoselėjimą”. Lietuvių Fondas gali būti panašus į amerikiečių populiarius „United Way Funds”. JAV yra užregistruota apie šimtas lietuviškų ne pelno siekiančių (Not for Profit) fondų bei organizacijų.

Vytautas Kamantas
Grand Rapids, MI

05-19-09

AR SRUTOS YRA LITERATŪRA?

Kovo mėn. ,,Drauge” skaičiau Ramunės Lapas pokalbį su Karoliu Žukausku. Jo knyga ,,Finding the Moon in Sugar”, parašyta anglų kalba, pasirodė jau sausio mėnesį. Pokalbyje paminėta, kur toliau vyks knygos pristatymas. Pasižymėjau kalendoriuje gegužės 2 dieną vykti į Union Pier susitikti su autoriumi. Kadangi pokalbyje paminėta, kad knygą galime gauti bibliotekose, paskambinau į mūsų artimiausią. Sužinojau, kad knygos neturi. Patarė kreiptis į ,,Barnes and Noble” knygų parduotuvę. Ten pasakė, kad knygą galima užsakyti, tik reikės iš anksto sumokėti. Gerai. Sumokėjau. Užsakė. Už keturių dienų knygą gavau. Pradėjau skaityti, ir lyg iš kanalizacijos vamzdžio pasipylė srutos! Nešvanki kalba, gašlios situacijos, sudarkyta gramatika. Kai Romualdas grįžo iš darbo, perskaičiau jam porą sakinių. Jo komentaras: „Nereikės į Union Pier važiuoti, su autorium susitikti, nes ką jis gali pasakyti tokios rašybos pateisinimui?”

Iš tikrųjų, koks gali būti paaiškinimas, pateisinimas tokiai rašybai? Koks pateisinimas tokį rašymą skaityti? Stasė Semėnienė savo straipsnyje „Ar nešvankumas vyrauja Lietuvoje?” tokį rašymą aptarė cituodama vyskupą Fulton J. Sheen: „(...) skaudu matyti, kuomet tie, kurie turi literatūrinę dovaną patraukiančiai rašyti, yra pilni neapsakomai bjaurių vaizdų. Tokių raštų skaitytojai (...) pateisina save, kad skaitą tik dėl kūrybinio stiliaus.” Bet srutos yra srutos. Tiksliai Antanas Paužuolis pastebėjo savo laiške: „Graži ir švari kalba – žmonijos deimantas.” Tad belieka pačiam skaitytojui pasirinkti: ar deimantus žarstyti, ar po srutas braidyti.

Gražina Kriaučiūnienė
Lansing, MI

05-16-09

PREZIDENTO METRIKAI

Savo apmąstymuose iš Ellicott miestelio Juozas Gaila rašo: „Bet dabartinis JAV prezidentas iki šiol nepateikė savo gimimo metrikų, tvirtinančių, kad jis gimė Amerikoj”. („Meilė ir neapykanta”, ,,Draugas” 2009 m. gegužės 9 d., 4 psl.) Tą svarbų dalyką buvau jau užmiršęs. Tokių metrikų Prezidentas Obama nepateikė ne tik Gailai, bet ir man, tačiau aš vis tiek už jį balsavau.

Galimas dalykas, kad Obama čia „apdūmė” ne tik Gailą ir mane, bet ir daugybę kitų, kurie tuo reikalu patriotiškai rūpinosi ir visokias bylas kėlė, ir tą liberalų apniktą Vyriausiąjį Amerikos Teismą, kuris visas tokias bylas atmetė. Taigi, balsavau už kandidatą, kuris sakėsi buvo gimęs Havajuose, o Havajai vis tik yra – nors ir nesena ir paskutinė atsiradusi – JAV valstija. Jokiu būdu negalėjau prisiversti balsuoti už John McCain, nes buvo aiškiai žinoma, jog jis buvo gimęs Panamos teritorijoj, kur jo tėvas, JAV laivyno karininkas, su žmona tuo metu gyveno. Panama nėra ir niekad nebuvo Amerikos valstija, o Amerikos konstitucija sako, kad prezidentas turi būti gimęs Amerikoj. Atrodo, kad taip galvojo ir dauguma Amerikos balsuotojų ir štai dabar turime prezidentą, nors ir be gimimo metrikų. Su „popieriais” prezidentas ar be jų, bet gal Dievas, kurio taip ilgai prašėme Ameriką laiminti, pagaliau mūsų išklausė.
 
Arvydas Barzdukas
Falls Church, VA

05-14-09

REIKIA SVEIKINTI CHICAGO VISŲ TRIJŲ  ,,BANGŲ” TAUTIEČIUS

Reikia tikrai užtarnautai patapšnoti per petį ir padėkoti Lietuvių studentų sąjungos UIC nariams bei jų rėmėjams už atliktą didžiulį darbą š. m. gegužės 2 d. sėkmingai suruošiant Lietuvos tūkstantmečio šventę University of Illinois at Chicago campus.

Kaip ir priderėjo akademinei aplinkai, trumpa Lietuvos istorijos įvykių santrauka buvo perpinta lietuvių liaudies kūrybos (muzikos instrumentų, dainų ir šokių) intarpais. Atskiroje salėje vyko dvi išskirtinai puikios parodos: Mariaus Jovaišos nuotraukų ,,Neregėta Lietuva” ir Antaninos Didžgalvienės austų ir pintų lietuviškų tautinių juostų. Visą tai buvo ruošiama artėjant mokslo metų pabaigai ir baigiamiesiems egzaminams...

Reikia sveikinti Chicago visų trijų ,,bangų” tautiečius ir ypač mūsų jaunimą, kuris taip uoliai ir gražiai išsiliejo į Lietuvos vardo tūkstantmečio pristatymus ir paminėjimus Chicago mieste ir apylinkėse. Ačiū lietuvių tautiniam ansambliui ,,Dainava”, Lietuvių studentų sąjungai UIC, Chicago apylinkių tautiniam ansambliui ,,Grandis”, dienraščiui ,,Draugas”, JAV LB Kultūros tarybai ir visiems tautiečiams, kurie šiuose renginiuose apsilankė ir juos rėmė.
 
 Ritonė Rudaitienė,
 Lemont, IL


AMEN!

,,Amen!” tegalima sušukti Antanui Paužuoliui, 2009 m. gegužės 12 d. ,,Draugo” laiškų skyriuje pasisakiusiam prieš autorius, kurie bet kokios temos straipsniuose visų pirma parašo apie save. Redakcija tokius straipsnius privalo trumpinti, taisyti. Tai redakcijos teisė ir pareiga. Juk kiekvieno ,,Draugo” metrikoje, 2 puslapyje, net skelbiama: ,,Redakcija straipsnius taiso savo nuožiūra”… O jei už tokio rašinio eilučių skaičių ar kad ir rašinį bendrai dar mokamas honoraras, tai jau visai blogai. Neproporcingais įtarpais apie save, nereikalingomis enciklopedinėmis ištraukomis apmokamuose straips niuose laikraštis pasirodo melžiamas pasipinigavimo tikslu, deja, nuolat to dejuojančio ,,Draugo” sąskaiton. Iš viso, paklodės didumo straipsniais (ačiū J. Gailai už šį pasakymą) nesigardžiuojame ir pritariame vyriausios redaktorės neseniai išsakytai pažiūrai apie per ilgus straipsnius.

Antanas Dundzila
Port Orange, FL

05-13-09
AKLAI Į VAKARUS!

Stasės E. Semėnienės laišką, nuomonių, vedamųjų ir kitų straipsnių įvairiomis temomis ir progomis „Drauge” yra buvę daug ir dažnai įdomių. Vienas jų – „Ar nešvankumas vyrauja Lietuvoje?” buvo išspausdintas „Nuomonių” skyriuje 2009 m. balandžio 24 d. Jame Semėnienė ilgisi mandagumo ir pagrįstai sielojasi dėl didėjančio nešvankybių srauto lietuvių kalboje – tiek šnekamojoje, tiek literatūrinėje.

Tas autorę suerzinęs nešvankumas tikrai neatsirado mūsų „orioje” (mūsų pačių nuomone) tautoje „per trumpą pusšimtmetį šėtono ‘glėbyje’”. Kaip ir kitose tautose, nešvankybės buvo, yra ir liks „nepatogiai vaizdžia” mūsų kalbos dalimi, nors autorė ir teigia, kad „mūsų kartai Lietuvoje tie žodžiai nei girdėti, nei regėti”. Neįtikėtina! Nejaugi autorės karta susidėjo iš kurčių ir aklų šventųjų? Bet čia pat autorė prisipažįsta, kad „Nebuvome ir mes laisvoje Lietuvoje šventi.”

„Gamtiniais žodžiais išsakytos” „liaudies išminties” buvo apstu ne tik kaime. Ji „klestėjo” ir aukščiausiuose, kultūringiausiuose ir įtakingiausiuose visuomenės sluoksniuose, besislepianti už talpaus žodžio „sąmojis”. Kadangi ta „liaudies išmintis” (kodėl tik liaudies?) buvo „žodžiais išsakyta”, įrodo, kad tie žodžiai nebuvo užmiršti, bet plačiai vartojami, nors autorė tvirtina, kad „niekas gyvenime jų nevartojo”. Jei „stambaus ūkininko dukra” sakosi negirdėjusi tokių žodžių iš ją supusių „merginų (mergų?) ir bernų”, visai nenuostabu. Kaimo samdiniai, griežto luomų skirtumo suvaržyti, žinojo, iš ko duoną valgo, ir mokėjo prikąsti liežuvį.

Nors ir kaip pasišventę auklėtojai mokykloje stengėsi mokinius kelti „į kultūringesnį, tiesos, gėrio bei grožio pasaulio pažinimą”, stropiai „kultūrinami” paaugliai (ypač vyriškoji giminė) tuos „nepageidaujamus” žodžius puikiai žinojo ir juos tarpusavyje vartodami mėgo įrodinėti savo „vyriškumą” – žodžiu ir veiksmu. Nes, pagal „liaudies išmintį”, „Jei negeri, nerūkai ir moterų nesivaikai, tai koks iš tavęs vyras?” Prie to dar galima pridėti – ir nesikeiki. O vyru būti buvo labai svarbu. Užteko jį pavadinti „boba”, kad skaudžiai įžeistum, kartu nenoromis atskleidžiant nepavydėtiną lietuvių moterų visuomeninę padėtį. Vien dėlto, kad autorė pati tokių grubių žodžių ar posakių nebuvo girdėjusi (ar nenorėjo girdėti), dar nereiškia, kad jų nebuvo – vienaaukščių, dviaukščių, triaukščių savos gamybos ar skolintų. Keiksmažodžiai ir jų „vaizdūs” pornografiniai deriniai buvo tie atsargos ramsčiai, kurių buvo griebiamasi stiprių jausmų užtemdyto proto blaiviems argumentams išsisėmus. Jie yra, dažnai nutylima, šiurkštesnė, bet savotiškai įdomi ir raiški mūsų tautosakos dalis. Vienas iškilus išeivijos veikėjas kartą net spaudoje pasakė, kad bręstantiems jaunuoliams pornografijos būtinai reikia...

Jei Semėnienė, giliai sukrėsta Vytauto Čepliausko romano „Pinklės”, norėtų iš arčiau susipažinti su literatūrinės lietuvių kalbos nešvankybėmis, dažnai pateisinamomis, kad tai „gyvenimas”, patartina atidžiai perskaityti naujai į anglų kalbą išverstą, leidėjų patraukliai siūlomą ir garsinamą Ričardo Gavelio knygą „Vilnius Poker”. Ją perskaičius taip ir lieka neaišku: ar tai Nobelio premijos vertas kūrinys, filosofinė pornografija ar pornografinė filosofija. Kiekvienu atveju, reikalui esant, įtikinamų pasiteisinimų visada galima rasti. Atrodo, kad bent šiuo metu Lietuvos literatūra vadovaujasi šūkiu: aklai į Vakarus!

Vytautas Matulionis
Cleveland Heights, OH


VISIEMS REIKIA ,,IŠMOKTI ATPAŽINTI ŠIŲ DIENŲ PATRIOTIZMĄ”

Skaičiusieji ,,Draugo” gegužės mėn. 8 d. numerį greičiausiai pamatė Dalios Cidzikaitės rašinį ,,Išmokti atpažinti šių dienų patriotizmą”. Autorė savo straipsnyje pamini dr. Stasio Goštauto mintis apie patriotizmą, išsakytas jo per „Draugo” 100–mečio paminėjimo simpoziumą. Dr. Goštautas savo pranešime sakė, kad „ankstyvesnioji, iš aktyvios veiklos besitraukianti karta buvo patriotiška ir t.t.” Cidzikaitė daro išvadą, kad ,,į mano bangą žiūrima kaip į nepatriotišką, nekultūringą, neišsilavinusią”. Man ir daugeliui kitų klausiusių dr. Goštauto pranešimo nesusidarė nuomonė, kad buvo palygintos išeivijų kartos. Kiekvienoje išeivijos kartoje buvo visokių asmenų, kiekviena karta buvo patriotiškos savaip, žiūrėjo „kitomis” akimis ir savaip suprato tų laikų patriotizmą.

Ankstyvesnioji karta daugiau skyrė dėmesio Lietuvos laisvinimui, lietuvybės išlaikymui, o naujausioji karta skiria daugiau dėmesio lietuvybės išlaikymui ir Lietuvos vardo skleidimui. Abi siekia to paties – būti Lietuvos patriotais. Mums visiems reikia ,,išmokti atpažinti šių dienų patriotizmą”.

Antanas Paužuolis
Chicago, IL

TIK RAŠYKITE TOLIAU!

Dėkoju Juozui Gailai už jo straipsnius ,,Apmąstymai iš Ellicott miestelio”. Nepraleidžiu neperskaičiusi nė vieno. Tik rašykite toliau!

Birutė Prasauskienė
Lomita, CA

05-12-09
TREČIABANGIŲ ,,ŠIŲ LAIKŲ PATRIOTIZMAS”

Ne tik Stasys Goštautas, kaip minėta Dalios Cidzikaitės straipsnyje apie ,,šių dienų patriotizmą” (,,Draugas” 2009 m. gegužės 8 d.), bet ir kiti yra viešai pareiškę – tiesiogiai ar netiesiogiai, – kad trečiabangiai daugiau rūpinasi materialinėmis gėrybėmis, o ne kultūra ar lietuviškumu.

Reikia pripažinti, kad dypukai ir trečiabangiai – tai skirtingi žmonės savo išsilavinimu, kultūra ir praeitimi. Mes, dypukai, buvome politiniai pabėgėliai, bėgome nuo pirmame sovietmetyje patirto teroro, buvome tiesiog išvaryti iš Lietuvos. Trečiabangiai dauguma yra, kas dabar vadinami ekonominiai emigrantai, t.y., savo laisvu pasirinkimu atvyko ieškoti sau ir savo šeimoms materialiai geresnių gyvenimo sąlygų.

Tarp mūsų dypukų buvo daugiau inteligentijos, pvz., mano pačio šeimoje, kai mano tėvas ragino savo brolius bėgti     į Vakarus kartu su mumis, jie atsakė: ,,Tu esi teisininkas, valdininkas, tu bėk. O mes esame paprasti žmonės, paprasti ūkininkai, rusai mumis nesidomės, kam mums bėgti?” (Abu broliai su šeimomis atsirado Sibire su dauguma kitų ,,paprastų” lietuvių.) Tarp trečiabangių yra daugiau skirtingo išsilavinimo – kodėl, pvz., abu dabartiniai pagrindiniai JAV lietuvių laikraščiai ,,Draugas” ir ,,Amerikos lietuvis” turi tą patį tiražą – apie 3,000 skaitytojų, kai dypukų žydėjimo laikais laikraščių tiražai būdavo dešimteriopi.

Gaila žiūrėti, kaip dypukų išlaikyti JAV lietuvių kultūros pamatai šiandien sunkiai verčiasi – lietuvių apgyvendinti rajonai nyksta, iš daugelio JAV lietuvių laikraščių likę tik keli, lietuvių bažnyčios uždaromos.

Tačiau tą viską pasakius, yra ir džiuginančių reiškinių. Labai gražiai aprašytas trečiabangių ,,šių dienų patriotizmas”.

Pas mus, San Francisco apylinkėje, per Nepriklausomybės minėjimus ir kitus subuvimus jau keleri metai, kaip iš maždaug 100 ir daugiau susirinkusių lietuvių apie 70–80 būna trečiabangiai, o likusieji 30–20 dar iš mūsų ,,dypukų”, daugumos kitų dypukų jau nėra tarp mūsų. Taip pat man per beveik 50 metų gyvenančiam šitoje lietuvių kolonijoje, buvo kelis kartus mūsų dypukų mėginta įsteigti šeštadieninę lituanistinę mokyklą, bet vis nepavykdavo. O trečiabangiai įsteigė, ji jau treti metai veikia.

Radę pirmosios bangos JAV lietuvių sukurtą lietuviškumo paveldą, ne viską ir mes dypukai vertinome. Savaime pasirinkome tik tai, kas mus domino, kas mums buvo naudinga, o daug kam leidome nuvysti. Panašus trečiabangių pasirinkimas vyksta ir dabar. Kaip jis pasibaigs, dar neaišku, bet kad džiuginančių reiškinių yra, reikia neužmiršti.
 
Donatas Januta
San Francisco, CA
 
MAŽIAU APIE SAVE, DAUGIAU APIE JUBILIATĄ

Skaitantieji „Draugo” kultūrinį priedą š. m. balandžio 4 dienos numeryje pastebėjo Raimundo Mariaus Lapo rašinį ,,Kitokios Lietuvos ilgesys”, kuriame rašoma apie Broniaus Railos šimto metų nuo jo gimimo jubiliejų.

Ne vienas galės pastebėti, kad straipsnio autorius iškelia savo nuveiktus darbus, bet labai mažai rašo apie patį jubiliatą. Reikia manyti, kad Raila išspausdino daugiau knygų, ne vien „Barbaras rėkia”. Ar nereikėtų Lapui parašyti didesnę studiją apie šį žymųjį rašytoją, žurnalistą, mažiau gilinantis į savo paties nuopelnus?

Antanas Paužuolis
Chicago, IL


10 LIETUVIŲ POETŲ

Juk Lietuva – tai poetų šalis. Jų tiek daug ir labai dailiai rašančių. Pagaliau, „išrinkau”:

Aistis
Bradūnas
Brazdžionis
Inčiūra
Gylienė
Kudirka
Liūnė Sutema
Maironis
Miškinis
Strielkūnas

Elena Rožėnienė
Tucson, AR

05-07-09

ANT NULINKUSIO MEDŽIO

Skaitau balandžio 9 dienos „Draugą” „Dėl pavardžių rašymo ketinama kreiptis į KT” – koks įstabus Lietuvoje gyvenančių svetimtaučių įžūlumas ir akiplėšiškumas reikalauti pavardes rašyti dviem kalbomis ir viso pasaulio abėcėlių raidėmis!

Sutikus rašyti pasus dviem kalbom, to neužtektų vien lenkams, ir rusai to pat reikalautų, ir mūsų kaimynai latviai, estai, vokiečiai, ir net kinai, indai, graikai, žydai ir t. t. Mums priėmus tokį sprendimą, būtinai reikėtų pakeisti mūsų pačių abėcėlę, pridedant viso pasaulio raides, tų raidynų, jų tarmę išmokyti visus lietuvius.

Paimkime Ameriką, kuri laiko save tolerantiška, suprantančia viso pasaulio norus ir troškimus. Bet dviem kalbom pasai ir šioje šalyje nėra išduodami. Labai daug lietuviškų pavardžių ir vardų yra taip suamerikietinta, kad kartais negalima suprasti jų kilmės. Nėra lietuviškų š, č, ą, ę, į, ų, ū, nerašomi vokiški umliautai (raidės su dviem taškiukais virš jų), nėra ir lenkiškų raidžių su ramstančiomis lazdelėmis. O jei kas toje demokratinėje Amerikoje bandytų pasiūlyti įstatymą pavardes rašyti naudojant svetimšalių raidyną, būtų daugelio metų pajuokos objektu.

Nebūkime nulinkęs medis, ant kurio visos ožkos ir ožiai lipa.

Algis Virvytis
Boston, MA

DĖKOJAME PROF. R. KŪLIENEI

Įdomu buvo perskaityti straipsnį „Labdaros sėklos daigai prigijo Lietuvoje”, kuris buvo išspausdintas balandžio 29 dienos laidoje.

Kaip malonu sužinoti, kiek daug yra geradarių žmonių, įdedančių tiek pastangų ir darbo pagerinti Lietuvos neįgalių vaikų medicininę priežiūrą.

Gaila, kad tame straipsnyje įsivėlė klaida. Ne Birutė Jasaitienė, bet profesorė Regina Kūlienė įkūrė „Lietuvos vaikų vilties” organizaciją. Ji buvo šios organizacijos pirmininkė, kol šias pareigas perėmė Gražina Liautaud.

Dėkojame profesorei Reginai Kūlienei už straipsnyje nepaminėtus jos nuopelnus.

Jonas J. Kaunas
Downers Grove, IL


10 GERIAUSIŲ LIETUVIŲ POETŲ


Mano siūlomas geriausių lietuvių poetų dešimtukas (maždaug istorine tvarka):
Baranauskas
Maironis
Putinas
Aistis
Bradūnas
Mačernis
Radauskas
Nagys
Marcinkevičius
Martinaitis
Pritrūko vietos Brazdžioniui ir Degutytei. Gal dešimtuką būtų galima praplėsti iki tuzino? Į velnio tuziną įeitų ir Nėris.

Vida Bučmienė
Cleveland, OH




Štai mano geriausi lietuvių poetai:
1.   Henrikas Nagys
2.   Janina Degutytė
3.   Justinas Marcinkevičius
4.   Bernardas Brazdžionis
5.   Liūnė Sutema
6.   Henrikas Radauskas
7.   Kazys Bradūnas
8.   Algimantas Mackus
9.   Jonas Aistis
10. Alfonsas Nyka-Niliūnas

Jūratė Jakštytė Landfield
Hawaii

Siunčiu 10 poetų, kurie man patinka. Tačiau yra ir daugiau, kurie rašo širdžiai mielus eilėraščius.
Bradūnas
Brazdžionis
Aistis
Inčiūra
Gylienė
Maironis
Miškinis
Liūnė Sutema
Kudirka
Salomėja Nėris

Viktorija Karaitienė
Union Pier, MI

Dešimt geriausių Lietuvos poetų:
Maironis
Donelaitis
Brazdžionis
Strielkūnas
Inčiūra
Bradūnas
Aistis
Miškinis
Nagys
S. Nėris

Rimvydas Sidrys
Streator, IL

05-06-09

KOKIO PREZIDENTO(–ĖS) MUMS REIKIA

Jau daug, per daug metų visą Lietuvą ir lietuvius vargina nevykę vadovai. Nevardysiu nei kelių, nei visų nesklandumų, kurie Lietuvai buvo kenksmingi, tik pasidalinsiu mintimis, kokio prezidento(-ės) mums būtinai reikia.

Mums reikia žmogaus, lietuvio, patrioto, turinčio lietuviškas šaknis, pasiryžusio ginti Lietuvą nuo priešų iš lauko ir vidaus, reikalui esant, galinčio galvą už Lietuvą guldyti. Reikia žmogaus gudraus, apsukraus ūkvedžio, kad apsaugotų Lietuvos turtus; žmogaus, kuris labai gerai žino istoriją ir mūsų istorinius priešus. Žmogaus, kuris nepasiduotų užsienio melagingiems ir tuštiems pažadams, nesiveltų į užsienio politiką, kur Lietuva neturi jokių interesų ir „svorio” – Gruzijos gelbėjimas – vaikiškas Adamkaus žaidimas su degtukais. Neįsileisti jokių Amerikos kalinių – neprisidėkime prie karo nusikaltėlių. Visą kariuomenę iš Irako ir  Afganistano sugrąžinti – mums tas per daug brangiai kainuoja ir dar brangiau kainuos.

Visą šalpą skirti tik Lietuvos reikalams. Pirmiausia turėtų būti remiamas Lietuvos mokslas, o ne krepšinis. Vystyti vietos pramonę, apsaugoti Lietuvos ūkius ir mažus verslus nuo globalizmo. Ištirti gresiantį pavojų, statant naują atominę elektrinę Lietuvoje. Rasti vietą atominėms atliekoms saugoti tūkstantį metų. Elektros linija per Lietuvą – ištirti visus pliusus ir minusus.  Bandyti visais įmanomais būdais atgauti „Mažeikių naftą”. Be gailesčio bausti nusikaltėlius prieš Lietuvą ir lietuvius – visus KGB, stribus, rusų karininkus paviešinti; bausti sukčius bankuose, įmonėse, statybose; bausti tuos, kurie atsiveža iš užsienio darbininkus atimdami darbus lietuviams. Apriboti mažumų reikalavimus ir norus – jiems visada bus per mažai. Kaip Amerikos prezidentas Truman rašė, „jiems visada per mažai, kai išmeti per duris, per langus lipa, kai estai, latviai ir lietuviai kantriai viską neša.”

Daug sunkaus ir atsakingo darbo bus naujam prezidentui(ei). Jei turės gero noro Lietuvą išgelbėti iš pražūties, tikrai išgelbės su gerų lietuvių pagalba ir protingais, gerais lietuviais patarėjais. Melskimės už naują prezidentą(-ę), kad Dievulis duotų neišsemiamos stiprybės ir sumanumų.

Algis Virvytis
Boston, MA

GRAŽI IR ŠVARI KALBA – ŽMONIJOS DEIMANTAS

Dėkoju Stasei Semėnienei už jos rašinį ,,Ar nešvankumas vyrauja Lietuvoje?” „Draugo” nuomonių skyriuje, kur autorė aprašo kai kurių asmenų knygose esančius nešvankumus. Šiuo metu šis blogis yra labai paplitęs tarp amerikos jaunuolių, neišskiriant ir vyresniųjų. Yra šlykštu skaityti rašytojų žodžius, kurie netinka išsilavinusių žmonių draugijoje.

Dėkoju „Draugo” redakcijai už gražios kalbos vartojimą, o gerb. Semėnienei už mūsų dėmesio atkreipimą.

Antanas Paužuolis
Chicago, IL

04-16-09

PRAŠAU PARAŠYTI DAUGIAU APIE LAŠIŠOS RŪKYMO MENĄ

„Drauge” 2009 m. balandžio 2 d. „Šeimininkės patarimuose” rašoma apie lašišos rūkymą. Mane tas menas labai domina, nes ir pats rūkau lašišas, upėtakius, ungurius ir silkes, todėl norėdamas pagilinti žinias prašyčiau gerbiamos Nijolės Nausėdienės smulkiau parašyti apie lašišų ir kitų žuvų rūkymo meną:

1) Kokio storumo riekėmis lašiša supjaustoma?
2) Kiek rudo cukraus ir kiek druskos uncijomis, gramais vienam litrui, kvortai vandens?
3) Yra įvairių anglių, todėl prašyčiau išduoti paslaptį – kokias anglis ir kaip jas uždegate?
4) Kokio medžio skiedras naudojate rūkymui?

Būsiu labai dėkingas Jums už mano žinių pagilinimą.

Šia proga pasinaudodamas norėčiau pridėti, kad aš naudoju ir plaukų džiovintuvą greitesniam žuvies nusausinimui prieš rūkymą.

Jūsų patarimai gardžiam maistui gaminti mums visiems seiles varvina dar skaitant. Tik gundyti avienos kepsniais, kitais riebios mėsos gaminiais gal reikėtų susilaikyti, nes mūsų dauguma valgome per daug maisto, turinčio blogų riebalų.

Nuoširdus ačiū, nekantriai lauksiu Jūsų atsakymo.

Algis Virvytis
Boston, MA

PIRMIEJI DAIGAI — FUTBOLO PRADMENYS LIETUVOJE
(Apie G. Kalinausko knygą ,,Ąžuolo šaknys”)

Koks malonus netikėtumas veik šimtui metų po 1911–ųjų praėjus šeimai sužinoti, kad mano tėvo, Raseinių autobusų stoties (Nepriklausomybės g. 24, dabar – Dubysos 12-ka) ir verslo (1925–1940) savininko Vlado dėdė, pulk. leit. Vincas Petrauskas (Vlado tėvo Kazio brolis) 1911 m. rugsėjo 4 d. Kaune suorganizavo pirmąsias futbolo rungtynes!

Edmundas Petrauskas
London, Kanada

04-15-09

DEŠIMT GERIAUSIŲ LIETUVIŲ POETŲ:

1. Donelaitis,
2. Maironis,
3. Aistis,
4. Bradūnas,
5. Brazdžionis,
6. Miškinis,
7. Marcinkevičius,
8. Strielkūnas,
9. Martinaitis,
10. Švaistas.

Danguolė Klimienė
Rochester, NY


Poetai, kurie man, mėgėjai, labiausiai yra prie širdies (alfabetiškai):

Jonas Aistis
Leonardas Andriekus
Bernardas Brazdžionis
Kotryna Grigaitytė
Antanas Jasmantas (A. Maceina)
Maironis
Salomėja Nėris
Antanas Vaičiulaitis

Rūta Andries
Media, Pennsylvania

Nesu nei poetė, nei rašytoja, o tik eilinė poezijos mėgėja ir poetų gerbėja. Pasirenku geriausiais tuos, kurie minties ir vaizdo išraiškai perkelia žodį į muzikines erdves, paliesdami giliausias žmogiškąsias stygas.

Kristijonas Donelaitis
Maironis
Antanas Baranauskas
Jonas  Aistis
Vincas Mykolaitis-Putinas
Antanas Jasmantas
Bernardas Brazdžionis
Kazys Bradūnas
Salomėja Nėris
Kontryna Grigaitytė

Rožė Šomkaitė
So. Orange, N.J.


Dešimt geriausių lietuvių poetų:

1. Donelaitis,
2. Maironis,
3. Aistis,
4. Bradūnas,
5. Brazdžionis,
6. Miškinis,
7. Marcinkevičius,
8. Strielkūnas,
9. Martinaitis,
10. Švaistas.

Danguolė Klimienė
Rochester, NY

04-14-09

Nudžiugau per anksti

„Draugas”, kovo 18 d., puslapis 2 ,,Emilijos Platerytės būreliui – 25!” Padedu „Draugą” ir džiaugsmingai susimąstau: labai malonu, kad mūsų heroję Platerytę gerbia ir garsina jaunuoliai. Nedaug tautų gali girtis tokiomis herojėmis kaip mūsų Lietuvos Platerytė. Su smalsumu čiumpu „Draugą” ir pradedu skaityti: Saulėtą, gražią 2008 m. lapkričio 2 dieną „Emiliūtės” šventė savo būrelio 25-metį. (...)

Perskaitau iki paskutinio žodelio, bet nerandu nė vienu žodeliu paminėtų Platerytės kilnių darbų Lietuvai, nepaminėta net jos kilmė... Gaila, kad tik jos, Emilijos Platerytės, garsus vardas naudojamas tokiame mažame mergaičių būrelyje.

Kodėl negalėtų ta brangi mums pavardė ir vardas būti plačiai gerbiama, garsinama visam pasauliui, o ne tik mažame mergaičių būrelyje? Kodėl neturime viešų metinių minėjimų pagerbti ir pagarsinti mūsų heroję? Kodėl gausios organizacijos, klubai, tautiniai pastatai nepavadinami jos vardu?

Taip, nudžiugau per anksti, bet pasinaudodamas šia proga nuoširdžiai raginu seses „Emiliūtes”, brolius skautus, visus ateitininkus, šaulius, visas organizacijas kelti lietuvišką patriotizmą, kuris iš baimės slepiamas, nes kas nors tautiškumą gali pavadinti nacionalizmu.
Yra labai daug Lietuvai garbingų datų, kurias reikia minėti kasmet, aiškiai ir drąsiai kelti ne vien Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, kur yra lietuvių.

Rekomenduočiau minėti gedulo dieną – Lietuvos uniją su Lenkija. Patriotinėmis dienomis laikyti sukilimus prieš Rusijos carinę okupaciją 1836 ir 1863 metais, kur labai svarbų vaidmenį vaidino Emiliūtė. Minėti Lietuvos Nepriklausomybės dieną Vasario 16-ąją. Dar ir šiais laikais yra mokyklų Lietuvoje, kur jaunimas švenčia Valentino dieną, nes gali pasilinksminti be atsakomybės ir priežiūros. Būtina minėti ir priminti mūsų sostinės Vilniaus okupacijos dieną, Klaipėdos prijungimo dieną, Lietuvos kariuomenės dieną, 1938 metų lenkų ultimatumo dieną, Molotovo-Ribbentropo sąmokslo dieną, komunistinės Rusijos okupaciją, Birželio 15-ąją (1940 m.), Juodąjį savaitgalį – masinius trėmimus Birželio 13–15 d. (1941 m.), Antrojo pasaulinio karo pradžią – Birželio 22 dieną, Birželio 23 dienos sukilimą prieš Stalininę okupaciją, Birželio 24–25 dienas – Rainių kankinių dieną.

1944 metų spalio 10 d. kovos už Lietuvą su sovietais prie Sedos. Partizanų sambūrių ir kovų dienas, paskutinio partizano nužudymo dieną, didžiųjų masinių tremčių dienas, Kovo 11-ąją sukilimo dėl Nepriklausomybės dieną ir t. t.

Turime labai daug vertingų paminėtinų dienų ir tik per savo tautos gerbimą ir parodytą meilę išauginsime patriotizmą, kurio mums reikia kaip oro ir vandens, kad išliktume, augtume ir stiprėtume. Suprantama, kad yra ir bus tokių, kuriems tas nepatiks, bet ar mes galime visų norus patenkinti? Ir man daug kas nepatinka, bet nebandysiu pakeisti.
Dirbkime dėl Lietuvos garbės ir gerovės.

Jei Amerika galėjo savo katile ištirpinti mases įvairaus plauko, įvairių tautybių, spalvų, tikėjimų žmonių, mums būtų lengviau tai padaryti iš savų tautiečių. Labai krenta į akis amerikietiškas tautiškumas: vėliavos ant valstybinių įstaigų, gamyklų, parduotuvių, eisenos su vėliavomis – didelėmis ir mažomis, vėliavos ant automobilių, muzikantai, šokėjos gatvėse žygiuoja su amerikietiškomis dryžuotomis aprangomis, net maži vaikiukai su vėliavėlėmis rankose. O mes? Kodėl negerbiame savo tautos, savo tautos simbolių?  Gal mus okupantai ar gyvenimas kitur paveikė, vietinis nacionalizmas persunkė mus, kad užmiršome kas esame? Susimąstykime ir nebijokime būti tautiniais lietuviais. Kai tautiškumas dings, kartu dings ir mūsų maža Lietuva.

Algis Virvytis
Boston, MA

04-08-09

Ar tūpčiojimas prieš Maskvą padės Baltijai?

,,Ar Lietuva Baltijos diplomatinis tigras?” klausia Kęstutis Girnius praeitą penktadienį ,,Drauge” (2009 m. balandžio 3 d.) išspausdintame straipsnyje. Jis pateikia duomenis, kad Lietuva teišleidžia gynybai 1 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), o ne įsipareigotų 2 proc., ir kad Lietuva vis delsia elektros tilto ir atominės jėgainės statybas. Iš pateiktų duomenų autorius prieina išvados, kad Lietuva turėtų nesiekti užsibrėžtų tikslų, bet daugiau suvokti savo silpnumą ir kartu su Vokietija, Prancūzija ir Italija pataikauti Maskvos brutalumui.

Bet vietoj pesimistinės išvados lygiai tiksli optimistinė išvada, kad reikia valdžiai imtis padidinti išlaidas gynybai bent iki 2 proc. BVP ir tuoj pradėti užtikrinti energetikos šaltinius. Norėtume viltis, kad Girnius pareiškė pesimistinę nuomonę vien norėdamas valdžią padirginti ir pastumėti ją optimistine linkme.

Įdomu, kad ,,Drauge” šalia Girniaus straipsnio išspausdintas ir Vytauto Giros, dirbančio Rytų geopolitikos centre, rašinys. Atrodo, kad pastarasis autorius siekia užčiuopti esmines priežastis. Jis prieina išvados, kad Lietuvai yra naudinga visapusiškai remti rytų kaimynų demokratėjimą ir nenaudinga nuolaidžiauti Maskvai. O pataikavimas susilauks iš Maskvos pusės tik pašiepimo ir reikalavimų dar daugiau nusileisti.

Reikėtų, kad ir mes, užsienyje gyvenantys, kuriems rūpi Lietuva, išreikštume paramą valdžiai, jai žengiant Lietuvai naudingu keliu. Taip pat turėtume įsidėmėti vardus tų seimūnų, kurie reikalauja paklusti Maskvos prievartavimui ir išduoda Lietuvą. Prisimintinas buvusios ūkio ministrės paaiškinimas per Mokslo ir kūrybos simpoziumą Lemont (IL), kad atominės elektrinės vilkinimas didžia dalimi yra dėl kitų Lietuvos elektrinių savininkų, kurie nenori, kad jų pelnas už parduodamą elektrą sumažėtų. Ar Lietuva, norinti išlikti energetiškai nepriklausoma nuo Maskvos, gali toleruoti tokius savininkus?

Pasaulinės ekonomikos krizės metu Rusijoje jau daugiau nei 14 proc. žmonių yra bedarbių, tačiau ji randa bilijonus paremti Gudiją ir Kirgiziją, norėdama palaikyti savo plėtimosi geopolitiką. O Lietuvoje atsiranda politikų, kuriems net gaila įgyvendinti užsibrėžtą tikslą, ruošiantis savo kraštą apginti.

Algis Kazlauskas
Orland Park, IL


KLAIDINGA D. UDRIO GALVOSENA

Labai įdomu, kai jauni žmonės domisi Lietuvos praeitimi, jos istorija. Tik labai gaila, kad rašydami apie istoriją, jos įvykius, norėdami paaiškinti jaunai kartai, istoriją iškraipo arba rašo vienašališkai.

Norėčiau pasakyti keletą žodžių apie Dariaus Udrio projektą, kuris pasirodė internete vasario 16 d. išvakarėse. (Po to su Udriu „Draugo” dienraštyje buvo išspausdintas pokalbis.) Savo internetiniame montaže autorius pateikia daug įdomių istorinių laikotarpių. Labai įdomu, kad jauną žmogų sudomino žiauri žydų istorija ir jis skyrė tam daugiausia dėmesio.

Man atrodo, kad gal vasario 16-osios proga visą istoriją reikėtų daugiau skirti Lietuvos išgyvenimams. Jeigu Darius nori parodyti skriaudą žydams, kaip Lietuvos istoriją, tai reikia parodyti ir žydų skriaudą Lietuvai. Tai bus tikra istorija. Čia Udrys yra šališkas.

Gerb. Udrys pokalbyje „Drauge” sako, kad Lietuvos žydų istorija yra mažai aptariamas epochinis Lietuvos istorijos įvykis. Nežinau, koks istorinis įvykis mažai diskutuojamas, bet dėl žydų Lietuvoje diskutuojama šimtus kartų. Atsiprašė žydų ir prezidentas.

Kiekvienoje tautoje yra žudikų ir nusikaltėlių. Ar gali tauta atsakyti už keleto tautiečių juodus darbus? Lietuva jau užtektinai aptarė žydų išgyvenimus. Kas Lietuvos išgyvenimus tiek aptars? Dar sako, kad mažai gelbėjo lietuviai žydus. Reikia tik dėkoti, kad atsirado žmonių, kurie rizikavo savo gyvybe. Įdomu, ar šiandien kas nors taip rizikuotų?

 Mano nuomone, vadinti save Lietuvos patriotu, pirmiausia nereikia būti šališkam. Į visą istoriją privalu žiūrėti sąžiningai.

K. Kubilienė
Beverly Shores, IN


KAS MUMS ATSITIKO?

Vitalijos Dunčienės straipsnis („Draugas” 2009 m. sausio 31 d.) yra reikalingas, svarbus ir neturėtų būti vienkartinis. Autorės mintis reikėtų paskleisti kuo plačiau – kur tik koks lietuvis bet kokiame pasaulio kampe gyvena. Ypač pačioje Lietuvoje.

Straipsnio autorė prisimena, kokia tarpusavio meilė buvo anksčiau, kai kovojome dėl Lietuvos Nepriklausomybės. Be kitų dalykų ji klausia, kas atsitiko mums, išeivijai, kad prieš daugelį metų buvę tokie dvasiškai stiprūs, išauklėję savo vaikus lietuviais, pradėjome prašyti pagalbos iš Lietuvos.

Rožė Ražauskienė
Dearborn Hts, Michigan

04-03-09
STRAIPSNĮ APIE U. SINCLAIR PERSKAIČIUS

Upon Sinclair romano „The Jungle” („Raistas”) vertimų nagrinėjimuose („Draugas”, 2009.02.21 ir 02.28) Daiva Litvinskaitė, kalbėdama apie dažnai juose pasitaikančius skolinius, daro įdomią išvadą: „Iš pateiktų pavyzdžių atrodo, kad vertėjas (Vincas Daukšys, 1908) orientavosi į Amerikos lietuvį skaitytoją, o ne į Lietuvos – juk anglų kalbos nemokančiam, nežinančiam, kaip ištarti kai kuriuos žodžius, niekada Amerikos nemačiusiam skaitytojui tekstas turėjo atrodyti svetimas ir nesuprantamas. Lietuvai ‘Raistas’ netiko, jis buvo pritaikytas ne Lietuvos, o Amerikos lietuviams.” („Draugas”, 2009.02.28)

Visiškai netikėtai ši autorės gausiais pavyzdžiais pagrįsta išvada iš pasąmonėje per šešiasdešimt metų susikaupusių prisiminimų „išviliojo” štai ką. Dar beskurstant pokario Vokietijos pabėgėlių stovykloje ir lankant lietuvių gimnaziją, 1947–1949 metais, į gimnazijos biblioteką kartais užklysdavo ir „Draugas”, kurį skaitydavom su įdomumu.  Viename jo numeryje, rodos, paskutiniame puslapyje, tilpo žinutė, pavadinta „Nukrito lėktuvas su keturiom džindžinom”. Tuo metu mano anglų kalbos įgūdžiai dar buvo labai menki. Nors ir kaip sukau galvą, tos „džindžinų” „mįslės” atspėti nesugebėjau. Ji nuolat dirgino pasąmonę. Tik po daug metų, geriau pramokęs anglų kalbą ir tapęs „Amerikos lietuviu”, tą „mįslę” pagaliau atspėjau. Nelemtas skolinys „džindžinos” reiškė angliškąjį „engines”! Tačiau nors ta žinutė buvo labai paprasta – „Nukrito keturmotoris lėktuvas” – ji tikrai buvo suprantama tik Amerikos lietuviams, tuo tik patvirtindama straipsnio autorės padarytos išvados teisingumą.

Vytautas Matulionis
Cleveland Heights, OH



PATIKSLINIMAS

Norėjau patikslinti 2009 m. kovo 29 d. ,,Drauge” išspausdinto straipsnio detales (,,Ambasados taurė– 2009,” Laurynas Misevičius, www. draugas.org).

Straipsnio ištrauka: ,,Tik, atrodo, nepavyko rasti bendros kalbos su kaimynais iš Lietuvių skautų sąjungos – vietine šios organizacijos Mindaugo draugove, lyg tyčia tos pačios kovo 21osios popietę St. Elizabeth’s mokykloje Rockville (MD) surengusia savo 39-tąją Kaziuko mugę, nors kur kas anksčiau iš Lietuvos diplomatų bei kitų šaltinių ji buvo gavusi pranešimą apie pereitą šeštadienį lyg tyčia tos pačios kovo 21-osios popietę apylinkėse suplanuotą tradicinę lietuvišką krepšinio šventę.”

39-tosios Washington’o skautų Kaziuko mugės data buvo nustatyta š. m. sausio mėn., kai, pasitikrinus su St. Elizabeth’s salės šeimininku, radome tik vieną kalendoriuje laisvą datą (t. y., šeštadienį, kovo mėn. 21 d.). Patikrinus įvairius šaltinius, mugės organizatoriai nerado jokių kitų viešai paskelbtų lietuviškų renginių, vykusių tą pačią dieną.

N. B. Skautų mugei pasibaigus 4 val. p. p., kas norėjo, suspėjo nuvažiuoti į ,,Ambasados taurės” krepšinio turnyro finalą ir/ar priėmimą Lietuvos ambasadoje.

s.fil. Paulius Mickus
Vašingtono Lietuvių skautų Mindaugo dr-vės draugininkas

04-01-09

MORALINĖ GĖDA LIETUVOS SEIMUI

Gintaras Aleknonis Lrt.lt. kovo 19 d. straipsnyje ,,Komunistų pergalė Seime” rašo: ,,Šią savaitę Lietuvos Seimas nepritarė rezoliucijai ‘Dėl Tibeto problemos sprendimo’. Didesnio visuomenės dėmesio nesulaukęs įvykis apie šiandienos Lietuvą pasako daugiau, negu mes norėtume išgirsti”. (žiūr. ,,Draugas”, kovo 18 d. straipsnis ,,Seimas nepritarė dėl Tibeto autonomijos”).

Ką tik liūdną sukilimo numalšinimo 50-ties metų sukaktį paminėjusio Tibeto laisvės byla Vakarų demokratijos pasaulyje niekam didesnių abejonių nekelia. Tibetiečius ypač gerai turėtų suprasti ir atjausti Vidurio ir Rytų Europos tautos, dar puikiai prisimenančios komunistų valdžią, sovietų okupaciją ir savo laisvės kovą.

Deja, Lietuvos Seimas nepasielgė taip, kaip Islandijos parlamentas, kuris nepaisydamas Maskvos grasinimų beveik prieš dvi dešimtis metų pripažino mūsų nepriklausomybę. Jeigu jie, rezoliucijos autoriai, būtų parengę griežtą, Pekiną aštriai kritikuojantį dokumentą, būtų galima suprasti ir pateisinti mūsų politikų atsargumą. Dabar pateikta rezoliucija buvo tokia nuosaiki, diplomatiška, deklaruojanti bendrąsias žmoniškąsias vertybes, kad jos išsigąsti galėjo tik tie, kurie bijo savo praeities šešėlių.

Dokumente tik labai atsargiai siūlyta „Lietuvos Respublikos Vyriausybei skatinti (...) Kinijos ir Tibeto atstovų dialogą, telkti jam paramą Europos Sąjungos lygiu.”

Tibeto rezoliucijos svarstymas Seime ir to svarstymo rezultatai rodo mūsų dvasios nuopuolį, tarptautinio bendravimo taisyklių neišmanymą ir atskleidžia sąmoningą norą klysti ir klaidinti kitus.

Tarpparlamentinių ryšių su Kinijos parlamentu grupės pirmininkas, profesorius Kęstutis Glaveckas kalbėjo, esą Lietuvos ekonominiai santykiai su Kinija yra ypač svarbūs, tad galbūt nereikia aštrinti politinių santykių. Tibeto klausimu viskas buvo atvirkščiai. Lietuvos statistikos departamentas Kinijos apskritai nemini kaip mūsų eksporto rinkos, o importuojančių šalių sąraše Kinija tik dešimta, iš ten atsivežame perpus mažiau prekių negu iš Latvijos – vos pustrečio procento.

Šis pavyzdys parodo Lietuvos seimūnų iškreiptą principingumo sampratą, apie kurią dažnai užsiminė LR Užsienio reikalų ministras min. Vygaudas Ušackas Briuselyje ir besilankydamas Washington, DC dėl santykių su Rusija. Kodėl principingumas turėtų rūpėti Vakarų valstybėms Lietuvos reikalų klausimu, kai pati Lietuva paaukoja laisvės ir tiesos principus už importuojamus skudurus bei švinu ir chemikalais apnuodytus žaisliukus vaikams? Ar mažytė Islandija pabūgo pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, kai visas pasaulis apie tai nenorėjo nei matyti, nei girdėti nors Rusijos karinė grėsmė jai buvo nepalyginamai didesnė nei Kinijos skudurų invazija į Lietuvą? Ir kuo, prof. Glaveckai, Lietuva būtų nukentėjusi nuo Kinijos, išskyrus savo pačios eksporto išlaidų sumažinimą. Ar čia politinio aklumo, komercinės korupcijos pavyzdys, ar visiška moralinių principų stoka?
Stasys Bačkaitis
Great Falls, VA



10 GERIAUSIŲ LIETUVIŲ POETŲ

Perskaitęs Romualdo Kriaučiūno siūlymą išrinkti dešimt geriausių lietuvių poetų, pagalvojau, kad tai gal ir įdomi idėja, užtai ir atsiliepiu į jo kvietimą.

Nebūdamas joks poezijos žinovas, nedrįsčiau rinkti ,,geriausius” dešimt poetų, tai pasitenkinsiu tik parinkdamas dešimt, kurie, gal ir ne geriausi, bet man savo poezija bent arčiausiai prie širdies. Štai jie (eilės tvarka ne taip svarbi): Maironis, Vaičaitis, Putinas, Aistis, Nėris, Binkis, Biliūnas, Brazdžionis, Bradūnas, Miškinis.

Aleksas Vitkus
Palos Heights, IL

* * *

Siunčiu dešimties poetų, kuriuos labiausia vertinu, sąrašą.
1.  Donelaitis
2.  Maironis
3.  Aistis
4.  Putinas
5.  Radauskas
6.  Mačernis
7.  Nagys
8.  Brazdžionis
9.  Degutytė
10. Vaičiūnaitė

Algimantas Gureckas
Germantown, MD

* * *

Manau, kad Anatolijus Kairys turėtų būti pavadintas vienu geriausių lietuvių poetų.

Jonas Gibaitis
Čikaga, IL

03-27-09

DEŠIMT DIDELIŲ DŽIAUGSMŲ

Pasaulį prislėgė dideli ūkiniai sunkumai: braška bankai, krinta svarbios akcijos, didėja bedarbių mi-nios. Visur žmonės dūsauja ir bijo ateities. Ergo: liūdna...

Kad būtų nors kiek linksmiau, aš norėčiau priminti, kad mes turime bent dešimt didelių džiaugsmų:
1. Jau 19 metų Lietuva žydi kaip Viešpaties slėnių lelija.
2. 1000 metų Lietuva yra rašytoje pasaulio istorijoje: 1009–2009.
3. „Draugas” sulaukė 100 metų.
4. 1992, 1996, 2000, 2004 ir 2008 metų olimpiadose Lietuva laimėjo keliolika aukso, sidabro ir bronzos medalių.
5. Lietuvos kariai gina laisvę Kosove, Irake ir Afganistane.
6. Jau keliolika metų NATO lėktuvai, pakilę iš Zoknių, saugo Baltijos valstybes nuo Maskvos.
7. 2002 metais buvo baigtas milžiniškas darbas: 20 didelių LKŽ („Lietuvių kalbos žodynas”) tomų, kuriuose sukrautas brangiausias lietuvių tautos turtas.
8. 2008 metų rudenį Lietuva išsirinko visai rimtą Seimą.
9. Lietuvos Vyriausybėje jau nėra nė vieno seno, Maskvos išperėto komunisto.
10. 2009 m. gegužės 17 d. Lietuva renka savo Prezidentą.
11. ... 12. ... 13. ... ir t. t.

Antanas Klimas
Rochester, NY

03-20-09

,,NAUJA KNYGA – REIKŠMINGAS ISTORIJOS PUSLAPIS”...

Prisimenu posakį: ,,Patys mušame, patys ir šaukiame.” Buvęs Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas supažindina knygoje su santykiais su kaimyninėmis šalimis Estija ir Latvija tarpukario laikotarpiu. Tarpukaris – kas tai?

,,Tarpukario” turėtume mes visi, ne tik išeivijos ir Lietuvos redaktoriai, vengti ir nepripažinti. Visiems turėtų būti aišku, kad 1918–1940 metų nepriklausomos Lietuvos, taip – nepriklausomos, laisvos Lietuvos, trumputėlis laikotarpis niekad nebuvo ir niekad neturėtų būti vadinamas „tarpukario” (kokio, kurio žmonijos šimtų karų?) laikotarpiu.
Jaučiu, kad tai dar per 19 metų užsilikęs komunistinės, tarybinės Lietuvos padugnių mums toliau brukamas ,,palikimas” po pilietybės atėmimo ir tėvų nuosavybių pasigrobimo. Tokios ,,tiesos” iš vėl nepriklausomos Lietuvos nei laukiau, nei tikėjausi. Lietuviškai tariant, ,,Spare me the grief!”

Edmundas Petrauskas
London, Canada

PAPILDYMAS

„Drauge” išspausdintame Gintauto Česnio straipsnyje „Kudirkos ir Basanavičiaus gyvenimo veiklos paralelės” (2009 m. vasario 14 d., nr. 30) rašant „apie g