Ar nerizikinga ir ar ne per brangu siūsti jaunuolius į svetimą miestą?

Skaitydamas „Draugo” dienraštyje skautams skirtą skyrių ,,Skautybės kelias”, pastebėjau pranešimą apie ruošiamą išvyką į Bostono miestą žaidynėms ,,Paslapčių ieškonė 2011”.

Pranešime nėra nurodyta, kaip reikia važiuoti, kur jaunuoliai galės visi susirinkti. Vietoj to, kad jie būtų atskirai apgyvendinti pas vietinius namuoses, ar nereikėjo surasti viešbutį ir susitarti su jo vadovybe, kad visi dalyviai rinktųsi į vieną vietą? Tokiu atveju jaunuolių paėmimas ir nuvežimas į žaidynių vietą būtų paprastesnis ir saugesnis. Kambaryje gali miegoti nuo 2 iki 4 asmenų, nakvynė nedaug kainuotų.

Siunčiami jaunuoliai į miesto centrą turėtų būti lydimi asmenų, gerai pažįstančių miestą. Šiais laikais yra daug iškrypėlių, besikėsinančių į jaunus asmenis.

Tėvams, siunčiantiems savo vaikus į svetimą miestą, turėtų būti duoti vietos vadovų telefono numeriai ir adresai, kad galėtų į juos kreiptis, iškilus reikalui. Vietos vadovai ir jaunuolius lydintieji turėtų būti įpareigoti rūpintis jų apsauga ir jų gerove. Sėkmingo suvažiavimo.
 
Antanas Paužuolis,
Chicago, IL


 APIE ,,SAULUTĖS” PARAMĄ

Gruodžio 22 d. „Draugo” numeryje, Inos Drąsutienės straipsnyje „Kad Lietuvos vaikai neprarastų Tėvynės meilės” aprašomas Vytauto Landsbergio fondo surengtas moksleivių rašinių konkursas patriotine tema. Fondo valdybos pirm. Gražina Landsbergienė dėkoja konkurso mecenatams L. ir A. Stepaičiams bei A. Markevičiui ir Fondo rėmėjams A. ir T. Kazlauskams, padedantiems daugiavaikėms šeimoms. Straipsnio autorė dėkoja „Indrei Tijūnėlienei, remiančiai studentus ir kitas dideles programas”.

Norėčiau kai ką patikslinti. Mano vyras Donatas daug metų per Lietuvos vaikų globos būrelio „Saulutė” „Konkretaus vaiko” rėmimo programą rėmė 8 vaikus, dalis jų – studentai. Be to, jis prisideda prie kelių šeimų išlaikymo. Sakau „mano vyras”, nes nuo to laiko, kai gimė mūsų 4 vaikai, aš nebedirbau, išskyrus savanorišką veiklą arba (nes buvau biologijos mokytoja gimnazijoje) darbą „pamainine mokytoja” („Substitute teacher”). Vyras išlaikė mūsų šeimą ir su visuomenine veikla susijusias išlaidas.

O parama Gražinos Landsbergienės pasiūlytiems studentams tai ne Tijūnėlių, o Lietuvos vaikų globos būrelio „Saulutė” aukos. Kadangi esu „Saulutės” pirmininkė, turbūt Landsbergienei, o gal straipsnio autorei greičiau prisiminė mano, o ne organizacijos vardas.

Šiuo metu „Saulutės” vicepirm. yra Raminta Marchertienė, iždininkė Ramunė Račkauskienė, sekretorės Laima Braune ir Birutė Nalienė, Florida skyriaus pirm. Birutė Kožicienė, o JAV Rytų pakraščio atstovai yra Robert Duda ir Ginger Houghton. „Saulutės” valdyboje yra buvusios Vida Maleiškienė, Jūra Gvidienė, Irena Draugelienė, Aušra Saulienė ir Marytė Černiūtė. Detroit apylinkėje „Saulutei” atstovavo Eleonora Grigaitienė ir Birutė Bublienė. Teisinis patarėjas yra Saulius Kuprys. Lietuvoje „Saulutei” stipriai talkina Lietuvos vaikų fondas (125 Laisvės pr., Vilnius, direktorė Romualda Navikaitė). Jų, „Saulutės” narių bei geraširdžių aukotojų dėka 2010 m. iki gruodžio mėnesio pradžios, per „Saulutę” į Lietuvą iškeliavo 136,000 dol.

Kviečiame į ateinantį „Saulutės” renginį – Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio minėjimą, kuris įvyks sekmadienį, vasario 6 d., 12:30 val. p. p. Pasaulio lietuvių centro didžiojoje salėje. Programoje – Danutė Bindokienė, Stasė Petersonienė, garbės viešnia prezidento dukra dr. Aldona Juozevičienė, meninę programą atliks Dariaus Polikaičio vadovaujamas Vyrų oktetas. Dėkojame už paramą.

Indrė Tijūnėlienė
Lemont, IL


,,DRAUGO” KALENDORIUS

Gavau įdomų ,,Draugo” kalendorių kitiems metams. Jame – įdomūs gintaro gabalų paveikslai. Bet ar nebūtų buvę įdomu pamatyti vieno kito gintarinio dirbinio paveikslą? Juk tokių gražių gintarinių darbelių yra!

G. Karsokienė
Cleveland, OH

Paskaičius ,,White Field, Black Sheep”

Sužinojusi Daivos Markelytės knygos „White Field, Black Sheep” siužetą, buvau suintriguota autorės pasirinktos temos. Ilgai negalvodama užsakiau sau ir savo jaunesnei seseriai po egzempliorių. Knygai atėjus už poros dienų, apsidžiaugiau, nes jau buvau perskaičiusi porą jos ištraukų internete.

Pradėjus skaityti knygą, sugrįžo trapios jaunystės prisiminimai. Mano jaunystės metai buvo panašūs į Daivos Markelytės. Juk prisimenu, kaip kartu stovyklaudavome skautų stovykloje Rake. Daiva, jei neklystu, buvo ,,Aušros vartų” tunte, o aš – ,,Kernavėje”. Daivos tėvelius irgi atsimenu, nes jie visada dalyvaudavo sol. Izabelės Motekaitienės studentų pavasariniame koncerte. Atsimenu juos turbūt todėl, kad jie visada mane pagirdavo už gražų dainos atlikimą. Tas pagyrimas buvo mano įdėto darbo įvertinimas.

Nepaisant to, kad Markelytė gimė ir augo Cicero, IL, o aš gimiau Gage Park ir vėliau su šeima persikėliau į Marquette Park apylinkę, mūsų išgyvenimai labai panašūs. Mes abi gyvenome „lietuviškame gete”. Visą savo gyvenimą esu skaičiusi ir daug girdėjau apie Antrąjį pasaulinį karą, apie DP stovyklas Vokietijoje. Tai – mūsų tėvų ir senelių išgyvenimai. Bet šį kartą Daiva palietė mano amžiaus žmogų ir leido atsiskleisti tiems jausmams, kurie, pasakius teisybę, net nežinojau, kad manyje glūdi.

Žinau, kad retas mūsų amžiaus lietuvis beskaito „Draugą” ar bet kurią kitą lietuvių periodinę spaudą. Linkėčiau, kad Jūs, tėvai, ir, jei dar gyvi, seneliai, kurie turite vaikus, augusius 1960–1975 metais, nupirktumėte jiems šią knygą dovanų. Knygą lengva skaityti, ji parašyta anglų kalba, su daug lietuvių kalbos intarpų, žodelių. Jūsų vaikai ir anūkai, perskaitę šią prisiminimų knygą, tikrai turėtų būti Jums dėkingi.

Linkiu mielai Daivai rašyti ir toliau. Lauksiu kitos knygos! Sveikinu!

 Dr. Vilija Kerelytė
Homer Glen, IL


12-22-10

KALBA, ŠIUKŠLĖS IR AŠAROS

Kalbos šiukšlės įkyrios ne tik Algirdui Avižieniui, kuris rašo, kad galime rasti įdomesnių takų negu vien verkti dėl „kalbos kapinynų” (,,Draugas”, 2010 m. gruodžio 17 d.). Bet kas užsiims valyti tą „kalbos šiukšlyną”? Kur dingo Aurelija? [kalbininkė Aurelija Tamošiūnaitė – Red.]. Iš Arvydo Barzduko irgi seniai girdėta.

Tik ką gavau šventinį sveikinimą/pranešimą iš Lietuvių Fondo, pasirodo, kad problemą dėl kalbos valymo LF jau išsprendė. Pranešimas išspausdintas dviem – lietuvių ir anglų – kalbomis. Ir net turi dvi atskiras valdybas ir tarybas. Lietuviškai kalbantiems LF tarybos ir valdybos pirmininkai yra Griškelis ir Kasniūnas, o angliškai kalbantiems – Griskelis ir Kasniunas. O gal čia ne atskiros valdybos ir tarybos, o tik žmonės su ta pačia problema, kurią Vilniaus lenkai kelia, reikalaudami, kad Lietuva įvestų lenkišką raidyną jų pavardėms rašyti?

Nors mano buvusį skautų vyčių vadą tai nelabai domina, vis tiek kartais ne pro šalį gerai išsiverkti.
 
Donatas Januta
San Francisco, CA 

12-21-10

RENGINIŲ RENGĖJŲ LANKSTUMAS

Perskaičiau žinutę ,,Drauge” apie 1941 metų sukilimo dokumentinio filmo pristatymą/susitikimą su jo autoriais. Kada? Sekmadienį, gruodžio 19 d., 1 val. p. p., tuo metu, kai Čikagos apylinkėse vyksta net TRYS bendruomeninės Kūčios (Pasaulio lietuvių centre, Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijoje Marquette Park ir Ateitininkų Jaunimo centre). Galėjo rengėjai susitikimą bent vakarop surengti.

Ar organizatoriai neseka renginių kalendorių? O gal jiems nėra taip svarbu, ar jų renginyje bus žmonių, ar ne? Atrodo, kad vis mažiau ir mažiau čikagiečiams rūpi, ką kurią dieną kiti rengia, jie tik planuoja savo renginius ir tikisi, jog gal nors saujelė žmonių ateis. Mūsų lietuviškas gyvenimas, ir taip jau seniai tapęs ,,savaitgaliniu”, dabar pasidarė tikra renginių konkurencija. Nors Čikagoje yra tokių, kurie teigia, jog užteks lankytojų visiems renginiams, gal kartais ir rengėjams reikėtų parodyti tam tikro lankstumo?

Ramunė Kubiliūtė
Evanston, IL


GELBĖKIME SPAUDĄ!

Statistika rodo, kad lietuviškų laikraščių prenumerata kas metai žymiai mažėja. Senesnieji, kurie vis palaiko spaudą, iškeliauja amžinybėn, o jaunoji karta laikraščių ar knygų beveik visiškai neskaito, nei savo vaikus skatina mokytis ar kalbėti lietuviškai.

Spaudos kioskai užsidaro, nes nėra pirkėjų. Rašydami testamentus turėtume nepamiršti spaudos reikalų. Lietuvių fondai ,,sėdi” ant suaukotų pinigų, o naudoja tik gaunamas palūkanas. Žinokime, kad spauda padės išlaikyti lietuvybę. Būkime šių laikų knygnešiai.

Stasys Prakapas
Toronto, Canada


Šv. Kalėdos – Jėzaus Kristaus gimtadienis

Nustebau, kad Šv. Kalėdų atvirukus kiekvienais metais atsiunčia ne krikščioniškus. Šv. Kalėdos yra Jėzaus Kristaus gimtadienis. Jis gimė Betliejuje, ėdžiose. Jam nebuvo vietos užeigoje. Angelai skelbė, kad gimė Išganytojas. Nes Dievas taip pamilo pasaulį. Jis davė viengimį Sūnų, kuris bus mūsų Išganytojas (Jono 3:16). Jis bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos Jam Jo tėvo Dovydo sostą (Luk 3:32).

Kristaus gimtadienį švenčiame jau 2000 metų ir su visa didybe laukiame Jo atėjimo atgal į žemę. Šv. Kalėdos yra gimtadienio šventė, todėl reikėtų parašyti nors vieną skyrelį iš Šv. Rašto apie Kristaus gimimą, dėti Krikščioniškus paveikslus apie Šventąją šeimą.

Džiaukitės Kristuje. Linkiu Jums Dievo palaimos, linksmų šventų Kalėdų.

Rama  Alminauskienė
Bloomington, IN


12-17-10
Dėl ,,Lietuvių kalbos kapinyno” ir kalbos šiukšlių valymo

Kaip visada, buvo įdomu skaityti mano kolegos (dar iš Eichstaetto lietuvių gimnazijos) Romualdo Kriaučiūno mintis, šį kartą (,,Draugo”, 2010 m. lapkričio 20 d.) apie lietuvių kalbos skolinius. Nemėgstu jų labai ir nors neverkiu, kaip Antanas Klimas, bet nuo jų neretai pilvą skauda. Prisimenu, kaip 1950 metais į Čikagą atvykus teko išgirsti, kad ,,dėl burdingieriaus nešvarių šiušių vėl grindis klynyti reikia...’’, o šįmet Kaune skaičiau, kad ,,didžėjai apie savo šou imidžą rūpinasi...”. Simptomai kitokie, bet liga ta pati.

O vis dėlto skolinių išvengti sunku. Pavyzdžiui, kolega Kriaučiūnas savo straipsnyje rašo ,,ekrane’’ (vaizduoklyje), ,,ekonominę’’ (ūkinę), ,,globalinėje” (pasaulinėje), ,,realybę” (tikrovę), ,,specialiais” (ypatingais), ,,projektą” (pasiūlą), ,,profesiją” (amatą), jau nekalbant apie ,,kompiuterį”, kurį nesivaržydami Kaune vadiname ,,kompu” – skamba gan lietuviškai, ar ne ?

Šiais ,,žinių visuomenės” laikais nesunku sukurti ,,kompo” programą, kuri iš lietuviškų sakinių išrinktų nepageidaujamus skolinius ir į kiekvieno jų vietą pasiūlytų lietuvišką žodį. Tada beliktų tik žiniasklaidos ir vyriausybės vadovus įtikinti, kad tą programą naudotų, ir ji, kaip koks dulkių siurblys, tas kalbos šiukšles išvalys. Beliks tik nutarti, kas yra šiukšlė ir kas ne, o dėl to pasiginčyti bus įdomiau, kaip kad dėl ,,kalbos kapinyno” verkti. Taigi kurkime žinių visuomenę su švaria lietuvių kalba!

Algirdas Avižienis
Santa Monica, CA


12-16-10
PIRMASIS LAIŠKAS IŠ AFGANISTANO

Kaip praneša naujienų agentūra ,,Reuters”, gruodžio 14 d. apie 9 val. vakaro buvo bandoma apšaudyti Lietuvos vadovaujamos Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupės (PAG) stovyklą iš šiaurinės pusės. Lietuvos kariai atsakė įspėjamąja ugnimi. Įvykio metu lietuviai nenukentėjo.

Prieš beveik mėnesį į Afganistaną iš Lietuvos tarnauti atvyko Lietuvos leitenantas Andrius Bivainis, Provincijos atkūrimo grupės apsaugos (PAG 12) būrio vadas. Jūsų dėmesiui siūlome pirmąjį jo laišką iš Afganistano.

Sveiki visi,

Šįkart radau laiko parašyti ir išplatinti išsamesnį laišką su savo pirmosios savaitės įspūdžiais iš Afganistano žemės. Ką gi, pradėsiu nuo sostinės Kabulo, apie kurį jau buvau brūkštelėjęs savo pačiuose pirmuosiuose laiškuose. Išsilaipinome Kabule lapkričio 9 d. paryčiais ir nuo tada skaičiuoju savo laiką šioje konflikto teritorijoje. Pirmasis įspūdis – Kabulą aplink supantys kalnai labai uolėti ir statūs, bet įspūdingi. Nuo sostinės į rytus iki Jalalabado kalnai vieni stačiausių ir atšiauriausių visame Afganistane. Antras įspūdis ,,paglostė” uoslę – nuolatinis kaitros diena stiprinamas dvokas, kurį dažnai galima ,,pagauti” Londono metro (tie, kas važinėja/važinėjo, greit supras). Tokia realybė – miestas milijoninis, jo nuotekų ir kita infrastruktūra dar tik atkuriama arba statoma. Dieną kyla dideli dulkių ir CO2 smogai. Nors pačiame mieste nebuvau, nes nebuvo tarnybinio poreikio, visi šie įspūdžiai neaplenkė ir Kabulo tarptautiniame oro uoste esančios NATO bazės.

Dar po 2 dienų išsilaipinome Čagčarano oro uoste. Infrastruktūra ir aplinka skiriasi labai stipriai. Kalnai Goro rajone aplink mus ne tokie statūs ir uolėti. Bet bendras reljefo aukštis čia prasideda nuo 2,300 metrų virš jūros lygio (tai net 800 m aukščiau nei Kabule). Tad išsilaipinus pirmąją dieną pajutau tai savo organizmu. Medikai uždraudė sportuoti per ateinančias 3 savaites, tad dabar truputį ,,vegetuoju”. Nepaisant to, jau pradėjome judėti vakarais į apsaugos patrulius. Man asmeniškai kol kas teko pajudėti tik 1 kartą, buvau nuvykęs organizuoti oro uosto tako apsaugos, kai atvyko ISAF lėktuvas.

Na, ir pabaigai apie vietinius bei jų gyvenamąją aplinką. Šiuo metu (laiškas rašytas lapkričio 18 d. – red. past.) islamo bendruomenė švenčia šventę, kurios metu dėkoja už galimybę ir malonę, kad galėjo apsilankyti Mekoje (vienas iš musulmonų gyvenimo tikslų – bent kartą ten nuvykti kaip piligrimams). Na, o tie, kurie nebuvo Mekoje, meldžia Alacho tokios malonės ateityje. Šiandien paskutinė šios šventės diena – tai laikas, kada ,,vartai pas Alachą atidaryti”. Jie renkasi į svečius, vaikšto grupėmis į mečetes (o mečečių Čagčarane yra net 8!). Mes savo ruožtu viską stebime ir save saugodami stovykloje ramiai gyvename.

Mūsų rajone dauguma žmonių gyvena gana skurdžiai: daugiausia stato iš molio drėbtus namus. Kas turtingesni, sugeba sumokėti už statybines medžiagas – akmenis, tie turi tvirtesnius namus. Viešumoje visus darbus atlieka tik moterys (kilimų valymas lauke, skalbimas, vandens vežimas karučiais iš Hari Rudo upės ir t.t.) Vyrai geriausiu atveju tik jas palydi šalia eidami. Moteris viena net ir vandens iki upės negali nueiti, su ja būtinai turi būti vienas iš šeimos/ giminės vyrų (kad ir berniukas nuo 5 metų amžiaus). Ši nuostata ypač stipri puštūnų kaimuose ir gyvenamuosiuose rajonuose. Tiesa, mūsų rajone gyvena apie 80 proc. tadžikų kilmės gyventojų. Jie skiriasi tuo, kad yra vieni didžiausių tinginių. Atrodo, kad tupėdami gali ,,pradūlėti” visą dieną, taip nieko ir nenuveikdami.

Pabaigai apie pačią aplinką. Viskas aplinkui ruda, dulkėta ir tikrai labai skiriasi nuo Lietuvos (jos gražiųjų vaizdų turime valgykloje ant sienų). Tik Hari Rudo upės (ji teka į vakarus link Herato ir Irano sienos) slėnyje yra ganykloms ir kviečiams skirtos žemės. Tiesa, kiek studijavau sovietinius ir dabartinius žemėlapius, galiu paminėti, kad rajonas išgyvena agrarinį nuosmukį. Apie 1985 metus visi Hari Rudo slėniai žaliavo ir čia buvo provincija, davusi bene didžiausią pistacijų derlių. Pilietiniai karai ir po jų įsitvirtinusi Talibų valdžia padarė įtaką visuomenei bei aplinkai. Apie tai dar būtinai parašysiu ateityje.

Taigi kol kas tiek įspūdžių iš mano kelionės ir veiklos kitame pasaulio gale. Dar galiu paminėti tai, kad šiuo metu mūsų rajone 1388 metai. Jei ne iš Japonijos, Kinijos ar buvusios TSRS atklydusi technika bei kai kurios technologijos, XIV amžius galėtų ir pasiteisinti.


12-15-10
ATEITININKŲ IR TAUTININKŲ ŠEIMOS – TAUTIŠKAI SUSIPRATUSIOS

Įdomu skaityti Kęstučio Skrupskelio ir Zenono Rekašiaus diskusijas ,,Drauge” apie ,,Santarą-Šviesą”, 1941 metų Laikinąją vyriausybę, tautininkus, ateitininkus ir kt. Iš paskutinių Skrupskelio pasisakymų (,,Draugas”, 2010 lapkričio 24 d.) susidariau nuomonę, kad neigiamos įtakos savo gyvenimui ir pasaulėžiūrai gavo prieškario tautininkų šeimose gimusieji vaikai, kuriuos veikė prieš ateitininkus nukreiptos kalbos. Bet, to nežinau, nes negimiau tokioje šeimoje. Žinau, kad Skrupskelio tėvą Igną, kai jis buvo tik 2-jų metukų vaikas, bolševikai 1940 metų liepą suėmė ir ištrėmė į Vorkutą, kur jis 1942 m. gruodžio mėn. žuvo.

Man ateitininkai, neo-lituanai, santariečiai, skautai, sportininkai, studentų sąjungos ir tautininkai patiko ir patinka. Ir vieni, ir kiti turėjo bei turi daug gerų savybių, atliko ir atlieka daug gerų darbų. Nuo prieškario Lietuvos jau praėjo net apie 70 metų. Dabar gyvenime jau reiškiasi ne vaikai, bet vaikaičiai ir jų vaikai su naujais sumanymais, pasaulėžiūra ir veikla.

2010 lapkričio 24 d. laiške Skrupskelis rašo: „Sunku Santarą įsivaizduoti be ‘Tabor Farmos’. Jos savininkas Bachunas buvo vienas iš pagrindinių emigracijos tautininkų ir Smetonos globėjas Amerikoje. Bachunas rėmė būtent Santarą, o ne ateitininkus, skautus ar šiaip lietuvišką jaunimą.” Iš savo asmeninės patirties žinau, kad pirmieji du sakiniai yra teisingi. Trečio sakinio pradžia („rėmė Santarą”) yra teisinga, bet po to rašoma netiesa („(...) o ne ateitininkus, skautus ar šiaip lietuvišką jaunimą”). Turėtume žinoti, kad geri žmonės (kaip Juozas Bachunas) paramą teikė visam lietuviškam jaunimui, įskaitant sportininkus ir kitų kraštų jaunimą – ateitininkus, skautus ir šiaip jaunimą, kur santariečių nebuvo.

Kai taurus lietuvis tautininkas J. Bachunas buvo išrinktas Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybos (1963–1968) pirmininku, jis pirmajame valdybos posėdyje viešai pasakė, kad jo tuzino darbų sąraše bent trys pagrindiniai tikslai bus:

1) Sudaryti sąlygas visam lietuviškam jaunimui aktyviai reikštis PLB veikloje; sušaukti viso laisvojo pasaulio lietuvių jaunimo kongresą, kuriam jis užtikrino finansinį užnugarį. Jo „Tabor Farm’’ globoje 1964 m. rugsėjį buvo sušauktas visų lietuviškojo jaunimo organizacijų atstovų suvažiavimas pradėti ruošti pirmąjį Pasaulio lietuvių jaunimo kongresą 1966 m. (Dabar po 44 metų jau ruošiamasi XIV PLJ kongresui, kuris įvyks 2013 metais).

2) Jis pasiūlė pradėti leisti „Pasaulio lietuvį”, pradžiai pažadėjo finansinę paramą, ir prašė valdybos vykdomąjį vicepirmininką ateitininką Stasį Barzduką jį redaguoti, sudarius redakcinę kolegiją. Redakcijose dirbo daug įvairių pažiūrų jaunimo. (,,Pasaulio lietuvis” eina jau 47 metus).

3) Prašė valdybos vykdomąjį vicepirmininką, S. Barzduką vadovauti visiems PLB valdybos darbams, sau pasilikdamas rūpestį PLB atstovauti, kitus kraštus lankyti, lėšas telkti ir pan. Prieš 47 metus tautininkas ir ateitininkas kaip broliai kartu dirbo PLB ir išeivijos lietuvių naudai, rodydami pavyzdį jaunimui. Valdyboje jaunimo reikalais rūpinosi ateitininkė Milda Lenkauskienė ir skautas Vytautas Kamantas, iždą tvarkė ateitininkas Julius Staniškis ir pan.

Turbūt svarbiausia gimti lietuviškoje, tautiškai susipratusioje šeimoje.

Vytautas Kamantas
Grand Rapids, MI


12-11-10
Lapkričio 24 d. laiškus atsiliepiant

Jūsų laiškų, nuomonių ir komentarų skyriun („Draugas”, 2010 m. lapkričio 24 d.) noriu įkišti ir savo trigrašį. Pirma, ten K. Skrupskelis rašo, kad „Santara-Šviesa susiformavo kaip prie naujų sąlygų prisiderinę jaunieji tautininkai”. Kęstučio įžvalga man šįsyk atrodo paviršutiniška, lėkšta. Ne apie tautininkus tada galvojome burdamiesi į „Santarą” ar „Šviesą”, visai ne. Patys ieškojome savo kelių.

Antra, tame pačiame skyriuje Eugenija Barškėtienė domisi moteriškos giminės daiktavardžiais su galūne is. Štai jų dar keletas (saldainių maišelio nesiųskite, ačiū): ausis, kryptis, liūtis, mirtis, netektis, pirtis, rimtis, trintis, valtis ir žuvis.

Leonas Sabaliūnas
Ann Arbor, MI


12-09-10
Šv. Kazimiero kapinės ir vyskupų neįvertintas menas

Neaišku man, ar kapų paminklai tikrai yra nauja meno šaka, ar ne. Pvz., Egipto piramidės irgi yra kapų paminklų menas, jos sukurtos šiek tiek anksčiau negu Ramojaus Mozoliausko kūriniai. Bet labai gerai, kad Antanas Dundzila parodė išskirtinį dėmesį Mozoliausko įnašui (,,Draugas”, 2010 m. gruodžio 3 d.). Knygoje ,,Graveyards of Chicago” (Huck & Bielski, Chicago, 1999) Šv. Kazimiero kapinių paminklai šitaip aprašyti:

Stulbinančios lietuvių katalikų kapinės, esančios Čikagos apylinkėse, yra labiausiai pažengusios meno prasme (,,artistically progressive”). Nors ankstesni kapai žymėti tipiškais katalikų kryžiais ir paminklais, paminklai, pastatyti po Antrojo pasaulinio karo, yra dideli ir sensacingai laisvi (,,sensationally unconventional”), sujungiantys nuostabius vaizdus (,,novel images”) su netikėtomis medžiagomis, kaip stiklo pluoštas (,,fiberglass”) ir plienas, ir tai dažnai sukuria malonų ir neįprastą įspūdį.

Gal būtų galima gauti kokį menininkų ar istorikų pažymėjimą, kad būtų įvertintas ir apsaugotas šis meno rinkinys. Tada gal ir vyskupija labiau vertintų lietuvius ir jų įnašą į šias kapines, labiau skaitytųsi su lietuvių pageidavimais.
 
Donatas Januta
San Francisco, CA


Labai šykšti geografinė informacija

Jau kuris laikas užkliūva kai kuriuose ,,Draugo” straipsniuose trūkstama ar labai šykšti geografinė informacija. Kas čikagiškiams gal nekelia jokių neaiškumų, man, gyvenančiam tolimoje provincijoje, lieka klaustuku. Pavyzdžiui, šių metų lapkričio 18 d. ,,Draugo’’ antrame puslapyje, skyriuje ,,Lietuvių telkiniai’’, straipsnyje ,,Pasaulis – linksmas kabaretas’’, bandant išsiaiškinti, kur tos linksmybės dėjosi, radau tik vieną užuominą, būtent: ,,Ne veltui Čikagoje eina garsas apie mūsų lietuvaičių grožį.’’

Siūlyčiau, ypač po antrašte ,,Lietuvių telkiniai’’, pirmiausiai pristatyti telkinio pavadinimą.

Raimundas Kiršteinas,
Rochester, NY


12-04-10
AČIŪ REDAKCIJAI

Padėkos dienos proga ,,Draugo’’ vyr. redaktorė Dalia Cidzikaitė dėkodama dienraščio ilgamečiams ir naujiesiems skaitytojams, rėmėjams ir leidėjams, taip pat dėkoja ,,Draugo” bendradarbiams ,,už kas rytą redakcijos el. pašto dėžutėje belaukiančius ar paprastu paštu pasiekiančius straipsnius, žinutes, laiškus, nuomones ir komentarus”, o kritikams – už norą dienraštį matyti dar įdomesnį ir geresnį”. (,,Redakcijos žodis”, 2010 m. lapkričio 27 d.)

Ne taip dažnai besirūpindami dienraščio gerove, jo leidėjai užsimena apie dienraščio bendradarbius, kurių dauguma net nėra apmokami. O juk, be bendradarbių ir jam rašančiųjų, nebūtų dienraščio ir jo skaitytojų, o tuomet nebereikėtų nei leidėjų ar rėmėjų.

Tad ačiū gerbiamai dienraščio redaktorei už šios grupės žmonių Padėkos dienos proga prisiminimą ir įvertinimą.
 
Ritonė Rudaitienė
 Lemont, IL

Ar bus įvykdyti dailininkų testamentai?

Lietuvių dailės muziejuje, Pasaulio lietuvių centre, Lemont, kabo lietuvių dailininkų paveikslai, kurie, pagal dailininkų norą, atkūrus Lietuvai Nepriklausomybę, turėjo būti išsiųsti į Lietuvą. Š. m. spalio 2 d. ,,Drauge” skelbtoje nuomonėje Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejus prašo Lietuvių dailės muziejaus paisyti amžinybėn išėjusių dailininkų valios ir grąžinti Lietuvai priklausantį meno kūrinių palikimą ir tuo užbaigti kilnią Čiurlionio galerijos Čikagoje misiją. Aleksandras Janušas lapkričio 13 d. ,,Drauge” rašo, kad Čiurlionio galerijos globos komitetas 2009 m. kovo 14 d. (siūlyčiau patikrinti datą) pavedė paveikslus laikinai Lietuvių dailės muziejaus, PLC, globai pagal ,,Pasiliekamų paveikslų sąrašą”.

Norisi tikėti, kad vis dėlto dailininkų noras – grąžinti jų darbus tėvynei – bus įvykdytas. Čiurlionio galerijos globos komitetas (norėtųsi žinoti, kas sudaro šį vienetą, nes dabartinė Čiurlionio galerijos direktorė Laima Apanavičienė negalėjo atsakyti į šį klausimą) turėtų peržiūrėti savo nuostatas ir galų gale įvykdyti amžinybėn iškeliavusių dailininkų testamentus.

Aušrelė Sakalaitė
Nacionalinio M. K. Čiurliono dailės muziejaus įgaliotinė


12-03-10
NAUJA MENO ŠAKA

Atsiliepdamas į R. P. (saloniniame ir kryždirbystės mene pasižymėjusio Romo Povilaičio?) straipsnį ,,Drauge” apie neseniai mirusį Ramojų Mozoliauską lapkričio 19 d. laidoje, privalu atkreipti dėmesį į Amerikos lietuvių išugdytą naują meno šaką – kapų paminklus. Kaip lengva pastebėti lankantis šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje, a. a. Mozoliausko įnašas šioje srityje yra didelis, jei ne didžiausias. (Su straipsniu panaudotos iliustracijos, deja, to neparodo.) Mozoliausko sukurti paminklai dominuoja savo lietuviškais motyvais, yra skoningi, elegantiški ir toli toli nutolę nuo anksčiau statytų kryželių, statulėlių bei standartiškai pastatytų ar paguldytų lentelių. Tai – įnašas pasauliniam menui.

Tai lengva pasitikrinti ir neapsilankius lietuvių kapinėse, pvz., tereikia pasižiūrėti į Algimanto Kezio nuotraukų albumą „Palikę tėviškės namus” (1976) ar JAV LB Kultūros tarybos (atsakingasis redaktorius Algis Lukas) „Lietuvių kultūrinio paveldo Amerikoje” (2009) kelis puslapius. Panašių reiškinių, kaip naujos meno šakos sukūrimas, turbūt neturime. Mozoliausko ir kitų menininkų darbais šioje srityje privalome didžiuotis ir juos garsinti.

Antanas Dundzila
Port Orange, FL


Raseinių raj. specialiosios mokyklos mokiniai ieško draugų tarp JAV lietuvių

Jums rašo mokytoja Virginija iš Lietuvos, iš Raseinių miesto. Esu specialioji pedagogėlogopedė, dirbanti specialiojoje mokykloje su vaikais, turinčiais vidutinį ir žymų protinį atsilikimą, taip pat ir kompleksinius sutrikimus (vaikų cerebrinųs paralyžius, protinis atsilikimas, emocijų ir elgesio sutrikimai). Mano klasėje yra šeši 10–13 metų vaikai. Tai 4 ir 5 lavinamosios klasės. Dvi mergaitės sėdi invalidų vežimėliuose, vienas berniukas turi Dauno sindromą, kitas – autizmo sindromą. Iš šešių vaikų tik viena mergaitė, kad ir neaiškiai, bet kalba (nors galima suprasti tik 10–20 proc. jos pasakytų žodžių). Kiti vaikai taria tik garsažodžius, atskirus garsus.

Pagal savo psichines ir fizines galimybes mokomės, bendraujame, žaidžiame. Nors gyvename labai sunkiai, pamokos vyksta sunkiomis sąlygomis (trūksta ugdymo priemonių, patalpos nepritaikytos), tačiau stengiamės į gyvenimą žiūrėti šviesiu žvilgsniu, norime džiaugtis kartu su visais. Aš labai myliu šiuos likimo nuskriaustus vaikelius, o ir jie man atsidėkoja tuo pačiu: savo šypsena, apsikabinimu, prisiglaudimu. Norėdama paįvairinti jų gyvenimą, suteikti daugiau jiems džiaugsmo, krei  piuosi savo ir savo ugdytinių vardu į Jūsų laikraštį su prašymu padėti mums susirasti draugų tarp Amerikos lietuvių.

Su naujais draugais galėtume pasidalinti savo gyvenimo džiaugsmais ir rūpesčiais, galbūt atsilieptų žmonės, kurie patys turi tokių vaikučių, man pačiai, kaip pedagogei, tai būtų įdomu ir naudinga. Galėtumėme vieni kitiems pasiųsti savo rankų darbelius, kūrinėlius ir pan. Mes labai norime būti kam nors reikalingi, laukiami, kad pajustume, jog yra žmonės, kuriems ir mes rūpime, kurie mus prisimena.

Mūsų adresas:
4/5 lav. klasė
Kalnų g.15 a
Raseinių specialioji mokykla
LT-60136
 
Pagarbiai, Virginija Knečiūnienė ir jos mokinukai:

Miglė, 10 m. (cerebrinis paralyžius, elgesio ir emocijų sutrikimai, epilepsija, autizmas, žymus protinis atsilikimas;
Paulina, 13 m.  (cerebrinis paralyžius, epilepsija, žymus protinis atsilikimas);
Kristina, 10 m. (vidutinis protinis atsilikimas);
Olivija, 13 m. (hidrocefalija, epilepsija, neurologiniai judesio ir padėties sutrikimai, vidutinis protinis atsilikimas);
Domantas, 13 m. (vaikystės autizmas, vidutinis protinis atsilikimas)
Tomas, 13 m. (Dauno sindromas, vidutinis protinis atsilikimas).


12-02-10
Keletas svarbių V. Šliūpo gyvenimo faktų

Gavusi spalio 26 dienos „Draugą”, maloniai perskaičiau gražų aprašymą apie mano pusbrolio Vytauto Šliūpo 80 metų sukaktį ir jo išsamią biografiją. Tik ten pasigedau keleto jo gyvenimo svarbių faktų, kuriuos čia norėčiau išvardyti.

Inž. V. Šliūpas su žmona Vanda savo paskutiniuosius septynerius darbo metus (nuo 1977 iki 1984) gyveno Saudo Arabijoje ir ėjo atsakingas pareigas kaip „Morrison-Knudsen” Riyadh skyriaus vadybininkas. Daug važinėjo į Teheraną, Kuveitą, Afganistaną, Omaną, Emyratus. Buvo US-Sudan Business Association narys. Taip pat dalyvavo JAV prezidento Ronald Reagan sudarytoje Technikos grupėje, kuri, tik 1983 metų karui pasibaigus, važiavo į  Beirutą apžiūrėti, ko reikia miestą atstatant.

Jo namuose Riyadh susirinkę Arabijoje dirbę lietuviai inžinieriai įkūrė Lietuvių Bendruomenės Artimųjų Rytų skyrių, išrinkdami inž. Albertą Vaitaitį skyriaus pirmininku.

Dar kitas svarbus V. Šliūpo profesinis pasiekimas yra tas, kad jis buvo išrinktas į prestižinę Tarptautinę komisiją (Life Member of International Commission on Irrigation and Drainage) ir dalyvavo šešiuose jos kongresuose: New Delhi (1966), Mexico City (1969), Varnoje (1972), Maskvoje (1975), Atėnuose (1978 ir Grenoblyje (1981).

Sulaukęs 55 m. amžiaus išėjo į ankstyvą pensiją ir nuo to laiko pasišventusiai dirba Lietuvos ir lietuvių labui.

Valerija Ragauskaitė Rumšienė Zubavičienė
Sunny Hills, FL


12-01-10
Senatorius Durbin ir Balzeko muziejaus jam suteikta garbė

Šių metų Balzeko lietuvių kultūros muziejaus metų žmogumi išrinktas senatorius Richard J. Durbin. Stanley Balzekas, Jr. – mano senas pažįstamas, gerbiu jį ir jo darbus, bet negaliu sutikti su šios garbės paskyrimu Richard Durbin.

Sen. Durbin lietuviška kilmė dažnai minima lietuvių spaudoje, o ir jis pats apie tai užsimena etninių grupių susirinkimuose. Deja, jis daug metų (1983–1997) sėdėjo JAV Atstovų rūmuose ir niekada nepaminėjo nei Lietuvos, nei savo kilmės. Tuo metu, kai italų kilmės atstovas Marty Russo nuolat keldavo Lietuvos bei Pabaltijo kraštų reikalus Atstovų rūmuose ir JAV valdžios įstaigose, iš tuometinio atstovo Durbin – nė žodžio.

Durbin staiga tapo lietuviu 1996 m., kai kandidatavo į JAV Senatą ir norėjo pritraukti etninių grupių, ypač Rytų Europos kilmės asmenų, balsų Čikagoje ir jos apylinkėje. Būdamas tik atstovu iš Springfield, Durbin matė, kad ten gyvena mažai lietuvių. Jis tapo lietuviu, kai jam tai išėjo į naudą, bet ne tada, kai italas gynė Lietuvos interesus.

Lietuvių visuomenėje yra paplitusi Durbin mitologija, bet lietuviai turėtų padėkoti savo tikriesiems draugams.

Bet kodėl aš esu iš tiesų nusivylęs Durbin išrinkimu Balzeko muziejaus metų žmogumi, tai dėl jo pasisakymo 2005 m. JAV Senate, kur jis palygino mūsų (JAV gyvenantiems asmenims nesvarbu, ar jie emigrantai, „mūsų” reiškia JAV) kareivius bei marinus, tarnaujančius Guantanamo teroristų kalėjime, su naciais ir Kambodžos Pol Poto režimo komunistų žudikais. Durbin taip sakė, norėdamas įsitvirtinti Demokratų partijos kairiajame sparne ir iš pradžių, kai klausimai iškilo, gynė savo nuomonę. Tik vėliau, kai net ir kairiųjų pažiūrų politikai bei žurnalistai jo nepalaikė, viešai atsiprašė.

Sen. Durbin, niekada nedėvėjęs kario uniformos ir netarnavęs savo kraštui, vargu ar gali kritikuoti karių pareigų vykdymą tokiomis sunkiomis sąlygomis. Kareiviai ir marinai kasdien rizikuoja savo gyvybe, prižiūrėdami kalinius, kurie, gavę progą, juos greitai nužudytų. Sen. Durbin buvo pasiūlyta aplankyti Guantanamo kalėjimą ir pačiam pamatyti, kokiomis sąlygomis šie asmenys tarnauja. Nedrįso ir nevažiavo, nors jo asmeninė apsauga būtų buvusi užtikrinta.

Ironiška, kad vieną dieną jo karstą neš ir jam pagarbą atiduos uniformuoti pareigūnai – tokie pat asmenys, kuriuos anksčiau jis pavadino naciais ir komunistais.

Sen. Durbin yra menkas pavyzdys ir lietuviams, ir amerikiečiams. Jis nevertas tokios jam parodytos garbės.

Beje, senatoriai renkami šešeriems, o ne dvejiems metams, kaip rašoma muziejaus išplatintame pranešime.

Dr. Robertas Vitas
Aurora, IL



11-24-10
Moteriška giminė

Ačiū Vytautui Matulioniui už priminimą, kad „vinis” yra moteriškos giminės daiktavardis („Draugas”, 2010 m. spalio 8 d.). Ta proga prisiminiau įvykį iš mokyklos laikų.

Kartą klasėje per lietuvių kalbos pamokas priėjome prie daiktavardžių linksniavimo, kurie turi galūnę -is, bet yra moteriškos giminės. Mūsų mokytojas turėjo gabumų mus nustebinti savo lietuvių kalbos žodžių turtingumu. Jis pasiūlė kiekvienam mokiniui per 15 minučių surašyti žodžius – daiktavardžius su galūne -is, bet moteriškos giminės. Daugiausiai žodžių surašęs mokinys gaus saldainių maišelį – ir jis iškėlė nemažą maišelį saldainių, įvyniotų į spalvotus popierėlius, mūsų vadintus „bambonkėmis”.

Kiekvienas stengėmės surašyti kiek galima daugiau žodžių, nes laimėti krepšelį saldainių buvo didelis honoraras. Tais laikais vaikai gaudavo saldainių tik per Kalėdas arba kokia geroji tetulė apdovanodavo vardo dienos proga. Gerai prisimenu žodžius, kuriuos surašiau: ,,žąsis”, ,,antis”, ,,avis”, ,,ašis”, ,,pilis”, ,,mintis”, ,,viltis”, ,,naktis”, ,,akis”, ,,šalis”, ,,širdis” ir ,,žuvis”. Klasėje buvome keturi mokiniai, laikomi gerai besimokantys lietuvių kalbą (tarp jų ir aš). Tikėjau, kad vienas iš mūsų laimės. Ir koks buvo nustebimas, kai konkursą laimėjo moksleivis, kurio pažangumo vidurkis sukosi apie trejetą. Jis surašė 19 žodžių! Ir dar labiau nustebome, kai jis, atidaręs maišelį, ėmė visus vaišinti. Tas jo poelgis pakėlė jo vertę mūsų akyse. Jis, aplenkęs geriausiai besimokančius mokinius, laimėjęs konkursą, „neužrietė nosies”, bet su visais draugiškai šventė pergalę.

Tas įvykis paliko žymę visam mano gyvenimui. Pagal lietuvišką patarlę – „Nesidžiauk radęs, neverk pametęs”. Būk visada patenkinta ir nesididžiuok, jeigu esi pranašesnė už kitus.

Man būtų malonu, jeigu skaitytojai papildytų daiktavardžių su galūne -is sąrašą. Galite rašyti į „Draugo” laiškų skyrių arba mano el. paštu: ebaršketis@AOL.com. Gal ne vieno lietuvių kalbos žodynas praturtės.

Eugenija Barškėtienė
Downers Grove, IL


Santaros-Šviesa ir prieškario tautininkai – idėjinis tęstinumas yra

Nenuostabu, kad atsiliepdamas į mano pastabas dėl 1941 metų Laikinosios vyriausybės rašiniu „Apie ‘Rekašiaus srovės žmones’” (,,Draugas”, 2010 m. lapkričio 5 d.), Zenonas Rekašius nepastebėjo ryšių tarp Santaros-Šviesos ir prieškario tautininkų: gyvenant demokratijoje nemiela prisiminti savo gerokai fašistavusius tėvus. Tačiau tie ryšiai yra – Santara-Šviesa susiformavo kaip prie naujų sąlygų prisiderinę jaunieji tautininkai.

Pradėkime su Vincu Rasteniu, vienu iš pagrindiniu Santaros ideologų. Iš ateitininkų pašalintas, Rastenis tapo tautininkų pareigūnu ir propagandistu: visą dešimtmetį jis gynė moksleivių ateitininkų uždarymą ir prieš ateitininkus nukreiptą policijos veiklą. Liberalizmo – atvirumo ir pakantos prasme – to meto jo raštuose nėra.

Kitas svarbus Santaros ideologas buvo Vincas Trumpa. Savo žurnalistinę karjerą jis pradėjo kaip atviras fašistas. Po metų kitų fašizmo atsisakė, bet pasiliko ištikimas tautininkas.

Reikia prisiminti ir Alantą, nors Santaros veikloje jis pastebimas tik pradžioje. Šis dar 1940 metais apgailestavo, kad tautininkai per mažai ateitininkų uždarė kalėjimuose.

Vytautas Kavolis buvo tautininkų pareigūno sūnus. Nežinau, ar Rastenio skatinamas, prieš užmigdamas dėkingumo kupina širdimi jis prisimindavo Tautos vadą. Tačiau prieš ateitininkus nukreiptos kalbos turėjo jį veikti nuo pat vaikystės: ateitininkai – tai pogrindžio pelėsiai, negalintys teigiamai dirbti, nes nenusilenkė Tautos vado valiai, o naudingas darbas tegalimas sekant Vado direktyvomis.
Nežinau, kokioje šeimoje gimė Algirdas Julius Greimas. Tačiau ir jis rodo tautininkiško auklėjimo žymių. Ligi gyvenimo galo jis pasiliko ištikimas Antano Smetonos kultui, o karo metu, vos pasitraukęs į Vakarus, su žinomais tautininkais įsiliejo į antikatalikišką Klevo konspiraciją.

Sunku Santarą įsivaizduoti be ,,Tabor Farmos”. Jos savininkas Bachunas buvo vienas iš pagrindių emigracijos tautininkų ir Smetonos globėjas Amerikoje. Bachunas rėmė būtent Santarą, o ne ateitininkus, skautus ar šiaip lietuvišką jaunimą. Beje, apie sukilimą ir Laikinąją vyriausybę Smetona sužinojo atostogaudamas ,,Tabor Farmoje”.

Yra ir idėjinis tęstinumas. Pavyzdžiui, tvirtinimas, kad Santara nėra ideologinė, bet visus geros valios lietuvius telkianti organizacija, gražiai įsiterpia į prieškario tautininkų ideologiją. Bet tai šiai progai per sudėtinga tema.

Ne vieni ateitininkai sudarė Laikinąją vyriausybę. Dalyvavo ir liaudininkai. Tačiau išeivijos politikai savitai susiklosčius, visuomenės akyse ji tapo frontininkų (ateitininkų) nuosavybe. Ir štai, vos paėmę valdžią, ateitininkai dar kartą įrodė, kad jie tėra puvėsiai. Kaip kitaip paaiškinti faktą, kad Laikinoji vyriausybė nepareiškė ištikimybės Tautos vadui ir nepasikvietė tautininkų – būtent vienintelių nuoširdžiai besirūpinančių – tautos gerove? Tautininkiškai auklėtiems, kam gaišti, aiškinantis kontekstą ir ieškant dokumentų?

Kęstutis Skrupskelis
Wagener, SC


11-20-10
,,Maisto bankas” kviečia padėti

Padėkos dienai ir Kalėdų šventėms artėjant, prisiminkime alkstančius Lietuvoje. Jiems galite padėti paremdami Lietuvoje veikiantį ,,Maisto banką”. Šį rudenį besikreipiančių į ,,Maisto banką” ir kitas labdaros organizacijas sparčiai gausėja. Pernai paramos maisto produktais kas mėnesį kreipėsi daugiau nei 400,000 žmonių. Šį rudenį skaičius padaugėjo ir siekė daugiau nei 540,000. Dėl didėjančio nedarbo (jau didesnis nei 18 proc.) ir mažėjančių algų, vis dažniau tarp gavėjų yra šeimos su vaikais. ,,Maisto bankas” ne tik dalija Europos Sąjungos perteklinių maisto produktų paketus, bet ir organizuoja kasmetines ir papildomas maisto aukojimo akcijas visoje Lietuvoje. Neseniai jis pradėjo naują projektą – su vienu prekybos tinklu susitarė paimti maisto produktus su greit pasibaigsiančiomis galiojimo datomis ir išvežioti po labdaros valgyklas ir dienos centrus skubiam panaudojimui.

Jūs galite paaukoti ,,Maisto bankui” per JAV nepelno organizaciją Community Action Lithuania (CAL), kurios misija – remti pilietines iniciatyvas Lietuvoje. Visa Jūsų paaukota suma bus pervesta ,,Maisto bankui”, visą aukotą sumą galite nurašyti nuo mokesčių. Jūsų auka parems veiklos išlaidas – transportą, sandėliavimą, dalijimą, savanorių telkimą ir kt.

Padėkos diena ir Kalėdų šven tės – metas pamąstymui, metas dalintis savo pertekliumi su likimo nuskriaustaisiais. Jeigu galite padėti, išrašykite čekį: Community Action Lithuania, čekio apačioje, pažymėdami, kad tai auka ,,Maisto bankui”. Čekį siųskite: Community Action Lithuania, c/o Rimga Viskanta, 650 San Dieguito Drive, Encinitas, CA 92024.

,,Maisto banko” atstovė JAV

Sąjūdis, padarės didžiausią įtaką mano ateities gyvenime

Švenčiame ateitininkų šimtmetį. Dažnai prisimenu vaikystę ir pirmuosius savo, kaip ateitininkės, žingsnius. Tai buvo 1932ieji. Tada pradėjau lankyti Vilkaviškio gimnaziją. Kazys Bradūnas jau buvo vyresnėje klasėje, įstojęs į slaptą ateitininkų veiklą, nes to meto valdžia ateitininkus buvo uždraudusi. Buvo leista veikti tik eucharistininkams. Atrodė, lyg ateitininkai būtų ruošęsi kokiam nors sukilimui... Juk apie politiką per tuos visus vaikystės metus nieko ateitininkuose negirdėdavome. Būdavome ruošiami „Visa atnaujinti Kristuje” – toks buvo ir yra ateitininkų šūkis. Kaune galėjo veikti ateitininkai studentai, būsimieji sendraugiai ir šatrijiečiai.

Buvau vienuolikos metų, kai įstojau į ateitininkų kuopelę pogrindyje. Dabar sunku tikėti, kad turėjome veikti slaptai... Susirinkdavome klebonijose arba, pvz., pas savo kapelioną kun. J. Dabrilą (kuris vėliau – 1941 metų vasarą besitraukiančių bolševikų buvo nukankintas Būdavonės miške). Susirinkdavome dažnai po pamokų arba sekmadieniais po šv. Mišių.

Iš Kauno atvykdavo studentai ateitininkai su paskaitėlėmis, religiniais pasikalbėjimais, patarimais, kaip išugdyti ateitininkiškus idealus.

Gimnazijose jau seniai buvo žinomi mūsų susirinkimai, kurie valdžios buvo uždrausti, o aš ir šiandien negaliu suprasti kodėl. Ateitininkiškas sąjūdis ne tik man, bet ir daug kam padarė didžiausią įtaką ateities gyvenime.

Ryškiausiai prisimenu, kai, norėdami surinkti aukų pagrindiniam ateitininkų laikraštėliui „Naujas kelias”, aplankydavome šeimas, kurios ateitininkų veiklą rėmė. Kartais aplankydavome net ir kai kuriuos savo mokytojus... „Naują kelią” nešiodavome su klasės draugu Albinu Arminu, kuris vėliau kaip kunigas gyveno Šveicarijoje. Būdavo nuotykių, kai reikėjo slėptis, nes kai kurie moksleiviai mus sekiodavo. Šiandien tai atrodo labai, labai keista. Bet tokia buvo ta tolima praeitis.

Julija Švabaitė-Gylienė
Lemont, IL


Ar tikrai bus kovojama prieš semitizmâ?

Nenorėjau tikėti savo akimis perskaitęs ,,Draugo” šių metų lapkričio 12 d. laidos pirmame puslapyje besipuikuojančią straipsnio antraštę ,,Lietuvos atstovai aptarė kovos su semitizmu klausimus”. Nejaugi tikrai ruošiamasi kovoti su semitizmu? Perskaičius pačią žinutę paaiškėjo, kad kova  bus vedama rimtai ir aukštame lygyje, konferencijoje dalyvaujant net Kanados ministrui pirmininkui Stephen Harper ir kitiems aukštiems pasaulio ir Lietuvos pareigūnams. Manau, kad jie kovos prieš  antisemitizmą, o semitizmą paliks ramybėje.

Atrodo, kad tokia su tekstu nesuderinama antraštė labiau tiktų į ,,Drauge” retai pasirodančius ,,Spyglius ir dyglius”. Tada ir straipsnio antraštės autoriai galėtų kartu su mumis pasijuokti.

Straipsnyje taip pat  rašoma, kad konferencijos dalyviai dalijosi kovos su antisemitizmu, rasizmu ir kitomis neapykantos formomis patirtimi. Jei taip, tai, logiškai galvojant, jei kovojama prieš rasizmą, kodėl nepakovoti ir prieš semitizmą?

Aleksas Vitkus
Palos Heights, IL

 Redakcija atsiprašo už klaidą.


11-13-10
Atsakymas į straipsnį ,,Ar lietuvių suaukoti kūriniai sugrįš į Kauną?”

Straipsnis parašytas labai patriotiškai, bet vienašališkai (,,Draugas” 2010 m. spalio 2 d.). Šiek tiek noriu priminti Čiurlionio galerijos istoriją. M. K. Čiurlionio galerija įkurta Jaunimo centro patalpose 1957 metais. Prasiplėtus Jaunimo centro patalpoms, buvo įrengta nauja galerija. Iškilus nesutarimams tarp Jaunimo centro Jėzuitų ir Domo Adomaičio, įvyko skilimas. D. Adomaitis, pasiėmęs didesnę dalį darbų, išsikėlė iš Jaunimo centro patalpų ir kaip privatus asmuo atstovavo savo įkurtai galerijai. Man perėmus Čiurlionio galerijos direktoriaus pareigas, buvo padarytas pagrindinis paveikslų kolekcijos darbų sutikrinimas ir rasta daug trūkumų. Pasitarus su buvusiu galerijos direktoriumi Petru Aleksa, buvo atliktas milžiniškas darbas. Visi likę dailininkų paveikslai buvo nufotografuoti, apibūdinti ir sudėti į naują katalogą, kuris buvo išleistas Mykolo Morkūno vadovaujamoje spaustuvėje. Naujas katalogas buvo įteiktas Lietuvos dailės muziejaus direktoriui Romualdui Budriui ir M. K. Čiurlionio muziejaus direktoriui Osvaldui Daugeliui man besilankant Lietuvoje.
 
,,Drauge” pasirodęs straipsnis yra parašytas vadovaujantis senu D. Adomaičio archyvu, o ne naujuoju M. K. Čiurlionio galerijos katalogu. Straipsnyje taip pat pabrėžta, kad aš paskolinau Lietuvių dailės muziejui Pasaulio lietuvių centre dalį pasiliktų paveikslų. Kaip privatus asmuo aš to negalėjau padaryti. Tą padarė Čiurlionio galerijos globos komitetas 2009 m. kovo 14 dieną, pavesdamas Dailės muziejaus laikinai globai pagal ,,Pasiliekamų paveikslų sąrašą.” Čiurlionio galerijos globos komitetas iki dabar pasilieka tų darbų globėjas.

 Aleksandras Janušas
Lemont, IL


Kas nutiko ,,Seklyčioje”?

Sekmadieniais ir kartais šiokią dieną apsilankau ,,Seklyčios” restorane papietauti. Marquette Parko lietuviams ypač svarbu apsilankyti ,,Seklyčioje” pasižmonėti lietuviškoje aplinkoje, o pensininkams JAV LB socialinių reikalų būstinėje rūpimus klausimus pateikti.

Antradienio, lapkričio 2 d., rytą buvau šokiruotas, kai pamačiau, jog prie ,,Seklyčios” nėra vietų automobiliui pastatyti. Pro ,,Seklyčios” duris vaikščiojo visokie žmonės, lietuviškų veidų niekur nesimatė. Pasirodo, Lietuvių Bendruomenė išnuomavo ,,Seklyčią” amerikiečių rinkiminiam štabui ir šią dieną ,,Seklyčią” pavertė ,,polling place”. 

Nieko nebuvo iš anksto pranešta lietuviams, juk mes, prieš porą metų surinkę pinigus ,,Seklyčios” remontui, – nesvarbūs. ,,Seklyčios” vadovybei svarbiau pataikauti korumpuotiems Cook County politikieriams. Nesvarbu, kad svetimi žmonės prišiukšlino ,,Seklyčios” aplinką, vadovybė vėl paprašys aukų, ir lietuviai pensininkai mielai suaukos. Norėčiau sulaukti paaiškinimo, kas nusprendė išnuomoti ,,Seklyčią”.

Gediminas Indreika
Čikaga, IL

Dėl ketvirtojo ir penktojo Lietuvos prezidentų

Šių metų lapkričio 2 dienos ,,Drauge’’ skelbiamame įdomiame Algio Vaškevičiaus fotoreportaže ,,Juos priglaudė Antakalnio kapinių pušys’’ įsivėlė klaida, kuri, bijau, dar ilgai kartosis. LR Seimas 2009 m. kovo 12 d. (susilaikė 5, prieš balsavo 2 – Egidijus Klumbys ir Konstantas Ramelis) patvirtino, kad ketvirtasis Lietuvos prezidentas yra generolas Jonas Žemaitis-Vytautas, 1949 m. Vasario 16tosios Lietuvos Laisvės kovų sąjūdžio tarybos deklaracijos signataras, partizanų vadas. Tarybą sudarė to meto laisvųjų Lietuvos piliečių – laisvės gynėjų, partizanų, miško brolių, miškinių, žaliukų vadai. Kiti lietuviai buvo ištremti į Sibirą, pasitraukę iš Lietuvos ar po sovietinio okupanto padu. Partizanai gynė Lietuvos laisvę ir valstybingumą. Tokiu būdu po Algirdo Mykolo Brazausko kapo nuotrauka turėtų būti pažymėta, kad tai ne ketvirtojo, o penktojo Lietuvos prezidento kapas.

Eglė Juodvalkė
La Grange, IL


11-09-10
Renkama informacija apie sunkumus gaunant LR pilietybė

Kaip žinote, praėjusiais metais buvo sudaryta Užsienio lietuvių reikalų koordinavimo komisija, kuri renkasi į posėdžius du kartus per metus. Paskutinis posėdis įvyko šių metų spalio 22 d. Posėdyje Pasaulio Lietuvių Bendruomenės atstovai iškėlė dažnai girdimą problemą, susijusią su Lietuvos pilietybės įsigijimu pagal galiojančius LR teisės aktus. Buvo kalbama apie labai sudėtingas procedūras, dokumentų reikalavimus bei labai ilgą laiką gaunant atsakymus, pateikus prašomus dokumentus. Ministras pirmininkas pasiūlė sudaryti tarpžinybinę darbo grupę, kuri galėtų išanalizuoti konkrečias/specifines problemas, su kuriomis susiduria pateikiantys dokumentus dėl pilietybės, bei pateikti atitinkamus pasiūlymus, kaip šią problemą spręsti.

Kreipiuosi į Jus su prašymu atsiųsti PLB atstovybei informaciją apie konkrečius/specifinius atvejus, su kuriais Jus ar Jūsų bendruomenės nariai esate susidūrę gaunant Lietuvos pilietybę. Prašome, kad aprašymai būtų konkretūs, įgalinantys šią problemą išanalizuoti, siekiant patobulinti procedūrą ir ateityje išvengti nesklandumų. Atsakymus prašome siųsti iki š. m. gruodžio 15 d. el. paštu: plbav@lrs.lt

Vida Bandis
PLB atstovė Lietuvoje

11-06-10
Dar apie repatriantus ir repatrijavimą

Norisi pridėti savo trigrašį prie Fausto Strolios straipsnio, išspausdinto š. m. rugsėjo 25 d. „Drauge”.

Mūsų šeima taip pat bėgo nuo užtekėjusios Stalino saulės į Vokietiją. Mūsų atveju vokiškos kilmės buvo tėvelis – tai rodo ir mano pavardė. Jis buvo Gaurės (Tauragės apskr.) pašto viršininkas, taip pat šaulys, tad atrodė būtina pasinaudoti pasprukimo galimybe. Mus apgyvendino vidurio Vokietijoje Thüringen. Tėvelis gavo darbą pašte, bet jį greit pašaukė į kariuomenę, į rytų frontą, iš kur jis, deja, negrįžo.

Po karo, kai paaiškėjo, jog rusai užims Thüringen, mamai kažkaip pavyko pasisamdyti malkomis kūrenamą sunkvežimiuką, kuriuo nusikasėme iki miestelio, iš kurio pabėgėlių ešalonas leidosi į Vakarus. Juo atvykome į Bavariją ir pagaliau atvykome į Eichstätt DP stovyklą, kur mudu su broliu lankėme lietuvių gimnaziją. Tačiau per patikrinimus stovykloje mums, kaip „repatriantams”, globojamų pabėgėlių teisės buvo atimtos, todėl teko naudotis proga įstoti į Strolios minimas lietuvių Labor Service kuopas. (Buvau ir Kaiserslautern, bet su kuopų choru neteko susidurti.)

Atvykęs į Ameriką prisijungiau prie Rochester lietuvių veiklos, sukūriau lietuvišką šeimą. F. Strolią teko pakartotinai susitikti lituanistinių mokyklų mokytojų ir šeimų stovyklose Dainavoje, kur dalyvaudavo lituanistinės mokyklos mokytoja, mano žmona, o F. Strolią garbino ir mano vaikai.

Nors per ilgoką savo gyvenimą yra tekę nugirsti ir man taikomo „vokiečio” pravardę, vis vien manau, kad man ir mano šeimai derėtų (at)gauti Lietuvos pilietybę.

Raimundas Kiršteinas
Rochester, NY


Apie fariziejaus dvasią

Perskaičiau šeštadieniniame „Draugo” laikraštyje (2010 m. spalio 30 d.) arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus pamokslą „Fariziejaus dvasia”. Sužinojau daug naujų dalykų. Kad fariziejus – tai dvasinis lavonas, nes jis nieko nemyli, išskyrus patį save. Tenka tokių žmonių sutikti gyvenime, ir nemažai. Bet akis užkliuvo už pastraipos, kurią ir pacituosiu: „Kol gyvename žemėje, galime klysti visi – net ir vyskupai nėra apsaugoti nuo nuodėmių. Per žiniasklaidą girdime pasakojant apie skaudžias kunigų nuodėmes. Tačiau kol žmogus pajėgia atvirai ir nuolankiai žvelgti į save, tol jis lieka atviras Dievo gailestingumui. Kristus apie besigailintį muitininką pasakė, kad jis nuėjo į namus išteisintas.”

Iš citatos sužinome, kad net ir vyskupai, pasirodo, yra žmonės ir gali klysti. Paskui pereinama prie kunigų – jų nuodėmės jau pasidaro skaudžiomis. Bet jas, atvirai ir nuolankiai žvelgiant į save, galime perduoti Dievo gailestingumui. Ką padarysi, silpnas žmogus. Ir pabaigai neužmirštama paminėti, kad ir Ganytojas gailestingas vargšui muitininkui.

Nesunku suprasti, kad skaudžiomis nuodėmėmis vadinami paskutiniais metais pagarsėję vaikų tvirkinimo ir seksualinio išnaudojimo atvejai Katalikų bažnyčioje. Suaugę žmonės žino, kas slypi už šių baisių žodžių. Išniekinti vaikų kūnai ir sielos. Sulaužyti gyvenimai. Straipsnyje apie šias aukas neužsimenama. Daugelis kunigų nusikaltimų, gražiai pavadintų skaudžiomis nuodėmėmis, buvo atskleista pačių nukentėjusiųjų ir jų artimųjų pastangomis. Atvirumu ir nuolankumu iš kunigų pusės ten net nekvepėjo. Bažnyčiai nieko kito neliko, kaip sumokėti milžiniškas kompensacijas. Tokie pinigai nei muitininkui, nei šalia besimeldžiančiam fariziejui tais tolimais laikais net nesisapnavo. Manau, kad net neetiška lyginti muitininką, lupikaujantį prie miesto vartų, ir Dievo tarną, tvirkinantį vaikus. Antru atveju žinome, kaip pasibaigė Sodomos ir Gomoros gyventojams. Atleidimo nebuvo.

Raimondas Šenauskas
Chicago, IL

Trejopi ,,žodžiai”

Jau kuris laikas džiaugiamės ,,Draugo” antrame puslapyje palyginti neseniai įvesta skiltimi ,,Redakcijos žodis”, kuriame, pasimainydamos, rašo vyr. ,,Draugo” redaktorė Dalia Cidzikaitė ir jos dvi pagalbininkės – Laima Apanavičienė ir Loreta Timukienė, įdomiai paryškindamos kokią nors aktualią dienos temą.

Po kurio laiko ,,Draugo” puslapiuose pradėjo retkarčiais rodytis aiškiai religinio pobūdžio ,,Ganytojo žodis”.

Jau kelios dienos, kaip pastebėjau ,,Draugo” trečiame puslapyje pasirodantį jau platesnės apimties temas gvildenantį ,,Leidėjo žodį”. Sprendžiant iš iki šiol pasirodžiusių ,,Leidėjo žodžių”, neatrodo, kad tai būtų bandymas atkurti po truputį sunykusią buvusią vedamųjų skiltį.

Jei ne paslaptis, norėčiau žinoti, kam iš leidėjų (Lietuvių katalikų spaudos draugijos direktoriams?) turėtume priskirti autorystės nuopelnus?

Aleksas Vitkus
Palos Heights, IL


11-05-10

APIE „REKAŠIAUS SROVĖS ŽMONES”

Niekaip nesuprantu, kodėl Kęstutis Skrupskelis atsakymą į mano ,,Drauge’’ (2010 m. spalio 7 d.) išspausdintą rašinį „Nusikaltimas neturi tautybės ir pilietybės” adresavo man, jeigu tame „atsakyme” net neužsimenama apie mano svarstomą klausimą (tautos ar valstybės atsakomybę už atskirų jos piliečių veiksmus ir pan.), o kalbama apie voldemarininkus, tautininkus, prez. A. Smetoną – dalykus, kurie mano rašinyje nepaminėti nė vienu žodžiu.

Vienintelis Skrupskelio teiginys, su kuriuo visiškai sutinku, tai – kad mano straipsnis mėgėjiškas. Ir tuoj pat jis pradeda aiškinti, kad aš pamirštu, jog, veikiant Laikinajai Vyriausybei, Lietuva buvo okupuota, vyko karas, reikėjo okupantui pataikaujančios retorikos, turėjome ir vokiečiams būti dėkingi ir t. t. O aš manau, kad ir mėgėjiškai polemikai galioja dėsnis kalbėti apie tekstą, o ne apie jo autorių ir jo motyvus (ad rem, ne ad hominem). Todėl nebandysiu spėlioti, kodėl Skrupskelis verčia mane aiškintis, kad Alzheimerio liga dar nesergu.

Tačiau jokiu būdu negaliu sutikti su tolimesne Skrupskelio laisva kūryba, nors joje minima ir mano pavardė, nors aš su jo piešiamais įvykiais niekada nieko bendra neturėjau ir net nesuprantu, ar jis čia kalba rimtai, ar juokauja. Jis rašo, kad „Rekašiaus srovės žmonės nuo pat pradžios Laikinąją Vyriausybę puolė” ir paaiškina, kodėl jie taip darė. Pasirodo, todėl, kad ši į Vyriausybę nepakvietė vokiečiams pataikauti linkusio elemento. O tas vokiečiams palankus elementas įsteigė nacionalistų partiją. Šios partijos pagrindas – voldemarininkai ir tautininkai – „išeivijoje pasivadino liberalais ir pagimdė SantarąŠviesą”.

Kodėl voldemarininkams ir tautininkams prieš SantarosŠviesos gimdymą reikėjo pakeisti vardą į liberalus, paaiškinti negaliu. Klauskite autoriaus, nes aš šią pasaką girdžiu pirmą kartą. Taip pat nežinau, ką joje reiškia toji mano srovė. Jei būčiau truputį jaunesnis, spėčiau, kad tai turi ką nors bendro su vystyklais. Bet pasakoje aptariamu laikotarpiu aš jau buvau trylikos metų…

Zenonas V. Rekašius
Wilmette, IL

Kas Lietuvoje išrado krepšinio rungtynes su keturiais kėliniais?

Gyvendamas JAV, kur krepšinio rungtynės turi du kėlinius, labai nejaukiai galiu „suvirškinti” dabar Lietuvoje jau visuotinai naudojamą keturių kėlinių sistemą. Įdomu, kas tai išrado ir kokie galvočiai pasistengė sukvailinti Lietuvos žurnalistus (ne vien tik spaudos, bet ir radijo, televizijos), kad visi šoktų pagal jų muziką?

JAV amerikiečių žiniasklaidoje niekur neteko skaityti reportažuose ar girdėti radijo bangomis, kad krepšinio rungtynės turėtų keturis kėlinius.

Čia jau kuris laikas (turbūt nuo tada, kai profesionalų krepšinio rungtynės buvo prailgintos iki 48 minučių) du kėliniai buvo dar padalyti į dvi dalis: po 12 minučių žaidimo, padarant trumpą pertraukėlę. Tačiau jokiu būdu nesakoma, kad pradedamas antrasis kėlinys, o tik antras ketvirtis.

Antrasis kėlinys, kaip ir anksčiau, pradedamas po ilgosios pertraukos, kai pasikeičiama krepšiais, kaip būdavo seniau (tada prasideda trečiasis ketvirtis).

Apskritai, JAV nėra tokio žodžio kaip ,,kėlinys”: čia kėlinys (20 ar 24 min.) yra puslaikiai, o 12 minučių – periodaiketvirčiai. Tokiu būdu profesionalų puslaikis turi du ketvirčius, o didžiojoje pasaulio lygoje – JAV kolegijų bei universitetų – NCAA trijuose divizionuose iš viso puslaikis yra be pertraukos – žaidžiama ištisai 20 minučių (žinoma, čia neskaičiuojamos ,,minutės” pertraukėlės, kurias savo nuožiūra gali imti komandos).

Taigi, krepšinio profesionalų – NBA – lygoje yra du kėliniai, kiekvienas jų padalytas į dvi dalis su trumpa pertraukėle. Tokiu būdu yra ne 4 kėliniai, bet 4 ketvirčiai. Taip rašoma ir JAV spaudoje, nušviečiama per radiją bei televiziją. Studentų lygoje yra tik du kėliniai po 20 minučių be jokių pertraukų (su pertrauka tik tarp kėlinių).

Nežinau, kodėl Lietuvai, jos žurnalistams reikia klaidinti skaitytojus ir krepšinio rungtynėse išvardyti 4 kėlinius. Negi jiems taip yra įdomiau ar suprantamiau? Mano nuomone, tai yra tik žmonių klaidinimas ir nieko daugiau!

Gaila, kad ir kai kurie rašantys JAV lietuvių spaudoje perima šį niekuo nepagrįstą „išradimą” ir krepšinyje vietoj 4 ketvirčių atranda 4 kėlinius.

Pats laikas susiprasti ir Lietuvos žiniasklaidai – vietoje klaidingai skambančių 4 kėlinių reikėtų naudoti 4 ketvirčių sistemą, kaip tai daroma Amerikoje (tai netaikoma studentų lygoms, kuriose ketvirčių iš viso nėra).

Edvardas Šulaitis,
Cicero, IL



11-04-10
Dėl vertimo programos internete

Rašau Jums su gana svarbiu reikalu į kurį, man rodos, ,,Draugo” redakcija turėtų atkreipti dėmesį.

„Draugas” internete naudoja kompiuterinę programą vertimams. Siūlau nustoti tą daryti arba bent straipsniu paaiškinti žmonėms, kad ta programa neteisingai verčia, ir bent jau leisti žmonėms nuspręsti, ar jie iš viso nori, kad toks vertimas internete būtų. Žmonės turėtų turėti teisę tokį vertimą užblokuoti, jei jis yra neteisingas ar iškraipytas. Be to, jeigu yra naudojamasi ta programa, nejaugi niekas iš redakcijos tų vertimų neperskaito, nepažiūri, koks tas vertimas yra ir kas ten parašyta? Galbūt Jūs negalvojate, kad kiti paskaito? Pasirodo, kad taip – skaito.

Aš sulaukiau nemažai skambučių iš amerikiečių, kurie kaip tik internete ieškojo detalių apie mūsų mamos mirties pranešimą. Jie užklausė manęs, ar aš perskaičiau vertimą ir sakė, kad yra būtina tai padaryti. Kai perskaičiau, likau apstulbusi. Ten prirašyta tokių nesąmonių, kad norėjosi kumščiu trenkti į kompiuterį. Pagalvojau sau, jei samdytas asmuo būtų šitaip išvertęs, reikėtų atleisti iš darbo. Suprantu, kad čia yra programa. Tačiau susimildami – nenaudokite jos. O jei naudosite, tai bent perskaitykite vertimus ir užblokuokite tuos, kurie yra visiškai netinkami. Bet ką nors darykite! Yra redakcijos pareiga peržiūrėti visas žinias – ar tai būtų lietuviškai, ar angliškai, jeigu eina per „Draugo” internetinius lapus. Amerikiečiai pradėjo šnairuoti – tačiau man visiškai nejuokinga, ir dar tokiu opiu metu. Aš nesuprantu, kaip redakcija galėjo leisti tokiam pasirodyti internete. Ne tik kad pati anglų kalba yra sukeversuota, bet ir žinios yra neteisingos ir pajuokiančios. Juk ne viskas yra pažodžiui verčiama, o žmonių vardai ir pavardės išvis neturi būti verčiamos.

Man su laiku reikės parašyti padėką. Tiesiog bijau jei ta programa išvers taip, jog bus užgauti žmonės, ir jie tiesiog pasipiktins. Man gėda už „Draugą”, kad redakcija neperskaito informacijos, kuri dedama į viešą internetinį lapą. Angliškai sakant, this is your responsibility.

Danguolė Ilginytė
Palos Hills, IL


Redakcijos atsakymas

Danguolės Ilginytės laiške minimos vertimo programos negalima užblokuoti ar kaip nors kitaip jos atsisakyti, nes ji nėra ,,Draugo” internetinio puslapio dalis ir jam nepriklauso. Šią vertimo programą internete siūlo Google.com paieškos programa ,,Google Translate”, o ne, kaip teigia Ilginytė, ,,Draugo” redakcija. (žr. pirmą nuotr.).

Kai kurie kompiuteriai yra nustatyti taip, jog ,,Google Translate” programa ekrane nepasirodo arba pasirodo ne visada. Štai pačioje redakcijoje į ,,Draugo” svetainę einant ne per ,,Google” paiešką, o tiesiogiai įvedus ,,Draugo” internetinio puslapio adresą (www.draugas.org) naršyklę, tos vertimo programos nelieka. Bet yra ir tokių kompiuterių nustatymų, kur minėta programa ir tokiu atveju išlieka (žr. antrą nuotr.).


Tad bent jau šiuo metu vienintelis būdas išvengti ,,Google” siūlomo mechaniško ir tikrai dažniausiai niekam tikusio lietuviško vertimo į anglų kalbą yra nesinaudoti ,,Google Translate” programa arba mėginti ,,Draugo” svetainę pasiekti ne per Google.com, bet tiesiogiai – įvedus www.draugas.org. Galbūt tada Jūsų kompiuteris neturės automatiškai iššokančios ,,Google Translate” programos. Tiesa, dar galima būtų kreiptis į Google, Inc. bendrovę ir jai pareikšti priekaištus dėl netikusios programos. Jos adresas yra: 1600 Amphitheatre Parkway, Mountain View, CA 94043, tel. +1 6502530000; fax: +1 6502530001.

Gal dar reikėtų pridurti, jog ,,Draugas” turi tik lietuvišką internetinę svetainę. Angliško varianto, bent jau šią dieną, nėra. Todėl bet kokie internete ,,iššokantys” puslapiai iš ,,Draugo” svetainės anglų kalba yra įmanomi tik ,,Google Translate” programos dėka.

Suprantame, kad lietuviškai nesuprantantys skaitytojai čia minima ,,Google” programa bus linkę naudotis, tačiau, kaip jau minėjome anksčiau, ji nepriklauso ,,Draugui”, ir jos užblokuoti neturime nei galimybių, nei teisės.


10-28-10
KODĖL AŠ KASADIEN VERKIU?

1. Exodus lituanorum jau pasiekė 575,000! Tai yra 17 proc. lietuvių tautos. JAV tai būtų apie 50 milijonų! O Vilnius nieko nedaro!

2. Rusijoje dar gyvena apie 120,000 lietuvių. Kazachstane – apie 7,500. Jie nenori grįžti namo.

3. Jau ir Singapūre yra LB... O ko gi tie lietuvaičiai ten ieško?

4. Islandijoje LB ruošia meno parodą... Argi to reikia 325,000 islandiečių?

5. Per 20 laisvės metų vis dar nėra didingo paminklo Lukiškių aikštėje... Paminklo partizanams, tremtiniams, kaliniams!...

6. Nieko didingo per tuos 20 metų nesukurta muzikų: nei operos, nei kantatos, nei simfonijos...

7. Jau 20 metų Lietuvą valdo partijos, klanai, oligarchai... Eilinis žmogus jaučiasi nereikalingas.

8. Lietuvos žiniasklaida mėgaujasi plėšimais, žudynėmis, vagystėmis. Eilinis pilietis – niekas.

9. Lietuvių kalbą vis labiau teršia nereikalingi skoliniai.

10. Lietuvos studentai tūkstančiais lekia mokslo semtis svetur. 76 procentai neketina sugrįžti...

Ergo: labai liūdna; aš verkiu.

Antanas Klimas
Rochester, NY


10-27-10
ATSAKYMAS Į Z. REKAŠIAUS KOMENTARĄ

Zenono Rekašiaus straipsnis „Nusikaltimas neturi tautybės ir pilietybės” (,,Draugas”, 2010 m. spalio 7 d.) yra mėgėjiškas ir paviršutiniškas. Iš daugelio pasitenkinsiu tik keliomis pastabomis.

Jis pamiršta, kad Laikinajai Vyriausybei veikiant Lietuva buvo okupuota: nedovanotina skaityti okupuoto krašto tekstus tarytum nebūtų okupacijos ir būtų galima laisvai reikšti savo mintis. Ne vien Lietuvoje, bet visuose okupuotuose kraštuose rasime okupantui palankios retorikos, nes tai dažniausiai neišvengiama priedangos priemonė. Be to, jis pamiršta, kad buvo ir už ką vokiečiams dėkoti: karas nutraukė komunistinio teroro metus ir išgelbėjo daug Lietuvos gyventojų, kuriuos sovietai planavo ištremti.

Prieš karą beveik visi Lietuvoje labiausiai bijojo vokiečių. Išimtys: voldemarininkai ir saujelė tautininkų. Nežinau, ką manė liaudininkai, bet tarp krikščionių demokratų vyravo akivaizdus troškimas, kad karas sužlugdytų tiek nacius, tiek bolševikus, nes Lietuvai Vakarų sąjungininkų laimėjimas buvo palankiausias. Tiesa, netikėtai lengvos vokiečių pergalės Vakarų fronte sukūrė naują politinę padėtį. Sovietinis teroras taip pat negalėjo likti be įtakos. Tačiau, manau, gal po šiokio tokio svyravimo nepasitikėjimas vokiečiais atgijo. Tai byloja faktas, kad Laikinoji Vyriausybė ligi galo sakėsi esanti Vyriausybė, nesutiko tapti okupacinės administracijos tarėju ir nacių tarnaite.

Rekašiaus srovės žmonės nuo pat pradžios Laikinąją Vyriausybę puolė, nes ši, vengdama vokiečiams linkusio pataikauti elemento, voldemarininkų ir tautinininkų į vyriausybę nepa kvietė. O A. Smetona liko įskaudintas, nes Laikinoji Vyriausybė jo nepaskelbė Tautos vadu. Todėl, deja, Laikinajai Vyriausybei teko manevruoti ne vien prieš vokiečius, bet ir prieš vokiškesnių nuotaikų lietuvius, kurie su gestapo parama prieš ją bandė surengti pučą ir įsteigė Lietuvos nacionalistų partiją. Šios partijos pagrindą sudarė ne katalikai ir liaudininkai, bet voldemarininkai ir tautininkai, būtent ta srovė, kuri išeivijoje pasivadino liberalais ir pagimdė ,,SantarąŠviesą”.

Rekašiaus naudojamas įkalčių ieškojimo metodas istoriją naikina: juo kreipiamas dėmesys į mažai reikšmingas smulkmenas, pamirštant laiką ir vietą, ir taip neužgriebiant tikrosios įvykių eigos. Bet tai, kas istorijai yra pražūtinga, politinėse kovose būna pravartu. Manau, ir liberalams praverstų pamiršti senas nuoskaudas. O Laikinajai Vyriausybei turėtumėme būti dėkingi. Kas būtų buvę, jeigu ne jos pastangos atkurti tvarką? Kas, jeigu būtų vadovavę voldemarininkai ir jiems artimi tautininkai? Manau, ne vien retorika, bet ir politika būtų buvus vokiškesnė.

Kęstutis Skrupskelis
Wagener, SC


ATSAKYMAS R. MASILIŪNUI

Ray Masiliūno laiškas buvo parašytas kaip atsakymas į mano laišką dėl Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos galimybės tapti šventove, jeigu, laikui bėgant, toje parapijoje neliktų pakankamai tikinčiųjų. Pagal bažnyčios kanonus, šventovė neturi parapijos teisių ir tampa tik savaitgaliniais Dievo namais, jeigu yra kunigas, galintis atvykti į pamaldas. Čia ne mano išsigalvojimas, tokie yra bažnyčios kanonai.

R. Masiliūnas, kaip ir daugelis mano straipsnių kritikų, parašytų įvairiomis temomis, negalėdamas paneigti mano išsakytų minčių, ėmėsi mane šmeišti. Jis teigia, jog aš negaliu kalbėti apie Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapiją, nes nesu jos narys. R. Masiliūno ir kitų žiniai, mano tėvai priklausė minimai parapijai nuo pat jos įsteigimo, o aš pats lankiau ir pabaigiau šios parapijos katalikišką, seselių Kazimeriečių vedamą pradžios mokyklą. Antra, priklausau parapijai jau daug metų. Tai patikrinau pas parapijos sekretorę, seselę Johanna Marie Shainauskas.

Trečia, patikrinus parapijos finansinius dokumentus, nesunku pamatyti, jog mano iki šiol buvo sumokėta apie porą tūkstančių dolerių vien užsakant šv. Mišias Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje. Paklauskite buvusio klebono apie lempų įrengimą mokyklai ir automobilių statymo aikštei apšviesti. Tai buvo padaryta miesto lėšomis, žinant, kur kreiptis. Taip pat buvo išcementuotas privažiavimas prie bažnyčios. Ar ne aš suorganizavau protestą, kad nebūtų uždaryta parapijos katalikiška mokykla? Atrodo, kad R. Masiliūnui visa tai nesvarbu.

Nemėgstu savęs kelti į viešumą, bet kada esu šmeižiamas, esu priverstas parodyti mano padarytus parapijai gerus darbus.

Ačiū ,,Draugo” redaktoriams ir leidėjams už mano laiško paskelbimą.

Joe Kulys,
Chicago, IL


10-08-10
Išlaikykime Šv. Kazimiero lietuvių ka­pines ateities kartoms

„Draugo” dienraščio skaitytojai, be­sidomintys lietuvių kapinėmis, bus dė­kingi Aleksui Vitkui už jo rašinį apie Šv. Kazimiero lietuvių kapines ir jų kovotoją a. a. Algį Regį. Asmenys, be­sidomintys Šv. Kazimiero lietuvių ka­pinių likimu, turėtų atidžiai pers­kai­tyti Alekso Vitkaus rašinį, iš­spaus­dintą š. m. spalio 2 d. ,,Drauge”.

Pokalbiams su Čikagos vyskupija ir kapinių valdytojais vesti bei pa­sau­lie­čių reikalams ginti prie Lietuvių Ben­druomenės buvo įsteigtas ko­mi­te­tas, vadovaujamas Algio Regio. Šiam komitetui talkino Kapų sklypų sa­vininkų draugijos nariai. Abi orga­ni­­zacijos buvo labai veiklios ir daug nu­veikė pokalbiuose su vyskupija, bet, kaip Aleksas Vitkus rašo, šiuo me­tu abi yra prie užsidarymo ribos. To priežastis – nesidomėjimas jų veik­la. Senieji veikėjai miršta, o jau­na­jai kartai ir naujai atvykusiems tau­tiečiams mažai rūpi kapinių atei­tis. Organizacijų dabartiniai vadovai (Bi­rutė Matutienė, Salomėja Dau­lie­nė ir Antanas Paužuolis) kelis kartus ban­dė surengti susirinkimą naujai val­dybai išrinkti, bet to padaryti ne­pa­vyko. Ateityje bus bandoma su­da­ry­ti valdybą, kviečiame į ją įsitraukti.

Mano amžiaus karta, kai buvo jau­na, buvo kupina patriotizmo ir ka­pus laikė dalelės Lietuvos tąsa. Pri­si­min­dami Lietuvos laidojimo pa­pro­čius, negalėjome priprasti prie lai­doji­mo kabliais ir be kunigo. Mums ir vy­resniesiems buvo svarbu turėti pa­trio­tinius užrašus ant mirusiujų ar­ti­mų­jų paminklų, todėl ryžomės rengti pro­testo žygius.

Švęsdami Algio Regio mirties vie­nerių metų metines, turėtume pa­gal­voti apie Šv. Kazimiero lietuvių ka­pinių ateitį, nes šiose kapinėse pra­dėti laidoti ir kitų tautybių mi­ru­sie­ji, mat, pagal valdytojų pa­reiš­ki­mus, lietuvių per mažai miršta ir ka­pi­nės tampa nuostolingos, nors jose jau yra palaidota per 60,000 mūsų tau­tiečių.

Didžiausiu pavojumi reikėtų lai­ky­ti dalies kapinių žemės pardavimą ar­ba nuomavimą ilgam laikui. Vys­ku­pijai reikia pinigų, o čia „dirvonuoja” milijonai dolerių. Gali atsitikti taip, kaip atsitiko su Vytauto parku ar­ba pietvakarių kapinių žeme, kurią per­leido namų statybai ir gimnazijai.

Tikėtis, kad bus grąžintas už­ra­šas „lietuvių” kapinės, nėra prasmės, nes vyskupijai tautiniai vardai ne­nau­dingi, todėl nuo visų kapinių, tu­rin­čių tautinius pavadinimus, jie bu­vo pašalinti, tik paliekant užrašą ,,katalikų kapinės”. Prie tokio užrašo ga­li laidoti neatsižvelgdamas į tautybę bei asmens spalvą. Nepaisydami at­siradusių sunkumų, stenkimės šias ka­pines išlaikyti lietuviškas.

Antanas Paužuolis,
Chicago, IL

Pora keistokų sakinių

Beskaitant trumpą Eugenijos Barškėtienės apysaką „Vaistai” („Draugas”, 2010 m. rugpjūčio 28 d., p. 9) apie 7–8 metų vagiliaujantį berniuką, mane sudomino pora keistokų sakinių. Štai jie: „Kai sugrįžome, tuos vinis padėjau ant stalo sandėlyje, kur buvo laikomi visokie namų įrankiai. Po kiek laiko tėtis pastebėjo tuos vinis ir paklausė mano brolių ar tie vinys jų reikalams, bet broliai atsakė, kad jie nieko apie juos nežino.” Mano supratimu, lietuvių kalboje žodis „vinis” iki šiol buvo moteriškos giminės, bet šiuose sakiniuose jis tapo vyriškos giminės daiktavardžiu. Žinau, kad kalba, laikui bėgant, kinta, bet ar nebūtų tiksliau „tas vinis” ir „tos vinys” vietoj „tuos vinis” ir „tie vinys”? Esu visada pasiruošęs lietuvių kalbos įgūdžius pagerinti, todėl būčiau dėkingas už šios, man negirdėtos, vartosenos paaiškinimą ir pateisinimą. Beje, jei jau kalbame apie berniuką, tiksliau būtų ne „Kritus į savo guolį pagalvojau...”, bet „Kritęs į savo guolį pagalvojau...”

Vytautas Matulionis
Cleveland Heights, OH

Redakcijos prierašas. Dėkojame Vytautui Matulioniui už taiklias kalbines pastabas. Iš tiesų daiktavardis ,,vinis” yra moteriškosios giminės ir priklauso vadinamajai ,,i” linksniuotei. Dauguma šios linksniuotės daiktavardžių yra moteriškosios giminės (akis, širdis), tačiau kai kurie – ir vyriškosios (pvz., dantis, žvėris). Galbūt dėl šios priežasties kai kurie iš mūsų daiktavardžių, besibaigiančių is, giminę kartais ir papainiojame.


Ar dr. J. Basanavičius – Kovo 11-osios akto signataras?

Š. m. rugsėjo 3 d. ,,Draugo” laidoje, straipsnyje ,,Svarbus įvykis mums, lietuviams”, gyd. Vida Ramonas rašo, kad jos vyras – Kovo 11-osios Akto signataro dr. Jono Basanavičiaus ainis. Straipsnio autorė dar pamini: ,,Skaitau paskaitas šeštadieninėse lietuvių mokyklose, ne tik Amerikoje, bet ir Kanadoje, medicinos, istorinetautine temomis.” Įdomu, ar ir jose ji pasakoja apie Kovo 11-osios Akto signatarą dr. Joną Basanavičių?

Sofija Jelionienė,
Darien, IL

10-07-10
NEAIŠKIOS SĄVOKOS

Joe Kulio laiške (,,Drau­gas”, rug­­sėjo 29 d.) apie Švč. Mer­gelės Marijos Gimimo parapiją sly­pi ne­aiš­kios sąvokos. Šventovė yra baž­nyčia, kop­lyčia ar vieta, tikslingai įs­teigta tam tikram pamaldumui pa­lai­kyti ir mal­dininkų šventkeliones pri­imti. Mar­quette Park buvęs vi­karas, vė­liau klebonas kun. Anthony Markus la­bai puoselėjo Šiluvos Marijos pa­mal­dumą. Jeigu tai plačiai (ir ne tik tarp lietuvių) išplistų, Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia galėtų tap­ti Šiluvos šventove, išlikdama parapija.

Čikagos arkivyskupijoje yra 14 šven­tovių, pvz., Šv. Ritos, Jėzaus Šir­dies, M. Kolbės. Vienai vyskupijai di­de­lis skaičius. Vysk. Gustavo Garcia-Sil­ler tikrai nesiekia Marquette Park baž­nyčiai šventovės lygmens. Min­ty­je sergėtina užuomina, kad nebega­lin­ti išsilaikyti ir mažai lankoma baž­ny­čia kartais pripažįstama gyvo pa­mal­dumo šventove, kad nuostabiai gra­ži ir pagrindinė lietuvių bažnyčia iš­liktų. Apsukus J. Kulio sakinį: jei pa­rapijos gyvenimas numirs, gal pa­si­sektų bažnyčią išlaikyti kaip Šiluvos šventovę.

Nėra ko kardinolui laiškų rašyti. Ge­riau už rankos sutuoktinį, vaikus, anūkus ir kaimynus į Švč. Mergelės Ma­rijos Gimimo bažnyčią, veikiančią 365¼ dieną per metus, atsivesti.

Antanas Saulaitis, SJ,
Lemont, IL


Nėra reikalo baimintis svetimų religijų

Pasiimu paštą ir nudžiungu: šeš­ta­dienio ,,Draugas” atkeliavęs tą pa­čią dieną. Puiku. Skaitau. Redak­to­rės D. Cidzikaitės vedamasis puikus ir juo džiaugiuosi, bet priežastis, kuri jį iššaukė, apstulbino. Kelintieji šie me­tai: du tūkstančiai dešimtieji? Ar ga­li būti, kad plačiosios žiniasklaidos sklai­da per televiziją, kompiuterį, žur­nalus ir laikraščius mūsų visai ne­palietė, kad norime likti uždari vi­soms mintims, visoms idėjoms, e­san­čioms už mūsų kiemo, už mūsų kai­mo? Ar galvojame, kad tik tarp mūsų su­telktas visas gėris, visas grožis, o nuo visa kita reikia gintis kaip nuo pik­tybinės bacilos? Kaip gaila, kad bi­jome pakopti truputį aukštėliau ir žvilg­telėti virš savo apsauginių tvo­rų: ką Dievo malonė dovanojo tai pa­sau­lio kertei ir ko galim iš jos pa­si­mo­kyti. Man atrodo, kad Dievas yra dos­nus: Jis sėja išmintį ir grožį visur. Jei turime pamaldaus kritinio mąstymo, nėra reikalo baimintis svetimų re­ligijų, priešingai – jose reikia rasti gro­žio ir gėrio.

Aš prenumeruoju žurnalus ,,Ame­rica” ir ,,Commonweal”. Abu ka­talikų leidžiami. Pirmasis – tėvų jė­zuitų, o antrasis – katalikų pa­sau­lie­čių. Juose dažnai pasirodo rimtų straip­snių apie kitus tikėjimus, jų pra­dininkus ar dabartinius vadovus ar teologus. Laiškuose redaktoriams bū­na diskusijų, bet niekas neprašo, kad tų straipsnių nes­paus­din­tų.  Aš tikiuosi, kad ir ,,Draugas” ne­pa­būgs ateityje spausdinti straipsnių, kurie praplatintų mūsų akira­čius. Dieve Jums padėk!
 
Lilė Gražulienė
Grayslake, IL

TIKROVÈ

Nelengva dorotis su tikrove, juolab literatūrine arba menine. Gyvenimiškoji natūraliai mus supa, lepina, baudžia, vėto ir mėto, veda, klaidina, bet ilgainiui nuvairuoja maždaug skirta vaga. Rasi, toks gyvenimas. Taip buvo, yra ir bus. Keliauji evoliucijos keliu. Jei esi giliai tikintis, meldiesi, kad viskas išeitų į gera.

Kitas dalykas literatūrinė – su metaforomis, minčių skrydžiais, absurdais, vaizduote, sapnais, paradoksais, vizijomis, angelais, šmėklomis... Grumtis su šiuo labu jau reikia kitokio psichinio užtaiso, rafinuotų smegenų, atsparių nervų. Mokyklose išmokti fizikos dėsniai čia nedaug tepadeda. Jokia praktiška moralė taip pat ne. Esi bombarduojamas kažko metafiziško, paslaptingo, bet galiausiai įsitikini – tai tik žaismas sąvokomis, virtualiais vaizdiniais. Vis tiek sumaištis lieka rezginiu. Tuštuma – kiauryme. Blefas – apgaulė. Fasonas – dirbtinumu. Kai kam puiki pramoga.

Būtinai turi persiorientuoti. Užmiršk tikrovę. Užmiršk matematiką ir logiką. Užmiršk jausmų sferą – liūdesį ir džiaugsmą, troškimą, lūkestį, viltį, neviltį, svajonę, meilę... Nepasitikėk kitų sentimentais. Jokiu būdu nesivadovaukizmais, tave stumdžiusiais jaunystės laukuose.

Stenkis pamilti naujas žodžių sandūras. Pavyzdžiui, kad ir tokį poeto John Ashbery pasakymą: „Ne tai, kad esame trenkti, esame gerokai ir keisti, nelyg ledai ledų kūgyje.”  Taigi tik trumpam tirpstantys savo saldybėje. Su šia New York poeto citata tenoriu pabrėžti, kokia tirpstanti yra ne tik mūsų esama tikrovė, bet ir kuriama literatūrinė tikrovė. Į ją šiaip žmonės nekreipia dėmesio, skai-tytojai gal permeta akimis. O kai kurie literatūrologai (toks jų akademinis darbas) sudarinėja tirpstančias teorijas.

Būti tikram nėra lengva. Dažnu atveju – neįmanoma.

Pranas Visvydas
Santa Monica, CA


10-05-10
PRAJUOKINO

Kaip malonu, kada prajuokina laikraštis. Tada, rodos, ir lauki, kada ir vėl linksmų straipsnių bus. O tas linksmas „Draugas” – tai š. m. rugpjūčio 31 dienos 10-tas ir 11-tas puslapiai.

10 puslapyje skaitau, kad lietuvių menininkai pirmą kartą dalyvaus Liverpool bienalėje. Pirmiausia turiu prisipažinti, kad, nors ir esu garbaus amžiaus, nežinau, kas yra „bienalėje”. Klausiau baltimoriečių draugų, tie ir ne ką gudresni. Vienas sako, kad būtų lyg ir lietuviška aludė. Kitas – gal sporto aikštė? O vienas lyg ir girdėjo, kad taip vadinasi gatvelės už namų, kur laisvo elgesio merginos vaikšto (alėja). Tada pradėjome nagrinėti Žilvino Kempino kūrinio pavadinimą – „Lemnsicate”. Nors „Drauge” rašoma, kad menininkas žinomas tarptautinėje meno scenoje, gaila, kad niekas nėra apie jį girdėję nei Delaware, nei kaimyninėje Baltimorėje ir, tikriausiai, net nei  Amerikoje. Matote... užkliuvo man jo kūrinys „Lemnsicate”. Žmogus turi būti nepaprastai gabus, nes skulptūra rodo (yra nuotrauka 10 psl.) tris ventiliatorius, lietuviškai – fenus. Jie atrodo kaip tikri, o padaryti net tris ventiliatorių skulptūras – tai ne vaikų darbas. (Beje, turėjau nemalonumų su žmona. Ji nelabai nusimano apie skulptūras, tai kai atšalo orai, užsimanė išmesti ventiliatorių (feną) iš garažo. Gerai, kad laiku pastebėjau, ir parodęs „Drauge” trijų ventiliatorių nuotrauką pasakiau, kad nemėtytų meno šedevrų, nepasiklaususi manęs.) Baigiant, mes (net ir mano žmona) norėtume žinoti, ką reiškia „Leminsicate”? Baltimorietis galvoja, kad katė (cate).

O dabar 11 puslapis. Straipsnio pavadinimas „9 šalys, pasiekusios karščiausią temperatūrą”. Malonu girdėti, kad žmonės nešąla. Pakistane net +53,5 laipsniai šilumos.  Vadinasi, tikriausiai karšta, bet, gyvenant Amerikoje, 53,5 nėra blogai. Ir taip per 9ias valstybes. O kaip būtų, jei būtų temperatūra pateikta Fahrenheit. Ir įspūdis būtų didesnis, ir nereikėtų galvoti, kaip karšta Pakistane.

Perspėjau žmoną, kad neužsisakytų bilietų per „Finnair”. Jie priima lagaminus iki 23 kg. Ir lagamino ilgis ir plotis turi neviršyti 158 cm. Žmona, aišku, nori žinoti, kaip apskaičiuoti lagamino svorį. Pradedu aiškinti, kad svaras turi 454 uncijas. Sakau, tada padalink iš... ir nespėjau pabaigti aiškinti, kaip skraidanti lėkštė pataikė tiesiai į kaktą. Dabar jau dvi dienas kaip nesikalbame (ačiū,  Dievui).

11 puslapyje yra dar vienas straipsnis apie tai, kad Milaną (Italijoje) užplūdo žiurkės. Žiurkės kaip žiurkės, bet kas nustebino mane, kad jie (italai) suskaičiavo jų iki 13 milijonų. Man labai įdomu, kaip jie skaičiavo žiurkes: ar po vieną, ar apytikriai, o gal su kompiuteriu. Bet negali būti 13 milijonų, turi būti daugiau, nes beskaičiuojant žiurkes, jos vis dar veisiasi ir susilaukia mažų žiurkiukų.

Ačiū „Draugui” už prajuokinimą, daugiau tokių straipsnių.

Jūsų laikraščio skaitytojas

Algirdas Skudzinskas
Middletown, DE


10-01-10
BRONZINĖ ŠVENTĖ IR TAUTA!

Rugsėjo 11 d. Lietuvos-JAV krepšinio varžybų metu amerikiečiai sporto komentatoriai plačiąjai TV auditorijai priminė, kad mažoje šalyje, kur gyvena tik 3 milijonai gyventojų, kiekviename name, kur tik yra televizoriai, šiuo metu visi yra prilipę prie ekrano ir stebi varžybas.

Komentatoriai nežinojo, kad dar tūkstančiai tūkstančių, išsibarsčiusių aplink visą žemės rutulį lietuvių, jau ištisas 2 savaites sėdėjo prie kompiuterių ekranų ir sekė kamuolio kelionę, kartu keikėsi, kartu džiaugėsi ir kvėpavo vienu ritmu – krepšinis, Kleiza, Lietuva!

Stebėdami varžybas per internetą džiaugėmės patarimais iš Anglijos ar Zelandijos, kur, kokioje svetainėje rungtynes rodo tiesiogiai: sužinojome, kad ir Australijoje savo kieme kvapą užgniaužę laukia pergalės, o varžybų su kinais metu – net skaitėme Kinijoje gyvenančių sirgalių tenykščių komentatorių pastabų vertimus... Vienu metu, viena dvasia – tai nepakartojama!


Tą dvasią dar labiau pajutome rugsėjo 12 d. – kada tūkstančiai čikagiškių, o ir kitose JAV valstijose gyvenantys tautiečiai rinkosi kas pas draugus, kas į vietinius lietuviškus restoranus, kas būrėsi ir varžybas stebėjo amerikietiškuose sporto baruose, o kas prie kompiuterių ekranų – visi troškome tik pergalės! Ir ja buvome apdovanoti mes, sirgaliai! Ačiū mūsų krepšininkams, treneriams ir visai komandai už nepakartojamą sportinę šventę, už tą pergalės skonį, kuris labai saldus. Ir už tą vienybės ir pasididžiavimo jauŠventėje dalyvvao Tautos fondo tarybos narys Jonas Vainius.smą, kuris lieka ilgam.

Smagu ir simboliška girdėti trenerio Kęstučio Kemzūros pergalės komentarus ir jo jautrų palinkėjimą tautai, kad visi būtume tokie stipri ir vieningi, kaip ši komanda. Ar tauta įsiklausė? Nelabai tikiu, nors viliuosi, kad šios bronzinės komandos vienybė uždegė bent jau jaunimą. Pagyvensim, pamatysim.

Nors apskritai, smagu kad sportas toks galingas! Galvoju, kad bronzinė šventė tik prasidėjo ir tęsis iki kitos vasaros. O tada...

Audronė Sidaugienė
Oak Forest, IL



09-30-10
Mes – ne ,,kolektyvas”

Vėl skaitau, kad pasirodė ,,kolektyvas”. Koks čia kolektyvas? ,,Kolektyvas” yra ekonomikos sričiai priklausantis žodis, vartotas marksistų, sovietų, komunistų kraštuose. Aš suprantu, kad Lietuvoje šis žodis buvo vartojamas daug metų, bet čia, Amerikoje, nėra ,,kolektyvų”, ypač šokių arba chorų. Mes esam grupės, organizacijos, klubai, vienetai, ansambliai, ratai ir rateliai. Bet ne kolektyvai.

Nijolė Semėnaitė Etzwiler
,,Žaibas” vadovė
Baraboo, WI

Nusprendžiau vėl užsiprenumeruoti

Buvau Jūsų skaitytoja daugiau nei 20 metų. Pasikeitus „Draugo” redakcijai laikraštis, mano požiūriu, tapo nebeįdomus, o kaina už prenumeratą smarkiai pakilo, kas pensininkės kišenei nelengva.

Neseniai gavau paskaityti keletą ,,Draugo” numerių ir matau, kad jis smarkiai pakito, jame daug įdomių straipsnių. Tad nusprendžiau vėl užsiprenumeruoti. Siunčiu mokestį ir nedidelę auką.

Milda Colsmann
Barrington, IL


09-29-10
Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapija

Visi esame girdėję sakant bažnyčioje: ,,Kalbėkite dabar arba tylėkite amžinai.” Šiandien aš tai sakau ne bažnyčioje, bet apie bažnyčią. Konkrečiai – apie Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapiją. Apie savo ir daugelio tūkstančių lietuvių – vyrų, moterų ir vaikų – parapiją štai jau keletą dešimtmečių.

Štai, ką jūs turėtumėte žinoti. Atrodo, jog arkivyskupijos atstovai galvoja pažeminti Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos statusą ir paversti ją šventove. To siekia kun. Gustavo GarciaSiller, M.Sp.S., Auxiliary Bishop for Vicariate V. Šią žinią kiek daugiau nei prieš savaitę pranešė parapijos administratorius, kun. Jaunius Kelpšas, kuris, gaila, negyvena klebonijoje, kaip turėtų, o už daugelio mylių, viename iš vakarinių Čikagos priemiesčių. Tad jeigu jums prisireiks kunigo nakties metu ar kitomis nedarbo valandomis, ištikus medicininei nelaimei ar dvasinei krizei, atrodo, turėsite skambinti į Willowbrook.

Kun. Kelpšas pranešė lietuviams tikintiesiems, jog Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapija ateityje taps šventove, kuri, pasak jo, yra tas pats, kas ir parapija. Bet tai nėra tiesa. Katalikiška šventovė nėra katalikiška parapija. Štai keletas svarbių skirtumų, kuriuos kiekvienas iš mūsų turėtų žinoti. Ši informacija yra paskelbta Richmond (Virginia) vyskupijos tinklalapyje.

– Katalikiška „parapija” yra teritorija arba konkreti asmenų grupė, kurioje arba kuriai, rūpinantis klebonui, puoselėjamas visavertis dvasinis tikinčiųjų gyvenimas (žr. Kanoną 515).

– Šventovė yra vieša ar pusiau vieša koplyčia, kuri egzistuoja siekiant paskatinti tam tikras religines apeigas, viešai Katalikų Bažnyčios pripažintas.

– Pagrindinis dalykas yra šis: tik parapija gali pasiūlyti visas Bažnyčios pamaldas ir visas religines apeigas. Kitose vietose nei parapija, pamaldų ir kitų apeigų pasiūla gerokai mažesnė, t.y. joms vis mažėjant ir atsirandant reikalui vis daugiau prašyti vyskupijos leidimų, norint, kad pamaldos ar kitos apeigos vyktų, mažėja lankytojų. Tad bažnyčia, kitaip nei šventovė, siūlo didžiąją dalį pamaldų.

Jei arkivyskupija Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapiją iš katalikiškos parapijos pavers į katalikišką šventovę, parapijos gyvenimas numirs. Bažnyčia, mūsų Bažnyčia, šešias dienas savaitėje stovės tamsi ir apmirusi, tik su keliomis pamaldomis sekmadieniais. O tai reikš, jog paskutinė lietuvių parapija iš 13 Čikagoje ir jos apylinkėse buvusių nustos gyvavusi. Tai reikš, jog dabartiniai parapijos parapijiečiai, kurie norės lankyti pamaldas arba priimti kitus sakramentus kasdien, bus priversti eiti į St. Adrian arba kurią nors kitą parapiją, neturinčią lietuviškų tradicijų. Tai visų lietuvių katalikų, gyvenančių Čikagoje ir jos apylinkėse, įžeidimas.

Kiek kartų metai iš metų, dešimtmečiai po dešimtmečio esame matę arkivyskupijos atstovus paimant mūsų lietuvių katalikų žemę, mūsų bažnyčias, mūsų mokyklas – nupirktas, pastatytas mūsų tėvų, senelių ir prosenelių krauju, prakaitu ir ašaromis? Ir kiek kartų mūsų pačių padedami (kartais pasauliečių, kartais kunigų) arkivyskupijos atstovai tą galėjo nekliudomi padaryti?

Ir kodėl kai kurios etninėms grupėms priklausančios parapijos kaip airių ar lenkų (pvz., St. Hyacinth and Queen of All Saints) galėjo savo parapijas pakelti iki bazilikos statuso, kai tuo tarpu vienintelė išlikusi lietuviška parapija bus atvirkščiai – pažeminta iki šventovės?

Jeigu norite tokiam arkivyskupijos sumanymui pasipriešinti, galite imtis šių trijų žingsnių.

Apsilankykite Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos pamaldose savaitgalį ir pasikalbėkite su kun. Kelpša.

Apie savo dalyvavimą parapijos gyvenime praneškite didele auka, ant voko užrašę, jog ji skiriama ne šventovei, bet parapijai.

Kreipkitės į kardinolą George Francis ir duokite jam žinoti, kad Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapija privalo likti parapija. Kardinolą galima pasiekti adresu:

Francis Cardinal George, O.M.I.,
Archbishop of Chicago,
P.O. Box 1979,
Chicago, IL 60690-1979;
tel. 312-534-8230,
e. pašto adresas:
archbishop@archchicago.org
Lietuviai katalikai, jei elgsitės kaip baikščios avys, jūs būsite pasmerkti.

Joe Kulys
Marquette Park, IL



09-25-10
,,REPATRIANTAI” IR LR PILIETYBĖ

Loretos Timukienės straipsnyje apie naujai paskirtą Lietuvos Respublikos garbės konsulę Los Angeles Daivą Čekanauskaitę-Navaretti, yra ir toks sakinys: Strategija ,,Globali Lietuva” ,,turi būti visų lietuviais save laikančių ir lietuvių išeivijos telkimo idėjai pritariančių bendras kūrinys ir nuosavybė. Visi norintys teikti pastabas ir siūlymus dėl strategijos kūrimo yra kviečiami tai daryti iki rugsėjo 24 dienos”. Kadangi nenurodytas konsulės adresas, rašau į ,,Draugą”, juo labiau, kai yra ir kitų susipratusių lietuvių, kurie ligi šiol buvo pabrėžtinai nuo tautos ,,nurašyti” lyg tautai prasikaltę žmonės.

Kai sovietai okupavo Lietuvą, mūsų Tėvelis Juozas Strolia, kuris buvo Šiaulių Mokytojų seminarijos muzikos mokytojas ir sykiu šios institucijos inspektorius, gavo iš pažįstamo žinią, kad jis ir jo šeima yra išvežamųjų į Sibirą sąrašuose. Jo laimei, mūsų motina turėjo vokišką mergautinę pavardę, ir visi galėjome išsprukti kaip Volksdeutsche į Vokietiją. Sutrumpintai mes buvome vadinami ,,repatriantais”. Mūsų šeima Vokietijoje įsikūrė Saksonijos sostinėje Dresden. Tėvelis gavo darbą Theater des Volkes orkestre, paskui dirbo muzikos mokytoju mergaičių gimnazijoje. Buvome trys sūnūs, lankėme vokiškas mokyklas, bet namuose kalbėjome tik lietuviškai.

Tėveliai sukūrė tokį šeimos įvaizdį, kad kiekvienas lietuvis, atvykęs iš Lietuvos, turėjo užtikrintą priėmimą mūsų namuose. Iš muzikų prisimenu viešėjus pas mus brolius Bronių ir Matą Budriūnus, smuikininką Povilą ir Vandą Matiukus, operos solistus Juzę Augaitytę ir Antaną Sprindį, aktorių Tvirbutų šeimą, daugybę studentų ir kitų tautiečių. Kai pas mus daugiau nebetilpdavo, mano – tuomet dvylikamečio – pareiga buvo juos tramvajumi nuvežti pas tame pačiame mieste gyvenusius dirigentą Aleksandrą Kučiūną ir jo žmoną. Po karo Vokietijoje Tėvelis mokytojavo lietuviškose gimnazijose Hanau, Detmold ir Uchte pabėgėlių stovyklose. Detmold ir Uchte vadovavo ir stovyklos mišriems chorams.

Aš baigiau Uchte lietuvišką gimnaziją ir daugelį metų vadovavau lietuvių chorams ar mažesniems vokaliniams vienetams. Per amerikiečių armijos radiją lietuviškas kalėdines giesmes giedojo jungtinis Labor Service lietuviškų kuopų choras iš Kaiserslautern ir Schwetzingen. Su koncertais (soliste Janina Liustikaite ir vyrų kvartetu) aplankėmė beveik visus lietuvių telkinius į šiaurę nuo Main upės ligi Flensburg (arti Danijos sienos).

Atvykęs į Ameriką, porą metų vadovavau lituanistinei mokyklai Chicago pašonėje esančiame miestelyje Indiana Harbor. Apie 25 metus dirbau dainų mokytoju Čikagos aukštesniojoje lituanistinėje ir Dariaus ir Girėno mokyklose. 42 metus vadovavau Amerikoje gimusių lietuvių organizacijos Lietuvos Vyčiai chorui. Perėmus jam vadovauti Almai Preisaitienei, nuo choro nepasitraukiau, o kitus penketą metų, kur tik reikėjo, talkininkavau. Po penketą metų dirbau vienu iš chorvedžių su ,,Dainavos” ansambliu ir Čikagos lietuvių opera. Apie 25 metus buvau lietuviškų vasaros stovyklų ,,Dainava”, ,,Neringa”, o taip pat dviejų lietuvių studentų pasaulinių kongresų muzikiniu vadovu Anglijoje ir Kanadoje (miestelis, esantis 100 mylių į šiaurę nuo Toronto). Porą dešimčių metų mokiau dainų vaikučių ansamblius Chicago Marquette ir Brighton Parkuose bei Bridgeport. Penkiolika metų kartą į mėnesį vedžiau dainavimą suaugusiems ir pagyvenusiems tautiečiams Chicago esančioje ,,Seklyčios” salėje.

Tėveliai man buvo išrūpinę Lietuvos pasą iš Londone gyvavusio Lietuvos konsulato, kurį ligi Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo aš reguliariai pratęsdavau. Nejaugi lietuviškos valdžios įstaigos ir toliau mane laikys tik ,,repatriantu”, nevertu vadintis lietuviu ar susigrąžinti Lietuvos pilietybę!?

Faustas Strolia
Oak Forest, IL


09-21-10

Žydų ir lietuvių dialogas tęsiasi –
prašydami supratimo, supraskite ir kitus

Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) neigiamai vertina Lietuvos Laikinosios vyriausybės 1941 metų veiklą ir prašo, kad lietuviai suprastų juos (,,Draugas”, 2010 m. rugsėjo 15 d.). Aš tikiu, kad paskelbti šį pareiškimą LŽB paskatino nuoširdus noras kai kuriems iš jų rasti taiką ir ramybę toje Lietuvoje, kurioje jų tėvai ir protėviai šimtmečius ramiai gyveno, ir kuriuos paskui ištiko baisi tragedija.

Bet lietuvius irgi ištiko tragedija. Ir tie lietuviai, kurie po pirmos sovietų okupacijos išliko gyvi ir kurie nebuvo ištremti į Sibirą, mėgino išsigelbėti. Nebuvo tada aišku, kaip gelbėtis, ką daryti, kokios pastangos bus sėkmingos. Nebuvo tada aišku, kas valstybei vadovaus – nes didžiuma Lietuvos vadovybės ir inteligentijos per pirmąjį sovietmetį buvo išžudyta arba ištremta. Galbūt, jeigu Raslanas ir Dushanskis nebūtų pasidarbavę Rainių miškelyje, kuris nors iš tų nukankintųjų ir nužudytųjų būtų pajėgę vokietmečiu kitaip pakreipti Lietuvos kelią ir likimą. Bet po pirmojo sovietmečio iš Lietuvos tie žmonės ir tokios progos buvo atimtos.

Žydai dažnai kartoja, kad komunistinis raudonasis okupantas jiems buvo ,,mažesnė blogybė” nei vokiečių rudasis okupantas. Lietuvoje gimęs, Izraelyje gyvenantis žydų istorikas Dov Levin vieną iš savo knygų net pavadino ,,Mažesnė iš dviejų blogybių”. Visiems aišku iš žydų kančių ir aukų, kad raudonasis okupantas žydams buvo mažesnė blogybė.

Bet kodėl dabar LŽB paneigia nežydų lietuvių supratimą, kad po pirmosios sovietinės okupacijos, po netikėtų žiaurių suėmimų, kankinimų, žudynių ir trėmimų, ir savo valstybės praradimo, nežydams lietuviams bet kuris sovietų priešas buvo ta ,,mažesnė” blogybė. Ligi tol lietuviai ,,didesnės” blogybės kaip sovietų okupacijos ne tik nebuvo patyrę, bet ir negalėjo įsivaizduoti.

Pagal mokslininkų apskaičiavimus, lietuvių, kurie tiesiogiai prisidėjo prie vokiečių sugalvotų ir organizuotų žudynių, buvo maždaug apie 2,000–3,000 (prof. A. Bubnys). Vadinasi, mažiau negu viena dešimtoji dalis procento (0.1 proc.) visų Lietuvos gyventojų. Netiesiogiai prisidėjusių – vairuotojai, sargybiniai ir pan. – buvo daugiau, bet, sudedant visus juos, vis tiek nesiekiame visų Lietuvos gyventojų nė pusės procento (0.5 proc.) (Jeruzalės prof. Dina Porat). Gerai, kalbėkime ir toliau apie tuos 0.1– 0.5 proc. nusikaltėlių, bet kodėl LŽB priskiria ,,juodą dėmę” visai Lietuvai?

Kiekvienoje tautoje yra ir dorų žmonių, ir nusikaltėlių. Taip, pas lietuvius buvo Raslanas, pas žydus – Dushanskis, tokių yra pas visus. Sovietų pirmos okupacijos metu žydai aktyviai dalyvavo, pasinaudojus paties Levino žodžiais, toje žydams ,,mažesnėje blogybėje”. Sakoma, kad tai buvo tiktai maža visų žydų dalis. Aš tikiu, kad tai yra teisybė. Negali būti aiškiau – kaltinti visus žydus dėl tos mažos dalies negalima. Bet lietuvių nusikaltėlių irgi buvo maža dalis. Ar lietuvius dėl tos mažos lietuvių dalies galima kaltinti ir visai Lietuvai priskirti kažkokias ,,juodas dėmes”? Argi taip ieškoma teisybės?

Žydai išgyveno baisią tragediją. Yra pasaulyje buvę ir kitų tragedijų. Susikaupkime, kaip LŽB siūlo, už visus mirusius. Bet, prašydami supratimo sau, supraskime ir užjauskime ir kitus.

Donatas Januta
San Francisco, CA

Abu žurnalistai yra teisūs

„Draugo” skaitytojai su malonumu skaito žurnalistų Donato Janutos ir Jeronimo Tamkutonio rašinius, nes juose aptariami dalykai „nevyniojami į nepermatomą popierių”. Vis dėlto nenorėčiau sutikti su paskutine J. Tamkutonio nuomone (,,Draugas”, 2010 m. rugpjūčio 25 d.) dėl D. Janutos rašinio, kuriame pastarasis rašė, jog Algirdas Mykolas Brazauskas nustatė šiandieninės Lietuvos vadovavimo kryptį, eidamas Lietuvos Prezidento pareigas, ir ją perdavė po jo sekusiam V. Adamkui, kuris vadovavo be pakeitimų ir nuskurdino Lietuvą ir dvasiškai, ir ekonomiškai (,,Draugas”, 2010 m. rugpjūčio 31 d.). D. Januta taip pat rašė, kad A. Brazauskas buvo išauklėtas sovietinėje sistemoje ir jos niekada neatmetė, įskaitant ir jos nomenklatūrinius privalumus; jų neatmetė ir kitas Prezidentas.

J. Tamkutonio rašinyje yra išsakoma daug teisybės, kurią anksčiau buvo vengiama pasakyti. Atrodo, kad tarp lietuvių yra įsigalėjusi nuomonė, kad reikia kelti tik gerus darbus, bet nutylėti blogybes, kurias daro tie patys asmenys ar organizacijų vadovai. J. Tamkutonis pabaigoje rašo: ,,Ar nestebina, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė sugebėjo valstybės  vadovavime atlikti daugiau teigiamų pakeitimų per vienerius metus, negu prez. Adamkus per dešimt metų?” Atkreiptinas dėmesys į seną patarlę, kad ne viskas yra auksas, kas purve žiba.

Antanas Paužuolis
Chicago, IL


09-19-10
KOKIA ČIA PAMOKA?

Perskaičiusi ,,Vaistų” pirmąjį paragrafą stabtelėjau. Nejaugi trejų metų vaikas be priežiūros vaikštinėja pas kaimynus ir drąsiai vagia bei meluoja? Taip jis buvo autorės Eugenijos Barškėtienės pristatytas jos kūrinėlyje ,,Vaistai” (,,Draugas”, 2010 m. rugpjūčio 28 d.). Toliau kilo kitų neaiškumų. Kieno buvo tas žiedas, kurį mamai padėjo? Rašoma, kad jis ,,vis dažniau ką nors parnešdavo iš kaimynų”. Kaip to tėvai nepastebėjo? Ar jis žinojo, kad blogai daro, nerašoma. Kas priimtina ir kas ne, vaikas išmoksta iš tėvų, vėliau mokykloje, bažnyčioje, iš draugų. Čia susidaro įspūdis, kad to vaiko tėvai nemokino. Nepaminėta ir jo motyvacija, kodėl jis imdavo daiktus iš kaimynų. Aišku tik, kad ėmė tabaką, norėdamas skerdžiui įtikti, o skerdžius, dovaną surūkęs, jį tėvams įskundė. Tėvai jį aprėkė ir primušė. Tai va, pamokėlė: niekam nedaryk gero, niekuo nepasitikėk, net tėvais, kurie jį atstūmė ir primušė, kai jis, audros išsigandęs, atėjo paguodos ieškoti. Tikrai koktu skaityti tokias pasakėles, kur vaikai mušami už tėvų trūkumus ir žioplumą. Ar lietuvės nesugeba geresnių pasakų parašyti, kaip, pavyzdžiui, J. K. Rowling ar Rick Riordan?

Gražina Kriaučiūnienė
Lansing, MI


PATIKSLINIMAS

Norėčiau patikslinti š. m. rugsėjo 4 d. ,,Drauge” išspausdintą straipsnį apie pirmuosius dangoraižius, paimtą iš tinklalapio Kulturpolis.lt. Architektų Adler & Sullivan 1891 m. suprojektuotas ,,Wainwright” pastatas yra ne Čikagoje, bet St. Louis, Missouri. Duomenys yra klaidingai paskelbti Kultūrpolis tinklalapyje.

Gediminas Indreika
Čikaga, IL


09-16-10
Patikslinimas dėl „Lakmé”

„Drauge” 2010 m. rugpjūčio 11 d. buvo išspausdintas Lauros Stankevičiūtės rašinys „Pažymėjimų įteikimas”, apie Lietuvos išeivijos studentų stažuotės iškilmingą vasaros programos uždarymą Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje auloje. Jame yra toks sakinys „Studentų padėkos pabaigoje Daina Fischer ir Greata Smidt duetu padainavo ‘Lakme’.”

Šis „duetu” padainuotas kūrinys mane sudomino, nes niekad apie jį nebuvau girdėjęs. Tačiau žinau, kad yra prancūzų kompozitorius Leo Delibes trijų veiksmų opera „Lakmé”. Jos pirmame veiksme yra gražus Indijos bramanų šventiko Nilakantha dukters Lakmé (soprano) ir jos vergės Mallika (mezzosoprano) duetas „Viens, Mallika, les lianes en fleur” (Eikš. Mallika, lianos žydi), joms besiruošiant maudytis upelyje, kvapnių jazminų ir rožių pavėsyje.

Norisi tikėti, kad būtent šis duetas ir buvo sudainuotas. Jei taip, tai jis buvo nepakankamai tiksliai įvardytas. Gaila, bet panašių pavyzdžių mūsų spaudoje pasitaiko dažnai.

Vytautas Matulionis
Cleveland Heights, OH


09-15-10
NEIŠSIŲSTAS LAIŠKAS

Koks įdomus Viešpaties pasaulis. Kiek pokyčių duota žmogaus sielai. Kol gerb. Jadvyga Damušienė kalbėjo mums, rašė į spaudą, rašė laiškučius, atrodė, kad šalia jos dar gyvena visi, kurie rūpinosi jaunimo, vaikučių auklėjimu lietuviška dvasia, Dainavos stovyklos įkūrimu, ateitimi.

Mano sieloje jie visi gyveno. Jie nebuvo numirę, kol, atskleidusi paskutinį ,,Draugo” puslapį, pamačiau pranešimą apie Damušienės mirtį. Nerandu žodžių, koks smūgis mane ištiko. Jie visi numirė, jau numirė. Jau tos kartos nėra. Tas ilgesys labai sunkus, tos praeities labai gaila, jos nebėra, ir ji niekad nebesugrįš. Ašaros to ilgesio nenuplaus.

Kada aplankiau gerb. Damušius Vilniuje, jų gražiame bute mačiau vieną kambarį, kuris atrodė lyg Dainava: jo sienas puošė Dainavos stovyklos paveikslai, nuotraukos. Šiemet nuvažiavau į Dainavos stovyklos metinę šventę. Vaikščiojau ten gražioje gamtoje, bandžiau mintyse rašyti gerb. Damušienei laišką. Žinojau, kad Dainavos žinutės jai bus mieliausios.

Laiškas guli neužbaigtas ant mano rašomojo stalo. Galvojau, ką dar įdomaus jai galėčiau parašyti. Kiek daug laikas nusinešė.

Prieš akis turiu paskutinį jos laiškutį, rašytą man 2009 m. Žinoma, be ašarų jo neperskaičiau. Norėčiau jį ištisai nurašyti, bet dar ne šiandien. Gal tik vieną jos sakinuką: ,,Laikausi šiaip taip, su lazda. Bet tik kūne, dvasia dar gyva ir tas mane laiko, o dukros veikla visų komplimentuojama, ir maža dalele to gaunu ir aš.”

Prisimenu Petrašiūnų kapines: per vartus į kairę, kiek paėjus, kapas poeto Brazdžionio, dar kiek paėjus – ambasadoriaus Lozoraičio, arti Lozoraičio kapo – Damušių kapas.

Ramina mintis, kad nieko nėra taip tikro, kaip mirtis. Anksčiau ar vėliau visi žengsime per tą paskutinį gyvenimo slenkstį. A. a. Jadvyga Damušiene, tebūna tau lengva Lietuvos žemelė, kurią tu taip mylėjai.

 Rožė Ražauskienė
Dearborn Heights, MI


09-09-10
Ar išeivijoje žiniasklaida tik dabar ,,atsiranda”?

,,Drauge” (2010 m. rugsėjo 2 d.) išspausdintame pokalbyje su Lietuvos žurnalistu Virginijumi Savukynu be kitų klausimų klausiama, ar jis yra susipažinęs su lietuvių žiniasklaida užsienyje ir gal galėtų pasidalinti keliomis mintimis apie ją. Nustebino jo atsakymas: ,,Neseku lietuvių žiniasklaidos užsienyje, tad tikrai negalėčiau išsakyti savo nuomonės. Žinau, kad jos vis atsiranda įvairiose šalyse. Tai džiugu. Juk tapatybei palaikyti žiniasklaidos priemonės yra dabartinėje visuomenėje vienas iš kertinių prielaidų.”

Sunku tikėti, kad žmogus, kuris savo akademiniame darbe nagrinėja lietuvišką tapatybę, taip lengvai ,,nubraukia” išeivijos žiniasklaidą su žodžiu ,,neseku”, lyg jam tai būtų neįdomu ir nereikšminga. Kaip jis gali kalbėti apie Lietuvos žiniasklaidos problemas, jei neturi su kuo palyginti? Ir kiek ilgai jis bendradarbiauja su ,,Akiračiais”, ar tiek metų, kiek dalyvauja SantarosŠviesos suvažiavimuose Lietuvoje – 15 metų? Juk dalį tų metų ,,Akiračiai” dar nebuvo Lietuvoje leidžiami? Sakyti, kad išeivijoje žiniasklaida (tik dabar) ,,atsiranda”, yra neteisinga, juk išeivijoje žiniasklaida egzistuoja jau 100, ar bent 50 ir daugiau metų (žiūrint, kurį leidinį ar žiniasklaidos priemonę paimsime), ir visada buvo leidžiami kokie nors leidiniai, kur tik atsirasdavo lietuvių išeivių, per visas emigracijos bangas. Būtų įdomu šį klausimą svečiui užduoti po jo apsilankymo išeivijoje.

Ramunė Kubiliūtė
Evanston, IL


PAMOKA VYRESNIESIEMS VADOVAMS

Su įdomumu perskaičiau Rimos Lintakaitės rašinį „Skautybės kelyje” („Draugas” 2010 m. rugsėjo 1 d.), kur ji rašo, kokią patirtį įgijo skautaudama ir lankydama vadovų kursus.

Būti vadovu(e) nėra lengva, nes visų pirma turi būti teisingas savo sprendimuose (turėti pakankamai sumanumo). Antra, reikia užmiršti asmeniškumus, gerbti kitų nuomonę ir trečia, nebūti visagaliu teisėju priimant sprendimus.

Man vadovaujant pastebėjau kai kurių vyriausių vadovų asmeniškumą, savęs kėlimą į vyriausių teisėjų eiles. Tokios vadovavimo blogybės pasireiškia ne vien tarp skautų, bet ir kitose organizacijose. Tokiems vadovams reikėtų išeiti jaunos sesės R. Lintakaitės mokyklą. Visi žinome pasakymą, kad „Ne tas yra didis, prieš ką milijonai suspausti retežiais, žemyn galvą lenkia...”

R. Lintakaitė rašo, kad lankydama kursus išmoko, kaip bendromis pastangomis galima pasiekti užsibrėžto tikslo. Sužinojo, kad žmonių silpnybės ir stiprybės gali būti pritaikytos grupės veiklai. Kad reikia žvelgti į pasitaikančias blogybes kaip į asmens vidinį šauksmą, ieškančio pagalbos, bet ne pabaudos. Tai ir yra gero vadovo išsiauklėjimo pagrindinis dalykas. R. Lintakaitės rašinį turėtų perskaityti visi, kurie nori būti vadovais, nesvarbu, kokiai organizacijai jis ar ji priklauso.

Antanas Paužuolis
Chicago, IL


PAGALBA DZŪKIJAI

Mes gesiname gaisrus Rusijoje, renkame aukas Haiti salai, bet kažkodėl tylime, nuleidę rankas, dėl savo tautiečių dzūkų. Juk didžiulės audros nusiaubė beveik visą Dzūkiją. Žmonės liko be pastogės, be rūbų, be pinigų. Gal mūsų šalpos organizacijos galėtų paskelbti vajų: rūbų, patalynės, pinigų?

Tikrai tikiu, Amerikos lietuviai dosniai išties pagalbos ranką.

Elena Rožėnienė
Tucson, AR


09-04-10
VALIO ,,SUKTINIUI”?

Sutinku ir pritariu išreikštoms Karolinos Kubilienės mintims jos laiške ,,Keičiasi laikai” (,,Draugas”, 2010 m. rugpjūčio 28 d.). Keičiasi ne tik laikai, bet ir supratimas apie savo gimtojo krašto atstovavimą ir garsinimą. Tai visuomeninė veikla, kuri yra kiekvieno lietuvio(ės) pareiga. Tą išeivijoje atliekame iš užsidegimo ir meilės savo Tėviškei. Niekuomet net neteko pagalvoti apie bet kokį užmokestį ar pašalpą už paaukotą, ,,sugaištą” (?), laiką. Neįmanoma ir netikslu būtų skaičiuoti, kiek apmokamo darbo valandų per paskutiniuosius 60 metų paaukojome Tėvynės labui.

Esu tikras, kad mes, pensininkai ir dar dirbantys ar besimokantys, vienaip ar kitaip pasiaukosime Lietuvos garsinimo darbuose. Be to, smagu šokti tautinius šokius, jei tik kojos leidžia.

 Kęstutis Ječius
Villa Park, IL

VALIO TĘVŲ KOMITETUI

Sveikinu Čikagos lituanistinės mokyklos tėvelius, kad patys apsiėmė dažyti klases (fotografija ,,Drauge’’, 2010 m. rugpjūčio 21 d.). Esate pavyzdingi ir parodote, ką galima padaryti sudėjus savo laiką ir energiją.

Vida Sakevičiūtė
Hometown, IL

09-01-10
Kur prapuolė mūsų inteligentiškumas?

Mūsų elgesys parodo, kas mes esame ir kaip mes kitus gerbiame. Paskutiniu metu jau keletą kartų teko matyti žmones, susirinkusius į Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos salę po šv. Mišių atšvęsti kokią nors šventę – sukaktuvių, diplomo gavimo ir pan. Atvykę žmonės tuoj ėjo prie vaišių stalo, sėdosi vaišintis, o atėjus tos dienos pagrindiniam asmeniui, dauguma jau buvo pavalgę. Bevalgydami žmonės ir nepastebėjo, kada tas asmuo atvyko.

Taip atsitiko ir pereitą mėnesį, kai vyko kunigo Gedimino Jankūno išleistuvės. Kol kunigas atvyko, dauguma žmonių jau buvo pavalgę. Kun. Gediminas, būdamas gero ir malonaus būdo, pajuokavo, kad maldą pasakys visiems jau pavalgius. Iš tikrųjų dalyviai turėjo palaukti kunigo ateinant ir gražiai jį sutikti, o tik paskui sėsti vaišintis.

Rugsėjo 5 d. į Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapiją atvyksta vyskupas Gustavo GarciaSiller ir prelatas Edmundas Putrimas. Nepadarykime nemalonumų, parodykime, kad esame inteligentiški, ir suprantame, kaip reikia svečius priimti.

Vida Sakevičiūtė
Hometown, IL

Amerikietiškos ir lietuviškos skautijos jubiliejai

Asmenys, besidomintys jaunimo veikla, turbūt atkreipė dėmesį į Alekso Vitkaus straipsnį ,,Drauge” (2010 m. rugpjūčio 11 d.) apie skautus Amerikoje, kurie šiais metais švenčia 100 metų jubiliejų. Rašinyje yra išskirti pagrindiniai skautijos ideologijos dėsniai, įgalintys supažindinti naujus narius, kas yra skautiška veikla.

Anglų kariuomenės generolo Robert Powell įsteigta jaunimo organizacija pasklido po visas pasaulio šalis. Skautų įsteigimo data yra laikomi 1908 metai. Suburtų jaunuolių būrys buvo pavadintas skautais (žvalgais, tyrinėtojais, nuotykių ieškotojais, vadovaujantis senovės riterių idea lais).

Į Lietuvą skautiškos idėjos buvo „atvežtos” iš Rusijos, Voronežo gimnazijos. Pirmuoju skautų steigėju lietuvių gimnazijoje yra laikomas Petras JurgelevičiusJurgėla. Jis 1918 metais lapkričio mėn. 1 d. Vilniaus gimnazijoje įsteigė pirmąją lietuvių jaunuolių skiltį (būrelį). Ši data yra laikoma lietuvos skautų įkurtuvėmis. 2018 metais Lietuvos skautija 10tosios Tautinės stovyklos metu švęs 100 metų veiklos jubiliejų.

Jauniesiems tėvams, neapsisprendusiems, į kokią jaunimo organizaciją siųsti savąjį prieauglį, A. Vitkaus rašinys turėjo suteikti pagrindines žinias, jis pats jaunystėje buvo aktyvus skautų veikloje, o jo sūnūs ėjo vadovų pareigas.

Autorius, pagerbdamas skautybės įkūrėją Powell, rašinį užbaigia sakiniu: „O mes, gyvieji, džiaukimės jo palikimu, tikėdamiesi, kad gražūs skautybės idealai, mus kadaise taip uždegę, ir toliau gyvuos mūsų jaunuomenės kartose.”

Antanas Paužuolis
Chicago, IL

Koks skirtumas tarp Lietuvos himno ir tautiškos giesmės?

LR generalinio konsulato Čikagoje informacija skelbia apie įspūdingą renginį, įvykusį „Kunigaikščių užeigoje” š. m. liepos 6 d., kur skambėjo sveikinimai bei gyvai atliekamos lietuviškos dainos. Vakaro vedėjas – vis labiau garsėjantis gabus muzikantas Algimantas Barniškis. Jį pirmą kartą išgirdau Grand Rapids, Michigan, kur, rodos, veiklusis Vytautas Kamantas Lietuvos Nepriklausomybės Vasario 16-osios proga buvo pakvietęs A. Barniškį minėjimo programai paįvairinti. Pagal Amerikoje egzistuojančią tradiciją tautos himnai giedami ne po, bet prieš minėjimą ar sporto rungtynes. Grand Rapids tuomet Amerikos himną giedojo tik viena solistė, tačiau kai  Barniškis ant scenos užgrojo Lietuvos himną, iš karto prisidėjo visi lietuviai, net jų vaikučiai.

Mindaugo karūnavimo proga programa „Kunigaikščių užeigoje” nukrypo nuo įprastos tvarkos. Dalyviams, atrodo, viskas buvo nauja. Spėju, kad tarp jų ne visi buvo lietuvaičiai-tautiečiai, dalis gal tik Lietuvos piliečiai, bet ne lietuviai. Jeigu gausiems dalyviams buvo užduoti įvairūs klausimai apie Lietuvą ir tik vienuolika iš jų gavo dovanas už teisingus atsakymus, aišku, kad kai kurie iš jų įvairių lietuviškų liaudies dainų neatskiria nuo „Tautiškos”.

Jeigu Lietuvos Nepriklausomybę atgavus vietos jaunimas augo nepatriotiškoje aplinkoje, nesistebiu, kad jie nežino Lietuvos himno žodžių. Tad gal ne pro šalį, kad „Draugas” nemokantį pamokytų. Mums, anksčiau nei „trečiabangiai” atsidūrus svetimuose kraštuose, šie Lietuvos himno žodžiai yra lyg šventa malda.

Leo Venckus
Palatine, IL


08-31-10

DÈL SMULKMENŲ, TIKIU, NESIPYKSIME

Per daug nuopelnų buvusio Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus neveiklumui priskiria Jeronimas Tamkutonis (,,Draugas”, 2010 m. rugpjūčio 25 d.). Manytume, kad pirmasis dešimtmetis po nepriklausomybės atkūrimo, kol dar Prezidentūroje Adamkaus nebuvo ir kada Algirdas Mykolas Brazauskas prezidentavo, Lietuvoje buvo tarsi rojus. Ir tik Adamkus, 1998 metais savo inauguracijos baliuje – tarp šampano, muzikos ir kitų linksmybių – išperėjo oligarchus ir paskatino visas kitas blogybes. Bet ,,Agoros”, ESBW ir ,,Sekundės” holdingo kompanijų, masinė bankų krizė ir kitos finansinės aferos, kurios tada nusinešė Lietuvos piliečių santaupas, įvyko anksčiau – Brazausko kadencijos metu.

Adamkus visiškai neprisidėjo – nei teigiamai, nei neigiamai – prie sąlygų, kuriomis lietuvis tada gyveno Lietuvoje ir kuriomis gyvena šiandien. Nei oligarchai, nei kyšininkavimas, nei kitos Lietuvos blogybės nelaukė, kol Adamkus ateis ir pakvies juos pašokti. Brazausko ir jo chebros orkestras jau anksčiau grojo pilnu tempu oligarchams, kyšininkams ir visiems jų bendražygiams.

Brazauskas, visą savo gyvenimą buvęs energingas ir veiklus, nesnaudė, bet savo ir savųjų naudai nuo pat pradžios tvirtai valdė savo partiją ir Lietuvą. Per pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį Brazauskas (prezidento pareigas ėjo nuo 1992 iki 1998 metų) su savo perkrikštyta Komunistų partija ir savo nomenklatūrine chebra įstatė Lietuvą į sau ir saviesiems palankias vėžes. Per antrąjį dešimtmetį Brazauskas (buvo premjeru nuo 2001 iki 2006 metų) ir jo chebra tik prižiūrėjo, kad viskas toliau riedėtų jų nustatytomis ir visiems jau įprastomis vėžiomis.

Mano nuomonė retai skiriasi nuo Tamkutonio – gal kartais tik dėl vienos kitos smulkmenos. Tiesa, kad jeigu Adamkus būtų buvęs kitoks žmogus, gal jis būtų galėjąs pasukti Lietuvos gyvenimą kita kryptimi. Bet savo palikimą Lietuvai pats Adamkus pavertė istorine smulkmena, nes nei jis nustatė Lietuvos kryptį, nei jis ją keitė. Ta garbė tenka Brazauskui, kuris, kaip anksčiau minėjau (,,Draugas”, 2010 m. rugpjūčio 3 d.), buvo doras žmogus, ir tikiu, kad pagal savo supratimą nuoširdžiai norėjo Lietuvai gero, bet gaila, kad jo supratimas kilo iš sovietinio nomenklatūrinio auklėjimo.

Donatas Januta
San Francisco, CA


08-28-10
Šių žodžių laukiau ilgai

Jau ilgą laiką viešai ir privačiai svarstomas dvigubos – Lietuvos ir Amerikos – pilietybės klausimas, kuriuo tik neseniai buvo pareikšta man priimtina nuomonė. Esu eilinė lietuvė, bet pasakysiu kuo tas požiūris man patiko. Arvydas Barzdukas rugpjūčio 7 d. ,,Drauge” paskelbtame komentare, pasūdytame ironijos žiupsneliu, nurodė, kad Amerikos pilietybės priesaikoje kiekvienas naujas pilietis pareiškia, (cituoju jo išverstą tekstą) ,,kad aš absoliučiai ir visiškai atsisakau ir išsižadu bet kokios ištikimybės ir įsipareigojimų visiems kitų kraštų valdovams, monarchams ir suverenioms valstybėms, kurio pavaldiniu ar piliečiu iki šiol buvau”. Visiškai aišku, ar ne? Kiti, lygiai svarbūs, jo komentaro sakiniai yra šie: ,,Jei tokia priesaika Amerikai duodama nuoširdžiai, dorai ir sąžiningai, šiokia tokia bėda atsiranda, kada, nepaisant priimtos Amerikos pilietybės, vis tiek ketinama likti ir kitos valstybės piliečiu. Kadangi pilietybės priesaikoj niekur nėra įrašyta ‘tačiau, jeigu...’, ‘bet, jeigu...’, ‘nebent...’, ‘išskyrus kada...’, ‘jeigu ne...’, ar ‘neskaitant...’, reikia pagalvoti, kaip suderinti iškilmingai kitam kraštui turėtos ištikimybės ir įsipareigojimų atsisakymą su naujais – be išlygų ir sąlygų – duotais pasižadėjimais ir prisiekta ištikimybe Amerikai.”

Išvada aiški ir neginčijama. Raktiniai žodžiai šioje citatoje yra ,,jei priesaika Amerikai duodama nuoširdžiai, dorai ir sąžiningai...”. Juos šiandien daugelio Amerikos pilietybės siekiančių lietuvių žodyne – aišku, ne visų – keičia žodis ,,patogumas”. Komentaras iš tiesų verčia skaitytoją susimąstyti. Ačiū, A. Barzdukai. Šių žodžių ilgai laukiau.

Eglė Juodvalkė
La Grange, IL

KEIČIASI LAIKAI

Perskaičiusi ,,Drauge” pasikalbėjimą su ,,Suktinio” vadovėmis (2010 m. rugpjūčio 21 d.), labai apsidžiaugiau. Štai dar viena šokių grupė, kuri parodys ką nors naujo. Visada džiaugiuosi naujomis jėgomis, ar tai būtų sporto, choro ar tautinių šokių vienetai.

Pasirodo, kad laikai tikrai keičiasi. Prieš 60 metų mums tik atvykus iš DP stovyklų į Kanadą/Ameriką, taip pat būrėsi šokių grupės, chorai. Tuo metu nedaug kas turėjo tautinius rūbus, bet pasirodyti reikėjo, todėl skolindavomės, nors jie gal ir nebuvo autentiški. Apie sceninius rūbus mes net nežinojome ir juos pamatėme tik iš Lietuvos atvykus šokėjus į Kanadoje vykusią Pasaulinę parodą, rodos, 1967 metais. Mums atrodė keista, kad visos šokėjos dėvėjo vienodais rūbais. Atrodo, kad mes dar gyvenome prieškariniais laikais.

Labai keista, bet mes taip pat garsinome Lietuvos vardą pasirodydami (o tais laikais tikrai reikėjo ją garsinti, nes ji buvo okupuota ir nedaug kas žinojo, kur ji yra). Apie bet kokį užmokestį ar paramą šokių grupei net neatėjo į galvą, o tuo metu nebuvo jokių fondų – viskas atėjo iš mūsų menkai uždirbtų pinigų.

Pažvelgus į tuos praėjusius metus matau, kokie mes buvome naivūs, atvykę į šį žemyną. Į gyvenimą žiūrėjome kitokiomis akimis. Pasirodo, kad metų skaičiai prisideda ne tik prie mūsų gyvenimo, jie pakeitė ir sąlygas, ir požiūrį į gyvenimą.

Linkiu ,,Suktinio” vadovėms ir šokėjams sėkmės. Tuo pačiu norėjosi priminti ir tuos mūsų pirmuosius žingsnius, tautinių šokių bei chorų ,,gimimą” atvykusiems iš DP stovyklų Vokietijoje.

Karolina Kubilienė
Willowbrook, IL

Dėl Kanadoje iškilsiančio paminklo komunizmo aukoms

Gyvenau Kanadoje 11 metų. Tai kraštas, kuris pirmas man suteikė pastogę. Norėčiau mielai prisidėti auka prie paminklo komunizmo aukoms statymo.

„Drauge” rašoma, kad daugiau informacijos galima rasti internetiniame puslapyje. Neturiu interneto, ką turiu daryti, kur kreiptis.

Sigutė Žemaitienė
Cicero, IL

Norintys paaukoti būsimam paminklui komunizmo aukoms Kanadoje (Memorial to Victims of Totalitarian Communism) tą gali padaryti ir pasiųsdami auką paprastu būdu – paštu. Čekius siųskite adresu: Tribute to Liberty, P. O. Box 84558, 2336 Bloor Street West, Toronto, Ontario M6S 4Z7, Canada.

Paminklo statymo organizatoriai ragina aukotojus kartu su siunčiama auka pasidalinti savo istorija, pridėti žinutę ar dedikaciją.

,,Tribute to Liberty” yra Kanadoje registruota ne pelno organizacija, jos numeris yra: 814999660RR0001.

Turintys galimybių pasinaudoti internetu, daugiau informacijos ras apsilankę svetainėje tributetoliberty.ca arba parašę į el. pašto dėžutę adresu: info@tributetoliberty.ca
Redakcija

Aš – ne prieš!

Norėčiau atsakyti Antanui Paužuoliui dėl savo pasisakymo, kad per daug straipsnių spausdinama partizanų bei tremtinių temomis. Aš to netaikiau „Draugo” dienraščiui, kuris niekada per daug tokių straipsnių nėra spausdinęs. Bet vienu laiku spaudoje plačiai šia tema buvo rašoma.

Stasys Prakapas
Toronto, Canada


08-27-10
EXODUS LITUANORUM

Taip prof. Vytautas Landsbergis vadina tą baisų bėgimą iš Lietuvos („Draugas”, 2010 m. rugpjūčio 17 d.).

Tas nesiliaujantis lėkimas iš Lietuvos silpnina Lietuvą. Dabar jau apie 10,000 lietuvaičių dumia iš Lietuvos per mėnesį – ergo: apie 333 kasdien! Rugsėjo 1 dieną Lietuvoje pradės lankyti mokyklą 20,000 mažiau vaikų, negu 2009! Baisu! Graudu! Liūdniau jau negali būti!

Antanas Klimas
Rochester, NY

Lietuvių Fondas gali švęsti net du savo gimtadienius

Su malonumu perskaičiau Romualdo Kriaučiūno straipsnį apie „Kartų estafetę Lietuvių Fonde” (,,Draugas”, 2010 m. rugpjūčio 21 d.). Savo ruožtu norėčiau papildyti kai kuriuos faktus ir detales apie Lietuvių Fondo įkūrimo istoriją. Mes džiaugiamės, kad Lietuvių Fondas gali švęsti net du savo įkūrimo gimtadienius. Vieną – 1960 metų gruodžio 8 dieną, kai (kaip ir minėjo R. Kriaučiūnas) „Draugo” dienraštyje buvo paskelbtas dr. Antano Razmos straipsnis „Milijono dolerių fondas lietuviškiems reikalams ir fondo parlamentas”. Ir kitą – 1962 metų kovo 14 dieną, kai Lietuvių Fondas buvo oficialiai teisiškai įregistruotas (incorporated) ,,Lithuanian Foundation, Inc.” vardu Illinois valstijoje kaip savarankiška ir nariamsaukotojams priklausanti bei pelno nesiekianti narių korporacija. Taigi, Lietuvių Fondas garbingą savo 50 metų jubiliejų švęs 2012 metais! Kviečiu visus visus tapti Lietuvių Fondo nariais ir kartu tęsti pradėtą mūsų tėvų darbą.

Marius Kasniūnas
LF Valdybos pirmininkas

08-26-10
Tokio vertimo jau seniai reikėjo!

Buvo malonu skaityti ir... giedoti Zitos Petkienės Maironio giesmės „Marija, Marija” (1895) angliškąjį vertimą, pridėtą prie jos pokalbio su Nomeda Lukoševičiene „Kai norime apie savo kultūrą pasakyti daugiau” („Draugas”, 2010 m. liepos 8 d.). Iš tiesų ši giesmė turi šešis posmus. Mes giedame tik pirmą, antrą ir šeštą.

Vertimas sklandus, dailiai išlaikytas ritmas ir rimas, išryškinta giesmėje glūdinti mintis, siekta pabrėžti giedamo garso svarbą.

Vertimu besigėrint, kilo keletas minčių. Pirma, įdomu, kad giesmėje neprašoma panaikinti vergiją, bet tik ją palengvinti. Ar tai yra lietuviškos kankiniškos galvosenos pasekmė? Antra, ar giesmė neskambėtų sklandžiau, pakeitus „Lighten our burden” į „Pray, lighten our burden”? Tada nebūtų prarastas vienas svarbus skiemuo, kuriuo remiasi šuolis į aukščiausią giesmės gaidą. Trečia, antrame giesmės posme žodis „struggles” yra balsui nepatogus, spranginantis. Ar negalima būtų jį pakeisti giesmininkams patogesniu „darkness”? Ketvirta, iš karto po to einanti eilutė „And tears seem drown us” skamba kiek keistokai. Siūlyčiau „And sorrows confound us”.

Prašau nesuprasti šių mano minčių kaip „kritikos”. Anaiptol! Vertėja yra jautri giesmės muzikinei tėkmei, žodžių prasmei ir sugeba tai vaizdžiai pateikti angliškai. Tokio vertimo jau seniai reikėjo. Linkiu jai tik sėkmės šiame nelengvame darbe, kuris apie mūsų kultūrą pasako ne tik daugiau, bet ir įdomiau.

Vytautas Matulionis
Cleveland Heights, OH


08-25-10
Nekraukime A. Brazauskui kitų padarytų klaidų

Su įdomumu ir malonumu skaitau Donato Janutos straipsnius „Drauge” ir su jo mintimis paprastai sutinku. Jo paskutinis straipsnis „Dar kartą į A. Brazausko palikimą pažvelgus” („Draugas”, 2010 m. rugpjūčio 3 d.) yra išimtis. Jis rašo: „Tik pažiūrėkime į šiandieninę Lietuvą, kurios kryptį ir ateities eigą Brazauskas nustatė, šaliai vadovaudamas daugiau negu pusę praėjusių 20 metų. Lietuva šiandien dvasiškai ir ekonomiškai yra suirusi.”

Būkime atviri sau ir pažvelkime į savo valstybės netolimą praeitį ne užmerktomis akimis. Nereikia pamiršti, kad po Brazausko į Daukanto aikštę atsisėdo išeivijos numylėtinis Valdas Adamkus. Jis su savimi nešė Amerikos lietuvių viltis, kad jis į Lietuvą atneš vakarietišką santvarką ir galvoseną. Deja, išėjo priešingai.

Kaip istorija pasakoja, kai kurie vadovai, nesugebantys tvarkytis krašto viduje ir bandydami nukreipti visuomenės dėmesį nuo krašto vidaus problemų, metasi į užsienio politiką. Prez. Adamkus buvo vienas iš tokių vadovų. Jo vadovavimas nebuvo veiksmingas ar tinkamas Lietuvai. Jis mėgo būti dėmesio centre, keliauti po užsienį, bet dirbti nemėgo ir nesigilino į kraštą slegiančias problemas.

Paliktame be priežiūros krašte pradėjo vykti keisti dalykai – prokurorai ir teisėjai darė, ką jie norėjo, ir nekreipė dėmesio į savo pareigas valstybei bei visuomenei; žiniasklaida tapo lengvai paperkama ir manipuliuojama; nyko vidurinė klasė, o iškylantys oligarchai laisvai kūrė savo monopolijas. Adamkaus neveiklumas tuo kritiniu metu turėjo neigiamas pasekmes. Palikti vieni, be tinkamo vadovavimo krašto reikaluose, žmonės pradėjo niekuo netikėti. Jie pamažu suprato, kad prezidento kuriamoje „pilietinėje visuomenėje”, teismuose nėra įmanoma rasti teisybės, kad savame krašte jauni žmonės neturi ateities perspektyvų, tad pradėjo masiškai vykti į užsienius.

Ar nestebina, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė sugebėjo valstybės vadovavime atlikti daugiau teigiamų pakeitimų per vienerius metus, negu prez. Adamkus per dešimt metų?

Jeronimas Tamkutonis
Chicago, IL

Kai nereikės vilioti nei žaliu, nei vyšniniu pasu

Kurkime globalią Lietuvą – ši nepaprastai puiki, dėmesio verta mintis neapleidžia manęs. Labai norisi, kad ji augtų, nebūtų pamiršta. Juk tai – ne dviguba pilietybė.

 Kas nori tos antros pilietybės, jei ji nereikalinga? Jei kam ji būtų reikalinga, nėra abejonės, ją ir gautų. Ką daryti gavus Lietuvos pasą, jei jis nereikalingas? Balsuoti? Gyvenantys Lietuvoje patys balsuoja, už ką jie nori.

Lietuvoje gimusieji, kas norėjo, lietuvišką pasą gavo, tikriausiai jo neišmes. Gimusieji kituose kraštuose ir gavę tą pasą, jei jiems nebus skiepijama meilė tėvų gimtam kraštui, tą pasą išmes kaip nereikalingą.

Turiu žalią Piliečio pažymėjimą, dar iš gerb. Lietuvos ambasadoriaus Lozoraičio laikų. Niekad jo niekur nepanaudojau. Viršutinio lapo viduryje – gražus Lietuvos herbas – raitelis ant žirgo. Kažkada skaičiau, kad ir būsima Lozoraitienė pirmiau susižavėjo Lietuvos herbu, o tik paskui susidomėjo diplomatu, ir dar pavergto krašto.

Įdomu buvo skaityti dr. Romualdo Kriaučiūno straipsnį ,,Traukiniu į Čikagą su Lietuvos pasu”, kur jis aprašo apie savo kelionės į Čikagą priežastį – jam patiko vyšninės spalvos pasas labiau kaip žalios. 

Tikriausiai nėra krašto ar salos, kur negyventų lietuviai. Jų yra visur. Jie, išgirdę, kad yra dedamos pastangos kurti globalią Lietuvą, entuziastingai sušuks: ,,Ir aš jai priklausau!” Tikriausiai nereikės pastangų juos vilioti nei žaliu, nei vyšniniu pasu. Kurkime globalią Lietuvą!

 Rožė Ražauskienė
Dearborn Heights, MI



Sėkmės jauniesiems žurnalistams

Sveikinu 14-metį Gytį ir keliais metais už jį jaunesnį brolį Andrių Kriaučiūnus, būsimus žurnalistus. Pirmieji jų rašinukai (,,Draugas”, 2010 m. rugpjūčio 3 d.) buvo įdomūs, puikiai nupasakoję kelionę į Dainų šventę Toronto mieste ir jų dalyvavimą koncerte. Gyti ir Andriau, rašykite ir nesustokite. Po kelių metų galėsite turėti savo skiltį ,,Drauge” ir pavaduoti savo senelį dr. Romualdą Kriaučiūną.

Marija Remienė
Westchester, IL 

08-21-10
MALONI STAIGMENA

Pamatyti straipsnį apie buvusią Lietuvos generalinę garbės konsulę Juzę Daužvardienę pirmame ,,Draugo” interneto puslapyje ir tą pačią dieną (rugpjūčio 18 d., trečiadienį) gauti tą ,,Draugą” buvo labai maloni staigmena. Nuoširdžiausias ačiū.

Tik labai apgailestauju, kad straipsnyje praleidau dvi S. Juzės Daužvardienės būreliui priklausančiųjų pavardes – s. Irenos Valaitienės ir ps. fil. Jūratės Zelba.

Alė Namikienė
Elmhurst, IL

Prašau nesuskystinti ir nesupaprastinti ,,Draugo” turinio

Kaip gaila, kad Antano Paužuolio nebedomina ar jam pasidarė per sunkūs kai kurie ,,Draugo” straipsniai (,,Laikas keisti rašinių turinį ir puslapių skaičių”, ,,Draugas”, 2010 m. rugpjūčio 5 d.).

Mano nuomone, kiekvienas ,,Draugo” numeris yra įdomus ir gerai derina straipsnius, pranešimus, žinias iš Lietuvos ir iš įvairių apylinkių, skaitytojų nuotaikas. Ypatingai vertinu ir su dideliu įdomumu skaitau straipsnius ir nuomones politiniais ir istoriniais klausimais. Girdėjau ne vieną atsiliepimą iš draugų ir pažįstamų, kad ,,Drauge” visuomet yra ko paskaityti iš kultūros, meno, religijos, politikos, lietuviškos veiklos sričių. Nors gal iš tikrųjų čia gyvendami nelabai galime pakeisti (gal kartais net ir suprasti) Lietuvoje vykstančius įvykius ir žmonių nuotaikas, labai reikia visur – ir Lietuvoje, ir kitose šalyse – gyvenančių, susipratusių, galvojančių, apsiskaičiusių lietuvių. Juk nežinia, kada ir kur rimtai galvojančio žmogaus prireiks.

Tiems, kurie norėtų lengvesnių pasiskaitymų, yra daug kitų lietuviškų laikraščių (už kai kuriuos net nereikia mokėti) ir žurnalų, yra lengvo turinio knygų, kurias galima pasiskolinti, užsisakyti ar nusipirkti. Prašau redaktorių nesuskystinti ir nesupaprastinti ,,Draugo” turinio – tikiu, kad yra daug skaitytojų, kurie galvoja taip, kaip aš.

Enata Skrupskelytė
Chicago, IL


08-18-10
MAN PATINKA…

Prisipažinsiu, kad kiekviename ,,Draugo” numeryje randu ką nors įdomaus, gražaus, naudingo, pamokančio, patariančio, kūrybingo, kultūringo iš JAV, išeivijos gyvenimo, Lietuvos ir pasaulio ir mano gyvenimą praturtinančio. Yra trumpų ir ilgų straipsnių, kartais juokingų ar liūdnų, daug specialių skyrių, daug pranešimų ir nedaug reklamų. Kiekvienas nuolatinis bendradarbis ar komentatorius turi savo skirtingą rašymo stilių, jų skiltys skirtos įvairioms sritims bei atspindi jų gyvenimo patirtį.

Kiekvienas skaitytojas turi savo skaitymo skonį. Man patinka daug skaityti ir matyti straipsnius apie jaunimą, jo veiklą, nuotraukas, mokslą, ateities vizijas, šeimas, lituanistines mokyklas ir sportą. Visada ieškau skaitytojų laiškų ir kelis kartus per dieną atsidaręs internetą žiūriu, ar ,,Draugo” leidėjai „pasigailėjo” tokių, kaip aš, ir įdėjo ką nors naujo paskaityti ir spalvotas nuotraukas kompiuterio ekrane pamatyti... Tai – tik dalis dienraščio įvairumo.

Ačiū „Draugo” vyr. redaktorei dr. Daliai Cidzikaitei ir jos kolegėms redaktorėms bei nuolatiniams bendradarbiams už gerą „Draugą”. Linkiu ir toliau jį gerinti.

Vytautas Kamantas
Grand Rapids, MI


08-14-10
Į VIENĄ LIETUVOS KAIMYNĄ ŽVALGANTIS

Įdomus Vytauto Volerto straipsnis ,,Į kaimynus žvalgantis” (,,Draugas”, 2010 m. rugpjūčio 7 d.), kuriame jis išvardina lietuvių santykius su lenkais praeityje. (Beveik visi be išimties – lietuviams ne į naudą.) Netikėtai autorius straipsnį baigia svajodamas, kad šiandien Lietuvai būtų naudinga artimiau bendrauti su Lenkija. Tie Lietuvos didikai, kurie pritarė Liublino unijai su Lenkija, irgi tikėjosi gauti paramos ir naudos iš glaudesnio bendravimo su savo didesniu kaimynu, bet išėjo kitaip.

Lietuva ir dabar gana sėkmingai bendrauja su Lenkija, ir su kitais kaimynais, kiek sąlygos leidžia. Neaišku, kokius trūkumas gerb. Volertas mato dabartiniame Lietuvos bendravime su Lenkija, kokiu būdu jis tiki, jog galėtume sau naudingai arčiau prisiglausti prie Lenkijos, ir kokia konkreti nauda, didesnė nei šiandieninio bendravimo rezultatai, Lietuvai iš to būtų.

Volertas lyg ir pateisina lietuvių lenkinimą tuo, kad Krokuvoje nebuvo lietuviškai kalbančių dvasiškių. Tik ne Krokuvoje vyko lietuvių lenkinimas, bet Lietuvoje. Bendrai paėmus, kitų tautybių dvasiškiai misionieriai, kurie svetimuose kraštuose skleidė krikščionybę, mėgindavo prisitaikyti prie vietos kultūros ir kalbos. Svarbus jų įrankis sėkmingai skleidžiant krikščionybę buvo tai daryti vietine kalba. Tiktai lenkai, atvirkščiai, vertė lietuvius perimti jų – lenkų – kalbą.

Svajodamas, kad lenkai lietuviams nedraudė rašto, gerb. Volertas visiškai paklydo. Lenkai ir sulenkėję lietuviai lietuviams draudė lietuviškai giedoti, draudė lietuviškai kalbėti. Valstiečiams jie sakydavo, kad Dievas lietuviškai sakomų poterių negirdi. (Pats vyskupas Baranauskas, ,,Anykščių šilelio” autorius, Seinų seminarijoje atsisakydavo su lietuviais klierikais kalbėti lietuviškai.) Lietuviams nustojus lietuviškai kalbėti, kaip atsitiko su Lietuvos didikais ir bajorais, lietuviškas raštas savaime būtų išnykęs. Lietuviškas raštas dar dėl to lenkams mažai rūpėjo, kad retas lietuvis valstietis tada mokėjo iš viso rašyti ar skaityti.

Žvalgantis į praeities su lenkais ,,bendravimų” palikimą, kuris dar gyvas ne tik kai kur Vilniaus krašte, bet ir peržengus Lenkijos sieną Suvalkų trikampyje, gal būtų gerai pirma susitvarkyti su to palikimo tebesitęsiančiais nesklandumais. O šiandieniniame bendravime su Lenkija, bent jau iš Lietuvos pusės, nesu girdėjęs, kad ko trūktų. Be to, kaip Antanas Paužuolis primena mums (,,Draugas” , 2010 m. rupjūčio 5 d., laiškų skyrius), mes, išeiviai, vis tiek nepakeisime Lietuvos Respublikos valdžios veiklos.

 Donatas Januta
San Francisco, CA


08-13-10
KRIAUČIŪNO STRAIPSNĮ APIE DVIGUBĄ PILIETYBĘ PERSKAIČIUS

Su pasigėrėjimu skaičiau Stasės Semėnienės komentarą „Ar ne redaktorės pareiga vesti, o ne klaidinti?” („Draugas”, 2010 m. liepos 16 d.). Sveikinu ją ir stebiuosi, kad ji, pensijon pasitraukusi, dar seka mūsų lietuviškos spaudos „modernėjimą”, jai vartojant tokius svetimžodžius kaip „reitingas”, kurie, anot jos, mums naudingi „kaip usnys tarp rugių”.

Su Semėniene susipažinau, kai ji talkino vieno laikraščio redaktoriui Čikagos Marquette Park rajone, 71-oje gatvėje. Vėliau ją radau dirbančią Balzeko muziejuje. Visuomet atvira, maloni, žodžių niekados nevyniodavo į vatą. Būtų malonu, jei ji savo aštrią plunksną ir ateityje panaudotų neaiškumams išryškinti.

Turiu mintyje tą „can of worms” – sliekų dėžę, kurią „Draugo” bendradarbis Romualdas Kriaučiūnas atidarė, parašęs straipsnį „Pilietybės niekas neatima, jos atsižadama” („Draugas”, 2010 m. birželio 26 d.).

Man neaišku, kam ir kokiu tikslu autorius tokiu klaidinančiu tvirtinimu pataikauja. Jis skaudžiai įžeidžia mus, buvusius DP, kurie ne pavieniui, bet tūkstančiais pasitraukė į Vakarus nuo mirtino pavojaus. Atrodo, kad jam užkliuvo teisingas PLB pirmininkės Reginos Narušienės pareiškimas: „Lietuviui Lietuvos pilietybė yra įgimta teisė, kurios niekas negali atimti.” Nors visiškai sutinku su Narušienės pareiškimu, lyg ir tikėjausi išgirsti jos reakciją. Tačiau dabar aišku: tyla – geriausia byla. Neverta burnos aušinti dėl tokių dalykų.

Nesigilinsiu į R. Kriaučiūno savotiškus klausimus, pvz., kiek lietuvių savo vaikus leidžia į lietuviškas mokyklas. Sutinku, kad nors Lietuvoje gimusiems, bet ne lietuvių tautos, tik piliečiams išeiviams toks klausimas – nei šiltas, nei šaltas. Tačiau dypukų vaikai, kiek man žinoma, beveik be išimties savo vaikus augino lietuviška dvasia. Gyvendami Michigan valstijoje kiekvieną savaitgalį vaikus ir anūkus veždavome į Grand Rapids esančią bažnyčią, kad po lietuviškų Mišių vaikus galėtų mokyti savanoriai mokytojai Turūta, Vytas Jonaitis ir kiti. Ne tik lietuvių kalbos, bet ir dainuoti, šokti tautinius šokius ir kt. Jie, dalyvaudami Rako stovykloje, atmintinai išmoko lietuvių skautų tradicijas, o Tautos himną išmoko seniai. Tie neseniai už Lietuvos ribų esantieji didžiuojasi, kad visi kartu giedojo himną „Kunigaikščių užeigoje”. Graudu ir gėda.

Prieš trejus metus Lietuvos pilietybės klausimu parašiau LR gen. konsului Čikagoje Arvydui Daunoravičiui. Iš jo atsakymo pagaliau tapo aišku, kad man neverta vargti dėl didelės dabartinės Lietuvos valdžios biurokratijos. Šv. Kazimiero kapinėse Čikagoje turiu šeimos sklypą su gražiu paminklu. Ten ilsisi mano pirmoji žmona ir žentas a. a. Vincas Izokaitis. Kadangi visi mano anūkai gimė ir gyvena JAV, jiems bus lengviau aplankyti savo senelio ir artimųjų kapus, ten besiilsinčius.

Leonas Venckus
Palatine, IL

KAI NE VISKAS VIEN RIMTAI…

Donatas Januta savo rašinyje apie Algirdą Brazauską (,,Draugas”, 2010 m. liepos 3 d.) kalba dalykiškai, įtikinančiai, bet ir su šypsena kitiems, apie Brazauską rašiusiems. Jo humoras sugundė parafrazuoti Maironio vaizdelį ,,Čičinske”:

Griežia smuiką rūpestingai
Išsiskutęs (vokietys) Vareikys,
Jam kimbolais melodingai
Taiko (Leiba Šepetys)
    Lapas Raimundys.
Kumščia drūta, apskrita
Muša būbną (Dabita) Januta,
Lig alkūnių atsiraitęs;
Ant vaškuotų gi grindų
Su Brazausku, tuo smaku...,
    (mano įterpta eilutė)
Šoko plika lig blauzdų
    (Šoka plikos lig blauzdų)
Mūsų „Draugo” bajoraitė...
    (Liaudos gražios bajoraitės)

Antanas Dundzila
Port Orange, FL

DĖL PLB ATSTOVYBĖS VILNIUJE

Š. m. liepos 31 d. pastebėjau klaidą Alekso Vitkaus straipsnyje ,,PLB atstovybė Vilniuje yra būtina”. Teisingai rašoma, kad pirmasis PLB atstovas dr. Petras Lukoševičius PLB atstovybei vadovavo apie pusę metų, po jo buvo Juozas Gaila (apie ketverius metus). Vėliau beveik dvylika metų (nuo 1998 metų sausio mėnesio iki 2009 metų rugsėjo) PLB valdybos atstovu buvo Gabrielius Žemkalnis, bet ne Gabrielius Landsbergis.
 
Vytautas Kamantas
Grand Rapids, MI


08-10-10
MES, LIETUVIAI, NENURIMSTAM

Nenurimstam ir net savo spaudos redaktorius taisome ir mokome, lyg kokius pirmokus, paklydusius, dar mažai nusimanančius. Patariu (iš savo skrumnos visažinystės) visiems ,,Draugo” redakcijai patariantiems.

Mielieji,
• Jei nemėgstate metrinių straipsnių, skaitykite skelbimus.

• Kad jaunimas ,,beveik” neskaito (neišdrįsta prisipažinti – gal ir visai neskaito?) – ar tai redaktorių, ar tėvų, ar kieno nors kito kaltė?

• Taip, senstam, neskaitom ir vis dar kaltinam kitus, tik ne save.

• Per daug rimtų straipsnių (neskaitytų) – reikia juokų, ,,aforizmų” (ar tai lietuviškas žodis?).

• Per retai ar visai neparašom apie keliones – gal dėl galimo teroro nustojom lankytis ir savo prausykloje?
• Vaje, jau užtenka, per daug sibirinių ir partizaniškų straipsnių.

Nespausdinkime savo pačių skausmingų prisiminimų, trintuku ištrinkime visus savo išgyvenimus, palikdami skylę lape ir gaudami 5 (bet su minusu – už skylę ant lapo, anot Liudos Germanienės).

Siūlau visažiniams, neleidžiantiems žolei augti po kojom, perimti redagavimą – tapti redaktoriais ir redaktorėmis. Tada visa slys kaip sviestu, prisitaikius prie pokyčių, kils prenumerata. Net jaunimas išmoks lietuviškai, o lietuvių/gyventojų skaičius, jei ne Lietuvoj, tai čia, užjūry, žymiai padidės.

Kaip Marijonas Mikutavičius IX Dainų šventės užbaigime, ir aš kviečiu: ,,Sveikinkim vieni kitus!...” Ir svarbiau – dėl Dievo meilės, susimilkim!

Edmundas Petrauskas
London, Canada

08-05-10
LAIKAS KEISTI RAŠINIŲ TURINĮ IR PUSLAPIŲ SKAIČIŲ

Perskaitę Stasio Prakapo laišką „Draugo” 24 dienos laidoje sutiks su kai kuriomis autoriaus mintimis. „Draugui” reikia nustoti spausdinti ,,sieksninius” straipsnius, pilnus įvairios politikos, filosofijos, patarimų bei kritikos dėl valdymo formų Lietuvoje. Galvoti, kad rašiniais pakeisime Lietuvos valdžios galvojimą, yra tik rašančiųjų noras. Pakeitimus gali padaryti tik žmonės, gyvenantys Lietuvoje. Mes, išeivijos lietuviai, tikrai čia neturime galios.

„Draugo” redakcija turi atsižvelgti į vyresniųjų skaitytojų pageidavimus ir spausdinti daugiau lengvesnio turinio rašinių.

Nesutinku su Prakapo nuomone, kad esame per daug prisiskaitę sibirinių bei partizaniškų straipsnių. „Draugas” šių straipsnių nedaug spausdina, o reikėtų daugiau. Turime būti dėkingi tremtiniams ir partizanams už jų patirtas kančias, priešinantis okupantui, o mums esant tik įvykių stebėtojais. Juk tremtinių ir partizanų pasipriešinimai okupantui atvedė Lietuvą prie ,,Baltijos kelio” ir Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo.

Antanas Paužuolis,
Chicago, IL


08-03-10
VOKIETIJOS SPAUDA APIE A. BRAZAUSKĄ

Gal „Draugo” skaitytojai norėtų sužinoti, kaip Vokietijos įtakingas ir plačiai skaitomas savaitraštis „Der Spiegel” įvertino neseniai mirusį Lietuvos Respublikos prezidentą Algirdą Brazauską (2010 m. liepos 5 d.). Jis rašė: „Algirdas Brazauskas, 77 metų kvalifikuotas inžinierius-statybininkas, jau 1988 metais, kai buvo paskirtas Lietuvos Komunistų partijos vadovu, laikėsi daugiau kaip lietuvis negu tikras komunistas. Jis pasmerkė Stalino įvykdytą jo gimtojo krašto aneksiją. Po 1991 metais įvykusio balsavimoreferendumo dėl nepriklausomybės paskelbimo Brazauskas nurodė savo partijai eiti socialdemokratų kryptimi ir buvo laikomas didvyriu. Po to 1993 metais išrinktas prezidentu. Jis įvedė daugiapartinę sistemą ir valstybinę lietuvių kalbą. Tačiau pasibaigus pirmajai kadencijai Brazauskas pasitraukė iš politinio gyvenimo; jo nuomonė buvo, kad jaunesni žmonės, be komunistinės praeities turėtų perimti valdžią. Toks požiūris jam pelnė daug pagarbos už Lietuvos ribų. Brazauskas sugrįžo į Vilnių kaip kairiųjų partijų koalicijos vadovas, o 2001 metais tapo premjeru. Jis paruošė Lietuvai kelią į NATO ir Europos Sąjungą, kur Lietuva buvo priimta 2004 metais. A. Brazauskas, sunkiai sirgęs vėžio liga, mirė birželio 26 dieną Vilniuje.”

Nicholas I. Gemell
Crystal Lake, IL

APIE DAINŲ ŠVENTĖ, PLAUKUS ir PILVĄ

Nors įvykusi puiki Dainų šventė jau praeity, man vis dar norisi šį bei tą apie ją prabilti. Gal ne apie patį įvykį, bet jį ,,Drauge” aprašiusius. ,,Draugo” redaktorė Laima Apanavičienė trumpai, smagiai ir įdomiai aprašė šventės eigą, nepagailėjo ir nuotraukų. Nuotraukose ieškojau pažįstamų, akimirkų, kurios buvo. Ramybės tik nedavė liepos 14 d. ,,Drauge” išspausdintas Romualdo Kriaučiūno straipsnis ,,Dainų šventės įspūdžiai ir įvertinimai”. Jis aprašo, kaip į Torontą važiavosi per lėtai, ją įvertino dvejetuku, tačiau informaciją visuomenei įvertino penketuku. Pačiai Dainų šventei straipsnio autorius duoda penketuką su minusu. Taigi, visai panašiai, kaip mano Vinco Kudirkos mokykloje Kaune. Gerai aprašei, gavai penketuką, bet jei sąsiuviny pratrynei skylę, gavai penketuką su uodega. Kažin, kur galėjo būti ta Dainų šventės uodegos netobulybė? Tikrai, tik pačioje netobulybėje.

Bet Dainų šventės aprašyme maišosi ir pilvas. Ką kur kas valgė ir kiek mokėjo – tai asmeninė bėda (galima ir nevalgyti). Kodėl aprašant Dainų šventę turi būti reikalingi komentarai apie šį bei tą, kokios spalvos buvo dešrelės ar kaip vėjas šiaušė moterų plaukus autobuse be vėsinimo. Tai atskira tema. Kalorijas ir plaukus R. Kriaučiūnas įvertino trejetuku.

Paliekant autoriaus kelionę, dešreles ir plaukus ramybėje, ramiai  lauksiu kitos Dainų šventės. Šios šventės metu buvau sužavėta, matydama Kriaučeliūnų vardo Montessori mokyklėlės Čikagoje mano buvusį keturmetį darželinuką, stovintį kompozitoriaus ir dirigento vaidmenyje. Sėkmės visiems!

Liuda Germanienė
Lisle, IL

TIE PATYS VEIDAI

Labai dažnai ,,Drauge” matome ir matome tuos pačius veidus. Vieną dieną ponas Jonas Plačiabarzdis stovi su grupe žmonių. Kitą dieną ponia Birutė Kreivakojienė sėdi su grupe žmonių. Po dienos kitos – vėl tas pats ponas Plačiabarzdis sėdi su kita grupe žmonių, o dar už dienos kitos – vėl ta pati ponia Kreivakojienė stovi su kita grupe žmonių.

Ar nebūtų įmanoma parodyti ir kitų, dar mums nematytų veidų? Atsiprašau, jeigu ponas Plačiabarzdis ar ponia Kreivakojienė yra tarp ,,Draugo” prenumeratorių. Mano  tikslas nebuvo juos įžeisti. Aš šias pavardes pasiėmiau, kaip sako, ,,iš savo kepurės”.

Valentinas Ramonis
Lemont, IL

PATIKSLINIMAS

Ačiū už „Drauge” perspausdintą dr. Balio Palioko straipsnį apie Dariaus ir Girėno skrydį (2010 m. liepos 16 d.). Norėčiau, nors tai ir neypatingai svarbu ir nekeičia straipsnio turinio, patikslinti keletą faktų. B. Palioko gyvenimo metai yra 1898– 1982, Emiliją Masiliūnaitę jis vedė 1938 metais.

Indrė Tijūnėlienė
Lemont, IL

07-27-10
GARSINKIME LIETUVĄ IR LIETUVIUS TARP ANGLIŠKAI KALBANČIŲ SKAITYTOJŲ

Jau dvidešimt ketvirti metai, kaip kasmet Australijoje prieš Kalėdas pasirodo ,,Lithuanian Papers” (lietuviški lakštai). Tai 72 puslapių lietuviškas žurnalas anglų kalba, kurį leidžia Lietuvos studijų sambūris Tasmanijos universitete; jį skaito 3,000 prenumeratorių 32 kraštuose.

Jeigu Jūs šito žurnalo dar negaunate, užsisakykite jį dabar sau, savo giminėms ir draugams – visiems, kas skaito angliškai ir kam rūpi Lietuva. Užsakymus prašome siųsti elektroniniu adresu: A. Taskunas@utas.edu.au
 
Dr. Algimantas Taškūnas, OAM
,,Lithuanian Papers” redaktorius

07-24-10
MES SKAITOME...

Skaitytojų amžius keičiasi, jaunimas jau beveik neskaito lietuviškai, o lietuviškos spaudos prenumeratorių amžius kyla. Mūsų spauda turėtų labiau prisitaikyti prie šių pokyčių. Metrinius straipsnius reikėtų trumpinti. Dedama per daug vien rimtų straipsnių. Laikraščiai būtų įdomesni, jei juose rastume daugiau juokų, aforizmų, novelių, kelionių įspūdžių – to, ko vyresnio amžiaus žmonės norėtų matyti, o ir daugiau naujų skaitytojų atsirastų. Mes per daug esame prisiskaitę sibirinių bei partizaniškų staipsnių.

Stasys Prakapas
Etobicoke, ON, Canada


ATSISVEIKINIMAS SU ,,DRAUGU”

Dėkoju visai laikraščio „Draugas” redakcijai už kasdieninį, nenuilstamą, pasiaukojantį darbą, redaguojant šį lietuvišką, brangų mums, emigrantams, laikraštį. Čia gyvenant keletą metų gaivindavo jis mano pavargusią sielą, tartum kasdieninė duona stiprindavo mane. Skaitydavau po daugelį kartų, o iškirpusi ypač naudingus patarimus (dvasios ganytojų, Nijolės Nausėdienės, gydytojų) pasiųsdavau savo vaikams į Lietuvą. Esu dėkinga visiems autoriams, kurie skiria savo mintis mums visiems.

Atsisveikindama noriu pranešti, kad išvykstu iš šios šalies visam laikui į Lietuvą, į savo kraštą, ir daugiau nepratęsiu šio brangaus mano širdžiai laikraščio prenumeratos.

Sėkmės visiems redakcijos darbuotojams!

Onutė Zalieckienė
Northfield, NJ


SVEIKINIMAS IŠ AUSTRALIJOS

Prabėgo jau daug metų ir nubėgo daug vandens po tiltu nuo tada, kai perėmiau tvarkyti ,,Pasaulio lietuvio” reikalus Australijoje. Truko keletą mėnesių, kol ,,Pasaulio lietuvis” sugrįžo atgal į vėžes ir pasiekė skaitytojus.

Man tuo laiku daug padėjo ,,Pasaulio lietuvio” iždininkas Juozas Lukas. Nebuvo progos jo sutikti, bet kalbėjomės telefonu, bendravome faksu per Vytautą Kamantą, su kuriuo buvome susipažinę Australijoje.

Štai atsidarius ,,Draugo” svetainę internete man į akis žiūri Juozas Lukas, jo linksma žmona Barbora. Su jais – gražiai nuaugęs jų sūnus Andrius, baigęs mokslus šaunuolis. Ne visi tėvai gali pasidžiaugti vaikais, kurie nepamiršo tėvų kalbos ir skausmo, jiems paliekant savo kraštą, kurį okupavo raudoni kraugeriai iš rytų.

Negadindamas rašalo ir popieriaus sveikinu gerb. Lukus, linkėdamas daug sveikatos – to brangiausio turto ateities dienose. O Andriui linkiu visokeriopos sėkmės gyvenime ir dėkoju už mintis apie Lietuvą.

Antanas Kramilius
Sydney, Australija  

PUIKUS PAVYZDYS

Štai puikus pavyzdys, kad gerais norais galima ir kalnus išjudinti. Ligijos Tautkuvienės kreipimasis spaudoje suteikti materialinę pagalbą ligoniui sulaukė didelio atgarsio – net ir tautietis iš Australijos atsiliepė. O kur visi kiti mūsų geraširdžiai ir jautrūs žmonės!?

Tariu ir aš „ačiū” L. Tautkuvienei, o ligoniui linkiu stiprios dvasinės paramos ir Dievo Palaimos!

Algimantas Juškys
Chicago, IL


07-22-10
DĖL PLB LITUANISTIKOS KATEDROS STEIGĖJŲ

Š. m. birželio 25 d. „Drauge” labai gražiai prisimintas a. a. dr. Jonas Bilėnas Irenos Nakienės-Valys straipsnyje „Laiko dulkės jo neužklojo”. Daugelį metų (per 60) pažinau jį kaip brolį skautą, studentą, kolegą inžinierių, taurų visuomenininką, nuoširdų bendruomenininką, lietuvį ir žmogų. Straipsnis plačiau pristatė jo gyvenimą, mokslus, darbus ir laimėjimus. Malonu buvo apie tai skaityti.

Kadangi laikraščių puslapiuose išspausdinti dalykai išlieka istorijai kaip faktai, noriu vieną iš jų patikslinti. Manau, kad ir a. a. dr. Bilėnas, gyvenime buvęs teisingas ir kuklus žmogus, sutiktų su šiais mano paaiškinimais.

Straipsnyje rašoma: „Su kitais bendraminčiais įsteigė ir rėmė University of Illinois of Chicago PLB Lituanistikos katedrą. Jai įkurti buvo rengiamas specialios tarybos, kuri sudarė mokslinės programos komitetą, vadovaujamą dr. Bilėno, simpoziumas. Šiai katedrai įkurti buvo suburti J. Rimkevičius, dr. K. Ambrozaitis, dr. J. Valaitis, dr. J. Rėklaitienė, dr. T. Remeikis, dr. Br. Jaselskis, dr. J. Daugirdas, dr. Algis Norvilas, kunigai J. Vaišnys ir dr. V. Rimšelis.”

Nežinau, kokiais šaltiniais naudojosi straipsnio autorė, rašydama apie dr. Bilėną. Tikslius faktus apie PLB Lituanistikos katedros UIC įsteigimą, jos steigėjus ir rėmėjus galima rasti atskiruose 1981–2000 metų „Pasaulio lietuvio” numeriuose, tarp jų – „Pasaulio lietuvyje” (2000 m. rugpjūčio mėn. 8/370 numeryje, 81–84 psl.), knygos „Pasaulio Lietuvių Bendruomenė 1949–2003” (sudarytoja ir mokslinė redaktorė Vitalija Stravinskienė, Vilnius, „Artlora” 2004) straipsnyje „PLB Lituanistikos katedra Illinois universitete Chicagoje” (97–101 psl.) ir kituose šaltiniuose. Rėmėjų sąrašai (jų buvo per 3,000 asmenų ar organizacijų) yra saugomi PLB fondo archyvuose Lietuvoje ir University of Illinois at Chicago.

Tikiu, kad a. a. dr. Bilėnas širdyje pritarė PLB Lituanistikos katedros steigimo minčiai. Deja, jis nebuvo Lituanistikos katedros steigėjas, jo pavardės nebuvo nei steigėjų ar rėmėjų sąrašuose, kaip ir daugelio kitų gerų lietuvių. Nebuvo specialios tarybos katedrai įkurti, nes tą darbą vykdė PLB valdyba, įgyvendindama PLB V seimo, įvykusio Toronto mieste 1978 metais, nutarimą. Spėju, kad straipsnyje yra painiojamas 1985 m. įvykęs Mokslo ir kūrybos simpoziumas su Lituanistikos katedros įsteigimu ir jos darbo pradžia (sutartis su UIC fondu buvo pasirašyta 1981 m., katedra pradėjo veikti 1984 m.). Iš kitų straipsnyje suminėtų 10-ties asmenų pavardžių tik trys prisidėjo finansiškai kaip rėmėjai, dar du – kaip talkininkai.

P. S. Turbūt korektūros klaida – ketvirtame straipsnio skirsnyje minimo Nepriklausomųjų studentų sąjūdžio vienas iš vadovų buvo A. Gureckas, o ne E. Gureckas).

Vytautas Kamantas
Grand Rapids, MI


07-21-10
DAR APIE V. PETKEVIČIAUS KNYGOS REKLAMĄ ,,DRAUGE”

Pamatęs š. m. birželio m. 16 d. ,,Drauge” draugo V. Petkevičiaus knygos reklamą norėjau tuoj pat rašyti ,,Draugui”, bet laikinai susilaikiau. Nes žodžių, kuriuos norėjau pavartoti, ,,Draugas” tikrai nebūtų spausdinęs. Vėliau įsiskaičiau į tą reklamą ir nustebau — kodėl ,,Draugas” nepasinaudojo drg. Petkevičiaus reklamoje cituotais žodžiais? Žinoma, juos turėtų sau prisitaikyti. Cituoju: ,,Turėkime savigarbos, neleiskime iš savęs tyčiotis, neduokime išrauti dvasinių šaknų ir dorovės pagrindo, neduokime sunaikinti mūsų kultūros…”

Tikiuosi, kad ,,Draugas” atkreips dėmesį į šią citatą ir ateityje jame daugiau nematysime reklamos Durnių laivui, Kubilinsko, Lenino raštams ar poemų apie galingus Stalino pečius.

Algis Raulinaitis
Burbank, CA

07-13-10
PRIEŠ IR PO DAINŲ ŠVENTĖS

Dar kartą pažiūrėjau į savo straipsnį ,,Daug daug dainelių...”, išspausdintą ,,Drauge” 2009 m. sausio mėn. (http://www.draugas.org/01-10-09kubiliute.html) ir pagalvojau, kaip masinio renginio organizavimas kinta su laiku, kaip koks gyvūnas, ir rengėjams (o vėliau ir jo lankytojams) reikia būti lankstiems. Apie IX Dainų šventę kai kurie 2009 m. paskelbti faktai vėliau pasikeitė.

Pavyzdžiui, mano straipsnyje pateiktoje informacijoje šventės tema ,,Mes gyvename daina” vėliau pavirto ,,Daina aš gyvenu”, kuri iš tikrųjų gal yra net skambesnė.

Ankstyvomis planavimo dienomis buvo skelbiama, kad šeštadienio vakaro renginys „Miestelio vakaruška” (šokiai, muzika, žaidimai, maistas šeimoms, jaunimui ir suaugusiems) įvyks Anapilyje, Mississauga, Kanados lietuviams ir jų svečiams mieloje sodyboje. O išėjo taip, kad vakaras, pavadintas ,,Miestelio vakaronė” buvo surengtas pagrindiniame viešbutyje.

IX Dainų šventės pabaigoje JAV LB pirmininkas Vytas Maciūnas visus kvietė savo kalendoriuose pasižymėti 2012 m. liepos 1 d. ir atvykti į Boston mieste vyksiančią XIV Lietuvių šokių šventę. Nors daug kas apsidžiaugė pagalvojęs, kad galės ir vėl susitikti už dvejų metų, daug kas paklausė, ,,O kas ruoš kitą Dainų šventę?..”

Ramunė Kubiliūtė
Chicago, IL


07-10-10
LAISKAS JUMS, KURIE MANE KĖLĖTE IR RAGINOTE EITI

Praėjusį savaitgalį mano gimtajame Panevėžyje šurmuliavo Lietuvos jaunimo dienos, į kurias jauni žmonės rinkosi su šūkiu „Kelkis ir eik”.

Šiemet iš Evangelijos buvo pasirinkta paralyžiuotojo išgydymo tema (Mk 2,1-12):

1 Po kelių dienų, kai Jėzus vėl atėjo į Kafarnaumą, žmonės išgirdo jį esant namuose, 2 ir tiek daug prisirinko, jog nė prie durų nebeliko vietos. O jis skelbė jiems žodį. 3 Tada keturi vyrai atnešė paralyžiuotą žmogų. 4 Negalėdami dėl minios prinešti jo prie Jėzaus, jie praplėšė stogą namo, kur jis buvo, ir, padarę skylę, nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo paralyžiuotasis. 5 Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus kreipėsi į paralyžiuotąjį: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!” 6 Tenai sėdėjo keletas Rašto aiškintojų, kurie svarstė savo širdyje: 7 „Kaip jis drįsta taip kalbėti? Juk jis piktžodžiauja! Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!” 8 Jėzus, iš karto savo dvasia perpratęs jų mintis, tarė: „Kam taip manote savo širdyje? 9 Kas lengviau – ar pasakyti paralyžiuotam: ‘Tau atleidžiamos nuodėmės’, ar liepti: ‘Kelkis, pasiimk neštuvus ir vaikščiok’? 10 Bet, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią atleisti žemėje nuodėmes, – čia jis tarė paralyžiuotajam, – 11 sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!” 12 Šis atsikėlęs tuojau pasiėmė neštuvus ir visų akyse nuėjo sau. Visi be galo stebėjosi ir šlovino Dievą, sakydami: „Tokių dalykų mes niekad nesame matę.”

Lietuvos jaunimo dienose dalyvavau ir aš. Gal tai buvo paprastas sutapimas, gal tiesiog atsitiktinumas, bet aš vėl išgirdau tokį pat raginimą „Kelkis ir eik”.

Lygiai prieš septynerius metus, birželio 26-ąją, mano kelionė sustojo... Jūs tai puikiai žinote, nes girdėjote, matėte ir buvote šalia. Tiesiog iš pradžių gulėjau kelkraštyje, vėliau – ligoninėje ir buvau bejėgė, kaip tas paralyžuotasis. Jei būčiau galėjusi mąstyti, kalbėti ir girdėti, tikrai nebūtų buvęs paralyžiuotas mano tikėjimas. Tačiau sustojus kasdieniniams mano judesiams, sustojo ir mano maldos, mano pokalbiai su Dievu, mano prašymai ir atsirašymai – visa, kas anksčiau man buvo įprasta ir reikalinga. Tačiau šalia manęs tada atsiradote Jūs – nepažįstami, bet reikalingi. Jums užteko išgirsti žinią, kad esu viena, esu toli nuo namų, šeimos ir draugų.

Kaip ir tam paralyžiuotajam, tapote mano draugais. Jūs darėte viską, kad galėtute atnešti mane prie Jėzaus. Rūpestis, aukos ir maldos, kaip sakėte, Jus vienijo. Visos bendruomenės malda buvo sutelkta į vienintelį prašymą, kad prabusčiau, atsigaučiau ir išgirsčiau raginimą „Kelkis ir eik”. Jūs nepasidavėte gydytojų prognozėms ir nesitaikėt su mintimi, kad viskas yra beviltiška.

Aš jau nebebuvau viena. Nuo ryto prasiverdavo palatos durys, ir su kiekvienu iš jūsų kartu ateidavo gyvenimiškas šurmulys, judėjimas ir kasdieniniai rūpesčiai. Mane visa tai žadino. Sunkiai, bet žadino.

Tikrai, po truputį budau. Pradėjau iš naujo mokytis kalbėti, stebėti, klausytis, rašyti, vaikščioti. Svarbiausia, kad aš pradėjau! Aš kėliausi ir ėjau! Iš pradžių buvo sunku, tačiau turėjau į ką įsitverti. Laikiausi įsikibus ne tik į jūsų rankas – man taip pat reikėjo jūsų dėmesio, jūsų rūpinimosi, o kartu ir vargo. Bet svarbiausia, man reikėjo Jūsų maldos, kuri padėjo prabusti ir grįžti namo, į savo šeimą, ir toliau gyventi tuo, ko birželio 26ąją buvau netekusi...

Aš išgirdau „Kelkis ir eik”!

Ačiū Jums!
Lina Vaitiekūnaitė
Panevėžys, Lietuva


TEOLOGINĖ DĖKINGUMO PASKATA

Nelyg Augustiną, mane yra apėmusi cor irrequietum jausena (nerimas). Ją sužadino šio laikraščio dvasingas bendradarbis kunigas Kęstutis Trimakas. Jau ne sykį spausdina jis pastraipas apie dėkingumo Dievui būtinybę. Sveikinu jį su apvaliu gimtadieniu ir kunigystės 50-mečio sukaktimi. Tie du įvykiai jo dvasinėje orbitoje, suprantu, sukėlė troškimą atsidėkoti Dievui. Iškilmingu būdu.

Atseit tegu gerasis Dievas žino, kokie mes dėkingi už visas suteikiamas gėrybes. Tarsi Dievas kaip tik to visą laiką iš mūsų ir laukia – dėkingumo, kuo daugiau dėkingumo. Kun. Kęstutis tai brėžte pabrėžia savo pasisakymuose. Jo Dievo samprata yra pagrįsta viduramžių scholastikų tikėjimu – Dievas yra Visagalis Kūrėjas.

Nuo Dievo malonės priklauso visų mūsų kūno funkcijų veiksmingumas. Taip „Draugo” priede gegužės 29 d. teigia K. Trimakas straipsnyje „Dėkingumo vieta sukaktyse ir kultūroje”. Jo manymu, net „mūsų kvėpavimas ir valgio būtinybė palaikyti gyvybei” (P. V.) priklauso nuo to mus sukūrusio Kito. Biologija tampa akivaizdžiai pavaldi religijai. Visas procesas Dieve. Dėlto man ir neramu. Kažkas ne taip ir tiek. Kažkaip sužmoginamas Dievas. Padaromas ne transcendentine, ne metafizine, o su materialiu vyksmu susijusia Esybe.

Anot giliaminčio Trimako, visi žmonių fiziologiniai dalykai rūpi Dievui. Sveikata, sėkmė, ligos, negandos. Iš sakyklų gi skelbiama, jog visų pirma Dievas yra Meilė, o ją tikroviškai savo gyvenimu ir mirtimi išreiškė Jėzus. Bet, sakykime, jeigu vaikas turi sutrikusį kvėpavimą ar yra gimęs luošas, tai kur, brangieji išminčiai, jo gimimo metu buvo šis visaregis, visagalis Kūrėjas? Juk suklysti, anot scholastikų, Dievas negalėjo. O vis dėlto suklydo. Ar Jam to mirštančio vaiko tėvai irgi turi būti dėkingi? O tokių vaikų ir tokių tėvų žmonijos istorijoje buvo ir dabar yra labai daug. O gal mes turime dėkoti tik už pavykusius dalykus? Nejau klaidų priminti netinka?

Taigi, kažkas negerai. Štai kodėl jau seniai mane kamuoja šis augustiniškasis cor irrequietum. Ačiū Imanueliui Kantui („Praktiškojo proto kritikos” filosofui), kad manyje dar teberusena jo nurodyti doroviniai įstatymai ir kad žaviuosi nuostabiu nakties dangumi. Jokiu būdu nesmerkiu individų, kurie su Dievo palaima stato sau jubiliejinius paminklus. Tegul puoselėja gražią dėkingumo tradiciją. O kas gi įvertins žmoniją, jeigu ne patys žmonės?

Pranas Visvydas,
Santa Monica, CA



07-07-10
STRIBAI, PETKEVIČIAI IR APSTULBINTI PULKININKAI

,,Drauge” 2010 m. birželio 16 d. buvo išspausdinta trumpa knygos, kurią parduoda ,,Draugo” knygynėlis, apybraiža/reklama. Aviacijos atsargos pulkininkas sakosi buvęs apstulbintas ir pasipiktinęs, kad ,,Draugas” reklamavo tą knygą (,,Draugas”, laiškų skyrius, 2010 m. birželio 29 d.). Kiek suprantu, nenorint toliau stulbinti aviacijos ats. pulkininką (nedaug mes jų turime savo gretose), knygą reikėtų pardavinėti tik iš po skverno, kokioje nors tamsioje vietoje. Nes jeigu knyga bus pardavinėjama viešai, jau pats viešas jos pardavinėjimas yra reklama. Na, gerai, suprantame vienas kitą.

Aviacijos ats. pulkininkas taip pat sako, kad reklamuodamas tą knygą ,,Draugas” gali prarasti skaitytojų. Atsižvelgiant į tai, kokiu būdu šiomis dienomis ,,Draugas” dažniausiai praranda skaitytojus, pritariu gerb. laiško autoriui – jeigu koks tuzinas dienraščio skaitytojų prižadėtų nemirti, kol dar jų finansai leidžia jiems vis atnaujinti ,,Draugo” prenumeratą, tikrai reikėtų tokios reklamos atsisakyti.

Knyga, apie kurią kalbame yra Vytauto Petkevičiaus ,,Prakeiktieji ir pateptieji”. Knyga šiltai atsiliepia apie, Petkevičiaus nuomone, nusipelnusius Lietuvos žmones, sarkazmu – apie ,,pateptuosius”. Rašytojas Petkevičius pokario metais pasižymėjo veikloje, kurios darbuotojai buvo vadinami stribais. Tarybų laikais jis gavo daugybę valdžios medalių, premijų ir kitų apdovanojimų. Bet vėliau, 1988 metais, jis buvo vienas iš Sąjūdžio įkūrimo narių – kokie jo motyvai buvo tą darant, turbūt iki galo niekada nesužinosime. Mirė 2008 metais. Po nepriklausomybės paskelbimo 1995 metais Petkevičius buvo apdovanotas Aplinkos apsaugos ministerijos premija už ,,aplinkosaugos idėjų skleidimą”, 2003 metais – Birštono savivaldybės ,,Už nuopelnus Birštonui”, o po mirties, 2010 metais, prezidentės Dalios Grybauskaitės – atminimo medaliu Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečio proga.

Petkevičius, kaip kažkas yra pasakęs, daug kam buvo ir yra ,,nepatogus žmogus”. Todėl ,,Drauge”, pristatant jo knygą ir jį patį, būtų buvę gerai tą aiškiai pasakyti. ,,Draugo” apybraižoje puse sakinio pasakoma, kad ,,Kai kam rašytojas ir jo knygos šiandien nepatinka…”, bet toliau visiškai nepaaiškinama, kodėl nepatinka, nepateikiami, nors trumpai, tie svarbūs Petkevičiaus biografijos faktai. Tai – nepasitarnavimas ,,Draugo” skaitytojams ir tos knygos galimiems pirkėjams.

Bet reikalauti uždrausti pardavinėti arba ,,Drauge” reklamuoti tą knygą vien dėl jau mirusio autoriaus praeities, net neatsižvelgiant į jo knygos turinį, yra ,,Draugo” skaitytojų įžeidimas ir jų teisių pažeidimas. Toks reikalavimas sako, kad ,,Draugo” skaitytojai yra per durni patys, vadovaudamiesi savo protu nuspręsti, ką jie pirks, ką jie skaitys ir kaip jie viską įvertins. Kad būtina, jog koks nors ,,vyresnysis brolis” pirma viską atsijotų ir už juos nusprestų.

Ar toks ,,vyresnysis brolis” būtų aviacijos atsargos pulkininkas ar pėstininkų pulko virėjas, yra tas pats – laisvame pasaulyje tai nėra priimtina. O jeigu toks faktas nėra žinomas aviacijos atsargos pulkininkui, gerai, kad jis jau atsargoje.

Donatas Januta,
San Francisco, CA


07-01-10
APIE TARPUSAVIO SUPRATIMĄ

Gyvenime visko būna – sako žmonės. Būtų gerai, kad viskas vyktų sklandžiai – su tiesa, šviesa, kad visi būtų patenkinti. Bet taip nėra. Galvojame apie pasikeitimus mūsų lietuviškose parapijose ir darosi graudu, nemalonu, kad, atrodo, nėra daug tos Dieviškos meilės, tarpusavio supratimo.

Brighton Park Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo lietuviškos parapijos dvasios vadas kun. Jaunius Kelpšas, 10 metų dirbęs šioje parapijoje, yra pasiruošęs aptarnauti net dvi lietuviškas parapijas Čikagoje. Bet iš Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos Marquette Park ateina žinios, kad lietuvių kunigo nebus Brighton Park parapijoje. Bet tiesa yra ta, kad jokių pakeitimų čia nėra ir nebus! O kad kiti net vilioja parapijiečius, skaitovus ir giedorius į kitą parapiją, yra negražu ir neetiška!

Tokie gandai veda prie nesusipratimų. Marquette Park jau seniai nėra lietuvybės centras Čikagoje. Daug lietuvių jau seniai išsikėlė iš to rajono, o Brighton Park gyvena daugiau negu tūkstantis lietuvių, kurie, deja, ne visi ištikimai lanko Brighton Park lietuvišką parapiją. Tad nemanau, kad kas norėtų išardyti šį lietuvybės centrą – šią šimtametę šventovę, kur lietuviai milijonus investavo tikėdami Lietuvos ateitimi. Norime, kad ateities kartos galėtų ir turėtų vietą, kur galėtų melstis ir džiaugtis kartu lietuviškoje, katalikiškoje dvasioje!

Vilija Vakarytė,
Brighton Park parapijos choro pirmininkė

Jurgis Vidžiūnas,
Brighton Park parapijos choro narys, buvęs Lietuvių Operos vicepirmininkas

 

06-29-10
DĖL V. PETKEVIČIAUS KNYGOS REKLAMOS ,,DRAUGE”

Perskaitęs š. m. birželio 16 dienos ,,Draugą” buvau apstulbintas, pamatęs, kad dienraštis išspausdino Vytauto Petkevičiaus knygos reklamą. Neturiu žodžių išreikšti savo pasipiktinimą.

Negaliu tikėti, kad ,,Draugo” redakcija nežino apie V. Petkevičiaus veiklą okupacijos laikais. Net ir Wikipedia.org aiškiai rašo, kad ,,1946, 1947 ir 1949 m. vasaros metu V. Petkevičius buvo siunčiamas į įvairius Kauno apskrities valsčius kovai su po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje veikusiais rezistencijos dalyviais.” Manau, visiems pakankamai aišku, apie ką čia eina kalba.

V. Petkevičius LDDP laikais buvo Seimo nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas (1993–1996 m.). Tuo metu tarnavau Lietuvoje ir gerai prisimenu jo kovą prieš Lietuvos narystę NATO. Jo nuomonė apie Lietuvos kariuomenę buvo irgi gerai žinoma bei daug ką pasakanti: ,,Kam mums tos kariuomenės reikia.” Jis, aišku, žinojo, kad be kariuomenės Lietuva nebus pakviesta stoti į NATO.

V. Petkevičiaus knygos reklama ir pardavimas tikrai neatneš ,,Draugui” garbės, gal tik sumažins prenumeratorių skaičių.
 
Aviacijos ats. plk. Romas Kilikauskas
Springfield, VA

GRUZIJA AR GEORGIJA?

Gegužės 26 dienos „Drauge” pirmame puslapyje sakoma, kad Gruzijoje lankosi Lietuvos parlamento vadovė. Bet reiktų jau sakyti, kad Georgijoje lankosi Lietuvos parlamento vadovė, ar ne? Ta valstybė neseniai pakeitė savo vardą ir norėtų, kad mes ją vadintume tuo nauju vardu. Tegu taip ir būna.

Leonas Sabaliūnas
Ann Arbor, MI
.

06-18-10
KITA NUOMONĖ ATSAKANT A. PAUŽUOLIUI

Perskaičius Antano Paužuolio nuomonę „Drauge” „Juodi debesys slenka ant Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos ir ‘Seklyčios’” (2010 m. birželio 9 d.), man pasidarė labai neramu, gal trupučiuką ir piktoka. Visų pirma, kun. Kelpšui dar net neatėjus į parapiją – dar net „lovos nepasiklojus” savo būsimoje naujoje pastogėje, jau atsiranda žmonių, kurie stengiasi iš anksto vertinti jo būsimas pastangas, sugebėjimus ir daryti sprendimus, kaip jis turėtų tvarkytis. Antra vertus, mums nėra ko net galvoti, kad  Švč. M. Marijos Gimimo parapija bus „pakelta” į „kažkada pasiektas aukštumas”. Juk tai buvo prieš daugelį metų – dabar nebe tie laikai. „Kažkada” Marquette Parkas buvo lyg mažoji Lietuva išeivijoje. „Kažkada” ir mes visi buvom jauni ir gražūs, deja, kartas nuo karto reikia pasižiūrėti į veidrodį.

Nejaugi straipsnio autorius nemato, kad demografija yra gerokai pasikeitusi? Mūsų, lietuvių, šiame rajone yra ne tik kad sumažėję, jei procentaliai pasižiūrėsime į šio rajono gyventojus, mūsų yra mažuma. Reikia tikėtis, kad naujas administratorius, pradėjęs dirbti šioje parapijoje su komiteto pagalba, parapiją sustiprins. Tikėkimės, kad užsirašys daugiau parapijiečių, kad naujieji ateiviai įsijungs į parapijiečių eiles ir dalyvaus parapijos gyvenime. Dėl to, reikia tikėtis, ir rinkliavos padidės.

Nors Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapija vis dar yra lietuvių parapija, reikia pripažinti, kad joje yra ir filipiniečių, airių, meksikiečių bei juodos rasės parapijiečių – ne vien lietuvių ar lietuvių kilmės žmonių. Nereikia tikėtis, kad čia bus padaryti „stebuklai”. Bet, kol galime, reikia stengtis šią nuostabią šventovę išlaikyti visiems vieningai dirbant. Nereikia kiršinti žmones vieną prieš kitą.

Kunigas Mescall,  Šv. Andriejaus parapijos administratorius, apsigyveno mūsų klebonijoje, nes namas, kuriame jis gyveno, arkivyskupijos yra parduodamas. O mūsų klebonijoje esant pakankamai patalpų, arkivyskupija ir pasiūlė kunigui ten apsigyventi.

• • •

Kalbant apie „Seklyčią”, norėčiau straipsnio autoriui priminti, kad buvusi šeimininkė pati išėjo savo noru. O restoranas veikia kaip veikęs. Kad šiais laikais jis sunkiau išsilaiko, tas tiesa. Ką gali padaryti, kad kas savaitę iš arčiau gyvenančių vis iškeliauja į amžinybę, o kitiems amžius atima jėgas ir jie nebegali ateiti. Tačiau teiginys, kad restoranas yra ant užsidarymo slenksčio, nėra tiesa.

Neseniai buvo padaryta apklausa apie restoraną. Apklausa vyko visą mėnesį. Dauguma žmonių (tarp jų lietuviai, amerikiečiai ir kitataučiai, policininkai, pensininkai, meistrai ir t. t. – labai įvairių profesijų ir etninės kilmės žmonių) pasisakė, kad jiems maistas ir aptarnavimas yra ne tik priimtinas, bet daugeliui net ir labai geras. O maistas yra skonio reikalas. Ne viskas visiems patinka. Tai, kas nepatinka ar nepriimtina, kitą kartą galima neužsisakyti. Vieniem kopūstai nepatinka, o kiti ateina vėl dėl jų.

Amerikiečiai turi posakį – „Yra konstruktyvi kritika ir yra destruktyvi kritika”. Mums reikia konstruktyvios kritikos, objektyvių įžvalgų ir konkrečių faktų.

Danguolė Ilginis
Chicago, IL


06-10-10

UŽGUITAS LIETUVIŠKAS ŽODIS

Nesinori skambėti it įskilusi plo­k­štelė, nepatiktų įgauti vardą ,,priekabi širšė”, tačiau akis nebepakenčia, o širdis tartum verkia, matant ,,Kul­tū­ros” priede lietuvišką žodį – užguitą kampininką... Štai skaitai Rai­mun­do M. Lapo ,,Vietoj agronomijos va­dovėlio į rankas paėmęs natas” (2010 m. gegužės 22 d.) skirsnelio an­traš­tę ,,Scenoje su grandais”. Kas tai per žodis? Nei jis lietuviškas, nei an­gliš­kas, nei tarptautinis... Sugriebęs an­glišką ,,grand”, prikabinęs lietu­viš­ką galūnę ,,as”, va, jums, mieli skai­tytojai, autoriaus naujadaras! Gė­rė­kitės!

O kas gi toji jo rašoma ,,publi­kacija”? Ar stoka lietuvių kalboje žodžių? Pra­šome, visa virtinė: paskelbimas, iš­leidimas, leidinys. Niekur žodynuo­se neradome ,,publikacijos”. Ogi ta­me pačiame kultūriniame priede ,,puikuojasi” ir kito asmens straipsnis su ,,publikacija” antraštėje. Ar re­dak­torei pritrūko rašiklio (gražus žo­dis iš Lietuvos!) tokius ,,lietuviškus” žo­džius ištaisyti?!

Stebina, kaip rašantieji į dienraš­tį nepasimoko iš savo klaidų. R. La­pas su savo ,,Verdžio” sukėlė tokias ais­tras, kad viena prenumeratorė net norėjo at­si­sa­kyti ,,Draugo” (kas nepateisinama), o jis vis vien ir vėl toliau ,,ver­džio­ja”, rašo Pučinio (Puccini) ir t. t.

Dar daugiau! Tame pačiame straip­snyje jis ,,Schubert” – austro pa­vardę rašo angliškai-lietuviškai ,,Shu­berto”, o ,,Schumann” – vokie­čio, vėl taip pat – ,,Shumano”. Taipgi su­kuria naują ,,lietuvį” – ,,Williamas Wil­dermannas”! Kad ir nežmoniškai, bile kitoniškai, ar ne? Taip Lietuvoje sa­kydavo. Amerikiečiai to nedaro – ,,ne­pagimdo” naujų asmenų, palieka ori­ginalią pavardžių rašybą.

Ame­ri­kie­čiai dažnai populiariai sako: ,,It ta­kes two to tango”, ergo, ir šiuo at­ve­ju R. M. Lapo – pusė kaltės (ypač gi­musiam JAV), o redaktorei atitenka didesnė kaltė. Jos pareiga – ne­pra­leis­ti tokius blefus (atsi­pra­šau už seną tarptautinį žodį).

Beje, straipsnyje rašoma ,,Chi­ca­go Lyric Opera”, o ji vadinasi ,,Lyric Ope­ra of Chicago”. Keistoka, jog straip­snio autorius laisvai ir labai mie­lai mėtosi jo vadinamiems ,,herojams” ,,Maestro” titulu: žurnalistui-ra­šytojui, dainininkui-solistui. Tas ita­liškas žodis – garbingas titulas – pa­prastai skiriamas įžymiems kom­po­­zitoriams, garsiems muzikantams, di­ri­gentams kaip Toscanini ir pan.

Stasė E. Semėnienė
Baraboo, WI


06-05-10
PATAISYMAS

Leonas PeleckisKaktavičius knygoje apie Vytautą Alantą įvėlė klaidą, Kęsto Reikalo slapyvardį priskyręs Alfonsui NykaiNiliūnui (,,Draugas”, 2010 m. gegužės 19 d.). Tikrasis šio slapyvardžio savininkas buvo Algirdas Titus Antanaitis, kuris šalia Kęsto Reikalo pasirašinėdavo ir keliais kitais slapyvardžiais, pvz., Titas Guopis, Irena Trakelytė, Titas Alga bei A.T.A. (žr. ,,Lietuvių literatūra svetur”, Chicago, 1968, p. 468 bei ,,Lietuvių enciklopedija”, XXXVI tomas, South Boston, 1969, p. 40).

NykaNiliūnas straipsnių, įvertinančių kasmetinę išeivijos prozą bei poeziją keliais žodžiais ar sakiniais, tikrai nerašė, o Antanaitis tai darė su malonumu. Savo lėšomis kasmet pirkdamas visas naujausias knygas ir visas perskaitęs (?) – pustrečio tūkstančio puslapių vien tik prozos 1972 m. – jis sugebėdavo ką nors teigiamai ar neigiamai apie jas parašyti ir įpiršti ,,Metmenims”.

Noriu dar pridurti, kad ,,Metmenys”, kaip ir daugelis kitų to meto leidinių, nė vienam savo straipsnių autoriui, nė pačiam redaktoriui jokių honorarų nemokėjo. Visi dirbo ir rašė ,,tėvynės labui”.

Vytautas Vepštas
Čikaga, IL


VISAI PRARADAME HUMORO JAUSMĄ

Mielas Vytautai,

Atrodo, kad visai prarandame humoro jausmą! Tavo tikrai objektyvūs ir nepakartojami koncertų bei rečitalių įvertinimai, pasirodo, nebeturi nieko bendro su mūsų visų – senų kareivių – labai gerai pažįstamu kareivišku gyvenimu.

Dar vis besikeikiantis,

Vincas Juodvalkis,
Los Angeles, CA


LIETUVIAI BALTŲ STUDIJŲ KONFERENCIJOJE

Dr. Dalios Cidzikaitės straipsnyje („Draugo” šeštadieniniame priede, 2010 m. gegužės 29 d.) apie Baltų studijų konferenciją, įvykusią š. m. balandžio 22–24 d. Seattle mieste, WA, atkreipiau dėmesį, kad joje pranešimus pateikė daugiau kaip dešimt lietuvių akademikų. Temos apie Lietuvą ir lietuvių tautą įvairios: kalba, istorija, ypač pasakojamoji istorija, istorinių įvykių teatrinė improvizacija, sociologinės bei literatūrinės temos, politinės nuotaikos, tautinė tapatybė, judėjimai, sociologinės laikysenos ir kt.

Džiugu, kad Baltų studijų asociacijos (Association for the Advancement of Baltic Studies, AABS) priekyje atsistojo pažįstamas lietuvis, jau daug akademiniame darbe amerikiečių universitete pasiekęs prof. Vėjas G. Liulevičius. Toje konferencijoje buvo sutikta ir jo nauja knyga anglų kalba „The German Myth of the East: 1800 to the Present” (Oxford University Press, 2009).

Kęstutis A. Trimakas
Westchester, IL


06-03-10
ATSAKYMAS ,,‘LIETUVA–LIETUVIAMS’ TURĖTŲ BŪTI SUPRASTAS LIETUVOJE”

Kai Lietuva buvo sovietų okupuota, galima buvo suprasti nacionalines aspiracijas į nepriklausomybę. Bet šiandien, kai Lietuva yra nepriklausoma ir savarankiška valstybė, šūkis ,,Lietuva – lietuviams” yra, be jokios abejonės, nacionalistinis ir fašistinis, (Lietuvos aktyvistu fronto) LAF tradicijų tąsa. Čia, mano supratimu, dviejų nuomonių būti negali. Bet koks bandymas šį šūkį suvesti į tautinę sampratą yra pigi žmonių sąmonės manipuliacija.

Nepriklausomoje Lietuvoje dėl įvairių priežasčių nebuvo sukurtas ekonominis pagrindas tikrai nepriklausomybei užtikrinti, ir geras trečdalis Lietuvos gyventojų – dauguma jų lietuvių – paliko šalį, kad galėtų garbingai gyventi svetur. Lietuvos nepriklausomybė neužtikrino šitiems žmonėms jų puoselėtos nepriklausomybės ir savistovumo.

Neseniai Lietuvoje lankėsi Kanadoje gimęs lietuvių kilmės profesorius, filosofas. Paklaustas, ar jis jaučiasi Kanados patriotu, jis atsakė, jog jam Kanadoje gera gyventi, patogu, o tai ir yra ta būtina sąlyga tikram patriotizmui užtikrinti. Taigi, lietuviai, kuriems reikalingas tikras patriotiškumas, turėtų rūpintis šalies gerove ir kasdienybe, o ne nacionalistiniais ir pigiais šūkiais.

 Julius Rayetzkas
Vilnius, Lietuva

JEIGU NE LIETUVA LIETUVIAMS, TAI KUR MUMS?

Gerb. Julius Rayetzkas sako, kad supranta ,,nacionalinių aspiracijų” reikalingumą, kai Lietuva buvo okupuota, bet dabar jam nacionalinės aspiracijos ne tik nereikalingos, bet jis pasmerkia šūkį ,,Lietuva, – lietuviams!” kaip ,,fašistinį”. Kodėl jis daro tokią išvadą, mums nepasako, nes jam savaime aišku: ,,be jokios abejonės”, ,,dviejų nuomonių būti negali”. Na, gerai, gal jo išvada tokia yra todėl, kad dešinieji, tariami fašistai, vartoja panašius šūkius savo eitynėse. Bet jeigu pamatysime fašistą griaužiant obuolį, ar gerb. Rayetzkas siūlys mums išrauti sode visas obelis?

Ar gerb. Rayetzkas laiko Izraelį fašistine valstybe? Izraelis ne tik buvo įkurtas kaip žydų tautos valstybė, bet ir toliau šauniai ir sėkmingai ugdo ir saugoja žydų tautos ,,nacionalines aspiracijas”. Dabartinė Vokietija irgi teikia išskirtinius privalumus vokiečių tautos žmonėms. Prancūzija pabrėžia ir griežtai ugdo ir saugoja ,,prancūziškumą” valstybės kalboje ir kultūroje.

Taigi, Izraelis žydams, Vokietija – vokiečiams, Prancūzija – prancūzams, o kas priglaus mus, lietuvius? (Į Sibirą niekas veltui jau irgi mūsų neveža – būdavo, nesvarbu, ar pasiruošęs, ar nepasiruošęs, su kailiniais ar su vasarine suknele, – tik sėsk ir važiuok.) Tai kas gi lieka mums, jeigu ne Lietuva – lietuviams!

Kodėl Lietuva turi skirtis nuo Izraelio, Vokietijos, Prancūzijos ir daugelio kitų valstybių? Į tokį klausimą gerb. Rayetzkas neatsako, tiktai ragina: kokiam nors fašistui atsikandus obuolį, daug negalvodami bėkime visi į sodą ir išraukime visas ,,fašistines” obelis su šaknimis. Jeigu gerb. Rayetzkas tikrai nori kitus įtikinti savo išvada arba nors duoti kitiems suprasti, kuo jis remiasi ją išreikšdamas, galėtų atsiliepti į viršuje iškeltus klausimus arba konkrečiai atsakyti į Algimanto Gurecko (,,Draugas”, 2010 m. balandžio 13 d.) iškeltus punktus.
 
Donatas Januta
San Francisco, CA


05-26-10

APIE KRISTALINĖ GLAZŪRĄ

Neseniai iš keramiko Kęstučio Mikėno, gyvenančio California valstijoje, gavau laišką: ,,Netikėtai radau jūsų straipsnį ’Drauge’ (2010 m. balandžio 28 d.) apie vykstančią mūsų (Kęstučio Mikėno ir Algimanto Patamsio – L. A.) keramikos parodą Vilniuje, Dalios galerijoje. Aš ir Algimantas labai esame dėkingi, kad jūs pristatėte parodą lietuvių visuomenei čia, Amerikoje.”

Laiške gerb. Kęstutis patikslino mano žinias apie technologinius procesus dirbant su kristaline glazūra. Esu jam už tai dėkinga ir manau, kad menu besidomintiems skaitytojams tai taip pat bus įdomu. Taigi, dailininkas papasakojo, kad po glazūros uždėjimo ant anksčiau prie 980° C degintų ir atvėsusių  vazų jos vėl dedamos į vėsią krosnį ir kaitinamos iki 1300° C temperatūros. Tada krosnis atvėsinama iki maždaug 1100° C temperatūros ir tokioje pastovioje temperatūroje indas laikomas 3–5 valandas. Tuo metu susiformuoja ir auga kristalai. Prieš išimant iš krosnies gaminį leidžiama jam atvėsti, tada ir pasimato darbo rezultatai. Keramikas (per klaidą mano straipsnyje parašyta skulptorius) Jonas Mikėnas yra parašęs knygą apie kristalinę glazūrą ,,Dailiosios keramikos technologija”.

Ačiū dailininkui K. Mikėnui už patikslinimus, o rugsėjo mėnesį lauksime jo bei A. Patamsio parodos Kauno miesto Rotušėje esančiame Keramikos muziejuje, su kuria, tikiuosi supažindinti ir mūsų skaitytojus. Apie būsimą parodą K. Mikėnas atsiųstame laiške rašo: ,,Parodos atidarymas įvyks 2010 m. rugsėjo 12 d. Emilija Jaudegytė mus maloniai pakvietė tą parodą suruošti. Parodos atidaryme  aš  asmeniškai dalyvausiu ir, vykdamas į Lietuvą, nusivešiu dar keletą savo darbų. Taigi, paroda turėtų būti turtingesnė nei Vilniuje. ”

Laima Apanavičienė
,,Draugo” redaktorė


APIE LANKYMĄSI BAŽNYČIOJE

Noriu atsiliepti į apsišvietusio gyd. Lino Sidrio pastabas, kuriose klausiama, kokiais sumetimais žmonės eina į bažnyčią, piktinamasi, rūpinamasi, kaip reikia elgtis viešai.

Dauguma mūsų meldžiasi, kreipiasi į Aukščiausiąjį nuoširdžiai, kas kaip išmano. Deja, ne visi gali pasiekti bažnyčią kas sekmadienį dalyvauti šv. Mišiose dėl sveikatos, amžiaus.

Irena Rasienė,
Boston, MA



05-25-10

NEBŪTINA BŪTI STUDENDUI AR TOLI KELIAUTI

Perskaičiusi Laimos Apanavičienės straipsnį ,,Jaunąją misionierę sužavėjo boliviečių gerumas” (,,Draugas”, 2010 m. gegužės 8 d.) pagalvojau, kad norint būti ,,misionieriais”, norint padėti kitiems, nebūtinai reikia laukti studentavimo laikų ir keliauti toli nuo savo namų. Keli pavyzdžiai.

Ne taip seniai ,,Drauge” viena mama aprašė, kaip jos dukra, norėdama padėti vaikams, sergantiems vėžiu ir kitomis ligomis, nusikirpo plaukus. Tokiems vaikams iš nukirptų plaukų gaminami perukai. Pažįstu ir kitų JAV lietuvaičių, kurios auginosi plaukus, kad vėliau galėtų juos nukirpti. Daugiau apie tai – ,,Locks of Love”; www.locksoflove.org.

Vietoj gimtadienio vakarėlio ar siekiant išugdyti atsakomybės ir komandinį jausmą rengiamas maisto pakavimas vargstantiems vaikams – ,,Feed My Hungry Children”; www. fmsc.org/Page.aspx?pid=398.

,,Namų statymas” – prie šio projekto prisidėjo Detroit miesto moksleiviai ateitininkai (,,Habitat for Humanity”; www.habitat.org).

Nemažai asmenų bei organizacijų prisiminė vėžiu sergančius gyvus ir mirusius artimuosius savo dalvyvavimu vėžio prevencijos ir švietimo organizacijos ,,American Cancer Society” programoje ,,Relay for Life” (www.relayforlife.org). Joje dalyvavo ir anksčiau paminėta Detroit ateitininkų grupė (tai buvo aprašyta žurnale ,,Mūsų ateitis”; http://ateitis. org/?p=163).

Ramunė Kubiliūtė
Evanston, IL


KVIEČIU Į PADĖKOS ŠVENTĖ

Gimtadienis man jau seniai yra tapęs padėkos diena. Pirma, dėkoju Dievui už gyvybę, o paskui dėkoju už Mamą, kuri apsiėmė dėl manęs vargti ir kentėti. Ir to neslepiu. Savo gimtadienio metu prisipažįstu kitiems: „Dėkoju ir Mamai.” Kitiems kartais tai atrodo keista, todėl klausia: „Kodėl mamai? Čia juk Tavo gimtadienis.” Paaiškinu, nes manau, jog toks jo argumentas parodo, kad tas asmuo nėra įsigilinęs į gyvybės paslaptį nei į padėkos prasmę.

Padėkoti man yra svarbiausia ir šiuo metu, sulaukus 80 gyvenimo ir 50 kunigystės tarnyboje metų. Todėl šias sukaktis sujungęs, jas pavadinau Padėkos švente. Šventės centre noriu viešai išreikšti savo dėkingumą Dievui ir ta proga kviečiu visus į Padėkos šventę, ir ypač į Padėkos Mišias, kad tame dėkingume dalyvautume visi.

Nustebau perskaitęs, kad Romualdui Kriaučiūnui toks sukaktuvininko kunigo elgesys pasirodė „keistas” – kad aš, o ne sukakties rengėjai, kviečiu („Draugas”, 2010 m. gegužės 18 d.). Jis apsirinka: rengėjai kviečia į sukakties renginį (tai jie jau darė, daro ir darys viešai ir asmeniškai). Tačiau specialiai į Padėkos šventę ir į šventąsias padėkos Mišias kviečiu aš (mano kvietime tai buvo aiškiai įvardyta, žr. „Draugas”, 2010 m. gegužės 11 d.).

Noriu, kad visi susirinktume padėkoti geradariui Dievui už Jo palaimą, už visas gėrybes, kurias Jis suteikia ir gyvenimu, ir kunigo patarnavimu.

Esu įsitikinęs, kad mums, krikščionims, yra verta visose – asmeninėse, šeimyninėse, organizacijų, tautos ir pasaulinėse – sukaktyse išreikšti deramą, nuoširdų dėkingumą mūsų visų geradariui Dievui.

Kun. Kęstutis A. Trimakas
Westchester, IL


05-18-10
APIE JAV LB WAUKEGAN-LAKE COUNTY APYLINKĖS VALDYBOS RINKIMUS

Neįtikėtina, kad visuomenės švelnios šypsenos veikėjas gali būti neskaidrus. Juk daugelis psichologų pagal povyzą matuoja sielos gelmes.

Perskaičius spaudoje apie WaukeganLake County Lietuvių Bendruomenės veiklą tenka labai nuliūsti. Baisu ir neįtikėtina viską dangstyti demokratišku šydu ir tvirtinti, kad viskas yra tvarkoje, kad, praėjus 2 metams, niekas netikrino jų veiklos, bet ar viskas yra tvarkoje?

Suprantu, „anapus ten” neskaidrūs seimūnai ir kiti „galiūnai” draskosi dėl „lovio” ir galybės, o čia dėl ko? Ar kad jų atvaizdas būtų laikraštyje? Gėda! Pabuskite! Jei nesugebate, užleiskite darbą kitiems!

Algimantas Juškys
Chicago, IL


APIE B. NAINIO STRAPSNĮ ,,AMERIKOS LIETUVYJE”

Esu abiejų laikraščių – „Draugo” ir „Amerikos lietuvio” – skaitytoja. Ir viename, ir kitame laikraštyje randu straipsnių, kurie man patinka, tačiau perskaičiusi Broniaus Nainio apžvalginį straipsnį „Dešimtmetį peržengiant” (,,Amerikos lietuvis”, 2010 m. gegužės 8 d., nr. 19), pasipiktinau. Pamenu ankstesnius Nainio straipsnius „Drauge”. Buvo jų visokių: ir įdomių, ir šiaip sau. Bet kodėl jis nustojo į „Draugą” rašyti? Gal supyko ant kažko ir už kažką?

Dangė Dudzė
Palos Hills, IL


05-15-10
KIEK RIMTESNIS JAV MARINŲ ĮSPŪDIS

Beskaitydamas Juozo Gailos straipsnį „Du gaideliai” jo seniai „Drauge” įsitvirtinusioje „Apmąstymų” virtinėje („Draugas” 2010 m. balandžio 24 d.), buvau nustebintas jo „vyriško” teiginio, kad „Amerikos marinuose tarnaudamas nebūčiau tapęs seržantu nemokėdamas keiktis”. Gražu, kad jis buvo pakeltas į seržantus, bet nejaugi tai buvo padaryta taip lengvabūdiškai – už mokėjimą keiktis!?

Korėjos karo metu ir man teko tarnauti Amerikos marinuose, kurie man padarė kiek rimtesnį įspūdį. Aš taip pat gavau seržanto laipsnį, tačiau mano pakėlimo rašte yra išvardinti kiek kitokie nuopelnai, už kuriuos tas laipsnis buvo skiriamas. Norėčiau tikėti, kad J. Gaila tik juokauja, bet jei ne – tai tikrai gaila.

Vytautas Matulionis
Cleveland Heights, OH


IŠ BOSTONO PADANGĖS

Bostono lietuvių kasdienybę paįvairino š. m. balandžio 11 dienos renginys, susidėjęs iš dviejų dalių.

Pirmoje dalyje prisiminta ir pagerbta aktorėrežisierė Aleksandra Gustaitienė. Išgirdome puikų Ritos Ausiejūtės ir Birutės Vaičjurgytės-Šležienės dialogą. Be to, ekrane matėme ir klausėmės gyvų liudininkų prisiminimų, kurie buvo įsijungę į A. Gustaitienės ruošiamus spektaklius ir artimiau ją pažino. Žiūrovai sugrįžo į nors ir netolimą, bet, laikui bėgant, pamirštamą praeitį.

Š. m. balandžio 24 d. „Draugo” šeštadienio priede pasirodė dr. Stasio Goštauto platesnės apimties straipsnis „Teatras”, į kurį jis įterpė ir Bostone vykusį renginį. Tik autorius kiek pašykštėjo žodžių, aprašydamas antrąją renginio dalį – apie atgimusį Bostono dramos teatrą, apie naujus atlikėjus, kurie su dideliu entuziazmu atliko savo vaidmenis.

Skaičiau Kazio Sajos „Maniako” pjesę. Ji pasirodė man nuobodoka. Režisierius Norbertas Lingertaitis iš tos pjesės pajėgė įskelti ugnį. Visi aktoriai vaidino puikiai!

Esame dėkingi režisieriui, jo surastiems naujiems talentams ir visiems, kurie prisidėjo pritaikant dekoracijas, šviesas ir garsą. Linkime naujajam Bostono dramos teatrui neprarasti entuziazmo, ryžto, ištvermės ir artimoje ateityje pradžiuginti ir kitas lietuvių kolonijas.

Valerija Girniuvienė
Boston, MA


05-14-10
DAR APIE CHRISTENDOM COLLEGE

Š. m. balandžio 28 d. „Drauge” Romualdas Kriaučiūnas savo straipsnyje „Christendom kolegijos šūkis – ‘Visa atnaujinti Kristuje’” rašo, kad bent iki šiol jis nieko apie šią kolegiją nesąs girdėjęs.

Aš esu ne tik apie ją girdėjęs, bet ir gavęs iš jos daugiau nei 800 puslapių ilgumo įdomią knygą „The Rise and Fall of the Communist Revolution”, parašytą Warren H. Carroll. Jau knygos pradžioje autorius pamini Amerikos lietuvį, laisvės kovotoją Andrių Eivą už jo 1991 metų herojišką veiklą; vėliau Lietuva minima ir kituose knygos puslapiuose. Be to, štai kokios nuotraukos yra toje knygoje: Kryžių kalno, vysk. T. Matulionio, Vyto Milvydo ir sovietinio tanko 1991 m. sausio mėnesį Vilniuje.

Tadas Navickas
Coeur D’Alene, ID


O ŠVENTA LIETUVIŠKOJI ...

Skaitau „Draugą”, skaitau ir kitą spaudą lietuvių kalba ir stebiuosi visais naujadarais, kuriuos ne visada suprantu. Tiesa, anglų kalba padeda suprasti kai kurių žodžių reikšmę, bet ne visada.

Štai naujai sukurti žodžiai: ,,štrichas”, ,,pikas”, ,,thankas”, ,,gidė”, ,,edukacinė”, ,,reidas”, ,,vakcina”, ,,turnė”. Tai tik iš vieno „Draugo” numerio. Taip švariname lietuvių kalbą, nes prieš keletą metų atvykę iš Lietuvos lietuviai mums, DP, aiškino, kad mes nebemokame kalbėti lietuviškai. Kokią kalbą išmoks mūsų anūkai?

Juokėmės čia atvykę, kaip vietiniai lietuviai kalbėjo, o dabar kas juoksis? Sakydavo: ,,Boisiuk, boisiuk, nebėk per strytą, bo karas užkilins...”

B. Kronienė
Willowbrook, IL


05-13-10
KOKS VERTINGAS PRAĖJUSIOS SAVAITĖS ,, ‘DRAUGO’ LIETUVIUKŲ” SKYRIUS

Pagarba lituanistinėms mokykloms, kad pajėgė mūsų tokiam jaunam 7-to, 8-to ir 9-to skyriaus jaunimui įdiegti Martyno Mažvydo istorinę vertę lietuvių tautai ir tokią akivaizdžią meilę Lietuvai ir lietuvybei. Pagarba JAV LB Švietimo tarybai, paskelbusiai tokį konkursą Martyno Mažvydo 500-ųjų gimimo metinių jubiliejui paminėti ir kaip džiugu, kad net 17 lituanistinių mokyklų jame dalyvavo.

Iš 6 dienraštyje paskelbtų jaunimo straipsnių negali nė pamanyti, kad juos rašė tokie jauni, tik 7-to, 8-to ar 9-to skyriaus mokiniai. Iš „Drauge” esančių piešinių labiausiai susižavėjau, kaip Elzbieta Jasilionytė įkūnijo Maironio „našlaites lietuves”. Ji, Dievaži, turi iliustratorės talentą! Pagarba ir vertinimo komisijoms, kurios turėjo įdėmiai susipažinti su 465 rašiniais ir 417 piešinių.

Faustas Strolia
Chicago, IL



05-12-10
DERLINGI SKAUTIŠKI METAI

Siunčiu linkėjimus iš Kanberos, Australijos, kur balandžio 27 dieną atėjo kovo 26 dienos ,,Draugo” laikraštis. (Jei tai ne rekordinis kelionės laikotarpis, tai bent vienas iš varžovų.)

Noriu padėkoti Nijolei Nausėdienei už labai gražų, teigiamą atsiliepimą apie Čikagos Kaziuko mugę (,,Draugas”, 2010 m. kovo 26 d.). Nausėdienė paminėjo Lietuvoje vykusias Kaziuko muges, bet didesnę straipsnio dalį paskyrė rašydama apie Čikagos skautišką šurmulį.

Kaziuko mugės pasisekimas yra platesnės visuomenės sėkmė, nes ne tik skautai ir vadovai prisidėjo prie jos ruošos, reikia prisiminti ir tėvelius, kurie veža savo vaikus į sueigas, iškylas ir stovyklas; lituanistinės mokyklos mokytojas ir mokytojus, kurie padeda vaikams suprasti tėvynės meilę; dvasios vadovus, kurie atidaro duris į Dievo sukurtą grožį; ir net prekybininkus, kurie menu ar kulinariniais gaminiais pagauna mūsų žvilgsnį; taip pat skautų bendradarbius. Gerb. Nausėdiene, kai aš buvau paauglys, jūs buvote mano mokytoja! Atrodo, kad tai buvo derlingi metai. Ačiū už neužblėstančią viltį. Gero vėjo!

Dėkoju ir ,,Draugui”, kad paskiriate trečiadienio antrą lapą skautiškoms žinioms ir pranešimams. Kas savaitę laukiu atversti ,,Draugą” ir paskaityti ,,Skautybės kelią”. Manau, kad yra daugybė tokių skautųskaitytojų.

Tomas Dundzila,
Vyriausios skautininkės pavaduotojas ir Brolijos vadas


VADOVAS NIEKADA NEPRARANDA VILTIES

Su nuostaba perskaičiau Liudo Kiršteino laišką „Drauge” (š. m. balandžio 23 d.), kuriame skundžiamasi, kad praradus turėtus grupėje jaunuolius ir jam nesant kataliku, jis nustojo eiti skiltininko pareigas ir tuo jo skautavimas užsibaigė. Geras skautas vadovas yra visada laukiamas. Norint būti skautu tereikia tikėti į Dievą ir atlikti nustatytas pareigas, kurias uždeda tikinčiujų bendruomenė. Priklauso ir nuo vyresnio vadovo skautijos ideologijos ir jos nuostatų žinojimo.

Mane sudomino laiško autoriaus pasakymas, kad jo grupės draugai, palikę grupę ir įstoję pas ateitininkus, dėl jų meilės maldai ir bažnyčios lankymo buvo pravardžiuojami. Tai Lietuvos Vyriausybės potvarkio, kai ateitininkams buvo uždrausta viešai organizuotis gimnazijose, pasekmė. Šį negražų žodį komunistai prisegdavo visiems tikintiesiems.

Kai kurie asmenys, gyvenę Lietuvoje, o vėliau išvykę iš jos, šitą žodį vartodavo tikinčiuosius ir ateitininkišką jaunimą paniekinti. Tai – save žeminantis poelgis. Gal taip pravardžiuojami buvo ir skautai, kurie nuoširdžiai atlikdavo pareigas Dievui?

Laiško autoriui sulaukus vyresnio skautininko Vytauto Kamanto amžiaus jau vėlu įsijungti į skautišką veiklą, bet jis gali tapti Lietuviškosios skautybės fondo aukotoju.

 Antanas Paužuolis,
Chicago, IL


NUSIKALSTAMUMAS LIETUVOJE

Rimvydas Sidrys, MD 2010 m. vasario 3 d. ,,Drauge’’ rašė: ,,Koks ‘Draugo’ žurnalistas, nesulaukęs blogų, Lietuvą žeminančių žinių, imasi klastotės? Laukiu paaiškinimo ir atsiprašymo.”

Iš tikrųjų nusikalstamumo padėtis Lietuvoje yra bloga. Nors oficialiai registruoti statistikos duomenys rodo, kad tarp 2003–2007 metų nusikalstamumai krito nuo 1,6 iki 1,3 proc., gyventojų apklausa rodo, kad 2007 metais net 60 proc. gyventojų nukentėjo dėl nusikalstamų veiksmų, tai yra 46 kartus daugiau negu oficiali statistika rodo.

Problema yra ta, kad dauguma nusikalstamumo veikų nėra oficialiai užregistruota, nes gyventojai netiki, kad policija gali ką nors padaryti.

2008 metų apklausoje iš 1,001 apklaustų net 600 pranešė 2007 metais nukentėję net 3,344 kartus. Atsižvelgiant į tai, kad tuo metu Lietuvoje buvo 2,626,939 gyventojai (tarp 15–75 metų), tai reiškia, kad realusis nusikalstamumas buvo – 3,344 x (2,626,939/1001) = 8,775,708 arba 223 kartus didesnis negu oficialus.

Iš 2007 metais 11 proc. policijai praneštų nusikaltimų vos 0,4 proc. buvo oficialiai registruoti. Iš tų 0,4 proc. registruotų vos puse buvo ištirta, ir iš ištirtų vos pusė nusikaltimą padarančių atsidūrė kalėjime. Tai reiškia, kad Lietuvos teisingumas kalėjimo bausme nubaudė tik 0,1 proc. nusikalstamas veikas padariusius asmenis 2008 metais.

Ir tą 0,1 proc. daugiausia sudaro nevykėliai, beturčiai, girtuokliai, bedarbiai, asmenys, neturintys pinigų advokatams.

Informacijos šaltinis – ,,Juris-prudencija”; ,,Mokslo darbai” 2008 11(113); 114–123. Nusikalstamumas Lietuvoje: ko neparodo oficialioji statistika? Alfredas Kiškis. Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Kriminologijos katedra.

Algimantas Snarskis
Norton Summit, Australija


05-08-10
APIE DAR VIENĄ S. ROMERIEMĖS TAPYTĄ PORTRETĄ

Su dideliu įdomumu perskaičiau Anelės Butkuvienės straipsnį apie Sofiją Römerienę „Negrįžusi į savo svajonių žemę” („Draugas”, 2010 m. kovo 27 d. ir balandžio 3 d.), ypač kad tai maloniai siejasi su mano geros draugės Irenos AugevičiūtėsKaestli prisiminimais ir jos tapytu portretu, apie ką ji su manim yra daug kartų kalbėjusi. Tie prisiminimai siekia tolimus prieškarinius laikus, kai Irena viešėjo pas savo draugę Tytuvėnuose, ir mergaitės buvo pakviestos pas ponią Römerienę, į jos dvarą, arbatėlei. Jaunoms mergaitėms tai paliko didelį įspūdį.

Tą pažintį Irenai vėl teko atnaujinti jau daug vėliau Montreal mieste, Kanadoje, kai ji jau buvo Šveicarijos generalinio konsulo F. Kaestli žmona. Sužinojusi apie Römerienės sunkią padėtį ir prisiminusi ją dar iš Lietuvos, skubėjo jai padėti, užsakydama pas ją savo portretą, kuris puikiai pavyko. Nenuostabu, kad po to sekė ir kiti užsakymai, daugiausia iš diplomatų, tarp kurių Irena buvo labai populiari ir mėgstama.
Vyrui išėjus į pensiją, Irena grįžo gyventi į Šveicariją. Kartu atkeliavo ir Römerienės tapytas portretas. Irena, gyvendama Berne, aktyviai įsijungė į Šveicarijos LB veiklą ir Lietuvos vyriausybės 2005 m. buvo apdovanota medaliu „Už nuopelnus Lietuvai”, kurį ji labai vertino. Tad nenuostabu, kad jos paskutinis noras buvo Römerienės portretą atiduoti Lietuvos ambasadai Berne, kuri yra Lietuvos teritorinė dalis.

Nepaisant, kad jau praėjo daugiau nei dveji metai nuo Irenos mirties ir sūnaus Vyčio pakartotino kreipimosi į ambasadą, sprendimo, ar bus priimtas šis portretas, dar nesulaukta. O visgi būtų malonu žinoti, kad šis portretas po ilgų kelionių irgi surado savo poilsio vietą, taip, kaip ir Irena AugevičiūtėKaestli, – Berno Schlosshalden kapuose.

Tokia būtų dar vieno Römerienės portreto garbinga pabaiga.

Rita Bagdonienė
Southbury,  CT



05-07-10
Laikas pripažinti ir prisipažinti

Lino Sidrio, MD mintys apie šventovių lankymą ir pamaldumą yra labai teisingos („Draugas” 2010 m. balandžio 8 d.). Jis pats yra pavyzdys visiems tikintiesiems, kaip katalikai turi atlikti savo pareigą Dievui ir Bažnyčiai. Pasiekti tokį pamaldumą ne visi pajėgs. Jeigu mūsų parapijiečiai turėtų bent dalelę L. Sidrio pamaldumo, žemėje būtų rojus.

L. Sidrys teisingai pastebėjo, kad parapijas išlaikys tik tikintieji, lanką ir aukoją saviesiems Dievo namams – parapijai. Neužtenka pasirodyti tik per didžiąsias šventes, bažnyčias, negalint jų lankyti kitomis dienomis, reikia lankyti bent kas sekmadienį.

Sraipsnio autorius lyg ir meta kaltinimą ankstyvesniems lietuviams už arkivyskupo Brunono ir jo palydovų nužudymą, neatsižvelgdamas į to meto sąlygas ir priežastis, privedusias prie šio nelemto įvykio.

 Svarbiausia to įvykio priežastimi reikėtų laikyti pačių krikščionybę nešusių asmenų norą visus pagonis prievarta padaryti krikščionimis ir užgrobti jų žemes. Katalikybės skleidėjai ėjo paskui okupantus. Jau to meto lietuviai buvo krikštytojų daromi vergais, žudant vaikus ir moteris, deginant jų gyvenvietes. Reikėtų kaltinti ir patį arkivyskupą Brunoną, nemokėjusį prieiti prie žmonių, nukentėjusių nuo krikščionybės skelbėjų. Iš šiais laikais katalikai yra nukentėję nuo neteisingai pasielgusių kunigų, vyskupų. Katalikų Bažnyčiai padaryta didžiulė žala.

Kyla klausimas, kodėl L. Sidrys kunigo Jono Gutausko parašytą knygutę „Krikščionybė Lietuvoje” lituanistinės mokyklos mokiniams laiko netinkama viešam naudojimui? L. Sidrys mano, jog todėl, kad kun. J. Gutauskas rašo, kad lietuviai „pagonys” mylėjo vieni kitus, meilė viešpatavo tarp brolių ir seserų. Kad jie apskritai kiekvieną žmogų gerbdavo, gyveno taikoje, o tai, jo nuomone, sukelia priešingumą katalikų tikėjimui, kuris atkeliavo kardo pagalba.

Reikia manyti, kad šių dienų misionieriai „pagonių” kraštuose nesiima kalavijų ir neverčia vietinių tapti krikščionimis. Viskas įvykdoma meile, nuolankumu, taip, kaip mokė pirmieji Kristaus apaštalai. Kristus yra sakęs: „Kas su kardu kovoja, tas nuo kardo ir žūva.”

Gal Šventoji Dvasia norėjo parodyti to meto krikščionybės skelbėjams, kad jie elgiasi ne pagal Kristaus mokslą? Meilė gimdo meilę. Į naujai skelbiamą religiją einama su įsitikinimu, kad ji yra geresnė už turimąją. Tai ilgai trunkantis auklėjimas.

Antanas Paužuolis,
Chicago, IL



KAIP MES KALBAME
(ARBA DAR KARTĄ – KUR DINGO AURELIJA?)


Reikia atidžiai kovoti ne tik prieš visokius kalbos barbarizmus, bet ir budėti, kad modernizmai ir kitokie ,,izmai” neišstumtų į naišlaitynus tikros senovės lietuvių kalbos. Pvz., vienas kovo 6 d. Chicagos ,,Draugo” kultūros priedo straipsnis paminėjo ,,elitus ir liaudį”. Bet mūsų archeologiniai tyrinėjimai išaiškino, kad mūsų protėvių laikais nebuvo jokios ,,liaudies”. Tada taip, kaip ir dabar Lietuvoje, žmonės buvo skirstomi į du luomus, kurie vadinosi ,,elitas” ir visi kiti – ,,runkeliai”. Prieš gal kokius šimtą metų vieno lietuvio agronomo Kaune išleistoje knygelėje rašoma, kad:

Runkelių žolienojai galima kiaulėms šerti tik runkeliam jau suaugus, kitaip nes (ar tikrai nes, gal „mes”?) sutrukdytume runkelių augimą. Šitų augalų lapai taip pat yra labai vandeningi ir mažai maistingi, ir jie šerti reikia kartu su bulbėmis ir sėlenomis. Jei vienai kiaulei per dieną sušeriame daugiau, kaip 5–6 sv. runkelių lapų, tai naudinga duoti joms kartu sutrupintos kreidos, nes nuo runkelių lapų kiaulės labai lengvai apserga greitąja (vidurių paleidimu).”
Reiškia, kad jau tada buvo ne tik kalbama ir rašoma apie runkelius, bet ir žinoma, kad su runkeliais bendraujant reikia atsargiai laikytis kai kurių taisyklių.

Bet turime dar vieną klausimą. Mums buvo išaiškinta, kas dabartinėje Lietuvoje yra elitas ir kas yra runkeliai. Bet kas ten tos kiaulės? (Mes manome, kad tos kiaulės – tai turbūt ypatinga elitų grupė, kuriai priklauso visi Seimo nariai. Todėl, turint reikalų su seimūnais, yra būtina tai daryti tiktai su pilnomis kišenėmis trupintos kreidos. Seimo ,,greitoji” ne juokai!)

 KDVK Įgaliotinis
San Francisco, CA





05-01-10
DĖL R. NARUŠIENĖS STRAIPSNIO

Š. m. kovo 30 d. ,,Draugo” dienraštyje išspausdintame Reginos Narušienės straipsnyje ,,Nauja JAV LB Waukegan-Lake county apylinkės valdyba” rašoma apie metinį susirinkimą, kurio metu buvo išrinkta nauja apylinkės valdyba. Pateikdama duomenis apie rinkimus straipsnio autorė rašo: ,,Susirinkimas taip pat išrinko trijų asmenų vienkartinę Mandatų komisiją, kurią sudarė Sigita Damašienė, Sigita ŠimkuvienėRosen ir Violeta Špokaitė.” Šis teiginys neatitinka tikrovės. Iš tikrųjų buvo rinkta ne mandatų komisija, bet balsų skaičiavimo komisija. Susirinkimas į tą balsų skaičiavimo komisiją išrinko: Sigutę Damašienę, Sigutę Šimkuvienę-Rosen ir Mindaugą Linkų. Vietoj pastarojo rinkimams pirmininkavusi R. Narušienė dėl neaiškių priežasčių pakvietė balsus skaičiuoti Violetą Špokaitę.

Straipsnyje taip pat rašoma, kad ,,Rinkimai praėjo demokratiškai, balsavo 101 apylinkės narys.” Pati skaičiavau balsavimo lapelius – jų buvo 96.

O ar rinkimai buvo demokratiški? Vargu, nes pažeidimų rinkimų metu buvo apstu. Vien tai (neminint smulkesnių pažeidimų), kad kandidatai nebuvo pristatyti rinkėjams, o pastariesiems buvo išdalinti lapeliai su iš anksto išspausdintomis kandidatų pavardėmis, kurias tik reikėjo įrašyti į balsavimo lapelį; kad nebuvo surašytas ir pasirašytas balsų skaičiavimo komisijos aktas, kuriame  turėjo atsispindėti visų kandidatų surinkti balsai, bendras bei galiojančių ir sugadintų lapelių skaičius, verčia abejoti, ar rinkimai iš tiesų buvo tokie, kokius mini ilgametė JAB LB tarybos narė R. Narušienė.

Per mano devynerius aktyvios lietuviškos veiklos metus neteko matyti, kad į ataskaitinįrinkiminį susirinkimą taip gausiai susirinktų lietuviai. Turiu pagirti šios apylinkės valdybą ir, aišku, jos buvusią pirmininkę Angelę Kavakienę, kurių veikla išjudino žmones.

Sigita Šimkuvienė-Rosen
JAV LB krašto valdybos vicepirmininkė organizaciniams reikalams
 

04-28-10
TAIP NEMANDAGU

Neseniai į LR kultūros ministrus pasiūlytas kandidatas Lietuvos prezidentę pavadino ,,boba”. Lietuvos užsienio reikalų ministras ,,Epa-Elta” nuotraukoje (,,Draugo” pirmame puslapyje, 2010 m. balandžio 24 d.) parodytas pirštu duriantis į Hillary Clinton.

Ritonė Rudaitienė
Lemont, IL


,,TELEVIZIJA” NE ,,TELEVIZORIUS”
(O GAL ,,RADIJAS”, BET NE ,,RADIJAS”?)

 Įdomus Aurelijos Tamošiūnaitės pasisakymas apie ,,televiziją” ir ,,televizorių” ir apie ,,radiją” ir „radijo imtuvą” (,,Draugas”, 2010 m. balandžio 16 d.)

Tik kodėl visiškai nutylėtas giminės pakeitimas? Kodėl mūsų graži moteriška televizija turėjo tapti šiurkščiu vyrišku televizoriumi ir  kodėl, Aurelijos ,,skubiai brūkštelėtuose” žodžiuose, per internetą paskleistuose po visą pasaulį, vyriškas Donatas tapo moteriška Donata? Būtų galėjusi nors iš anksto atsiklausti, ar mūsų Įgaliotiniui patiks ta dabar jam priskirta ,,lyties pakeitimo operacija” (,,unauthorized sex change operation”).

Bet galbūt svarbiausia tuose brūkštelėtuose žodžiuose yra autorės supratimas ir pripažinimas, ,,jog daugumai televizorius turbūt ir liks svetimas, nevartojamas žodis”. Reikėtų dar atsiminti ir pripažinti, kad tik Dievas danguje niekuomet neklysta. Kalbininkai, kurie parenka ir surikiuoja žodžius į žodynus, ne kitaip, kaip advokatai, daktarai, redaktoriai, santechnikai, šiaučiai ir kriaučiai ir visi kiti pasauliečiai, kartas nuo karto klysta. Žodynas nėra Biblija, o kalbininkų kalba nėra tikyba.

KDVK Įgaliotinis
San Francisco, CA


EUROPOJE ŽAVISI OBAMA

Amsterdam miesto gyventojas, 46 metų profesorius atsiuntė el. paštu 3 puslapių laišką su įspūdžiais iš savo tėvynės Olandijos. Jis džiaugėsi šiemetine žiema: šalta bei gausybe sniego, kuris dengė žemę ištisus 2 mėnesius, ko neteko patirti dešimtmečiais. (Dėl to džiūgavo ir giminaitis vilnietis, galėjęs savo nuosavame slidinėjimo kalnelyje Antakalnyje slidinėti.)

Anot profesoriaus, olandai yra pasidaliję tarp čiuožėjų ir nečiuožėjų. Pirmiesiems patinka žiemos su labai mažai sniego arba visiškai be jo, tik su stipriai įšalusia žeme, kad galėtų svajoti apie „Eleven Cities in Friesland” lenktynes.

Jis pasiguodė ir savo šalies netobulumais. Susirgus jo jaunai žmonai su aukšta temperatūra, esą toji murmėjo prieš olandų medicinos sistemą, kuri nepatenkinta susiraukia, kai bandoma gydytoją aplankyti savaitgaliais.

Su pasididžiavimu laiško autorius atskleidė, koks geras gyvenimas yra jo krašte maisto atžvilgiu. Šiais laikais duona pabaigiama kepti pačiose parduotuvėse. Jis mėgstąs duonos plutelę su puikiu vietinės ožkos sūriu (su žmona viešėdamas Baraboo mieste lietuvių šeimoje gardžiavosi „Rokiškio” sūriu ir jį gyrė).

Savo ilgą laišką akademikas baigia „politika”. Kaipgi kitaip? Tai beveik visų rimtai mąstančių vyrų arkliukas. Ir jis pabaigai filosofuoja: „Kalbant apie garsius juodaodžius amerikiečius, aš vis dar tebesu labai laimingas dėl Obama! Nuostabu, kaip jis sugebėjo, kad būtų priimtas sveikatos apsaugos įstatymas?! Niekad savo gyvenime nesu taip iš džiaugsmo jaudinęsis apie jokį kitą prezidentą kaip dabar... Gerai, vadinasi, Obama negali sutvarkyti pasaulio, tačiau kiekvienu atveju ji yra geresnė vieta, vien tik jam prisiėmus eiti savo pareigas! Magnificent!!!”

Stasė E. Semėnienė
Baraboo, WI.

04-22-10
KAIP BAIGĖSI MANO SKAUTAVIMAS

Krito į akį š. m. kovo 27 d. „Drauge” išspausdintas Romualdo Kriaučiūno straipsnis apie Vytautą Kamantą. Tuomet aš irgi buvau Eichstatt/Rebdorf lietuvių gimnazijoje. Turiu nuotrauką, kaip mudu su Kamantu nešam kavos bidoną iš virtuvės į bendrabutį – mat mudviejų panašus ūgis atitiko nešimo reikalavimus. (Labai panašus ir mudviejų amžius – Kamantas trimis dienomis už mane vyresnis.)

Priklausiau skautams, buvau skiltininkas. Mano skiltyje buvo mokytojų vaikai (Barzdukas, Staniškis ir daugiau). Kai įsisteigė ateitininkai, visi perėjo pas juos (tuomet jie buvo vadinami „šventakupriais”). Aš savo skiltyje palikau su vienu skautu – tuo ir baigėsi mano skautavimas. Man buvo aiškinama, kad nebūdamas kataliku, negaliu skautams vadovauti.

Liudas Kiršteinas
Rochester, NY


,,LIETUVA – LIETUVIAMS” TURĖTŲ BŪTI SUPRASTA LIETUVOJE

Romualdas Kriaučiūnas (,,Draugas”, 2010 m. kovo 31 d.) ir Algimantas Gureckas (balandžio 13 d.) gerai apibūdino, ką reiškia ,,Lietuva – lietuviams” ir kodėl tai yra svarbu.

Ypač teisininko Gurecko straipsnis yra vienas iš vertingiausių ir geriausiai parašytų, kuriuos teko skaityti šiais metais, ir būtų net naudingesnis ne mums išeiviams, bet Lietuvos lietuviams. Bus labai gaila, jeigu šis straipsnis nebus perspausdintas Bernardinai.lt ar kokiame kitame Lietuvos leidinyje. Jis galėtų tapti tos svarbios temos straipsniu Lietuvos mokyklų vadovėliuose.

Būtų ne pro šalį specialiai įrėmintą ir gal net trispalvės kaspinu apjuostą jį įteikti Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktoriui Henrikui Mickevičiui. Neužmirščiau ir prezidentės Dalios Grybauskaitės, Konstitucinio Teismo teisėjų ir visų seimūnų apdovanoti šio straipsnio asmeniniais egzemplioriais.
 
Donatas Januta
San Francisco, CA

PILIETYBĖS KLAUSIMAS: NEAISKU, KOKIOS VALIOS REIKIA

„Drauge” 2010 m. balandžio 7 d. (nr. 65) Dalia Cidzikaitė rašo: „Nemažai laiko ir pastangų praeityje įdėjusi į iki šiol vis dar neišspręstą dvigubos pilietybės klausimą Lietuvoje, R. Narušienė ir dabar yra įsitikinusi, jog išspręsti šią problemą galima ir be referendumo, reikia tik valios.”

Taip. Paprastam, eiliniam minios žmogeliui nebeaišku – teisingos valios reikia ar suktos, norint nesiskaityti su juos išrinkusiais rinkėjais.

Petras Pagojus
Detroit, MI


500,000 JAU IŠDŪMĖ! KIEK DAR IŠLĖKS

Lietuva liūdna: ji tuštėja!
Per 20 Lietuvos laisvės metų pusė milijono lietuvaičių išlėkė iš Lietuvos.
Iš likusių namie 51 proc. norėtų išdumti.
Tai yra pati didžiausia nelaimė visoje Lietuvos istorijoje.
Nei karai, nei marai, nei badai, nei 50 metų bolševikų okupacijos taip nesuniokojo Lietuvos, kaip tas baisus bėgimas svetur.
Ispanijoje lietuvaičiai flamenco trepsi: jiems Lietuvoje – nuobodu!
Niekas niekados nebūtų to baisaus bėgimo išpranašavęs! O Motina Lietuva verkia ir rauda, laukdama sugrįžtančių savo vaikų...

Antanas Klimas
Rochester, NY


04-21-10
Lietuviai ir lašiniai – neatskiriami dvyniai

Gydytojos Onos Radzevičienės straipsnelis „Apie lašinius” („Draugas”, 2010 m. balandžio 16 d., p. 2) suglaustai, įdomiai ir įtikinamai primena apie užmirštas (ar norimas užmiršti) lašinių gerąsias ypatybes, išryškindamas jų gydomąsias galias ir maistingumą. Tai ypač svarbu šiais laikais, kai žmonės yra gąsdinami jų kenksmingumu sveikatai ir jų vengia kaip velnias kryžiaus. Ta nepagrįsta baimė glūdi ne pačiuose lašiniuose, bet besaikiame (kaip ir kiekvieno maisto) jų vartojime. Autorė tą ir pabrėžia.

Neįmanoma įsivaizduoti Lietuvos be lašinių – tų delno storumo, gerai įsūdytų, kadugių dūmuose iki auksiniai rudos spalvos išrūkytų palčių. Lietuvoje lašiniai buvo nepakeičiamas darbymetės valgis. Jie negesdavo net ir vasarą pakabinti palėpėje be jokių šaldytuvų, nors nuo karščio kartais imdavo tirpti ir lašėti. Gal iš čia ir atsirado pats žodis „lašiniai”?

Karo nepriteklių laikais lašiniai buvo pinigai, už kuriuos buvo galima gauti visko. Apie jų gydomąsias galias byloja ir daug Sibiran ištremtųjų laiškų, kuriuose dėkojama už atsiųstą lašinių paltį ar tirpytų taukų kibirą – jų gyvybės laidą. Teko ir lietuviškoje spaudoje skaityti, kad lietuviai, vykdami į popiežiaus Jono Pauliaus II karūnavimo iškilmes Romoje, pasiėmė ir lašinių su juoda duona. Atsirėži bryzą lašinių, uždedi ant duonos riekės, gal dar pipirų užberi, užkandi svogūnu ir ko daugiau bereikia. Ir skanu, ir maistinga, ir pigu, ir... patogu! Kaip į juos bežvelgtum, lietuviai ir lašiniai – neatskiriami dvyniai. Ačiū autorei už drąsą.

Vytautas Matulionis
Cleveland Heights, OH


04-20-10
FILMAS, SKIRTAS LIETUVOS 1000-mečiui

Dr. Linas Sidrys keliuose savo straipsniuose užsiminė apie būtinybę sukurti filmus, skirtus Lietuvos tūkstantmečiui. Noriu pranešti, jog toks filmas lietuvių ir anglų kalbomis jau yra sukurtas ir vertas žiūrėjimo: lietuvių kalba – http://blip.tv/file/ 2324548 ir anglų kalba – http:// blip.tv/file/2324260

Virginija-Rūta Udrienė-Ruzgaitė
Jackson, MI


04-09-10
KETURI ,,KODĖL” KLAUSIMAI

Romualdas Kriaučiūnas įdomiai neseniai rašė savo skiltyje apie „tą nelemtą” klausimą „Kodėl?” Bet aš norėčiau gauti „lemtus” atsakymus iš redakcijos ar kitų ekspertų.

1. Kodėl „Draugas” – vienintelis laikraštis pasaulyje, kuris neturi ar nenaudoja dolerio ženklo – $? Net ir arabai jį naudoja.

2. Kodėl „Spyglių ir Dyglių” skyrius pasirodo tik kas kelis mėnesius, o ne kas savaitę? Juokų pilna – kitam užtenka tik į veidrodį pasižiūrėti!

3. Kodėl bandoma „Draugą” paversti elektroniniu? Toks galėtų būti tik priedas, bet ne popierinio „Draugo” pamaina. Elektroninio „Draugo” į kišenę neįsidėsi, silkių su juo nesuvyniosi ir ant kanarėlės narvelio nepaklosi.

4. Kodėl prašant aukų vis duodamas tik kažkokios elektroninės sąskaitos numeris, o ne vardas, pavardė ir adresas pašto, kur siųsti? Ką aš turiu rašyti: „Pay to the order 713756957”? Ir tada, kur siųsti? Daug kas neturi el. pašto.

Charles (Karolis) Ruplėnas
Chicago, IL


PABŪKIME SVEIKI, PADEDAMI N. NAUSĖDIENĖS

Kol mūsų traukinys neatvyko, pabūkime sveiki. Jei būsime sveiki, būsime linksmi ir laimingi. O tokiais būti mums padeda Nijolės Nausėdienės straipsniai. Aš, paėmusi „Draugą” į rankas, pirmiausia ieškau jos straipsnio.

N. Nausėdienė surenka naujausią medžiagą. Visi jos patarimai – „auksiniai”. Kiek ji sėdi prie kompiuterio, kiek ji skaito naujausios informacijos, kad mus visus informuotų? Ji rūpinasi mumis kaip rūpestinga mama savo vaikais.

Dėkui Nijolei, kuri dėl mūsų visų dirba. O mums belieka jos straipsnius perskaičius sveikai save globoti. Rašykite kuo dažniau. Mes laukiame Jūsų straipsnių. O jei galite, atvykite visam laikui į mūsų bendruomenę. Tokių žmonių – energingų, išmintingų – visiems ir visur reikia.

Jolanta Rymantienė
St. Pete Beach, FL

04-08-10
Apie ,,televizijas” ir ,,televizorius”
(arba kur dingo Aurelija?)

Įdomios gerb. Stasės Semėnienės pastabos (,,Kaip žirniai į sieną”, ,,Draugas”, 2010 m. kovo 25 d. laiškų skyrius) apie lietuvių kalbos pelkyną, ypač, kad tie žirniai, nusiridenę nuo tos sienos, paskui tame pelkyne įklimpsta ir net paskęsta. Su daug kuo sutinkame.

Tačiau nei aš, nei mano pavaduotojas nesame ,,įsivaikinę” sovietiškojo ,,televizoriaus”, kaip teigiama. KDVK Įgaliotinio pavaduotojo rankraštyje buvo aiškiai parašyta, kad a. a. inžinierius Alfonsas Semėnas man pardavė ,,Zenith televiziją” (,,Draugas”, 2010 m. kovo 12 d., laiškų skyrius), kurią aš buvau priverstas žiūrėti, nes ji per ilgai nesugedusi. Tačiau išspausdintame ,,Draugo” laiške kažkaip ta lietuviška ,,televizija” pavirto į sovietinį ,,televizorių”. Vis vien, ar tai būtų televizija ar televizorius, imk ir pasiusk, žmogau, bet ta juoda ir balta mažutėlė ,,Zenith” ir dabar dar veikia. (Visiškai nežinome, kaip mūsų grynai patriotinė, po trispalve įsigyta, televizija galėjo tapti sovietiniu televizoriumi, ir griežtai atsisakome visos atsakomybės. Lietuvoje valstiečiai sakydavo, kad turbūt čia aitvarų darbas – tik aitvarai tokius šposus krečia. Valstiečiai kartais irgi sakydavo: ,,Kad ir plikas liksi, visiems neįtiksi.”)

Donatas Januta,
KDVK Įgaliotinis
San Francisco, CA

Redakcijos paaiškinimas. „Lietuvių kalbos žodynas” – didžiausias XX a. lietuvių kalbotyros veikalas, kurio sumanymą prieš 100 metų pradėjo įgyvendinti žymusis lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga ir kurio dvidešimt tomų šešis dešimtmečius (1941–2002 m.) rengė kelios kalbininkų kartos, pateikia du skirtingas reikšmes turinčius žodžius: ,,televizija” ir ,,televizorius”.

televizorius sm. (1) TrpŽ, NdŽ, LTEXI256 aparatas per televiziją siunčiamiems vaizdams ir garsams priimti: Įjungė televizorių DŽ1. Spalvotasis televizorius rš. Televizorių kasmet vis daugėja, ir milijonai žmonių prieš mirgantį ekraną praleidžia savo vakarus rš.

televizija sf. (1) TrpŽ
1. NdŽ, LTEXI253 vaizdų perdavimas per atstumą laidais ar radijo ryšiais: Šiandien sunku įsivaizduoti žmogaus gyvenimą be radijo ir televizijos rš. Spalvotoji televizija DŽ1.

2. įstaiga, rengianti ir perduodanti tokių vaizdų programas; tos įstaigos patalpos: Dirbu televizijoje DŽ1. Televizijos bokštas DŽ1.

3. NdŽ televizorius.

Pasiremiant aukščiau minimu žodynu, čia matomoje nuotraukoje yra ne televizija, bet televizorius.
Visus dvidešimt ,,Lietuvių kalbos žodyno” tomus galima rasti ir internete adresu: www.lkz.lt/dzl.php


D. Janutos nusikaltėlė televizija.


MIKLŪS PIRŠTAI IR RAIDĖS

Atrodo, kad tarp lietuvių išeivijoje nesibaigia ginčai apie pavardžių bei vietovardžių rašymą. Suprantu, kad ,,Draugo” redakcija priėmė sprendimą, kad lietuvių išeivija JAV kitaip traktuoja lietuvių kalbą ir todėl redakcija prisitaiko prie jų reikalavimų.

Norėčiau atkreipti dėmesį į palyginti nemalonų reiškinį rašytinės kalbos vartosenoje. Įvairios lietuvių organizacijos man siunčia elaiškus, kuriuose nevartojamos lietuviškos raidės. O asmeninė korespondencija – tai beveik ištisai be lietuviškų raidžių.

Siūlau visiems geros valios žmonėms nukreipti savo dėmesį nuo -yčių, -aičių, -ūčių, -ienių ir -uvienių ir susitelkti prie lengvai įveikiamos ydos. Prisiminkime: 1=ą, 2=č, 3=ę, 4=ė, 5=į, 6=š, 7=ū, 8=ū ir 0=ž. Jei reikia didžiosios raidės, pirma paspausk ir laikyk nuspaudęs didžiosios raidės kompiuterio klavišą.

Aš manau, kad ir Lietuvai paslaugą padarysime, o patys besimiklindami neturėsime laiko nei jėgų spręsti ginčo, apie kas ir kaip vadovavo išeivijai per sąstingį.

Mindaugas Bielskus,
Berwyn, IL


04-06-10
LR PREZIDENTŪRAI LAIKAS IŠMOKTI MANDAGUMO TAISYKLIŲ

Noriu atsiliepti į Kęstučio Girniaus straipsnį ,,Neatvykę pakviestieji” (,,Draugas”, 2010 m. kovo 18 d.), kuriame jis apgailestauja, kad Europos kraštai neatsiliepė į Lietuvos kvietimą kartu atšvęsti jos Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetį. K. Girnius priėjo įvairių išvadų dėl tokio ,,gėdingo solidarumo stokos su Europos kraštais”: ,,Nuo pat pradžios buvo aišku, kad Rusijos prezidentas Dmitrij Medvedev neatkeliaus į Vilnių. Pirma, jis buvo kviečiamas per vėlai. Galingos šalies prezidento užsienio kelionės paprastai rengiamos prieš pusmetį.” Net paprastiems žmonėms reikia duoti pakankamai laiko pasiruošti kelionėms į užsienį.

Galiu paliudyti, kad Lietuvos Respublikos prezidento kanceliarija yra linkusi labai vėlai kviesti asmenis į svarbius įvykius. Mano vyras, dr. Linas Sidrys buvo Lietuvos prezidentūros pakviestas priimti Gedimino ordino apdovanojimą Vilniuje 2008 m. liepos 6 d. Tiek mano vyras, tiek aš labai norėjome dalyvauti, deja, kvietimas buvo parašytas tik dvi savaites prieš apdovanojimo iškilmes. O patį kvietimą gavome savaitė po apdovanojimo! Koks apsileidimas ir gėda, kad Lietuvos prezidentūra nežino paprastų mandagumo taisyklių: kviesti žmones anksti į svarbius renginius, o svarbius asmenis dar anksčiau, jeigu iš tikrųjų norima, kad jie dalyvautų.

Lietuvos prezidentūrai taip vėlai mus pakvietus ir neteisingu adresu atsiuntus pakvietimą, gali manyti, kad arba Prezidentūra yra nepaprastai apsileidusi, nelaiku išsiųsdama kvietimą ir net neteisingu adresu, arba per išdidi, manydama, kad mes turime viską mesti paskutinę akimirką ir lėkti į Lietuvą, arba kas nors tiesiog nenorėjo, kad mes ten dalyvautume.

Kadangi dr. L. Sidrio nebuvo minėtose iškilmėse Vilniuje, žmonės galėjo padaryti išvadą, kad jam jos nebuvo svarbios. Jie galėjo filosofuoti kiek norėjo: kokia ,,gėdinga solidarumo stoka” tų Amerikos lietuvių. O iš tikrųjų buvo atvirkščiai – dr. L. Sidrys ir jo žmona būtų labai mielai dalyvavę iškilmėse, bet apie jas sužinojo po to, kai jos įvyko. Apie apdovanojimą pranešta ,,Lietuvos ryto” internetinėje svetainėje! Gal laikas išmokti Lietuvos prezidentūrai mandagumo taisyklių, o nekaltinti kitų, kad jie pakviesti neatvyksta.

Rima Sidrienė
Palos Hills, IL


KUR GAUTI GRŪDŲ?

Visuomet su didžiausiu malonumu skaitau „Drauge” ruošiamą skyrelį „Šeimininkės patarimai”. Tiek daug visko ir įdomaus randu. Mano šaldytuvas apklijuotas įvairiais Nijolės Nausėdienės patarimais.

Labai susidomėjau daigintais grūdais. Kur gauti pačių grūdų, pavyzdžiui ryžių, avižų, saulėgrąžų? Kaip suprantu, kruopa – tai jau ne grūdai? Norėčiau daugiau sužinoti. Gaila, kompiuteriu nesinaudoju.

Dangė Dudzė
Palos Hills, IL

KIEKVIENAM GERI PATARIMAI

Kiekvieną ketvirtadienį džiaugiamės, skaitydami ,,Drauge’’ įdomius Nijolės Nausėdienės ,,Šeimininkės patarimus’’, kurie tinka ne tik šeimininkėms, bet ir kiekvienam, norinčiam žinoti apie gyvenimui reikalingą sveiką maistą. Maistas duoda energijos, apsaugo organizmą nuo ligų, tačiau labai svarbu, kokį maistą pasirenkame. Ir kodėl nepasinaudoti gerais patarimais, juk tai yra mūsų sveikatai?

Ačiū Nijolei už patarimus. Ne viena skaitytoja išsikerpa juos ir papildo savo žinias.

Marija Remienė
 Westchester, IL


04-03-10
AR NEATĖJO LAIKAS JUNGTIS PRIE PARAPIJOS IŠLAIKYMO?

Visada su malonumu skaitydavau Jeronimo Tamkutonio straipsnius, laiškus, spausdinamus „Draugo” dienraštyje. Šį sykį (,,Draugas”, 2010 m. kovo 16 d.) teko nusivilti, nes savo laiške J. Tamkutonis apkaltino laiško Čikagos kardinolui rašytojus veikiant sovietiniais metodais.

Reikia tikėti, kad J. Tamkutoniui yra gerai žinoma, kad Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos Dievo namus lanko įvairias nuomones turintys žmonės: vieni pasisako už kun. Antaną Markų, kiti yra nusistatę prieš jį, nors jis labai gerai eina klebono pareigas ir parapijoje yra atlikęs daug pataisymų. J. Tamkutonis labai užsirūstino, kad buvo renkami parašai už antrąją kun. Markaus kadenciją. Niekas nedraudė tiek jam, tiek ir kitiems, nemėgstantiems kun. Markaus, rašyti laiškus ir rinkti parašus. Gyvename Amerikoje.

Atrodo, kad laiško autorius užmiršo, kaip didžioji moterų dalis, nepritarianti klebono Markaus paskyrimui, o gal dėl kitokių priežasčių, demonstravo prie parapijos bažnyčios ir rinko parašus, net buvo nuėjusios į McCauly gimnazijoje rengiamą koncertą. Vėliau surinktus parašus įteikė kardinolui, kad šis pašalintų kun. Markų iš klebono pareigų. Tai įvyko maždaug prieš penkerius metus. Klebonas buvo šmeižiamas ir per „Lietuvių televiziją”, tai labai pakenkė parapijai, o paskleistas melas užsiliko iki šių dienų.

Reikia nuliūsti, kad kun. Gediminui Jankūnui teigiamai atsiliepus apie kun. A. Markų ir pasakius, kad nevietiniam kunigui užimti klebono pareigas nėra galimybės (tokie yra Čikagos vyskupijos reikalavimai), jis buvo įskųstas Lietuvos vyskupams. Visiems būtų maloniau turėti lietuvį kunigą, nors ir silpnai kalbantį lietuviškai, o ne svetimtautį.

J. Tamkutonis rašo, kad kun. A. Markus, atvykęs į parapiją sukėlė nesantaiką. Tai netiesa. Nesantaika atsirado jaunam vikarui, mūsų parapijoje ėjusiam administratoriaus pareigas, patarus klebonui eiti klebono pareigas svetimtaučiams, o jis pats būtų klebonavęs lietuviams.

Gal pačioje pradžioje yra buvę ir kitokių nesusipratimų, bet ar neatėjo laikas kaip tikriems, Dievą mylintiems katalikams viską užmiršti ir sujungtoms rankomis ir širdimis jungtis prie parapijos išlaikymo?

Sveikiname naująjį  Šv. Mergelės Marijos Gimimo parapijos administratorių, jauną kunigą Jaunių Kelpšą ir linkime jam Dievo palaimos parapiją tvarkant. O mes padėkime jam savo dalyvavimu ir piniginiais ištekliais.

Antanas Paužuolis
Chicago, IL

03-31-10
JAV SVEIKATOS REFORMOS VAIZDAS IŠ KITO TAŠKO

Pagaliau JAV Kongresas priėmė sveikatos reformos įstatymą. Tik dabar prasidės rimtas nagrinėjimas, kiek visa tai kainuos. Valdžios kišenės tuščios, deficitas baisiai didelis, vis auga ir be sveikatos reformos išlaidų, kurios bus milijoninės. Bedarbių nemažėja. Sunku prognozuoti, kaip viskas susiklostys. Tačiau viena yra aišku, tai būdas, kuriuo valdžia ir toliau viską finansuos. Nesvarbu, ar Washington valdys asilų ar dramblių partija, kaip apačioje paveiksliukai rodo, mums vis tiek bus tas pats.


Donatas Januta
San Francisco, CA




TIK KALBĖDAMIESI TAMPAME IŠMINTINGESNI

Neseniai „Draugo” dienraštyje buvo gvildenami klausimai apie naująjį sveikatos draudimą JAV.

Skaitytojai turėjo galimybę susipažinti su Algimanto Gečio, dviejų dvasiškių, šeimos daktaro Andriaus Kudirkos, MD mintimis. Paskutiniu metu kalbėtasi su Rasa Kazlauskaite, MD, Daliumi Kedainiu, MD ir socialinėje srityje dirbančia Vilija Aukštuoliene. Aukščiau paminėti kalbėtojai pritarė JAV prezidento Barack Obama norams įvesti sveikatos draudimą didesniam gyventojų skaičiui. Nors jie ir pritarė šiai pertvarkai, pažymėjo, kad ji nėra tobula, kai tuo tarpu didžioji konservatyviai galvojančios Amerikos visuomenės dalis šį įstatymą palaikė keliu į socializmą. Ar ne taip pat galvota, prezidentui Franklin Roosevelt išleidus įstatymą dėl socialinio senatvės draudimo? Asmenys, šiuo metu besinaudojantys šiuo įstatymu, yra laimingi, nes turi užtikrintas pajamas senatvėje. Gal šis įstatymas nėra tobulas, bet jis yra didelė parama vyresnio amžiaus žmonėms.

V. Aukštuolienė priminė, kad ,,JAV yra vienintelė išsivysčiusi valstybė pasaulyje, kuri neturi visuotino sveikatos draudimo.” Ji mano, kad, ,,jei norime turėti sveikatos draudimą, tai ir patys turime aktyviai prie to prisijungti. Juk sveikata – brangiausias mūsų turtas. Jei sugebame apdrausti savo mašiną ar namą, kodėl nėra geros valios ir noro pasirūpinti savo sveikatos draudimu?”
        
Antanas Paužuolis
Chicago, IL


MARGUČIŲ NUOTRAUKA ,,DRAUGE”

2010 m. kovo 10 d. „Draugo” laidoje, 12 puslapyje, išspausdintas Balzeko lietuvių kultūros muziejaus skelbimas, kviečiantis norinčius išmokti margučių marginimo meno atvykti į muziejų kovo 27 d. Prie skelbimo pridėtoje nuotraukoje margučiai yra visai nepanašūs į lietuviškuosius – vašku margintus ar skutinėtus, tačiau jie labai primena ukrainietiškus pysanki, margintus specialiu įrankiu, vadinamu kistka.

Kodėl pasirinkta būtent ši nuotrauka, kai paskutinio Balzeko muziejaus leidinio viršelyje puikuojasi gražūs, tikrai lietuviški margučiai? Ir dar lietuviškame laikraštyje! Jei mano susidaryta nuomonė šiuo atveju yra klaidinga, būčiau dėkingas už paaiškinimą.

Vytautas Matulionis
Cleveland Heights, OH


Redakcijos pastaba. Kovo 10 d. ,,Drauge” išspausdintą margučių nuotrauką paėmėme iš internetinio puslapio (www.blogas.lt), kuriame be kitų dalykų pateikti ir margučių marginimo būdai (nurodyti 4 – dažymas, skutinėjimas, marginimas vašku ir tapyba ant kiaušinių). Kadangi redakcijos dar buvo nepasiekęs Balzeko lietuvių kultūros muziejaus žurnalo numeris su nuostabiai gražiais margučiais, panaudojome nuotrauką iš aukščiau nurodyto internetinio puslapio. Dėkojame už pastabumą.


03-26-10
PIRMAS KRIKŠTAS LIETUVOS ŽEMĖJE

2009-siais minėjome didelį įvykį mūsų šalies istorijoje. Oficialiai jis buvo įvardijamas kaip Lietuvos vardo istoriniuose šaltiniuose paminėjimo tūkstantmetis, tačiau tai, kas toje didelėje šventėje svarbiausia, buvo tarsi nepastebėta, nutylima, nekalbama, o gal daugeliui ir nesuprantama.

Daug kam iš viso buvo neaišku, koks tai jubiliejus, ką minėjome, o ką šventėme. Pats Šv. Brunonas, šio įvykio pagrindinis herojus – Lietuvos Krikštatėvis, šventėje liko beveik ir nepaminėtas ar bent kiek labiau prisimintas. Dažnas, pagautas šventės virpesių, nesusimąstė nei apie Brunono paliktą auką Lietuvai, nei apie tai, kad šis jubiliejus paženklino ne vien Lietuvos vardo tūkstantmetį, bet ir Pirmąjį Krikštą Lietuvos žemėje, krikščionybės pradžią Lietuvoje, priartinusią Lietuvą prie Europos, išvedusią ją iš praeities nežinios į svarbų istorinio vystymosi kelią, atvedusią prie visoje Europoje vykusių procesų, aiškiai parodančių, kad Lietuva nebuvo Europos pakraštys ar „Europos užpakalys”, atsilikėlių laukinių kraštas, kaip tai mums bando į galvą įkalti Lenkijos ar net kai kurie Lietuvos istorikai.

Atrodo, kad tūkstančio jubiliejaus  turinys kiek labiau filosofiškai taip ir liko neišgvildentas, nebuvo išmąstytas ir neprivesta iki Lietuvos žmonių protų ir širdžių. Atšvęsta, atšokta, paminėta, taip ir neatsakius į daugelį iškilusių klausimų. Prisimenant šią reikšmingą istorinę šventę, apmąstant matytus vaizdus ir įspūdžius, rodos, ne mane vieną kankina keistas jausmas – jog mes tarsi tik dabar pradedame apčiuopti tikrąją šios šventės prasmę, bundame. Ir gal tik dabar pradedame suvokti, kad daug dar čia ir nepadaryta, kažkas svarbaus nepasakyta. Galbūt ir toji pati svarbiausioji tūkstantmečio knyga dar nėra parašyta, kaip kad ir neatliktas pagrindinis darbas: Lietuvos žmonėms iki galo taip ir nepaaiškinta, koks tai jubiliejus ir kokia yra jo tikroji reikšmė.

 Dr. Linas Sidrys „Drauge” (2010 m. kovo 11 d.) apie tai pabandė pamąstyti ir priminti,  teigdamas, jog šia tema būtų galima sukurti ir įdomų filmą. Iš tiesų kaip tik šiomis dienomis, tiksliau prieš kelias savaites, Lietuvoje, internetiniame  dienraštyje „Bernardinai lt.” pasirodė puikiai, profesionaliai sukurtas filmas „Paskutinė Brunono misija”. Filmą sukūrė žinomas režisierius, dokumentinių filmų kūrėjas Algis Kuzmickas. Šiame dokumentiniame publicistikos filme siekiama kiek kitu kampu nei iki šiol pažvelgti į 1009 m. įvykius, bandoma kiek giliau analizuoti šio įvykio svarbą, išdrįsta kiek labiau apmąstytai ieškoti tos šventos vietos, (o ne nuriedėjusios galvos), kurioje per Šv. Brunono paliktą auką gavome su Pirmuoju Krikštu pašventintą, įvardytą savo valstybės vardą Litua –Lietuva.

Manau, šis puikus filmas turėtų sudominti visus, kurie domisi Šv. Brunono misijos reikšme ir Pirmojo Krikšto Lietuvos žemėje istorija. Filmą galima pamatyti tinklalapyje: Bernardinai.lt, ,,Multimedia” skyriuje, paspaudus ,,Video” ir suradus filmą „Paskutinė Brunono misija”. 

Violeta Rutkauskienė
Waukegan, IL


E. BERNOTAS: KAS JIS – LIETUVIS, GRAIKAS AR AMERIKIETIS?

Skaitant Ramunės Lapas rašinį „Drauge” ,,Kliūtys, tampančios galimybėmis” (2010 m. kovo 5 d.), iškilo  klausimas dėl Eric Bernoto tautybės. Autorė savo ilgame rašinyje nė karto nepaminėjo, kad jis būtų pasisakęs esąs lietuvis. Pavardės lietuviškumas dar nereiškia, kad jam svarbu lietuviška kilmė. Gal jis gėdijosi būti lietuviu? Buvo tokių visose išeivių kartose.

Lietuviai labai vertina kiekvieną lietuvį, pasiekusį sporto, verslo ar mokslo aukštumų ir pasisakiusį, kad  kilimo esąs lietuvė ar lietuvis. Kaip iš rašinio matyti, Bernotas yra pavyzdys visiems, kurie turi bet kokią negalią.

Antanas Paužuolis,
Chicago, IL


03-25-10
KAIP ŽIRNIAI Į SIENĄ

Ar mes, Dievo paukšteliai, nesame keisti sutvėrimai? Aimanuojam, raudam, kai kurie netgi grasinam atsisakyti dienraščio dėl visokių nevykusių „tarptautinių” žodžių, pavardžių iškraipymo, vietovių pavadinimų pakeitimų iki jų nepažinimo, tarsi jie būtų iškrėsti iš išverstos rankovės... O, žiūrėk, apsisukę patys visa tai kartojame, be jokio sąžinės graužimo. Prieš 80 metų Lietuvoje pasitaikė nugirsti rusakalbius sakant „Pop svajo, čiort svajo” (popas [rusų stačiatikių kunigas] savo, velnias savo). Taip ir velkasi daina be galo. Kur pradingo logika, kas nutiko rimtam įsidėmėjimui, o, svarbiausia – kurgi pats veikimas?

Daugelis mūsiškių „įsivaikinę” sovietiškąjį „televizorių”, dar ir dabar jį tebesinešioja, nepaleidžia iš savo glėbio, jį minėdami.

Perskaičius Rasos Avižienio (dauguma skaitytojų nesuprato, kodėl lietuvaitės gražiais tautiniais vardais – Ramunė, Rasa – lietuviškoje spaudoje visiškai nugramzdina savo lietuvišką moterišką pavardę? Ar tai savos kultūros, savų tradicijų bei papročių puoselėjimas, klausia jie?) labai įdomų straipsnį „Ir todėl aš taip myliu operą” (2010 m. vasario 13 d.), bemaž priepuolis ištiko. Vaje, kiek jame gausiai, kaip usnių javų lauke, iškeverzotų žodžių?!

Pradedant Toska, Džiakomo Pucinio, Verdžio (prieš kurį jau keletą skaitytojų sukėlė „Drauge” audrą arbatos stiklinėje), Leoš Janačeko, Hektaro Berliozo, Karmen, Mocarto, Plačido Domingu (net ištarimas neteisingas, Placido visame pasaulyje tariamas ispaniškai – Plasido) bei kt. Keista ar stebėtina, jog autorė išvardina kai kurias kitas įžymybes tikra jų pavarde ir vardu. Įdomu, kodėl ji kitataučių pavardes, kurios nesilinksniuoja, linksniuoja, o savo lietuviškos pavardės, priešingai, nelinksniuoja (kaip buvau priversta šiuo atveju rašyti Avižienio)?

Gražų visiems pavyzdį, kaip gerbti bei mylėti savo lietuviškas šaknis davė mažoji patriotė, 8metė Lina Barzdukaitė. Pakviesta garsiakalbiu „Laina”, ji drąsiai pasakiusi: „Mano vardas Lina, ne Laina!”

Labai patiko gerb. Vytauto Matulionio vertingame laiške išsakyta teisinga, taikli, įsidėmėtina ir būtinai vykdoma pastaba, kad dėl įvairių netikusių žodžių atsakomybę neša abi pusės – tiek rašantieji, tiek pati redakcija. Nereikia būti orakulu tai kartoti: kiek gi reikia „prakaito išlieti” bei „valandų sugaišti” žodžio perbraukimui, jo pataisymui? Redaktorių, kaip ir mokytojų, tai nuolatinis, kasdieninis darbas, iš to jie duoną valgo.

Beveik įpusėjus rašyti, gerųjų „dūšių” dėka gavau paštu „Draugą”, kuriame išspausdintas puikus Eglės Juodvalkės komentaras „Apie lietuviškos kultūros papročius Amerikoje” (2010 m. kovo 19 d.). Skaitydama jos šauniai apmąstytą, stipriu lietuvišku jausmu persmelktą straipsnį, pasijutau lyg čiulpčiau mėgstamą belgišką „Godivos” saldainį. Kiek jame daug sveikos, atviros tiesos, patriotiško, gilaus samprotavimo, stipraus jausmo savajai kultūrai! Oje, leiskite pacituoti jos Pačios perliukus bei deimančiukus. Ji rašo: „Dabartinis mėginimas įteisinti vyrišką pavardės galūnę moterims tiek Lietuvoje, tiek  Amerikoje yra paprasčiausias nesusipratimas, nesuvokimas lietuvių kalbos taisyklių. (...) Lietuviška spauda turėtų šiukštu atsisakyti spausdinti tokias nesąmones savo puslapiuose. Ši pastaba, deja, galioja ir ‘Draugui’! Tarp amerikiečių lietuvės gali vartoti kokias tik nori pavardes, bet tarp lietuvių turim laikytis lietuvių kalbos taisyklių.”

Amen! Brangioji Eglele, lai Jūsų šventi žodžiai įkrenta į moterų širdis, o įstrigę smegenyse ten pasilieka rankoms padėti prisiversti rašyti sąžiningai, teisingai, lietuviškai! Ogi Pačiai talentingai poezijos kūrėjai, Lietuvos kalno parnasiškos viršūnės mūzos numylėtai, linkime dažniau mus pradžiuginti bei praturtinti ne tik savo šauniu poetišku žodžiu, bet ir reikalingu tiesos žodžiu, stiprinant paklydusius lietuvybės baruose!

Stasė E. Semėnienė
Baraboo, WI

Redakcijos prierašas. Stasė Semėnienė, rašydama apie Rasos Avižienis straipsnyje vartojamus tikrinius nelietuviškus daiktavardžius, nepaminėjo, jog straipsnio autorė šalia lietuviško jų tarimo skliausteliuose pateikė ir tų daiktavardžių originalą.

Beje, už tokią pačią, kaip ir R. Avižienis, tikrinių žodžių vartoseną pasisako ir Eglė Juodvalkė. Jos komentare (2010 m. kovo 19 d.), vienoje vietoje, rašoma: ,,Lankiau lietuvišką Švento Pranciškaus pradinę mokyklą Yst Čikagoje (East Chicago)...”


UŽ KĄ IR KODĖL

„Drauge” išspausdintoje Leono Čerškaus autobiografijoje ,,Lietuvos kario atsiminimai” aprašyti baisūs ir šiurpūs įvykiai atrodė kartais nepakeliami žmogaus jėgoms. Reikia stebėtis, kaip Apvaizda gelbėjo Čerškų iš didžiausių sunkumų. Ten, kur atrodė jau visai beviltiška padėtis, staiga sušvytėdavo mažytis šviesos žiburėlis – išsigelbėjimas. Čerškaus šiurpus išsigelbėjimas Gudijoje yra stebuklas. Garbė Dievui ir mūsų mielam tautiečiui, kad nepalūžo ir išlaikė stiprią dvasią.

Pirmieji jo aprašomi vaizdai daug kuo priminė vokiečių rašytojo Eric Maria Remark knygą „Im Western Nichts Neues” („Vakarų fronte nieko naujo”). Tai Pirmojo Didžiojo karo kareivio užrašai kovos lauke. Su šia knyga autorius išgarsėjo visame pasaulyje.

Būtų gerai, kad visa tai būtų aprašyta knygoje ir išversta į vokiečių ir anglų kalbas. Tokia knyga būtų atdaras langas į pasaulį su giliu apmąstymu visiems: „Už ką ir kodėl”? Tai būtų šauksmas teisingumui ir humaniškumui.

Elena Rožėnienė
Tucson, AZ
 

03-24-10
DĖL PIRMOJO LR AMBASADORIAUS JT

„Drauge” 2010 m. vasario 18 d., p. 9 dr. Darius Furmonavičius straipsnyje „Lietuviai šventė Vasario 16ąją” rašo: „Sveikinimo žodį tarė LR ambasadorius Jusys (buvęs pirmasis Lietuvos ambasadorius Jungtinėse Tautose New York).”

Kiek man yra žinoma, pirmasis Lietuvos Respublikos ambasadorius Jungtinėse Tautose New York buvo Anicetas Simutis.

Lijolė Stanulytė-Černauskienė
Woodhaven, NY

Gerb. L. Stanulytė-Černauskienė teisi – pirmasis LR ambasadorius Jungtinėse Tautose (JT) New York buvo Anicetas Simutis. Jis buvo paskirtas Lietuvos ambasadoriumi iš karto, kai Lietuva buvo priimta į JT 1991 m. rugsėjo 17 d.

Ambasadoriui Simučiui 1994 m. išėjus į pensiją, Lietuvos ambasadoriumi JT paskirtas Oskaras Jusys.

Redakcija



IŠ KUR ATSIRADO MIESTAS VARDU ,,WOOSTER”?

,,Draugas’’, 2010 m. kovo 9 d., p. 5, ,,Wooster apylinkės lietuviai paminėjo Nepriklausomybės dieną’’. Skaitau Sigitos Šimkuvienės-Rosen parengtą straipsnį, žiūriu į pažįstamus veidus nuotraukose, bet gi jie gyvena Worcester, Massachusetts, ne Wooster.

Sunku tą miesto vardą teisingai ištarti net ir pagal anglų kalbos taisykles. Jis pavadintas pagal Anglijoje, netoli Birmingham, esantį miestą Worcester. Worcester dar galima rasti ir Pietų Afrikoje, netoli Cape Town, New York valstijoje, netoli Albany, ir Maryland valstijoje, kur visa apskritis pavadinta Worcester.

Jeigu jau lietuvinti to miesto vardo ištarimą, tai gal geriau rašyti ,,Vūster’’, ar ne?

Birutė Prasauskienė,
Lomita, CA



03-23-10
AČIŪ UŽ ĮDOMIUS POKALBIUS APIE JAV SVEIKATOS REFORMA

Klausėte kunigo/psichologo; gydytojo; rašė kitas psichologas. Kiekvieną dieną galima skaityti naujų žmonių įžvalgas, kiekvienas rašo iš savo profesinės perspektyvos. Kiti galimi požiūriai? Gal sveikatos ekonomisto? Ligoninės administratoriaus? Socialinio darbuotojo? Pacientų?

Pacientų patirtis įvairi: yra pacientų, kurie nėra atsidūrę ant ekonominės krizės ribos, bet kabo kažkur per vidurį. Gal kas nors iš jų sutiktų atsakyti, pasidalyti savo mintimis šia tema?

Man būtų įdomu sužinoti JAV gyvenančių (su žalia kortele ar neseniai tapusių JAV piliečiais) lietuvių nuomonę. Ar jie seka sveikatos reformas? Ar kas pasikeis jų gyvenimuose, priėmus sveikatos reformą? (Žinoma, reikia sekti spaudą, kad žmogus susigaudytum, kuris reformos variantas JAV Kongrese bus priimtas ir kaip jis bus įgyvendinamas.)

Teko girdėti, kad kai kurie asmenys per savo darbovietes negauna sveikatos draudimo, ir jie net neįsigijo ,,krizinio” sveikatos draudimo. Jie visi man sako: ,,Jei kas bus, važiuosiu į Lietuvą gydytis”, o aš jų klausiu: ,,Jei būsi kritiškoje padėtyje, kaip skrisi?” Gal jie mano, kad nuvažiuos į ligoninę (Cook County, IL ar kokį kitą ligoninės ,,emergency room”) ir mokės iš kišenės, o vaikus užrašys į Illinois sveikatos draudimo programą?

Žinoma, tą pačią problemą turi visi JAV gyvenantys lietuviai (ir amerikiečiai), kurie buvo atleisti iš darbo ar turi tik laikinus/kontraktinius darbus, todėl turi iš savo kišenės mokėti už sveikatos draudimą, turi su tam tikra baime gyventi be jokio sveikatos draudimo ar įsirašyti į kokią nors JAV valdišką programą, jeigu gali. Gal ateis toks laikas, kai sveikatos reforma mums visiems užtikrins tai, ką visos kitos ,,pažangiosios” pasaulio šalys, įskaitant Lietuvą, užtikrina savo gyventojams.

Ramunė Kubiliūtė
Evanston, IL



Amerikoje vyko ir tebevyksta karšti apsikeitimai nuomonėmis dėl sveikatos draudimo. Šių dienų Amerikos visuomenėje, kongrese šiuo klausimu vyrauja skirtingos nuomonės, nors visi pripažįsta, kad reforma yra reikalinga.
Algimantas Gečys, norėdamas, kad ir lietuviai įsijungtų į šių klausimų svarstymą, kvietė mus nebūti pasyviais stebėtojais. Sekant spaudą, galima pastebėti, kad šiuo klausimu be A. Gečio su sveikatos reforma gerai yra susipažinęs ir dr. Romualdas Kriaučiūnas, kurio manymu, ,,diskusijos vyksta ne apie reformos reikalingumą, bet apie principus, kuriais reikėtų siekti reformas įgyvendinti”.

Niekam neatsiliepus į A. Gečio kvietimą pareikšti savo mintis apie sveikatos reformą šalyje, „Draugo” vyr. redaktorė kreipėsi į įvairių sričių žinovus ir pateikė jiems klausimus. Buvo kreiptasi į teologą, Romos katalikų kunigą dr. Kęstutį Trimaką, šeimos gydytoją Andrių Kudirką ir lietuvių liuteronų kunigą Valdą Aušrą. Ačiū dienraščio redakcijai už suteiktą galimybę susipažinti su kalbintų žmonių nuomonėmis, kurios gal ir neturės įtakos pačiai reformai, bet bus lietuvių visuomenės indėlis.

Antanas Paužuolis
Čikaga, IL


03-20-10
PAŽINTIS SU ,,PAVARGUSIU HEROJUMI”

Leonidas Ragas savo komentaro ,,Tebeaidintis aidas apie santariečiusšviesininkus” (,,Draugas”, 2010 m. vasario 27 d.) pradžioje užsimena apie Juozo Gailos straipsnį ,,Herojai, išdavikai, prisitaikėliai”, paminėdamas ir Liūto Mockūno jau seniai išleistą knygą ,,Pavargęs herojus”.

Nors su šios knygos turiniu susipažinau prieš daugelį metų, iki šiol negaliu pamiršti savo nuostabos ir širdgėlos. Knygoje mėginta sumenkinti ar net pasišaipyti iš tikrųjų herojų kovos už Lietuvos laisvę ir iškelti išdaviką ,,herojų” Joną Deksnį, palaikiusį ryšį su kitu garsiu išdaviku Juozu Albinu Markuliu. Sunku buvo suprasti, kokių tikslų siekė L. Mockūnas, rašydamas tą knygą. Buvau labai dėkinga Kęstučiui Girniui už šios knygos kritiką, pasirodžiusią ,,Darbininke” (gaila, neatsimenu tikslios to numerio datos), kur jis labai taikliai išsakė savo mintis. Gaila, kad po tiek metų nebeturiu savo rankose nei knygos, nei Kęstučio straipsnio, kad galėčiau smulkiau apie tai parašyti. Liko tik knygos skaudus prisiminimas, ypač dėl Juozo Lukšo, mano už Lietuvos laisvę žuvusio vyro.

Kai 2005 m. Goteborg, Švedijoje, vykusioje knygų mugėje buvo pristatyta Jono Ohman’o į švedų kalbą išversta Juozo Daumanto (Lukšos) knyga ,,Partizanai”, netikėtai susidūriau su L. Mockūnu ir jam trumpai išsakiau savo nuomonę apie jo knygą. Jis man atsakė, kad yra pakeitęs savo nuomonę ta tema. Gaila, kad daugiau nebeturėjau progos su juo ,,susidurti” ir nebeturėsiu, nes jis jau paliko šį pasaulį.

Gal ta L. Rago minėta krepšininkų kelionė į Sovietų okupuotą Lietuvą ir L. Mockūno knyga ,,Pavargęs herojus”, menkinanti tikrųjų laisvės kovotojų milžinišką auką ir kelianti išdaviko ,,heroizmą”, ir yra priežastis, kodėl santariečiaišviesininkai buvo pravardžiuojami kosmopolitais, komunistų draugais ir nelaikomi patriotais? Sunku su tuo sutikti, nes aš asmeniškai (ir mano dvynė sesuo Vida) turėjome mums brangių draugų tarp šviesininkų, kurie buvo tikri patriotai ir nieko bendro su komunistiniais įsitikinimais neturėjo.

Nijolė Bražėnaitė-Lukšienė-Paronetto
Sparkill, NY


APIE IGNĄ ,,IŠ ARČIAU”

Įdomus Stasio Goštauto straipsnis Vytauto Igno mirties metinių proga „Užrašai iš Bostono: Vytautą Igną (1924–2009) prisimenant” („Draugas”, 2010 m. vasario 13 d.) pabudino daug iš atminties negrįžtamai blėstančių atsiminimų. Šio autoriaus straipsnį apie šį iškilų menininką teko skaityti angliškai ir „Lituanus” žurnale, 1963 metų pirmame numeryje. Abu straipsniai įžvalgiai pristato, nagrinėja ir vertina V. Igno kūrybą.

Vytautą Igną, jam besikuriant Amerikoje, teko iš arčiau pažinti, kartu pabuvoti, pasisvečiuoti. Siejo su juo ir giminystė. Jo pirmoji žmona buvo mano pusseserė Genė Krivickaitė (jos brolis Alfonsas Krivickas, dailininkas-grafikas, gyveno ir kūrė Vokietijoje). Su ja Vytautas susilaukė dukters Eglės. Kitas, kiek tolimesnis ryšys su juo buvo per Vytautą Kazimierą Jonyną, mano mamos (Jonynaitės) pusbrolį, Freiburgo Taikomosios dailės instituto įkūrėją, direktorių ir dėstytoją, kur mokėsi ir Ignas.

Kaip ir daugelis pokario atvykėlių į Ameriką, pačioje pradžioje, kad pragyventų, Ignas turėjo imtis ir „nemeniškų” darbų. Vienas jų buvo namų dažymas. Tačiau šio darbo jis turėjo atsisakyti, nes jam, kaip menininkui, vis norėjosi į savo „kūrinį” – dažomą namo sieną – pažvelgti „iš toliau”. Tačiau užsimiršus, kad stovi ant kopėčių, pora žingsnių jį greit grąžindavo į labai „nemenišką” ir dažnai pavojingą tikrovę. Todėl teko ieškoti kito darbo, mažiau žalingo menininko lakiai vaizduotei ir kūnui.

V. Igno kūryba – laiko ir kantrybės reikalaujantis galvosūkis. Jo veidų liūdnos akys šypsosi per kančią, o jo juokdariai juokiasi pro ašaras. Bet koks atpildas, kai ši mįslė yra atspėjama ir „neregys” staiga praregi! Jo meninė „poezija” pilna (gerąja prasme) vaizdinių, kurie prašosi rūpestingo, gilaus žvilgsnio. Joje krikščionybė ir pagonybė yra lygiateisės dvynės seserys. Jo „primityvizmas” – griežtų akademinių taisyklių dar visai nesupančiotos vaizduotės padarinys. Primityvizmo sąvoką ne tik galima, bet ir būtina naudoti „laisvai ir drąsiai”, kitaip ji netenka jai būdingo „naivaus” patrauklumo. Menininko „naiviu originalumu” ir kad jis „kitaip nemokėjo” tenka tik džiaugtis. Tai ir buvo jo talento esmė ir gelmė.

Vytautas Matulionis
Cleveland Heights, OH


03-18-10
KŪČIOS IR AMERIKOJE YRA GRUODŽIO 24 D.

Perskaičius Danutės Grajauskienės laišką („Draugas” 2010 m., vasario 12 d.) liko neaišku, ką ji nori pasakyti. Ji teigia, kad gyvename Amerikoje, todėl reikia prisitaikyti prie dabartinių sąlygų. Pamini, kad ne visi gali paruošti tradicines Kūčias su „12 patiekalų vien tik sau…”, kad ,,neturi, su kuo Kūčias praleisti”. Tokiu atveju pasikvieskite juos pas save, o jei visi nesutilps, tai išnuomokite didesnes patalpas ir praleiskite šventą Kūčių vakarą gruodžio 24 d. kartu. Jei sekate lietuvišką spaudą, tai turėjote skaityti apie tokius renginius keliose lietuvių kolonijose.

 D. Grajauskienė aiškina, kad ,,Kūčių valgiai menkinami, rašant, kiek mišrainių, kiek silkių galima suvalgyti”. Bet ar Kūčių prasmė nėra sudarkoma, tiesiog pašiepiama, kai nesilaikoma tradicijos ir taip lengvapėdiškai ,,kūčiavojimai” ruošiami kada tik kam patogiau? Toliau laiške ji rašo, kad ,,Kūčiose atsilanko (…) nelietuviai, jiems ne taip svarbu Kūčių data. Nori susipažinti su lietuviškomis tradicijomis (…)” Nesuprantu, ar čia D. Grajauskienė mums sako sekti nelietuvių galvosena, kad Kūčių data nesvarbi? Ar pajėgia jiems perduoti lietuviškų tradicijų pažinimą, kai pati šių tradicijų negerbia?

Noriu vėl grįžti prie ,,šuniui numesto kaulo”, t. y., rengti taip vadinamas Kūčias Advento metu tiems, kurie negali sau tokį tradicinį stalą paruošti. Teko skaityti, kad kartais po tokių Kūčių atvyksta ir Kalėdų senelis. Tai ar nebūtų logiška po kiekvienų šių Kūčių turėti ir Kalėdas? Vaikučiai daugiau dovanų gautų.

Teko paklausti keletą ,,organizacinių Kūčių” rengėjų, ką jie veikia gruodžio 24 d. vakare? Visi atsakė, kad tą vakarą švenčia Kūčias su savo šeimos nariais. Gaunasi vaizdas, kad dabar JAV lietuviai praleidžia Adventą lankydami įvairias Kūčias taip, kaip amerikonai savo kalėdinius balius. Renginiai labai panašūs, tik kitaip pavadinti.

Galiausiai, mano minėtas asmuo, kuris dalyvavo keliose Kūčiose, ten lankėsi iš pareigos, remdamas lietuviškų organizacijų renginius, tad D. Grajauskienės pašaipios pastabos, kad einama iš smalsumo ar nuobodulio, čia visai netiko.

Gražina Kiaučiūnienė
Lansing, MI


BAISUS ŽODIS ,,PATIKRA”

Jau antrą kartą iš eilės žodis ,,patikros’’ pasirodo ,,Draugo’’ straipsniuose. Palikime žodžius ramybėje, kurie mums yra jau įprasti, su kuriais mes jau suaugę, kaip ,,patikrinimas’’. Geriau ieškokime naujadarų, kurie pakeistų svetimžodžius.

Gintra Narienė
Darien, IL

03-17-10
Kas duos jaunimui pavyzdį?

Vartydamas „Skautybės kelio” straipsnius „Draugo” dienraščio vasario mėn. 10 dienos laidoje, pastebėjau rašinį su nuotraukomis apie 2009 metais įvykusius „Skiltininkų” kursus. Skiltininkas ar skiltininkė yra mažos grupės vadovas, kuriuos išsirenka patys jaunuoliai. Grupę sudaro 6–8 asmenys. Norint būti skiltininku ar skiltininke, reikia turėti šiokių tokių vadovavimo žinių ir gabumų. Tuo tikslu – žinių pagilinimui – ir yra ruošiami kursai.

Mane nustebino nuotrauka, po kuria parašyta, kad viena iš nuotraukoje stovinčių yra kursų patarėja, apsirengusi suplyšusiomis kelnėmis. Tokia šių dienų jaunimo mada. Spaudoje teko pastebėti, kad šių dienų jaunimas nemoka pasakyti žodžio „NE”. Bendraamžių psichologinis spaudimas kelia baimę būti nesuprastiems ir išskirtiems iš savo būrio. Reikia manyti, kad vyriausių vadovų tikslas yra paruošti jaunuosius vadovus būti tvarkingais organizacijos nariais, rodant save kaip pavyzdį jaunesniesiems, nesivaikant žalingų jaunimo „madų”.

Teko dalyvauti daugelyje stovyklų, kuriose matydavau netvarkingai apsirengusius jaunuolius ar jaunuoles vėliavų nuleidimo ar iškilmingų sueigų metu. Pagarba jūrų skautėms už jų tvarkingumą. Teko pastebėti nusižengimų nustatytoms taisyklėms, ir tarp vyresnių vadovų. Yra sakoma, kad nėra namų be dūmų, bet tai – išimtys.

Mane nustebino straipsnio pasakymas, kad tik 15 jaunuolių dalyvavo visuose užsiėmimuose iš 44 atvykusių. Suruošti kursus kainuoja nemažai išlaidų ir asmeninio laiko. Atrodo, kad kai kurie jaunuoliai atvyksta tik linksmai praleisti laiką.

Skaitant „Skautybės kelyje” išspausdintus straipsnius, atmintin grįžo laikai, kada, gyvendami Vokietijos stovyklose, atkūrėme Tėvynėje Lietuvoje veikiančius skautų vienetus ir kitas Lietuvoje veikiančias organizacijas, o vėliau tą patį darėme išvykę į svetingus kraštus. Buvo vadovautasi Lietuvoje skautų vadovybės sukurtomis taisyklėmis. Gal ir tada pasitaikydavo mažų nukrypimų, bet viskas būdavo sutvarkoma išmintingais sprendimais, nes klestėjo tarpusavio meilė, pagarba vienas kitam, broliškumas, seseriškumas.

Gal kam nors nepatiks šie mano tiesūs žodžiai, bet juk iš klaidų mokomės. Visi žino seną patarlę: „Kalk geležį, kol ji dar karšta.”

Senas skautijos darbuotojas
Antanas Paužuolis
Čikaga, IL


03-16-10
NEVYKĘS LAIŠKAS KARDINOLUI

Perskaičius š. m. kovo 6 d. „Drauge” išspausdintą „Atvirą laišką J. E. kardinolui Francis George, OMI ir Čikagos arkivyskupijai”, parašytą Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos rėmėjų vardu, matyti retas atvejis, kai maža, drąsių asmenų grupė bando kalbėti už visus ir visiems primesti savo norus ir planus. Laiško autoriai nenurodo savo skaičiaus ir pavardžių, o pasirašo kaip vien parapijos rėmėjai.

Laiškas prasideda aprašymu, kai laikinai parapijoje besilankantis kunigas-studentas pradeda kalbėti suruošto klebono pagerbimo metu. Nežinodamas parapijos ir klebono praeities, kun. Gediminas Jankūnas pradėjo agituoti parapijiečius pratęsti kun. Anthony Markaus klebonavimą parapijoje. Ta kalba, pasak laiško autorių, buvo „Šventosios Dvasios įkvėpta”. Toliau parapijos rėmėjai pradeda niekinti „taip vadinamus katalikus”, kurie nesutinka su jų nuomone. Laiško autoriai apkaltina juos „nenoru atsisakyti savo egoizmo ir išdidumo, ginant vien save, o ne parapijos gerovę”. Laiško autoriai nė žodžiu neužsimena apie kun. A. Markaus klebonavimo pradžią, kuri parapijoje sukėlė didelę nesantaiką, o jo veikla išvaikė iš parapijos daugumą naujai atvykusių lietuvaičių.

„Atviras laiškas” savo turiniu nedaro garbės nei parapijos nariams, nei jo rašytojams. Nėra malonu jį skaityti ir arkivyskupijos darbuotojams. Galbūt tai atsitiktinis sutapimas, bet „Atviras laiškas” savo taktika pamėgdžioja sovietų kompartijos veiklos būdus. Ten visi, nesutinkantys su jos programa, buvo apšaukiami „liaudies priešais”.

Jeronimas Tamkutonis
Čikaga, IL



03-13-10
20 STEBUKLINGŲ METŲ: DŽIAUGSMŲ

2010 metų kovo 11-tą dieną Lietuva šventė 20 stebuklingų laisvės metų.
Kaip ir visur pasaulyje, Lietuvoje taip pat yra daug rūpesčių, bėdų ir vargų. Bet, mano nuomone, yra kuo pasidžiaugti! Siūlau: kiekvienas lietuvis, kur jis dabar bebūtų, gali pasidžiaugti šiais įvykiais bei šiais dalykais:

1. K-11: 1990.03.11, kai Lietuva – pati pirmoji, atsisakė Maskvos „meilės”.
2. 1993.08.31, kai paskutinis rusų kareivis išvyko iš laisvos Lietuvos.
3. Lietuva yra visateisė Jungtinių Tautų narė.
4. Lietuva yra visateisė NATO ir ES narė.
5. Penkiose olimpiadose (1992; 1996; 2000; 2004 ir 2008 m.) Lietuva laimėjo kelis aukso, sidabro ir bronzos medalius.
6. 2002 metais buvo baigtas leisti didžiulis lietuvių kalbos turtas – „Lietuvių kalbos žodynas” (LKŽ) – 20 didelių tomų, apie 400,000 žodžių.
7. Lietuvių kalba jau nuo 1988 metų yra Lietuvos valstybės kalba.
8. 2009 metais Lietuva šventė 1000 metų nuo jos vardo paminėjimo istorijoje.
9. Virgilijus Alekna kelis kartus laimėjo pasaulio (ir olimpiados) disko metimo aukso medalį.
10. 2009 m. jachta „Ambersail” apiplaukė visą pasaulį.
11. Pasaulio Lietuvių Bendruomenė veikia 41 valstybėje.
12. JAV dienraštis „Draugas” sulaukė 100 metų.
13. Lietuva išsirinko 5 Seimus (1990; 1996; 2000; 2004 ir 2008 m.).
14. Lietuva turėjo 15 ministrų kabinetų.
15. Lietuvos kariai gina laisvę Balkanuose, Irake ir Afganistane.
16. Lietuva turi 16 universitetų. Vilniaus universitetas – žymus aukštojo mokslo centras.
17. Prez. George W. Bush Vilniuje pažadėjo ginti Lietuvą.
18. Vilniaus senamiestis – viena iš pasaulio labai įdomių vietų.
19. Daug lietuvių grįžta iš užsienio.
20. Lietuvos valdžioje dabar yra trys moterys: prez. Dalia Grybauskaitė, Seimo pirmininkė Irena Degutienė ir Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė.

Antanas Klimas
Rochester, NY


PAS SEUL GARSIAJAI BALERINAI ANNAI PAVLOVAI

Audrė Budrytė savo pastabose dėl vasario 20 d. įvykusio koncerto Jaunimo centre „Koncertas žiūrovams ar žurnalistams?” („Draugas”, 2010 m. vasario 26 d.) klysta, priskirdama Eglės Špokaitės šoktą „Mirštančią gulbę” Čaikovskio baletui „Gulbių ežeras”. Šis šokis buvo šokamas ne Čaikovskio muzikai, bet prancūzo Charles Camille SaintSaens orkestrinei siuitai „Žvėrių karnavalas”, tiksliau sakant, jos gražiausiai daliai „Gulbė”. Tai buvo vienintelė šios siuitos dalis, kurią kompozitorius leido spausdinti ir atlikti dar jam gyvam esant. Šia muzika pagrįstas trumpas šokis „Mirštanti gulbė” buvo sukurtas choreografo Michael Fokine kaip pas seul garsiajai balerinai Annai Pavlovai, kuri jį pirmą kartą pašoko 1905 metais St. Peterburg, Rusijoje, viename koncerte. Jis tapo su ja glaudžiausiai susijusiu šokiu.

Tačiau A. Budrytė labai teisingai piktinasi fotografais ir filmuotojais, kurie tiesiog akiplėšiškai savo blykstėmis ir kitais technologijos „stebuklais” darko scenos menininkų susikaupimą ir žiūrovų gėrėjimąsi jų talentais. Tai paprasčiausios pagarbos ir profesionalumo stoka. Jų pasiteisinimas, kad „Tai mano darbas”, yra tik nevykęs išsisukinėjimas. Gaila, kad išeivijos lietuvių renginiuose tokie „žurnalistiški” (?!) išsišokimai yra labai dažni. Dar blogiau, kad jie yra toleruojami. Jokiame rimtame teatre taip neatsitiktų. Laikas pabusti.

Vytautas Matulionis
Cleveland Heights, OH


03-12-10
ROŽĖMIS KLOTAS GYVENIMAS? TIKRAI NE.

Turiu būtinai atsiliepti į Sta sės Semėnienės viešą apkaltinimą (,,Draugas”, 2010 m. kovo 6 d., laiškų skyrius), kad mūsų Kalifornijos dailiųjų valgių klubo (KDVK) Įgaliotinio gyvenimas buvo ,,rožėmis klotas”.

Kadaise, seniai, labai seniai, dypukų gyvenimo pradžioje, kada ir tie ankstesni grinoriai dar nebuvo visi išmirę, kada dar nė viena lietuvių graži bažnyčia nebuvo nugriauta, kada seselės kazimierietės pamokų metu su liniuotėmis per nagus negailėdavo (,,Shut up!” she explained), Chicagos Bridgeport rajone, netoli a. a. Lietuvių auditorijos ir ne taip toli, kur senovės šernai ir stumbrai dar siautė ,,pažangiųjų” laikraščio ,,Vilnis” redakcijoje, kai dar nė viena lietuvė negyveno kažkokiame ,,barabanų” miestelyje, inžinierius Alfonsas Semėnas ten, ant pačios Halsted gatvės, turėjo savo elektronikos įmonę. Ir taip pasitaikė, kad vieną gražią dieną gerb. Semėnas pardavė mūsų įgaliotiniui ir jo tėvui, Kaziui Janutai, ,,Zenith” televizorių, kuris paskui per ilgai nesugedo. Mūsų įgaliotinis dar dabar atsimena, kai visi jo draugai jau seniai žiūrėjo spalvotą televiziją, o jis vis dar turėjo pasitenkinti su tuo juodai baltu ,,Zenith”. Bet turbūt jau per vėlu atitaisyti tą skriaudą.

Tai tokios buvo ir tos rožės – erškėčiai, ne rožės.

 KDVK Įgaliotinio
(Donato Janutos) pavaduotojas
San Francisco, CA


03-11-10
VASARIO 16 MINÈJIMAS ČIKAGOJE

Visuomet su įdomumu perskaitau straipsnius apie Čikagos lietuvių veiklą, nes ten esu praleidęs savo jaunystę. Taip buvo ir su ALT’o straipsniu ,,Išeivija gyva” (,,Draugas” 2010 m. vasario 27 d.).

Reikia pagirti Nepriklausomybės šventės rengėjus, kad jie pakvietė studentus vesti minėjimą. Noriu atkreipti dėmesį, kad nors pavadinimas skelbia – ,,akivaizdus kartų junginys”, deja, pažvelgus į nuotraukas, vaizdas kitoks: atrodo, visi dalyviai – pensininkai. Čia nenoriu kritikuoti prof. Stasio Goštauto, kurio straipsniai man yra vieni iš įdomiausių ,,Drauge”, galvoju, jo kalba buvo sutikta su entuziazmu. Ir kultūrinė dalis turėjo patraukti daugiau jaunesnių dalyvių. Manau, kad jaunimas neateina, nes minėjimai būna per ilgi, o oficiali dalis neįdomi. Gaila, kad straipsnyje nepaminėtas nė vienas amerikietis pareigūnas, tiktai perskaitytas Kongreso nario laiškas.

Zigmas Viskanta
Los Angeles, CA


03-10-10
BŪNA IR TAIP

Perskaitęs Stasės Semėnienės laišką (kovo 6 d. nuomonėse) apie lietuviškų vardų ir pavardžių vargus, noriu ir savo „nuotykį” pridėti. Gal savaitę prieš universiteto baigimą ir diplomų įteikimą, savo universiteto mokinio sieninėj dėžutėj randu raštelį: ,,Būk malonus ateinančią savaitę stabtelėti dekano Cramer įstaigoje.” Krapščiau galvą, ką dabar būsiu padaręs? Truputį bijodamas, nužygiavau pas dekaną, kuris žemesniam kurse man buvo ekonomikos mokslus dėstęs, bet tikriausia tai buvo užmiršęs. „Radau jūsų raštelį, ir, štai, esu čia”, pasakiau. „Ačiū, kad atėjai”, sako dekanas. „Noriu išgirsti, kaip tari savo vardą ir pavardę, idant, įteikiant diplomus, teisingai ištarčiau.” Tarimą sąraše pasižymėjo.

O kada varžybų pranešėjas per garsiakalbį jos vardą ištardavo Laina, aštuonmetė plaukikė duktė Lina nužygiuodavo pas jį ir pareikšdavo: „Vardas yra Lina, ne Laina.”
 
Arvydas Barzdukas
Falls Church, VA


GARSIOJI V. DAUNORO KONCERTO PLYTA

Norime pranešti, kad dr. Leonido Rago komentare ,,Tebeaidintis aidas apie santariečiusšviesininkus” (,,Draugas”, 2010 m. vasario 27 d.) minima Jaunimo centre vykusio Vaclovo Daunoro koncerto metu įmesta plyta, sužeidusi Danos Stankaitytės ranką, yra Vilniuje, mūsų namuose. Mes ją ,,saugome” jau tiek metų ir norime, kad dr. Ragas bent žinotų, kad ji nėra dingusi.

Nerija Kasparienė
Vilnius, Lietuva


ARTĖJANT BIRŽELIO TRĖMIMŲ DIENAI

Artėjant liūdnajam birželiui, reikia, kad lietuviai rašytų į Lietuvos paštą, prašydami ta proga išleisti pašto ženklą ir taip paminėti lietuvių trėmimą į Sibirą.

Pašto ženklas galėtų vaizduoti prekinį raudonos spalvos vagoną, ant ženklo turėtų būti parašyta deportacijos data ir ištremtų lietuvių skaičius.

L. Stankevičius
Lavalis, Quebec, Kanada


03-06-10
KOVA DĖL VARDO!

Ak, kas gali išdrįsti pasakyti, kad „Draugas” neįdomus?! Jis ne tik glėbiais neša mums įvairiausių žinių, bet ir draugiškai sustiprina mus lietuvybės dirvose, praplečia mūsų pažinimo akiratį, netgi dažnai mus sveikai pralinksmina.

 Štai neseniai ketvertas „Draugo” darbščiausių bendradarbių nesidangstydami, kaip tie XIX a. prancūzo Alexandre Dumas per visą pasaulį išgarsinti trys muškietininkai su D’Artagnan, ne tiktai atvirai atskleidė savo vardų bei pavardžių erškėčiuotus takus, bet ir savo riterišką kovą, siekiant išlaikyti juos grynakraujais, lietuviškais. Ir laimėjo!

Pradžią davė populiarus apmąstymų kūrėjas Juozas Gaila. Jis šmaikščiai bei juokingai papasakojo, kaip marinų vyresnysis jį marinų eilėse, visų bendražygių akivaizdoje lietuviškai išrupūžiavo, o po to draugiškai ir džiaugsmingai paspaudė jo ranką, jog, jo žodžiais tariant, jis esąs „lietuvys”.

Neatsiliko ir dienraščio darbštuolis skiltininkas, psichologijos mokslų žinovas Romualdas Kriaučiūnas, jautriai ir tikroviškai išpažindamas, kad dėl savo pavardės jam teko ir ašaroti... Humoristiškai, mandagiai, bet taikliai priminė nevadinti jo „Romu”, nes jis nėra Lietuvos romas (čigonas).

Visai kitokia gaida nuskambėjo mūsų jau gimnazijoje pamiltos žymios rašytojos Petronėlės Orintaitės (Janutienės) vienturčio sūnaus Donato Janutos džiugus prisipažinimas, jog jam niekad neteko raudonuoti dėl kieno nors prikabintų prie jo vardo ar pavardės lenkiškų ar rusiškų uodegyčių. Regis, tarsi jo gyvenimo kelias, lyg tam „laimės vaikui”, šiame krašte buvo rožėmis klotas?!

Na, o paskutinysis, bet nė kiek ne mažiau svarbus, kunigaikštišku vardu pavadintas Kęstutis Ječius drąsiai ir atkakliai apgynė savo kilmingo vardo mėgintą sutrumpinti likimą. Valio šiam garbingam muzikiniam „kvartetui” už patriotišką savo šaknų gynybą!

Nė viena moteriškaitė, „silpnosios lyties” atstovė, neatvėrė savųjų bėdų ar pergalių. O jų būta gan apsčiai. Neiškenčiu neprikišusi savo 2 centų vietoj jų. Nebus nieko egzotiško, nei nepaprasto, tačiau vis šis tas. 1961 m. Rosary College, esantis viename puikiausių Čikagos priemiesčių – River Forest, aukšto lygio privati mokslo įstaiga, tuo metu dominikonų vienuolių vedama vien tiktai mergaitėms, o dabar ir vyrams, ir pervadinta į Dominican University, turėjo dvi studentes lietuvaites. Jame profesoriavo chem. inž. Jonas Rugis (visuomenininkės pedagogės Alicijos Rugytės brolis, dr. Jono Račkausko dėdė), Lietuvoje dėstęs Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje, buvo jos vice-direktorius. Viena studentė Nijolė Semėnaitė beveik „niršo”, kai ją vadindavo „Nidžol” arba netgi „Nikol”. Neapsikęsdama, ji išmetė iš savo vardo raidę „j”. Ir ką gi? Visiems ji pavirto „Naiola”. Tai ją pykino nė trupučiu mažiau, nes ir vėl skambėjo visai ne lietuviškai, bet kaip grynai angliškas, labai nemėgiamas vardas Viola (Vaiola). Ji susigrąžino atgal nusviestą raidę „j” ir žodžiu mokė ištarti savo vardą teisingai lietuviškai.

Gaudama bakalauro laipsnį, ji iš anksto sutvarkė savo pavardės ištarimą teisingai lietuviškai. Paprastai amerikiečiai dėdavo kirtį jos pavardėje ant pirmojo skiemens, o lietuviškai kirtis krenta ant antrojo. Tada ji padėjo kirtį (apostrofą) ant antro skiemens (Semenas). Valio! Ją iššaukiant įteikt diplomą, jos pavardė nuskambėjo 100 nuošimčių lietuviškai.

O varge! Nepavyko tai kitai studentei, didžiai pasižymėjusiai patriotišku nusiteikimu. Iššaukta magistro laipsnį siekianti Viltis Vaičiūnaitė (dabar Jatulienė, 30 m. dėsčiusi lietuvių kalbą lituanistinėje mokykloje, Gailutės Valiulienės sesuo) diplomą gavo Vaikunas (Vaiciunas) vardu. Nors jos pavardė buvo iškreipta, vis dėlto su lietuvišku atgarsiu! Taip jau gyvenime būna – vieniems laimė nusišypso, kitiems – ji susiraukia!

Stasė E. Semėnienė
Baraboo, WI




Atviras laiškas J.E. kardinolui Francis George, OMI ir Čikagos arkivyskupijai

Kaip žinote, Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijoje turime tris kunigus, kurie labai rūpinasi parapija: tėvas Gediminas Jankūnas, tėvas Kęstutis Trimakas ir tėvas Jaunius Kelpšas.
Sveikiname tėvo Gedimino Jankūno kreipimąsi į parapijiečius š. m. vasario 6 d. per tėvo Tony (Anthony Markus – Redakcija) dviejų jubiliejų šventę. Tą darydamas tėvas Gediminas buvo įkvėptas Šventosios Dvasios. Jis kalbėjo labai gerai, aiškiai, su pagarba ir meile, nuoširdžiai klausdamas: ,,Kodėl turime ieškoti kito kunigo, jei jau turime gerą?”

Tėvas Gediminas turėjo drąsos ir išminties, kreipdamasis į parapijiečius, žinodamas, kad jis geičiausiai bus nutildytas taip vadinamų katalikų, kurie nenori atsisakyti savo egoizmo ir išdidumo. Jie gina tik save, bet ne mūsų parapijos gerovę. Vienu žodžiu, jie nori lietuviškai kalbančio kunigo.

Arkivyskupija leidžiasi įtikinama šių žmonių ir nesiklauso kitaip manančių parapijiečių daugumos. (Kam keisti, jei viskas iki šiol ėjosi taip gerai?)

Mūsų mylintis Dievas ir Jo Šventoji Motina leido žmonėms matyti tiesą, kad mūsų gerasis kunigas, tėvas Tony Markus gerai atliko savo darbą ir parodė gerą pavyzdį savo parapijiečiams čia, Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijoje.

Mūsų Katalikų Bažnyčia negali egzistuoti ir gyvuoti, jei žmonės rūpinsis tik savo asmeniniais dalykais, o ne Dievo šlove ir mūsų Katalikų Bažnyčia.

Galų gale, tiesos matymas iš tiesų padarys mus laisvais.
Dėkojame.

Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos ,,rėmėja”



03-04-10
MŪSŲ VISŲ PAREIGA

Gavęs „Draugą” pirmiausiai susirandu skaitytojų laiškus. Sausio 14 d. „Drauge” Zenono Prūso laiškas tikrai sukrėtė: jame jis aprašo pažįstamos merginos garbingą žūtį už Tėvynę, einant partizanų ryšininkės pavojingas pareigas, ir garbingą mirtį – nepasidavusi priešui žuvo su ginklu rankoje.

Nuoširdžiai pritariu gerb. Prūsui, kad ji turėtų būti tinkamai pagerbta ne vien partizanų, bet ir visos Lietuvos patriotų, prezidentų Brazausko ir Adamkaus. Bet tai iki šiol nebuvo padaryta. Taip mūsų partizanų, partizanių, ryšininkių kūnai – tūkstančiai jų nėra surasti, nėra tinkamai palaidoti. O kas kaltas? Mes, nes nelendame mūsų pačių išrinktai valdžiai po skūra, kad įkyrėtume. Mūsų visų pareiga surasti visus, tinkamai ir garbingai palaidoti, pastatyti paminklus garbingose vietose.

Z. Prūsas įsikarščiavęs nei iš šio, nei iš to užsipuola mūsų garbingiausią didvyrę Emiliją Platerytę. Tų dviejų moterų negalima lyginti: Platerytė buvo ne tik surinkusi tūkstančius sukilėlių, net su dalgiais – vadinamus dalgininkus, stojusius prieš rusų kariuomenę. Ji kūrė sukilimo ir mūšio su priešu planus, ji vedė į mūšį. Tam reikėjo labai didelių gabumų, drąsos, pasiaukojimo, ryšių su sukilimo vadais ir jų pasitikėjimo. Z. Prūsas gal nežino, kad visame pasaulyje buvo tik dvi tokios moterys – mūsų bajoraitė E. Platerytė ir Jeanne d’Arc.

Algis Virvytis
Boston, MA


SiŪLYMAS DAUGIAU PATYRINĖTI FAUSTIN E. WIRKAU PRAEITĮ

John Rapšio straipsnis „Drauge” (2010 m. vasario 3 d.) apie Haiti yra labai įdomus ir labai aktualus dabar, kada šalis šiuo metu kenčia nuo didelės nelaimės. Ačiū jam už tos šalies istorinę apžvalgą.

Buvęs šalies vadovas F. Wirkau, tikrai, atrodo, galėjo būti lietuvių kilmės, bet tam reikia daugiau studijų. Lietuvos praeityje yra buvę daug lietuvių – vyrų ir moterų, kurie atliko didelius žygdarbius kitoms tautoms.

Dainelę apie negrų sukilimą Kuboje ir man teko dainuoti būnant studentu Muenchen’e, bet vietoje „Kubos” mes dainavome „Afrikoj”.  Tą pačią dainą dainavo ir vokiečių studentai vokiškai. Mes galvodavome, kad tai vokiečių Antrojo pasaulinio karo prisiminimai apie jų kovą Afrikoje.

Gal J. Rapšys galėtų daugiau patyrinėti Faustin E. Wirkau praeitį? Tai būtų didelė dovana Lietuvos istorijai.

Algimantas Juškys
Čikaga, ILKOVA DĖL VARDO!

Ak, kas gali išdrįsti pasakyti, kad „Draugas” neįdomus?! Jis ne tik glėbiais neša mums įvairiausių žinių, bet ir draugiškai sustiprina mus lietuvybės dirvose, praplečia mūsų pažinimo akiratį, netgi dažnai mus sveikai pralinksmina.

 Štai neseniai ketvertas „Draugo” darbščiausių bendradarbių nesidangstydami, kaip tie XIX a. prancūzo Alexandre Dumas per visą pasaulį išgarsinti trys muškietininkai su D’Artagnan, ne tiktai atvirai atskleidė savo vardų bei pavardžių erškėčiuotus takus, bet ir savo riterišką kovą, siekiant išlaikyti juos grynakraujais, lietuviškais. Ir laimėjo!

Pradžią davė populiarus apmąstymų kūrėjas Juozas Gaila. Jis šmaikščiai bei juokingai papasakojo, kaip marinų vyresnysis jį marinų eilėse, visų bendražygių akivaizdoje lietuviškai išrupūžiavo, o po to draugiškai ir džiaugsmingai paspaudė jo ranką, jog, jo žodžiais tariant, jis esąs „lietuvys”.

Neatsiliko ir dienraščio darbštuolis skiltininkas, psichologijos mokslų žinovas Romualdas Kriaučiūnas, jautriai ir tikroviškai išpažindamas, kad dėl savo pavardės jam teko ir ašaroti... Humoristiškai, mandagiai, bet taikliai priminė nevadinti jo „Romu”, nes jis nėra Lietuvos romas (čigonas).

Visai kitokia gaida nuskambėjo mūsų jau gimnazijoje pamiltos žymios rašytojos Petronėlės Orintaitės (Janutienės) vienturčio sūnaus Donato Janutos džiugus prisipažinimas, jog jam niekad neteko raudonuoti dėl kieno nors prikabintų prie jo vardo ar pavardės lenkiškų ar rusiškų uodegyčių. Regis, tarsi jo gyvenimo kelias, lyg tam „laimės vaikui”, šiame krašte buvo rožėmis klotas?!

Na, o paskutinysis, bet nė kiek ne mažiau svarbus, kunigaikštišku vardu pavadintas Kęstutis Ječius drąsiai ir atkakliai apgynė savo kilmingo vardo mėgintą sutrumpinti likimą. Valio šiam garbingam muzikiniam „kvartetui” už patriotišką savo šaknų gynybą!

Nė viena moteriškaitė, „silpnosios lyties” atstovė, neatvėrė savųjų bėdų ar pergalių. O jų būta gan apsčiai. Neiškenčiu neprikišusi savo 2 centų vietoj jų. Nebus nieko egzotiško, nei nepaprasto, tačiau vis šis tas. 1961 m. Rosary College, esantis viename puikiausių Čikagos priemiesčių – River Forest, aukšto lygio privati mokslo įstaiga, tuo metu dominikonų vienuolių vedama vien tiktai mergaitėms, o dabar ir vyrams, ir pervadinta į Dominican University, turėjo dvi studentes lietuvaites. Jame profesoriavo chem. inž. Jonas Rugis (visuomenininkės pedagogės Alicijos Rugytės brolis, dr. Jono Račkausko dėdė), Lietuvoje dėstęs Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje, buvo jos vice-direktorius. Viena studentė Nijolė Semėnaitė beveik „niršo”, kai ją vadindavo „Nidžol” arba netgi „Nikol”. Neapsikęsdama, ji išmetė iš savo vardo raidę „j”. Ir ką gi? Visiems ji pavirto „Naiola”. Tai ją pykino nė trupučiu mažiau, nes ir vėl skambėjo visai ne lietuviškai, bet kaip grynai angliškas, labai nemėgiamas vardas Viola (Vaiola). Ji susigrąžino atgal nusviestą raidę „j” ir žodžiu mokė ištarti savo vardą teisingai lietuviškai.

Gaudama bakalauro laipsnį, ji iš anksto sutvarkė savo pavardės ištarimą teisingai lietuviškai. Paprastai amerikiečiai dėdavo kirtį jos pavardėje ant pirmojo skiemens, o lietuviškai kirtis krenta ant antrojo. Tada ji padėjo kirtį (apostrofą) ant antro skiemens (Semenas). Valio! Ją iššaukiant įteikt diplomą, jos pavardė nuskambėjo 100 nuošimčių lietuviškai.

O varge! Nepavyko tai kitai studentei, didžiai pasižymėjusiai patriotišku nusiteikimu. Iššaukta magistro laipsnį siekianti Viltis Vaičiūnaitė (dabar Jatulienė, 30 m. dėsčiusi lietuvių kalbą lituanistinėje mokykloje, Gailutės Valiulienės sesuo) diplomą gavo Vaikunas (Vaiciunas) vardu. Nors jos pavardė buvo iškreipta, vis dėlto su lietuvišku atgarsiu! Taip jau gyvenime būna – vieniems laimė nusišypso, kitiems – ji susiraukia!

Stasė E. Semėnienė
Baraboo, WI


Atviras laiškas J.E. kardinolui Francis George, OMI ir Çikagos arkivyskupijai

Kaip žinote, Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijoje turime tris kunigus, kurie labai rūpinasi parapija: tėvas Gediminas Jankūnas, tėvas Kęstutis Trimakas ir tėvas Jaunius Kelpšas.
Sveikiname tėvo Gedimino Jankūno kreipimąsi į parapijiečius š. m. vasario 6 d. per tėvo Tony (Anthony Markus – Redakcija) dviejų jubiliejų šventę. Tą darydamas tėvas Gediminas buvo įkvėptas Šventosios Dvasios. Jis kalbėjo labai gerai, aiškiai, su pagarba ir meile, nuoširdžiai klausdamas: ,,Kodėl turime ieškoti kito kunigo, jei jau turime gerą?”

Tėvas Gediminas turėjo drąsos ir išminties, kreipdamasis į parapijiečius, žinodamas, kad jis geičiausiai bus nutildytas taip vadinamų katalikų, kurie nenori atsisakyti savo egoizmo ir išdidumo. Jie gina tik save, bet ne mūsų parapijos gerovę. Vienu žodžiu, jie nori lietuviškai kalbančio kunigo.

Arkivyskupija leidžiasi įtikinama šių žmonių ir nesiklauso kitaip manančių parapijiečių daugumos. (Kam keisti, jei viskas iki šiol ėjosi taip gerai?)

Mūsų mylintis Dievas ir Jo Šventoji Motina leido žmonėms matyti tiesą, kad mūsų gerasis kunigas, tėvas Tony Markus gerai atliko savo darbą ir parodė gerą pavyzdį savo parapijiečiams čia, Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijoje.

Mūsų Katalikų Bažnyčia negali egzistuoti ir gyvuoti, jei žmonės rūpinsis tik savo asmeniniais dalykais, o ne Dievo šlove ir mūsų Katalikų Bažnyčia.

Galų gale, tiesos matymas iš tiesų padarys mus laisvais.
Dėkojame.


MALONU PRISIMINTI

Malonu prisiminti Vandą Stankienę Panavaitę, kurią teko pažinti gyvenant lietuviškajame Čikagos Marquette Parke, girdėti ne kartą dainuojant subuvimuose, skautų stovyklose savo dainą ,,Aš verkiau parimus”. Ne kartą teko su gerb. Vanda, visada linksma, juokaujančia, gražiabalse, pasišnekėti. Keista, kad Lietuvoj kai kurie laikraščiai vis dar nežino tos populiarios dainos autorės, kaip buvo rašyta š. m. sausio 23 d. ,,Drauge”.

Maloni, gražiabalse Vanda, gyvuok, dainuok!
Su gražiais prisiminimais,

Nijolė Jankutė Užubalienė
Engandine, Australia


03-03-10
VASARIO 16-oji – NE SKAIČIŲ REIKALAS

Antradienį, t. y., tikrą Vasario 16 dieną, lygiai 11 valandą ryto, Austra-lijos valdžios įstaigų kieme Hobart’e (Tasmanijos sostinėje) mes iškėlėme dvi vėliavas – Lietuvos ir Australijos. Sugiedojome Lietuvos himną ir pasa-kėme prakalbas, kad visi žinotų, ko-dėl mes ten susirinkome. Juk Vasario 16-oji mums visada buvo ir lieka brangiausia data, ir mes kasmet ją paminime viešai, bet ramiai ir su didele meile.

Nesvarbu, kad visoje Tasmani-joje gyvena vos 40 lietuvių ir kad gal tik pusė jų tepajėgė šįkart susibėgti. Čia ne skaičių reikalas: juk ir mažesnis būrelis gali parodyti savo gilią meilę Tėvynei.

Algimantas Taškūnas
Hobart, Australija


OSANA AUKŠTYBĖSE!

Kiekvieną sekmadienį pamaldų metu iškyla abejonės dėl kalbos tiks-lingumo: „Pilnas yra dangus ir žemė Jo garbės.” Visų pirma, būdvardis (pilnas) numato vyriškos giminės daiktavardį.  Taigi, dangus yra tvar-koj, bet žemė? Toliau tas būdvardis prašyte prašosi vienaskaitos, o turim dviskaitą. Laimei, išeitis paprasta: „Pilnas yra dangus ir pilna žemė Jo garbės.” Osana aukštybėse!

Leonas Sabaliūnas
Ann Arbor, MI


APIE VARDŲ IR PAVARDŽIŲ BĖDAS IR BĖDELES 

Su įdomumu skaitau straipsnius, komentarus apie vardus ir pavardes, bėdas ir bėdeles apie jų rašymą, tarimą, trumpinimą ir ilginimą. Kas jų neturėjo? Kęstutis Ječius („Drau-gas”, 2010 m. sausio 30 d.) rašo apie savo bėdas universitete, kur jis buvo apsuptas žydelių. Ir mokinių, ir mokytojų. Manau, kad jis klysta, greičiausiai, tai buvo vaikų darželyje.

Jonas Kastilius
New Stanton, PA

PASLAPTINGAS ANSAMBLIS

Pastebėjau ,,Draugo” vasario 12 d. laidoje, 6 puslapyje ,,garsaus vyrų vokalinio ansamblio iš San Francis-co’’, kuris koncertavo filharmonijoje, nuotrauką. Atrodo gana paslaptingai: garsus, bet bevardis ansamblis pasi-rodė neįvardytoje filharmonijoje.
Kadangi kiek anksčiau girdėjau per Rochester NPR klasikinės muzi-kos stotį dainuojant vyrus, kurie, kaip buvo skelbiama, turėjo vykti gastrolių į Europą ir taip pat ap-lankyti Lietuvą, spėčiau, kad čia tas pats ansamblis – ,,Chanticleer”. 

Raimundas Kiršteinas
Rochester, NY


02-27-10
NE VISKAS TAIP

Truputį atsargiau su vertinimais, užsakytais per honorarą (biografijomis, straipsniais ir kt.).

Raimundo M. Lapo laiškas „Drauge” (2010 m. sausio 16 d.) apie Vl. Baltrušaitį ir Čikagos Operos chorą reikalauja patikslinimo. Jis prisipažįsta suklydęs, pavadinęs Vl. Baltrušaitį Čikagos Operos Vyrų choro įkūrėju, tačiau mano, kad tai nemenkina muz. A. Gečo ir V. Radžiaus nuopelnų, kadangi vėliau jie dirbo kartu. Toks vertinimas neteisingas.

„Karūną” vis dėlto tenka uždėti muzikui A. Gečui ir choro vadovui V. Radžiui, kurie 1949 m. pirmieji sutelkė 42 vyrų grupę ir įkūrė Čikagos Lietuvių vyrų chorą. Vl. Baltrušaitis pradėjo darbą kaip dirigentas ir aktorius nuo 1954 m. Statant operą ir pasikeitus choristų sudėčiai, choras tapo Čikagos Lietuvių Opera.

Jame daug metų dirigentu buvo muz. A. Kučiūnas ir dirigentas muz. A. Vasaitis, taip pat muz. R. Kaminskas ir Kazėnas (iš Clevelando). Svečio teisėmis buvo pakviestas Gaidelis (jo kūrinio „Dana” atlikimui) ir muz. Marijošius. Visi šie dirigentai turėjo aukštą muzikinį išsilavinimą. Tuo laikotarpiu buvo atlikti ir lietuvių kompozitorių kūriniai, kurių lietuviška visuomenė labai geidė.

Nuopelnas ir garbė priklauso ne vienam asmeniui, bet visai didžiulei grupei žmonių, kurie įdėjo savo kūrybą, talentą ir sielą. Kitaip galvoti yra klaidinga.

Algimantas Juškys,
buvęs dainininkas
Čikaga, IL


DUNDZILOS MENAS, BIZNIS IR LABDARA

Labai malonu buvo matyti, kad Antanas Dundzila domisi liaudies menu ir tikrai moka išrinkti būsimus Michelangelo ir Picasso ir jų kūrinius (,,Draugo” laiškų skyrius, 2010 m. vasario 13 d.). Neatsimenu, kad Dundza tada, kai trumpomis kelnėmis stovyklaudavo su mumis, būtų parodęs tokių gabumų. Bravo! Šaunu!

Tikiu, kad mes galėtume padaryti gerą biznį pardavinėjant tokį meną ir pelną paskirti ,,Draugui” ir kitiems lietuviškiems reikalams (žinoma, po atitinkamo komiso (už mūsų triūsą). Išteklių niekad nepritrūktų, nes tokių apiplyšusių tuščių kartoninių dėžių yra išmestų prie kiekvienos likernės ir grosernės (liquor ir grocery stores) šiukšlių konteinerių.

Donatas Januta
San Francisco, CA


KADA GRĮŠIME PRIE TIKRO GROŽIO MENE, POEZIJOJE

Asmenys, pasiilgę grožio mene, poezijoje ir literatūroje, bus dėkingi Antanui Dundzilai ir Gražinai Kriaučiūnienei už jų straipsnius „Draugo” dienraštyje (2010 m. vasario mėn. 13 d.), kuriuose išsakė pastebėtas neigiamybes šių dienų mene, literatūroje.

Žiūrint į pateiktą ,,National Gallery of Iceland muziejuje B. Anderson kūrinį ,,Kartonas”, man priminė laikus, kada augantys vaikai atsinešdavo didžiules kartono dėžes, panaudotas šaldytuvų ar skalbimo mašinų pervežimui, žaisdavo su jomis, pjaustydami įvairių dydžių ir išvaizdų skyles. Gal vaikai kūrė modernų meną, nes labai panašiai atrodė?

Šiuo klausimu esu ne vieną kartą rašęs, bet nebuvo atsiliepimų. Matyt, daugumai patinka nežmoniškai atrodantys piešiniai arba eilės. Reikia eiti su nauju mąstymu, išmetant tikrąjį grožį, kitaip gali būti palaikytas neišmanėliu.

Kyla klausimas, kodėl viduramžių menininkų kūriniai yra parduodami už milijonus? Šių dienų menininkai, poetai, literatūros kūrėjai turėtų pasielgti kaip Renata Šerelytė – paaiškinti savus kūrinius, ką jie nori pasakyti žiūrovams, bet nelaikyti jų tokiais, kurie nesupranta šių dienų naujovių. Atrodo, kad pasaulis pamilo smurtą, karus, žemės drebėjimus, potvynius, bet užmiršo tikrąjį grožį, kuris dar supa žmoniją.

Antanas Paužuolis,
Chicago, IL


02-25-10
KATYNĖS ŽUDYNĖS – AR LIETUVOS VALDŽIA SNAUDŽIA?

1940 m. Stalino įsakymu NKVD Katynės miške nužudė 22,000 į nelaisvę paimtų lenkų karių. Per Antrąjį pasaulinį karą sovietai nuslėpė ir paneigė, kad tos žudynės įvyko, ir melagingai kaltino vokiečius įvykdžius minėtas žudynes. Taip reikalai stovėjo 50 metų.

Pagaliau, 1989 m. Michailas Gorbačiovas pripažino, kad tos žudynės buvo įvykdytos NKVD pagal Stalino įsakymą. 1991 ir 1992 metais Borisas Jelcinas perdavė Lenkijai kai kuriuos anksčiau slaptus buvusius sovietų dokumentus, kurie tai patvirtino. Bet ligi šiol kai kurie Rusijos politikai vis dar neigia Rusijos kaltę, sako, kad tie dokumentai yra suklastoti, kad žudynės buvo įvykdytos ,,hitlerininkų” ir t.t. Slaptuose Rusijos archyvuose dar yra daug dokumentų apie tas žudynes, kurie nėra paviešinti.

Rusijos nerangusis Vladimiras Putinas ligi šiol labai nenoriai ta tema kalba. Bet lenkams pamažu, ,,mandagiai” ir ,,geruoju” pasisekė išklibinti vieną kitą žodį ir net gauti pakvietimą iš Putino dalyvauti šių metų balandžio mėnesio Katynės žudynių minėjime. Nors Rusija tą minėjimą vadina apibendrintu švelnesniu vardu – ne lenkų, bet apskritai įvairių piliečių žudynėmis.

Dabar atrodo, kad lenkai žada pereiti nuo ,,mandagių” kalbų į atvirą ir viešą priverstinį ieškinį prieš Rusiją. ,,Drauge” (2010 m. vasario 20 d.), pranešama, kad Lenkijos vyriausybė ruošia bylą Europos žmogaus teisių teismui prieš Rusiją už tuos veiksmus.

O kiek buvo lietuvių nužudyta tarp tų 22,000 lenkų? Tuo laiku lenkų kariuomenėje tarnavo nemažas skaičius lietuvių iš lenkų užimto Vilniaus krašto, iš Suvalkų trikampio ir iš Baltarusijos lietuviškų kraštų. Kad Lietuva niekuomet nepripažino Žulikausko (lenkiškai: Želigowskio) tų lietuviškų kraštų prie Lenkijos prijungimo, duoda dabartinei Lietuvai ir teisinį pagrindą atstovauti tiems lietuviams. Jeigu Lenkija ruošiasi į atvirą kovą teismuose su Rusija, būtų gera proga Lietuvos valdžiai prisidėti prie to ir paremti Lenkiją. Tai būtų geras žingsnis net kitoms Lietuvos ir lietuvių patirtoms skriaudoms vėliau paviešinti ir reikalauti pripažinimo.

 Donatas Januta
San Francisco, CA


02-20-10
DISKUCIJOS APIE SVEIKATOS APSAUGA

Visiškai pritariu Algimanto S. Gečio straipsniui apie JAV opius klausimus ir mūsų sveikatos apsaugos įstatymus („Draugas”, 2010 m. nr. 14).

Autorius, rodos, inteligentiškas ir aukšto išsilavinimo asmuo, kuris gerai nusimano šiuo svarbiu klausimu.

Aš taip pat sutinku su jo pastaba, kad JAV lietuvių žiniasklaida, tarytum susitarusi, sveikatos įstatymų klausimu tyli, atrodo, lyg prisibijome spaudos skiltyse išprovokuoti gyvą diskusiją, užimti griežtesnę poziciją, bijant prarasti sveikatos ir teisėsaugos darbuotojų skelbimus ar išgąsdinti ,,Medicare” apdraustus, amžiumi vyresnius prenumeratorius ir t. t.

Spaudoje, per radijo bangas, televizijoje bei internete pateikiami kai kada gana aistringi argumentai yra dažnai iškraipyti, prieštarauja vieni kitiems, politiniais ir ideologiniais sumetimais aplenkia tiesą su komentarais, kurie tiesiog yra melagingi. Jie baugina, mulkina ir gąsdina žmones nebūtais dalykais, kuriems ir be to sunku susigaudyti šioje painiavoje. Čia ypatingai pasižymi kai kurių televizijos kanalų bei radijo stočių taip vadinamų „talk show” vedėjai. Jie, dažniausiai dėl politinių ir ideologinių priežasčių, perša savo aiškinimą šiuo svarbiu reikalu, kuris toli gražu nesutampa su eilinių žmonių tikrais interesais.

Atviros diskusijos šiuo reikalu „Drauge” žymiai padėtų daugeliui skaitytojų geriau susivokti ir suprasti, kas iš tikrųjų po visu tuo slepiasi.

Dr. Nicholas I. Gemell
Crystal Lake, IL


GEDIMINO STULPAI

Dar gerokai prieš Vasario 16-ąją Vilnius pasipuošė Gedimino stulpais. Kiekvieną kartą praeidamas pro tokį stendą stabteliu. Suskauda širdį, užgniaužia kvapą jo didžiai prasminga raiška. Matant, kas dabar vyksta Lietuvoje, šis stendas yra labai iškalbus. Vis ieškojau, kas iš dailininkų taip įžvalgiai išsakė Lietuvos pamatų griovimą. Neradau.

Pridurti galiu tik tiek, kad kiekvienas sąžiningas ir neteistas mūsų tautietis privalo daryti viską, kad Lietuva nebūtų griaunama, ką skelbia ir juosta su užrašu „Stop”.

Vaclovas Juodpusis
Vilnius, Lietuva


02-18-10
STRAIPSNIO PAPILDYMAS

Antano Paužuolio kun. klebono Anthony Markus 60-ojo gimtadienio ir 30-ties metų kunigystės šventės aprašymas „Drauge” (2010 m. vasario 11 d.), straipsnyje „Dvigubas jubiliejus Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijoje” yra gražus. Ir ta šventė tikrai buvo gražiai paruošta, sutraukusi daug žmonių, atėjusių pasveikinti kleboną su šia ypatinga jo gyvenimo švente.

Parapijos salė buvo pilnutėlė, gal apie 200 žmonių. Visi buvo gražiai susodinti prie spalvingų stalų ir pavaišinti šampanu, užkandžiais, šilta, skania vakariene, saldumynais ir šventišku tortu – pyragu.

Pakėlę šampano taures, sugiedota klebonui „Ilgiausių metų” (Vėliau „Happy  Birthday”). Sveikino ir ses. Johanna Shainauskas. Kun. Gediminas Jankūnas savo kalboje iškėlė kun. Markaus privalumus. Paminėjo, kad kunigui iš Lietuvos būtų sunkiau parapijoje dėl kalbos ir amerikietiško gyvenimo būdo pažinimo stokos, nes reikia aptarnauti ne tik lietuvius. Kvietė rašyti į arkivyskupiją laiškus, prašant kun. Markų palikti klebonu antrajai kadencijai, dar 6 metams, nes jis pats rašė arkivyskupijai, kad norėtų čia pasilikti. Kun. Gediminas kalbėjo lietuviškai ir pabrėžė, kad tai jo nuomonė.

Po jo angliškai kalbėjo Joe Kulys. Jis iškėlė kun. klebono Markaus padarytus pagerinimus bažnyčioje. Kvietė rašyti laiškus arkivyskupijai iki š. m. kovo vidurio, prašant palikti kun. Markų klebonu dar vienai kadencijai. Iki šiol, sakė jis, arkivyskupija yra gavusi tik vieną tokį laišką, būtent jo paties, t. y. J. Kulio. Kiek prisimenu, nei kun. Gediminas, nei J. Kulys apie parašų rinkimą nekalbėjo.

Mano supratimu, švenčiant tokias ypatingas sukaktuves, nederėjo kalbėti apie prašymą rašyti laiškus arkivyskupijai. Tai buvo galima daryti daug anksčiau, kreipiantis į parapijiečius per bažnytinį biuletenį. (Tai, atrodo, daroma dabar bažnyčioje.) Žmonės atėjo pasveikinti kun. A. Markų jo brangių sukakčių proga ir ne visi buvo tos pačios nuomonės, kaip šios šventės jau minėti kalbėtojai.

Aldona  Šmulkštienė
Čikaga, IL

DEJA, NE PIRMĄ KARTĄ

Vasario 10 dienos ,,Drauge” Rita Mikučonytė ir Dovilė Tomkutė rašo apie „Alex” galerijoje/galerijoje A Washingtone suruoštą lietuvių dailininkų parodą. Straipsnio autorės rašo, kad „[t]okia didelė lietuvių menininkų paroda JAV sostinėje suruošta pirmą kartą”. Tai netiesa.

 Dvylikos rinktinių išeivijos dailininkų darbų paroda Amerikos sostinėje buvo 1973 m., nuo rugpjūčio 10-tos iki rugsėjo 5-tos dienos, vienam Amerikos prestižinių muziejų, Corcoran Meno Galerijoj. Iš viso, keliose to muziejaus salėse, buvo iškabinti 105 jų darbai. Buvo eksponuoti Adomo Galdiko, Kazimiero Žoromskio, Vytauto K. Jonyno, Zitos Sodeikienės, Viktoro Petravičiaus, Vytauto O. Virkau, Vytauto Igno, Viktoro Vizgirdos, Romo Viesulo, Kazimiero Varnelio, Dalios Aleknienės ir Irenos Mitkus kūriniai.

Parodą suruošė Dalės Lukienės vadovaujamas komitetas, o eksponuojamus darbus kritiškai atrinko galerijos kuratorius ir muziejaus žinovų grupė. Anglų kalba buvo išleistas gražus parodos katalogas, kurį redagavo Dalė Lukienė ir Vida Zubkienė, o grafiškai apipavidalino architektas Algis Žemaitis. Menotyrininkas Mindaugas Nasvytis parašė išsamią Lietuvos dailės istorinę apžvalgą.

Po Valstybinės Meno Galerijos (National Gallery of Art), Corcoran Galerija yra žinomiausias ir didžiausią įvairaus meno rinkinį turintis Washingtono muziejus. Gaila, kad – iš entuziazmo ir nepasvėrę savo svarbos – mūsų spaudos bendradarbiai kartais pasistengia parašyti perdėtai, galvodami, kad viskas prasidėjo tik vakar. Nepasistengus faktų patikrinti, kategoriškų pareiškimų („suruošta pirmą kartą”) nederėtų daryti, nes taip, spausdintam puslapy, istorijai lieka klaidinga informacija.

Arvydas Barzdukas
Falls Church, VA


ŠIUO ATVEJU KALTOS YRA ABI PUSĖS

Nijolė Nausėdienė laiške „Piktumu nieko nepasiekiama” („Draugas”, 2010 m. vasario 2 d.) švelniai bando vieną „Draugo” skaitytoją, nusivylusį gausiu tarptautinių žodžių vartojimu, įtikinti, kad būtina „atsikratyti pykčio”. Ji sako, kad „Ne redakciją reikėtų kaltinti dėl straipsniuose pasitaikančių tarptautinių žodžių, bet tuos straipsnius rašančius” ir teisina redakciją, kad „dirbant su daug straipsnių vienas kitas žodis prasmunka nepastebėtas”. Tiesa, bet „redakcija straipsnius taiso savo nuožiūra”. Ar tos „nuožiūros” pakanka? Ar ji pakankamai griežta?

Nors tarptautinių žodžių visiškai išvengti neįmanoma, kalbos grynumo siekti privalome. Šiuo atveju kaltos yra abi pusės: rašantieji dėl tingumo neieškantys tarptautiniams žodžiams lietuviškų atitikmenų, o redakcija dėl atidos stokos ir nuolankumo tiems mūsų rašančios visuomenės sluoksniams, kurie dedasi turį neklaidingumo dovaną.

Redakcija turėtų drąsiau „blusinėti” jai teikiamą medžiagą. Iš spausdinamų straipsnių matyti, kad, jei rašantysis asmuo yra „iškilus”, „svarbus” ar „garbaus amžiaus” „visuomenės veikėjas”, išimčių visada galima rasti ir daug ką atleisti ar „nepastebėti”. Todėl nenuostabu, kad lietuvių kalboje svetimybės vis labiau įsigali. Gaila, bet kartu taip „šiuolaikiška” ir „kosmopolitiška”!

Vytautas Matulionis
Cleveland Heights, OH


02-13-10
MENAS PABUČIAVIME

Š. m. sausio 30 d. šeštadieniniame priede skaitėme apie redaktorės Renatos Šerelytės novelę „Pabučiavimas”. Atkreipiant dėmesį į skaitytojų atsiliepimus, pasirodo, prireikė tikrai nekasdieniško, savotiškai įdomaus kun. Kęstučio Trimako ir net pačios autorės aiškinimo apie menui bei eilinio skaitytojo kultūrai reikalingus bruožus.

Jie priminė mūsų literatūrinėje arbatoje subangavusią kontroversiją dėl Icchoko Mero romano „Striptizas”, irgi privedusio prie leidėjo aiškinimosi „Drauge”. Tiesa, tie ar ne 1976 m. kai kam siaubą kėlę kūrybiniai vaizdai buvo kitokios rūšies nei dabartiniai.

Esmėje reikalas dabar sukasi apie meną, t.y. kas eina meno vardu ir kaip visa tai pateisinama ar bent aiškinama. Savo pasisakyme R. Šerelytė teigia: „Tai skaitytojo priedermė. Skaitytojas pats įžvelgia teksto paslaptis, analizuoja jį, spėja jo mintis.”

Naudojuosi minėto svarstymo akstinu ir siūlau pažvelgti į skulptūrą National Gallery of Iceland muziejuje, Reikjavike, Islandijoje. Tai vienas iš 1955 m. gimusio Birgir Andresson darbų, tame muziejuje 2006 m. buvo rodomas 6 mėnesius... Kokios mintys kyla? Ar tai menas? Skaitytojus skatinu pasisakyti (nuomones siunčiant redakcijai).

Antanas Dundzila
Port Orange, FL



ŽMOGĖDROS PABUČIAVIMAS

2010 m. sausio 9 d. ,,Drauge” išspausdinta Renatos Šerelytės novelė sukėlė diskusijas, pasibaisėjimą, net keltas klausimas, ar tokia kūryba tinka kultūros priedui. Todėl 2010 m. sausio 30 d. numeryje autorė paaiškina savo kūrybą: ką ji norėjo pasakyti, atvaizduoti (Kęstutis A. Trimakas ,,Smurtas ir pabučiavimas R. Šerelytės novelėje”).

Ten surašyti punktai man nuskambėjo lyg apologetika, pasiteisinimas, bandymas save suprasti. Lyg pateisindama smurtą savo kūryboje, autorė teigia, kad pasakose visur yra daug smurto. „Baisūs dalykai pasakose reikalingi tam, kad vaikas suvoktų, jog pasaulis nėra toks jau mielas (...), kad vaikas galėtų priešintis blogiui, kad mokėtų kovoti (...)” Nesutinku su šiuo teiginiu. Daug pasakų esu skaičiusi apie raganas, slibinus, burtus, žiaurų elgesį su vaikais ir tikrai ne ten sužinojau, kad pasaulis nėra mielas. To kasdieninis gyvenimas pamokė ir niekad nesupainiojau pasakų su tikru gyvenimu. O Šerelytės novelėje vaizduojama motina/žmogėdra. Tai ką čia vaikas turi išmokti? Bijoti savo motinos? O gal pati motina jam/jai šia novelę skaito? Tai ir pasirinkimas!

Šerelytė aiškina „turime baisią pasaką, kurios misija – išmokti pasipriešinti smurtui, o jam priešinamasi ne saldžias pasakėles sekant, o susiduriant su juo akis į akį.” Na, o kai taip „mokomi” vaikai bijo užmigti ar per sapnus iš baimės klykia? Ši metodika man yra visiškai nepriimtina. Jei tikrai yra noras vaiką pamokinti per pasakas, tai turi būti pateikiama vaikui suprantama kalba.

J. K. Rowling tai puikiai atlieka per savo knygų herojų, kuris patiria diskriminaciją, neapykantą, nuožmumą ir su tai tvarkosi. Tai vaikams padeda suprasti, kad ne viskas yra ,,teisybė”, gyvenime yra atvejų, kur reikia priimti, nukentėti ir toliau žengti. Tačiau Šerelytės novelėje jaučiama pradžioje baimė, vėliau vaiko ,,džiaugsmas”, kad mama mirė. Tai bent pamoka!

Perskaičius Šerelytės pasiteisinimą prisiminė sekantis atsitikimas. Anais gerais laikais apsipirkimo centruose buvo kinų teatrai, kur motinos vienus vaikus palikdavo kelias valandas filmą žiūrėti, kol pačios apsipirkdavo. Filmų būdavo įvairių, kai kurie – apie pabaisas. Pereito šimtmečio šešto dešimtmečio pabaigoje buvo susuktas filmas „The Night of the Living Dead”, kuris buvo aprašytas kaip šedevras, iki naujo lygio iškėlęs siaubingus filmus (horror movies). Skaičiau vienos žurnalistės pasipiktinimą, kad vaikai, kurie patys vieni, be suaugusių, tą filmą žiurėjo, išėjo apsiblausę, verkdami, nes filmo pabaigoje net ir geri žmonės, pasislėpę nuo pabaisų, buvo nušauti. Pati šio filmo nesu mačiusi, bet Šerelytės novelė panašias emocijas sukėlė.

Kunigas K. Trimakas teigia, kad autorė „pati patyrė daug smurto iš patėvio (...), savo kūryboje smurtą traktuoja rimtai”. Bet ar tai suteikia jai teisę dabar vaikus gąsdinti? Ar ši novelė netiktų kokiai profesinei spaudai, kur profesionalai galėtų tirti, su kokiomis psichozėmis autorė bando susidoroti? Šiomis dienomis, kai pasaulyje vyksta karai, žemės drebėjimai, badas ir kitokie žiaurumai, būtų atgaiva ,,Draugo” kultūros priede skaityti grožinę literatūrą, o ne redaktorės bandymą naudojant žiaurumą dorotis su savo nepritekliais.

Gražina Kriaučiūnienė
Lansing, MI


02-12-10
SEKMADIENIS – pirmoji savaitès diena

Praeito šimtmečio pradžioje ar XIX a. gale, tobulinant bendrinę lietuvių kalbą, vietoj slaviškų savaitės dienų vardų buvo įvesti nauji lietuviški, pagal savaitės dienų eilę: pirmadienis, antradienis, trečiadienis... Bet kalbininkai suklydo – pirmąją savaitės dieną pavadino sekmadieniu. Įdomu, kad panašią klaidą padarė ir mūsų broliai latviai: lietu višką pirmadienį taip pat pavadino pirmdiena, antradienį – otrdiena, bet sekmadienį – svētdiena, atseit šventadieniu.2

Krikščionys švenčia pirmąją savaitės dieną, nes, kaip liudija visos keturios evangelijos, tą dieną prisikėlė Kristus (Mt 28, 1-8; Mk 16, 1-8; Lk 24, 1-12 ir Jn 20, 1). ,,Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar ne-išaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuvers-tas nuo rūsio angos.” (Jn 20, 1). Bet, žinoma, žydai ir toliau švenčia šabą, septintąją savaitės dieną, kurią mes vadiname šeštadieniu.

Dėl šio lietuvių kalbos netikslumo savaitės dienų tvarka kalendoriuje keistai atrodo, todėl suprantama, kad gerb. Leonas Venckus dėl jos papeikė šių metų ,,Draugo” kalendorių (,,’Draugo’ kalendorius – negirk dienos be vakaro”, ,,Draugas” 2010 m. sausio 14 d.). Bet kalendoriaus dienų eilė teisinga – savaitė prasideda sekmadieniu, pirmąja savaitės diena, ir baigiasi paskutine, šeštadieniu, septintąja.

 Algimantas Gureckas
 Germantown, MD

VISŲ PATENKINTI NEĮMANOMA

Ne vienas, perskaitęs Lino Regio laišką „Draugo” dienraštyje pavadinimu ,,Meskite tas kvailystes, arba aš mesiu ‘Draugą’” (2010 m. sausio 22 d.), stebėsis piktu laiško tonu.

Gerbiamasis, „Draugas” tik Jums praneša, kad prenumeratos laikas baigiasi, ir kviečia likti tolimesniu jo skaitytoju. Tą daro visi laikraščiai. Jūs esate tas asmuo, kuris tą pranešimą arba priima, arba atmeta, niekas prievarta nesiūlo. „Draugas”, kaip ir kitos visuomeninės organizacijos, prašo aukų. Aukų dydis priklauso tik nuo aukotojo: jis arba duoda, arba ne. Todėl L. Regiui nereikia rūstintis dėl paprašytos aukos, viskas yra jo valioje.

Kas dėl kainos, ją nustato dienraščio leidėjai, apskaičiavę visas laikraščio parengimo, išleidimo, siuntimo paštu ir kitas išlaidas. Prenumeratos kaina priklauso nuo prenumerato rių skaičiaus, reklamų ir skaitytojų aukų. ,,Draugas” neturi tarnautojo, kuris užsiimtų tik reklamų rinkimu. Senoji dienraščio skaitytojų karta išeina į Amžinybę, o jaunesnioji karta juo nesidomi. Be to, šiuo metu turime du veltui dalijamus laikraščius, kurie pradėjo spausdinti daugiau įdomių žinių, ne vien apkalbas. Neužtenka laiko skaitymui.

Laikraščių įdomumas priklauso tik nuo skaitytojų pageidavimų, juk tiek nuomonių yra, kiek yra galvų. Redakcija stengiasi skaitytojų pageidavimus patenkinti. Atkreipkite dėmesį į redaktorių prašymus, siūlykite temas, patys rašykite. Jeigu „Draugas” išsilaikė net 100 metų, matyt, nėra toks blogas, kaip Jūs sakote.

Gerb. L. Regi, esate gimęs ir augęs Amerikoje. Gal Jums nerūpi žinios iš Lietuvos, bet yra skaitytojų, kuriems šios žinios yra labai reikalingos ir mielai laukiamos. Daugelis mūsų Lietuvoje yra palikę savo tėvus, brolius, seseris ir daug artimų asmenų, todėl domisi, kas ten vyksta.

Gal redakcija turėtų labiau patrumpinti ilgus politinius straipsnius ir daugiau spausdinti apie lietuvių išeivių gyvenimą ir jų pasiekimus. Norint tą pasiekti, reikia rasti daugiau rašančių. Jums atrodo, kad skelbiami aprašymai yra kvailystė, bet kiti skaitytojai palaikys Jūsų mintis kvailomis, bet „Draugo” prenumeratos nenutrauks.

„Draugo” redaktorės stengiasi nevartoti barbarizmų, bet, nepaisant jų pastangų, svetimžodžių įsibrauna. Skaitytojui yra lengviau juos pastebėti, nes jis to tik ir ieško. Dienraščio korektorė turi perskaityti kiekvieną sakinį, jos akys nuo ilgo žiūrėjimo atbunka, neleistini žodžiai praslysta.

Gerb. L. Regi, „Draugas” yra pasitaisęs į gerąją pusę ir vertas skaitymo. Kaip minėjau anksčiau, visų patenkinti neįmanoma, visada atsiras nuskriaustųjų.

Antanas Paužuolis
Chicago, IL

ALPHABET!

Keli neseniai „Drauge” išspausdinti straipsniai apie lietuviškas pavardes man priminė pirmąją mano dieną Amerikos kariuomenėje. Neseniai atvažiavęs dar nebuvau savo pavardės sutrumpinęs.

Atvežtus naujokus greit sustatė į nelabai lygias eiles, ir viršila tvirtu balsu, žiūrėdamas į sąrašą, pradėjo šaukti naujokų pavardes: Abbot! Adams! ir sustojo, lūpos čiaupsoja, balso nėra. Bet greit atgavo savo formą ir pašaukė mano pavardę: Alphabet!

Arvydas Algminas-Algminavičius
Riverside, IL

KŪČIOS: GYVENAME NE LIETUVOJE, O JAV 

Perskaičiusi porą laiškų ,,Drauge”, kuriuose pasisakoma prieš Kūčių rengimą anksčiau negu gruodžio 24 d., norisi ir man išsakyti savo nuomonę.

Gyvename Amerikoje, ne Lietuvoje, todėl daug ką turėjome pakeisti, prisitaikyti prie dabartinių sąlygų. Lietuvoje buvome apsupti daugelio giminių, čia gal to nėra. Kūčias ne visi gali pasigaminti, nes senesni ar vieniši negi ruoš tuos 12 patiekalų vien tik sau, vien tik todėl, kad neturi su kuo Kūčias praleisti?

Tradiciniai Kūčių valgiai menkinami, rašant, kiek mišrainių, kiek silkių galima suvalgyti. Tie patiekalai yra tradiciniai, pasnikiški, sveiki, lietuviški, kilę iš kaimo, kur buvo patiekiama tai, kas turėta. Kūčiose atsilanko gal niekada Kūčių nevalgę lietuviai ar nelietuviai, jiems ne taip svarbu Kūčių data. Jie nori susipažinti su lietuviškomis tradicijomis, žmonėmis. Kūčios – tai ne vien tik maistas, bet ir bendras suėjimas, maldos, giedojimas, plotkelių dalijimasis, Lietuvos prisiminimas.

O kai rašoma, kad kai kurie valgo net keturias Kūčias (turbūt Chicagoje), tai kyla mintis, kam jie eina į visas tas keturias ar kelias Kūčias, nebent iš smalsumo, nuobodulio, o gal – kad turėtų apie ką kalbėti?

Danutė Grajauskienė
Glastonbury, CT



ANEKDOTAS SU POTEKSTE

Ačiū Arvydui Barzdukui už    įdomų anekdotą (,,Draugas”, 2010 m. vasario 3 d.) su šmaikščia potekste.

Zenonas V.