12-29-11
Buriamės tam, kad išsaugotumėme tai, kas mums svarbu

Šventėms artėjant pasimiršta nuoskaudos, ir norisi prisiminti tik tai, kas buvo gera. Esu viena iš Judėjimo Lietuvos pilietybei išsaugoti entuziastų, padėjusi pirmuosius žingsnius šiam judėjimui atsirasti. Vėliau sekiau visą tautiečių „kovą” dėl Judėjimo: vieni jį smerkė, kiti sveikino. Nevardinsiu pavardžių, dėl kurių Judėjimas buvo kaltinamas savanaudiškais tikslais, bet džiaugiuosi tais, kurie Judėjimą rėmė visus šiuos metus ir besąlygiškai gynė Lietuvos piliečių teisę į Lietuvos pilietybės išsaugojimą. Noriu pasveikinti visus Judėjimo įkūrėjus ir jį palaikančius lietuvius su šventėmis ir palinkėti nenuleisti rankų ir toliau ginti mūsų prigimtinę teisę – išsaugoti Lietuvos pilietybę.

Skaitydama komentuojančiųjų straipsnius, suprantu, kad pagrindinio dalyko Judėjime niekas taip ir nesuprato iki galo. Judėjimas LPI atsirado iš reikalingumo išsaugoti mūsų prigimtinę teisę į Lietuvos pilietybę, ypatingai tiems žmonėms, kurie jau susidūrė ar žino, kad susidurs su šia problema ateityje. Reikėjo kažką daryti, norėjosi pakilti ir būti išgirstiems. Todėl atsiradęs Judėjimas LPI yra visų judėjimas, ir judėjimo tikslą palaikyti yra kiekvieno asmeninis reikalas. Entuziastai tai tik įvardino, pateikė tautiečiams tikslus, apsvarstę, kaip mes visi galėtumėme prisidėti prie šio bendro tikslo. Pradžia padaryta, Judėjimas įkurtas, suburti žmonės, esama daug palaikančiųjų visame pasaulyje. Prie Judėjimo buriasi daug žmonių, daug lietuvių, visiems jiems sakau nuoširdų „ačiū”. Mes, entuziastai, likome išgirsti ir suprasti, dabar tai yra mūsų visų bendras tikslas ir darbas.

Matau, jog Judėjimas yra labai reikalingas tūkstančiams, todėl entuziastai, aukodami savo laiką, stengiasi už  mus visus, renka informaciją, kuria nori pasidalinti su juos palaikančiaisiais. Ir tai yra labai gerai. Žinau tik viena: jei asmeniškai nieko nedarysi, darbai patys nepasidarys, neišsispręs jokios problemos. Taip pat žinau, kad tik būdami kartu mes esame žymiai stipresnė jėga, nei veikdami atskirai, mažomis grupelėmis.

„Aš esu Judėjimas LPI” – su tokiais lipdukais sutikome Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkę, kai ji svečiavosi Pasaulio lietuvių centre, Lemont. Tuos lipdukus dalinome mes – Judėjimo entuziastai, įkūrėjai, įvardinkite patys. Daug į susitikimą susirinkusių tuos lipdukus su dideliu entuziazmu klijavosi ir ėjo sutikti Seimo pirmininkės. Taip įsitikinome, kad mūsų darbai nenuėjo veltui, žmonėms rūpi, jie labai nori būti išgirstais. Mums visiems pasisekė, po šio susitikimo su Degutiene Lietuvoje pasipylė daug straipsnių Lietuvos pilietybės klausimu. Vadinasi, Judėjimas LPI pateisina savo tikslus ir įgauna vis tvirtesnį pagreitį. Dabar žmonės daug apie tai kalba, to Judėjimo (mums, tautiečiams) labai reikia – nešti žinią apie mus, lietuvius, gyvenančius užsienio šalyse ir, laikui bėgant, prarandančius Lietuvos pilietybę. Lietuva yra ne tik demokratinė šalis, bet ir tautinė valstybė. Lietuvos valstybės suverenitetas priklauso Tautai. Gimdami Lietuvoje mes įgauname prigimtinę teisę į Lietuvos pilietybę, tai numato Lietuvos Konstitucija. Dabar norima prieštarauti Konstitucijai, sukuriant įstatymų pataisas, nurodančias, kas gali išlaikyti Lietuvos pilietybę, o kam ji yra automatiškai atimama. Tai yra neteisinga visų tautiečių atžvilgiu ir taip neturi būti. Negali būti, kad vieniems ji gali būti palikta, o kitiems atimta. Lietuvos pilietybė priklauso visiems ją turintiems ir negali prieštarauti Konstitucijai, kuri turėtų ginti mūsų prigimtinę teisę. JAV įstatymai niekada netrukdė niekam turėti dvigubos pilietybės, Lietuvos pilietybė JAV viduje yra nepripažįstama ir tiek. Taip galėtų pasielgti ir Lietuvos įstatymų kūrėjai.

 ir toliau visi kalbėsimės, komentuosime Lietuvos pilietybės klausimą. Tikiu, kad Lietuvos Tauta yra viena ir nepakartojama. Ji turi būti išsaugota ir neperskiriama, tvirta, kur ji begyventų, mylinti ir palaikanti savuosius, burianti vienybėn, išlaikanti savo tautiškumą iš kartos į kartą. Auginame vaikus, jiems perduodame visą lietuvišką savo kultūrą, dvasią, kalbą, dainas ir šokius, lietuviškus valgius, tradicijas ir papročius. Kodėl mes turime būti atskirti nuo savo tautos, jei negyvename Lietuvoje? Atsakykite patys sau. Žinau, kad gimus lietuviu, netapsi nei amerikiečiu, nei kitos tautos atstovu, todėl labai džiaugiuosi, kad atsirado ir susikūrė Judėjimas Lietuvos pilietybei išsaugoti. Ačiū.

 Asta Buračaitė,
Wheeling, IL

Lituanistikos tyrimo ir studijų centras mielai priimtų ŠALFASS archyvus

Dar kartą apie tą patį. ,,Draugo” pasikalbėjime apie Cleveland mieste vykusį ŠALFASS metinį suvažiavimą (2011 m. gruodžio 15 d.) paminėtas  ir Lituanistikos tyrimo ir studijų centras, kuris neva nesidomėjo ŠALFASS archyvais. Tai – ne visai tiesa. Visų pirma LTSC bendradarbis Petras Petrutis, Algirdui Bielskui mirus, teiravosi apie galimybę perimti jo archyvus, tačiau buvo neaišku, kur jie yra. Kaip teigia gerb. Laurynas Misevičius, jie gulėjo „Cleveland lietuvių namų ir privačių namų rūsiuose’’. Deja, esant Čikagoje, nėra taip paprasta atsirinkti, kurie gi tie namai, į kuriuos reikėtų kreiptis. Iš paties Misevičiaus apie minimus archyvus nei jokios žinios, nei užklausimo, ar jie mums reikalingi LTSC nėra gavęs. Be jokios     abejonės, mes mielai priimtume ŠALFASS archyvus. Jie būtų sutvarkyti, aprašyti ir, kaip ir daugelio mūsų archyvų, informacija apie juos prieinama internete.

PLB Archyvų darbo grupės pirmininkė Daiva Barzdukienė ,,Draugo” ,,Nuomonių’’ skiltyje išsakė tikrai svarią mintį, su kuria negalima nesutikti – ŠALFASS archyvai yra labai reikšminga išeivijos sporto istorijos dalis ir jais turi būti pasirūpinta. LTSC gali ir yra pasiruošęs tai padaryti. Galbūt tada nereikėtų ir tokių didelių išlaidų archyvų persiuntimui į Lietuvą? Juolab kad, kaip suprantu, ne visi ŠALFASS nariai norėtų archyvus išsiųsti.

 Kristina Lapienytė
LTSC vykdomoji direktorė

Kelios pastabos Boston miestui

Du pilni puslapiai, skirti Boston miestui. („Draugas”, 2011 m. gruodžio 5 d.). Puiku! Autorė kruopščiai, dalykiškai aprašė miesto istoriją, garsius universitetus, asmenis. Deja, suklydo rašydama apie prez. J. F. Kennedy kilmę. Jis tikrai nebuvo „mėlynakraujis brahmin” (ne brahman – indų religijos išpažintojas). Brahmin – Naujosios Anglijos anglosaksų kilmingos šeimos, kaip Emerson, Saltonstall, Lodge. Prez. Kennedy senelis imigravo iš bado varginamos Airijos  XIX a., tėvas Joseph – apsukrus, baigęs Harvard utą. JAV uždraudus gaminti alkoholinius gėrimus, rado būdų juos importuoti iš Europos... Tapo labai turtingu. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą, prez. F. D. Roosevelt paskyrė jį, dosnų demokratų partijos rėmėją, ambasadoriumi Didžiajai Britanijai.

Ir dar noriu Boston pagirti. Autorė paminėjo pereito „Red Sox” beisbolo komandos sezono pabaigoje staigų suklupimą. Tačiau kuriame kitame JAV mieste per dešimt metų profesionalų sporte čempionais tapo: „Patriots” (amer. futbolas) – 3 kartus, „Red Sox” (beisbolas) – 2, „Bruins” (ledo ritulys) – 1 ir „Celtics” (krepšinis) – 1? Beje, jokia kita profesionalaus krepšinio komanda nėra laimėjusi daugiau čempionatų – 17!

Julius Špakevičius
Westwood, MA

12-29-11
Dar vienas lietuvių kilmės krepšininkas

Jau kelintą kartą Edvardas Šulaitis rašo apie lietuvių kilmės krepšininką John Shurna, žaidžiantį Northwestern University.

Tame pačiame universitete žaidžia dar vienas lietuvių kilmės krepšininkas Andrew Crawford. Jo tėvas Danny Crawford yra žinomas NBA teisėjas. Jo motina Claudia yra buvusio ŠALFASS pirmininko Jono Bario duktė. Claudios brolis dr. Alvydas Baris žaidė krepšinį DePaul University ir daugelį metų gynė „ASK Lituanicos” spalvas.

Jonas J. Kaunas
Downers Grove, IL

KALĖDŲ SENELIO TARNYBA YRA BEVARDĖ

Padorumui yra ribos. Labai tinka prie nuotraukų bei aprašymuose minėti žmonių pavardes. Tačiau ,,Draugas” persistengė, šių metų gruodžio 22 dienos numerio 6 ir 12 psl. prie Kalėdų senelio pridėdamas žmonių vardus ir pavardes. Kilnioji Kalėdų senelio tarnyba būna bevardė (anoniminė). Jo vardas ir pavardė – Kalėdų Senelis – nekinta.

 Antanas Saulaitis, SJ
Lemont, IL

DĖL VYRESNIOJO BROLIO

Lietuvis neturėtų sakyti, jog Lenkija yra per didelė, kad galėtų būti strateginė partnerė. Neleistina susimenkinti. Negalima samprotauti tokiomis kategorijomis. Tada išeitų, kad Rusija milžinas, o Lietuva prieš ją – tik vabalėlis. Abi tautos lygiavertės. Abi valstybės yra lygiateisės. Parafrazuojant LTSR himną. „Europos Sąjungoj šlovingoj” Lietuva su Lenkija yra lygios narės.

Lenkija nėra joks vyresnysis brolis. To nesakė nei Liublino unija, to nesako nei šiuolaikiniai lenkai. Vyresniuoju broliu sovietinė Lietuva vadino rusus. „Padėjo kovoj didi rusų tauta” (LTSR himnas). Dabar vyresni broliai nebent yra Amerika su Izraeliu.

Galima visą valstybę perstumti iš Rytų į Vakarus, kaip Stalin padarė su Lenkija, bet kaimynystės neišvengsi. Norint susieti Lietuvą su Skandinavija, reikėtų nusausinti Baltijos jūrą. To nesiūlė nė prof. Kazys Pakštas, ieškojęs Lietuvai ramios vietelės Afrikoje ar Centrinėje  Amerikoje.

Dvi garbingos krikščioniškos tautos turi surasti kokį nors modus vivendi, turi sugyventi. Marija litanijoje vadinama Lenkijos karaliene (Krolówa Polski), lietuviai savo kraštą vadina Marijos žeme. Tad jau lyg ir yra dvasinė unija.

Vieni kitus mokome, tačiau išminties įkrės tik Dievulis. Gal geriau paduokime vieni kitiems ranką, nežvelgdami viens į kitą iš padilbų, palinkėkime vieni kitiems ramybės. Ir pasidalinkime kalėdaičiu (opłatek).

Tokios mintys, perskaičius gerbiamo Kęstučio Girniaus straipsnį („Draugas”, 2011 m. gruodžio 8 d.).

Leonardas Gogelis
Chicago, IL


Knyga apie sovietų smurtą Lietuvoje ir Rytų Europoje

Šiuo metu skaitau Alvydo Karašos knygą „The Last Golden Smile”, išleistą šį rudenį. Jis įdomiai aprašo savo jaunystę Lietuvoje, pergyvenimus per pirmą sovietų okupaciją, bėgimą į Vokietiją ir emigravimą į Ameriką. Įvade jis rašo, kad parašė savo atsiminimus ir pergyvenimus tam, kad Vakarų pasaulis geriau susipažintų su sovietų smurtu Lietuvoje ir Rytų Europoje. Karaša mato, kad Vakarai yra gerai supažindinti su nacių Holokaustu, bet labai mažai žino apie sovietų okupaciją ir smurtą Rytų Europoje, daugiau – tik apie sovietų paleistą propagandą. Įdomu, kad jo tėvas pulkininkas Motiejus Karaša savo gyvenimo atsiminimus aprašė „Gyvenimo sūkuriuose”, išleistuose 1982 m. Šią knygą neseniai nusipirkau iš „Draugo” knygynėlio.

 Aldona Kudirka
La Crescenta, CA

12-21-11
Kodėl kilnojama Kūčių diena?

Tikrai yra sveikintinas paprotys ruošti parapijose bendrą Kūčių vakarą. Pas mus, Rochester, NY, toks vakaras ruošiamas šių metų gruodžio 18 d. su eglute ir šeštadieninės lituanistinės mokyklos vaikų programėle. Mane verčia susimąstyti ir apgailestauti, kodėl toks Kūčių vakaras rengiamas gruodžio 18, o ne 24 dieną, kuri yra lyg ir įvadas į šv. Kalėdas?

Pakeista data nustoja prasmės ir šventiškos nuotaikos, juk vis tiek dar reikės laukti tikros Kūčių dienos. Norėčiau išgirsti, ką apie tai mano kiti skaitytojai.

Kostas Mačiulis
Rochester, NY

Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi

„Draugo” lapkričio 29 d. „Nuomonių ir komentarų” skyriuje Vytautas Bieliauskas rašo pasipiktinęs Mykolo Drungos straipsniu, neva tvirtinančiu, jog dabartinis JAV prezidentas Barack Obama buvo išrinktas dėl to, kad jis – juodaodis. Dar kartą perskaitęs Drungos straipsnį nematau, kad Drunga tai tvirtino, jis tik mąstė apie galimybę, jog ir kitas JAV prezidentas gali būti juodaodis.

Visiškai sutinku su išsakyta Bieliausko viltimi, kad ateinančiuose rinkimuose balsuosime ne už JAV prezidento odos spalvą, bet už tas pareigas užimti geriausiai tinkantį kandidatą.

Negaliu tik suprasti, kodėl Bieliauskas taip atkakliai smerkia rasę apibūdinantį žodį „juodaodis”. Kadaise dabartinius „afroamerikiečius” vadinę ,,juodžiais” („black”), ,,negrais” („negro”), ,,spalvotais” („colored”), amerikiečiai jau priprato prie jiems kažkaip mados įbrukto „afroamerikiečio”, nors tokie pasakymai kaip „black” ar „white” ir šiandien dar mirguliuoja jų spaudoje. Jų nesibijo nei lietuviškoji spauda. Ar tai – rasizmas?

Kalbant apie juodajai rasei priklausančius žmones, būčiau linkęs sutikti su Bieliausku ir taip pat paklusti amerikiečių tautos plačiai vartojamam žodžiui „afroamerikietis”. O štai šių metų gruodžio 6 d. laikraštis „Chicago Tribune” savo pirmame puslapyje drąsiai vartoja žodį „blacks”, nebijodamas būti apkaltintas rasizmu dėl antraštės „Post office cuts to hurt blacks” (ne „afroamericans”). Ir vėl galvoju: gal „Chicago Tribune” redaktorius būtų galima apkaltinti atvirkštiniu rasizmu? Ar pašto tarnautojų skaičiaus sumažinimas padarys žalos vien tik juodiesiems?

Galima įvairiai komentuoti, ar „afroamerikietis” yra tinkamiausias žodis apibūdinti juodos odos spalvos žmones. Aš asmeniškai negaliu suprasti, kodėl Obama save vadina „afroamerikiečiu”. Jo motina buvo baltaodė, tėvas – juodaodis, o jis pats gimė Amerikoje. Ar ne tiksliau jį būtų vadinti ,,mulatu” ar bent ,,maišytos rasės” („biracial”), panašiai, kaip nesigėdi save vadinti „bisexual” dvilyčiai žmonės?

Sutinku ir su Bieliausko aiškinimu, kad Amerikoje pilietybė reiškia ir tautybę, nors Lietuvoje taip neturėtų būti. Nors LR Konstitucijos 1 skirsnio 2 straipsnis sako, jog „Lietuvos valstybę kuria Tauta” (kokia? – A. V.), į mano klausimą puikiai atsako Konstitucijos pratarmės žodžiai: „LIETUVIŲ TAUTA (...) atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią KONSTITUCIJĄ”.

Aleksas Vitkus
Palos Heights, IL

Išgelbėkime sporto archyvus

,,Draugo” pasikalbėjime apie Cleveland mieste vykusį ŠALFASS metinį suvažiavimą (2011 m. gruodžio 15 d.) ŠALFASS pirmininkas Laurynas Misevičius sako, kad Kaune esančio Lietuvos sporto muziejaus direktorius Pranas Majauskas siūlosi priimti ir sutvarkyti per šešiasdešimt metų vieno pagrindinių Amerikos lietuvių sporto darbuotojų Algirdo Bielskaus surinktus Amerikos lietuvių sporto archyvus, tačiau tam ,,priešinasi vyresnieji [sporto] sąjungos žmonės ir JAV LB Archyvų komiteto pirmininkė Dalė Lukienė”.

Amerikoje yra lietuviškų archyvų, kurie yra surinkti ir laikomi esančiuose mūsų archyvuose ir pagal galimybes prižiūrimi ir tvarkomi. Tačiau tokiais specialiais archyvais, kurie, kaip Misevičius sako, yra ,,sumesti į apiplyšusias kartonines dėžes [ir] gulėjo Cleveland Lietuvių namų ir privačių asmenų rūsiuose”, niekas Amerikoje nepasirūpins, ir niekas jų nesutvarkys. Tam išeivijoje nėra nei galimybių, nei lėšų, nei – svarbiausia – sporto srities žinovų. Tai tie archyvai liks neprieinami ir galop dings. Tad jei Lietuvoje atsiranda kas nors, kas nori ir gali tokius archyvus priimti, jais pasirūpinti ir juos profesionaliai sutvarkyti, būtų išmintinga juos kiek galima greičiau ten persiųsti. Archyvų kieno nors rūsyje ar kartoninėse dėžėse dienos yra suskaičiuotos, ir jie ten nėra niekam naudingi.

Bielskaus palikti archyvai yra vienintelė vieta, kur originaluose yra sukaupta visas išeivijos sporto gyvenimas ir veikla, ir juos išlaikyti ir išsaugoti būtų svarbu ir naudinga. Per dvejus metus niekas tuo nepasirūpino. Reikia tikėtis, kad ar sporto sąjunga, ar koks nors išeivijos fondas paskirs lėšų kiek galima greičiau tuos archyvus persiųsti į Kauną, nes tikrai būtų verta juos išgelbėti.

Daiva Barzdukienė
PLB Archyvų darbo grupės pirmininkė

12-17-11
Skirkime Kalėdinę dovaną Šiaulių Pastoraciniam centrui

Šalia Šiaulių arkikatedros vyksta didelis projektas – statoma Šiaulių vyskupijos kurija ir pastoracinis centras. Tai svarbus ir aktualus projektas – statomas centras, kuriame galės rinktis šeimos, jaunimas, vyks katekizacija, rekolekcijos ir t. t. Tokio centro svarbą pajutęs, charizmatiškas ir energingas Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis ėmėsi pastangų jį įgyvendinti.

Jis nuoširdžiai kreipiasi į visus Amerikoje ir Kanadoje gyvenančius lietuvius, prašydamas, kiek kas gali prisidėti prie šio centro statybos, primindamas Viešpaties žodžius: ,,Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte” (Mt 25,40).

Visi lietuviai esame viena šeima, trokštantys vieni kitiems ištiesti meilės ir gerumo ranką, tad šių šv. Kalėdų proga paremkime šį projektą auka. Aukas siųskite:

Šiaulių Pastoracinis centras
Taupa Lithuanian Credit Union
Sąskaita 3878
767 E 185th St.
Cleveland, Ohio 44119
Norintys gauti daugiau informacijos, rašykite el. adresu: ingrida.bublys@ibinternationalinc.com

Ingrida Bublienė,
LR gen. garbės konsulė
Cleveland, OH

Daugiau žinių ir straipsnių apie mūsų gyvenimą

Pridėdama metinį ,,Draugo” šeštadienio laidos mokestį kreipiuosi į redakciją su prašymu paįvairinti šią laidą. Norėčiau daugiau žinių bei straipsnių apie mūsų gyvenimą bei veiklą užsienyje, ypatingai Amerikoje, o ne beveik vien tik apie Lietuvą.

Gražina Janušienė
Sea Cliff, NY

PROF.  ROMAS  VISKANTA  –  DŽIUGU!

Jau 50 metų gyvenu San Francisco miesto apylinkėje, netoli University of California, Berkeley miestelyje, kur pats mokslus baigiau. Neretai šiame universitete apsilanko mokslininkai iš viso pasaulio. Iš Lietuvos čia yra viešėję istorikas Juozas Jurginis, matematikas Vytautas Statulevičius, mokslininkai iš Vakarų Europos – Algirdas Greimas, Karolis Lėderis  ir daug kitų, su kuriais man teko pabendrauti.

1968–1969 metais čia profesoriavo Romas Viskanta, su kuriuo kelis kartus susitikau. Mano atmintyje likęs vienas ryškus vaizdas – pokalbis jo namo kieme, verandoje. Aš tada buvau tik pradėjęs advokatūrą vienoje San Francisco firmoje. Nedaug atsimenu iš susitikimų su Romu,  bet jis ligi šiol man yra palikęs protingo ir šilto žmogaus įspūdį.

Rodos, per tuos praėjusius daugiau nei 40 metų pasisveikinome vienos šokių šventės pobūvyje, bet daugiau nesame susitikę. Vis dėlto mano pažintis su Romu nenutrūko, nors tęsėsi tik iš tolo – jei kur nors spaudoje užtikdavau kokią žinutę apie jį, perskaitydavau ją.

Nors negalėjau dalyvauti Romo Viskantos pagerbime, kuris neseniai vyko Pasaulio lietuvių centre, Lemont, noriu ir aš jį pasveikinti. Džiugu, kad mūsų mažoje gentyje ir dar mažesniame išeivijos imigrantų būryje yra toks gabus, pasaulinio garso mokslininkas, kiek suprantu ir žinau, geras žmogus, kurį, nors tik truputį, ir aš pažįstu. 

Donatas Januta
San Francisco, CA


Kodėl kilnojama Kūčių diena?
 
Tikrai yra sveikintinas paprotys ruošti parapijose bendrą Kūčių vakarą. Pas mus, Rochester, NY, toks vakaras ruošiamas šių metų gruodžio 18 d. su eglute ir šeštadieninės lituanistinės mokyklos vaikų programėle. Mane verčia susimąstyti ir apgailestauti, kodėl toks Kūčių vakaras rengiamas gruodžio 18, o ne 24 dieną, kuri yra lyg ir įvadas į šv. Kalėdas?

Pakeista data nustoja prasmės ir šventiškos nuotaikos, juk vis tiek dar reikės laukti tikros Kūčių dienos. Norėčiau išgirsti, ką apie tai mano kiti skaitytojai.

Kostas Mačiulis
Rochester, NY

Kūčios: grįžimas prie kuklumo ir paprastumo ištakų

Visus metus mes rašome apie egzotiškus patiekalus, dalijamės gamybos receptais, pasakojame, ką valgėme ir gėrėme, keliaudami po įvairias užjūrio šalis. Tiksliau – beveik visus metus. Tačiau prieš Kūčias ir Kalėdas užmirštame egzotiką ir grįžtame prie mūsų dvylikos Kūčių stalo patiekalų, kurių pagaminimui reikia nemaža žinių bei meilės mūsų paprastai lietuviškai virtuvei. Visos ieškome, kur nusipirkti silkių, juodos ruginės duonos, džiovintų grybų ir raugintų kopūstų, skundžiamės, nes paprastai mūsų parduotuvės pritrūksta kūčiukų prieš pat Kūčias.

Skaitome, kad Lietuvą paliko gal daugiau nei pusė milijono lietuvių, kurie išsisklaidė po visą pasaulį – Ameriką, Angliją, Airiją, Ispaniją, Italiją, Vokietiją ir Daniją. Kažkas pasakojo net ir Etiopijoje sutikęs ten gyvenančių lietuvių. Tačiau, kokioje šalyje mes negyventume, Kūčios ir Kalėdos kelioms dienoms suvienija mus visus – ruošiamės vakarienei, prisimename patiekalus, receptus, tradicijas. Kur negyventume, sėdame prie to paties stalo, prie kokio sėdėjo mūsų tėvai ir seneliai.

Amerikiečiai paprastai neskaičiuoja, kiek pinigų išleidžia Kalėdų stalui. Vidutines pajamas gaunančios šeimos sakosi šventiniam maratonui išleidžiančios apie 300 dolerių. Kalėdiniam stalui tinka viskas, kas geriausia – įmantrios jūrų gėrybės, krabai bei aštuonkojai, avies kojos ir prabangūs tortai su putojančiu šampanu. Amerikiečiai labai nustemba, kada jiems papasakoji apie mūsų Kūčių stalą.

Jei paprastais savaitgaliais šveičiame išsijuosę, tai per Kūčias ir Kalėdas mūsų stalai gali žavėti tik savo paprastumu bei kuklumu. Jei kitataučiai šventėms ieško įdomesnių patiekalų receptų, tai lietuvės grįžta prie senų etnografinių patiekalų. Paskaitykite mūsų laikraščius, nueikite į interneto puslapius: šeimininkės dalijasi savo patirtimi, viena kitai siunčia savo mamų ar senelių patiekalų receptus. Prieš Kalėdas mūsų įmonę ,,Food Depot International’’ užgriūna telefono skambučių lavina, pirkėjai klausia, kur galima nusipirkti tikrų lietuviškų produktų.

Kūčios turbūt daugeliui mūsų yra tas vakaras, kada prisimename savo šaknis, kada suprantame, kad esame lietuviai, kad Lietuva visada bus mūsų širdyse ir mūsų įpročiuose, nesvarbu, kada ir kodėl iš savo šalies išvažiavome. Prie stalo sėdame su meile ir nostalgija savajam kraštui, jo praeičiai bei tradicijoms. Tai vakaras, kada daugelis mūsų grįžtame prie savo ištakų.

Gražių Kalėdų jums visiems, mielieji tautiečiai, sveikatos ir laimės. Tegu Kūčių ir Kalėdų dvasia atneša susitaikymą ir vienybę mums visiems, nesvarbu, kur mes gyventume – prie Baltijos jūros, po Florida palmėmis ar Skandinavijos sniegynuose. Linksmų švenčių!

 Angelė Kavakienė,
,,Food Depot International’’
darbuotojų vardu

Yra dėl ko didžiuotis gydytoju ir dailininku dr. A. Pliopliu

Noriu pasidalinti žinia, kad š. m. gruodžio 9 d. Chicago pietvakarių dienraščio „Southtown Star” pirmame puslapyje išspausdinta Toronto, Kanadoje, gimusio gydytojo neurologo ir dailininko Andriaus Plioplio nuotrauka, o visame septintame puslapyje yra Donna Vickroy straipsnis apie Balzeko lietuvių kultūros muziejuje dr. Plioplio surengtą parodą „Hope and Spirit”.

Kalbėdamas apie parodą, Plioplys straipsnio autorei paaiškino, kad amerikiečius pasiekiančios žinios apie Rytų Europos istoriją yra nepilnos ir menkos, kad nemažai amerikiečių net nežino nei apie Staliną, nei apie milijonus, kurie nukentėjo nuo jo rankų. Tos istorijos nežinojimas gali privesti  žmones prie istorijos pasikartojimo. Todėl Plioplio intencija yra tokią padėtį pakeisti. Jo minčių patikimumą žadina Vickroy straipsnyje aprašyta Plioplio 71metės senelės nuotrauka, padaryta tremtyje Sibire, kur ji kirto medžius. Labai jaudinančiai atrodo tame pačiame puslapyje įdėta ir Juozo Šukio šeimos nuotrauka, kur jis, 1948 m. ištremtas į Sibirą, sėdi su savo trimis vaikučiais, gal nuo 5 iki 7 metų amžiaus.

Pagarba Balzekui, surengusiam šią parodą, bet dar didesnė pagarba tenka dr. Audriui, įgyvendinusiam šį svarbų sumanymą – paskleisti žinią apie mūsų tautos sunkiai išgyventą istorijos dalį. Žavu ir tai, kad tai atliko abu šiame žemyne gimę – Plioplys ir Balzekas.

Kadangi mūsų tėvelis Juozas Strolia buvo Šiaulių mokytojų seminarijos inspektorius ir muzikos mokytojas, jam artimieji pranešė, kad ir jo šeima įrašyta į ištremti numatytųjų sąrašus. Laimė, kad mamytė buvo austrų kilmės su vokiškai skambančia pavarde, tai leido mums repatrijuoti į Vokietiją, taip tampant kai kurių tautiečių vadinamais „prakeiktais repatriantais”. Dabar visi džiaugiamės, gyvendami laisvių šalyje – JAV, kur ne tik patys galime gerai gyvuoti, bet iš kur visokiais būdais galime padėti ir Tėvynėje pasilikusiems tautiečiams.

Faustas Strolia
Oak Forest, IL

12-13-11
Dar dėl dvigubos pilietybės
 
Jau kurį laiką Lietuvos ir išeivijos žiniasklaidoje ir privačiuose pokalbiuose aistringai diskutuojama dėl daugumos imigrantų trokštamos ir daugumos Lietuvoje gyvenančių piliečių į tai ne itin palankiai žiūrinčių dvigubos LR pilietybės.

Abi pusės šiuo klausimu iki šiol yra pateikę įvairių svarių argumentų, o ne per daug tuo reikalu besidomintiems lietuviams yra sunku apsispręsti, kieno pusėje yra teisybė.

Kai Rusijos Dūmoje deputatas Konstantin Zatulin pasiūlė svarstyti užsienyje gyvenantiems (taigi ir Lietuvoje) Rusijos piliečiams suteikti galimybę gauti Rusijos pilietybę, net jiems neatsisakius gyvenamosios šalies pilietybės, šių metų lapkričio 19 d. laiške „Draugo” skaitytojas Pranas Nagys tame įžvelgė naują grėsmę Lietuvai, aiškindamas, kad tokiu atveju Rusija gali užsimanyti ginti savo piliečių teises Lietuvoje. Vienintelis būdas to išvengti, Nagio nuomone, yra neleisti Lietuvos piliečiams turėti dvigubą pilietybę. Nagys taip pat priminė, kad dviguba pilietybė reikštų dvi viena kitai prieštaraujančias priesaikas.

Būtų įdomu sužinoti, ką į tai atsakytų uolieji dvigubos pilietybės šalininkai.

Aleksas Vitkus
Palos Heights, IL


Lietuvių tautos interesai – svarbiausi

Savo laiške ,,Nauja grėsmė Lietuvai?” (,,Draugas”, 2011 m. lapkričio 19 d.) Pranas Nagys rašo, jog Judėjimas Lietuvos pilietybei išsaugoti (LPI) yra nedidelė, savanaudiškų tikslų vedama žmonių grupė, kuri kovoja už dvigubą pilietybę. Nagio nuomone, dvigubos pilietybės įteisinimas galėtų pakenkti Lietuvos saugumui. Ne Judėjimas LPI ar maža grupė žmonių siekia savanaudiškų tikslų, to siekia nusikalstamas Lietuvos valdantysis klanas, pataikaujantis pasaulio globalistams.

Judėjimas LPI ir visi dori lietuviai kovoja už dvigubą pilietybę tik lietuvių tautybės žmonėms. Tad tie, kas gimė Lietuvoje, nesvarbu, kokia jų tautybė, yra lygiateisiai Lietuvos piliečiai, skirtumas tik toks, kad, jeigu ne lietuvių kilmės žmogus priima savo tautos ar kitos šalies pilietybę, jis automatiškai praranda Lietuvos.

Tokiame mažame pasaulio žemės lopinėlyje lietuvis gali turėti tik vieną vienintelį privalumą – amžinai būti jos piliečiu, neatsižvelgiant į nieką. Tai jokia diskriminacija, joks žmogaus teisių pažeidimas. Lietuvių tautos interesai šiuo atveju turi būti svarbiausi, be jokių kompromisų. Jeigu tauta visų pirma žiūrės savo šalies interesų, jokios ,,naujos grėsmės Lietuvai” nebus. Prisiminkime, ką pasakė vienas ES komisaras, lankydamasis Lietuvoje, – jokių privilegijų etniniams lietuviams. Atrodo, jog Nagys yra jo pusėje. Čia ir yra ta naujoji Lietuvai grėsmė.
 
Gediminas Kairys
Mokena, IL

12-06-11
Pagarba sau ir kitiems
 
Visiškai pritariu Kęstučio Girniaus straipsnyje ,,Reikėjo susilaikyti” išsakytoms mintims (,,Draugas”, 2011 m. lapkričio 15 d.). Manau, jog blogiausiu atveju Lietuvai, balsuojant dėl Palestinos narystės Jungtinių Tautų organizacijoje, reikėjo susilaikyti, geriausiu atveju – balsuoti ,,už”. Tokiu žingsniu būtume pelnę pagarbą, būtume parodę, jog Lietuva yra tikrai Nepriklausoma valstybė. Prisiminkime, kokią pagarbą savo širdyse jaučiame Islandijai, pirmai pripažinusiai Lietuvos nepriklausomybę. Teisingai rašo Girnius, kad toks Lietuvos poelgis tik skatina panieką. LR ambasados JAV įgaliotojo ministro Rolando Kačinsko el. laiškas tai tik patvirtina.

Tačiau ką kalbėti apie Lietuvą, jeigu viena iš nacionalinių mažumų Amerikoje per porą mėnesių priverčia galingiausios pasaulio valstybės prezidentą atsisakyti savo žodžių, išsakytų gegužės mėnesį, dėl Palestinos valstybės pripažinimo ir Izraelio pasitraukimo iš užimtų teritorijų   iki 1966 metais sutartų sienų.

Ar galima ko kito tikėtis iš Lietuvos ir jos ateities, jeigu Lietuvos mokslininkas, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas Šarūnas Liekis pareiškė, jog žodis ,,tautiškumas” apskritai turi būti nevartojamas. Pasak jo, tautiškumas yra ydingas pats savaime, nes jis yra antivalstybinė tautiškos ideologijos dalis. Liekis dar stebisi, kad atsiranda ministrų, vartojančių šį žodį, ir apgailestauja, kad dar nemažai žmonių tautiškumą laiko vertybe. Vietoj to jis siūlo naują sąvoką ,,paneuropinis”, kurią aš girdžiu pirmą kartą, net Valdas Adamkus, kurio žodyne beveik negalėjai rasti žodžio ,,tauta”, šio žodžio nevartojo.

Prie sovietų Lietuva nepražuvo, atsilaikėme, užtat savi pražudys ją galutinai.

Gediminas Kairys
Mokena, IL

Laisva, bet beširdė ir akla
 
Lietuvoje kažkam sugalvojus, jog šaliai reikia atsakingo ir su karo veiksmais ir krašto apsauga susipažinusio žmogaus, krašto apsaugos ministre paskiriama vaikų gydytoja iš Pasvalio Rasa Juknevičienė, neturinti jokio supratimo apie apsaugą ir karo veiksmus. Ji ilgai galvos nesuko, iš istorijos prisiminė, kaip 1936 m. Vokietija ir Italija sudarė savigynos sutartį ir pasivadino Europos ašimi. Japonijai tai nepatiko ir ji pasirašė sutartį su Vokietija ir Italija. Visos trys šalys jautėsi stipriai.
Netrukus ir Juknevičienė pasirašė sutartį su Amerika, o kad jaustųsi stipriau – ir su Izraeliu. Dabar visas pasaulis turi skaitytis su Lietuva ir gerbti ją, priešingu atveju sutarties šalininkės JAV ir Izraelis kirs mirtiną smūgį tam, kas bandys Lietuvą kibinti. Lietuvoje jau įkurti amerikietiški kalėjimai, dabar reikia tik sandėlių atominėms bomboms, raketoms ir kitiems masinio naikinimo ginklams, kuriuos gausime iš sąjungininkų.

Rimtai pagalvojus, mūsų kišimasis į tarptautinius nesutarimus, kišant nosį kur nereikia, reiškia dangaus užtemimą virš Lietuvos: jei Amerikos ir Izraelio priešai norėtų Lietuvai duoti pamoką, tai būtų labai lengva padaryti, nes Lietuva neturi tiek stebėjimo technikos, šnipų, policininkų kaip JAV ar Izraelis. Kalbėjausi su neseniai iš kelionės grįžusiais apie Lietuvos „laisvą ir demokratišką judėjimą”, atvykstant ir išvykstant iš Lietuvos. Pasirodo, niekas rimtai nei apžiūrėjo, nei tikrino.

Pasaulyje kančios ir žudynės nesibaigia, bet Lietuva šiandien yra laisva. Laisva, bet beširdė ir akla: neseniai palestiniečiai maldavo būti priimti į Jungtinių Tautų šeimą. Nesuprantamu, beprotišku mostu Lietuva pasipriešino palestiniečių norui būti Tautų draugijoje, pajusti užuojautą ir apsaugą, surikusi „Ne”. Nejaugi Lietuva užmiršo traukinius į Sibirą, Rainių kankinius, Švendrių kaimo, Kaniūkų žudynes? Lietuva, ar drįsti pažvelgti į veidrodį?

Algis Virvytis
Boston, MA

Praplatėjęs ,,Draugo” žvilgsnis į muzikos meną

Nuo vaikystės dalyvavęs muzikinėje veikloje negaliu nepasidžiaugti viename ,,Draugo” numeryje pasirodžiusiais net 4 straipsniais apie muziką. Čia norisi ypač iškelti Vytauto Matulionio labai vaizdingai ir profesionaliai parašytą recenziją apie aukšto lygio lietuvių instrumentalistų trio koncertą, įvykusį 2011 m. spalio 12 d. Cleveland esančio Muzikos instituto Mixon salėje. Trio sudarė: smuikininkas – Gidonas Kremeris, violončelininkė – Giedrė Dirvanauskaitė ir pianistas – Andrius Žlabys. Kokia garbė mums, lietuviams, turėti tokio aukšto lygio atlikėjus! Gaila tik, kad paskutinis Matulionio sakinys parodė, jog mes gal tos garbės nesame verti, nes šio puikaus koncerto klausėsi tik šeši lietuviai.

Kitas patraukliai atrodantis rašinys – tai rašytojo Sigito Parulskio straipsnis apie operą kaip apie mirusį meną. Nors straipsnio antraštė – ,,Opera – nekrofiliška mano meilė” – tiesiog šaukiasi žodynų pagalbos, pats straipsnis patraukliai kalba apie žmogiškąsias operos lankytojo emocijas, kur, labai gaila, solistų iškilus dainavimas pavadintas net ,,rėkimu”!

Trečiame Jolantos Urbietienės straipsnyje apie ,,Įsibėgėjantį ‘Dainavos’ veiklos sezoną” gražiai išryškinta choro meno vadovo ir dirigento Dariaus Polikaičio pozicija, kas jam yra Lietuva.  Rašoma, jog artimiausiu laiku išgirsime keletą kūrinių, žvelgiančių  į Lietuvą per prieš metus mirusio poeto Justino Marcinkevičiaus kūrinių prizmę, tarp kurių galėsime pasidžiaugti D. Polikaičio ir Nijolės Sinkevičiūtės naujausiais kūriniais. Malonu laukti suplanuoto koncerto iš trijų skirtingų miestų (Cleveland, Toronto ir Čikagos) jungtinio choro ir pastebėti, kad lietuvis su lietuviu išmoko vienybėje dirbti ir gaivinti mus savo muzikiniais laimėjimais. Malonu patirti, kad ,,Dainava” randa bendrą kalbą ir su amerikiečių choru ,,DuPage Chorale”, naudojasi šio choro vadovo Lee R. Kesselman, DuPage kolegijos profesoriaus, vertingais chorinio dainavimo patarimais.

Ketvirtu straipsneliu ,,Drauge” šiek tiek prisidėjau ir aš pats, parašęs apie puikiai susidainavusio ,,Dainavos” vyrų vieneto įvykusį koncertą, todėl dėl suprantamų priežasčių apie jį čia nerašysiu. Bravo šimtamečiam ,,Draugui” ir dar gyvai mūsų lietuviškai išeivijai!
                            
Faustas Strolia
Oak Forest, IL


11-25-11
Komunistinės žvaigždės Vilniaus gatvėse

Šiomis dienomis Gedimino prospektas Vilniuje pasipuošė raudonomis žvaigždėmis. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Povilas Jakučionis teigia prisiminęs, kaip sovietmečiu viskas buvo puošiama raudonai, todėl, jo nuomone, nereikėtų žaisti žmonių jausmais. O spaudoje viena moteris teigė, jog tokios Jakučionio mintys yra nesąmonės, kad raudona žvaigždė visame pasaulyje simbolizuoja Kalėdų žvaigždę. Matyt, ji niekuomet nėra buvusi užsienyje, kur visur Kalėdinės žvaigždės yra tik sidabrinės arba auksinės spalvos.

Gaila, kad Lietuvoje žmonės vis dar negali atsikratyti komunistinių simbolių, o Vilniaus miesto savivaldybėje neatsiranda nė vieno lietuvio patrioto, kuris uždraustų teršti Vilniaus miestą komunistinėmis žvaigždėmis.

Liudas Stankevičius
Montreal, Canada

Ačiū už skanų obuolių pyrago receptą

Beskaitydama šeštadienio „Drauge” „Ateitininkų” skyrių, susidomėjau jaunučių obuolių skynimo išvyka („Draugas” 2011 m. spalio 22 d.). Bet kas mane ypač sudomino, tai gale straipsnio išspausdintas pyrago receptas „Trys pamatiniai obuoliai”.  

Labai mėgstu kepti, ypatingai lengvus, sveikus ir greitus kepinius. Tad jau kitą dieną puoliau kepti tą obuolių pyragą ir turiu pagirti tos šeimininkės receptą – tai tikrai labai skanus ir sveikas pyragas. Dėkoju už jį.

Labai pasigendu „Drauge” moterims skirto skyriaus, kur moterys, mėgstančios kepti, virti, galėtų apsikeisti savo mėgstamiausiais receptais, kurie yra sveiki, lengvi. Taip pat būtų įdomu paskaityti apie šių laikų madas, moters sveikatą.

Vida Brakauskienė
Aurora, IL

Skanių ir sveikų receptų ,,Drauge” galima rasti kiekvieną ketvirtadienį Nijolės Nausėdienės vedamame skyrelyje ,,Mūsų stalui”. Kviečiame pasidalinti savo receptais ir kulinarine patirtimi ir siųsti į ,,Draugo” redakciją paprastu arba el. paštu, arba Nausėdienei: nausediene@ aol.com.

Nepraleiskite progos su skaitytojais pasidalinti savo kalėdinių sausainių, pyragų, tortų, raguolių ir kitų kepinių receptais. Lauksime jų adresu: ,,Draugo” redakcija, 4545 W 63rd Street, Chicago, IL 60629; el. paštas: redakcija@draugas.org


Buriame aktyvius molėtiškius bendrai veiklai
 
Molėtų rajono savivaldybės viešoji biblioteka renka medžiagą apie žmones, kilusius iš Molėtų krašto, ypač apie tuos, kurių gyvenimas buvo ar yra susijęs su literatūra ir kūryba. Dalis surinktos medžiagos jau patalpinta bibliotekos svetainėje (www. moletai.rvb.lt).

Molėtų rajono meras Stasys Žvinys labai aktyviai ėmėsi iš Molėtų krašto kilusių žmonių paieškos visame pasaulyje, tikėdamas suburti aktyvius molėtiškius bendrai veiklai rajono labui. Prašome Jus padėti mums surasti iš Molėtų krašto kilusius ar čia gyvenusius žmones, paskleisti žinią, kad jie visi mums labai svarbūs ir reikšmingi ir kad labai laukiame atsiliepiant.

Bet kokios informacijos lauktume el. paštu:  direktore@moletai. rvb. lt

Mūsų adresas – Viešoji biblioteka, Inturkės g.4, 33141 Molėtai, LT.

Virginija Raišienė
Molėtų viešosios bibliotekos direktorė


11-19-11
Šįkart kalba ėjo ne apie tai

Ką darysi, kad mūsuose gana gajus noras skaičiuoti kitų uždirbtus pinigus, ir nieko keisto, kad kas jau kas, bet garsiai išsakytos mintys apie uždarbį sulaukia atsako. Taip nutiko ir šįsyk. ,,Redakcijos žodyje” pasvarsčius, kad išeivijoje besidarbuojantys žurnalistai, skirtingai nei Lietuvos valdžios žmonės, ne visada gauna teisėtą atlygį už savo darbą, sulaukta atsako. Toks pasvarstymas buvo priimtas kaip skundimasis, kuriam mestas, mano nuomone, labai ginčytinas teiginys – ,,Amerikoje retai kur profesionalams moka už viršvalandžius.” Drįstu prieštarauti, kad taip nėra, o jeigu profesionalams vis dėlto nemokama už papildomą darbą, tokiu atveju jie gauna tokį užmokestį, kuris leidžia profesionalui nesijausti duoneliautoju.

Kitas teiginys, skatinantis kai ką papildomai paaiškinti, idant nekiltų daugiau neteisingų interpretacijų – kalba eina apie tiesioginį darbą, iš kurio žurnalistai valgo duoną kasdieninę, o ne apie bendruomeninę veiklą, kurios skonį tikrai žinome: tenka mums ir JAV Lietuvių Bendruomenėje darbuotis, ir lituanistinėse mokyklose mokytojauti, ir renginius organizuoti, ir labdaros reikalais rūpintis. Ir tikrai šitie darbai yra širdies meilės darbai, ne dėl pinigo. Šįkart kalba ėjo ne apie tai.

Loreta Timukienė,
,,Draugo” redaktorė

AR NE TAM LIETUVIŲ BENDRUOMENĖ BUVO ĮS TEIGTA?

Mūsų namų jau seniai nelankydavo žurnalas ,,Pasaulio lietuvis”. Nors, abiems su vyru dirbant, buvo neįmanoma perskaityti visų mūsų prenumeruojamų laikraščių, mano vyro noras buvo remti lietuvišką spaudą.

Pirmas iš mūsų prenumeruojamos lietuviškos spaudos sąrašo iškrito ,,Pasaulio lietuvis”. Jei gerai prisimenu, tai įvyko tada, kai susikūrė dvi JAV Lietuvių Bendruomenės.

Šių metų pavasarį, perskaičiusi spaudoje jauno lietuvio Kęsto Pikūno mintis apie jo ryžtą redaguoti ,,Pasaulio lietuvį”, tuoj pat išrašiau čekį žurnalo garbės prenumeratai. Neseniai ,,Drauge” perskaičiau Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybos pirmininkės Reginos Narušienės pasisakymą dėl ,,Pasaulio lietuvio” leidybos (2011 m. spalio 25 d.  ,,JAV Lietuvių Bendruomenės išlikimas – visų mūsų rūpestis”). Pasak pirmininkės, nuo šių metų balandžio mėnesio ,,Pasaulio lietuvio” redagavimą perėmus naujam redaktoriui Pikūnui, žurnalas atgijo, pasikeitė jo išvaizda, turinys. Deja, apgailestavo Narušienė, žurnalo leidyba nebuvo sklandi, tad šiuo metu ieškoma naujo redaktoriaus.

Tie, kurie apsidžiaugėme, kad žurnalą redaguoti pasiryžo jaunas,  talentingas, Lietuvoje gimęs jaunuolis, prašo PLB pirmininkės paaiškinti, kodėl ieškoma naujo redaktoriaus.

Dauguma lietuvių laukia pasikeitimų: jie laukia globalios Lietuvos, bet ne galimybės gauti antrą pilietybę. Kokiame pasaulio krašte lietuviukai nebūtų gimę, nesvarbu, ar jie nešiosis pilietybę savo kišenėje, ar turės ją savo širdyje. Ar ne tam LB buvo įsteigta – skiepyti Lietuvos meilę gimusiems svetimuose kraštuose?

Rožė Ražauskienė,
Dearborn Hts, MI


Nauja grėsmė Lietuvai?
 
Rusijos Dūmoje deputato Konstantin Zatulin siūlymu svarstoma galimybė suteikti Rusijos pilietybę tėvynainiams, gyvenantiems užsienyje (taigi ir Lietuvoje), net jiems neatsisakius gyvenamosios šalies pilietybės. Be abejo, anksčiau ar vėliau tokios įstatymo pataisos bus priimtos, ir ateityje Lietuva gali turėti daugybę kitakalbių, turinčių dvigubą pilietybę, kuriuos Rusija bet kada gali užsimanyti „ginti” ir taip destabilizuoti padėtį Lietuvoje. Vienintelis būdas apsiginti yra neleisti Lietuvos piliečiams turėti dvigubą pilietybę, t. y. žmogus, priėmęs kitos šalies pilietybę, automatiškai netenka Lietuvos pilietybės.

Tokioje šviesoje tampa neaiškūs Čikagoje ir jos apylinkėse įsikūrusio Judėjimo LPI tikslai. Nedidelė, savanaudiškų tikslų vedama žmonių grupė kovoja už dvigubą pilietybę, o tai galėtų labai pakenkti Lietuvos saugumui. Viena laimė, kad šis Judėjimas vargu ar pasieks savo tikslą, nes dauguma jo narių, pasisakančių socialiniame internetiniame „Facebook” forume, vadovaujasi vien emocijomis, nesusigaudo, nei kas yra lietuvybė, nei kas tautiškumas, nei kas ta pilietybė, rodo visišką įstatymų ir Konstitucijos neišmanymą.

Štai kaip viena forumo dalyvė reagavo į mano pastebėjimą, kad tik referendumu galima pakeisti Konstitucijos 12 straipsnį: „jį reikėtų išsiųsti į šaltus kraštus, griežtai įkalinti, kad nereikštų savo supuvusios propagandos”. Kokios įstaigos darbuotojas galėtų taip ar panašiai pasiūlyti aiškinti nereikia.

Ta pačia proga norėčiau priminti, kad visi, kas turi ar tikisi turėti abi – Lietuvos ir Amerikos – pilietybes, priėmė ar dar priims dvi viena kitai prieštaraujančias priesaikas. Priesaika Lietuvos Respublikai: „Aš, ..., tapdamas Lietuvos Respublikos piliečiu, be išlygų prisiekiu būti ištikimas Lietuvos Respublikai, laikytis Lietuvos  Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, ginti Lietuvos valstybės nepriklausomybę, valstybės teritorijos vientisumą ir Konstitucinę santvarką... Tepadeda man Dievas.”

Oath of Allegiance: „I hereby declare, on oath, that I absolutely and entirely renounce and abjure all allegiance and fidelity to any foreign prince, potentate, state, or sovereignity of whom or which I have heretofore been a subject or citizen, ...; so help me God”.

Už pasisakymą, kad būtų apgavystė ir nemoralu reikalauti dviejų pilietybių, gerb. Gedimino Kairio buvau taip supeiktas: „Jei yra daugiau tokių, kaip gerb. P. Nagys, galvojančių, kad dviguba pilietybė yra apgavystė, tikrai graudu darosi” („Draugas”, 2011 m. rugsėjo 20 d.). Graudu ir darosi, jei taip suprantamas patriotiškumas ir pagarba Dievui.

Pranas Nagys
Waukegan, IL


11-12-11
Metas dalintis

Padėkos dienai artėjant, vėl kreipiamės į Jus, prašydami prisiminti alkstančius Lietuvoje. Jiems galite padėti, paremdami Lietuvoje veikiantį ,,Maisto banką’’.

Besikreipiančių į ,,Maisto banką’’ ir kitas labdaros organizacijas šiemet nemažėja. Pasaulinė finansų ir ekonomikos krizė tęsiasi, o tai ypač skaudžiai atsiliepia mažas pajamas gaunantiems žmonėms. Šią žiemą ypatingą rūpestį kelia didėjančios šildymo kainos Lietuvoje, taip pat Europos Sąjungos sprendimas sumažinti paramą pertekliniais maisto produktais net 80 procentų, o tai reiškia, kad ,,Maisto bankas’’ turės dėti visas pastangas, kad būtų padidintos maisto aukos pačioje Lietuvoje, kad būtų rastos papildomos lėšos tolesnei veiklai.

,,Maisto bankas’’ rengia dažnas maisto aukojimo akcijas visoje Lietuvoje ir visuose pagrindiniuose maisto prekybos tinkluose. Su vienu tinklu yra susitarta paimti maisto produktus su greit pasibaigsiančiomis galiojimo datomis ir išvežioti juos po labdaros valgyklas ir dienos centrus skubiam panaudojimui.
,,Maisto bankas’’ – viena iš geriausiai dirbančių labdaros organizacijų Lietuvoje, įvertinta įvairiais apdovanojamais. Galite būti tikri, kad Jūsų auka yra reikalinga, kad ji bus tikrai panaudota pagal paskirtį.

Jūs galite paaukoti ,,Maisto bankui’’ per JAV ne pelno organizaciją Community Action Lithuania (CAL), kurios misija – remti pilietines iniciatyvas Lietuvoje. Visa Jūsų paaukota suma bus pervesta ,,Maisto bankui’’, visą paaukotą sumą galite nurašyti nuo JAV mokesčių. Visas ,,Maisto banko” dalijamas maistas yra suaukotas. Jūsų auka parems veiklos išlaidas – gabenimo išlaidas, sandėliavimą, dalijimą, savanorių telkimą ir kt.

Padėkos diena – metas pamąstymui, metas dalintis savo pertekliumi su likimo nuskriaustaisiais. Jeigu galite padėti, išrašykite čekį Community Action Lithuania, čekio apačioje, pažymėdami, kad tai auka ,,Maisto bankui’’.

Čekį siųskite adresu: Community Action Lithuania, c/o Rimga Viskanta. 650 San Dieguito Drive, Encinitas, CA 92024

11-10-11
,,Seklyčios” trečiadienio popiečių lankytojų prašymas

Marquette Park bendruomenės nariai ir ,,Seklyčios” trečiadienio popiečių lankytojai prašo JAV LB Socialinių reikalų tarybos vadovybės laikraštyje „Draugas” paskelbti, kokios programos vyks trečiadieniais.

Pageidaujame, kad mūsų popietėse apsilankę Holy Cross ligoninės darbuotojai ,,Seklyčios” popiečių lankytojams patikrintų kraujo spaudimą, kad gautume skiepus nuo gripo, kad kalbėtojais būtų kviečiami gydytojai ar kokių nors kitų sričių žmonės, kartais parodomi filmai. Esame seni žmonės, negalime lipti laiptais pas socialinių reikalų darbuotoją. Gal ji galėtų savo darbą dirbti žemai, juk vietos yra. Norėtume, kad maistas būtų užsakytas iš bet kokio restorano.

Kada žmonės žinos apie programas, kai jie gaus kokybišką maistą, popietėse dalyvaus daugiau lankytojų.

Marquette Parko bendruomenės nariai


 Namo, broleliai, namo, seselės..!

Ligi 1990 m. kovo 11 d. PLB/LB pagrindinis tikslas buvo labai aiškus: laisva Lietuva. Bet po 21 metų dabar jau pasigirsta kalbų: koks gi yra PLB/LB pagrindinis tikslas? Aš siūlau: pagrindinis PLB/LB tikslas yra toks: daryti viską, kad kiekvienas lietuvis, kur jis bebūtų, kuo greičiau grįžtų į Lietuvą. Visa kita – tik puošmenos...

Antanas Klimas
Rochester, NY

Tuščios statinės ritmu

Kai kas vadina mus abejingais. Aš greičiau sakyčiau, jog dalis mūsų tiesiog pirmenybę atiduodame ramiam gyvenimui bei tarpusavio santarvei. Kiti yra nuolatiniai revoliucionieriai, be atvangos stumiantys gyvenimo ratą pirmyn. Be jų nebūtų istorijos.

Paskaitau apie lietuviškus bruzdėjimus dėl antrosios pilietybės ir susimąstau: man, verslininkei, tikrai naudinga turėti du pasus. Kalbant apie teisingumą, ar verta mums, lietuviams, dėl pilietybės skaidytis į grupuotes? Jei jau pilietybė duodama tiems, kurie iš Lietuvos išvažiavo iki kovo 11osios, tai duokime tą pilietybę ir likusiesiems – ir bus šventa ramybė!

Jei kalbėtume apie sąžinės balsą, ar turėčiau sutikti su tais, kurie man paaiškino, kad iš sąžinės košės neišvirsi? Jei paimtume kad ir tą pačią Amerikai duodamą priesaiką, ar reikia į ją kreipti dėmesį? Pagaliau juk ir prie altoriaus priimame santuokos sakramentą, tačiau ar visi jo laikomės? Juk visai patogu, jei nusibosta žmona, šalia turėti ir meilužę.

Vargu ar gerais tėvais vadintume tuos, kurie kalba apie savo teisę į vaikus, užmiršdami savo pareigas. Todėl kalbėkime ne tik apie teises į pilietybę, bet ir apie mūsų pareigą Tėvynei. Būti pareigingais piliečiais galimybių turime daug, ir, manau, kad daugelis mūsų mielai tas pareigas Lietuvai atlieka.

Mes masiškai dalyvaujame Lietuvos balsavimuose, esame aktyvūs šalies visuomeniniame gyvenime, tarnaujame lietuviškoje kariuomenėje, mokame valstybinius mokesčius, skatiname Lietuvos eksportą, šelpiame Lietuvos našlaičius, padedame pinigų neturintiems ligoniams. Mes išmoningi, todėl turime daugybę kelių bei būdų padėti Lietuvai. Todėl kada renkame parašus už dvigubą pilietybę, kad nebarškėtume lyg tuščios statinės, šalia parašų surašykime savo nuopelnus Lietuvai, kad Seimo nariams parodytume, jog ir išeivijoje galime būti pareigingi piliečiai.

Mes nuolat ir aršiai kritikuojame kapitalizmą. Aršiausi kritikai yra tie, kurie palyginti neseniai atvyko iš Lietuvos ir turbūt dar neužmiršo buvusios Sovietų Sąjungos. Ko mes siekiame? Socializmo Amerikoje? Istorija per daugelį dešimtmečių įrodė, kad socializmas neturi jokių galimybių nugalėti. Ar mes pritariame tiems, kurie revoliucijos keliu nori atimti tai, ko jie neuždirbo ir kas jiems nepriklauso? Jei vieną dieną iškovosime socializmą Amerikoje, kur tada mes bėgsime? Į tą pačią Lietuvą, ir tada, be abejonės, antroji pilietybė bus mums labai reikalinga.

Kaip ir Jums, taip ir man, ne viskas patinka Amerikoje. Todėl lietuviškai rašome į ,,Amerikos lietuvį’’, į ,,Draugą’’. Turbūt neatrasiu Amerikos sakydama, jog Obama valdžia neskaito lietuviškai nei vieno, nei kito laikraščio. Tai ką pakeisime savo rašiniais? Rašykime angliškai ir į Amerikos vedančiuosius laikraščius! Arba mūsų JAV senatoriams. Kažkada parašiau į Baltuosius rūmus savo nuomonę apie siūlomą sveikatos draudimo programą. Po savaitės gavau atsakymą. Surašiau argumentus, vėl gavau atsakymą. Jei daugiau mūsų parašytų tais klausimais, kurie mums gyventi neduoda, gal esamieji bei būsimieji JAV vadovai ir susimąstytų – juk ir mes esame jų rinkėjai. Įdomu, koks lietuvių procentas dalyvauja JAV rinkimuose? Esu kalbėjusi su keliais mūsų revoliucionieriais – dauguma jų nebalsuoja, tačiau toliau keikia Ameriką ir rašo lietuviškai į lietuviškus laikraš čius.

Mielieji, aš irgi – už pilietybę piliečiams, už stiprią Lietuvą bei Ameriką, už mūsų vienybę ir už sielos bei gyvenimo ramybę. Tačiau ar neriedame mes tuščios statinės ritmu, skalambydami apie mūsų pamintas teises, prarastą tėvynę bei tautos suskaldymą? O kad mūsų statinė nebūtų tuščia, ar turime kuo ją pripildyti?

Angelė Kavakienė
Lake Zurich, IL

VALIO SURENGUSIEMS IR PRISIDĖJUSIEMS

Įdomu skaityti žurnalisto Algio Vaškevičiaus straipsnius apie įvykius Lietuvoje. Labai geras jo straipsnis ,,Lietuvos pokario istorija domina ne tik vyresnio amžiaus žmones’’, kurį buvo malonu skaityti, pasirodė ,,Drauge’’ spalio 25 d. Dar maloniau buvo skaityti, kad partizanų kovomis dėl laisvės domisi jauni žmonės. Atkurtas ir parodytas pilnai įrengtas kilnojamas bunkeris įgalino daugelį jaunuolių į jį įlipti. Esu matęs ne vieną bunkerį miškuose, bet šį bus galima su paskaitomis vežioti po visą Lietuvą, galbūt net išvežti į užsienį. Valio visiems, kurie prisidėjo darbu prie šio projekto įgyvendinimo.

Teodoras Rudaitis
 Lemont, IL



11-08-11
Pilietybės klausimas: supriešinta Lietuva

Noriu atsakyti į Prano Nagio laišką ,,Kur link juda Judėjimas LPI?” (,,Draugas”, 2011 m. spalio 4 d.). Kada Lietuva atgavo nepriklausomybę, pirmus mėnesius visa šalis buvo neišpasakytame pakilime. Tada buvome vieninga tauta, tikėjome savo valdžia, ir niekas net negalvojo, kad kada nors lietuvis, tiek metų pragyvenęs tarybų Lietuvoje, dalyvavęs ,,Baltijos kelyje”, nepabūgęs Sausio 13-osios, gali netekti pilietybės prieš savo norą. Deja, atkūrus nepriklausomybę, matome ką kita: revoliuciją daro patriotaiidealistai, o jos vaisiais naudojasi aferistai ir vagys. Sukčiai tapo milijonieriais, o sąžiningi žmonės – vargšais.

Ta laisvoji rinka nuskurdino šimtus tūkstančių žmonių. Žmonės pradėjo važiuoti į užsienį ieškoti darbo, ten įsitvirtino, kaip ir pokario metais antroji banga, atvažiavusi į Ameriką, vėliau priėmusi JAV pilietybę. Bet jie visi buvo lietuviai ir savo noru neatsisakė Lietuvos pilietybės. Taip buvo, ir niekas po nepriklausomybės paskelbimo nesipiktino ir nekėlė jokių klausimų dėl antros pilietybės. JAV lietuviams ir kitiems buvo aišku, kad tik užsieniečiams, pabrėžiu – ne lietuviams, norintiems gauti Lietuvos pilietybę, gali būti taikoma ,,reta išimtis”. Visi tam pritarė, niekas net nepagalvojo, kad su laiku tautos išdavikai, kitaip jų nepavadinsi, atsisuks prieš savo tautą.

Kaip perkūnas iš giedro dangaus buvo Lietuvos Konstitucinio Teismo sprendimas, kad ta ,,reta išimtis” taikoma ir lietuviams, Lietuvos piliečiams. Nemanau, kad Lietuvos prezidentas negalėjo to iš anksto nežinoti ir kad jam toks KT sprendimas buvo staigmena. O ką mes turime dabar? Supriešintą Lietuvą, kurioje priviso visokių demagogų, kurie įrodinėja, kad antra pilietybė – tai apgavystė. Norint, galima surasti daug argumentų prieš ir už, bet pagalvokime, ar tai naudinga mūsų bendrai tėvynei, mūsų Lietuvai?

Iš Nagio laiško matyti, jog daug kas norėtų, kad referendumas dėl dvigubos pilietybės nepavyktų. Šį referendumą privalo surengti pati valdžia, tokiomis pat sąlygomis, kaip ir stojant į Europos Sąjungą. O kad dalyvautų reikiamas skaičius žmonių, reikia pateikti daugiau klausimų, pvz.: Ar sutinkate šeimą sumažinti per pusę? Ar pritariate atsisakyti partinių sąrašų? Ar pritariate viešai homoseksualizmo reklamai? Ar galima pilietybę atimti be teismo sprendimo ištisai grupei žmonių? Ar pritariate, kad valdininkų atlyginimai turi priklausyti nuo valstybės nustatyto minimalaus pragyvenimo lygio?

Jeigu vadovausimės Nagio laiške išdėstyta logika, tai antros bangos emigrantams ir jų vaikams Lietuvos pilietybė taip pat nepriklauso, jeigu jie – JAV piliečiai. Dabar Lietuva yra laisva, antrabangiai gali atsisakyti savo JAV pilietybės, pensijos, grįžti į Lietuvą ir tapti LR piliečiais. Jeigu jau iš tikrųjų antroji pilietybė yra tik retas atvejis, tai tokių turėtų būti gal tik kokie 200, o ne dešimtys tūkstančių, kaip yra dabar.

 Gediminas Kairys
 Lemont , IL


11-05-11
Pagerbiant žmones, pasiekusius aukštumų ir didelių įvertinimų

Penkiasdešimčiai metų Lietuvos vardas buvo dingęs iš pasaulio žemėlapio. Visi jos pasiekimai ir nuopelnai pasaulyje buvo įvardijami kaip kitų valstybių, o ne Lietuvos laimėjimai. Todėl nenuostabu, kad šiandienos laisvojo pasaulio kartos beveik nieko nežino apie Lietuvą bei jos žmones.

Praeityje Europos didžiausia ir galingiausia valstybė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK), sulaikiusi viską pakely šluojantį totorių-mongolų cunamį, išgelbėjo krikščioniškąją civilizaciją centrinėje bei Vakarų Europoje. Lietuvos praeities pėdsakų ir šiandien galime rasti Austrijos, Turkijos, Lenkijos ir kitų valstybių kultūrose. Tad verta stengtis, kad lietuvių tautos didi istorija, unikali jos kultūra, sporto, mokslo, meno ir ekonomikos pasiekimai būtų žinomi ir amerikiečių visuomenei.

Lietuviškas šaknis turintys, šlovę pelnę Amerikoje: amerikietiško futbolo žaidėjai Dick Butkus ir Johnny Unitas, kino režisieriai Robert Zemeckis ir Jonas Mekas, kino ir televizijos žvaigždės Rūta Lee (Kilmonytė), Charles Bronson (Bučinskis) ir Ann Jillian (Nausėdaitė), muzikantai Benny Goodman ir Bob Dylan, rašytojas J. D. Salinger, senatorius Dick Durbin – tai tik keli iš didelio būrio Amerikai nusipelniusių mūsų tautiečių. O ką bekalbėti apie Kristoforą Kolumbą!? Amerikos istorikas dr. Manuel Rosa iš Duke University tvirtina, jog Kolumbas turi lietuviškas šaknis. Ji teigia, jog Amerikos žemyno atradėjas yra Gediminaičių palikuonis.

Mūsų organizacija ,,Nacionaliniai lietuvių-amerikiečių šlovės rūmai’’ (National Lithuanian American Hall of Fame, NLAHF) dės visas pastangas, kad žmonės, kurie gal dešimtmečiais nepagalvoja apie savo šaknis, vėl priartėtų prie prarastosios Tėvynės, nes jie yra ypatingi žiedai Lietuvos kultūrinėje puokštėje. Mūsų tikslas yra pagerbti tuos žmones, kurie, būdami lietuviai savo prigimtimi, pasiekė aukštumų ir didelių įvertinimų amerikietiškoje erdvėje. Jau dabar siekiame, kad Lietuvos vardas būtų minimas Amerikos mokyklų istorijos programose, o ateityje kursime bendrus amerikiečių ir lietuvių projektus.

Visi, kurie susidomėjote mūsų mintimis ar norite gauti daugiau informacijos, atsiųskite elektroninę žinutę adresu: jon@lithhof.org.

Komiteto vardu,
Petras Steponavičius


 Mokestis už bendruomeninį darbą?

Paskaičius š. m. spalio 20 d., ketvirtadienio, ,,Redakcijos žodį’’, pasišiaušė ir mano plaukai (nors jų kasmet vis mažiau). Teisybė – gėda Lietuvos seimūnams prašyti papildomų išmokų už dalyvavimą savaitgaliais bendruomeniniuose renginiuose. Dar pridurčiau, kad yra nesuprantamas mąstymas (o gal, tiksliau sakant, vagiliavimas) tų, kurie tokias taisykles surašė įteisindami tokį kuriozą. Juk seimūnai gauna mėnesines algas, ir nemanau, kad įeinant ar išeinant iš Seimo rūmų, reikia pažymėti savo laiko kortelę. Būtų įdomu sužinoti žmonių reakciją, paaiškėjus, kad Andrius Kupčinskas eina į Mišias už tai, kad jam moka pinigus. Kaip į tai atsilieps už jį balsavusieji?

Ne didesnį džiaugsmą kelia ir mūsų žurnalistės skundimasis dėl papildomo neapmokamo laiko už savaitgalius ar po darbo valandų. Amerikoje retai kur profesionalams moka už viršvalandžius. O lietuvybės palaikymo darbai yra širdies meilės darbai, ne dėl pinigo. Nors žmonėms dirbant pilną savaitę reikia normaliai pragyventi, tačiau gyvename svetimame krašte ir čia negalime tikėtis piniginio atpildo už darbą lietuvių bendruomenei, kuris galėtų atitikti panašias pastangas, įdėtas Lietuvoje. Mūsų šeštadieninių mokyklų mokytojai ilgus metus dirbdavo be jokių atlyginimų. Ir šiandien bendruomenės valdybų narių darbas yra neapmokamas.

Amerikos valdžia finansiškai remia tik didesnių grupių „mažumas” (tas, kurios įrodo savo galią). Barack Obama, prieš jį išrenkant į Illinois valstijos Senatą, gavo valdišką algą, dirbdamas „community organizer” juodaodžių bendruomenėje. Gaila, kad nepajėgiame gauti apmokamų vietų mūsų bendruomenėje besidarbuojantiems.

Algis Kazlauskas
Orland Park, IL


11-03-11
Išmalda ne duonai – alaus buteliui

Norėčiau atsakyti gerb. Faustui Stroliai į jo mintis, išsakytas reaguojant į mano rašinį ,,Visur taip, tik Lietuvoj kitaip!?” (2011 m. spalio 1 d.). Strolia klausia, ar tikrai buvo svarbu spaudoje tokias mūsų tautą žeminančias mintis išsakyti? Noriu paaiškinti, kad tikrai ne visai tautai tame mano straipsnyje išsakytos mintys yra skirtos. Matant puikius Lietuvos pasiekimus, augančią naują kartą, tikrai yra kuo pasidžiaugti, tačiau negalima akių užmerkti prieš skaudulius ir negeroves. Apie tai, ką rašau, jaučiu širdimi, esu visa tai išgyvenusi. Tos negerovės palietė ir mano gyvenimą, vaikystę, tos skaudžios praeities pasekmes jaučiu ir šiandien. Tad žinau, apie ką kalbu, ir suprantu, kam kalbu ir dėl ko kalbu. Žinoma, ne visai tautai, o tik tai, kuriai ir ,,toji daina skirta”.

Galima būtų pateikti daugybę šių dienų gyvenimiškų pavyzdžių apie nelaimes Lietuvoje ir tarp mūsų, kurias atneša girtuoklystė, besaikis alkoholio vartojimas. Apie kokią Maironio Lietuvą, jos grožį gali kalbėti su tais, kurie į lietuviškus renginius ateina tik alaus, o kai kada – ir stipresnių gėrimų išgerti, bokalų ir taurelių pakilnoti? Šiais laikais alkoholiui reklamuoti ir silpnavalius žmones suvilioti verslininkai randa įvairiausių būdų. Ne taip seniai lietuviškoje spaudoje skaičiau kvietimą-reklamą į šventę, kurioje, kaip rašė jos organizatoriai, ,,galėsite gerti ir uliavoti, o po to savaitę sveikatą taisyti’’. ,,Geras’’ kvietimas, ką bepasakysi.

Šią vasarą Tremtinių sąskrydžio metu (2011 m. rugpjūčio 6 d.) Ariogaloje arkivysk. Sigitas Tamkevičius kalbėjo:  ,,Visuomet šalia mūsų atsiras judų, išduodančių, kas visiems yra šventa, atsiras šėtono – melo tėvo sekėjų, kurie norės įrodyti, kad juoda yra balta ir balta – juoda, visuomet bus savanaudžių, kurių dievas bus tik pinigai ir jų egoistinių norų tenkinimas. Šitie žmonės kurs ne dangų, bet pragarą tiek sau, tiek aplinkiniams, ir mes visa tai akivaizdžiai matome.’’

Kiek pastangų padėjo vyskupas Motiejus Valančius, lietuvius iš girtuoklystės liūno traukdamas? O jei vyskupas būtų nešaukęs blaivybės sąjūdžio, ar šiandien dar gyvuotume? Laimei, ir šiandien atsiranda pasišventusių, kurie apie tai kalba ir nebijo kalbėti.   

Ten pat Ariogaloje arkivyskupas sakė, jog Seimas prieš kurį laiką priėmė protingą nutarimą, kad nuo 2012 m. bus apribota alkoholio reklama. ,,Mamonos garbintojai iš visų jėgų bandė ir bando įtikinti Seimo narius, kad šis įstatymas yra neprotingas ir valstybei net žalingas, kad jį dar reikia atidėti. Kodėl jie taip bijo alkoholio reklamos apribojimo? Jie puikiai žino, kad alkoholio reklama nereikalinga alkoholikams – jie jau ir taip yra degtinės vergai. Reklama reikalinga paaugliams ir jaunimui. Šitie dar ne vergai, todėl reikia juos įtikinti, kad be bambalio nebūsi vyras ir kad krepšinis neatskiriamas nuo alaus. Jie siekia ne Lietuvos gerovės, bet pelno ir tik jo’’, – sakė arkivysk. Tamkevičius.

Mes esame susirūpinę dėl daugelio sunkiai išsprendžiamų klausimų: kaip sustabdyti emigraciją, atominių elektrinių mūsų pašonėje statybą, kaip atkurti žmonių pasitikėjimą savo Valstybe. Ko gero, Lietuvai šiandien reikia ne tiek bijoti Kaliningrado ir Baltarusijos atominių elektrinių, kuriose gali ir neįvykti tai, kas įvyko Japonijoje, bet tikrai reikia bijoti, kad blaivūs žmonės išvažiuos iš prasigėrusios ir neapykantoje paskendusios tėvynės, o joje liks nenorintieji dirbti, tik prašantieji išmaldos. Prašantys išmaldos net ne duonai, o – alaus buteliui. Ar nematome vis didėjančio tokių žmonių skaičiaus? O gal ir vyskupas niekina tautą, taip kalbėdamas?

Violeta Rutkauskienė
Waukegan, IL                                  


Palankus Lietuvai straipsnis

Lenkijoje leidžiamoje žurnalo „Newsweek” lenkiškoje versijoje (Newsweek/Polska) 2011 m. spalio 10–16 d. numeryje pasirodė Lietuvai palankus straipsnis „Lenkų skansenas Lietuvoje”. Jame kritikuojamas Lietuvos lenkų siekis atsiriboti nuo Lietuvos gyvenimo, nuo viso, kas lietuviška. Žurnalo viršelyje – sakinys „Lenkai Lietuvoje neskriaudžiami”.

Autorė Maria Wiernikowska rašo: „Geriau nepasiduokime patriotinio pasipriešinimo lietuvių priespaudai mitui”. Ji buvo Vilniuje, kai lietuviai gynė Aukščiausiąją Tarybą, o netoliese su raudonomis vėliavomis demonstravo SSSR šalininkai, pasirodo, kad jie buvo suvaryti iš lenkiškų kolchozų ir su autore kalbėjosi lenkiškai. Straipsnio autorė ironizuoja, kad Waldemar Tomaszewski yra Varšuvos numylėtinis (pupilek). Ji cituoja prof. Vytauto Landsbergio repliką (kaip rašo, iš Briuselio „gražia lenkų kalba”): „Šalčininkų uodega vizgina Varšuvos šunims.”

 Tai bene pirmas toks palankus atsiliepimas apie Lietuvą Lenkijos spaudoje nuo konflikto pradžios 2010 m. spalio mėnesio. Tiesa, prieš mėnesį, 2011 m. rugsėjo 9–15 d., satyrinis laikraštukas „Nie” įdėjo pokalbį su buvusiu Lenkijos ambasadoriumi Lietuvoje prof. Jan Widacki. Pokalbis pirmame puslapyje su antrašte „Šalin rankas nuo Vilniaus” labai teigiamai nušviečia švietimo reformą Lietuvoje. Deja, pats laikraštukas nėra rimtas. Jį leidžia Jerzy Urban, daugumos lenkų nemėgstamas žurnalistas, buvęs gen. Jaruzelski karo padėties meto vyriausybės spaudos atstovas. Tad vargu ar norisi didžiuotis tokiu paviešinimu.

Leonardas Gogelis
 Chicago, IL



10-29-11
Kodėl lietuvių menininkai lieka už durų?

Nuostabaus pavadinimo ,,Rudens simfonija” madų parodos plakate – data, laikas, vieta ir bilieto kaina. Ką žmogus pamatys, apsilankęs šiame renginyje, nutylima. Manau, tai yra įdomu kiekvienam, ketinančiam eiti į renginį, tačiau, neradę tokios informacijos, viliamės, kad renginio organizatoriai vis tiek kažką parodys.

Madų paroda Pasaulio lietuvių centre vyksta jau ne pirmi metai. Šis renginys tapo tradiciniu ir lankomu. Bandžiau belstis ir sužinoti, kas šįkart bus pristatoma – nepavyko, nes niekas, išskyrus organizatorę, to nežino. Dvi dienas nesėkmingai bandžiau prisiskambinti renginio organizatorei Vidai Kosmonienei, pagaliau pavyko sužinoti – bus pristatomi „Hansen’s Villa” parduotuvės drabužiai ir ,,Christos Talsidis” kailiniai. Iš pavadinimų aišku, kad tai – ne lietuviškos prekės, todėl buvo įdomu sužinoti, ar tai vienetiniai gaminiai, ar tiesiog iš Kinijos atvežtos masinės gamybos prekės?  Pasirodo, tai boutique parduotuvių drabužiai ir aksesuarai.

Mes, lietuviai, esame labai talentingi ir kūrybingi žmonės, tad kyla klausimas – nejaugi neturime talentingų lietuvių kūrėjų, gyvenančių Čikagoje ar netoli jos, kurie turėtų mums ką parodyti tokiame renginyje? Kodėl mes graibstome kitose šalyse sukurtus gaminius ir, kas ypač kelia nuostabą, juos pristatome PLC? Blogas skonis ar tiesiog nenoras palaikyti vieniems kitus? Kodėl neįsileidžiami lietuvių menininkai į šį renginį?

Paskambinusi gerbiamai ,,Rudens simfonijos” organizatorei, pasiūliau renginyje pristatyti Lietuvoje kurtus menininkų darbus. Atsakymas buvo ,,Ne”. Bandžiau prašyti nors kelių minučių lietuviškų gaminių pristatymui, atsakymas irgi buvo neigiamas. Neliko nieko kito, kaip atsisveikinant palinkėti sėkmės.

Menininkai turbūt skaudžiausiai pajunta ekonominį sunkmetį. Be meno mes galime išgyventi, bet ar gali išgyventi menininkas, kuriam kūryba yra jo darbas ir uždarbis duonai? Menininkais galima laikyti ir batsiuvį, siuvėją ar bet kokį amatininką. Kaip bebūtų sunku, šiandien lietuviai kūrėjai sukasi kaip bitės, naujai atgijo veltinio, šilko, lino dirbiniai, jie gaminami moderniai ir gražiai, svarbiausia – tai vienetiniai, rankų darbo gaminiai. Labai gaila, kad jiems lietuviškame renginyje neatsiranda vietos. Klausimas, ar ši madų paroda bus įdomi ir spalvinga? Už renginio bilietus mokėsime nemažus pinigus, o kas už tai bus pasiūlyta? Juk pristatomus gaminius galime nusipirkti, apsilankę reklamuojamoje parduotuvėje. Tokie mano klausimai, kas į juos duos atsakymą?
 
Diana Darbutienė
Oak Forest, IL

10-27-11
Kanados LB metinis susirinkimas

Kanados LB apylinkių atstovų suvažiavimas yra skirtas reikalams apžvelgti, nutarimams priimti. Per nepilną dieną tiek daug reikia atlikti. O laiko tiek mažai lieka svarbiems pokalbiams. Todėl tikras laiko gaišimas yra įvadiniai ,,pagražinimai’’, nereikšmingi savęs garbinimai ir sveikinimai, kurie nuvertina visą organizacijos veiksmingumą. Todėl suvažiavimui pasibaigus skirstomasi su jausmu, lyg neužtektinai buvo atlikta.

Tikrai ne mažmožis yra Kanados lietuvių (KLB) Lietuvai padovanotas pastatas Briuselyje, kuriame įsikūrė Lietuvos Respublikos ambasada, o dabar LR Užsienio reikalų ministerijos yra parduodamas (Mindaugas Skaraitis ,,Pagalbos šauksmas”, ,,Tėviškės žiburiai”, 2011 m. rugsėjo 13 d., nr. 37). Ar dar planuojamos kokios nors dovanos Lietuvai, kai ji turi tiek daug milijonierių!

Vilniuje planuojamos atnaujinti komunistų paliktos Žaliojo tilto statulos! Kiti siūlo jas nuversti į upę arba atiduoti/parduoti Grūto parkui. Ką už mus visus sako KLB?

Kaip buvę ilgamečiai KLB Tarybos Londono atstovai prašome dabartinių atstovų ir Tarybos į tai atkreipti dėmesį.

Edmundas ir Gražina Petrauskai
London, Canada

Pagarba drąsuoliui

Jau seniai seku Leonardo Gogelio lenkišką veiklą. Iš jo „Lenkomano išpažinties” (,,Draugas”, 2011 m. spalio 18 d.) matyti, kad jis neturi tvirto lietuviško galvojimo, linguoja lyg vėjo pučiama nendrė. Gogeliui reikėtų pasekti dr. Vinco Kudirkos, dr. Jono Basanavičiaus ir kitų lietuvių patriotų gyvenimu ir jų parodyta meile Lietuvai.

Pagarba jam, išdrįsusiam parašyti „išpažintį”, kurioje nesimato lenkiškumo paneigimo ir pareiškimo tapti „amžinu” lietuviu. Gogelis, gerai mokėdamas lenkų ir lietuvių kalbas, galėtų pasitarnauti Lietuvai, aiškindamas lenkų šovinistams apie jų neteisingus išpuolius prieš Lietuvą ir lenkų daromas skriaudas Vilnijos ir Punsko lietuviams.

Antanas Paužuolis
Chicago, IL


10-25-11
Okupuoti, okupuoti, okupuoti!

Jau ne tik po Ameriką, bet ir po visą pasaulį plečiasi sąjūdis „Occupy Wall Street”. Raginama okupuoti ne tik bankus, bet ir ištisus miestus („Occupy Chicago”).

Kiekvienas protestuoja, šaukia, muša būgnus, trimituoja. Protestuojama dėl įvairiausių dalykų, kas ką sugalvoja. Jau net pasigirdo žodis „revoliucija”. Bet kas ją organizuos? Kas sukurs tą okupacinę armiją? Daug idėjų, tik nėra bendro, konkretaus plano. Gal tada šis sąjūdis vadinamas neturinčiu vado (leader less).
Ką gi, Amerika neturi Lenino. Kas jį atvežtų, kokiu traukiniu, iš kur? Bepigu buvo vežti iš Šveicarijos Rusijon per Vokietiją užplombuotu traukiniu, kai toks vadas buvo. Tad niekas nieko neokupuos, ir jokios revoliucijos nebus. Ateina šalčiai, tai ir piketai baigsis.

Bent jau tikėkimės, kad niekas neiškels šūkio „Occupy Lithuania”. Nebent Tomaszewski?

 Leonardas Gogelis
Chicago, IL


10-18-11
Nejaugi buvome  siauraregiai?

„Drauge” vienu metu pasirodė keli priešingi straipsniai: pirmasis sukūrė džiaugsmingą jausmą – kaip malonu būti lietuviu, o antrasis, mus pažeminęs, kur mus apšaukė „girtuoklių tauta”, čia pat viską sujaukė.

Perskaičius š. m. spalio 1 d. Dalios Cidzikaitės straipsnį ,,Lietuva turi ką pasiūlyti”, malonu  buvo užtikti, kad, kalbant apie 11 į Vilnių atvykusių Amerikos įmonių delegacijų, buvo pristatytas ,,Strategic Solutions International” prezidentės Cynthia Pasky dėmesys Lietuvai, kur ji pabrėžė šalį turint „talentingų, jaunų ir energingų žmonių, lojalių savo darbdaviams, besilaikančių geros darbo etikos, kalbančių daugiau nei viena užsienio kalba”. Ir kaip nesmagu buvo tame pačiame numeryje skaityti priešingą vaizdą Violetos Rutkauskienės straipsnyje „Visur taip, tik Lietuvoje kitaip”, pristačiusį mūsų tautą kaip girtuoklių tautą, o girtuokliavimą – kaip neva visos tautos savybę  – „Vyrai gėrė, vyrai gers, kol žemelė apsivers!”

Žmonės sakys – nenuostabu, kad Faustas Strolia labai sužavėtas Lietuva: grįžo kovo mėnesį, aplankęs ją, nes jį daug kur pagerbė jo 80-to gimtadienio proga. Bet sužavėtas grįžo ir jo Čikagos padangėje gimęs 16-metis anūkas Mikalojus, kuris per paskutines mūsų apsilankymo valandas niekieno neverčiamas jau teigė: „pirmai progai pasitaikius, jis mielai ir vėl apsilankysiąs Lietuvoje”. Taip pat mano Amerikoje gimusi žmona Teresė, trečios kartos Amerikos lietuvaitė, susidarė labai pakilią nuomonę – ypač Klaipėdoje – apie savo protėvių kraštą Lietuvą.

Aukščiau minėtame straipsnyje išsakyta mintis: „Kai žemelė apsivers, ant griuvėsių vyrai gers.  Ant savo žemės, tautos ir valstybės pamatų gersime ir tiek nusigersime, kad po kurio laiko net archeologai negalės įrodyti, kad toje žemėje kažkada lietuvių gyventa.” Šiuos savo teiginius Rutkauskienė baigia skaudžia prielaida: „Keista, bet šiandien prie lietuvių tautos naikinimo aktyviai prisideda ne rusai (ji sumini dar kitas 5 tautas), o savi, lietuviai.” Nelabai noromis tenka man pareikšti ir savo prielaidą: toks teigimas skaudžiai smogia į tautą, kurią mes mokėme savą jaunimą lituanistinėse mokyklose ir vasaros stovyklose mylėti ir gerbti. Ar tikrai buvo svarbu spaudoje tokias mūsų tautą žeminančias mintis išsakyti? Nejaugi ir mūsų pasišventę lietuviškų gimnazijų Vokietijoje mokytojai buvo tokie siauraregiai, kad mūsų tautą mums pristatė maironiškomis „Lietuva brangi” akimis?!
 
 Faustas Strolia
Oak Forest, IL

Lietuvių salės jau per prastos?

Rugsėjo 17-tos „Draugo” laidos „Laiškų” skyriuje Laima Gaučienė rašo apie šiauriečių rusų „Živago” restorane planuojamą vakarą, skirtą Mikalojaus K. Čiurlionio 100-osioms mirties metinėms paminėti. Bet šiauriečiai ne vieninteliai, kurie neturi tautinio skonio. Seselės kazimierietės rengia savo pokylį „Mama Luigi” restorane, „Draugo” labdaringi pietūs vyks „Royal West Banquets” salėje, Čikagos lietuvių moterų klubo 50 metų „Gintaro” pokylis – „Camelot Banquet” salėje, Lietuvių Fondo 50 metų jubiliejinis pokylis – „The Hyatt Lodge”. Šv. Antano parapijos pokylis vyko „Crystal Sky Banquets” salėje (nors čia reikėjo prisitaikyti prie svetimtaučių).

Ką tai reiškia? Lietuvių salės JAV per prastos. Willowbrook Ballroom, Jaunimo centro Čikagoje, Balzeko ,,Gintaro”, Pasaulio lietuvių centro (Lemont) salės jau dažnai yra pamirštamos, kadangi mes, tautiečiai JAV, iš kailio neriamės, norėdami vienas kitą nustebinti. O mūsų lietuvių nuostabios salės dažnai lieka tuščios.
 
Patricia Nelia Paulauskas
Chicago, IL



10-15-11
Mūsų tikslas – vienytis!

Negalime nereaguoti į Prano Nagio laišką ,,Drauge” (2011 m. spalio 4 d.), nes jis ne tik klaidingas, bet ir įžeidžiantis visus nuoširdžiai dirbančius Judėjimo Lietuvos pilietybei išsaugoti (LPI) atstovus ir narius, kurių yra per 30. Taip, Judėjimo atstovai pasisako už Tautos vienybę, kuria siekiama suartinti lietuvius, o ne juos skirti ar kurstyti, sėti neapykantą.

Trečiabangiams Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo klausimas yra toks pat svarbus ir brangus, kaip ir tiems, kurie šią privilegiją gavo išvykę iš Lietuvos iki 1990 metų kovo 11 dienos. Visų pirma Judėjimas LPI siekia išsaugoti prigimtinę teisę į LR pilietybę, kurią dauguma gavo gimdami Lietuvoje, taip pat jų vaikams, kurie neturi pasirinkimo turėti Lietuvos pilietybės gimdami užsienyje. Jie automatiškai gauna užsienio šalies pilietybę ir tik laikinai gali turėti LR pilietybę. Būdami 21 metų, vaikai turės rinktis vieną iš jų. Reikėtų priminti, kad Lemont viešėjusi LR Seimo pirmininkė Irena Degutienė prasitarė, jog esami įstatymai diskriminuoja žmonių grupes (tai liečia visus, turinčius LR pilietybę asmenis užsienyje). Ar tai nepažeidžia žmogaus teisių pagal Europos Žmogaus teisių konvenciją?

Galbūt ne visiems rūpi išsaugoti LR pilietybę, bet negalime atstumti tų lietuvių ir jų vaikų, kuriems išsaugoti prigimtinę teisę į pilietybę yra būtina. Judėjimas LPI ir yra skirtas tiems, kuriems rūpi Lietuvos Tautos ateitis, nors jie ir negyvena savo Tėvynėje.

Judėjimas LPI socialiniame internetiniame tinkle ,,Facebook” yra sukūręs grupę, kur yra galimybė diskutuoti pilietybės išsaugojimo klausimu. Arti 2,000 šios grupės žmonių palaiko Judėjimą. Šiuo metu grupę administruoja keturi atstovai. Visų mūsų sprendimu netoleruosime grupėje pasisakymų, kurie žeidžia žmones asmeniškai, juos provokuoja ar kitaip siekia juos supriešinti. Tai yra diskusijų grupė, kurioje palaikantieji Judėjimą dalijasi informacija, skatina domėtis Lietuvos įvykiais, ieškoma bendro supratimo, kas reikalinga Judėjimui. Kategoriškai pasisakome prieš nuomonę, kad ,,Visa kita veikla reikalinga tik save parodyti ir visuomeninei veiklai imituoti”. Judėjimo atstovai gali keistis, papildyti vieni kitus, vieno, pagrindinio asmens Judėjime nėra. Tai žmonės, kurie skiria savo brangų laiką bendram tikslui. Mes esame prieš dvigubą pilietybę, kurią bet kas panorėjęs galėtų gauti, mes esame už prigimtinę teisę ją išsaugoti. Tikime, kad Lietuvos Konstitucija yra patvirtinta Tautos ir ja reikia vadovautis, bet esame prieš, kad ją be Tautos sutikimo gali iškreipti, kas panorėjęs – esantys valdžioje ar Konstitucinis Teismas, kaip įvyko manipuliuojant žodžiais ,,atskiras atvejis – išimtinis atvejis”.

Judėjimas LPI nepalaiko referendumo idėjos, nes tiki, kad pirmiausia reikia stengtis ir ieškoti būdų, kaip pataisyti galiojantį Lietuvos pilietybės įstatymą. Galbūt vienas iš išimtinių atvejų galėtų būti mūsų prigimtinė teisė? Siūlomas referendumas gali ir neįvykti, jei nesurinksime užtektinai balsavimo teisę turinčių tautiečių. Mes tikime, kad pasisakydami prieš referendumą sutaupytume 15 milijonų litų Lietuvos gyventojų pajamų mokesčių, kurių reikės tokiam referendumui rengti. Beje, nutylima, kad referendumą gali skelbti 1/4 Seimo narių, o ne surinkus reikalingų 300,000 žmonių parašų. Lygiai taip pat įstatymo pataisą teikti Seimui svarstyti gali 50,000 pilnateisių piliečių iniciatyvinė grupė.

Tad, gerbiamas Nagy, manome, kad, prieš teikdamas savo žinias skaitytojams, turėtumėte atidžiau išanalizuoti Lietuvos Konstituciją ir kitus aktus. Judėjimo LPI atstovai pilietybės klausimą yra išanalizavę ir galimas pataisas bei galimybes nagrinėja su įstatymus išmanančiais specialistais.
 
Judėjimo LPI iniciatyvinė grupė


10-13-11
Miglotai apie „brolius lenkus”

Vytautas V. Landsbergis savo straipsnyje „Apie brolius lenkus” („Draugas”, 2011 m. spalio 6 d.) pataria, kaip lietuviams elgtis su Vilniaus krašto lenkais, kurie nenori mokytis lietuviškai. Tie lenkai dar ir skundžiasi, kad lietuviai juos skriaudžia, nors iš visų Europos valstybių, kuriose gyvena reikšmingas skaičius lenkų mažumos, Lietuvoje jiems suteikiamos geriausios sąlygos išlaikyti savo kultūrą.

Landsbergis apie tuos lenkus rašo: „Kaip jie elgėsi – jų reikalas. (…) Tegu jų prezidentas lietuvius vadina ožkomis, nereikia reaguoti, tiesiog nekreipti dėmesio.” Tačiau, toliau Landsbergis teigiamai pristato Lietuvos lenkų tautinės bendruomenės atstovą, buvusį parlamentarą, Ryšard Maceikianiec, kuris sako, kad Vilniaus lenkai turėtų būti mokomi „ne tik lietuvių kalbos, bet ir būtų pratinami tapti Lietuvos piliečiais”, būtų mokomi „mylėti ir branginti Lietuvos valstybę.”

Tai ką mums Landsbergis siūlo?  Ar jis rimtai siūlo, kad mes į „Landsbergio brolius” lenkus ir jų elgesį nereaguotume, nes tai ne mūsų reikalas? Ar jis siūlo, kad į „Maceikianiec brolius” lenkus yra mūsų reikalas ne tik reaguoti, bet ir būtina juos mokyti ne tik lietuvių kalbos, bet ir branginti Lietuvos valstybę? Šie du išreikšti Landsbergio nurodymai viens kitam prieštarauja – ar čia Landsbergio šposai, ar tik jo miglotas mąstymas?

Dar vienas konkretus pavyzdys – „lietuviškos miglos” Lietuvos lenkų klausimu. Šią vasarą Dieveniškėse vyko lietuvių ir latvių jaunimo stovykla pavadinta „Mūsų šaknys – baltai”. Joje buvo mokoma lietuvių ir latvių kalbos, kultūros ir istorijos. Viena iš taisyklių – stovykloje nekalbėti slavų ar germanų kalbomis.

 Stovyklautojai tapo Lietuvos žiniasklaidoje išvadinti nacistais, nacionalistais, ekstremistais ir pan.  Delfi.lt – ar sąmoningai, ar per klaidą, neaišku – dar net supainiojo su kita stovyklos taisykle, ir paskelbė, kad tiems, kurie stovykloje kalbėjo slavų ar germanų kalbomis buvo muilu plaunama burna. (Viena stovyklos taisyklė uždraudė keiksmažodžius ir juokais pažadėjo besikeikiantiems išplauti burną muilu.) Premjeras Kubilius paskubėjo pasmerkti Dieveniškių stovyklautojus, sakydamas, kad jie skatina tautinę neapykantą, palygino juos su Norvegijos masiniu žudiku Breivik ir pareiškė pasipiktinimą, kad Lietuvos pareigūnai dalyvavo stovyklos atidaryme ir pagerbė tautinę vėliavą.

Nepriklausomybės akto signataras Audrius Rudys, Seimo narys Gintaras Songaila ir kiti nurodė, kad žiniasklaida neteisingai, net ir melagingai, kaltina stovyklos jaunimą ir paprašė, kad premjeras atšauktų tą netiesą, kurią jo žodžiai ir autoritetas plačiai paskleidė. Tačiau Kubilius,  savotiškas proto bokštas, atsakė, kad savo žodžių neatšauks ir jaunimo neatsiprašys, nes šmeižtas (kurį jis pats padėjo skleisti!) yra ne jo, bet apšmeižtųjų problema. Bet ką gi, šis Lietuvos premjeras gavo pritarimą ir pagyrimą iš Maskvos už savo tvirtą ir nedviprasmišką poziciją.

Paskaitykime dar keletą lenko Maceikianiec žodžių, kurie netilpo į Landsbergio straipsnį. Šis Lietuvos lenkų atstovas regi Lietuvos lenkų padėtį ryškiai nemiglotai ir sako: „Lietuva tikrai nenusikalto nei Vilniaus lenkams, nei Lenkijai.” Lenkų premjeras Donald Tusk ir keletas kitų Lenkijos politikų, šiais metais viešėdami Lietuvoje, išreiškė „susirūpinimą” ir net pateikė priekaištus dėl to, kad Lietuvos įstatymai (pagaliau) reikalaus, jog Lietuvos lenkai mokyklose būtų mokomi lietuvių kalbos. Lietuvos premjeras Kubilius pataikaudamas sutiko įsteigti bendrą specialistų grupę išstudijuoti Lenkijos rūpesčius.  Maceikianiec į tai atsiliepė: „Ką rodo šie Lenkijos aukščiausiosios valdžios vojažai? Jie rodo, jog su Lietuva galima elgtis itin nepagarbiai, nes Lietuvos valdžia neduoda atkirčio – leidžia save žeminti, niekinti.” Bet Landsbergis sako, kad čia tiktai pačių „brolių lenkų”, o ne mūsų, „brolių lietuvių”, reikalas.

Po kurio iš trijų – Landsbergio, Kubiliaus ar Maceikianiec – skrybė-le protas, o po kurio tiktai kopūsto galva?

Donatas Januta
San Francisco, CA


Dar dėl „Pavergtųjų sukilimo” filmo

Jeronimas Tamkutonis („Draugas”, 09.22) neužgaunančiai bara filmo kūrėjus už skubėjimą. Atrodo, kad jis tikrai skubėjo: praėjusį gruodį atvykę į Čikagą, dar ieškojo medžiagos, o po šešių mėnesių jau turėjo gražiai užbaigtą kūrinį.

Tamkutonis rašo esąs nusivylęs, kad filmas nepakankamai pavaizduoja prieškario Lietuvos gyvenimą, nepaaiškina komunizmo esmės, neaprašo pirmosios okupacijos ir neišryškina priežasčių, dėl kurių kilo sukilimas. Gal tai ir įdomios temos, bet filmo pagrindinis uždavinys buvo kitoks – pavaizduoti 1941 metų padėtį nešališkai ir suprantamiau šių dienų žiūrovui, ypač jaunimui.

Reikia nepamiršti, kad filmo kūrėjų užmojis buvo daug siauresnis. Ko norėtų Tamkutonis, galima atrasti daugelyje knygų ir spaudoje, o apie patį sukilimą žinau bent du veikalus: Kazio Škirpos gerai dokumentuotą knygą ir Algirdo M. Budreckio knygą anglų kalba.

Tamkutonis mano gerai pažįstąs komunizmą, bet užmiršta, kad jis ir mes visi, 1944 m. palikę Lietuvą, kentėjome tik vienus okupacijos metus. Ar nebūtų tiksliau kukliai pripažinti, kad „trečiabangiai” ar kiti žmonės, likę Lietuvoje, ten pasenę, užaugę ar subrendę, okupaciją kentėję per 50 metų, šiandien komunizmą ir jo padarinius gali pažinti geriau negu mes?

Sutinku su Tamkutonio pastabomis dėl sovietų ir vokiečių kareivių išvaizdos. Vienų uniforma mums neįprastai švari ir tvarkinga, kitų – lyg ir nepakankamai parodanti karišką laikyseną. Prezidentui Valdui Adamkui, manau, būtų užtekę gal vienos kitos minutės, ne daugiau kaip sukilimo dalyvių kalboms.

Aleksas Vitkus
Palos Heights, IL

Apie ,,Lithuanian Heritage” stovykla

Rugsėjo 22 d. ,,Drauge” Nijolė Balčiūnienė, aprašydama ,,Lithuanian Heritage” stovyklą Dainavoje surašė klaidingą informaciją apie jos įsteigimą.  Norėdama patikslinti cituoju Rimos Polikaitytės-Birutienės mintis iš leidinio ,,Dainava 40”:

,,1960 m. pavasarį Jadvyga Damušienė pakalbino Detroit gyvenantį Vyčių pirmininką R. Boris savo  organizacijos lietuviškai nebekalbantiems vaikams suruošti stovyklą Dainavoje.  Ponia Damušienė stovyklai paruošė programą ir jai vadovavo. <...> Po 1965 m. ‘Lithuanian Heritage’ stovykla nustojo egzistuoti iki 1978 m. (kada) ponia Damušienė ir vėl užsiėmė ‘Lithuanian Heritage’ stovyklos ruošimu Dainavoje.  Ji šioms stovykloms vadovavo su keletos metų pertrauka iki 1993 m.  Norėdama pailsėti ji 1993 m. programos ruošos ir vadovavimo darbus perdavė Rimai Polikaitytei.”

Gražina Kriaučiūnienė
Lansing, MI


10-03-11
Kur link juda Judėjimas LPI?

Turime naują judėjimą – „Judėjimas Lietuvos pilietybei išsaugoti”, pasiskyrusį atstovauti visiems lietuviams ir apeliuojantį į vienybę, kurią supranta kaip besąlygišką pritarimą jo atstovų mintims. Bet kokia kita nuomonė yra „trinama” aršiau negu sovietiniais laikais. Štai keletas šio Judėjimo atstovų pasisakymų: „Trink lauk (...) su neišmanėliais, net nėra ko diskutuoti”; „Neklausk, kai matai, kad ne į temą – trink”; „visi įrašai, žinutės, pasisakymai turi būti nedelsiant pašalinti”. Ir niekas negali pasakyti, kad, kaip toje Anderseno pasakoje, kad karalius – nuogas.

O karalius nuogas, nes Judėjimas juda klaidinga kryptimi: reikalaujama dvigubos pilietybės, bet beldžiama ne į tas duris. Jau girdėti pasiūlymų rengti solidarumo piketus prie Lietuvos Respublikos ambasadų, LR Seimo, boikotuoti renginius, rengiamus LR ambasadose, net protestuoti užsiklijavus burnas lipnia juosta.

Įdomu, ar bent vienas iš atstovų yra perskaitęs LR Konstituciją? Pacituosiu keletą jos straipsnių (ne eilės tvarka):

– I skirsnis 12 straipsnis: Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.

– XIV skirsnis 148 straipsnis: Tik referendumu gali būti keičiamos pirmojo skirsnio „Lietuvos valstybė” bei keturioliktojo skirsnio „Konstitucijos keitimas” nuostatos.

– I skirsnis 9 straipsnis: Referendumas taip pat skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300,000 piliečių, turinčių rinkimų teisę.

Tad galite mitinguoti, boikotuoti, klijuotis burnas, verstis per galvą, kalbėti apie mažą namelį, kiemelį, kuriame bėgiota ir pan., nei Seimas, nei prezidentė, nei ambasados padėti negali. Tik referendumu galima pakeisti LR Konstitucijos 12 straipsnį ir taip išspręsti dvigubos pilietybės klausimą. Todėl Judėjimo tikslas turėtų būti ne užsiiminėti beprasmiška veikla, o organizuoti referendumą, t. y. pradžiai surinkti bent 300,000 balsų. Visa kita veikla reikalinga tik save parodyti ir visuomeninei veiklai imituoti.

Ar Lietuvos žmonės per referendumą pritartų dvigubai pilietybei ir ar apskritai dviguba pilietybė reikalinga, tai jau kita diskusijų tema.

Pranas Nagys
Waukegan, IL

09-27-11
Globali patriotiško lietuviško jaunimo Lietuva

Mano širdis vis dar gyvena krepšinio rungtynėmis. Niekad taip nesižavėjau lietuvišku jaunimu, kaip stebėdama šios sporto šakos rungtynes. Nesena sekmadienio popietė Detroit lietuvių centre, antrabangių sunkiai iškovotame iš vyskupijos, statant Dievo Apvaizdos lietuvių parapijos bažnyčią, įtikino, kad kovoti buvo verta. Gaila, kad daugumos tų laikų kovotojų akys jau nebegali matyti lietuviško jaunimo entuziazmo.

Tos sunkios kovos posėdžių sekretorius, pirmininkavęs tiems labai sunkiems posėdžiams, tuo metu jaunas studentas, savo nervų nepagailėjęs Algis Rugienius laimingas sekmadienį sukinėjosi aplinkui.

Atrodo, kad jaunimas neapvils tų, kurie taip stengėsi, kad jie nenutautėtų. Jaunimėlis atsilygins jiems su globalia Lietuva! Visi galėsime ramiau numirti, žinodami, kad mūsų nors ir maža valstybė amžiams pasiliks prie Baltijos jūros su centru ar sostine Vilniuje, Aušros vartais.

Atrodo, ateina tokie laikai, kai valstybių sienos nebesaugos, žmonės ieškos geresnio gyvenimo po visą pasaulį. Į tolimą ateitį žvelgiant, gal ir tų pilietybių nebereikės.
 
Rožė Ražauskienė,
Dearborn Hts, MI

Nėra to blogo, kas neišeitų į gera
 
Skaitant išsamų Donato Janutos rašinį apie lietuvių Tautines kapines ir Jeronimo Tamkutonio atsiliepimą, norisi prisidėti prie sveikinimų šių kapinių valdytojams, sugebėjusies kapines išlaikyti net 100 metų.

Šių kapinių steigimą paskatino Šv. Jurgio parapijos klebono kun. Mato Kriaučiūno pažado nesilaikymas. Jis įdėjo daug pastangų įsteigiant lietuviams katalikiškas kapines. Kun. M. Kriaučiūnas kreipėsi į visus – tikinčius ir netikinčius – to meto išeivijos lietuvius, pažadėdamas įkurtose kapinėse visiems rasti vietos amžinam poilsiui.

Tačiau atsiradus nuomonių skirtumui, kun. M. Kriaučiūnas savo pažado nesilaikė, kas paskatino kitaip galvojančius steigti kitas lietuviškas kapines, kur atgulti galės visi norintys, nepaisant, kokio tikėjimo jie būtų.

Graudu, bet ateityje Tautinės kapinės gali likti vienintelėmis lietuviškomis kapinėmis, nes dabartinės Šv. Kazimiero kapinės parapijų kunigų tarybos nutarimu, buvo perduotos Čikagos vyskupijai ir tuo prarado savarankiškumą. Anksčiau jas valdė lietuviai darbuotojai, paskirti lietuvių parapijų tarybų. Neseniai šių kapinių valdytoju paskirtas Amerikos meksikietis. Be to, minėtose kapinėse pradėta laidoti ir ne tik lietuviai, bet ir kitų tautybių katalikai.

Galime tik pasidžiaugti, kad Šv. Kazimiero buvusios lietuvių kapinės 2003 metais pažymėjo 100 metų jubiliejų, kuriame dalyvavo ir kardinolas Francis George. Deja, paminėjimas vyko jau be užrašo „Lietuvių kapinės”. Turimi tušti žemės plotai vyskupijai žadina norą juos parduoti arba išnuomoti.

Džiaugiamės kartu su Tautinių kapinių valdytojais šimtmečio proga. Ateitis parodys, ar ilgai ir šios kapinės išsilaikys lietuviškomis.

Antanas Paužuolis,
Šv. Kazimiero kapinių Sklypų savininkų draugijos reikalų vedėjas


Kviečiame apsilankyti!

Kiekvieną rudenį JAV LB Waukegan-Lake County apylinkė ruošia ,,Rudens balių”. Tai sena, kasmet vykstanti graži tradicija, suburianti šiauriečius ir svečius. Nesame kaip dauguma JAV lietuviškų bendruomenių: neturime savo namų, kur vyktų Gedimino lituanistinės mokyklos pamokos, neturime bažnyčios, parapijos patalpų, kur galėtume susirinkti lietuviškoms šv. Mišioms, neturime šiaurėje ir lietuviškų restoranų ar kavinukių. Sunkoka, bet tai priverčia nesėdėti sudėjus rankų, veikti, būti išradingesniais. Jau įpratome mokyklos patalpas nuomoti. Tą patį darome ir visiems likusiems šiauriečių ruošiamiems renginiams bei šventėms.

Būtų net sunku ir išvardinti, kiek ir kokiose skirtingose pokylių salėse ir restoranuose esame ruošę savo kasmetinę puotą! Ir pas italus, ir pas vokiečius, ir pas graikus, ir pas anglus! Visur būdavome priimti draugiškai ir svetingai, visi suprasdavo, kad esame veikli bendruomenė, o tai, kad neturime pastovios susibūrimų vietos, tik paįvairina mūsų renginius ir šventes. Gal kas į tai žiūri kaip į pasaulio pabaigą, mes manome, kad turime didesnę laisvę plačiau dirbti, ruošti įvairesnes šventes, pritraukti įvairesnių svečių.

Kiekvienais metais turime vis skirtingą ,,Rudens baliaus” temą. Didelio dėmesio susilaukia ir šių metų spalio 22 d. ruošiamas šiauriečių ,,Rudens balius”, skirtas Mikalojui K. Čiurlioniui. Lietuva, Pasaulio Lietuvių Bendruomenė šiuos metus paskyrė Čiurlionio mirties 100 metų paminėti. Todėl ir mes nusprendėme šių metų ,,Rudens balių” skirti būtent jo atminimui. Renginio metu surinktos lėšos bus skirtos remti lietuvybę šiaurėje: lietuvišką spaudą, Gedimino lituanistinę mokyklą, taip pat paremsime ir M. K. Čiurlionio atminimo saugojimą – kompozitoriaus, dailininko laiškų išleidimą Lietuvoje.
Galime pasidžiaugti, kad susisiekėme su Čiurlionio proanūkiu, pianistu Roku Zubovu. Jis labai apsidžiaugė tokiu jo prosenelio atminimo pagerbimu. Negalėdamas į šventę atvykti, Zubovas siunčia videosveikinimą, o per PLB valdybos pirmininkę Reginą Narušienę perdavė dovanų visoms 34 JAV lituanistinėms mokykloms – knygą ,,Visi Mikalojaus Konstantino Čirlionio kūriniai fortepijonui” su 6 CD plokštelėmis. Ar gali būti kas smagiau už tokį nuostabų bendradarbiavimą ir gražų mūsų bendrą tikslą!?

Šių metų ,,Rudens balius” vyks svetingame ukrainiečių restorane Skokie miestelyje ,,Zhivago”. Turėsime puikią atskirą salę, kur linksminsis tik šventės svečiai. Laukia įspūdingas meniu, viso pasaulio gėrimų atviras baras. Vakarą ves GLM direktorės pavaduotoja ir muzikos mokytoja Asta Buračaitė, Čiurlionio kūrinius atliks pianistas Michael Shimkus, dainuos Rasa Zubreckaitė. Tariamės su dailininku Rolandu Kiaulevičiumi, kuris vakaro metu pieš ir savo kūrinį skirs aukcionui. Mus remia Čikagos lietuviška spauda, būsimi svečiai skambina ir siūlo dovanas loterijai ir aukcionui, į puotą ruošiasi atvykti ir nuoširdus šiauriečių bendruomenės draugas Stanley Balzekas, Jr.

Čiurlionis yra tikras pavyzdys, kad lietuvis visame pasaulyje išlieka lietuviu. Jo gyvenimas ir kūryba tiek Lietuvoje, tiek Varšuvoje, tiek St. Peterburge, tiek Leipcige tik parodo, kad kūrybai nėra jokių ribų, jokių sienų. O mūsų glaudus bendradarbiavimas savo bendruomenėse, taip pat su lietuviais Lietuvoje tik padeda vieniems geriau suprasti kitus, remti vieni kitus ir būti vieningais puoselėjant lietuvybę, saugant savo tautos genijaus prisiminimą.

Jei kas nors mūsų darbe ar mūsų siekimuose įžvelgia blogą skonį, nuoširdžiai kviečiame apsilankyti šių metų ,,Rudens baliuje” – M. K. Čiurlionio 100! Pabūsite rate nuostabių žmonių, turėsite progą smagiai lietuviškai pasilinksminti, pasivaišinti delikatesiniu maistu, dalyvauti loterijoje ir aukcione, taip paremdami mūsų visų bendrą lietuvišką veiklą!

Beata Ivanauskienė
Waukegan, IL

09-24-11
„Ačiū už ,,ačiū”...

Iš Angelės Kavakienės paštu gavau ilgoką laišką, kurio ji prašė neskelbti ,,Drauge”. Todėl didžiai nustebau išvydusi ,,Draugo” laiškų skyriuje lygiai ta pačia tema antrąjį jos laišką (2011 m. rugpjūčio 6 d.). Be to, ir be jos pageidavimo, visiškai nebuvo jokio reikalo laiško skelbti. Savo laiške A. Kavakienė nepasakė nieko naujo, nei konkrečiai atsakė į mano komentarą – anot amerikiečių dažnai kartojamo pasakymo, ji ,,just beating around the bush”.

Netikėta naujiena nuskambėjo A. Kavakienės tvirtinimas, kad ji ,,seniai rašo ‘Drauge’”. Dievaži, vos ne per seniausiai pradėjau skaityti Angelės straipsnius laiškų skyriuje (daugiausia savo verslo tema). Pradžioje pasirašydavo ,,Kavak”, vėliau – ,,Kavakienė”. Tad ir aš savo komentare parašiau ,,Angelė KavakKavakienė”, tik nežinau, kodėl redakcija išbraukė ,,Kavak”? Pasiteiravau senesniųjų dienraščio skaitytojų, pasirodo, ir jiems A. Kavakienė – naujoji laikraščio bendradarbė.

Atrodo, jog be ,,arielkos”, be alaus autorė ėmė ir paslydo, kai kipšiukas pašnibždėjo jai į ausį ,,Petras Garšva”, o turėjo būti ,,Pranas”. Kita niekada negirdėta (klaidinga) staigmena buvo, kad Garšva pakvietė A. Kavakienę dirbti ,,Drauge” korespondente, rašo ji antrame savo laiške. Nuo 1947 m. prenumeruoju ,,Draugą”, nuo 1952 m. iki 1992 m. (arti 40 metų) redagavau dienraštyje ,,Moterų” skyrių, ,,Moterų gyvenimas”. Ergo, kas savaitę besitrindama ,,Draugo” patalpose, neteko nei matyti, nei girdėti apie dirbančius (tai yra apmokamus!) korespondentus. Neįmanoma žurnalistei tokiose aplinkybėse būti aklai ir kurčiai, nes studijuojant žurnalistiką nuolat kalė į galvą: ,,Tave išmes pro duris, lįsk pro langą, bet būtinai gauk įvykio istoriją! Aišku, kad ,,Drauge” žydėjimo laikais nuolatinių apmokamų korespondentų nebuvo, nebent uolus bei darbštus kun. dr. Juozas Prunskis, bet juk jis buvo vienas iš redaktorių.

A. Kavakienė mini, jog ,,trečiabangiai” (nemėgstu tos prikabintos etiketės) aukojo, bet apie tai nesiskelbia. Aure! Juk niekas pats ir neskelbia – tuo labai sąžiningai pasirūpina gaunantieji auką. Ypač nepatiko, jei ne per stipriai pasakyčiau, ,,sujaudino” A. Kavakienės iš mažojo pirštelio išlaužtas skirsnelis: ,,Deja, iš S. Semėnienės laiško supratau, kad mes, ‘trečioji banga’, esame ‘bjaurieji ančiukai’ (kas per palyginimas?), ne itin kviečiami į ‘antrosios bangos gulbių’ (na, ir išgalvok) būrį, nebent tūkstantinėmis aukomis galėtume išsipirkti teisę rašyti į šį laikraštį.” Gale dar prideda ,,Ačiū už atvirumą.” Kur gi tas atvirumas? Juk tai jos pačios sukurta fantazija, didesnė už Jules Verne ,,Aplink pasaulį per 80 dienų”!

Šia proga mano tvirtas noras yra pabrėžti – sykį ir visam laikui, jog nuo pat pirmųjų dienų priėmiau naujuosius imigrantus – lietuvaičius – kaip seseris ir brolius (kuo mes visi privalome džiaugtis!). Duosiu porą pavyzdžių (o jų turiu apsčiai!), nes išvardinsi 10, o nepridėjus 11-to – būsi bėdoje! Tai štai, iš Vilniaus atvykęs Antanas Jokubavičius, gimnazijos matematikos mokytojas bei direktorius, mokęs ir Vygaudą Ušacką, didžiojo geradario dr. Jono Adomavičiaus pramintas ,,Angelu”, buvo malonus kolega, kai kartu dirbome Balzeko lietuvių kultūros muziejuje: doras, teisingas, sąžiningas, darbštus, draugiškas, pamaldus, visad padedantis, itin paslaugus, visais atžvilgiais nepaprastai mielas asmuo bendrauti, be jokio A. Kavakienės minimo kažkokio ,,išsipirkimo”.

O štai ir iš moteriškos pusės puikiai šviečianti asmenybė: tai nuostabioji (ne eilinė!) Danguolė Mackevičienė, ,,Draugo” administracijoje dirbanti šilta širdis. Ji spindėte spindi, lyg toji vakarinė žvaigždė, savo išskirtiniu taurumu, visados maloniai nusiteikusi, ,,Drauge”, regis, dirbanti už tris – jos rankose darbai atliekami greičiau už žaibą, sumani, originali, bičiuliškai draugiška, mandagumo bei švelnumo kupinas aruodas! Su tokiu tik bendrauk ir pralobk įgytomis vertybėmis!

Manau, ir pačiai Angelei dabar aišku ir skaidru, jog ne piniguose yra laimė... Visa esmė glūdi žmonių širdyse, jų elgesyje su kitais, atjaučiant bei padedant pagal savo išgales! Sėkmės viso to siekti!

Stasė E. Semėnienė
Baraboo, WI


Tikrai meniška ,,Derliaus pietų” meninė programa

Ritos Venclovienės vadovaujamos pagalbos Lietuvai organizacijos renginys „Vaiko vartai į mokslą” vyko Pasaulio Lietuvių centro didžiojoje salėje rugsėjo 11 d. popietę. Malonu, kad į „Derliaus pietus” prisirinko pilna salė tautiečių. Gražu, kai žmonės susirenka pagerbti kokią žymią asmenybę, o čia jie atėjo padėti Lietuvos vaikams, tokiems, kurie nei gražiai apsirengę, nei gerai pavalgę. Bravo Čikagos padangės lietuviams!

Meninei programos daliai vadovavo Rasa Avižėnienė. Programą atliko trys jaunutės lietuvaitės: dvi jaunuolės smuikavo, trečia, mažesnioji, dainavo solo. Smuikininkės buvo dvi sesutės Monika ir Diana Satkauskaitės iš Kewanee miestelio. Didžiąją programos dalį jos kartu grojo kiekvieną tą pačią gaidą, nors buvo ir duetų. Iš karto galima buvo pasakyti, kad jos – ne pirmokės, nes abiejų grojimas pasižymėjo švaria intonacija, tvarkingu smičiaus valdymu ir šiltu tonu. Nors abi sesutės buvo beveik to paties ūgio, Diana galėjo būti bent trejetą metų jaunesnė. Gal todėl vyresniosios – Monikos – ilgos gaidos buvo šilčiau vibruojamos. Tokiam smuiko valdymui paprastai reikia didesnio įgudimo, taigi ir daugiau metų grojimo. Visi mintinai atlikti kūriniai pasižymėjo sklandumu, geru susigrojimu. Tokio smuikavimo lygio smuikininkės prieš 30tį metų, be abejonės, būtų buvusios pakalbintos prisijungti prie tuo metu gyvavusio Čikagos lietuvių styginio ansamblio.

Po smuikininkių nebe pirmą kartą „Derliaus pietų” programoje pasirodė jaunutė – tik devynerių metukų – dainininkė Agnė Giedraitytė. Ką iš karto galima buvo pastebėti, kad ji, nors ir turi Dievo dovaną – gražų balsą, yra paruošta išmanančių balso mokytojų. Nepaisant amžiaus, jos, kaip solo dainininkės, laikysena buvo užtikrinta ir sceniškai apipavidalinta; net ir kvėpavimas tvarkingai apvaldytas. Tai buvo malonu pajausti, ypač girdint ilgesnes paskutines tęsiamas gaidas. Agnė be akompanimento dainavo dvi liaudies dainų aranžuotes, tik nepasakyta, kas jas aranžavo, – „Plaukė antelė” ir „Oi, tu, rūta, rūta”.

Pabaigoje skambėjo trijų jaunuolių ansamblio muzika – Dovo Lietuvninko (akordeonas), Kovo Kulbio (smuikas) ir Tomo Čyvo (gitara). Buvo išdalinti dainų lapeliai, kurie padėjo visiems ,,Derliaus pietų” dalyviams dainuojant, bet dėl kitų įsipareigojimų man teko salę apleisti. Prieš apleidžiant, ansamblis užgrojo keletą polkos charakterio kūrinių.

Susidarė įspūdis, kad visa „Derliaus pietų” programa gerai suderinta. Norisi pasidžiaugti ir pietų metu labai sklandžiu mūsiškio jaunimo patarnavimu. Jau kurį laiką tarp Čikagos padangėje gyvenančių lietuvių jaučiama vienybė ir darnus sugyvenimas. Tikriausiai taip atrodo ne man vienam!? Bravo gerb. Venclovienei ir jos komitetui – gerai suorganizavote!
 

Faustas Strolia,
Forest Park, IL



09-20-11
Tusk ir KubIlius žada

Taip Lenkijos laikraštis „Nas Dziennik” pavadino žinutę apie Lenkijos premjero Donald Tusk ir Lietuvos premjero Andriaus Kubiliaus susitikimą Lietuvoje.

Ką žada Tusk? Bus sudaryta bendra Lietuvių-lenkų komisija (lenk. zespoł) švietimo reikalams. Susirinkusiems Vilniaus Šv. Teresės bažnyčioje lenkams Tusk prižadėjo: lenkų švietimas Lietuvoje naudosis ypatinka Lenkijos vyriausybės globa. Ir pabrėžė: „Šios komisijos darbai ir Lenkijos švietimo Lietuvoje realijos (realia edukacji Polski na Litwie) bus ypatingoje nuolatinėje Lenkijos vy riausybės globoje. Aš jums tai prižadu.”

Nuotraukoje matome du premjerus, žengiančius keliu. Kubilius kažką rodo ranka. Matyt, naujus kelius. Gal ne tuos, apie kuriuos Molotov kalbėjo Juozui Urbšiui: „Nebūtume bolševikai, jei neieškotume naujų kelių.”

Formuluotė „Lenkijos švietimas Lietuvoje po ypatinga nuolatine Lenkijos vyriausybės globa (opieka)”, aišku, nepatenkins Kęstučio Girniaus. Argi Lietuva yra kokia Lenkijos kolonija? Švietimas globojamas svetimos valstybės? Čia aiškus kišimasis į vidaus reikalus. Tačiau Seinų krašto lietuvių padėtis – ar vien tik Lenkijos vidaus reikalas? Ginčytis dėl viso to būtų galima iki išnaktų.

Kitas lenkų dienraštis Čikagoje „Dziennik Związkowy” gerokai sumažina Tusk ryžtą globoti „Lenkijos švietimą Lietuvoje”. Lenkijoje spalio mėnesį vyks Seimo rinkimai. Aštri kova vyksta tarp dviejų partijų – Piliečių platformos (Donald Tusk) ir „Teisės ir teisingumo” (Jaroslaw Kaczynski, žuvusio prezidento brolis dvynys). Tusk kaltinamas tuo, kad per mažai dėmesio skiria Lietuvos lenkams. Dienraštis cituoja Lietuvių politikos komentatorių Ramūną Vilpišauską: „Po rinkimų Lenkijoje viskas nurims.” Tusk tik įsivėlė į priešrinkiminę kampaniją – nori žūtbūt laimėti. Matysime, kas bus po rinkimų.

Leonardas Gogelis
Chicago, IL

Pilietybę atimti gali tik okupantas

Perskaitęs P. Nagio laišką ,,Ar įteisinsime apgavystę?” (,,Draugas”, 2011 m. rugpjūčio 30 d.), labai nustebau, kad lietuvis gali taip rašyti. Lietuvos valdžios politika – skaldyk ir valdyk – pasiteisino. Tai matyti iš P. Nagio laiško, kitaip jo nebūtų. Iki išdavikiško Lietuvos Konstitucinio Teismo sprendimo pilietybę suteikti ne visiems, o tik kai kuriems lietuviams, tokia tema niekas nediskutavo, niekam net į galvą neatėjo, kad, turint Lietuvos pilietybę, galima jos netekti prieš savo norą.

Nesuprantu, apie kokią apgavystę gerb. P. Nagys kalba. Ar yra apgavystė, kad žmogus gimė Lietuvos piliečiu? Kad jis buvo savanoris tomis Lietuvai sunkiomis dienomis, kad negalvojo apie galimas pasekmes? Kad jis visą gyvenimą buvo KGB įskaitoje vien todėl, kad kalbėjo prieš valdžią ir pasisakė už laisvą Lietuvą? Kad jis jos nepaliko iki 1990 metų kovo 11-osios ir išvažiavo tik tada, kai Lietuvos nepriklausomybę pripažino Rusija? Išvažiavo porai metų, o per tą laiką korumpuota valdžia išdraskė jo gamyklą, kurioje jis dirbo ir į kurią galvojo grįžti. Jeigu jis būtų į Lietuvą spjovęs ir išvažiavęs prieš kovo 11-ąją, tarkime, kovo 10 d. 23 val. 59 minutės, – jis liktų pilnateisis Lietuvos pilietis. O jei būtų išvažiavęs vos minutė po kovo 11-sios – jis jau neturi teisės į dvigubą pilietybę.

Dabar valdžios trokštantys vienu rankos mostu tūkstančiams lietuvių nubraukia jų Lietuvos Respublikos pilietybę. Kokią jie turi teisę? Galų gale, pilietybę gali atimti tik teismas, ir tik individualiai, o ne pagal kažkokius terminus ir datas, ir jeigu bus įrodyta, kad žmogus, turintis kitos valstybės pilietybę, dirba kitai valstybei, kenkdamas Lietuvai, išduodamas ją.

Pagalvokite apie tuos žmones, kurie JAV sąžiningai užsidirbo pensiją ir nori grįžti į Lietuvą. Juk jie negalės gauti savo uždirbtos pensijos, jei nebus JAV piliečiai, o pinigus juk jie leistų Lietuvoje. Ar Lietuvai tai nebūtų naudinga?

Lietuvių tauta per maža, kad galėtų sau leisti taip elgtis su pilietybe. Atimti pilietybę gali tik okupantas ar sava valdžia, tarnaujanti pasauliniam globolizmui, kuriai tautos likimas visai nesvarbu. Jeigu yra daugiau tokių kaip gerb. P. Nagys, galvojančių, kad dviguba pilietybė yra apgavystė, tikrai graudu darosi.
 

Gediminas Kairys
Lemont , IL

Kaip ilgai?

Žurnalas ,,The Economist” yra išrankus ir spausdina tik nedaugelio skaitytojų atsiliepimus/laiškus redakcijai. Šių metų rugsėjo 10–16 d. laidoje buvo išspausdintas Kęstučio Paulausko iš Vilniaus laiškas, kuriame atsiliepiama į rugpjūčio 27 d. žurnale pasirodžiusį straipsnį ,,Some calm amid storms”.

Paulauskas rašo: ,,Kaip ilgai ‘The Economist’ rytines Europos Sąjungos nares vadins ekskomunistėmis (ex-communist)? Praėjo jau daugiau nei 20 metų nuo sovietų imperijos subyrėjimo. Tai beveik pusė viso to laiko, kai tas šalis valdė komunistai. Kiek dešimtmečių savo puslapiuose Italiją vadinote eksfašistine (ex-fascist)? Kodėl Vokietijos nevadinate buvus pusiau komunistine ir pusiau fašistine? Ir kodėl praleidžiate žodį ‘ekskomunistinė’, kai rašote apie šiandieninę Rusiją”.

Edmundas Petrauskas
London, Canada


09-17-11
Marquette Park parapijos tarybos susirinkimui artėjant

Artėja Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos tarybos susirinkimas, kuris vyks rugsėjo 18 d. Gerai yra žinoti, kas vyksta, kaip gyvuoja parapija, kad vėliau nebūtų kokių nors nesusipratimų. Dažnai skaitome spaudoje apie parapijų sujungimus, uždarymus. Kartais tai įvyksta parapijiečiams mažai ką žinant. Kartais taip nutinka, pasikeitus vyskupijos arba arkivyskupijos administracijai. Ir mes esame pasikeitimų laikotarpyje – arkivyskupijai, kuriai priklauso Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapija, paskirtas naujas vyskupas, o 2012 m. pradžioje kardinolas Francis George išeis į pensiją. Kaip nauja administracija pažiūrės į mūsų parapiją?

Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapija turi energingą ir sumanų administratorių kun. Jaunių Kelpšą, kuris, būdamas draugiškas ir malonaus būdo, pritraukia tikinčiuosius. Bažnyčioje vis matyti daugiau žmonių, tarp jų – ir jaunų šeimų, o parapijos salė įvairių renginių proga dažnai prisipildo. Būtų gerai, kad šis gabus administratorius būtų paskirtas klebonu, taip užtikrinant ilgesnį jo vadovavimo parapijai laiką.

Parapija dar turi mokyklą, bet ar ilgai? Mokinių skaičius joje vis mažėja. Nors ir mokykla yra išlaikoma arkivyskupijos, kaip ilgai ji galės skirti didelius pinigus mažam skaičiui mokinių? Jeigu liktų tuščias pastatas, kas būtų tada? O kaip su Šiluvos Marijos lituanistine mokykla? Tokios mokyklos įsteigimas būtų naudingas žingsnis parapijai ir Marquette Park apylinkei – būtų daugiau žmonių, daugiau judėjimo, kuris atneštų parapijai lėšų. Gal net padėtų atgaivinti ,,Seklyčią”?

Vida Sakevičiūtė,
Chicago, IL

Blogas skonis

Šių metų rugsėjo 3 dienos ,,Drauge’’ perskaičiau Beatos Ivanauskienės straipsnį ,,Šiauriečiai vasarą palydėjo su ‘Blukiu’’’. Paskutinė pastraipa straipsnyje skelbia: ,,artimiausia šiauriečių šventė – lėšų rinkimas lietuvybei puoselėti – vyks ‘Zhivago’ restorane. Tema – Čiurlionio 100-osios mirties metinės.”

Manau, kad šiauriečiai rimtai pažeidžia etiką bei rodo blogą skonį, juk Mikalojus K. Čiurlionis yra mūsų tautos pasididžiavimas. Dailininko ir kompozitoriaus, kūrusio rimtą klasikinę muziką bei tapiusio pasaulinio garso sulaukusius paveikslus, mirties metinės bus minimos rusų restorane, geriant rusišką degtinę, šokant, skambant rusiškiems šlageriams, aplink šlitinėjant įgėrusiems rusams bei mūsų tautiečiams. Apie kokią lietuvybę gali eiti kalba? Vargu ar galima ką nors baisesnio sugalvoti.

Laima Gaučienė
Elmhurst, IL


09-13-11
Apsilankius operoje Grant Park

Kasmet ir kas savaitę Čikagos centre esančiame Grant Park (šiais laikais ši koncertų erdvė vadinama Millennium Park) jau daugelį metų vyksta simfoniniai koncertai, kurie daugumai mūsų nieko nekainuoja. Nors miesto valdyba finansiškai remia Grant Park orkestrą ir chorą, miestas skaudžiai iš žiūrovų atsiima – šį kartą net 30,00 dol. reikėjo mokėti už automobilio pastatymą požeminėje šio parko aikštelėje.

Verdi ,,Requiem” koncertas vyko š. m. rugpjūčio 19 ir 20 d., jo metu orkestrą ir didžiulį chorą įspūdingai valdė Carlos Kalmar, meninis ir nuolatinis Grant Park orkestro ir choro dirigentas. Giuseppe Verdi kūrinys parašytas apie 1874 m., kada Verdi jau buvo išgarsėjęs toli už savo krašto Italijos ribų kaip žymus operų kompozitorius, jau nutolęs nuo savo dar gana ,,žalių” operų kaip ,,Oberto” ir kitų žmogaus gyvenimo dramą stipriomis emocinėmis situacijomis pabrėžiančių, trankių melodramų.

 Ta proga verta prisiminti, kad Lietuvių Operos choras 1965 m. birželio 13 d., dalyvaujant 5,000 žiūrovų, pagerbė per 25-erius Lietuvos okupacijos metus žuvusius Lietuvos partizanus ir kt. nukentėjusius brolius ir seseris, Čikagos miesto centre esančio McCormick teatro salėje pastatydamas Giuseppe Verdi ,,Requiem” ir Bruno Markaičio kantatą ,,Vilniaus varpai”.

Maestro Aleksandras Kučiūnas parodė mums, neprofesionaliems dainininkams, daug meilės, kantrybės ir profesinio pasišventimo. Tai tas pats pasišventėlis Kučiūnas, kuris 1947 m. sunkiomis DP gyvenimo sąlygomis dirigavo Detmold, Vokietijoje, Lietuvių Tremtinių operos ,,Sevilijos kirpėjo” ir baleto ,,Coppelia” pastatymams. Gera, kad Čikagos atveju renginyje dalyvavę nelietuviai čikagiečiai turėjo progos sužinoti apie sovietų Lietuvos okupaciją, kuri eiliniam amerikiečiui buvo beveik nežinoma! (Tik po 5 metų Simas Kudirka, nušokęs nuo ,,Sovietskaja Litva” į amerikiečių laivą ,,Vigilant”, priminė pasauliui apie okupuotą Lietuvą ir jos politinę priespaudą.) Man asmeniškai malonu prisiminti save kaip chormeisterį, prisidėjusį prie šio renginio. Operos choro valdybai pakvietus, choro gretas papildė ir Čikagoje gyvavęs tuometinis Lietuvos vyčių choras.

Šiuo metu jau kelintą kartą Lietuvių Operos lengvesnio žanro operečių pasirinkimas lyg ir nesiderina su Verdi ,,Requiem” ir 15 klasikinių operų kaip ,,La Traviata”, ,,Faustas”, ,,Aida”, ,,Carmen” ir kt., net trijų ir lietuviškų – Jurgio Karnavičiaus ,,Gražina” (pastatyta Čikagos Operos rūmuose), Juliaus Gaidelio ,,Dana” ir Kazimiero Viktoro Banaičio ,,Jūratė ir Kastytis”.

Prisimenant Lietuvių Operos pastatytą Verdi ,,Requiem”, su pasididžiavimu norisi paminėti jame dalyvavusius mūsiškius solistus: Daną Stankaitytę, Aldoną Stempužienę, Stasį BarąBaranauską ir Joną Vaznelį, o Markaičio kantatoje – Prudenciją Bičkienę, Alviną Giedraitienę ir Algirdą Brazį.

Faustas Strolia
Forest Park, IL

Kaip šviežio vėjo gūsis
 
Lietuvoje gimnazijos kapelionas per pamokas dažnai primindavo, kad Romos Katalikų Bažnyčia (RKB) neklysta tikėjimo ir doros reikaluose, o taip pat, kad nusikaltę dvasininkai turi būti teisiami Bažnyčios hierarchijos.

Vatikano laikysena sovietų okupuotos Lietuvos Katalikų Bažnyčios persekiojimo metu, o taip pat neseniai paaiškėjęs pedofilų kunigų elgesys parodė, kad ilgą laiką RKB skelbti nuostatai visuomenei nėra priimtini.

Amerikos lietuvių katalikų spauda vengė šias temas plačiau nagrinėti. Netikėtai š. m. rugpjūčio 25 d. „Drauge” pasirodė Donato Janutos straipsnis „100 metų Tautinėms kapinėms”, išsamiai ir objektyviai aprašantis praėjusio meto lietuvio kunigo Čikagoje padarytus prasižengimus, kurie prisidėjo prie Tautinių kapinių Čikagoje sukūrimo. Sveikintinas šio įdomaus straipsnio autorius, taip pat šį straipsnį išspausdinęs laikraštis.

Jeronimas Tamkutonis
Chicago, IL


09-03-11
Apie lenkišką-lietuvišką kilmę

Mes, lietuviai, kartais turime didelių pretenzijų viskam ir visiems, tačiau patys nieko nedarome, kad kas nors būtų kitaip. Sėdime, alų gurkšnojame, bokalus kilnojame ir skaičiuojame, kiek kuris tų bokalų pajėgus išlenkti. Tarpusavyje besipešiodami, vieni kitus žlugdydami, taip nieko gero ir nenuveikiame: nei sau, nei savo kraštui, nei jo istorijai.

Antai praėjusios savaitės ,,Draugo’’ (2011 m. rugpjūčio 25 d.) laidoje, laiškų skyriuje, Leonas Venckus išsako nepasitenkinimą šiame laikraštyje aprašyta istorija apie tariamą Kristupo Kolumbo lenkišką-lietuvišką kilmę, piktinasi lenkų šovinizmu, savinantis mūsų istorijos paveldą, primena ir kitus skaudulius mūsų santykiuose su kaimynais.

Apie tai galima daug kalbėti. Tam turime ir pagrindo. Tačiau būkime biedni, bet teisingi. Kas jau kas, o lenkai savo istoriją myli ir daro daug, kad ją praturtintų, paįvairintų, prikeltų ir iškeltų kitų tautų akyse. Jie moka tai daryti, jie moka savo istoriją gerbti ir pristatyti, tenka sutikti, kad ir mūsų sąskaita. Bet mes galėtume ne vien burbėti, ne vien priekaištauti kaimynams, ne vien savo istoriją menkinti ir ją ,,šunsnukiuoti’’ kaip prof. Alfredas Bumblauskas, akad. prof. Edvardas Gudavičius ar jų mokiniai šiandieninėje Lietuvoje daro.

Tokiu atveju turime pradėti daugiau dėmesio skirti savo istorijos pažinimui ir žymiai daugiau padirbėti savo tautos, valstybės istorijos labui. Ar neatrodo keista, kad mūsų istorijos įdomesnieji faktai rūpi kitiems, o ne mums patiems? Kodėl istorija apie Kolumbo galimą giminystę su karaliumi Jogaila, jo sūnumi Vladislovu III Varniečiu gali būti įdomi portugalų istorikams, ispanams, lenkams, bet ne mums lietuviams? Kodėl apie tai mes, lietuviai, nenorime nei kalbėti, nei girdėti? Gal reikėtų susivokti, kad jau esame laisvi ir nepriklausomi, ir atėjo laikas nustoti verkšlenti, bet patiems aktyviau prisidėti prie Lietuvos istorijos populiarinimo tiek Lietuvoje, tiek ir pasaulyje.

Violeta Rutkauskienė,
Waukegan, IL

Lietuvių kalba svetur: teorija ir praktika

Visiems tėvams rūpi, kad jų vaikai išmoktų lietuvių kalbą. Todėl namuose su jais kalba lietuviškai, siunčia juos į šeštadienines mokyklas. Bet pasitaiko ir tokių tėvų, kurie su savo vaikais kalba angliškai, lyg jų vaikas būtų įsivaikintas svetimtautis. Be to, jie yra įsitikinę, kad lietuvių kalba jiems gali pakenkti mokantis vietinėje mokykloje. Tai – tikra nesąmonė!

Pavyzdžiui, mano duktė, kai pradėjo eiti į prancūzų pradžios mokyklą (Quebec yra anglų ir prancūzų mokyklos), nemokėjo nė vieno žodžio prancūziškai, tik lietuviškai. Ir per labai trumpą laiką išmoko prancūzų kalbos. O jos dukrelei pradėjus eiti į parengiamąjį skyrių, irgi nemokant nė žodelio prancūziškai, ir tai pastebėjusiai mokyklos autobuso vairuotoja paklausus mano dukters, ar jūsų mergytė nekalba prancūziškai, ji atsakė: ,,Ne, bet netrukus išmoks. Aš irgi, pradėjusi eiti į mokyklą, nemokėjau nė žodžio prancūziškai, o šiandien kalbu keturiomis kalbomis.” Vienas lietuvis visą laiką su savo sūnumi kalbėdavo angliškai, po kiek laiko tėvą pasišaukė mokytojas ir klausia, kokia kalba jis kalba su savo vaiku namuose. Tėvas su pasididžiavimu atrėžė: ,,Angliškai!” Mokytojas jam ir sako: ,,Do me a favor! Kalbėkite su savo sūneliu namuose lietuviškai, kitaip jūs sugadinsite jo anglišką akcentą.”

Iš daugelio atvejų matyti, kad tie vaikai, kurie nuo mažens kalbėjo tik angliškai, užaugę gailėjosi, jog tėvai su jais nekalbėjo lietuviškai. Niekuomet nėra per daug išmokti kalbų. Žinomas Kanados neurologas dr. Wilder Penfield yra pasakęs, kad vaikas iki aštuonerių metų amžiaus be jokių sunkumų gali išmokti dešimt įvairių kalbų.

Prisimenu, kaip po karo, gyvendamas Paryžiuje, buvau sutikęs labai daug Amerikos lietuvių kariškių. Buvo malonu išgirsti juos kalbant lietuviškai. Kartą paklausiau vieno aukšto rango karininko, iš kur jis taip gerai kalba lietuviškai. Jis sakė, kad jo tėvas buvo labai griežtas, ir kai jie, keturi vaikai, susėsdavo prie stalo valgyti, jei nors vienas iš jų prakalbėdavo angliškai, tėvas tam kaukštelėdavo su samčiu per galvą.

Malonu matyti ir svetimtaučius, kartais kalbančius lietuviškai. Prieš daug metų lankydamasis Anglijoje pas savo draugą sutikau vieną anglą. Jis puikiai kalbėjo lietuviškai ir net neturėjo stipraus angliško akcento. Jis sekmadieniais Londone mokė lietuvių vaikus lietuviškai. Paklaustas, iš kur jis taip gerai išmoko lietuviškai kalbėti, atsakė, kad dar prie rusų studijavo lietuvių kalbą Vilniaus universitete. Ten susipažino su vienu norvegu, kuris irgi mokėsi lietuvių kalbos, su kuriuo dar ir dabar susirašinėja. Įdomumo dėlei paklausiau, kokia kalba jie susirašinėja. Jis atsakė: ,,Žinoma, tas norvegas moka laisvai angliškai, bet mes susirašinėjame lietuviškai. Mums taip yra maloniau.”

Louis Stankevičius
Laval, Canada

Padėkime Šiauliuose pastatyti pastoracinį centrą

Šiais metais šalia Šiaulių katedros vykdomas didelis projektas – statoma Šiaulių vyskupijos kurija ir pastoracinis centras. Šių metų pavasarį Šiauliuose buvo pašventintas kertinis centro akmuo, ir darbai su kiekviena diena rieda į priekį.

Tai svarbus ir aktualus projektas – centras, kuriame galės rinktis šeimos, jaunimas, vyks katechizacija, rekolekcijos ir pan. Tokio centro svarbą pajutęs, charizmatiškas ir energingas Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis ėmėsi pastangų sumanymą įgyvendinti. Jis nuoširdžiai kreipiasi į visus Amerikoje ir Kana-doje gyvenančius lietuvius, prašydamas kiek kas gali prisidėti prie šio centro statybos, prisimindamas Viešpaties žodžius: ,,Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte”(Mt. 25, 40).

Visi lietuviai esame viena šeima, trokštantys vieni kitiems ištiesti meilės ir gerumo ranką. Todėl ir šį projektą bendromis pastangomis galėsime įgyvendinti ir taip prisidėti prie Lietuvos ateities. Aukas siųskite: Šiaulių Pastoracinis centras; Taupa Lithuanian Credit Union; Sąskaita 3878; 767 E 185th St.; Cleveland, Ohio 44119

Norintys gauti daugiau informacijos, rašykite į el. paštą: ingrida.bublys@ ibinternationalinc.com

Ingrida Bublienė
LR gen. garbės konsulė

09-01-11
SUKAUPUS IR SUTVARKIUS – SIŲSTI Į LIETUVĄ

Š. m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais „Drauge’’ pasirodė keli straipsniai apie išeivijos archyvus ir Mokslo ir kultūros centro steigimą. Už kelių dienų, rugsėjo 3–4 dienomis, Jaunimo centre, Čikagoje, vyks JAV lietuvių archyvų ir bibliotekų konferencija, kurioje bus skaitomi pranešimai apie esančius archyvus, bibliotekas bei muziejus, jų istoriją, reikalingumą juos tvarkyti. Bus kalbama ir apie naujo Mokslo ir kultūros centro (MKC) steigimą, nes, cituojant LTSC tarybos pirmininko dr. Roberto Vito žodžius, „nebent Jaunimo centro ar mokyklos [Čikagos lituanistinės mokyklos – Red.] padėtis pasikeistų, yra beveik faktas, kad LTSC [Lituanistikos tyrimų ir studijų centras – V. K.] turės apleisti Jaunimo centrą dėl patalpų stokos ir arba nusipirkti, arba išsinuomoti naujas patalpas’’ („Draugas’’, liepos 2 d.).

Sprendžiant pagal JAV LB Archyvų komiteto pirmininkės Dalės Lukienės išsiuntinėtus pranešimus, konferencijos turiningoje programoje dalyvaus daug žmonių ir pareigūnų, kurie yra idealistai, turintys vizijas, gerus norus, planuojantys strategijas, mylintys istoriją, daugelis jų – savanoriai. Sveikinu šiais klausimais besirūpinančius konferencijos rengėjus bei dalyvius ir kviečiu juos labai realiai pažiūrėti į nuogą realybę – viskam reikia ir reikės lėšų, todėl reikia pasirinkti, kur laikyti archyvus – ar Lietuvoje, ar išeivijoje.

Ramunė Kubiliūtė rugpjūčio 20 d. „Drauge’’ labai teisingai rašė, kad „neužtenka vien tvarkyti ir kaupti’’. Kaip ir daugelio suvažiavimų bei konferencijų programoje, ir šioje pasigedau praktikų ir finansininkų pranešimų, nes be turimų lėšų ir realių galimybių jas sutelkti daugelis planų ir nutarimų taip ir liks dar vienoje archyvo dėžėje.

Ar LTSC turi pakankamai pinigų nusipirkti arba išsinuomoti naujas, didesnes patalpas? Arba pradėti jas statyti? Per praėjusius dešimtmečius Lietuvių Fondas, LTSC išlaikymui kas metai davė maždaug nuo 10,000 iki 30,000 dol., kurių neužteko. Turbūt ateityje galima tikėtis panašios paramos. Naujo MKC (pagal dr. Vitą, apie 15,000 kv. pėdų) pastato pastatymas ir tinkamas įrengimas kainuotų arti milijono dolerių. Panaši suma turbūt susidarytų remontui.

Mano nuomone, išeivijos archyvai ir kai kurios bibliotekos turi kuo greičiau iškeliauti į Lietuvą, kol yra tokių pasišventusių žmonių kaip Lukienė, dr. Mirga Girniuvienė ir kiti, kurie mokės paruošti viską išsiuntimui, nelaukiant 50 metų, panašiai kaip Broniaus Kviklio archyvai ir biblioteka iškeliavo į Lietuvių išeivijos institutą (LII) prie Vytauto Didžiojo universiteto, dr. Kazio Pemkaus – į Klaipėdos universitetą ir t. t., ir ten dabar yra naudojami. Lietuvoje ir valstybė, ir universitetai turi daug geresnes ir tinkamesnes sąlygas archyvus toliau tvarkyti, prižiūrėti ir saugoti. Svarbiausia, kad jų sutvarkyta medžiaga daug lengviau, greičiau ir pigiau tampa prieinama šimtams istorikų, rašytojų, akademikų, studentų ir šiaip išeivija susidomėjusių asmenų. Vienam tyrinėtojui atvykti iš Lietuvos į JAV reikia bent kelių tūkstančių dolerių.

Pasaulio lietuvių archyvą (PLA) įsteigė ir daugelį metų tvarkė istorikas Vincentas Liulevičius, vėliau – Česlovas Grincevičius. PLB išeivijos archyvais rūpinosi jau nuo seniai (ne nuo praėjusio rudens). Dviejuose PLB seimuose 2000 ir 2003 metais apie išeivijos archyvų ir bibliotekų telkimą Lietuvoje, kol tie archyvai nesunyko, kalbėjo LII direktorius prof. dr. Egidijus Aleksandravičius, deja, jo balsas liko lyg tyruose šaukusio pranašo.

Kaip dažnai nutinka, neturint lėšų, yra steigiami komitetai ir tęsiamos diskusijos. Tad turime ir PLB Archyvų komitetą, ir JAV LB Archyvų komitetą. Turime komitetus, bet neturime lėšų, tad neturėsime ir patalpų.

Vytautas Kamantas
Grand Rapids, MI

08-30-11

Ar įteisinsime apgavystę?

Vos ne kas dieną lietuviškoje spaudoje tenka skaityti nesiliaujančius verkšlenimus ir nevilties šūksnius dėl dvigubos pilietybės. Kokia ta Lietuvos valdžia baisi – naikina lietuvių tautą, atima tėvynę, politiškai tremia tautiečius iš savo tėvynės ir pan. Negana, kad Lietuvių Bendruomenės atstovai Lietuvos Seime atkakliai veikia, jau ir Čikagoje įsikūrė judėjimas Lietuvos pilietybei išsaugoti (Judėjimas LPI), kovojantis už dvigubą pilietybę.

Keisčiausia, kad Lietuvos valdžia nė iš vieno dar neatėmė pilietybės, nė vieno neišvarė iš Lietuvos. Visi, kas išvažiavo, išvažiavo savo noru, dauguma likdami Lietuvos piliečiais. Jei kas neturi Lietuvos pilietybės, bet kada gali kreiptis pačioje Lietuvoje arba į atstovybes, konsulatus ir atkurti pilietybę, žinoma, jei atitinka įstatymų reikalavimus. Ar žinote bent vieną, kuriam buvo atsakyta?

Tai dėl ko kovojama? Ogi dėl to, kad galėtume sėdėti ant dviejų kėdžių ir nušluostytume nosį tiems lietuviams, kurie liko Lietuvoje su viena pilietybe. O mes, gyvendami Amerikoje ir būdami jos piliečiais, galėtume balsuoti ir Lietuvoje, nesvarbu, kad nesusigaudydami už ką, kad tik pakaišiotume pagalius Lietuvoje gyvenantiems, mat jie nežino ką išrinkti į valdžią. Ar kas žino rimtesnių priežasčių, dėl ko reikia dvigubos pilietybės, neskaitant svaičiojimų apie aukštas materijas kaip lietuvybė, tautiškumas ir pan., kas nieko bendro su dviguba pilietybe neturi? Nebent kas, sėdėdamas ant dviejų kėdžių, dvigubai didesniu Lietuvos patriotu jausis.

Reikalaudami įteisinti dvigubą pilietybę, mes reikalaujame iš Lietuvos valdžios įteisinti apgavystę. Visi puikiai žinome, kad Amerikos valdžia nepripažįsta dvigubos pilietybės. Joks žmogus, turėdamas Amerikos pilietybę, negali turėti kitos valstybės, taigi ir Lietuvos pilietybės. Jei Lietuva ir priimtų dvigubos pilietybės įstatymą, nė vienas, turintis Amerikos pilietybę, tuo įstatymu negalėtų teisėtai pasinaudoti. Tai dėl ko kovojame? Ar nors vienas iš dabar kovojančių atsisakytų Amerikos pilietybės dėl Lietuvos pilietybės? Tikriausiai ne, taip ir liktų gyventi Amerikoje, tik dabar jau kaip pogrindininkas, su apgaule laikomu Amerikos pasu.

Susidaro įspūdis, kad kariaujame nežinia dėl ko, kad tik kariautume. Atrodo, kad, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kai kurie veikėjai liko be visuomeninio darbo ir ieško kuo užsiimti. Nieko geresnio nesugalvoję, ėmėsi kariauti dėl dvigubos pilietybės. Gaila, kad kai kas ir iš neseniai atvykusių iš Lietuvos nesuranda prasmingesnės veiklos, kaip tik kovoti su vėjo malūnais.

P. Nagys
Waukegan, IL


Tyla prieš audrą  

Jau tik kelios dienos liko iki Europos vyrų krepšinio čempionato, kuris šiais metais vyks Lietuvoje. Lietuvai ši garbė ir privilegija tenka antrą kartą. Lietuva pirmą kartą tokias Europos žaidynes rengė prieš 72 metus – 1939 metais. Tų žaidynių puikus rezultatas, pakartotas Europos čempionatas, krepšinį padarė mūsų Lietuvos tautiniu sportu.

Lietuva, kaip čempionato šeimininkė, įdėjo daug pastangų, ruošdamasi šiam čempionatui: pastatė penkis naujus modernius krepšinio rūmus, vadinamus arenomis, Panevėžyje, Šiauliuose, Klaipėdoje, Alytuje ir Kaune, dar labiau sumodernino neseniai Vilniuje pastatytą „Siemens” areną, talpinančią net iki 12,000 žiūrovų. O naujoji Kauno „Žalgirio” arena tapo didžiausia Baltijos šalyse, galinti talpinti iki 17,500 žiūrovų.

Ne tik Lietuva, bet ir visa Europa kruopščiai ruošiasi šiam čempionatui. Valstybinių rinktinių sudarymui, atrodo, nesigailima jokių išlaidų ir pastangų. Į valstybines komandas sugrįžta visi geriausi svetimuose kraštuose – Europoje ir JAV (NBA) – žaidžiantys krepšininkai. Spaudos ir žinovų nuomone, šis čempionatas turėtų būti tikrai aukščiausio pasaulinio lygio. Tą bando daryti ir Lietuva, į Lietuvos rinktinę pakvietusi Europoje ir JAV žaidžiančius lietuvius, krepšinio žvaigždes. Iš dalies tai pasisekė – grįžo beveik visi, kurie buvo pakviesti išbandyti savo jėgas ir tinkamumą mūsų rinktinėje, ir galutinė 12os atrinktų žaidėjų sudėtis yra tikrai gera. Labai gaila, net skaudu, kad mūsų komandai labiausiai reikalingas aukštaūgis centro puolėjas (daugiau nei 7 pėdos) Žydrūnas Ilgauskas kviečiamas ir vėl nesutiko prisijungti prie savo gimtinės komandos. Lietuvos komanda tokio aukštaūgio neturi, beveik visos kitos komandos, o ypač šio čempionato favoritai – Ispanija, Rusija, Turkija ir kiti, turi net daugiau negu vieną tokį aukštaūgį.

Lietuvos komandai jau antri metai vadovauja treneris Kęstutis Kemzūra, puikiai pasirodęs praėjusių metų pasaulio čempionate. Nors ši jo vadovaujama komanda yra tikrai gera, pats didžiausias trenerio rūpestis turbūt yra aukštaūgio, prilygstančio varžovams, neturėjimas. Eiliniai žinovai, o tokių akylų Lietuvoje yra labai daug, nėra labai patenkinti šios komandos žaidimu – nes 8iose draugiškose kontrolinėse rungtynėse su galimais čempionato varžovais mūsiškiai pajėgė laimėti tik trejas. Sunku kautis dėl kamuolio po krepšiu, kai esi sprindžiu žemesnis už varžovą! Bet sporto vadovybė dar nesijaudina, nes žino, kad treneris tas rungtynes išnaudojo, norėdamas geriau pažinti turimus rinktinės žaidėjus ir atrinkti tuos, kurie labiausiai tiks jo reikalavimams.

Lietuvos miestų gatvėse dar nesigirdi didelio triukšmo tarp entuziastingų krepšinio sirgalių. Laikomės tyliai, bet su viltimi, kad ši mūsų rinktinė komanda pateisins visų pastangas siekiant pergalės Europos vyrų krepšinio čempionate. Gal ši santūri tyla, kuri dabar jaučiama, pasibaigs, prasidėjus čempionatui, ypač jei pradžioje Lietuvos komanda pasieks rimtų pergalių. Tuomet laikykitės – bus tikra audra.

Rimantas Dirvonis
Vilnius, Lietuva

08-27-11

Švč. Mergelė Marija – Lietuvos globėja

Ar mes, lietuviai, garbinsime Mariją? Artėjant Šiluvos atlaidams ir skaitant renginių skelbimus lietuvių žiniasklaidoje, atrodo, kad mažai kas. Juk Šiluvos atlaidai Lietuvoje ir mums, gyvenantiems toli nuo Lietuvos, būdavo visuotinė šventė, kurioje jautėme pareigą dalyvauti. Kaip būdavo gražu su pakilia nuotaika eiti iškilmingoje procesijoje iš Maria High School aikštės į bažnyčią. Visos jaunimo bei kitos organizacijos su savo vėliavomis ir nariais giedodami apsupdavome visą kvartalą. Šiomis dienomis nesimato organizacijų vadų raginimų rugsėjo 11 dieną paskirti Šiluvos Marijos atlaidams.

Jau visas mėnuo organizacija „Vaiko vartai į mokslą” kviečia pietums į Lemont. Ar nėra užtektinai sekmadienių, kad reikia pasirinkti būtent Šiluvos atlaidų dieną? Kur mūsų meilė Marijai, mūsų Tautos ir Tėvynės globėjai? Ar meldžiame Ją palaimos Lietuvai?

Kaip nuostabu būtų, jei iš visų Čikagos apylinkių ir priemiesčių autobusais suvažiuotų maldininkai tą dieną pagarbinti Ją! Nors ir ne autobusais, bet savomis priemonėmis rugsėjo 9–11 d. visi keliaukime į Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčią, kur 10:30 val. r. vyks procesija ir šv. Mišios, o vėliau – pietūs parapijos salėje.


Salomėja Daulienė
Chicago, IL


Kur tas aukštas jaunas vyras?

Artėjo kėgliavimo sezonas (lietuviško pavadinimo šiam sportui taip ir neturime). Nors jau prabėgo dvejetas metų, vis dar prisimenu, kai, man vos tik įžengus į kėgliavimo salę, vienas iš žaidėjų užklausė: „Where is that tall young man?” Jam paaiškinau, kad tas aukštas jaunas vyras išvažiavo į Detroit miestą, kur užkariavo net dvi parapijas ir dabar ten karaliauja.

Džiugu, kad detroitiečiai moka taip nuoširdžiai gerbti ir mylėti kun. Gintarą Joniką. „Drauge” mirga daugybė straipsnių su įdomiais aprašymais ir nuotraukomis apie jį. Viena „Draugo” bendradarbė net yra pasakiusi, kad, kur tik kun. Jonikas pasirodo, tampa žvaigžde. Visiškai sutinku.

Bet kol kas nė žodelio nebuvo parašyta apie kėgliavimą. Juk kun. Gintaras yra didelis šio sporto mėgėjas. Jo sumanymu, jam gyvenant Rochester, NY, Lietuvos tūkstantmečio vardo proga buvome suruošę kėgliavimo žaidynes, kurios sutraukė net 34 mėgėjus. Kun. Gintaras, visų nustebimui, asmeniškai apdovanojo pirmų trijų vietų laimėtojus.

Čia dar verta paminėti, kad kun. Gintaras ir pas mus žvaigžde sužibėjo. Kėgliuodamas lygos komandoje „The Liths” (E. Kiršteinas, L. Mačiulienė, K. Mačiulis ir G. Jonikas) viename žaidime jis „supyškino” net 205. Tai – labai retas atvejis pradžiokui.

Norisi tikėti, kad kun. Jonikas jau prisijungė prie Detroit Lietuvių kėgliuotojų būrelio. Jei taip, tai, Tėveli Gintarai, prašau neužmiršti, kur gavai pradžią šiam žaidimui.

Kostas Mačiulis
Rochester, NY


Noriu pasidžiaugti

Noriu pasveikinti Aureliją Tamošiūnaitę ir padėkoti už puikiai ir sklandžiai išverstą įdomų straipsnį apie lietuvių pacientų „senus įpročius” ketvirtadienio, rugpjūčio 18 d., ,,Drauge’’. Tai pavyzdys, kaip ir lietuviškame laikraštyje galime apsieiti be nelemto mūsų spaudos „seno įpročio’’ – pirmųjų vardo raidžių „abėcėlės sriubos’’. Prie kiekvienos straipsnyje paminėtos pavardės yra ir visas vardas, o toliau, kaip ir kiekviename Amerikos laikraštyje, rašoma tik žmogaus pavardė. Malonu skaityti.

Ne taip, kaip to paties numerio straipsnelyje „A. a. B. Nainienę prisimenant’’, kur minimi jos žentai yra „Vė’’ Garbonkus ir „Ka’’ Sušinskas, nors jie tikriausia turi gražius lietuviškus vardus.

Žinau, kad patentuoto vaisto nuo šios lietuviškos spaudos ligos išsigydyti dar niekas neišrado, bet jei kur nors kokioje krautuvėlėje būtų galima rasti žolelių, lašelių ar kitų „tradicinės medicinos priemonių’’ šiuo negalavimu atsikratyti – būtų labai pravartu.

Arba, gal galima paprašyti Aureliją, kad ji visus straipsnius panašiai ištaisytų. Aurelija žengė ilgai lauktą žingsnį lietuviško spaudos puslapio pagražinimo link. Ačiū.

Arvydas Barzdukas
 Falls Church, VA



08-25-11
Kam reikalinga „Seklyčia” ir JAV LB Socialinių reikalų tarnyba?

Mums visiems reikalingas tas lietuviškas kampelis „Seklyčia”. Mes, trečiadienių popiečių lankytojai, apgailestaujame, kad neturime, kas dabar rūpintųsi „Seklyčios” reikalais – mūsų buvęs vadovas Juozas Polikaitis jau kuris laikas eina kitas pareigas JAV Lietuvių Bendruomenėje. Kur yra mūsų JAV LB Krašto valdybos pirmininkas Vytas Maciūnas, kodėl nepasirūpinama mūsų Marquette Park Socialinių reikalų tarnybos, „Seklyčios” reikalais, kodėl iki šiol nesurastas žmogus, Marquette Park gyventojas, kuris galėtų rūpintis prieš keletą mėnesių uždarytu restoranu „Seklyčia”?

Nenaudojant restorano, iš lauko veržiasi graužikai, per lubas bėga vanduo. Vietinė lietuvių bendruomenė turi žinoti, kas toliau bus daroma su „Seklyčios” restoranu, kuris yra labai reikalingas mūsų seniems žmonėms, ateinantiems pavalgyti, be to, daug senų žmonių maistą užsakydavo į namus.

Prašome Maciūno, kad mūsų Marquette Park lietuviško telkinio prašymas būtų išgirstas, kad būtų paskirtas žmogus, kuris dirbtų vietinės bendruomenės labui. Prašome artimiausiu laiku paskirti žmogų, kuris būtų atsakingas už JAV LB Socialinių reikalų tarnybą, kad nebūtų sunaikintas Marquette Park lietuvių telkinys, kad nebūtų apleisti seni žmonės, kuriems reikalinga bet kokia pagalba. Seneliai, likę be lietuviško kampo, niekam nerūpės.

Marquette Park
lietuvių telkinio nariai

Apie lenkišką-lietuvišką kilmę

Eglės Juodvalkės spėliojimas apie Kristupo Kolumbo kilmę rodo, kad lenkų šovinizmas neturi ribų. Jie savinasi ne tik Tadą Kosčiušką, Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Oskarą Milašių ir t. t., bet ir mėgina Seinų krašte gyvenančius lietuvius sulenkinti.


Nenustebčiau, jeigu po kurio laiko lietuvių spaudoje kas nors iškeltų klausimą: Ar Švč. Mergelė Marija, Jėzaus Kristaus Motina, nėra lenkų-lietuvių kilmės? Juk Jogailai tapus Lenkijos karaliumi, o Lenkijos bajorams, net kunigams iš bažnyčių lenkinant lietuvių – „mužikų” – kalbą, tokių atsitikimų netrūko.

Lietuvą vadiname Marijos žeme. Marija pakartotinai pasirodė įvairiose Lietuvos vietovėse, gal net anksčiau kaip Bernadetai Prancūzijoje.

Leonas Venckus
Palatine, IL


Žodžiai šį tą reiškia
 
Aprašydamas lietuvio krepšininko Arvydo Sabonio įvesdinimą į JAV krepšinio panteoną (Basketball Hall of Fame), ,,Draugo’’ bendradarbis Raimundas Marius Lapas rašo: „Sabonį norėta pakviesti į ‘Trail Blazers’ dar 1986 m., tačiau tuomet Lietuva buvo TSRS sudėtyje ir tai buvo neįmanoma dėl politinių priežasčių’’ (2011 m. rugpjūčio 20 d.).

Žodžiai, kuriuos vartojame, vis tik šį tą reiškia. Niekas nesiginčys, kad 1986 metais Lietuva buvo „TSRS sudėtyje’’, tačiau toje „sudėtyje’’ ji buvo todėl, kad tada Lietuva buvo Sovietų Sąjungos okupuota. Tai kodėl nerašyti taip, kaip buvo?

Dažnai tenka nugirsti murmant, esą, žydai „dar vis negali Holokausto užmiršti’’. Aš tikiuosi, jog tiek žydai, tiek mes visi, masinio žydų naikinimo niekad neužmiršim ir kad ,,Holokausto’’ žodis iš kasdieninės vartosenos niekada nedings, kaip lygiai mes neturėtume užmiršti, jog sovietai jėga į Lietuvą įsiveržė ir ją pavergė. Sakant, kad „Lietuva buvo TSRS sudėtyje’’ – ypač kada dar vartojamas sovietų atneštas „TSRS’’ terminas – tarsi norima pasakyti, kad toje „sudėtyje’’ Lietuva buvo „Tarybų respublika’’.

Nei mes, nei daugelis Vakarų valstybių Lietuvos „TSRS sudėtyje’’ buvimo niekada nepripažino, todėl visur ir visada turėtume atsiminti ir pabrėžti, kad Lietuva buvo svetimųjų okupuota. Matant lietuvius krepšininkus su užrašais „CCCP” ant krūtinių, mums, išeivijoje, tikrai buvo skaudu. Keletą okupuotos Lietuvos sportininkų pažinęs, galiu patvirtinti, kad skaudu ir liūdna buvo ir kai kuriems jų.

Arvydas Barzdukas
Falls Church, VA


Apie Čikagos Lietuvių Bendruomenės apylinkes

Jeronimo Tamkutonio laiškas, išspausdintas ‚,Drauge’’ š. m. rugpjūčio 2 d. ,,Ar negalima suartinti bendruomenes?’’, reikalauja patikslinimo.

Marquette Park ir Brighton Park yra dvi atskiros Lietuvių Bendruomenės apylinkės. Prieš dvejus metus Marquette Park apylinkės valdybai vadovavo puiki pirmininkė Dalė Blekienė, dirbusi kartu su ,,Seklyčios’’ vadovybe, rengusi trečiadienio popietes, kvietusi susirinkimus Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios parapijos salėje. Dėl sunkios vyro ligos ji turėjo savo pareigų atsisakyti. Naujos valdybos iki šios dienos nėra.

Brighton Park apylinkei jau daug metų vadovauja nepailstanti jos pirmininkė Salomėja Daulienė. Jos valdybą sudaro dalis neseniai atvykusių iš Lietuvos tėvynainių, kurie su įvairaus amžiaus valdybos nariais sėkmingai tęsia valdybos veiklą.

Įvairiose Amerikos valstijose kuriasi naujos JAV LB apylinkės, kurios apjungia įvairaus amžiaus narius. Reikia džiaugtis, kad neseniai atvykę iš Lietuvos, nors ir labai užimti įsikūrimo šiame krašte rūpesčiais, jungiasi į mūsų bendruomenes ir įneša jaunatviškos energijos, naujų pasiūlymų sėkmingai ateities veiklai. Kiekviena Lietuvių Bendruomenės apylinkė, įkurta prieš daugelį metų ar dabar, yra vienodai svarbi ir reikalinga. Neskubėkime apylinkių apjungti, bet suraskime būdus jai gyvuoti.

Milda Šatienė
JAV LB XIX tarybos narė



08-20-11
Delfi.lt propagandiniai straipsniai

Visada laikiausi nuomonės, kad Rusijos valdomo internetinio žinių tinklo ,,Delfi.lt” straipsniai neturi vietos Amerikos lietuvių laikraščiuose, ypač ,,Draugo” puslapiuose. Štai rugpjūčio 9 d. ,,Drauge” pasirodęs Delfi.lt išspausdintas Vytauto Rubavičiaus straipsnis ,,Kodėl mums nereikia naujos atominės elektrinės?” akivaizdžiai skleidžia Rusijos politines gaires energetikos srityje. Kokios yra V. Rubavičiaus kvalifikacijos, jog jis Lietuvą vadina ,,korupcine valstybe”, kurią valdo ,,korupcinės valstybės politinis elitas”!? Toliau jis kritikuoja Lietuvą, jog ji nesitarė su Baltarusija ir Rusija dėl (Visagino) atominės elektrinės statybos.

Žinia gerb. Rubavičiui: Rusija jau stato savo atominę elektrinę Nemane (Ragainėje), prie Lietuvos sienos, nesitarusi nei su Lietuva, nei su Baltarusija. O ,,Hitachi GE” atominė elektrinė Visagine dar nepradėta statyti. Lietuva tariasi ir su Latvija, Estija ir Lenkija. Iš kur paimta straipsnio iliustracija, rodos, vaizduojanti atominės bombos sprogimą? Ką ji turi bendro su minėtu straipsniu, jei ne kokią propagandinę reikšmę?

Esu labai nusivylęs kryptimi, kuria ,,Draugas” eina, spausdindamas tokius rusų propagandos straipsnius.

Gediminas Indreika
Chicago, IL

Redakcijos pastaba.
Remdamasi jai prieinamais šaltiniais internete, redakcija nori paneigti Gedimino Indreikos teiginį, esą internetinis dienraštis Delfi.lt yra valdomas ar priklauso Rusijai.
2000 metų vasario mėn. veikti pradėjusi Delfi.lt buvo įkurta Latvijos interneto ryšio tiekėjo „Parks LvNet AS“. Metais anksčiau tokiu pat pavadinimu – Delfi.ee ir Delfi.lv – internetinis dienraštis pradėjo veikti Estijoje (ee) ir Latvijoje (lv). Pavadinimas ,,Delfi” iki šiol yra bendras visoms trims Baltijos šalims.
2004 metais visose trijose šalyse (Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje) veikiančios svetainės atiteko bendrovei „Findexa“, kuri vėliau dar tais pačiais metais pakeitė pavadinimą į „Interinfo Baltic OU“. Ši bendrovė tuo metu priklausė amerikiečių valdomai finansinių investicijų bendrovei TPG (Texas Pacific Group).
2007 metais ,,Delfi” įsigijo Estijos žiniasklaidos bendrovė „Ekspress Group“. Šiuo metu visos 100 proc. ,,Delfi” akcijų priklauso būtent jai.

Šalia Delfi.lt, Delfi.ee ir Delfi.lv tuo pačiu pavadinimu veikianti svetainė rusų kalba Ru.delfi.lt, skirta rusakalbiams žmonėms, nėra lietuviško ,,Delfi” vertimas ir nepriklauso Rusijai. Nuo 2007 metų po ,,Delfi” stogu pradėjo veikti ir Ukrainai skirta svetainė – Delfi.ua.

Be G. Indreikos minimo filosofo, kultūros kritiko ir vertėjo dr. Vytauto Rubavičiaus (jis Vilniaus universitete baigė astrofiziką, redagavo žurnalą ,,Mokslas ir gyvenimas”, buvo „Literatūros ir meno“ vyr. redaktoriumi ir redakcijos darbuotoju, šiuo metu dirba Kultūros ir meno institute), Delfi.lt savo straipsnius spausdina tokie žurnalistai kaip Vidmantas Valiušaitis, Česlovas Iškauskas, politologai Kęstutis Girnius, Andrius Bielskis ir kt.



08-18-11

Kalėjimas be kelio

Liepos 23 d. vakarą su dukra nuvažiavau į Balzeko muziejų pasižiūrėti ten rodomo filmo. Filmas buvo apie mūsų tautiečių gyvenimą šalto Sibiro taigose. Matėme šiurpius vaizdus: vargšai, beginkliai žmonės, be šiltos aprangos, alkani turėjo dirbti sunkiausius darbus. Valgyti gaudavo stiklinę pieno, trupučiuką duonos ir šaukštą sviesto. Ryte juos ir vėl varydavo prie sunkiausio darbo.

Tai – mirties kalėjimas. Taigas pasiekti galėjai tik su laiveliu – kito kelio nebuvo. Šaltos Sibiro rankos nusinešė daug nekaltų žmonių gyvybių. Daug mūsų brolių lietuvių, estų, latvių, ukrainiečių, suomių padėjo galvas. Daug mažamečių vaikų nesulaukė jaunystės. Daug mirė nuo šalčio ir bado, nušalo pirštus, kojas, juk Sibiro šaltis siekdavo iki 50 laipsnių Celsijaus. Vasarą būdavo 30 laipsnių, puldavo įvairūs parazitai, atnešdami ir mirtį.
Kapai, kuriuose ilsisi mūsų broliai, sesės, dabar yra išniekinti, kryžiai sulaužyti, kapai išdraskyti.
Siūlau visiems pamatyti šiuo metu Balzeko muziejuje rodomus filmus, apsilankyti programose. Tokius filmus turėtumėme parodyti ir jaunimui. Juk tai – mūsų istorija.

Stasė Viščiuvienė
Chicago, IL


Žaliojo tilto skulptūros – mums svetima kultūra

Vilniaus savivaldybės įmonė ,,Grinda” paskelbė apklausą dėl Žaliojo tilto sovietinių balvonų restauravimo. Bet juk neseniai išėjo įstatymas, kad viešai negalima rodyti sovietinių ir nacių simbolių. Negi Vilniaus savivaldybė į įstatymą nekreipia dėmesio?

Vilniaus meras Artūras Zuokas teisinasi, kad jų negalima griauti, nes jos yra saugomos kaip kultūros paveldo dalis. Bet ar jis nežino, kad tai yra rusų kultūros paveldo dalis, nieko bendro neturinti su Lietuvos kultūros paveldu. Tai mums – visai svetima kultūra.

Svetimtaučius turistus Lietuvoje stebina, kad lietuviai verkšlena, jog juos buvo okupavę sovietai, juos kišo į kalėjimus, žudė ir trėmė į Sibirą, o dabar savo okupantams didžiausioje pagarboje pačiame Vilniaus centre laiko tuos sovietinius balvonus. Amerikos lietuviai turėtų nedelsdami rašyti protesto laiškus Vilniaus merui ir reikalauti, kad tos sovietinės skulptūros tuoj pat būtų pašalintos nuo Žaliojo tilto.

Louis Stankevičius
Laval, Canada


08-06-11
Perskaitęs Juozo Gailos straipsnį ,,Bet ar aš – amerikietis” (,,Draugas”, 2011 m. liepos 23 d.), nustebau, kad dar tokių žmonių yra. Tikrai nedaugelis taip gražiai parašytų ir svarbiausia – nuoširdžiai ir teisingai. Taigi gražu, jeigu ne bet. Gailos aprašomi amerikiečiai yra ir nusikaltimo bendrininkai, nes tyli ir negina savo brangios vėliavos. Ne iš blogos valios – jie aklai tiki savo valdžia, nieko nežino, kas dedasi aplink. Yra pasakyta: kai geri žmonės tyli, blogis ima viršų. Dabar blogis JAV visur ima viršų, prisidengęs žmogaus teisėmis, tolerancijomis, pseudodemokratija ir liberalizmu. Tai, kas šimtus metų Amerikoje buvo vertybės, dabar naikinama.

Demokratiją sukūrė JAV didybė, pseudodemokratai ją pražudys. Šimtus metų puoselėtos žmogiškos vertybės byra ir kas baisiausia – visi tai priima kaip savaime suprantamą dalyką. Daugiausia dėl to kalta nupirkta žiniasklaida, visuomenei peršamos nieko vertos TV programos. Visai neseniai JAV Aukščiausiasis Teismas atšaukė draudimą vaikams pardavinėti kompiuterinius žaidimus su smurtu, sadizmu. Tai daroma remiantis žodžio laisve. Ar apie tokią žodžio laisvę galvojo žmonės, rašę Amerikos Konstituciją?

Gediminas Kairys,
Mokena, IL

Ačiū už atvirumą

Mane kiek nustebino Stasės Semėnienės laiškas, išspausdintas ,,Drauge” š. m. liepos 5/7 dienomis. Norėčiau į jį atsakyti.

Su ,,Draugo” redakcija bendradarbiauju ir rašau seniai. 1989 metais tuometinis laikraščio redaktorius kunigas Pranas Garšva net kvietė mane dirbti laikraštyje korespondentės pareigose, tačiau dėl kelių priežasčių šio pasiūlymo turėjau atsisakyti. Rašydama ,,Draugui” nenurodau, kokiame skyrelyje straipsnį spausdinti, tai sprendžia laikraščio redaktorės. Manau, kad kiekvienas mūsų gali parašyti ta tema, kuria norime, todėl Amerikoje ir džiaugiamės spaudos laisve.

Rašydama niekada neturiu tikslo pasigirti. Ne kartą esu rašiusi, kad mes, smulkiųjų verslų atstovai, negalime pasigirti didelėmis apimtimis bei pelnais, todėl milijonierių tarp mūsų tikrai nėra. Džiaugiamės, jei užtenka lėšų sąskaitoms apmokėti. Tų lietuvių, kurie staiga tapo milijonieriais ir neskaičiuodami aukojo tūkstančius, jau senokai ir pėdos atšalo Amerikoje.

Reikia pagirti ,,antrąją” bangą, kuri ne tik aukojo lietuvybei, bet ir apie aukas detaliai skelbdavo spaudoje. ,,Trečioji” banga, kurios atstovė esu ir aš pati, paprastai jei ir aukoja, to neskelbia. Be to, pablogėjus JAV ekonomikai, grynų pinigų ypač trūksta, todėl kartais padedame pinigais, kartais maisto produktais.

Gal ir teisinga, kada pasirenkamas ,,Draugas” ir tik jam aukojama. Mes aukojame ne vien tik ,,Draugui”, o kiek išgalėdami gelbstime ir lietuvių sportininkams, šokių kolektyvams, sergantiems bei našlaičiams, taip pat kitiems lietuvių laikraščiams bei organizacijoms. (Vien per pastaruosius dvejus metus ,,Draugo” redakcijai ,,Food Depot International” išsiuntė 730 dol. Jei Amerikoje būčiau gyvenusi 60 metų, proporcingai aukų dydis turbūt jau šiandien būtų siekęs ne vieną tūkstantį dolerių.)

Rašydama komentarą ,,Apie patarlių durnius bei medaus šaukštą” (2011 m. birželio 4 d.) visiškai neturėjau galvoje S. Semėnienės, tačiau lietuvių kalbos klausimais mielai galėtume padiskutuoti. Kiekviena kalba yra gyva bei nuolat kintanti, jos mokomės iš mūsų žmonių Lietuvoje.

Straipsnyje nebuvo jokio pykčio, ką patvirtino nemažai man atsiųstų padėkos laiškų, beje, visi parašyti ,,antrabangių”. ,,Drauge” dažnai skaitome, kad ,,trečiabangiai” laikraščio neprenumeruoja, neskaito ir neremia. Matyt, esu viena iš nedaugelio ,,trečiabangių”, kuri ir prenumeruoja, ir skaito, ir rašo be honorarų ir, jei išgali, padeda. Deja, iš S. Semėnienės laiško supratau, kad mes, ,,trečioji banga”, esame ,,bjaurieji ančiukai”, ne itin kviečiami į ,,antrosios bangos gulbių” būrį, nebent  tūkstantinėmis aukomis galėtume išsipirkti teisę rašyti į šį laikraštį. Ačiū už atvirumą.

Naudodamasi proga noriu pasveikinti S. Semėnienę su praėjusia gimimo diena, palinkėti stiprios sveikatos ir tolimesnės kūrybinės sėkmės.

Angelė Kavakienė
,,Food Depot International” prezidentė

08-02-11
Cigaras – tai bent dūmas!
 
Siunčiu pačius dižiausius komplimentus Stasei Semėnienei: ,,You made my day!” Savo įdomiame straipsnyje apie kelionę ,,Queen Mary 2” laivu (2011 m. liepos 5/7 d.) ji labai patraukliai pristatė cigarų mylėtojų rojų – ,,Churchill Cigar Lounge” saloną. Buvau nepaprastai nustebęs, kad straipsnyje ji paminėjo ir mano pavardę, sakydama, jog aš ten jausčiausi ,,lyg žuvis vandenyje – linksmas ir laimingas! ”

Taip, taip – 100 kartų taip! Plaukdamas kruiziniais laivais (apie 12 kartų), visuomet pirma pasitikrindavau, ar turi cigarų saloną. Viena kompanija net pasakė: ,,Mielas pone, mes turim tris cigarų salonus.” Laivu ,,Queen Mary 2” nesu plaukęs, bet dabar, gavęs Semėnienės patvirtinimą, tikrai plauksiu, pirmai progai pasitaikius.

Taip pat miela buvo skaityti, kad jos vaikaitis Petras irgi mėgsta užtraukti tą dievišką dūmą be jokių chemikalų. Grynas cigaro dūmas, lyg nuo Abelio aukuro, kyla tiesiai į dangų, kuris ir dovanojo žmonijai stebuklingą cigaro tabako lapą. Gerb. Stasė galėtų priminti vaikaičiui, kad šiandien nereikia ieškoti Amerikoje uždraustų Kubos cigarų. Ne kiek ne prastesni cigarai (,,Punch”, ,,Arturo Fuente”, ,,CAO Bresilia”, ,,Padron” ir t. t.) yra susukami pasišventusių rankų Hondure ir Dominikos Respublikoje už žymiai mažesnes kainas. Kubos cigarus, beje, Amerikoje uždraudė prezidentas Kennedy, prieš tai supirkęs savo mėgstamų ,,Montecristo” tris vagonus!

O gerb. Stasės minėtas cigarų ,,menas” yra tikras menas be kabučių. Kaip atpažinti gerą cigarą, kaip atsargiai galvutę nukirpti, kaip rutuliojant tiksliai uždegti, kaip rūkant peleną išlaikyti ir kaip tą Dievo dovaną humidor (cigarų dėžutę) išsaugoti – taip, tai tikras menas.

Nepamiršau ir sveikatos. Cigarečių negaliu girti, bet cigarai – visai kas kita. Rūkau tuos nuostabius cigarus jau 57 metus, eidamas pačios puikiausios sveikatos 83-sius! Tai va!

Visi cigarų rūkytojai sulaukė ilgo amžiaus. Štai keletas žymesnių, (skliausteliuose jų išgyventi metai): George Burns (101), Maroko Grand Vizier El Mokri (105!) Winston Churchill (91), Sigmund Freud (83), Groucho Marx (87), Colette (91), W. Somerset Maugham (91), Otto von Bismarck (83), Charlie Chaplin (88) ir taip be galo.

Kaip Rudyard Kipling yra pasakęs: ,,Moteris lieka moterimi, bet cigaras – tai bent dūmas! ”

Karolis (Charlis) Ruplėnas
Chicago, IL

Ar negalima suartinti bendruomenes?

Yra vieša paslaptis, kad anksčiau buvusi gausi ir veikli Marquette Park Lietuvių Bendruomenė šiuo metu yra susenusi ir apsnūdusi. Nors savo skaičiumi ji gausesnė už kaimynines bendruomenes, ji nerodo jokios veiklos. Šalia esanti Brighton Park Bendruomenė yra mažesnė, bet, turėdama energingų narių, yra išvysčiusi daug gyvesnę veiklą.

Galbūt nėra per didelė svajonė suartinti šių dviejų bendruomenių valdybų veiklą, nes, veikiant kartu, ji taptų ryškesnė ir pažangesnė. Juk atstumas tarp jų nedidelis, o, be to, pensininkai gali nemokamai važinėti autobusais.

Jeronimas Tamkutonis
Chicago, IL

Korespondento pareigos

Antanas Paužuolis savo straipsnyje ,,Iškilmės Šv. Kazimiero vardo kapinėse, priklausančiose Čikagos vyskupijai (,,Draugas”, 2011 m. birželio 14 d.) rašo: ,,Laikui bėgant, Šv. Kazimiero kapines valdyti ėmė Čikagos vyskupija, kuri ėmėsi kai kurių pakeitimų”. Bet jis neparašo svarbiausio dalyko – ar Čikagos policija, ar Popiežiaus apsauginiai užgrobė valdyti Šv. Kazimiero kapines?

Kadaise klausiausi korespondentams skirtos paskaitos apie straipsnių rašymą. Paskaitos metu pabrėžta, kad korespondentas turi rašyti tiesą, nesvarbu, ar ji kam patiks, ar ne. Jei jis to nepadarys, neatliks savo, kaip korespondento, pareigų.

Petras Pagojus
Detroit, MI

Dėl termino ,,Holokaustas”

,,Draugo” šeštadieniniame priede straipsnyje ,,Sovietinis holokaustas Lietuvoje 1940–1941 metais ir jo vykdytojai” (2011 m. liepos 23 d.) geografas, advokatas, istorikas Augustinas Idzelis stebisi, kad, kalbant apie sovietų Lietuvai padarytą smurtą prieš 70 metų, žodis ,,holokaustas” lietuvių spaudoje nėra vartojamas. Jis teigia, kad pagal įsigalėjusią vartoseną terminas ,,holokaustas” reiškia nacių vykdytą sistemingą žydų žudymą Europoje Antrojo pasaulinio karo metais, o pagal tokius kaip sociologą Zygmund Bauman, visi žydai buvo pasmerkti sunaikinimui, kai tuo tarpu kitos nacių aukos nebuvo pasmerktos visuotiniam žlugimui. Šis aiškinimas atitinka ir žodyne randamą žodžio ,,holokaustas” apibūdinimą: 1. auką sudeginant; 2. visiškas sunaikinimas ugnimi, ypač gyvulius bei žmones; 3. masinės žudynės (graikiškai holos=whole= visas/visiškas+kaustos=burned= sudegintas). Nematau, kaip šis žydų tautos tragediją nusakantis terminas tiktų Lietuvos nelaimėms apibūdinti.

Bendrai paėmus, lietuviai, skirtingai nei žydai nacių, nebuvo sovietų pasmerkti masiniam sunaikinimui. Yra nemažai lietuvių, išgyvenusių nežmoniškus tremties žiaurumus, vis dar tvirtai gyvuojančių. Yra buvusių tremtinių – nuo mokslininkų iki verslininkų bei politikų. Todėl man būtų įdomu sužinoti, kokiais mąstymo dėsniais remdamasis, autorius savo straipsnyje panaudodamas (abejotiną – L. R.) visuotinį lietuvių sunaikinimą kaip kriterijų daro išvadą, jog sovietinis teroras Lietuvoje taip pat buvo holokaustas.

Leonidas Ragas
Itasca, IL



07-26-11
Liūdnos Keynes teorijos pasekmės

Pirmąjį pasaulinį karą laimėjusios valstybės stengėsi tiksliai suderinti savo biudžetus, kad išlaidos atitiktų pajamas. Dėl to kai kuriose valstybėse ekonominiai sunkumai truko keletą metų. Prasidėjus didžiajai depresijai, padėtis dar labiau pablogėjo.

Praėjus didžiajai depresijai anglų ekonomistas John Maynard Keynes priėjo prie išvados, kad, užėjus ekonominiam sunkmečiui, nereikia taip tiksliai balansuoti biudžeto, o dalį lėšų, skirtų apmokėti skolas, vertėtų panaudoti ekonomikos atsigavimui skatinti. Einant dešimtmečiams, ši Keynes teorija valdančiųjų sluoksiniuose pradėjo plisti. Ji pasidarė populiari ypač tarp politikų – kodėl mokėti skolas dabar, jeigu jas galima atidėti ateičiai, gal, laikui bėgant, jos iš viso išnyks?

Po Antrojo pasaulinio karo ši teorija išplito po įvairias valstybes: tiek miestų savivaldybes, tiek provincijas, atskiras valstijas, tiek pačiose valstybių vyriausybėse. Taip gimė pačių savęs apgaudinėjimo įprotis. Buvo prieita prie to, kad daugelio valstybių politikai priprato nemokėti skolų, o vietoj to planuoti įvairius projektus, kurie, kaip politikai žadėjo, neva ateityje patys savaime atsipirks. Taip atsirado ,,stimulus packages”. Kaip plačiai ši apgaulinga praktika paplito tarp įvairių valstybių, matome Vakarų Europoje – nuo Airijos, Portugalijos, Ispanijos ligi Italijos. Blogiausiai ji atsiskleidė Graikijoje, kur vyriausybė, bandydama išvengti bankroto, keletą metų falsifikavo biudžetus. Pagaliau ji buvo priversta gerokai apkarpyti savo išlaidas, kas sukėlė didžiules dienomis ir savaitėmis besitęsiančias masines demonstracijas. Pačioje Amerikoje matome, kaip didieji miestai, valstijos ir net pati Amerika yra paskendusi skolose. Net einamųjų sąskaitų apmokėjimas, reikalaujantis padidinti valstybės skolą, yra tapęs demokratų ir respublikonų didžiulių ginčų objektu, jau nekalbant apie pačią valstybinę skolą, kuri yra pasiekusi 14 trilijonų dol.

Keynesian teorija yra geras laikinas dalykas, bet pradėjus ją taikyti kur reikia ir kur nereikia, ji atnešė tik nelaimes. Per dešimtmečius ji užtraukė didžiulę nelaimę valstybėms, kurią nebus lengva pašalinti – apmokėti išaugusias skolas.

Jeronimas Tamkutonis
Chicago, IL


Naujo ,,Pasaulio lietuvio” redaktoriaus mintys
 
Naujas ,,Pasaulio lietuvio” (PL) redaktorius Kęstas Pikūnas tiki, jog lietuviai pasaulyje – lyg nearti dirvonai (,,Draugas”, 2011 m. birželio 14 d.). Kokia įdomi ir teisinga mintis!  

Vis dažniau ir dažniau pasisakoma apie norą kurti globalią Lietuvą. Globali Lietuva – tai ne antroji pilietybė. Ir šis jaunas, atrodo, gabus ir ryžtingas jaunuolis, naujasis PL redaktorius tai pripažįsta. Jis sako: ,,Dabar yra laikas, kai viskas tik prasideda. (...) dabar yra ta naujoji pradžia, kuri apibūdina visą išeiviją ir parodo, kad šita kaita reikalinga. Nors tai – savaime suvokiamas dalykas, bet apie tai nedaug kas šneka. Reikia keisti požiūrį į globalią Lietuvą plačiąja prasme ir pradėti dialogą tarp Lietuvos ir išvykusių. Ir kurti ‘praktišką’ globalią Lietuvą.”

Dalios Cidzikaitės straipsnyje apie naują PL redaktorių visos K. Pikūno mintys yra įdomios, kiekvienam siūlau tą straipsnį perskaity ti.

 Rožė Ražauskienė
 Dearborn Hts, MI


07-23-11
Lietuvos lenkai: tikri lenkai ar sulenkėję lietuviai?

Jau kuris laikas „Draugo” laikraštyje rašoma apie Lietuvos lenkus. Skaitant įvairius pasisakymus apie juos, prisimena „Kauno lenkų” istorija.

1918 m. gruodžio mėnesį vyko rinkimai į Kauno miesto savivaldybę. Viso miesto tarybon buvo išrinktas 71 atstovas: lenkų – 30, žydų – 22, lietuvių – 12, vokiečių – 6, rusų – 1. Jeigu tie rinkimai rodytų tikrą tautybių sudėtį, tai anuomet lenkų Kaune turėjo būti pustrečio karto daugiau negu lietuvių.

Pagal 1942 m. vokiečių gyventojų surašymo duomenis, lietuviai sudarė 94.9 proc. visų Kauno gyventojų (žydai tuomet į statistiką nepakliuvo). Tai kas gi buvo tie, kurie 1918 m. balsavo už lenkus? Atsakymas yra labai aiškus – tuo metu sulenkėję lietuviai.

Panašus atvejis gali būti ir su dabartiniais Lietuvos lenkais: ar jie tikri lenkai, ar sulenkėję lietuviai?

Jonas J. Kaunas
Downers Grove, IL

Nors pensijos amžius ir atėjo

Norėčiau padėkoti Stasei Semėnienei už jos komentare (,,Draugas”, 2011 m. liepos 5/7 d.) man skirtus gražius žodžius, nors man ir nelabai aišku, ar aš tiek jų nusipelniau. Noriu pataisyti mažą netikslumą. Aš toli gražu nesu išėjęs į pensiją. Tuo klausimu lengva suklysti, nes pensijos amžių esu aiškiai pasiekęs. Gal tikrai būtų ne pro šalį kur nors atsigulus po palme, pilvą išvertus ir su vyno taure rankoje žiūrėti į praeinantį pasaulį. Bet, pasirodo, savo gyvenimą sugebėjau taip susitvarkyti, kad kol kas nei mano verslas, nei mano vaikai neleidžia man net prisiartinti prie tos palmės.

Donatas Januta
San Francisco, CA

07-19-11
Komisijos priimta rezoliucija neatspindi Lietuvos žmonių nuomonės

Perskaičius Liūdos Rugienienės straipsnį ,,Lietuvos krašto apsaugai reikia skirti daugiau lėšų” (,,Draugas”, 2011 m. liepos 2 d.) galima pasakyti tik tiek, kad LR Seimo ir PLB komisijos priimta rezoliucija tikrai neatspindi Lietuvos žmonių nuomonės. Ar Lietuvos žmonės prisiėmė kažkokius įsipareigojimus NATO, ar Lietuvos žmonės nori dalyvauti JAV avantiūrose Irake, Afganistane ir dar kur nors ateityje? Kokia bebūtų Lietuvos kariuomenė, Lietuvos ji neišgelbės. O jei, neduok Dieve, įvyktų ginkluotas konfliktas tarp Rusijos ir JAV, Lietuvos niekas neišgelbėtų. Todėl Lietuvai nereikia skirti daugiau lėšų krašto apsaugai, bet reikia išmintingos užsienio politikos, kuri atitiktų ne JAV ir Lietuvos valdančiųjų, o JAV ir Lietuvos daugumos žmonių interesus.

Geras pavyzdys – Suomija. 1939 metais ji kariavo su stalinistine Rusija, atstovėjo už savo nepriklausomybę. Atrodo, galėjo amžinai jausti neapykantą Rusijai, vis dėlto Šaltojo karo metu vedė išmintingą politiką ir neerzino savo didžiosios kaimynės, o ieškojo sąlyčio taškų, išliko nepriklausoma, nestojo į NATO. Prekiavo su TSRS, gaudavo visas strategines žaliavas daug geresnėmis sąlygomis. Suomijos žmonės gyveno labai gerai, o Suomijos vyriausybė dirbo savo tautos interesams. O jei Suomijos prezidentu būtų buvęs, pavyzdžiui, Valdas Adamkus? Ar Suomija būtų pasiekusi tokį gerovės lygį? Galvoju, kad ne. Dabar Lietuva moka už dujas brangiausiai, o ar gali būti kitaip? Valdantiesiems, seimūnams tai ne problema, jiems pinigų užtenka, o į tautą jiems – nusispjauti.

 Prisiminkime 1991 metus. Tada didžioji dauguma lietuvių net nesusimąstydama apie galimas pasekmes būtų stojusi ginti savo mylimą Tėvynę Lietuvą. Ir tai buvo žmonės, kurių dauguma išaugo prie sovietų, ir, kaip nekeista, išaugo tikrais patriotais. O dabartinė karta, išaugusi jau po 1990 metų, ar stotų vieningai ginti dabartinę Lietuvos valdžią? Manau, tikrai ne.

Gediminas Kairys
Mokena, IL

07-16-11
LAIMINGAS EMIGRANTAS

Šių metų liepos mėn. 1 dieną buvau vienas iš trylikos ,,Lithuanian Mercy Lift” organizacijos narių, dalyvavusių Vilniaus Rotušėje surengtame iškilmingame LML 20ies metų veiklos baigimouždarymo pokylyje. Atvykęs į tik ką prasidėjusią oficialios programos dalį, vos penkiomis minutėmis pavėlavęs, negalėjau susisiekti su programos sudarytoju, signataru, žurnalistu Stasiu Kašausku, kad suteiktų progą trumpai pasisakyti. Būtent po to, kai LR valdžios atstovai pasakė, jog atvykę iš JAV LML nariai yra Lietuvos emigrantų vaikai, besirūpinantys Lietuva 20 metų. Jų mintis būčiau papildęs keliais sakiniais.

Rūpinuosi Lietuva ne 20 metų, o nuo 1944 metų, kai ją apleidau, ypač nuo Stalin mirties po 1953 metų. Nuo to laiko prasidėjo tėvų siuntinių siuntimai okupuotoje Lietuvoje pasilikusiems seserims ir broliui, net buvusiems draugams. Studijuodamas padėdavau Mamai tempti sunkius ,,shopping bags”, daugiausiai iš prieš 1920 metus jau Amerikoje gimusio Ben Norbut Čikagos Bridgeport rajone įsikūrusios drabužių krautuvės. Benas aprūpindavo mus pusdykiai okupuotai Lietuvai skirtomis prekėmis.

Jau kiek vėliau, būdamas dantų gydytoju, susipažinau su buvusia sovietine stomatologine (dantų bei burnos sveikatos) būkle, dar prieš LML organizaciją įsteigiant. Mano dėmesys ypač sustiprėjo ,,perestroikai” bei Sąjūdžio judėjimui kilus, kai iš okupuotos Lietuvos vis dažniau apsilankydavo meno ansambliai, mokslininkai bei giminės. Daug kam iš jų teko suteikti skubią pagalbą (emergency treatment) dėl geliančio, skaudančio danties ar sutinusio žando. Visi prašydavo supažindinti Lietuvos gydytojus su žmonišku, vakarietišku gydymu. Jų norai išsipildė, kai, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, prasidėjo normalūs broliški ryšiai ir tik dėka tokių organizacijų kaip LML. O šį vakarą buvo prasminga prisiminti nuveiktus darbus ir pasidžiaugti 20-ties metų bendradarbiavimo vaisiais.

Nesu emigrantų vaikas, o, anot Janinos Vaitkevičienės 1992 m. Šveicarijoje sukurto eilėraščio apie Lietuvos emigrantus, esu ,,emigrantas, nuo galvos lig padų išrautas su šaknim iš gintaro sakų – nereikia man noktiurnų, serenadų, ilgiuos lakštingalos už lango ant šakos. Esu emigrantas iki juodo karsto, lig marmurinės plytos ant širdies, ir kaip dalia manoji beapkarstų, esu laimingas, jei Tu, Lietuva, geriau jauties”!

Su saulėtais gimtinės linkėjimais,

Leonidas Ragas,
Lietuva

Ar biržIečiai Lietuvą mylėjo labiau?

„Draugo” 2011 m. birželio 14 d. nustebino keista Antano Seibučio straipsnio antraštė: „Trėmimams iš okupuotos Lietuvos ir Biržų – 70”. Ir Biržų? Ar Biržai nebuvo okupuotos Lietuvos dalis? Juk pats straipsnio autorius tvirtina, kad trėmimų metu  „Biržai nebuvo jokia išimtis”. Tai kodėl toks išskirtinis dėmesys būtent jiems?

Kalbant apie trėmimus, galima skaičiuoti ne tik ,,ištisas biržiečių šeimas, ištremtas prieš 70 metų”, bet ir tūkstančius ištremtų šeimų iš kitų Lietuvos vietovių. Ar biržiečiai labiau mylėjo Lietuvą nei kiti tremtiniai?

Vytautas Matulionis
Cleveland Heights, OH

07-09-11
LIETUVIŲ KAPINĖS AMERIKOJE

„Draugo” š. m. birželio 23 d. numeryje dviejuose straipsniuose rašoma apie Lietuvių tautines kapines (LTK) Čikagoje. Romualdas Kriaučiūnas savo straipsnyje gailisi, kad jam niekada neteko apsilankyti ar dalyvauti laidotuvėse LTK ir kėlė klausimus, ar tų kapinių paminklai turi kryžius, kokie simboliai ant paminklų yra, ar vyksta religinės apeigos šiose kapinėse.

Nors nesu čikagietis, LTK gana dažnai esu lankęsis ir turiu pasakyti, kad tai vienas iš įdomiausių ir gražiausių Amerikos lietuvių paveldų, esančių Čikagos priemiestyje. Ten rasite paminklus Lietuvos prezidentui dr. Juozui Griniui, dr. Vincui Kudirkai, dr. Jonui Šliūpui ir daugeliui kitų žymių lietuvių veikėjų, muzikų, menininkų, poetų, rašytojų. Paminklai yra papuošti kryžiais, koplytstulpiais, religiniais ir lietuvių tautiniais motyvais.

Lankantis LTK jautiesi taip, lyg būtum kokiame lietuvių parke. Tiems, kurie neturi progos ten apsilankyti, siūlyčiau pavartyti fotoalbumo „Lietuvių kultūrinis paveldas Amerikoje” puslapius, kur rasite kelis puslapius spalvotų nuotraukų, vaizduojančių šių kapinių kilnumą ir grožį (albumą galima nusipirkti ,,Drauge” arba internete Amazon. com).

LTK yra palaidoti mano žmonos Dalės tėvai Artūras ir Apalonija Kokliai. Artūras – liuteronas, o jo žmona Apalonija – katalikė. Abiejų jų laidotuvės vyko su visomis religinėmis apeigomis.

Tame pačiame „Draugo” numeryje Edvardas Šulaitis gražiai aprašo JAV Atminimo dienos (Memorial Day) iškilmes LTK. Tik jis truputį klysta teigdamas, kad „LTK yra vienintelės ne tik Čikagoje, bet ir visoje Amerikoje išlaikiusios lietuvišką vardą, be to, jos priklauso lietuviams”. Kviečiu gerb. Šulaitį ir kitus skaitytojus taip pat pavartyti „Lietuvių kultūrinis paveldas Amerikoje” puslapius, kur rasite, tarp daugelio lietuvių parapijoms priklausančių kapinių, ir dvi lietuvių tautines kapines – vieną Lawrence, MA, o kitą Waterbury, CT. Gal yra ir daugiau lietuviams priklausančių tautinių kapinių Amerikoje, kurios nepateko į šį albumą.

Algis Lukas
Silver Spring, MD

DVI SKIRTINGOS ORGANIZACIJOS

Ačiū Amerikos lietuvių Romos katalikų federacijos iždininkui Vytui Stanevičiui už jo pranešimą ,,Drauge” (2011 m. birželio 25 d.), jog ,,Amerikos lietuvių Romos katalikų federacijos būklė yra gera ir kad organizacija yra atleista nuo JAV valstybės mokesčių”. Malonu apie tai skaityti.

Mano straipsnyje ,,IRS ir lietuvių organizacijos” (,,Draugas”, 2011 m. birželio 23 d.) aš nieko nerašiau apie ALRKF. Gaila, kad kai kuriuos skaitytojus suklaidino panašūs organizacijų pavadinimai. Rašiau pasitikrinęs faktus, citavau IRS sąrašuose oficialiai paminėtą Lithuanian Catholic Federation organizaciją (kurios oficialus adresas skiriasi nuo IRS sąrašuose esančio ALRKF adreso), kaip vieną iš 31-os lietuvių organizacijų Illinois valstijoje, praradusią ,,Tax Exempt” statusą. Patikrinus, paaiškėjo, jog pilnas Lithuanian Catholic Federation pavadinimas yra Lithuanian Catholic Federation, Ateitis, Inc.

Visiškai sutinku su V. Stanevičiumi, kad prieš pateikiant informaciją reikia patikrinti faktus. Dabar mes abu ,,Draugo” skaitytojams pateikėme daugiau faktų apie dvi skirtingas lietuvių organizacijas su panašiais pavadinimais.

Vytautas Kamantas
Grand Rapids, MI

07-07-11
LB CICERO APYLINKĖS DOVANA
   
Perskaičiau Kristinos Ūsaitės straipsnį („Draugas”, 2011 m. birželio 25 d.) apie a. a. kun. dr. Arvydo  Žygo laidotuves. Labai gražiai viskas aprašyta. Atrodo, kad tik ateitininkai Amerikoje ir Lietuvoje prie kun. A. Žygo laidotuvių prisidėjo.

Straipsnyje minima kukli, medinė urna su dr. Romualdo Povilaičio variniu, gintarais inkrustuotu kryželiu ir geltonas maišelis su žiupsneliu Cicero, IL žemės.

Kas parūpino tą maišelį? Per atsisveikinimą su a. a. kun. Žygu Šv. Antano bažnyčioje mūsų JAV LB Cicero apylinkės pirmininkas Mindaugas Baukus paminėjo, kad tai – bendruomenės dovana. Nepasakė, kad jis pats tą žemelę paėmė iš Šv. Antano mokyklos, kurią kun. Arvydas lankė aštuonerius metus, kiemo.

Sigutė Žemaitienė
Cicero, IL


06-28-11
Koks bus mūsų karo grobis?

Nuo gilios senovės tautos kariavo, norėdamos užgrobti kaimynų žemes, pavergti jų turtus. Ir mūsų mažytė Lietuva, priešų iš vidaus ir priešų kaimynų daugelį kartų nuskriausta, daugelį kartų naikinta, kankinta. Bet lenkai vis dar seilę varvina, o Maskva negali užmiršti lietuviškų kumpių ir dešrų. Nuo tų plėšrių kaimynų apsiginti neturtinga ir prasiskolinusi Lietuva ieško užtarimo svetur.

Pažadai padėti ir apginti nuo priešų Lietuvai labai daug kainuoja. Bet ar galima pasitikėti sutartimis? Iš istorijos matome, kad sutartis galioja, kol ji yra naudinga. Vienas iš geriausių to pavyzdžių yra, kai Lenkija, 1920 metais sulaužiusi pasirašytą sutartį, net 24 valandoms nepraėjus puolė Lietuvą, okupavo mūsų sostinę Vilnių. Sutarties rašalas dar nebuvo nudžiūvęs.

Šių dienų Lietuvos vadovai jaučiasi turtingi ir galingi, nors ižde vėjai švilpauja. Jie nutarė prisidėti prie Amerikos, užkariaujant Iraką ir Afganistaną. O ką Lietuva iš to gaus? Koks bus Lietuvos karo grobis? Irake yra daug naftos šaltinių, kuriuos  Amerika jau „melžia”. Gal mums duos jų keletą? Afganistane yra daug žemės lobių: naftos, dujų, net aukso, deimantų, kitų brangių metalų. Ką Amerika mums duos? Gal aukso kalnus?

Kažkieno kurstomi rizikingai lendame į kivirčus tarp galingos Rusijos ir laukinės Gruzijos. Kokia beprotystė mums lysti į Kaukazą, toli, toli nuo Lietuvos? Ar mes turime tiek karinės jėgos, kad Rusiją atbaidytume nuo Gruzijos? Mes tik kiršiname rusus ir galime labai nukentėti, prarasdami Rusijos rinką. Ar ne beprotystė yra Valdo Adamkaus noras atidaryti ne vien ambasadą Gruzijoje, bet ir lietuvių kalbos mokyklas, galvojant gruzinus mokyti lietuviškai. Kiek visa tai kainuoja? Kiek verta mums labai daug kainuojanti draugystė su Gruzija?

Dabar lendame į Baltarusiją, nes mums nepatinka jų santvarka. Ar tai mūsų reikalas? Tuščiais plepalais tik erziname juos.

Prisiminkime Amerikos skausmingą elgesį su Lietuva, kai po Pirmojo pasaulinio karo Lietuva buvo labai nuniokota ir labai neturtinga. Amerika Lietuvai nė cento nepaskolino. Kai lenkai okupavo mūsų sostinę Vilnių, ir Lietuva rinko savanorius išvyti lenkus iš Vilniaus, JAV prezidentas grasinimais uždraudė Lietuvai atsiimti sostinę. Kai Stalin iškėlė ultimatumą, Amerika ir kitos demokratijos nė žodeliu neužtarė Lietuvos. Kai lietuviai buvo tremiami į Sibirą ir žudomi, Amerika žinojo, bet nieko nedarė. Kai po karo geriausi Lietuvos vyrai ir moterys kovojo miškuose, Amerika nuolat kurstė, melagingai žadėdama pulti Rusiją. Tas melas Lietuvai kainavo tūkstančius lietuvių gyvybių. Paskutinis Amerikos žiaurus ir nepateisinamas elgesys įvyko prieš 20 metų – Lietuvai iškovojus nepriklausomybę, visas pasaulis per keletą dienų naują šalį pripažino, deja, Amerika tai padarė tik po keleto mėnesių.

Lietuvos vadovai turėtų gerai įsidėmėti Theodore Roosevelt posakį: „Su priešu kalbėk maloniai, bet turėk gerą lazdą už nugaros.” Ar mes turime gerą lazdą?

Algis Virvytis
Boston, MA

Visa yra tiesa

Atsakant į Vytauto Volerto straipsnį ,,Gal nepaaiškinta, gal neišgirsta” (,,Draugas’’, 2011 m. birželio 14 d.), taip, visa – tiesa, visa – paaiškinta. Tik, gaila, kad vyskupams ir jų vyskupijoms neišgirstant. Nei dabar, nei anksčiau, kai dar buvo laiko paaiškinti ir išklausyti ir... išgirsti. Vienintelė ir pirmoji Kanadoje vietinės vyskupijos sunaikinta vietinių lietuvių šventovė ir parapija London Šiluvos Marijos (vienintelė šiuo vardu Šiaurės Amerikoje!) tapo tik pievele, parduota už 50,000 Kanados dol. ,,Chevrolet’’ automobilių parduotuvei. Nei Lietuva, nei prezidentai, nei mūsų dvasininkai neįstengė nei ką pakeisti, nei pagelbėti.

Edmundas Petrauskas
London, Canada


06-25-11

ALRKF būklė yra gera

Š. m. birželio 23 d. ,,Drauge” komentarų, nuomonių skiltyje išspausdintas straipsnis, kuriame buvo išvardytos kelios lietuviškos organizacijos, netekusios atleidimo nuo JAV mokesčių statuso. Straipsnyje yra netikslumų. Tarp minimų organizacijų yra viena, kurios pavadinimas anglų kalboje buvo sutrumpintas, ir autorius ją įvardijo kaip Lietuvių katalikų federaciją. Noriu pranešti, jog Amerikos lietuvių Romos katalikų federacijos (Lithuanian Roman Catholic Federation of America) statusas yra geras ir kad organizacija yra atleista nuo JAV valstybės mokesčių. Siūlyčiau ateityje, prieš darant panašius teiginius, patikrinti faktus.

Vytas Stanevičius,
ALRKF iždininkas

Nereikia perdėti

Perskaitęs Algio Virvyčio komentarą „Siaubingi, žiaurūs birželiai” (2011 m. birželio 16 d.), nustebau, pastebėjęs ryškių netikslumų.

Sovietų kariai mūvėjo ne vyžomis, bet brezentiniais batais. Vyžas dėvėdavo vyresni kaimų vyrai, žiemos metu dirbdami miškuose.

Pravažiuojantiems sovietų kariams gyvas gėles dalijo ir mėtė žydaitės ir rusės – popierinių gėlių tada buvo mažai.

Pagal dabartinius duomenis, Stalin įvykdytas Holodomor nusinešė 6–8 mln. ukrainiečių gyvybių, bet ne apie 20 mln., kaip autorius rašo.

Perdėtos ir netikslios žinios mažina visuomenės pasitikėjimą spauda.

Jeronimas Tamkutonis
Chicago, IL

Dar kartą apie ,,vargšus” lenkus

Padėka ir pagarba mūsų nepailstančiam lietuvybės kovotojui Antanui Paužuoliui už laišką „Lietuva, atsibusk ir pasipriešink skleidžiamam melui” (2011 m. gegužės 31/birželio 2 d.).

Visi faktai rodo, kad lenkai sąmoningai siekė ne vien Lietuvos pavergimo, bet ir lietuvių sunaikinimo.  Šių dienų veidmainingi Lenkijos planai nė kiek nesiskiria nuo klastingos pilsudskinės politikos.

Skaitytojams, kuriems rūpi trapūs Lietuvos-Lenkijos santykiai, aš patariu perskaityti šias knygas: Jeronimo Cicėno „Vilnius tarp audrų”; Povilo Petkevičiaus „Lenkų okupacijoje ir jų kalėjimuose”; Petro Česnulio „Nužmogintieji”; Jono Miškinio „Lietuva ir Vilnius pavergėjų sūkuriuose” ir B. Šėmio „Vilniaus Golgota”
.
Amerikos ir užsienio lietuvių pareiga yra per spaudą užkirsti kelią lenkiškam šovinistų melui ir propagandai. Tylėdami mes pritariame mūsų tautos kenkėjams.

Vytautas Gedminas
Sunny Hills, Florida

Dėkojame už parodytą dėmesį

Kad ir vėluodama, noriu padėkoti už puikų šių metų balandžio 17 d. renginį, kurį suruošė Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkė Stasė Petersonienė. Popietę labai gražiai vedė ir Alės Rūtos kūrybos ištraukas skaitė aktorė Audrė Budrytė Nakienė; pagrindinė kalbėtoja, poetė Eglė Juodvalkė išsamiai pristatė Alės Rūtos kūrybą, teatro profesorius Kęstutis Nakas parodė savo filmą iš Alės Rūtos prisiminimų, o muzikinę dalį atliko Jūratė Lukminienė kartu su Nijole Penikaite. Dėkojame už gražias vaišes.

Ačiū ,,Draugo” redaktorei Laimai Apanavičienei už straipsnius apie ,,Sklėrius”, Ramunei Lapas už straipsnį ,,Amerikos lietuvyje” ir visiems apsilankiusiems.

Kartu su Mama Ale Rūta-Arbiene esame labai dėkingos už parodytą dėmesį.

Rasa Arbaitė Chamberlain
Santa Monica, CA

06-21-11
Kaip diena nuo nakties

Lietuvos Konstitucija nurodo, kad prezidentas prisiekia tautai būti jai ištikimu ir sąžiningai eiti savo pareigas. Tautos vadovo pareigos yra tartum tėvo pareigos savo šeimai – jis privalo rūpintis šeimos narių gerove, duoti tam tikrą kryptį jos veiklai ir žvelgti į ateitį. Konstitucijos 84 str. 18-tas punktas nustato, kad prezidentas turi Seime daryti metinius pranešimus apie Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio politiką. Iš šių pranešimų paaiškėja, kaip prezidentas supranta savo pareigas ir savo atsakomybę tautai.

Prez. Valdas Adamkus per savo dvi kadencijas pasirodė kaip užsienio reikalų tvarkymo entuziastas. Jis mėgo važinėti į įvairias konferencijas, susitikinėti su kitų valstybių vadovais ir būti ten, kur buvo žiniasklaidos dėmesys. Deja, jis skyrė mažai laiko ir pastangų valstybės vidaus reikalams, palikdamas juos savieigai. O tai buvo gera proga tuo pasinaudoti įvairiems klanams, kurie jo vadovavimo metu saugiai įsitvirtino krašte. Savo metiniuose pranešimuose V. Adamkus ragindavo Seimą ir vyriausybę daryti reformas, tobulinti įstatymus, tačiau neminėdavo, ką jis pats yra atlikęs.

Prez. Dalios Grybauskaitės metinis pranešimas skiriasi nuo V. Adamkaus kaip diena nuo nakties. Šalia esamų visuomenės ir valstybės problemų ji aiškiai pasako, ką yra atlikusi ir ką ateityje numačiusi veikti. Kas stebina, kad V. Adamkus, išklausęs jos pranešimo, šaltai pareiškė, kad jame „jis neišgirdo nieko naujo”. Kažkaip keista. Nejaugi Adamkus niekada nepagalvojo, kad jo prezidentavimas prisidėjo prie dabar įsigalėjusios netvarkos krašte? Kad prez. Grybauskaitė turi atlikti darbus, kuriuos jis anksčiau turėjo nuveikti įstatymų srityje? Kad ji turi taisyti valstybės administracijos klaidas, kurias jis yra padaręs?

Jeronimas Tamkutonis
Chicago, IL


06-18-11
Šiandien lietuviams ir lenkams reikia daugiau realizmo

Ilgai nesiryžau siųsti šio laiško. Nenorėjau dar ir pats prisidėti prie temos aštrinimo. Prisimenu savo ginčus dar prieš 50 metų sovietų lageryje su likimo draugais – būsimuoju Seimo nariu Algirdu Endriukaičiu ir kitais, kai pirmąkart buvau pavadintas lenkomanu. Dabar nusprendžiau, kad turiu atvirai pareikšti savo nuomonę: man visiškai nepriimtinas redakcijos žodis, išspausdintas š. m. balandžio 16 d. numeryje, – nei turiniu, nei tuo labiau tonu.

„Provokacija” – pavojingas žodis. Būkime atsargūs. Štai Molotov kaltino Lietuvą provokacijomis prieš sovietų įgulas, ir kas gavosi? Jūs statote ultimatumą lenkams. Jau nebeužtenka, kad Seimas smerkia. Tai kas bus toliau? Ar jau Lietuvos armija žygiuos Varšuvon? Aš juokauju. Bet tai – juokas pro ašaras. Ar ne provokacija buvo, kai jaunalietuviai daužė lenkiškus antkapius Biržų kapinėse (rodė man mama, tai buvo dar prieš karą)?

Jau nušalintas iš Nacionalistų partijos Seimo narys Gintaras Songaila kaltino net Mazovijos vaivadiją, kad remia Lenkijos kresų organizacijas. Mazovijos vaivada Jacek Kozlowski – mano giminaitis, mamos brolio anūkas. Parašiau jo motinai, savo pusseserei, – būkit atsargūs.

Gerai pažįstu abiejų tautų nacionalistų romantizmą. Šiandien abiem tautoms reikia daugiau realizmo.

Leonardas Gogelis
Chicago, IL

06-11-11

RUNCĖ DANDIERINAS GYVAS?

Po vienu ,,Drauge” birželio 2 d. išspausdintu laišku, kurio tema – Labdaros Fondas, ne privati, bet visuomeninė organizacija, pasirašyta šitaip: ,,Susimąstęs kanadietis, Toronto, Canada. Pastaba. Redakcijai laiško autorius yra žinomas.’’

Visiškai neaišku, kokia nauda skaitytojams žinoti, kad redakcija slepia vardą žmogaus, viešai pasisakusio rimta visuomenine tema. Ypač, kad slepiamas laiškininkas sakosi, jog išsako ne vien savo nuomonę, bet rašo dar ir už ,,ne vieną” (irgi neįvardytą) torontietį.

O gal tai visiškai nerimtas raštas, ir tas ,,susimąstęs kanadietis” iš tikrųjų – tiktai linksmas šposininkas, koks nors Runcė Dandierinas, Balys Pavabalys ar pan.? Jeigu taip, tai būtų ne pro šalį ,,susimąsčiusiam” pasirinkti įdomesnį slapyvardį nei ,,Redakcijai laiško autorius yra žinomas’’.

Donatas Januta
San Francisco, CA

KAS YRA ANONIMINIS RAŠINYS?

Prieš porą metų ,,Draugo’’ redakcija pranešė, kad daugiau anoniminių rašinių nespausdins. Prieš kelias savaites pasirodė laiškas, pasirašytas tik inicialais su redakcijos prierašu, kad autorius redakcijai žinomas. Ar tai panaikina anonimiškumą?

Atrodo, turime reikalo su redakcijos ir anonimo sąmokslu prieš skaitytoją. Juk laikraštis spausdinamas skaitytojui, o ne redakcijai. Tad jei kas gėdijasi savo nuomonės, tegul jos nerašo. Jei kas bijo nepopuliarią nuomonę išsakyti, težino – čia niekas už nuomonių skirtumą į Sibirą neištrems. Jei kam savas vardas nepatinka ir nori vadintis ,,Sąžine”, gali teisme vardą pakeisti. Tad pagaliau atsikratykime visokių mandrybių ir, siųsdami savo rašinį į spaudą, jį pasirašykime arba iš viso nerašykime.

Gražina Kriaučiūnienė
Lansing, MI


AŠ ABEJOJU

Daug metų, net šimtmetį pralenkęs „Draugas”, žinomas kaip katalikiškos pakraipos laikraštis, lankė visame pasaulyje išsibarsčiusius lietuvius. Tai patvirtina ir ,,Drauge” 2011 m. gegužės 3 d. išspausdinta popiežiaus Jono Pauliaus II didelė nuotrauka su žinute apie jo paskelbimą palaimintuoju.

Tačiau atvertus tos pačios dienos „Draugo” antrąjį puslapį, randame Gintaro Visocko straipsnį „Kodėl ginu buvusį Rygos omonininką”, kuriame jis rašo apie mums gerai atmintiną Medininkų žiaurų įvykį. Skaitydami jį sužinome, kad omonininkas rusas (bet Latvijos pilietis) ne tik neigia, bet ironiškai šaiposi dalyvavęs tose žudynėse, mat tam neturima pakankamai įrodymų.

Skaitytojams peršama mintis nesivarginti dėl kaltininkų ieškojimo. Ar „Draugo” redakcija tinkamai pasielgė, viešindama omonininko gynėjo G. Visocko išvadas? Aš abejoju.

Leonas Venckus
Palatine, IL


06-02-11

Gryna nuomonė, ne reportažas
   
Dėl ,,Drauge’’ š. m. gegužės 3 d. išspausdinto Vyto Kulnio straipsnio ,,Labdaros fondo metinis susirinkimas” teko pakraipyti galvą. Ne vienas Jūsų laikraštį skaitantis torontietis turėjo nustebti, pamatęs tokia antrašte pavadintą rašinį, kuris yra labai toli nuo ,,reportažo”. Didžiąją jo dalį užėmė aiškinimas apie platesnei publikai nebeaktualią Lietuvių namų ir Labdaros fondo giloką praeitį, straipsnyje neįvardyto klubo bei kitų organizacijų revizijas.

Daug kam sunku priimti visoms organizacijoms ir institucijoms pripažintiną tikrovę, būtent – kad šios dienos veikloje tenka prisitaikyti prie šiandienos lietuviškos bendruomenės besikeičiančios sudėties ir reikalavimų. Užuot metus kaltinimus kitiems už tariamas ,,pasakėčias” ir puolus kitų organizacijų ir kažkokių klubų susirinkimus ir sąskaitybas, būtų buvę pravartu paaiškinti, kaip su turimomis, apgailėtinai ribotomis savanoriškomis pajėgomis Labdaros fonde ar kitose organizacijose galima, kaip siūloma, rinkti duomenis apie aukotojus, lankyti ligonius ar atlikti kitus socialinės rūpybos darbus. Užuot kaimynų spaudoje kėlus viešumon neaiškius ir svetur gyvenantiems neįdomius virtuvinius ginčus, būtų buvę geriau pristatyti konkrečius, logiškus siūlymus teisėtiems organizacijų pareigūnams dėl revizijos skaidrinimo ar atliktinų darbų.
Ar ne laikas atleisti tariamiems kaltininkams už praeities tikras ar netikras nuodėmes ir duoti jaunesniems veikėjams pavyzdį? Juk jų veikla kalbės už save, jų klaidas ateitis parodys, o apmėtymas purvais – kažin ar kada kam padėjo.

Laikraščiai turi teisę spausdinti medžiagą savo nuožiūra, bet jie turi ir teisę laikytis pakantumo ir bendruomeninės dvasios skleidimo principo.

Susimąstęs kanadietis
Toronto, Canada
Pastaba. Redakcijai laiško autorius yra žinomas.


LIETUVA, ATSIBUSK
   
Vartydami lietuviškus laikraščius, leidžiamus išeivijoje ir Lietuvoje, visada rasime aprašymų apie tai, kaip lietuviai skriaudžia ,,vargšus” lenkus.

Kai buvęs gimnazijos direktorius Vytautas Dailydka paskelbė, kas iš tikrųjų vyksta vaikų darželiuose ir bendrai Vilnijos krašte, sukilo Lenkijos užsienio reikalų ministerija ir lenkų šovinistai.

Pastarieji turėtų perskaityti knygą ,,Lietuviai lenkų kalėjimuose”, kur šalia nežmoniško kalinių kankinimo taip pat aprašoma, kaip lenkai, vokiečių frontui artėjant, nebepaeinančius kalinius šaudydavo. Lygiai tą patį darė vokiečiai ir rusai.
Neteko skaityti lietuvių parašytų skundų, kuriuos patiria lietuviai, gyvendami savo valstybėje, Vilnijos krašte, arba lenkų okupuotame Suvalkų krašte. Lietuvos vyriausybė tyli, lenkai tuo naudojasi.

Jau nuo Jogailos laikų Lietuvos diduomenė pasidavė lenkinimui ir dėl geresnio kąsnio parsidavė lenkams. Ar ne panašūs dalykai dedasi ir šių dienų Lietuvoje? Daugelis Seimo narių, aukštų valdininkų ir verslininkų rūpinasi tik, kaip greičiau praturtėti, jiems Lietuvos ateitis nerūpi.
Lietuviški fondai turėtų skelbti knygų rašymo konkursus, kad apie Lietuvą būtų skelbiamos teisingos žinios, ir jas skleisti pasaulio valstybėms. Prieš melagingus išpuolius reikia kovoti teisingais įrodymais, remiantis Europos įstatymais. Negirdėta, kad nepriklausomoje valstybėje būtų steigiama atskira valstybė, ko lenkų šovinistai arba rusai Gruzijoje siekia.

 Antanas Paužuolis
Chicago, IL


05-26-11
Trys taisyklės, mokant vaikus lietuvių kalbos

Per dažnai girdžiu sakant, kad sunku vaikus išmokyti lietuviškai. Sutinku su tuo, bet yra daug darbų gyvenime, kuriuos yra sunku atlikti, bet tuo pačiu verta. O išmokyti savo vaikus lietuviškai yra labai paprasta. Štai mūsų namų taisyklės šiuo klausimu:

1) Skatinti, kad vaikai kalbėtų lietuviškai. Kai sūnūs, kalbėdami tarpusavyje, pereina į anglų kalbą, jie greitai išgirsta mano priminimą. O kai į paprastą pokalbį pradeda įterpti angliškus žodžius, aš pakartoju žodį lietuviškai. Pokalbis nesitęsia, kol vaikas nepakartoja to žodžio lietuviškai.

2) Skatinti, kad vaikai skaitytų lietuviškai. Beveik kasdien su jaunesniu sūnumi kartu skaitome knygą. Šiais metais jau skaitome trečią knygą, turbūt įdomiausią iš visų, kol kas perskaitytų. Tai dažnai yra mūsų tėvo-sūnaus laikas kartu. Vaikams svarbu su tėvais praleisti laiką kartu, net jeigu ir lietuviškai skaitant.

3) Skatinti, kad vaikai rašytų lietuviškai. Vaikai rašo ne tik straipsnius, bet ir laiškus giminėms, gyvenantiems tiek JAV, tiek Lietuvoje. Kai baigia rašyti, tada gali eiti prie kitų užsiėmimų.

Kai ryžto trūksta, daug kas atrodo neįmanoma. O kai atsiranda noras (bei užsispyrimas pasiekti tikslą), viskas tampa įmanoma.

Aldas Kriaučiūnas
West Lafayette, IN
 
K. Kubilinsko eilėraštis klaidina

Vytautas V. Landsbergis savo straipsnyje „Kubilinskas ir mes” kaip pavyzdį parinko „žavų” K. Kubilinsko eilėraštį („Draugas”, 2011 balandžio 28 d.). Tame eilėraštyje Kubilinskas mokinius klaidina: mokiniai mokinami eglutę papuošti Naujų metų dieną. Mūsų vaikai eglutę puošdavo Šv. Kalėdoms. Jie laukdavo Kalėdų senelio ir Šv. Kalėdų rytą po Kalėdų eglute rasdavo dovanų.

Dalė Mečkauskienė


05-24-11
NETEKOME DIDŽIADVASIO IDEALISTO

Tėvo Antano Saulaičio, SJ rašinys „Draugo” gegužės mėn. 17 dienos laidoje priminė man Arvydo Žygo pasakojimą iš jo jaunystės laikų.

Pokalbio metu Arvydas papasakojo, kad nuo jaunų dienų dalyvavo skautų ir ateitininkų veikloje Cicero mieste. Jį žavėjo skautų ideologija, jų įstatai, kuriuose buvo sakoma būti draugu artimui ir broliu kitam skautui, taip pat nelaukti iš kitų, bet duoti kitam, ką gali. Laikui bėgant Arvydas įvykdė visus patyrimo laipsnių reikalavimus ir pasiruošė skauto vyčio įžodžiui. Bet skautu vyčiu netapo, nes pora jo būrelio narių pasisakė prieš. ,,Man, jaunam skautui, – sakė Arvydas, – tai buvo didžiulis moralinis smūgis.”

Nekaltindamas nieko, jis pasinėrė į ateitininkų ir religinę veiklą, su mintimi, kada nors išeiti į visuomenę ir skatinti visa atnaujinti Kristuje.

Lietuvių visuomenė, ateitininkai ir skautai neteko didžiadvasio idealisto, artimo gėriui pasiaukojusio asmens.

Antanas Paužuolis,
Chicago, IL

05-21-11
Mūsų tautos garbės reikalu

Š. m. gegužės 14 d. ,,Draugo’’ laidoje jau nebe pirmą kartą išspausdintas US Holocaust muziejaus kvietimas atsiliepti į šiuo metu jo vykdomą ,,North America Oral History Interview Project’’ apklausą su nežydų kilmės žmonėmis, tarp jų ir lietuviais, kurie buvo Vokietijos nacių ir jų kolaborantų prieš žydus vykdomų nusikaltimų liudininkai.

Didelį įspūdį padarė neseniai per ,,Chicago PBS WTTW 11” kanalą rodytas lenkų sukurtas vienos valandos trukmės įrašas, kuriame savo šiurpius ir rizikingus išgyvenimus atskleidė iš Varšuvos geto pabėgusius žydų vaikus gelbėjusieji miesto gyventojai.

Šiame įraše jau senyvo amžiaus sulaukę teisuoliai, padedami vertėjų, anglų kalba dalijosi savo asmeniniais prisiminimais, buvo parodyti po daugelio metų kai kurių gelbėtojų su jų išgelbėtaisiais jaudinantys susitikimai.

Atsiprašau už savo ,,ignoramus’’: ar ką nors panašaus esame paruošę anglų kalba ir parodę TV ekrane mes,
lietuviai?

Ritonė Rudaitienė
Lemont, IL

05-19-11
N. Oželytės atsisveikinimas su Čikaga

Esu dėkinga visiems tautiečiams, kuriuos sutikau Čikagoje, už naują suvokimą, jog mūsų tauta yra vientisas kūnas, kad visai nesvarbu, kur gyvena ir darbuojasi atskiri lietuvių tautos nariai. Čikagos lietuvių meilė Lietuvai ir konkretus pasiaukojantis darbas lietuvybei palaikyti sukėlė mano širdyje didelės pagarbos ir pasididžiavimo savo tauta jausmus. Mano privačios kelionės į Jungtines Valstijas planuose Čikagos miesto nebuvo, todėl už prasmingai praleistą laiką ir naują patirtį esu nuoširdžiai dėkinga mieliems Beatai ir Remigijui Ivanovams, kurie mane pasikvietė, priėmė į savo gražius ir svetingus namus ir buvo mano gerieji angelai sargai Čikagoje.

Mūsų garbinga tauta išliks ir stiprės, jei surasime bendrą kalbą visi – nuo Australijos iki Amerikos, nuo Rusijos iki Anglijos, nuo Airijos per Europą iki pat Pietų Afrikos. Mes stiprūs, nes laikome apkabinę lietuviškomis rankomis beveik visą žemės rutulį, tokiais ir išliksime – vienybė težydi.

Nijolė Oželytė

* * *
 
Niekas gyvenime nevyksta be priežasties – taip mąstėme, pagaliau patikėję, kad nusipelniusi Lietuvos aktorė, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo signatarė Nijolė Oželytė su dukra Saule Vaitiekūnaite tikrai atvyksta į Čikagą. Dešimt dienų prabėgo žaibiškai, bet prisiminimai bei draugystė užsimezgusi tikrai liks visam gyvenimui. Nuveikta tiek nedaug, bet kartu ir tiek nemažai.

Viešnios susipažino su nuostabiu Čikagos miestu ir jos apylinkėmis, aplankė daugumą lietuvybės puoselėjimo židinių, susitiko ir bendravo su vietiniais lietuviais, dalijosi jų džiaugsmais ir rūpesčiais.

Norime iš visos širdies tarti ačiū lietuviškai spaudai Čikagoje – ,,Draugui’’, ,,Amerikos lietuviui’’, ,,Čikagos aidui’’ – už puikiai paruoštus susitikimus su Nijole, taip pat skelbiant informaciją apie jos susitikimus. Ačiū Generaliniam konsulatui, Balzeko muziejui, Pasaulio lietuvių centrui (Lemont), Jaunimo centrui, Čiurlionio galerijai, Gedimino lituanistinei mokyklai, Waukegan-Lake County Lietuvių Bendruomenės valdybai už šiltą priėmimą. Vyko susitikimai ,,Kunigaikščių užeigoje’’, ,,Menų pastogėje’’, ,,DanceDuo’’, suorganizuota vakarienė su lietuviais, ,,Rotary’’ klubo nariais, vyko vakaras ,,Meze’’, dalyvauta ir ,,Grandies’’ surengtame koncerte Pasaulio lietuvių centre. Tikrai nepamiršime galimybės tapti žaviomis ir pasitempusiomis ,,Cosmos Beauty and Spa’’ dėka ar gimtadienio šventės ,,Enigma Lounge’’.

Praleidome valandų valandas besišnekučiuojant apie mums visiems rūpimus dalykus: apie išeiviją, apie Lietuvą, apie mūsų gyvenimą čia, apie lietuvius Lietuvoje... Rezultatas tikrai nuostabus, nes niekas ir niekada nesupras Amerikoje gyvenančių lietuvių, jų gyvenimo, jų tikslų, jų džiaugsmų ir rūpesčių tol, kol nepabuvos čia pats, nepabendraus su žmonėmis, neprisilies prie taip toli nuo Lietuvos puoselėjimos lietuvybės.

Norėjome, kad nuoširdi draugystė ir supratimas lydėtų šį apsilankymą, tai mums būtų buvusi didžiausia palaima ir įvertinimas. Bet sulaukėm kur kas daugiau! Nijolė, kuri buvo gana kategoriškos nuomonės dėl mums visiems naujiems išeiviams tokio aktualaus dvigubos pilietybės klausimo, pamačiusi, pajutusi, ką tai reiškia kiekvienam lietuviui, nuo šiol – bus nuoširdi ir aktyvi mūsų užtarėja. Jos nuomone, dviguba pilietybė – tai įgimta kiekvieno lietuvio teisė! Kad mes esame viena tauta, vienas kūnas, tegul ir pabirę po pasaulį, kad tik vieninga tauta yra stipri, sveika, drąsi tauta! Kaip susivienijome visi prieš daugiau nei dvidešimt metų atkuriant savo laisvą valstybę, taip laikas ir vėl susivienyti visiems pasaulio lietuviams, nes tiktai tauta išėję, vienybėje sustoję, galėsim daug nuveikti vardan Lietuvos.

Ačiū dar kartą visiems, ačiū mūsų brangiausioms viešnioms Nijolei ir Saulei, atvežusioms saulutę į šaltąją Čikagą, viltį, kad mūsų žmonės vėl susiburs, bus vienas kūnas – Lietuva. Tikrai žinome, kad Nijolė prisijungs prie mūsų nuostabių žmonių, mūsų vienybės – Lietuvos pilietybės visiems pasaulio lietuviams, kad ir kokią kitą pilietybę jie turėtų.

Remigijus Ivanovas ir Beata Ivanauskienė

Kelių netikslumų atitaisymas

Noriu nuoširdžiai padėkoti „Draugo” redaktorei Laimai Apanavičienei už laikraščio ir jo skaitytojų vardu įdėtą sveikinimą ir sveikatos linkėjimus mano 80ties metų jubiliejaus proga (,,Draugas”, 2011 m. kovo 22 d.).

Kaip pažymi straipsnio autorė, rašydama ji naudojosi laikraščio „Tauragiškių balsas” straipsniu. Šia proga jaučiu pareigą atitaisyti dvi netikslias mintis, atklydusias iš Klaipėdos laikraščio „Klaipėda”. Būtent, kad mano kitas, prieš tai įvykęs autorinis koncertas Vilniuje nebuvo susietas su mano 75 metų sukaktimi, bet įvyko 2003 metais. Nebuvau jo rengėju (kaip teigiama), o buvau į jį pakviestas Vilniaus jėzuitų gimnazijos muzikos mokytojo maestro Leonido Abario. Pasak išspausdintos programos, rengėjais buvo: Lietuvos liaudies kultūros centras, Lietuvos chorų sąjunga, Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčia ir Vilniaus jėzuitų gimnazija. Kun. Lionginui Virbalui, SJ, Šv. Kazimiero bažnyčios rektoriui, aukojant šv. Mišias, mano parašytų Mišių dalis ir giesmes giedojo kamerinis choras „Aidija” ir Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos jaunimo choras, vadovaujamas Romualdo Gražinio. Vyko koncertas su 6-iais mano kūriniais, dalyvavo solistas baritonas Mindaugas Žemaitis, 9 Vilniaus miesto chorai, vargonais palydėjo Vilniaus katedros vargonininkas Bernardas Vasiliauskas. Dirigavo R. Gražinis. Koncertas užbaigtas mano tėvo, kompozitoriaus Juozo Strolios kūriniu pagal Pauliaus Jurkaus eiles „Parveski, Viešpatie”. Diriguoti šį kūrinį buvau pakviestas aš. Po koncerto tuometinis Lietuvos Liaudies kultūros centro vedėjas Juozas Mikutavičius įteikė man LR Prezidento Rolando Pakso paskirtą Karininko kryžių ,,Už nuopelnus Lietuvai”, kadangi prezidento kviečiamas kiek anksčiau įteikimo iškilmėse dėl brolio mirties dalyvauti negalėjau.

Kitoj vietoj klaidingai teigiama, kad redaguoju „Muzikos žinias”. Dėl 2008 m. spalio mėnesį mane ištikusio insulto buvau nuo šio darbo (dėl naktinio užsisėdėjimo) savo gydytojo atkalbėtas. Todėl ir neredaguoju. Esu daugelį muzikų kalbinęs imtis šio darbo, bet niekas iš jų nesutiko. Šia proga kviečiu ypač naujai į Ameriką (JAV ir Kanadą) iš Lietuvos emigravusius, kurių lietuvių kalba natūralesnė (bent už mano, prieš 70 metų apleidusio Tėvynę Lietuvą), gal kas apsiimtų kasmet sudaryti po vieną, du ar tris žurnalo numerius. Žinoma, pageidautina, kad žurnalas atspindėtų šio žemyno lietuvišką muzikinę veiklą, nors praeityje jame šiek tiek vietos rado ir dalis bet kokios kitos mūsų kultūrinės veiklos, neaplenkiant mūsų išeivijos Vokietijoje, tolimoje Australijoje ar Pietų Amerikoje. Jei susidomėjote, prašau, palikite man telefoninę žinutę šiuo numeriu (708) 687-1430.

Faustas Strolia
Oak Forest, IL


05-14-11
VIenintelis priekaištas jav lietuviams

Perskaičiau Juozo Gailos straipsnį ,,...vyt lauk visus Amerikos lietuvius...” (,,Draugas’’, 2011 m. balandžio 30 d.). Minčių kilo daug.

Nemanau, kad nuo bolševikų fizinio/moralinio sunaikinimo pabėgę tautiečiai pasielgė labai blogai. Mat per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį ne tik tinkamai neprisimenami žuvę Lietuvos gynėjai (partizanai/pogrindininkai), bet paprasčiausiai naikinamos jų šeimos (tiek fiziškai, tiek ekonomiškai, tiek moraliai). Argumentuoju savo teikta Jums medžiaga apie mano tėvo ir jo šeimos naikinimą tiek sovietmetyje, tiek ir po 1991 metų, kai sovietinė kolaborantinė sistema vėl pradėjo organizuotis.

Sovietinės okupacijos laikotarpiu Lietuvoje išliko tik tie asmenys, kurie susitaikė su SSSR sistema, arba tie, kurie padėjo šiai sistemai naikinti Lietuvos patriotus. Jie tapo arba išaugino ir SSSR pataikūnus.

Asmenys, kurie nekėlė grėsmės SSSR sistemai, gavo teisę techniškai tobulėti institutuose; tokia galimybė buvo suteikta ir jų vaikams. Tiek Dalia Grybauskaitė, tiek ir dabartiniai politikos ir verslo vadovai Lietuvoje yra tos sovietinės sistemos augintiniai. Jiems niekada nebuvo svarbi tauta, moralė, doras gyvenimas, todėl Lietuvoje, priešingai nei Europoje po karo, gyvenimas nuo 1992 metų tik blogėja.

Priekaištas JAV lietuviams yra vienas – susivokimo ir drąsos stoka. Kodėl pataikaujama sovietiniam ,,elitui” ir jų sistemai? Ar išeivijos lietuviai mažiau reikšmingi? Kodėl tik lietuviai Lietuvai privalo skirti savo uždirbtus pinigus, o Lietuvoje gyvenantys slėpti mokesčius ir rinkti į valdžią sovietinius vagis ir demagogus?

Ir pabaigai – jūs pernelyg mažai skiriate dėmesio partizanams, kitiems lietuviams/patriotams.

Bolis Kemeklis
Panevėžys, Lietuva

Kad gėdos dėmė nekristų mums visiems

Parduotuvės Čikagoje vis dažniau nusiskundžia, kad mūsų pirkėjai sulaužo gaminius, suplėšo pakuotes ir ragauja produktus. Tokiais atvejais puolu ginti savąją tautą, įrodinėdama, kad plėšyti ir gadinti gali tik pirkėjai iš kitų šalių, bet jokiu būdu ne lietuvaičiai.

Deja, mano pastangos kartais būna beviltiškos, nes kone visos parduotuvės turi kameras. Man buvo labai gėda, kada parduotuvių savininkai parodė man įrašus, kur gana gerai matėsi ir mūsų tautiečiai, kai kurie net pažįstami, maigantys maišelius su produktais, juos atplėšinėjantys, ragaujantys... ir dar kartą ragaujantys. Parduotuvės tai vertina kaip vagystę ar jų turto gadinimą, nes suplėšyti ir pusiau išragauti pakeliai dažniausia paliekami ant lentynų už juos nesumokėjus, o su savimi užsimokėti prie kasos paimami nauji, nesuplėšyti ir pilni. Aišku, parduotuvei geriau policijai neskambinti – kas nori konfliktų su savo pirkėjais, tačiau su nuostoliais jie taip pat taikstytis nenori. Šiaip taip pavyko pasišiaušusius parduotuvių savininkus užglostyti: patys sumokėjome už keletą sugadintų pakelių, paėmėme maisto produktų ,,teroristų’’ nuotraukas, pažadėję su jais pasikalbėti.

Sunku spręsti, kam reikia produktus, pavyzdžiui, zefyrus, plėšyti ar maigyti, jei ant kiekvienos pakuotės yra užrašyta data? Kone ant visų lietuviškų produktų datos rašomos lietuviškai – diena, mėnuo, metai, nors kartais reikia ant parduotuvių lentynų klijuoti tai paaiškinančius lipdukus.

Nemaža dalis šiuo metu JAV gyvenančių lietuvių augo sovietų okupuotoje Lietuvoje, kur maisto, ypač skanaus, labai trūko. Suprantu, kad, pamačius pilnas lentynas, paragauti labai norisi. Maistas Amerikoje tikrai nėra brangus, todėl kone kiekvienas mūsų gali jo nusipirkti ir, parėjęs namo, skaniai pasmaguriauti. Šiuo laišku kreipiuosi į maisto produktų gadintojus: nedarykite gėdos lietuviams, nes jei kažką netinkamo padaro vienas iš mūsų, gėdos dėmė krinta mums visiems.

Angelė Kavakienė
,,Food Depot International’’ prezidentė


05-10-11
MARQUETTE PARKO LIETUVIŲ KATALIKŲ PARAPIJA

Poetas Bernardas Brazdžionis rašė: ,,Mes vežėm medį, akmenį ir baltą marmurą iš svetimų kraštų, giedodami kiekvieną sienon dėjom plytą, kad šiuos namuos gyventum, Dieve, Tu... Į bokštus žiūrint raibo silpnos akys ir tūkstančiai praėjo pro plačias duris Altoriuje, kaip palmės, stiebės žvakės, ir niekas jų užpūst nedrįs.”

Bendruomenės iškilioji veikėja Salomėja Daulienė savo laiške (,,Draugas”, 2011 m. balandžio 23 d.) kvietė tautiečius nelikti abejingais Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijai ir ją lankyti. Sumažėjus parapijiečių skaičiui, parapijos yra uždaromos arba bažnyčios nugriaunamos. Geriausiu atveju – perleidžiamos kitos tautybės tikintiesiems. Parapijas išlaiko tik jose besilankantys parapijiečiai, nors kunigų įtaka taip pat yra labai svarbi. Kviečiame Čikagos lietuvius, kur jie begyventų, lankyti Švč. Mergelės Marijos Gimimo lietuvių parapiją, kurioje atnašaujamos dvejos Mišios lietuvių kalba, pasiklausyti choro, kuriam vadovauja gabi muzikė Jūratė Lukminienė, o parapijoje klebonauja jaunas ir darbštus kunigas Jaunius Kelpšas. Turime dar dvejas pamaldas anglų kalba, kurių metu gieda žinomo muziko Antano Giedraičio šeimos atžalos – Pacek šeimos grupė.

Buvusios lietuviškos parapijos Čikagoje – Brighton Park ir Cicero – buvo perleistos meksikiečių katalikų bendruomenei. Džiugu, kad jos nebuvo nugriautos. Jose dar yra atnašaujamos šv. Mišios lietuviškai, bet jos jau nėra lietuviškos parapijos. Su liūdesiu skaičiau Brigthon Park parapijiečių laišką, kuriame pranašaujamas gražios ir didingos Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos uždarymas.

Džiugu matyti naujuosius mūsų tautiečius, atvykstančius su savo jaunomis atžalomis pasimelsti ir pasigrožėti gražiais Dievo namais, pasiklausyti nuostabaus giedojimo. Kviečiame lankyti ir kitas buvusias lietuviškas parapijas, nors jos – jau ne lietuvių.

Antanas Paužuolis
Chicago, IL

Remkite Švč. mergelės marijos gimimo parapiją

Su įdomumu perskaičiau šių metų balandžio 30 dienos „Drauge”, ‚,Laiškų” skyriuje, išspausdintą laišką apie Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapiją. Nenorėję pasirašyti laiško autoriai neteisingai aiškina padėtį ir apeina tiesą. Jie teigia, jog Čikagoje ir jos apylinkėse yra tik dvi sėkmingai gyvuojančios lietuviškos parapijos – Švč. Mergelės Nekaltojo Prasidėjimo (44-oje gatvėje) ir Šv. Antano Paduviečio Cicero miestelyje. Tačiau šios parapijos jau nėra lietuviškos, o… meksikietiškos. Sekmadieniais ir švenčių metu jose laikomos net penkerios šv. Mišios ispanų kalba, sutraukiančios gausius būrius tikinčiųjų. Anglų kalba laikomų Mišių nėra. Maža ir senstanti Amerikos lietuvių grupė, kuri ten lanko Mišias, tik įrodo faktą, jog lietuvių skaičius tirpsta.

Čikagos arkivyskupija nori šią lietuvių katalikų bendruomenę sutelkti Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijoje, kurioje kasdien laikomos Mišios lietuvių kalba, kaip ir lietuviškos Mišios šeštadienį, lietuviškos ir angliškos Mišios sekmadienį. Tad, sakykite, kuri parapija išliks?

Kelių pasiryžusių lietuvių katalikų ir švietėjų pastangomis šalia Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos ketinama įsteigti Šiluvos lietuvišką katalikišką mokyklą, kurioje būtų mokoma kultūros, meno, šokio ir ypač katalikiško tikėjimo tuos jaunus žmones, kurių vienintelė pažintis su tikėjimu vyksta lankant šeštadieninę mokyklą.

Stiprus tikėjimas yra stiprios bažnyčios pamatas. Todėl turime sutelkti savo turimus išteklius ir toliau remti Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapiją.

Joe Kulys
Chicago, IL

05-05-11

ŽVILGSNIS Į ,,DRAUGO LIETUVIUKUS”

Kadangi daugelį metų Amerikoje praleidau nuo darbo ,,laisvu” laiku bemokydamas lietuviukus lietuviškų dainų Marquette Park, Brighton Park ir Bridgeport vaikų ansamb liuose, lietuvišką jaunimą Čikagos aukštesniojoje ir Dariaus ir Girėno mokyklose (abi Jaunimo centre) bei ,,Dainavos” ir ,,Neringos” vasaros stovyklose, net dviejose studentiško Jaunimo kongreso stovyklose Kanadoje ir Anglijoje su tikslu nepraras ti lietuvybei mūsų prieauglio, labai džiaugiuosi, kad ,,Drauge” panašiu tikslu rengiamas kassavaitinis skyrius ,,’Draugo’ lietuviukai”. Ir štai – koks džiaugsmas – jau kuris laikas šiame skyriuje pastebiu rašant mūsų jaunos kartos žurnalistą Andrių R. Kriaučiūną. Ilgai kartodamas bandžiau įsisavinti neseniai jo straipsnyje pavartotą naujadarą „banglentininkė”. Gal ilgainiui atsiras lituanistų, kurie sugebės šį žodį kiek sutrumpinti. Nesustokime čia, o skatinkime daugiau jaunimo rašyti ir prisidėti prie šio skyriaus!

 Man 39 metus atidirbusiam nelietuvių amerikiečių katalikų bažnyčiose Čikagos arkivyskupijoje, šiek tiek abejonių sukėlė ,,’Draugo’ lietuviukuose” išspausdintas straipsnis ,,Su artėjančiomis Velykomis” (2011 m. balandžio 19/21). Būtent sakinys ,,Verbų sekmadienis minimas visoje Lietuvoje… ir lietuviškose parapijose Amerikoje”. Mano patirta, kad Amerikoje ,,Palm Sunday” buvo ir tebėra švenčiamas ir nelietuviškose parapijose. Užkliuvo man ir pats pirmutinis straipsnio sakinys, kad Velykų šventės prasideda Verbų sekmadieniu. Juk Prisikėlimo šventės visai nebūtų, jei Jėzus nebūtų buvęs nukryžiuotas ir numiręs ir tik tada prisikėlęs. Todėl neužmirškime, kad po Verbų sekmadienio seka Didžioji savaitė su paskutiniąja vakariene, Jėzaus nukryžiavimu ir mirtimi ant kryžiaus, ir tik su Jo prisikėlimu iš numirusiųjų švenčiame šv. Velykas. Pabaigoje skyrelio redaktorė net apsieina be žodžio ,,prisikėlimas”, o sveikina lietuviukus ,,su gražia pavasario švente”, siūlydama pirma pasiskaityti Greimo lietuvių mitologines studijas ,,Apie Dievus ir žmones”’, o tik paskui – J. Kudirkos ,,Velykų šventes”.

Siekiant ateityje išvengti minties religine tema nusprūdimų, siūlau pasikviesti ,,Lietuviukuose” prašnekti dvasiškį kunigą ar vienuolį/vienuolę, nes mums, pasauliečiams, lengvai gali šauti į galvą mintis per Kalėdas savo pažįstamus vietoj sveikinus „Su Šv. Kalėdomis” ar ,,Su Kūdikėlio Jėzaus užgimimu”, pasveikinti „Su artėjančiais Naujais metais” ar „Su pasakiškai balta gražia žiemos švente”, ar bandyti atremti krikščionybę mitais ir lietuvių mitologinėmis studijomis.


Faustas Strolia
Oak Forest, IL

KUBULINSKAS IR VYTAUTAS V
   
Vytautas V. Landsbergis siūlo mums atleisti Kostui Kubilinskui už jo baisią niekšybę – už savo bendrų išdavimą, už jo įvykdytas ir suruoštas masines Lietuvos patriotų partizanų žudynes (,,Draugas”, 2011 m. balandžio 28 d.). Jis mums pristato Kubilinsko kūrybą ne kaip kūrybą, bet kaip jo atgailą. Sako, kad Kubilinskas ,,taip giliai nėrė į vaikų poezijos pasaulį”, nes tai buvo jo atgaila. Bet, rodos, Kubilinskas giliai nėrė ir į alkoholio pasaulį, ir taip net galą gavo. Tad kyla klausimas – ar kiekvienas vaikų poetas rašo poeziją, ieškodamas atgailos už savo nuodėmes? O gal kiekvienas girtuoklis? Landsbergis savo straipsnį baigia įsakymu: ,,mokyklose vis dėlto privalu dėstyti jo poeziją”. Bet kodėl privalu? Landsbergis sako, kad tai yra geriausia paradoksali psichodrama ir kad mes turėtume išmokti mąstyti, o ne vien viską spalvinti juodabalta.

Psichodramas aš pats mėgstu. Bet psichodramą randame Kubilinsko biografijoje, o ne jo kūryboje. Ir kaip mes turime išmokti mąstyti, jeigu negalime patys spręsti, o privalome iš anksto priimti teigimą, kad Kubilinsko kūrybą ,,privalu” dėstyti? Taigi išmokime tikrai mąstyti. Kam patinka – skaitykime tą kūrybą. Galime ir dėstyti. Bet, manau, kad nei privalu ją dėstyti, nei privalu ją deginti. Be to, Kubilinskas – ne vienintelis vaikų poetas. Yra tokių, kuriems nei atgailos, nei teisinimo nereikia.

 Donatas Januta
San Francisco, CA

NĖRA AUTORIŲ, KURIE RAŠYTU BE KLAIDŲ
   
Skaitant pasisakymus, išspausdintus balandžio 7 d., ketvirtadienio, „Drauge” apie Daivos Markelytės knygą „White Field, Black Sheep”, kyla klausimas, ar visi knygų autoriai rašo be klaidų? D. Markelytė aprašė tai, ką ji pati išgyveno, gyvendama uždaroje, lietuvių apgyventoje vietovėje, šeimoje, palikusioje Tėvynę Lietuvą su viltimi į ją kurią nors dieną sugrįžti. Kiekvienas lietuviškas telkinys turėjo savų rūpesčių, gal kas nors apie tai parašys, o ne kaltins Markelytę siaurumu. Iš pasisakiusiųjų tik Donatas Januta, atrodo, suprato rašytojos mintis.

Čikagos Marquette Park apylinkėje, tarp 69-tos ir 71-mos gatvių, buvo daug alinių. Nė viena jų nesiskundė lankytojų stoka. Reikia pripažinti, kad lietuviai mėgo linksmintis. Vasaros metu parke netrūkdavo jaunuolių, vartojusių narkotikus, neatsisakydavo ir alaus ar stipresnių gėrimų. Tad Daiva aprašė tai, ką ji pati išgyveno.

Savo knygoje ji taip pat parodė, kad nuklydus galima ir vėl grįžti į normalų gyvenimą ir būti naudingai sau ir visuomenei.

 Antanas Paužuolis
Chicago, IL


04-30-11
VISOMS PARAPIJOMS SKIRKIME VIENODĄ DĖMESĮ

,,Draugo” 2011 metų balandžio mėn. 23 d. numeryje ,,Laiškų” skyriuje Salomėja Daulienė kviečia aukoti Marquette Park Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčiai, kurios administratorius yra kun. Jaunius Kelpšas. Ar ji nėra užmiršusi, kad lietuvių yra ir Brighton Park bei Cicero parapijose, kurie stengiasi išsaugoti lietuviškas šv. Mišias? Daulienė tarsi tyliai kviečia šias parapijas baigti savo veiklą ir prisijungti prie Marquette Park bažnyčios išlaikymo. Bet laikas parodys, kuri parapija išsilaikys ilgiau. Gali būti, kad Marquette Park bažnyčia, neturinti ispanakalbių ir anglakalbių parapijiečių, bus uždaryta dėl lėšų stokos, tuo tarpu kol kas Brighton Park ir Cicero parapijų finansinė padėtis yra gera. Ten lietuviams nereikia dėti daug pastangų, o tik lankyti šv. Mišias ir neapleisti savo investavimų, kurie buvo įdėti per 100 metų.

Tikimės, kad gausime jauną, patrauklų kunigą, kuris pritrauks tikinčiuosius į Cicero ir Brighton Park parapijas! (Dabar nenuilstamai abi parapijas aptarnauja kun. dr. Kęstutis Trimakas. Dėkojame jam už jo dvasines dovanas ir laiką, skiriamą abiem lietuviškoms parapijoms.) O kol kas žvelkime į ateitį su viltimi ir stenkimės visoms parapijoms skirti vienodą dėmesį ir jas išlaikyti.

Brighton Park parapijiečiai

ŽODIS ,,UBAGAS”

Su nuostaba pastebiu jau porą kartų ,,Drauge” – net antraštėje – pavartotą žodį ,,ubagas” (pvz., 2011 metų balandžio 16, p. 4).  Esu tikras, kad buvęs mano lietuvių kalbos mokytojas Stasys Barzdukas Eichstatto stovyklos gimnazijoje to nebūtų praleidęs. Taip pat Vokietijoje 1950 m. išleistame (iš dalies ir Barzduko sudarytame) ,,Lietuvių kalbos vadove” (žodyne) žodžio ,,ubagas” nėra, o ,,Dabartinės lietuvių kalbos žodyne” (Vilnius, 2000) ties žodžiu ,,ubagas” parašyta, jog tai neteiktinas žodis, kad vietoj jo reikia vartoti žodį ,,elgeta”.

Raimundas Kiršteinas
Rochester, NY
 

04-28-11
Visada maniau, kad tikėjimas – tai pasirinkimas

Čikagos lituanistinę mokyklą (ČLM) lanko trys mūsų vaikai. Mokykla ir mokymo programa esame labai patenkinti. Rūpinamės savo vaikų auklėjimu, domimės, ko yra mokoma mokykloje, todėl ir rašau šį laišką.

ČLM moko vaikus pagal JAV LB Švietimo tarybos nustatytas gaires. Taip visada darė. Matyt, aš ne vienintelė, kuriai patinka mokyklos tvarka, nes mokinių skaičius nuo maždaug 300 2009–2010 mokslo metais padidėjo iki 386 2010–2011 mokslo metais. Kadangi mokinių skaičius taip smarkiai auga (kai kurių skyrių yra net po 3, o vienam skyriui sudarytas laukiančiųjų sąrašas ateinantiems mokslo metams), peršasi išvada, kad vaikus ir jų tėvelius kažkas į šią mokyklą traukia.

Pagal dabartinę mokyklos programą jaunesnieji mokiniai, jų tėveliams prašant, seselės ruošiami Pirmajai komunijai, o vyresnėse klasėse yra dėstomas dvasinis auklėjimas. Dvasinio auklėjimo pamokose mokiniai supažindinami su svarbiomis lietuviams religinėmis šventėmis, pasakojama apie šventuosius, tarp jų – ir apie Šiluvos Mariją. Dvasinio auklėjimo pamoka nėra tikybos pamoka, tad, mano nuomone, nėra būtina, kad mokytojas būtinai būtų katalikų kunigas.

Girdėjau, kad yra nepatenkintųjų, jog ČLM dvasinį auklėjimą moko liuteronų kunigas. Kai mokytojas kviečiamas dirbti į mokyklą, niekas jo neklausia, ar jis katalikas, ar liuteronas, ar žydas, ar netikintis. Priimant darbuotoją į darbą, užduoti klausimą apie jo tikybą, bent čia, Amerikoje, yra neteisėta. Svarbu, kad samdomas mokytojas gali gerai pristatyti medžiagą ir sugeba gerai dirbti su mokiniais. Šiuo atveju tai yra teisybė – vyresniųjų klasių dvasios mokytojo pamokos yra ne tik įdomios mokiniams, jose gerai pateikiama dėstoma medžiaga.

Spėju, kad ČLM administracija supranta, jog katalikybė yra svarbi lietuvybės dalis, nes mokykla ją įtraukia į savo programą. Kaip minėjau, seselė ruošia vaikus Pirmajai komunijai. Katalikiškos šv. Mišios per mokslo metus yra atnašaujamos tris kartus. Mokslo metų atidarymas ir uždarymas pradedami šv. Mišiomis Tėvų jėzuitų koplyčioje, o jungtinės visos mokyklos Vėlinių šv. Mišios, kurių metu vaikai uždega žvakutes ir prisimena savo mirusius artimuosius, aukojamos Jaunimo centro didžiojoje salėje. Mokykloje švenčiamos šv. Kalėdos ir šv. Velykos. Taigi mokykla tikrai neatstumia katalikybės.

Vaikus į ČLM tėvai siunčia ne tik dėl dvasinio ugdymo. Jie nori, kad vaikai išsaugotų lietuvišką žodį, kultūrą, tradicijas, tarp kurių yra ir religinės šventės. Mokykla vadinasi Čikagos lituanistine mokykla, o ne Čikagos katalikiška lituanistinė mokykla. Net ir buvusios mokyklos vadinosi K. Donelaičio lituanistinė mokykla, Dariaus ir Girėno lituanistinė mokykla ir Čikagos aukštesnioji lituanistinė mokykla. Niekada nėra buvę, kad vadintųsi lietuvių katalikų mokykla. Katalikybės, kaip ir matematikos bei kompiuterinio programavimo, galima mokytis kitur, bet niekur kitur nebus mokoma lietuvių kalbos.

Lituanistinė mokykla dirba tik vieną dieną per savaitę. Kad vaikai išmoktų ir įsisavintų tai, ką mokytojai jiems pristatė mokykloje, yra tėvų atsakomybė. Pamokas ruošti ir kartoti reikia namuose. Tas taikytina ir tikybai (Pirmosios komunijos ruošai), ir dvasiniam auklėjimui. Tėvai atsakingi, kad namuose būtų gilinamasi į dvasines temas, kurios buvo pristatytos mokykloje.

Asmeniškai man tikėjimas yra labai svarbi gyvenimo dalis, todėl kas savaitę stengiamės važiuoti į bažnyčią. Kun. Antanas Gražulis, SJ vis norėjo pritraukti daugiau vaikų į šv. Mišias. Manau, kad tai labai gera mintis, todėl kartą per mėnesį padedu ruošti vaikų šv. Mišias Tėvų jėzuitų koplyčioje. Mums svarbu, kad mūsų vaikai išmoktų lietuviškai ir kad katalikybė būtų dalis jų gyvenimo, tad vežame vaikus ir į lituanistinę mokyklą, ir į šv. Mišias.

Suprantu, kad ČLM nuomoja patalpas iš jėzuitų. Mokykla yra tik nuomininkė. Jeigu tėvai jėzuitai nori diegti katalikybę vaikams, jie gali tai daryti, bet tai nereiškia, kad tai reikia daryti lituanistinės mokyklos pamokų metu. Jeigu tikybos pamokos būtų vedamos pasibaigus lituanistinės mokyklos pamokoms, jėzuitai galėtų nustatyti savo programas, parinkti savo mokytojus, viską daryti savo nuožiūra. Jie nebūtų priklausomi nuo lituanistinės mokyklos dienotvarkės, kaip ir nebūtų apriboti mokyklos paskirto laiko. Po pamokų susirinktų tie, kas nori, į pamokas galėtų ateiti ir lituanistinės mokyklos nelankantys vaikai. Juos būtų galima ruošti Sutvirtinimo sakramentui. Į tokias pamokas būtų galima įtraukti ir tėvelius, ruošiant jiems specialias pamokas arba organizuojant diskusijas. Yra labai daug galimybių, reikia tik pagalvoti.

,,Drauge’’ perskaičius gerb. Juozo Karsoko laišką ,,Jėzuitų centre vaikus reikia mokyti katalikų tikėjimo”, mano dėmesį patraukė du teiginiai. Pirma – kad jėzuitų centre turėtų vaikai mokytis katalikybės. Jaunimo centrui pastatas – didžiulis ir dažniausiai stovi nenaudojamas. Nesuprantu, kodėl būtinai reikia katalikybę mokyti lituanistinės mokyklos pamokose, mokytojai jau dabar vos spėja atlikti tai, kas būtina. Antra priežastis, vertusi mane parašyti šį laišką – kad reikia mokyti katalikų tikėjimo. Tas žodis ,,reikia’’ man labai įstrigo. Visada maniau, kad tikėjimas – tai pasirinkimas.

Marytė Adamonis

04-23-11
PIRMIEJI TRĖMIMAI

Už keleto mėnesių minėsime 70 metų sukaktį nuo baisiųjų birželio 1941 m. trėmimų į Sibirą. Keletą kartų ir ,,Drauge’’, ir kitur esu skaičiusi pranešimus apie būsimus minėjimus. Ta proga Balzeko lietuvių kultūros muziejus rengia vaikų piešinių parodą ,,Nepalaužta dvasia”. Puikus projektas. Tik labai gaila, kad muziejaus aprašymuose ir bendrai daug kur rašant ir kalbant tie trėmimai yra vadinami ,,pirmaisiais”. Tai visiškai netikslu.

1941 metų birželio 14–15 dienos Lietuvoje buvo iš tikrųjų siaubo dienos, kurių negalima užmiršti. Bet šie trėmimai nebuvo ,,pirmieji”. Sovietams okupavus kraštą 1940 metais, vien tik liepos mėnesį buvo suimta ir išvežta per 600 (kai kas skaičiuoja dar daugiau) visuomenės ir politikos veikėjų. Areštai ir trėmimai didesniais ar mažesniais skaičiais tęsėsi per visą pirmąją sovietų okupaciją iki pat masinių trėmimų 1941 m. birželio viduryje.

Būtų daug tiksliau skelbimuose ir kitur minint tuos 1941 m. birželio 14–15 dienų įvykius nevartoti junginio ,,pirmieji trėmimai” į Sibirą, bet jį pakeisti į, pavyzdžiui, ,,masiniai trėmimai” ar ,,šeimų trėmimai” ar į kokį kitą, bet istoriškai tikslų sakinį. Ypač dirbant su vaikais, jaunimu ar minint tuos įvykius žiniasklaidoje svarbu pristatyti istorinius faktus tiksliai, neklaidinti.

Neužmirškime ir pagerbkime tuos, kurie tikrai buvo pirmieji tremtiniai ir kankiniai.

Enata Skrupskelytė
Chicago, IL


Geriausia byla – tyla

Neseniai, balandžio 2 dienos ,,Drauge’’ išspausdintame straipsnyje ,,Ar yra vietos lietuvių literatūroje K. Kubilinskui?’’ Eglė Juodvalkė, žvelgdama iš literatūrinio taško, svarsto Kubilinsko, Nėries ir panašių, tautos išdavikais tapusių rašytojų įtraukimą į lietuvių literatūrą. Nors ir nesu literatas ar rašytojas, supratau, kad Juodvalkė nelinkusi jų įtraukti į mūsų literatūros panteoną. Visiškai su tuo sutinku ir dar noriu pridurti, kad norvegai Quisling nekelia į aukštybes ir gimnazijų jo vardu nevadina, prancūzai maršalo Petain taip pat negarbina, bet, kaip ir norvegai, mano, kad geriausia byla apie tai yra tyla.

Negaliu suprasti, kodėl ,,Vagos’’ leidykla leidžia dar vieną išdaviko raštų laidą.

Algis Raulinaitis
Burbank, CA


Atsiliepimas į J. Karsoko laišką

Noriu atsiliepti į Juozo Karsoko laišką „Jėzuitų centre vaikus reikia mokyti katalikų tikėjimo”, išspausdintą ,,Drauge” 2011 m. balandžio 16 d.

Buvau labai nustebinta, sužinojusi, kad Jaunimo centre nėra tikybos pamokų. J. Karsokas pritaria siūlymui įkurti katalikišką lituanistinę mokyklą prie Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios, motyvuodamas tuo, kad „nuo mažens atvedę vaikus į mokyklą, įsikūrusią prie Katalikų bažnyčios, sugrįžtume į Jėzaus Kristaus, Dievo Motinos sūnaus, bažnyčią”. Neaiški logika. To negana. Tėvai privalo su vaikais dalyvauti šv. Mišiose sekmadieniais ir patys žinoti katalikų tikėjimo tiesas. Toliau laiško autorius teigia: „Jaunesni žmonės padėtų ilgėliau išlaikyti šią bažnyčią lietuvių rankose.” Čia tai yra palaiminga mintis ir būtinas įsipareigojimas. Šios vienintelės lietuviškos parapijos Čikagoje išlaikymas turėtų būti kiekvieno lietuvio garbės reikalas.

Sveikinu ir dėkoju J. Karsokui už teiginį: „Jau vien Mišios aukojamos lietuvių kalba, prisideda prie lietuvybės išlaikymo.” Iš tiesų pagalvokime, ką šių laikų jaunos šeimos darytų ateityje be lietuviškos parapijos? Juk lietuvybės išlaikymu besirūpinantiems lietuviška bažnyčia reikalinga krikštynoms, vestuvėms, kitų sakramentų priėmimui ir t. t. Būtina labai rimtai visiems mums susiimti ir reguliariai dalyvauti šv. Mišiose sekmadieniais ir įsipareigoti finansiškai remti Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčią, nes pagal sekmadienines rinkliavas matosi vis didėjantis deficitas. Tuoj prieisime prie ribos, kai prarasime savo bažnyčią.

Parapijos metinį biudžeto trūkumą padengia Čikagos arkivyskupija, ir tai tampa parapijos skola su palūkanomis. Priėjus skolos ribą ir neįstengiant jos išmokėti, bažnyčia uždaroma. Vien dėl šios priežasties buvo ir dabar yra uždaroma daug bažnyčių.

Kas dėl katalikų tikybos pamokų Jaunimo centre ir dėl to, kad nėra mokoma tikyba, tai nėra visiška tiesa. Vaikai mokykloje paruošiami visiems sakramentams, jei tėvai to pageidauja. Kas antrą šeštadienį atvyksta seselė Laimutė iš Lemont. Manyčiau, kad mokyklos direktorė Jūratė Dovilienė ir gerb. tėvas Antanas Gražulis, SJ surastų vietos šeštadienio tvarkaraštyje ir tikybos pamokai. Tėveliai turėtų to reikalauti. Bet jokiu būdu nekenkime pavyzdingai veikiančiai Čikagos lituanistinei mokyklai.

Salomėja Daulienė,
JAV LB Brighton Park apylinkės
valdybos pirmininkė


Apie elgesį bažnyčioje

Turiu omenyje dvi žmonių grupes – jaunus tėvus ir kartais jų neramius vaikučius ir vyresniuosius, kurie įvairiai reaguoja į juos.

Mano išmanymu, būtų geriau, jei vyresnieji bažnyčios lankytojai tik džiaugtųsi, jog tiek daug jaunų žmonių ir šeimų ateina išklausyti sekmadieniais šv. Mišias, ir atjausti tuos jaunus tėvus, kurie visaip bando nuraminti savo atžalas.

Bandau įsijausti į tų jaunų tėvų padėtį. Man būtų tikrai sunku, stengiantis raminti vaikus, kada į mus žvalgosi aplinkiniai. Geriau būtų tokiais atvejais stengtis susikaupti ir nesižvalgyti ir kartais pasitaikančių pastabų neduoti, o pasimelsti, kad tos šeimos ir toliau gražiai augintų vaikučius, atsivestų juos į bažnyčią ir pratintų prie ramesnio elgesio joje, nors judriam vaikui Suma yra ilgokas laiko tarpas ramiai išsėdėti. Tad į tuos judrius, kartais garsius vaikučius žvelkime su meile ir supratimu!

Aldona Šmulkštienė
Marquette Park, IL


04-16-11
Jėzuitų centre vaikus reikia mokyti katalikų tikėjimo

Gimiau katalikų šeimoje. Per Krikštą, Komuniją, Sakramento sutvirtinimą sutvirtinau ir savo tikėjimą. Sovietmečiu bažnyčią lankydavau toliau nuo Vilniaus, ne itin dažnai. Be abejo, didžiųjų metų švenčių metu – būtinai. Buldozerinis ateizmas ir jo tarnai įvairiais įsakymais, persekiojimais stūmė lietuvius kuo toliau nuo Bažnyčios. Tik nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje bažnyčią lankantys tikintieji nėra persekiojami. Tačiau per sovietinės okupacijos laikotarpį užaugo kelios kartos be bažnyčios, todėl šiandien sugrįžimas į ją nėra kelias rožėmis klotas.

Jei mes saugome savo tikėjimą, šiuo atveju kalbėsiu tik apie katalikybę, turime galvoti, kaip prisidedame prie bažnyčios išlaikymo. Pasiūlymą įkurti Čikagoje Šiluvos Marijos katalikišką lituanistinę mokyklą prie Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios palaikau, nes toks kelias ir veda prie sugrįžimo į Katalikų bažnyčią. Esu įsitikinęs, kad nuo mažumės atvedę vaikus į mokyklą, įsikūrusią prie Katalikų bažnyčios, sugrįžtume į Jėzaus Kristaus, Dievo Motinos sūnaus, bažnyčią. Jaunesni žmonės padėtų ilgėliau išlaikyti šią bažnyčią lietuvių rankose. Jau vien Mišios, aukojamos lietuvių kalba, prisideda prie lietuvybės išlaikymo.

Čikagos lituanistinės mokyklos direktorė Jūratė Dovilienė laiške ,,Faktai” toleruoja, kad lietuvis liuteronas kunigas dirba mokykloje, kuri įsikūrusi jėzuitų – katalikų – valdomame Jaunimo centre, mat liuteronai ir katalikai tiki į tą patį Dievą (,,Draugas”, 2011 m. kovo 12 d.). Drįstu suabejoti šiuo pasirinkimu. Man regis, tai netoleruotina, nes šie tikėjimai nesusiderina jau vien todėl, kad liuteronai nepripažįsta Marijos kulto, išpažinties, mirštančiojo patepimo ir kt. sakramentų.

Čia noriu dar kartą priminti prieš 400 metų (1608 m.) Šiluvoje įvykusį Marijos apsireiškimą ir jos išreikštą skundą, kad užmirštas jos Sūnus Jėzus Kristus ir jo bažnyčia.

Katalikai tiki, jog Šiluvoje yra apsireiškusi Jėzaus motina Marija. Katalikai turi laikytis savo bažnyčios, o liuteronų kunigo mokymas po katalikų stogu yra nesuderinamas.

Juozas Karsokas
Palos Hills, IL

Sulaukėme labai reikalingos knygos

Yra didelė tikimybė, kad neseniai tarptautinėje knygų rinkoje pasirodžiusi (jau daugiau kaip į 12 kalbų išversta ir į ,,The New York Times” geriausiai perkamų knygų sąrašą įtraukta) Rūtos Šepetys knyga ,,Between Shades of Gray” gali susilaukti panašaus pasaulinio garso kaip ,,Diary of Anne Frank”.

Šios dvi knygos panašios tuo, kad vienoje paauglė žydaitė rašo apie sukrečiančius išgyvenimus, jai ir jos šeimai slepiantis nuo nacių vykdomo genocido, o kitoje – lietuvių kilmės autorė, sukūrusi penkiolikmetės Linos charakterį, pateikia Lietuvoje asmeniškai aplankytų ir kalbintų Sibiro tremties liudininkų žiaurius išgyvenimus.

Š. m. balandžio 8 d. Lietuvių dailės muziejuje, Pasaulio lietuvių centre, Lemont, IL ,,Sietuvos” vyr. skaučių draugovės suruoštame R. Šepetys knygos pristatyme buvo įdomu iš pačios autorės išgirsti apie romano atsiradimo istoriją, knygos pavadinimo, žmonių vardų ir pavardžių parinkimą, Amerikos aukštesniųjų mokyklų mokinių susidomėjimą knyga bei pasisakymus apie ją, taip pat pabendrauti su iškalbia ir įdomia autore, kurios mamytė nėra lietuvaitė.

Į knygos pristatymą atvykę dalyviai turėjo daug klausimų, džiaugėsi ,,Between Shades of Gray” dideliu pasisekimu ir dėkojo autorei už plačiai ir sėkmingai skleidžiamą Stalin žiaurią ir gėdingą skriaudą, padarytą Lietuvai, nekaltiems Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonėms.

Ritonė Rudaitienė
Lemont, IL
 
04-09-11
Lietuviai ir Lietuvių tautai nusikaltusieji

Kokia vieta lietuvių literatūroje tenka Salomėjos Nėries, Petro Cvirkos, Vytauto Petkevičiaus, Kosto Kubilinsko ir kitų lietuvių tautai nusikaltusių kūrybai? Jeigu inžinierius, kuris suprojektavo ir pastatė gerą tiltą, pasirodė esąs niekšas, nebus siūloma tą tiltą nugriauti arba juo nevažinėti. Tačiau literatūroje toks klausimas iškyla. Kita vertus, jeigu inžinieriaus tiltas yra gerai suprojektuotas ir pastatytas, tai nepateisina jo nusikaltimo, nenubraukia jo niekšybės.

Eglė Juodvalkė klausia, ar yra vietos lietuvių literatūroje išdavikui, partizanų žudikui Kostui Kubilinskui (,,Draugas” 2011 m. balandžio 2 d.). Tiksliau būtų klausti, ar yra vietos Kubilinsko kūrybai lietuvių literatūroje? Taip, kaip niekšo inžinieriaus tiltas nebus griaunamas, taip ir niekšo Kubilinsko knygų nedeginkime. Kam yra naudinga ar įdomi jo kūryba, tegul sau skaito.

Tačiau lietuviams ir ypač lietuvių visuomenei reikia niekuomet neužmiršti, kad Kubilinskas lietuvių tautai labai nusikalto ir kad jį reikia ne gerbti, bet smerkti. Viešas jo kūrybos pristatymas visuomenei yra ne vien tik kūrybos, bet kartu ir autoriaus pagerbimas. Pvz., neseniai skaičiau kito nusikaltėlio, buvusio stribo Vytauto Petkevičiaus atsiminimus apie įvairius žymius žmones, kuriuos jis asmeniškai pažinojo. Radau įdomios medžiagos, įdomių faktų, kurių galbūt kitur nėra. Man ta knyga buvo ir naudinga, ir įdomi. Bet aš viešoje lietuvių šventėje nei skaityčiau iš Petkevičiaus kūrybos, nei jį pagerbčiau kokiu nors kitu būdu.

Todėl Povilas Vaičekauskas teisingai pareiškė, kad buvo ne vieta išdaviko Kubilinkso kūrybą pristatyti viešoje lietuvių šventėje (,,Draugas” 2011 m. sausio 11 d.). Tos šventės tikslas buvo ne vien tik pasidžiaugti, bet tą daryti tarp savo tautiečių. Ten Kubilinskui nebuvo vieta, nes Kubilinskas buvo mūsų tautiečių priešas ir niekino, ir naikino tai, ką jie vertino. Nenuostabu, kad gerb. Vaičekauskas nusivylė, jog niekas Lemont Maironio lituanistinėje mokykloje to nesuprato ar apie tai nepagalvojo.

 Donatas Januta
San Francisco, CA

Nepainiokime žmoniškumo su politika

Zigmas Viskanta laiške „Kraujo žemės ir lietuviai” kaltina lietuvaites ir valdžią už vokiečių pasitikimą su gėlėmis („Draugas” 2011 m. kovo 10 d.).

Ir aš būčiau nešęs gėlių tuo metu, kai mus išvadavo iš „bolševikų”. Nereikia žmoniškumo painioti su politika. Niekas tada nežinojo, ką vokiečiai mums atneša. Ar kareivis kaltas, kad jį valdžia siunčia į mirtį? Dabar po fakto mes žinome, kas vokiečiai yra, o tuomet to nežinojome.

Stasys Prakapas
Toronto, Canada

Bent jau Madison nesiskundžia negavęs paramos iš LF

Perskaitęs 2011 metų kovo 31 dienos laiškus ,,Drauge” nustebau, sužinojęs, kad demonstruojantys komunistai Madison mieste, kurį aš vadinu ,,Moscow on the Wisconsin”, nesiskundžia negavę paramos iš Lietuvių Fondo!

Pijus Stončius
Orland Park, IL


04-05-11
ŠIĄ VASARĄ PENKI LIETUVIAI ŠVENČIA 90 METŲ AMŽIAUS SUKAKTĮ
   
Į Sunny Hills, FL per maždaug ketvirtį šimtmečio praleisti senatvės dienas suvažiavome daugiau nei šimtinė lietuvių pensininkų. Visi mes čia ką nors veikėme ir dar tebeveikiame, „Drauge” ir keliuose kituose išeivijos laikraščiuose šimtus kartų buvome aprašyti. Čia tegimdavo tik vienas kitas kūdikis, o laidotuvių vis gausėjo, ypač į XXI šimtmetį įžengus. „Sodybų tuštėjimo metų” akivaizdoje ėmėme džiūgauti ilgesnio amžiaus sulaukę, ilgaamžius sveikinti ir linkėti „šimto metų”.

Paaiškėjus, kad 1921 metais gimusieji Sunny Hills įsikūrė net devyni žmonės, jų visų 80-tas gimtadienis iškilmingai buvo atšvęstas 2001 m. kovo 25 d., trijų sukaktuvininkų datoms jau praėjus, šešių gimtadieniams artėjant. Tą sekmadienio popietę aštuoniasdešimtmečius pagerbti į puotą susirinko apie 70 žmonių, buvo perskaityta daug sveikinimų iš Detroit, vieną sukaktuvininką sveikino Lietuvos Respublikos prezidentas, o dar viena sukaktuvininkė gavo sveikinimą iš Popiežiaus. Puotaudami gėrėme šampaną, klausėmės gražių linkėjimų, berods, kai kurie dar ir šokome! Čia rašantis, vienas iš sukaktuvininkų, iškilmes aprašė „Draugo” dienraštyje.

Kaip sparčiai dienos, mėnesiai ir metai ima bėgti, kai įžengi senatvės zonon, žinome tik tie, kurie jau čia atsidūrėme! Taip tas dešimtmetis ir praūžė, nebespėjant vis naujų metų skaičiuoti. Deja, keturi iš mūsų bendraamžių 2011-tųjų nesulaukė. Tai Petras Mackus, miręs 2007 m. gegužės 5 d.; Vytautas Beleckas – 2009 m. kovo 8 d.; Vincas Žebertavičius – 2010 m. kovo 29 d. ir Viktorija Dėdinienė – 2010 m. birželio 4 d. Palinkėkite jiems šviesios amžinybės!

Iš 1921 metais gimusiųjų likome šis penketukas: Agnė Laurinaitytė-Sovis (g. kovo 2 d.), Alfonsas Nakas (g. kovo 3 d.), Jurgis Savaitis (g. balandžio 22 d.); gilios senatvės sulaukę Jurgis ir Laima Savaičiai prieš keletą metų išvyko į Pennsylvania valstiją gyventi arti vaikų, bet vis tiek Savaičius laikome savais žmonėmis; Albinas Strazdis (g. gegužės 10 d.) ir Emilija Žalkauskaitė-Poulik (g. liepos 21 d.).

Kadangi ilgesnes ar trumpesnes 1921 metais gimusiųjų mūsų telkinio žmonių biografijas paskelbiau, kai šventėme 80 metų sukaktis, jų čia nebekartosiu. O mane patį, apie save tuomet išdrįsusį parašyti tik keturiasdešimt keturiais žodžiais, 90-mečio proga „Drauge” pristatė vienas iš pačių spalvingiausių laikraščio skiltininkų dr. Romualdas Kriaučiūnas. Ačiū jam!

Kaip Šiaurės Amerikoje žmonės gyveno 1921 metais, man šį tą atskleidžia vaikų parūpinta knygelė, kai švenčiau 80-tąjį gimtadienį. Ji pavadinta „Pages of Time/1921” („Laiko lapai/1921”). Joje išspausdintas tų metų kalendorius (įdomu, kad tų metų savaitės dienos sutampa su šių metų savaitės dienomis, tad man paaiškėja, kad gimiau ketvirtadienį), rašoma apie politines partijas, automobilius, iliustruota žmonių nuotraukomis. Bene įdomiausia – kai kurios kainos, pvz., vidutinio dydžio šeimos namas tuomet kainavo 7,019 dolerių, naujas automobilis – 420 dol., kepalas (neparašyta, kokio svorio) – 10 centų, vidutinis vyro metinis uždarbis – 2,134 dol. Neradau nuorodos apie metinį laikraščio prenumeratos mokestį, bet tikriausiai jis buvo irgi mažesnis negu Anno Domini 2011.  Šios kelios nuorodos byloja, kad tuomet būta „gerų laikų”. Bet ar būta?

Baigdamas sveikinu visus savo bendraamžius sukaktuvininkus, jau gerokai panirusius į gilios senatvės erą. O taip norėtųsi pridėti žodžius, „Draugo” kone kasdien skelbiamuose mirties pranešimuose, kad savo bendraamžiams „reiškiu gilią užuojautą ir kartu liūdžiu...” Juk argi mes ne prie amžinybės slenksčio?.

Alfonsas Nakas
Sunny Hills, FL


04-02-11
KUNIGO PAMOKSLAS SU HUMORU

Atostogaujant St. Maarten Karibų saloje dalyvavau sekmadienio Mišiose vietinėje Philipsburg (olandų pusės sostinės) šventovėje. Kita salos pusė administruojama Prancūzijos. Kadangi, pagal katalikiškąjį kalendorių, ši sala buvo Kristupo Kolumbo atrasta 1493 metais Šv. Martyno de Tours dieną, tai ji jo ir buvo pavadinta šio šventojo vardu. Taigi sala turi du pavadinimus: St. Maarten (olandiškai) ir St. Martin (prancūziškai). Tuo pačiu tiek parapija olandų pusėje, tiek prancūzų pusės sostinėje Marigot – abi pavadintos to paties šventojo vardu. Marigot šventovėje Mišios vedamos kartu ir prancūzų, ir anglų kalbomis, olandų pusėje – vien anglų kalba.

Per vieninteles sekmadienio ryto Mišias Philipsburg bažnytėlė buvo pilnutėlė – dalis dalyvių, netelpančių viduje, stovėjo tarpduryje, šventoriuje. Visų dalyvių prisijungimas prie liturgijos buvo gyvas ir nuoširdus. Choras – didžiulis, išjudino visus; visi dalyviai prisijungė vienbalsiai prie giedojimo. Kalbant ,,Tėve mūsų”, visi be išimčių meldėsi susikabinę rankomis. Prie altoriaus patarnavo jaunimas: du berniukai ir dvi mergaitės. Per visą evangelijos skaitymą viena iš mergaičių siūbavo smilkalus aplink kunigą, po to nukreipė ir į maldininkus.

Per pamokslą kunigas pasakė rimtą pamokslą, tačiau į rimtąją temą įpynė ir porą juokų. Pateiksiu vieną iš jų.

Pas Šv. Petrą prisistato du nauji kandidatai: vienas taksi vairuotojas, kitas – kunigas. Šv. Petras paaiškina jiems, kad dabar nurodys kiekvienam jo buveinę. Pirmiausiai nusiveda taksi vairuotoją ir jį apgyvendina labai puošnioje, ištaigingoje vietoje. Po to nusiveda kunigą ir jį patalpina į žymiai kuklesnę aplinką. Kunigas užprotestuoja ir aiškina Šv. Petrui, kad jis apsiriko – turėtų būti atvirkščiai. O Šv. Petras šiam paaiškina, kad viskas atlikta teisingai: ,,Kai pats sakei pamokslus, žmonės užmigdavo iš nuobodumo… O kai šis vairuotuojas vairuodavo, visi žmonės melsdavosi su didžiausiu įsijautimu…”

Irena Ross
Toronto, Canada

KOLEGIŠKOS PATAISOS

Bendruomeninės veiklos kolega prof. dr. Vytautas Bieliauskas ,,Drauge” 2011 m. kovo 29 d. trumpai, turbūt iš atminties, pamini PLB atstovybės Vilniuje istoriją. Kad ta istorija būtų teisinga, pasirėmęs „Pasaulio lietuvio” informacija, siūlau šias pataisas ir pastabas.

1. Tiesa, kad pirmasis PLB valdybos atstovas buvo dr. Petras Lukoševičius, Kanados lietuvis. Reikėtų pridurti, kad jis taip pat buvęs Kanados LB Krašto valdybos pirmininkas, panašiai kaip antrasis atstovas Juozas Gaila, kuris buvo JAV LB Krašto valdybos pirmininkas.

2. Tiesa, kad PLB atstovybė buvo iškilmingai atidaryta Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose PLB valdybos pirmininko Broniaus Nainio antros kadencijos (1992–1997) pradžioje, bet tas įvyko 1992 m. rugsėjo 15 d., o ne 1990 metais, kada PLB valdybai dar pirmininkavo pats dr. V. Bieliauskas.

3. Tiesa, kad dr. P. Lukoševičius savo darbą baigė 1993 m. ir tas pareigas perėmė J. Gaila. Reikia patikslinti, kad J. Gaila jas ėjo iki 1997 m. pabaigos, bet ne iki 2009 m.

4. Tiesa, kad po J. Gailos PLB valdybos atstovo pareigas ėjo Australijos lietuvis (reikėtų pridėti – ir PLB seimų narys) Gabrielius Žemkalnis, bet jis tas pareigas pradėjo 1998 m. pradžioje, o ne nuo 2009 m. Jis savanoriškai gyveno ir dirbo Vilniuje kaip atstovas net apie 12 metų (ne 10 mėnesių) iki 2009 m. rudens, trejus metus (2003–2006) pats būdamas PLB valdybos pirmininku.

5. Tiesa, kad prie Atstovybės išlaikymo daug prisidėjo Lietuvių Fondas, kai kurių kraštų Bendruomenės (ypač JAV LB ir Kanados). Reikėtų pridurti, kad Atstovybę labai daug rėmė iki 2009 m. pavasario veikęs PLB fondas.

6. Pabaigai mažas patikslinimas, kad prof. dr. V. Bieliauskas buvo JAV LB Krašto valdybos vicepirmininkas, bet ne JAV LB Krašto tarybos vicepirmininkas.

Vytautas Kamantas
Grand Rapids, MI


03-31-11
Kita Wisconsin istorijos pusė
   
Savo straipsnyje Aleksas Vitkus (,,Draugas”, 2011 m. kovo 17 d.) skleidžia seną respublikonų netiesą. Tai, kas vyksta čia, Wisconsin valstijoje, yra košmaras. Valstijos gubernatorius sukūrė taip vadinamą deficitą, suteikęs mokesčių lengvatas savo rėmėjams – bendrovių atstovams. Jis atima pinigus iš švietimo, pagyvenusiųjų, ligonių, meno ir darbininkų, tuo pat metu skirdamas dideles sumas susisiekimui ir vėl – saviškiams. 14 demokratų išvyko iš valstijos, siekdami sustabdyti neteisėtą ir amoralų balsavimą. Jiems sugrįžus, daugiau nei 15,000 žmonių juos sutiko kaip didvyrius.

Kiekviename Wisconsin miestelyje ir mieste vyksta demonstracijos prieš šį diktatorių. Demonstruojantys žmonės yra įvairių profesijų, socialinio sluoksnio, skirtingo amžiaus. Tai iš tiesų iš apačios kylantis judėjimas. Aš net mačiau protestuojant respublikonus, nes žmogus, už kurį jie balsavo, nepateisino jų vilčių.

Tikiuosi, jog atsiras žmogus, kuris sugebės ,,Drauge” nušviesti ir kitą Wisconsin istorijos pusę.

Nijolė Semėnaitė-Etzwiler
Baraboo, WI

V. Noreikos koncertas – su Vyčiu ir Tautine vėliava ar be jų?

Skaitau ,,Draugo” ,,Laiškų” skyriuje (vieną iš įdomiausių skyrių ,,Drauge”) laišką ,,Nors pavėluotas, bet gražus pripažinimas”, parašytą Vytauto Matulionio (2011 m. kovo 22 d.). Laiško autoriui buvo malonu skaityti ,,Opera News” žurnale Ken Benson straipsnį, ypač sakinį apie iškilų Lietuvos tenorą Virgilijų Noreiką. Straipsnyje autorius pabrėžia, kad V. Noreikos švarus, nuostabus balsas būtų žinomas tarptautiniame pasaulyje, jei ne sovietų santvarka, varžiusi jo gastroles į užsienį.

Savaitraštyje ,,Amerikos lietuvis” skaitau komentarą, parašytą iš Lietuvos Kęstučio Šalavėjo, kur jis taip rašo: ,,Ką reiškia žinomo tenoro V. Noreikos pageidavimas, atvykus sovietų laikais gastrolėms į JAV, kad nuimtų tą skudurą (tai yra Tautinę vėliavą) ir tą arklį (Vytį), nes jis kitaip nekoncertuos” (2011 m. kovo 17 d.).

Tai va, kur šuva pakastas. Vadinasi, sovietų santvarka leido vykti net į didžiausią kapitalistų valstybę, jei esi mūsų žmogus. Man norėtųsi žinoti, ar tame V. Noreikos koncerte nuėmė Vytį ir Tautinę vėliavą? Kur turėjo būti koncertas? Ir ar Algirdas M. Brazauskas pasiskolino iš Noreikos, ar jis iš Brazausko, kad Tautinė vėliava yra skuduras? Gal kas iš skaitytojų žino?

Algirdas Skudzinskas 
Middletown, DE

Kaip Romos miestaS tvarkėsi su nedarbu

Tie, kurie buvome Romoje, matėme ,,Circus Maximus” (Circo Massimo) ir Koliziejaus (Colleseum) griuvėsius. Festivalių dienomis didžiulės minios rinkdavosi į Romos didįjį amfiteatrą ir cirkus stebėti žaidimų. Koliziejuje 50,000 žmonių stebėjo gladiatorių kovas su žvėrimis ir su kitais gladiatoriais. Dar daugiau stebėtojų talpino „Circus Maximus”, kurį Julius Cezaris 50 m. prieš Kristų praplėtė iki 620 m ilgio ir 150 m pločio.

Šiuos spektaklius organizavo valdžia dėl vienos iš pagrindinių priežasčių – Romos nedarbo, kuris kartais siekdavo 150,000 bedarbių. Tad tais laikais Romos bedarbiams buvo svarbiausi du dalykai: duona nuo valdžios stalo ir cirkai. Kai kuriais metais imperatorius paskelbdavo daugiau šventų dienų negu kitų dienų.

Daug žvėrių kovojo ir žuvo Romos arenose, kartais jų per dieną žūdavo iki 5,000. Medžiotojai po plačias provincijas gaudė liūtus, tigrus, panteras, bulius, raganosius, dramblius. Raiti medžiotojai su šunimis vydavo žvėris į paspęstus tinklus ir narvuose tolimais keliais juos veždavo į Romą. Tiek daug būdavo pagaunama žvėrių, kad atsirado pavojus išnaikinti raganosius Nubijoje, liūtus Mezopotamijoje, dramblius Šiaurės Afrikoje.

Cicero, Sicilijos gubernatorius (dabar Turkijoje), užprotestavo dėl papildomo panterų reikalavimo. Jam rūpėjo daugiau kritę ir sužeisti medžiotojai negu žvėrys. Ave Caesar, morituri te salutant – Tegyvuoja Cezaris, mirti pasmerktieji tave sveikina – taip sveikindavo gladiatoriai imperatorių, praeidami pro jo ložę. Dauguma jų buvo karo belaisviai, vergai ar kriminaliniai nusikaltėliai. Gerai kovoję gladiatoriai tapdavo herojais, kartais net atgaudavo laisvę. Blogai pasirodžiusiam minia šaukdavo – perpjauti jam gerklę. Imperatoriaus nykštys, nukreiptas aukštyn ar žemyn, nuspręsdavo jo likimą.

Vladas Sinkus
Lemont, IL


03-29-11
„Draugo” draugės pamąstymai

Šįkart apie 3 kartus per savaitę išeinantį „Draugą”, kuris man yra gražus ir įdomus. Jo išvaizda kiek pasikeitusi – kitoks išdėstymas, atsirado spalvos, raidės aiškesnės, daug senų, naujų ir atnaujintų skyrių, straipsniai trumpesni, įdomūs, aktualūs. Dauguma jų skirti išeivijos gyvenimui, o jų autoriai yra išeivijos atstovai. „Draugas”, mano nuomone, ir objektyvus, ir tolerantiškas, ir turiningas – yra ką skaityti, apie ką pamąstyti.

Vasario mėnesį vyr. red. dr. Dalia Cidzikaitė kvietė skaitytojus pasisakyti – pareikšti pageidavimus ir kritiką. Štai manoji.

Pageidaučiau lietuvių kalbos skyriaus, kad galėtume gryninti ir tobulinti savo kalbą. Gal būtų gerai turėti skyrių, pvz., „Jūs klausiate, mes atsakome” (ar pan.). Į redakcijos parinktus svarbesnius ir įdomesnius klausimus gal galėtų atsakyti Dvasinės ir psichologinės pagalbos draugijos nariai, nes tarp jų yra įvairių sričių žinovų. Norėčiau ir JAV Lietuvių Bendruomenės Krašto valdybos skyriaus kas mėnesį ar rečiau.

Kritikos turiu mažai. Nelabai linksmas man atrodo „Spyglių ir dyglių” skyrius. Labai sunku yra užpildyti humoru visą puslapį, kad jis patiktų visiems. Seniau buvo lengviau, kai jį užpildydavo mūsų rašytojai humoristai, neužgauliai, „patraukdami per dantį” mūsų veiklą ir veikėjus ir bendrai mūsų gyvenimo silpnybes.

Man šiek tiek „užkliuvo” ir „Vyrų” skyrius. Lygybės vardan reikėtų ir „Moterų” skyriaus. Bet ar jie taip jau reikalingi, kada laikraštyje randame įvairovę pasiskaitymų, skirtų ir vieniems, ir kitiems.

„Draugo” kultūrinis priedas puikus, bet norėčiau jame daugiau straipsnių iš mokslų srities.

Baigdama savo pamąstymus noriu padėkoti „Draugo” redaktorėms, jų talkininkams ir visiems, kurie prisideda prie jo išleidimo. Jūs dirbate didelį, sunkų ir atsakingą darbą. Tad sėkmės Jums ir ryžto ir toliau gerinti ir gražinti „Draugą”!

Aldona Šmulkštienė
Chicago, IL

03-22-11
LIETUVIŲ FONDO RADIJAS?

Nutilus „Margučio II” radijo laidai, trys šimtai ir vienas Čikagos apylinkių lietuvis, sakydami, kad jie buvo tos laidos klausytojai, pasirašė kreipimąsi į Lietuvių Fondo (LF) tarybą (,,Draugas”, ,,Nuomonės, komentarai”, 2011 kovo 8 d.), Fondo prašydami „atnaujinti ir įkurti stipresnę radijo stotį, kad [tokią laidą] girdėtų (... ) [net ir] gretimose valstijose esantys tautiečiai”. Jų manymu, Fondo gaunamų palūkanų tikrai užtektų šiems pasirašiusių „siekiams ir norams įgyvendinti”.

Kiekvienais metais LF gauna kelis šimtus prašymų, ieškančių paramos visokiems vertingiems „siekiams ir norams įgyvendinti”, bet šis prašymas iš tų prašymų krūvos išsiskiria tuo, kad juo pinigų iš Fondo prašo ne kokia kultūrinė ar visuomeninė organizacija, labdara ar studentas stipendijos, bet – laišku laikraštyje – trys šimtai ir vienas lietuvis.

Aišku, „įkurti stipresnę stotį” reikėtų daug milijonų dolerių ir visokių leidimų, taigi tas prašymas nei Fondui, nei niekam kitam iš mūsų neįgyvendinamas. Tapti radijo stoties, ir dar „stipresnės”, savininku Fondas jokių galimybių neturi. Tačiau, tokį kreipimąsi perskaičius, kyla vienas klausimas ir peršasi vienas pasiūlymas.

Pirmiausia, ar tie, kreipimąsi pasirašę, visi yra LF nariai, ar jie tik nori, kad kieno kito įnašų palūkanos būtų skiriamos jų „siekiams ir norams įgyvendinti”? Būtų įdomu sužinoti, kaip pasirašiusieji iki šiol „lietuvių bendruomene ir [tokia] jos kultūrine veikla” patys rūpinosi.

Antra, ar būtų galima tiems nusiminusiems „Margučio II” klausytojams pasiūlyti, kad jie – kaip Amerikoje įprasta – sudėtų, sakykim, po penkis ar dešimtį dolerių kas mėnesį (turtingesni – po daugiau) ir, taip tapdami tos programos dalininkais, tą radijo programą atgaivintų. Jei dar keli doleriai būtų surenkami už pranešimus ir nekrologų skelbimus, gal to užtektų, kad „Margučio feniksas” vėl iš pelenų pakiltų?

Kas metai visokiai kultūrinei veiklai ir bendruomenės rūpesčiams LF išdalija nemažą sumą pinigų. Spėju, kad ir „Margutis” Lietuvių Fondo paramos praeityje buvo susilaukęs. Gaila, kad, matyt, jį nepakankamai rėmė gausūs jo klausytojai ir jis turėjo „išskristi į dausas”.

Matant, kiek visokios paramos iš LF prašoma, jį paremti turėtų ne tik tie trys šimtai ir vienas lietuvis, bet nuolat ir mes visi.

Arvydas Barzdukas
Falls Church, VA

,,2 centai” apie du laiškus redakcijai

Rašau, atsiliepdama į Antano Klimo laišką (,,Draugas”, 2011 m. vasario 24 d.) ir jam atsakantį Vytauto Kamanto dėl Lietuvių Fondo (LF) paramos Draugo fondui (DF). Prieš pradedant viešas kalbas, dabar madinga atlikti išpažintį apie galimus interesų susikirtimus, tad noriu ir aš skaitytojams iš anksto paviešinti savo ,,interesus”: daug metų dirbau LF Pelno skirstymo komisijoje (tad ,,dalijau” LF pinigus), šiuo metu esu DF direktorė (tad rūpinuosi ,,Draugo” finansine parama).

A. Klimas savo laiške klausė ,,kur buvo Lietuvių Fondas, kai Draugo fondas šaukė SOS?” Klausimas geras, bet su esmine klaidele – Draugo fondas niekados nesikreipė į LF dėl paramos, kadangi pagal įstatus (ir gal net įstatymus) fondai fondų neremia. Ne Draugo fondas, o ,,Draugo” laikraštis – taigi leidėjai/ administracija, yra pakartotinai prašę LF pagalbos. V. Kamantas savo laiške rašo, kad LF istoriškai yra rėmęs ,,Draugą”. Tai tikrai yra teisybė, bet, mano asmenine nuomone, parama dažnai buvo, mandagiai tariant, santūri. Ypač atsižvelgiant į ,,Draugo” finansines reikmes ir jo neeilinę svarbą lietuvybei. Tačiau iš patirties žinau, kad LF irgi turi ribotas sumas paskirstyti.

Toliau V. Kamantas paramos reikalą apverčia aukštyn kojomis, keldamas klausimą iš savo perspektyvos: ,,kodėl DF neparemia ‘Draugo’ didesne suma iš [turimų] 600,000 dol., jei jam taip yra blogai?” Labai geras klausimas. Prisipažinsiu, iš šono žiūrint, Draugo fondo kapitalas gražus. Tačiau, manau, suprantate, kad fondų parama dalijama ne iš kapitalo, bet iš pelno nuo kapitalo. Bent taip turėtų būti.

Ir štai kur yra šuo pakastas. Visi žinome, kas atsitiko su ekonomika per paskutinius penkerius metus – neeikvosiu ,,Draugo” rašalo tai aiškindama. DF iždas neišvengė nuostolių. Ne tik kapitalas nusmuko, bet ir nuošimtinis pelnas nuo sumos sumažėjo. O ,,Draugo” finansiniai nepritekliai didėjo. Ką daryti? Teko imtis labai nemalonios išeities – semti iš kapitalo. Tą darėme ne vieną ir ne du sykius.

Žinokite, kad prieš keletą metų DF kabėjo Damoklo kardas virš galvos. Mes tokiomis didelėmis sumomis kaišiojome ,,Draugo” finansines skyles (kaskart pridurdami reikiamus pinigus iš kapitalo), kad apskaičiavome, jog Draugo fondas visiškai ištuštės per 4–5 metus, jei toliau tokiu greičiu aukosime fondo pinigus. Nesismulkinsiu – galite patys spręsti, kokio didumo sumomis DF rėmė ,,Draugą”.

Ir paskutinis komentaras: A. Klimas liūdnai samprotauja, kad ,,matyt, LF vadovai ‘Draugo’ neskaito ir nevertina”. V. Kamantas su teiginiu nesutinka ir net pamini Mariją Remienę ir Saulių Kuprį kaip neabejotinų ,,Draugo” skaitytojų pavyzdžius. Taip, jie yra gražūs pavyzdžiai, nesiginčysiu. Apie pačios LF vadovybės prenumeratas aš nė kruopos nežinau. Bet galiu tik tiek pasakyti: jeigu mūsų ištikimi skaitytojai pamatytų, kokių mūsų visuomenės grietinėlės pavardžių trūksta ,,Draugo” prenumeratorių sąrašuose, jie iš kojų iškristų. Ir net ne grietinėlės, bet ,,sviesto nuo grietinėlės” pavardžių.

Vis dėlto, mano nuomone, ne jie yra ,,Draugo” ateities užtikrintojai. Patys svarbiausi esate Jūs, mūsų ištikimi skaitytojai, mūsų nuolatiniai prenumeratoriai ir rėmėjai. Prie A. Klimo rūpesčio dėl ,,Draugo” likimo ir V. Kamanto rūpesčio dėl LF išlaikymo norėčiau pridėti savo ,,2 centus”. Jei kiekvienas lietuvis, gyvenantis Šiaurės Amerikoje, prenumeruotų ,,Draugą”, laikraštis pats išsilaikydamas gyvuotų! DF galėtų amžiams užversti savo knygas, LF savo lėšas skirtų kitiems lietuviškiems reikalams. Nereikėtų mums trims rašinėti laiškų redakcijai. Būtų visai neblogai, ar ne?

Su optimizmu
Ona Daugirdienė,
Burr Ridge, IL


03-22-11
NORS IR PAVĖLUOTAS, BET GRAŽUS PRIPAŠINIMAS

Pasaulio operos scenose Lietuvos dainininkai – ne naujiena. Jų, kaip ir kitų operos dainininkų, pastangos kritikų yra vertinamos griežtai, nors ir ne visuomet palankiai. Todėl buvo tikrai malonu skaityti kovo mėnesio „Opera News” žurnale Ken Benson straipsnį „The Importance of Being Edgardo”, kuriame autorius vertina Donizetti operoje „Lucia di Lammermoor” Edgardo vaidmenį dainavusius tenorus. Ypač sakinį apie iškilų Lietuvos tenorą Virgilijų Noreiką: „I’d like to offer a nod to the version by Lithuanian tenor Virgilius Noreika (born 1935), whose clean, brilliant sound surely would have earned him a more prominent international name had his career not coincided with the restricted travel of the Soviet era.” Gražus, nors ir labai pavėluotas pripažinimas.

Vytautas Matulionis
Cleveland Heights, OH


Tęskime pradėtą ,,Margutis ii” atgaivinimo akciją

Viltis ir darbai, siekiant užsibrėžto tikslo, visuomet ramina ir guodžia mus. Tikėkime, kad lietuviškas radijas „Margutis II”, šiek tiek pailsėjęs, vėl prabils ir pradžiugins mus visus.

Radijo laidų „Margutis II” komiteto pirmininko pareigos yra patikėtos laidų vedėjai Miglei Tauragytei, kuri su Marija Remiene jau aptarė visas galimybes dėl „Margutis II” laidų tęstinumo, užpildė dokumentus dėl paramos kreipimosi į Illinois valstijoje esančias organizacijas, remiančias kultūrinę veiklą. Komiteto noras: įsikurti ir perduoti laidas per stipresnę radijo stotį, kad galėtų girdėti tolimesnių apylinkių lietuviai.

Kreipimasis į Lietuvių Fondą ir surinktų 350 žmonių parašai skatina ir kitus tolimesnių miestų ir apylinkių lietuvius tęsti šią akciją, rinkti parašus ir kreiptis į LF dėl finansinės paramos, kad vakarais girdėtume radijo laidą lietuvių kalba.

Mieli tautiečiai, su pasiūlymais ir patarimais dėl radijo laidų „Margutis II” tęstinumo galite kreiptis į komiteto pirmininkę M. Tauragytę tel. 312-719-3116 penktadieniais nuo 6 iki 9 val. vakaro. Tikėkime ateitimi!

Jonė Bobinienė,
Aldona Bikulčienė
Cicero, IL



KAS TAS TRAKYS?

2011 m. kovo 8 d. Dalia Cidzikaitė „Drauge” rašo apie lietuvių ekumenines pamaldas. Apie tarpreliginį tolerantiškumą lietuviuose įdomu ir malonu skaityti, bet ne apie tai dabar. Vienoje straipsnio nuotraukoje matomas „A. Trakys” patraukė mano dėmesį. Negalėjau prisiminti, kas tas, rodos, pažįstamas asmuo. Pagaliau prisiminiau, kad tai ne kas kitas, kaip kunigas Ansas Trakis, kurį pažinau, kai prieš daug metų atvykęs į šį kraštą trumpam lankiau jo bažnyčią.

Mažlietuviai asmeninius vardus neretai mėgsta kirčiuoti pirmame skiemenyje (turbūt dėl latvių kalbos įtakos senovėje). Pavyzdžiui, sako ne  Skėrys, bet Skėris, ne Brinkys, bet Brinkis, ne Dumpys, bet Dumpis, ne Trakys, bet Trakis (kirtis krenta ant pajuodintos raidės). Tiesa, tai yra tarmiškas kirčiavimas, dabartinėje kalboje pakeistas ir daugiau nebevartojamas. Trakis, matyt, yra išimtis, būtent tarmiškai kirčiuota pavardė dar yra išsilaikiusi šių laikų lietuvių kalboje.

Jurgis Lukaitis
Peoria, IL


 JAU DIEVAS MOKĖJO LIETUVIŲ KALBĄ

Prieš kurį laiką prašiau skaitytojų parašyti žodžius su galūne -is, bet tik moteriškos giminės, nes tokių žodžių pati žinojau tik daugiau nei tuziną. Mano nustebimui susidomėjimas tokiu pasiūlymu buvo didelis. Viena atsiuntė daugiau nei dvidešimt, kita pranešė, kad negalėjo užmigti, kol neprisiminė žodžių, kuriuos tik užrašiusi vidurnaktį galėjo užmigti. Viena „Draugo” skaitytoja atsiuntė tik du žodžius, ir tie man buvo nežinomi ir niekieno iki tol nepaminėti. Vienas atsiuntė net retai girdėtų žodžių. Ačiū visiems, praturtinusiems mano lietuvių kalbos žodyną 63 naujais moteriškos giminės žodžiais su galūne -is.

Įdomus buvo vienas elektroninis laiškelis, kurį noriu pacituoti. „Esu čia gimęs ir augęs. Su tėvais, giminėmis kalbėjome ir kalbamės lietuviškai. Lankiau ir baigiau lituanistines mokyklas šeštadieniais. Norėčiau paklausti, kodėl Dievas, sukurdamas moterį iš Adomo šonkaulio, jai įdėjo vyriškos giminės dalis ir jas pavadino moteriška gimine? Jai davė akis, kad matytų, ausis, kad girdėtų, nosį, kad užuostų, širdį, kad mylėtų, ir tulžį, kad neapkęstų.”

Norėdama „įgnybti” jam, užklausiau – juk tas pačias dalis turi ir vyrai, koks skirtumas? Atsakymas – „Tas pačias dalis turi ir vyrai, bet pradžioje jie buvo vyriškos giminės. Tik sukūręs moterį Dievas tas dalis pavadino moteriška gimine. O kad skirtųsi vyras nuo moters, Dievas Adomui pridėjo Adomo obuolį. Kai vyras valgo obuolį – jis yra vyriškos giminės daiktavardis, o obuolio sėklos yra moteriškos giminės, kurios, patekusios į žemę, išaugina obelį – ji yra moteriškos giminės, kuri užaugina obuolius ir taip tęsiasi.” Taigi jau Dievas mokėjo lietuvių kalbą.

Eugenija Barškėtienė
Downers Grove, IL


03-19-11
KAS IŠ TO LAIMI?

Noriu atsiliepti į Ligijos Tautkuvienės straipsnį ,,Audra vandens stiklinėje” (,,Draugas”, 2011 m. kovo 5 d.). Kadangi buvau vienas iš tų trijų, ilgiausiu rašiniu reagavusiu į žurnalistės L. Tautkuvienės straipsnyje aprašytą planuojamą Marquette Park steigti Šiluvos Marijos katalikišką lituanistinę mokyklą, jaučiuosi, lyg, jos pačios žodžiais kalbant, būčiau vienas iš tų trijų, bandžiusių ,,žvanginti ginklais” ir ,,sukelti audrą vandens stiklinėje”. Džiaugiausi, kad nebuvau tik vienas išsišokęs, be manęs atsiliepė dar moterys – Patricia Nelia Paulauskaitė ir Grasilda Reinytė-Petkienė, kurios išsakė panašią į mano nuomonę.

Labai sveikintinos pastangos ,,padėti ilgėliau išlaikyti Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčią lietuvių rankose”. Tik nejaugi tam būtina pakeisti bažnyčios vardą? Kadangi esame Chicago arkivyskupijos dalis, ne taip jau lengva ką keisti be arkivyskupijos vadovų sutikimo. Nebūtinai jie visada teisūs, bet iš praktikos žinome, kad jie turi stipriausią balsą. (Prisiminkime, kaip jie iš mūsų Šv. Kazimiero kapinių išėmė žodį ,,lietuvių”).

Nors L. Tautkuvienės straipsnyje kalbama apie konkurenciją Jaunimo centre įsikūrusiai lituanistinei mokyklai, bet mintis – kaip galimybė papildyti Šiluvos Marijos katalikiškos mokyklos gretas – buvo pačios autorės straipsnyje paminėta. O kun. Antano Gražulio išsiųsti kalėdiniai sveikinimai bei kvietimas paremti (ką?) nesulaukė jokio atgarsio todėl, kad jaunos šeimos turi pasirūpinti savo šeimų pragyvenimu, ne taip jau lengva visur aukoti. Tą žinau iš savo paties patirties. Išleidę suaugusius vaikus į gyvenimą ir dabar būdami pensijoje, per pereitas šv. Kalėdas Jaunimo centrui įstengėme paaukoti 100 dol. Todėl ne visai teisinga teigti, kad ,,kvietimas nesulaukė jokio atgarsio”.

 Žurnalistė greičiausiai nė nenujaučia, kad tokiu straipsnio pavadinimu ir mus pavadindama ,,keliančiais triukšmą, intrigas, nesuvokiančiais skirtumų tarp katalikiškos ir reguliarios mokyklos”, ji pati kelia audrą vandens statinėje. Nesu žurnalistas, o pensiją užsidirbau iš darbo muzikos ,,taktais”, bet greičiausiai nesuklysiu, L. Tautkuvienės pasirinktą rašinio formą palaikydamas kiek užgaulinga, netaktiška ir vargiai krikščioniška.

Būkime sesėmis ir broliais lietuviais. Kas iš to laimi, jei pabrėžiame ,,išeivijos žmonių” ir ,,trečiabangių” lietuvių skirtumus arba nuteikiame liuteronus prieš katalikus? Net ir ,,Draugui” galėtų gal išeiti į naudą neleidimas vieniems kitų pulti ar žeminti.

Faustas Strolia
Oak Forest, IL


Ar NEGRAŽU?

Sloga vis dar laiko mane fotelyje. Laukiu pašto. Labiausiai – ,,Draugo”. Manau, visi mes gauname tokių laiškų, kuriuos net neatplėšus išmetame, nes žinome, kas juose parašyta ir ko jie nori.

Šiandien randu voką su užrašu ,,Draugas”. Šitas vokas neišmetamas. Nustebau, nes jį atidarant pradėjo kažkas kristi iš voko. Perskaičius mažą lapelį, tuoj pasidarė aišku, kas. Tai – gėlių sėklos. Koks gražus sumanymas. Ypač tokiu laiku, kada esu priversta tinginiauti ir todėl turiu labai daug laiko svajoti. Smalsu, kam gimė ši graži mintis?
 
Rožė Ražauskienė,
Dearborn Hts, MI


FAKTAI BE FAKTŲ

Atsiliepiant į Jūratės Dovilienės laišką ,,Faktai” (,,Draugas’’, 2011 kovo 12 d.).

Gerb. J. Dovilienė teigia, kad ,,Žurnalistai turėtų skelbti faktus, o ne savo nuomonę”. Jei žurnalistas neturėtų savo nuomonės, o skelbtų tik faktus, tai kažin ar išvis tai būtų žurnalistika. Turime daug puikių žurnalistų Lietuvoje, kurių keliami faktai, paremti su jų pačių nuomone, iškėlė daugybę negerovių Lietuvos padangėje. Kas nežino Rimvydo Valatkos, Valdo Vasiliausko, Algimanto Čekuolio, Gintaro Visocko, Vytauto Tomkaus ir kt. žurnalistų, į kurių nuomones įsiklauso ir Lietuvos seimūnai? JAV žurnalistai, kaip Bill O’Reily, Diana Sawyer ar Charlie Gibson, Glen Beck ir kiti tapo žinomi, nes kelia ne tik faktus, bet ir išsako savo nuomonę. Faktas ir tai, kad žurnalistas, turintis nuomonę ir mokantis ją apginti, – retas, bet labai svarbus reiškinys mūsų gyvenime. Gal ne veltui žurnalistika neretai įvardijama ketvirtąja valdžia?!

Toliau autorė teigia: ,,Kai kurie mokytojai, paminėti tame straipsnyje, nežinojo, kad jie dirbs mokykloje, apie kurią net nežinojo.” Prieštaraujama pačiai sau – sugalvoti faktai be faktų. Kur pavardės tų, kurie ,,net nežinojo”?

J. Dovilienės paminėtas faktas, kad kunigas ,,išklauso mokinių išpažintis prieškalėdiniu ir priešvelykiniu metu?” mane nustebino. Tai labai blogas faktas, jei mokiniai tik du kartus per metus eina išpažinties.

Faktas, kad visuomenė reaguoja, nelieka abejinga, yra labai teigiamas reiškinys. Vadinasi, dar esame gyvi! Faktas ir tai, kad J. Dovilienės interpretacija dėl geranoriškos naujai kuriamos katalikiškos lituanistinės mokyklos (pagrindinis jos tikslas pritraukti daugiau jaunesnių žmonių į Marquette Park bažnyčią ir taip pratęsti jos išlikimą lietuviams) kelia abejonių laiško autorės geranoriškumu. Atrodo, būtų geriau, jei niekas nevyktų?

Juozas Karsokas,
Palos Hills, IL


03-17-11
KUR DINGO MŪSŲ VADOVAI?

Inž. Juozui Polikaičiui atsisakius JAV LB Socialinių reikalų tarybos pirmininko pareigų, ši įstaiga liko be vadovo. Atrodo, kad JAV LB Krašto valdybos pirmininkas nededa per daug pastangų surasti naują Socialinių reikalų tarybos pirmininką. Nuo čia, manau, ir prasidėjo Marquette Park ir jos apylinkių veiklos menkėjimas.

Šiuo metu restoranas ,,Seklyčia” yra atsidūręs prie uždarymo ribos, nes išlaidos didesnės už pajamas. Ankstesnei restorano „Seklyčia” virėjai išvykus, buvo pasamdyta kita, nesugebėjusi įtikti restorano lankytojų skoniui. Todėl lankytojų skaičius diena iš dienos mažėjo. Socialinių patarimų raštinės darbuotojai išėjus į pensiją, raštinė liko be vadovės. Tai yra didelis nuostolis lietuvių apylinkei. Atrodo, kad JAV LB KV pirmininkui visiškai nerūpi šios apylinkės tautiečių reikalai. Kodėl nebuvo susisiekta su „Kunigaikščių užeigos” savininku, norinčiu teikti maistą ,,Seklyčiai” ir naudotis ten esančia virtuve?

Daug metų veikusi radijo laida „Margutis II” užsidarė, tai didelis smūgis vyresniesiems. Šiuo metu Čikagos miestas ,,Seklyčiai” yra suteikęs teisę prižiūrėti šios apylinkės apsaugos grupės veiklą ir apmoka už vienos tarnautojos išlaikymą. Kas bus, kai pasikeis miesto meras, o „Seklyčios” durys bus uždarytos? Palikus ,,Seklyčią” apsaugos įstaigai, pastatas liks tuščias.

Apylinkės lietuviai ir vėl tapo laimingi, Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijai paskyrus jauną, linksmą ir darbštų kunigą Jaunių Kelpšą, bet jam reikia padėjėjo. Kur dingo arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus pažadėtas kunigas iš Lietuvos?

Tai klausimai JAV LB ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovams, į kuriuos reikia ne tik atsakyti, bet ir skubiai juos išspręsti.

Antanas Paužuolis
Chicago, IL

NUOSTABUS MARQUETTE PARK DEIMANČIUKAS

Kuriame lietuvių restorane Jūs gausite nuostabius pietus už 6.99 dol.: sriubos, galėsite pasirinkti iš kelių salotų, cepelinų, virtinukų ar ko nors kito ir visa tai užbaigsite su saldumynu? Atsakymas – „Seklyčioje” (2711 W. 71 gatvė, Čikaga, Marquette Park rajone, tel. 773-476-2655).

Restoranas ,,Seklyčia” įsikūręs tik pora blokų nuo lietuviškos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios, Šv. Kryžiaus ligoninės ir naujai steigiamos katalikiškos lietuvių mokyklos. Restoranas taip pat pristato pagyvenusiems tautiečiams pietus, o jame apsilankius, pasisvečiuosite malonioje aplinkoje.

Dabar girdime gandus, kad „Seklyčiai” gresia uždarymas. Juozas Polikaitis ir JAV LB Socialinių reikalų tarybos vadovybė turėtų mums pranešti, kas dedasi, kokie yra sunkumai ir kaip galima išvengti ,,Seklyčios” uždarymo.  Turime „Draugą” ir „Amerikos lietuvį” – laikraščius, kuriuose turėtume rasti informaciją apie tai, kas svarbaus vyksta mūsų visuomenės gyvenime. Kad mes susibūrę galėtumėme reikalus, rūpesčius kaip nors išspręsti. Būtų neteisinga tragedija, jei pora tautiečių, be visuomenės žinios uždarytų „Seklyčią”, nepranešę apie tai visuomenei, kuri vis dar turi užuovėją ir vietą susiburti ir pasisotinti.

Restorano vidus naujai atremontuotas, salė labai patogi susirinkimams, gedulo pietums ir t. t. Deja, „Seklyčios” restorano iškaba nuimta ir iš lauko nepatraukliai atrodo (reikėtų restorano pavadinimo lentą prikalti prie stogo, kad ryškiau matytųsi naujiems lankytojams). Svarbiausia mums visiems įvertinti šį nuostabų deimančiuką: atvažiuoti, užeiti, paragauti, pasisvečiuoti ir parsivežti nuostabaus maisto. O ir kaimynai galėtų ateiti pavalgyti. Geriau už tokius pinigus Jūs niekur nerasite ir dar paremsite „Seklyčią”. Laikas dabar patiems atvykti, įsitikinti ir padėti išlaikyti „Seklyčią”.

Patricia Nelia Paulauskas
Chicago, IL

03-15-11
BR. BUDRIŪNO VYRŲ KVARTETUI – 60 METŲ

Vasario 12 d. Algio Zaparacko vedama „Lietuviškų melodijų” radijo valandėlė net keturiomis dainomis priminė 1951 m. vasario 9 dieną įkurtą Broniaus Budriūno vyrų kvartetą.

Kvartetui vadovavo daugeliui dainų muziką ar palydą parašė kompozitorius Br. Budriūnas. Kvartetą sudarė tenorai: I – Pranas Zaranka, II  – Edvardas Skiotys, baritonas Marijus Sodonis, bosas – Stasys Sližys, kurį po pusmečio pakeitė Antanas Polikaitis.

Dar tebeturiu mano vestą kvarteto dienyną. Kvartetas dainavo tik dvejus metus, jo repertuare – 14 liaudies dainų, 8 lietuvių muzikų kompozicijos, 5 kariškos dainos, 12 vertimų, 5 šlageriai, 4 trio dainos ir 7 giesmės. Išdainuota per 400 valandų, 8 koncertai, 13 proginių pasirodymų, 2 radijo valandėlėse. Dainuota Detroite, Čikagoje („Draugo” renginiuose 1952 m. vasario 3 d. ir 1953 m. vasario 4 d.), Clevelande, Toledo, Kanadoje, Windsore, Toronte, Hamiltone, Londone, Rodney...

1952 m. vasarą įdainavome į magnetofonines juostas šias dainas: „Tėvynei”, „Šauksmas” ir „Subatos vakarėlį”, o leidykla „Pašvaistė” išleido dvi plokšteles. Kai Br. Budriūnas pakėlė sparnus į Los Angeles, 1953 m. pavasarį dar įdainavome į juostas studijoje. Buvo išleistos 5 plokštelės, o 1974 m. jos buvo sudėtos į ilgo grojimo plokštelę, pridedant dar kelias anksčiau neišleistas. Dabar, kai patefonus retai kas beturi, anų dienų dainos aptils. Net jau kai kurios radijo stotys nebeturi aparatūros plokšteles groti.  Gerai, kad kai kas sugeba ją paversti kompaktine plokštele.

Br. Budriūnui išvykus, kvartetas nebedainavo, o 1956 m. į Los Angeles išvyko ir A. Polikaitis, kuris ten dainavo (ir dar kartais tebedainuoja) baritonu Br. Budriūno Los Angeles vyrų kvartete. Marijus Sodonis Floridoje kovoja su senatvės ligomis,  Edvardas Skiotys ir aš iki šiol dar giedame Viešpačiui. Br. Budriūnas mirė 1994 m. spalio 11 d., sulaukęs 85erių metų amžiaus. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse. Daug jo darbų ir kūrybos vertinimų galima rasti internete per „Google” paiešką.

Apie Br. Budriūno vyrų kvartetą išsamiau esu rašęs Rūtos Klevos-Vidžiūnienės knygoje „Kompozitorius Bronius Budriūnas”, išleistoje 1988 m. (spausdino „Draugo” spaustuvė).

Niekur nespausdinti „Kvarteto dainų pranešimai – įvadai”, kuriuos patys susikurdavome. Vienu iš jų baigsiu šį laiškelį (kai kur kirčiai aukštaitiški...)

Vabalui ankstyvą rytą maža gėlelė akin krito.
Letena pabraukęs ūsus, jis tarė: – Žmona man būsi!
Bet suklydo išdidusis, gėlė, pažvelgus į jo pusę,
atsakė: – Tu esi per paikas, mane ne tokie frantai vaikos...
Akim užvirto jo kakta, užkando žadą jos šneka,
Tik spyrė kojomis dangun ir nulėkė – zum, zum zum...

Tokią nenusisekusios meilės istoriją girdėsite Veit dainoje „Vabalas ir gėlė”.

Pranas Zaranka
Livonia, MI


PATIKSLINIMAS

Su malonumu perskaičiau Ramunės Kubiliūtės straipsnį ,,Drauge” apie Ateitininkų federacijos leidžiamo katalikiško žurnalo ,,Ateitis” 100 metų jubiliejų (2010 m. vasario 24 d.). Labai labai ačiū. Maža pastaba dėl archyvo. Mes pasirašėme sutartį su Nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, tad jie skanuoja, o mes dėsime nuorodas į kiekvieną puslapį. Nemanau, kad reikia tą patį darbą dukart kartoti, todėl atskirai ir neskanuojame.

Reda Sopranaitė
,,Ateities” žurnalo redaktorė


03-12-11
FAKTAI

Atsakant į 2011 m. kovo 12 d. ,,Drauge” išspaudintą Ligijos Tautkuvienės straipsnį apie naujos lituanistinės mokyklos Čikagoje atidarymą, būtų gerai, jei žurnalistė, prieš pateikdama straipsnį spaudai, pasitikrintų savo žinias. Žurnalistai turėtų skelbti faktus, o ne savo nuomonę.

L. Tautkuvienės straipsnyje pateikta daug neteisingų faktų: 1. Į autorės teiginį, jog ,,Juolab kad ČLM, kur mokosi apie pusšimtis mokinių”, atsakome – šiais mokslo metais ČLM lanko 386 mokiniai ir tai yra daugiau nei 2 kartus daugiau nei pateikia L. Tautkuvienė; 2. Žurnalistė naujai atidaromos pradinės mokyklos programą mano prilyginti Vasario 16tos gimnazijos Vokietijoje programai: „Programa, kaip ir Vokietijos Vasario 16tos gimnazijoje, su papildomo meninio ugdymo klasėmis.” Manau, kad toks lyginimas – pradinėsšeštadieninės (keturių valandų) ir kasdieninės gimnazijos (keturiasdešimt valandų) mokymo programų – klaidina skaitytoją. Taip, Vasario 16tosios gimnazijoje meninis ugdymas sudaro didelę ir svarbią dalį mokymo programoje, tačiau pagrindinė jo užduotis – kad mokiniai, išėję mokymo programą, pasiruoštų abitūros egzaminams ir sėkmingai įstotų į universitetus; 3. L. Tautkuvienė anksčiau parašytame straipsnyje (,,Draugas”, 2011 m. sausio 29 d.) apie naujos mokyklos kūrimą išvardijo keleto mokytojų pavardes, kurie neva dirbs naujojoje mokykloje. Kai kurie mokytojai, paminėti tame straipsnyje, nežinojo, kad jie dirbs mokykloje, apie kurią net nežinojo; 4. Autorė rašo: ,,ČLM gali būti draudžiamas Dievo vardas”. Manau, kad seselė Laimutė Kabišaitytė, kuri jau daugelį metų moko ir ruošia ČLM mokinius Pirmajai komunijai greičiausiai nesutiktų su tokiu pasakymu. O kaip kun. Antanas Gražulis, SJ, mokyklos dvasios vadovas, atnašauja šv. Mišias, Susitaikymo pamaldas, neminėdamas Dievo vardo? Kaip išklauso mokinių išpažintis prieškalėdiniu ir priešvelykiniu metu? Beje, kiek suprantu, net ir liuteronai tiki į Dievą.

Tad kyla klausimas: ar straipsnis tyčia parašytas tam, kad sukeltų visuomenės reakciją? Labai gaila, jei taip, nes lituanistinių mokyklų tikrai reikia, taip, kaip ir teisingų faktų, kurie neskaldytų visuomenės, o ją burtų į vieną lietuvišką šeimą.

Jūratė Dovilienė,
ČLM direktorė



03-10-11
KRAUJO ŽEMĖS IR LIETUVIAI

Skaitau žymaus istoriko, Yale University profesoriaus Timothy Snyder knygą ,,Bloodlands – Europe Between Hitler and Stalin”. Lietuva jo knygoje didesnio dėmesio nesusilaukia, nes absoliučiais skaičiais joje buvo sunaikinta palyginti nedaug žmonių.

Prieš pradėdamas skaityti knygą, galvojau, jog tikrai žinau apie Stalino ir Hitlerio žiaurumus. Pasirodo, klydau. Stalino vykdytas genocidas prieš ukrainiečių tautą vyko neįsivaizduojamai dideliu mastu. Jau 1930 metais į Sibirą buvo išvežta 114,000 ukrainiečių. Iš viso apie 300,000 prievarta deportuota į Rusijos šiaurines gilumas. Atrodo, kad Vakarų Europa ir pasaulis nekreipė dėmesio į Stalino vykdomą genocidą Ukrainoje. Anglijoje apie tai buvo išspausdinti tik keli straipsniai, bet ir jie didesnio dėmesio nesusilaukė. Gal todėl, kad pasaulis kentėjo nuo didžiosios depresijos.

Prieš skaitydamas Snyder knygą, nežinojau apie vokiečių Vermachto žiaurumus Lenkijoje 1939 metais. Mano nuomonė buvo ta, kad Vermachtas, palyginti su Raudonąja armija, buvo kultūringa kariuomenė. Pasirodo, ne. Vokiečiai masiškai žudė beginklius žmones, įskaitant senelius ir vaikus, prievartavo moteris, įskaitant paaugles mergaites, kaip tą darė ir rusai 1945 metais Lietuvoje. Nežinojau, kiek daug buvo Lenkijos miestų, kurie neturėjo jokių karinių įrengimų ir todėl žiauriai subomborduotų vokiečių lėktuvų. Žuvo tūkstančiai civilių, bažnyčios, sinagogos ir muziejai paversti griuvėsiais. Vokiečiai karą jau buvo laimėję, jiems nereikėjo naikinti tų miestų.

Įdomu, kad knygos autorius ukrainiečių ir lenkų genocidus laiko svarbesniais nei žydų Holokaustas. Abi tautos buvo naikinamos ir Stalino, ir Hitlerio, tuo tarpu Holokaustą vykdė tiktai Hitleris.

Žinant apie Stalino vykdytą genocidą Ukrainoje, kaip Lietuva 1940 metais galėjo įsileisti Raudonąją armiją, neiššovusi nė vienos kulkos? Ar Lietuvos elitas ir istorikai nežinojo apie Stalino ,,žygdarbius”? O gal žinojo, bet buvo naivūs? Gal kitos išeities nebuvo?

Žinant apie Hitlerio vykdytą Holokaustą ir Vermachto žiaurumus Lenkijoje, kaip lietuvaitės galėjo pasitikti įžygiavusius vokiečių kareivius su gėlėmis? Ar Laikinosios vyriausybės vadovai buvo tokie naivūs, galvodami, kad Hitleris suteiks Lietuvai autonomiją? Nors Lietuva buvo žiauriai nukentėjusi nuo Stalino, ar reikėjo pasitikti Vermachtą kaip išvaduotoją?

Zigmas Viskanta
Los Angeles, CA

03-08-11
Sąrašą papildant

Š. m. vasario 14 d. (ir anksčiau sausio 25 d. ir vasario 2 d. numeriuose) „Drauge” stažuotę atlikusi Renata Novogreckaitė aprašė savo ir keturių kitų studentų stažuotojų įspūdžius. Atrodo, kad penki Vytauto Didžiojo universiteto studentai išties pasinaudojo jiems suteiktų vardinių Liūto ir Francoise Mockūnų įsteigtų stipendijų galimybėmis. Mėnesio stažuotės metu jie dirbo ir laisvalaikį leido JAV lietuvių ,,sostinėje” Čikagoje ir JAV sostinėje Washington, DC. Čia jie rinko medžiagą savo moksliniams darbams, sutiko daug žmonių, pamatė daug vietų. Bendrai, stažuotės suteikia studentams gerų progų išeiti iš universitetinės aplinkos į savo studijuojamos srities pasaulį, kurioje jie dirba (nors dažniausia be atlyginimo), renka duomenis ar medžiagą, daro tyrimus.

,,Drauge” kartas nuo karto išspausdinami sąrašai – gražiausių ar svarbiausių vietų, įvykių, žmonių ir pan. Nors nežinau šių penkių studentų stažuotės smulkmenų, norėtųsi šiuo atveju pradėti sąrašą, siūlantį, ką dar įtraukti į panašių stažuočių viešnages tiems studentams, kurių moksliniai darbai yra apie lietuvių išeiviją, jos praeitį ar dabartį.

Skaitan R. Novogreckaitės straipsnius kartais galima pagalvoti, kad studentų viešnagė Čikagoje ir Washington buvo taip gražiai sutvarkyta ir prižiūrėta, kad kažin ar jie turėjo progos sutikti, susipažinti su ,,kita imigracijos puse”? Iš praeities – apsilankymas lietuvių anksčiau apgyventose vietose, parapijose, mokyklose, rajonuose (ar apskritai JAV apleistuose rajonuose), lietuvių kapinėse, kuriose palaidota tiek daug ,,išėjusiųjų, kurie nebegrįžo”. O iš dabartinės išeivijos: susipažinimas su lietuviais, kuriems reikia psichologinės pagalbos (ar bent su tais, kurie jaučia pareigą jiems padėti); su lietuviais, kuriems reikia vertėjo, advokato ar dvasininko, nes jie sėdi kalėjime; lietuviais su sveikatos problemomis, laukiančių galimybės sugrįžti į Lietuvą ir jas sutvarkyti, nes čia neturi sveikatos draudimo; lietuviais, ,,pakibusiais ore”, nes nėra susitvarkę savo buvimo šalyje dokumentų; lietuviais, kurių ego neleidžia jiems grįžti į Lietuvą, nes nenori prisipažinti, kad pasiilgo tėvynės, artimųjų ar jiems JAV netiko, nepatiko, nesisekė... Gal vertėtų susitikti su įvairių bangų lietuviais, kuriems Lietuva ir lietuviški reikalai nėra įdomūs, kurie įsiliejo į Amerikos gyvenimą ir nejaučia sentimento, atsakomybės ar su lietuviais rišančio bendro paveldo.

Suprantama, kad norisi, jog svečiai pamatytų gražius vaizdus, sutiktų įdomius žmones. Suprantama, kad mokslinės temos yra siauros, tačiau gal studentams, pasirinkusiems studijuoti apie išeiviją, nebūtų suteikiamas pernelyg siauras ar idealistinis vaizdas, matomas tik per rožinius akinius.

(Beje, įdomu, kodėl JAV viešėję studentai pasirinko studijuoti būtent šias mokslo šakas, o savo moksliniams darbams – būtent šias temas? Įdomu, kur jie mato savo mokslinę ir gyvenimo ateitį – Lietuvoje ar už jos ribų? Bet tai temos, kuriomis gal jie diskutavo su stažuotės metu sutiktais žmonėmis.)

Ramunė Kubiliūtė
Evanston, IL


,,Margutis II” klausytojų kreipimasis į Lietuvių Fondo tarybą

Mes, čia gyvenantys lietuviai, savo širdyse ir maldoje tariame nuoširdžiausius padėkos žodžius mūsų tautiečiams už pastatytas nuostabias bažnyčias, mokyklas, leidžiamą lietuvišką spaudą, įkurtas radijo laidas.

Net ir sovietų priespaudos metais Lietuvoje žmonės, mylintys Tėvynę ir trokštantys laisvės, prisiglaudę prie radijų imtuvų (nes buvo trukdoma) klausėsi „Amerikos balso”. Kokie jie tada jautėsi laimingi, girdėdami paguodos žodžius, o vėliau ir radijo laidas iš Europos, kurios taip pat stiprino žmonių dvasią.

Vis dėlto kokį didelį kultūrinį vaidmenį lietuvių gyvenime čia atliko „Margutis” ir „Margutis II”. Girdėjome labai gerai paruoštas laidas: naujienas iš Lietuvos, religines, literatūrines, sveikatos valandėles, pokalbius, nekrologus, pranešimus apie įvyksiančius renginius...

Ir taip nelauktai nutilo „Margutis II”. Išskrido į dausas. Taigi mes, lietuviai, kuriems labai yra svarbu nepalūžti ir išlikti savimi ir kuriems yra didelė palaima girdėti radijo laidą lietuvių kalba, kreipiamės į Lietuvių Fondo tarybą ir nuoširdžiai Jūsų prašome pirmiausia pasirūpinti savo namais – lietuvių bendruomene ir jos kultūrine veikla: atnaujinti ir įkurti stipresnę radijo stotį, kad girdėtų ne tik Illinois valstijoje gyvenantys lietuviai, bet ir gretimose valstijose esantys tautiečiai.

Pritariame Jums pagal galimybes remti studijuojantį jaunimą, bet pirmenybę suteikite lietuvių bendruomenės kultūrinei veiklai pratęsti.

Mūsų manymu, tikrai užtektų palūkanų, gaunamų iš 17 milijonų sukaupto Fondo geradarių aukotojų dėka, mūsų siekiams ir norams įgyvendinti: girdėti radjo laidą lietuvių kalba ir skaityti lietuvišką spaudą dar ne vienerius metus.

Gerb. Lietuvių Fondo taryba, mes gyvensime viltimi, Jūsų gera valia bei sąžiningais norais, prasmingais sumanymais ir gerais darbais paremti lietuvių bendruomenę, kuri taip pat nebus abejinga Jums. Ačiū.

Čikagos apylinkių lietuviai
Pasirašo 301


03-05-11
Audra vandens stiklinėje

Iš trylikos Čikagoje lietuvių pastatytų bažnyčių šiandien mums priklauso tik kelios. Tai – Marquette Park Švč. Merglės Marijos Gimimo (arch. Jonas Mulokas), Šv. Antano – Cicero miestelyje, Brighton Park Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo ir Jėzuitų koplyčia Jaunimo centre. Kitados Marquette Park buvo gausiai lietuvių apgyventas, jame veikė lietuvių įkurti restoranai, J. Vaznelio knygynas, Pranės ir Anatolijaus Šlutų parduotuvė ,,Patria’’, lietuvių valdomas bankas ir t. t. Čia dar išliko Lithuanian Plaza gatvė, paminklas Dariui ir Girėnui, lietuvių pastatyta Maria gimnazija, Šv. Kazimiero vienuolynas, Nativity mokykla ir ,,Seklyčia’’. Lietuvių pastatyta Holy Cross ligoninė jau parduota. Tautiečiams palaipsniui persikeliant į priemiesčius, čia apsigyveno ispanakalbiai, afroamerikiečiai.

Kun. Rimvydo Adomavičiaus tarnavimo Marquette Park Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje metu ji gausėjo. Niekas net nepagalvojo, kad, kunigui išvykus į Lietuvą, atsitiks taip, kaip atsitiko. Nuo praeitų metų vasaros šios bažnyčios administratoriumi pradėjęs dirbti kun. Jaunius Kelpšas deda daug pastangų, kad į bažnyčią sugrįžtų tie, kurie prieš penkerius metus ją paliko. Tačiau vien jo pastangų nepakaks – turime galvoti, kaip išlaikyti bažnyčią dar nors vienai lietuvių kartai. Taip gimė realus planas – įsteigti Šiluvos Marijos katalikišką lituanistinę mokyklą, kuri padėtų bažnyčiai išlikti.

Pedagogės, rašytojos Stasės Petersonienės paklausiau, ar išeivijoje veikė katalikiškos lituanistinės mokyklos? Ji paaiškino, jog tokios veikė dvi – Putnamo mergaičių ir Marianapolis berniukų (reguliaraus mokymo, ne savaitgalinės). Visose parapijinėse mokyklose vyko tikybos pamokos, bet mokyklos nesivadino katalikiškomis. Jas lankė įvairioms konfesijoms priklausiusių bei nepriklausiusių (laisvamaniai, ateistai, socialistai ir t.t.) šeimų vaikai.

Kuriama Šiluvos Marijos katalikiška lituanistinė mokykla jokios konkurencijos Čikagos Jaunimo centre įsikūrusiai lituanistinei mokyklai nesudarytų. Pasirinkta kryptis – katalikiška mokykla su papildomo meninio ugdymo programa, skiriasi savo tikslais ir užduotimis. Kelti triukšmą, intrigas gali tik nesuvokiantys skirtumų tarp katalikiškos ir reguliarios mokyklos. Juolab kad Čikagos lituanistinėje mokykloje, kur mokosi apie pusšimtis mokinių, gali būti draudžiamas minėti Dievo vardas ir, kaip anksčiau minėjau, dvasingumo pamokas dėsto lietuvių liuteronų kunigas. Gal reikėtų susimąstyti, kodėl visų mokinių šeimoms Jaunimo centro Jėzuitų koplyčios kunigo Antano Gražulio išsiųsti kalėdiniai sveikinimai bei kvietimas paremti nesulaukė jokio atgarsio? Ar visi moksleiviai yra iš liuteronų šeimų, o gal jos parėmė liuteronus?

Kur problema? Nereikėtų aiškinti, jei pasisakantieji prieš naujos mokyklos kūrimą žinotų, kad katalikai išpažįsta septynis krikščionybės sakramentus, o liuteronai – tik du: Krikšto ir Komunijos. Beje, jie nepripažįsta Marijos kulto, įtvirtinto jau IV amžiuje. Kaip tada su ,,Lietuva – Marijos žeme’’?

Šiai dienai, išeivijos žmonėms palaipsniui iškeliaujant amžinybėn, trečiabangiai nebeplūsta masiškai į bažnyčią, ji gausėja po truputį – gal apie 40 naujų šeimų sekmadieniais papildo Marquette Park bažnyčios tikinčiųjų gretas. Nutolo, išsikraustė, pritapo prie kitų parapijų... Dalis jų nebegrįš, bet dalį dar galima susigrąžinti.

Vienas iš kelių išsaugoti tautiečiams bažnyčią – Šiluvos Marijos katalikiška lituanistinė mokykla, kuri padėtų ilgėliau išlaikyti šią nuostabią šventovę lietuvių rankose. Nesikartosiu – programa, kaip ir Vokietijos Vasario 16osios gimnazijoje, – su papildomo meninio ugdymo klasėmis.

Lietuvoje veikia 54 liuteronų parapijos, kurioms priklauso tik 20 tūkstančių tikinčiųjų. Taigi, kaip minėjau anksčiau, katalikais save laiko apie 79 proc. Lietuvos gyventojų. Neseniai Bernardinai.lt paskelbė Vilniaus katalikiškos mokyklos „Versmė’’ kapeliono kun. Kęstučio Palikšos pranešimą apie mokyklos vaidmenį Bažnyčios misijoje ir Bažnyčios misiją – katalikiškoje mokykloje. Kelios ištraukos iš šio pranešimo:

,,Mokyklos vaidmuo Bažnyčios misijoje. Šventosios Dvasios vedama, Bažnyčia nepaliaudama gilina savęs suvokimą ir stengiasi išnagrinėti savo esmės ir savo pasiuntinybės slėpinį. Taip ji iš naujo atranda gyvybiškai svarbų santykį su Kristumi ir ‘randa vis daugiau šviesos, naujų jėgų ir didesnį džiaugsmą vykdydama savo pasiuntinybę bei stengdamasi atrasti geriausių priemonių bei būdų veiksmingesniam, gyvybingesniam ir išganingesniam santykiui su žmonių bendruomene kurti’.

Bažnyčios pasiuntinybė yra skelbti Evangeliją, tai reiškia, padaryti visiems žinomą linksmąją išganymo naujieną; ‘naujai sukurti’ žmones per Krikštą bei juos išlavinti sąmoningai gyventi kaip Dievo vaikus.

Bažnyčia steigia savas mokyklas, kadangi ji mato jose puikią priemonę visapusiškam žmogaus lavinimui, kol jos yra vieta plėtoti ir perduoti specifinę pasaulio, žmogaus ir istorijos matymo koncepciją.

Katalikiškos mokyklos pobūdis ir įnašas. Katalikiška mokykla dalyvauja perduodama išganymą, ypač ugdydama žmonių tikėjimą. Bažnytinėje prigimtyje glūdi katalikiškosios mokyklos ypatybė – tai mokykla visiems, ypatingą dėmesį skiriant patiems silpniausiems.

Katalikiškosios mokyklos užduotis yra būti pavyzdžiu ir akstinu kitoms ugdymo institucijoms ir stovėti bažnytinės bendruomenės rūpinimosi ugdymu priešakinėse linijose. Taip išaiškėja katalikiškosios mokyklos viešasis vaidmuo. Be to, katalikiškosios mokymo įstaigos, lygiai kaip ir valstybinės mokyklos, atlieka visuomeninį vaidmenį, nes jų buvimas garantuoja kultūrinį ir auklėjamąjį pliuralizmą ir visų pirma šeimų laisvę bei teisę suteikti savo vaikams norimą ugdymo kryptį.’’

Prieš metant kaltinimus (,,Draugas’’, 2011 m. vasario 5 d.), kad bažnyčios suolai nelūžta nuo tikinčiųjų, reikėtų nepamiršti, jog okupuotoje Lietuvoje ilgus metus trukęs aktyvusis ateizmas pasiekė tam tikrų rezultatų ir sugrįžimas arba atėjimas į bažnyčią yra ilgesnis ,,kelias per kopas’’ nei norėtųsi. Beje, Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijoje Pasaulio lietuvių centre, Lemont, prieš 12–15 metų į rytines pamaldas susirinkdavo ne daugiau kaip 20–30 vyresnio amžiaus moterėlių. Šiandien – net trejos šv. Mišios aukojamos sekmadieniais ir bažnyčią užpildo ne tik antrabangiai, bet ir gausėjantys trečiabangiai.

Stebina kai kurių vyresniųjų išeivijos lietuvių neįsigilinimas ir nereikalingas pyktis, ginklų žvanginimas, keliama audra vandens stiklinėje – neleisime, nekursime ir pan. Aplink Lemont, kur veikia Maironio lituanistinė mokykla, kelių mylių atstumu įsikūrė kelios lituanistinės mokyklos (Darien, Naperville), veikia net keli darželiai. Ar jų įsikūrimas sužlugdė Maironio lituanistinę mokyklą? Ne. Reikėtų džiaugtis, kad ieškoma kelių, kaip išlaikyti bažnyčią ilgėliau lietuvių rankose, o ne kurstyti nesantaiką, – kad naujai kuriama mokykla sugriaus Jaunimo centre įsikūrusiąją.

Pagalvokime paprastai – ar yra dar kitas kelias, kaip išsaugoti mūsų nuostabiąją Marquette Park Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčią? Galvokime šiandien, ne rytoj, nes poryt jau bus per vėlu.

Post Scriptum. Paskelbus straipsnį apie kuriamą naują Šiluvos Marijos katalikišką lituanistinę mokyklą, jau atsiliepė mokytojai, norintys dirbti būsimoje mokykloje. Su viena jų ir susitikome – tai kaunietė mokytoja Giedrė Jonaitienė. Buvo įdomu išgirsti mokytojos ekspertės (aukščiausia kvalifikacinė Lietuvos mokytojų kategorija), turinčios 40 metų pedagoginio darbo patirtį, nuomonę mus dominančiais klausimais.

G. Jonaitienė 30 metų dirbo Kaune, Panemunės vidurinėje mokykloje, iš jų 10, mokyklai tapus Šv. Mato katalikiška mokykla. Šioje vidurinėje mokykloje ugdomos tvirtos katalikiškos tradicijos – mokiniai dalyvauja šv. Mišiose, Advento, Gavėnios rekolekcijose, vasarą rengiamos katalikiškos stovyklos ir t.t. Panemunė – tai daugiausia privačių namų rajonas, kurio gyventojai mažai migruoja. Įdomu ir tai, kad šioje mokykloje mokėsi tėvai, dabar joje mokosi jų vaikai ar net vaikaičiai. Todėl, mokytojos žodžiais tariant, visi vieni kitus pažįsta. Mokiniai supažindinami su moralės ir etikos principais, mokomi gyventi pagal juos. Svarbi paties mokytojo dora – jo asmeninis elgesys, gyvenimas. Moksleiviai mokomi tvarkos ir drausmės, todėl būtina, jog atidumas, nuoširdus bendravimas su kitais taptų įpročiu. Svarbu, kad kiekvienas asmuo būtų atsakingas už save ir kitus.G. Jonaitienė įsitikinusi, jog katalikiškoje mokykloje turi dirbti tik aukštąjį išsilavinimą turintys pedagogai, mokomo dalyko specialistai. Tai užtikrina perduodamų žinių lygį moksleiviams. Į klausimą, ar katalikiškoje mokykloje gali dirbti liuteronų tikėjimą išpažįstantys kunigai-mokytojai, mokytoja tvirtai atsako – ne.  

Kviečiame registruoti moksleivius Švč. Mergelės Marijos Gimimo klebonijoje tel. 773-776-4600, o pedagogus, norinčius dirbti naujai kuriamoje katalikiškoje mokykloje, skambinti tel. 630-290-0191.

Chicago, IL
Ligija Tautkuvienė


Reikšmingiausias  2010 m. įvykis

Reikšmingiausiu 2010 m. įvykiu laikau Kęstučio Skrupskelio knygos ,,Ateities draugai, ateitininkų istorija (iki 1940 m.)’’ pasirodymą. Kad tai knyga – tai tik reiškinio forma, nes tai yra unikalus 2010 m. įvykis, savo esme skirtingas nuo nuolat renginių visuomeninių renginių, švenčių, sukakčių bei minėjimų. Tokio leidinio pasirodymas yra neeilinė staigmena, kokią pamatome gal tik sykį per dešimtmetį ar du. Jis puikiai parašytas, gražiai, ne atžagaria ranka išleistas, o pati tema pristatyta plačiame tuometinės Lietuvos istorijos fone. Gavome talentingai įpintą žvilgsnį į iki 1940 m. Lietuvos fone gyvavusią ateitininkiją. Knyga įdomi visiems – visiems, besidomintiems XIX a. pabaigos ir XX a. pirmosios pusės Lietuva. Ji ilgam liks klasišku leidiniu ateitininkijai, miela ateitininkų eilėse augusiems ir brendusiems.

Antanas Dundzila
Port Orange, FL

Dėl k. kubilinsko dėstymo lit. mokyklose

2002 metų vasarą Mokytojų tobulinimosi kursų metu Dainavos stovyklavietėje JAV LB Švietimo taryba pasiūlė ir susirinkę mokytojai svarstė rezoliuciją dėl Kosto Kubilinsko ir Petro Cvirkos vaikų literatūros mokymo mokykloje. Atsižvelgiant į abiejų rašytojų sovietų okupacijos metu lietuvių tautai padarytus nusikaltimus, buvo prašyta vengti pristatyti jų kūrybą lituanistinėse mokyklose. Rezoliucija buvo priimta ir perduota mokykloms.

Dalilė Polikaitienė,
buvusi JAV LB Švietimo tarybos
pirmininkė (1999–2005)


03-03-11
FONDAI

Nustebino gerb. prof. dr. Antano Klimo vasario 24 d. laiškas „Drauge”, klausiantis, kur buvo Lietuvių Fondas, kai Draugo fondas šaukė S.O.S ir prašė pagalbos. Laiško autorius kaltina, neva LF tylėjo, o juk galėjo išgelbėti „Draugą’’, nes jis yra lietuvybės širdis. Ir prideda: „Matyt, kad LF vadovai ‘Draugo’ neskaito ir nevertina!’’

Pirmiausia, prof. A. Klimas teisingai rašo, kad „LF pagrindinis uždavinys ir tikslas yra palaikyti lietuvybę JAV’’. Todėl LF remia lietuvių švietimą, kultūrą, mokslą, skatina išlaikyti tautinius papročius ir kalbą, teikia stipendijas lietuvių kilmės jaunimui, ugdo tautinį susipratimą tarp priaugančio jaunimo. Kiekvienais metais LF rėmė „Draugą’’ ir kitus lietuviškus laikraščius, žurnalus bei leidinius, kurie taip pat yra „lietuvybės širdys’’. Pavyzdžiui, per paskutinius keletą metų LF skyrė po 10,000 dol. paramą vien tik „Draugui’’, ir mažesnes sumas kitai spaudai.

Antra, jau seniai veikia specialus Draugo fondas, kurio pagrindinis uždavinys ir tikslas yra kaip tik remti „Draugo’’ leidimą. Pagal DF paskelbtus vėliausius finansinius duomenis jis savo ižde turi dides nę nei 600,000 dol. sumą. Gal reikėtų klausti, kodėl DF neparemia „Draugo’’ didesne suma iš tų 600,000 dol., jei jam yra taip blogai.

Trečia, gerai žinau, kad LF vadovai vertina, prenumeruoja ir skaito ,,Draugą’’. Jau šešti metai, kai pats „Draugo’’ leidėjų (Lietuvių katalikų spaudos draugijos) direktorių pirmininkas advokatas Saulius Kuprys yra ir LF direktorius. DF pirmininkė Marija Remienė 21 metus irgi buvo LF direktorė, valdybos ir tarybos pirmininkė, o dabar jau 15 metų kaip yra LF Garbės komiteto narė. Nejaugi jie patys „Draugo’’ neskaito ir nevertina?

Ketvirta, JAV dažnai už visokius sunkumus kaltinami prezidentai – neseniai buvo kaltinamas prezidentas George W. Bush, o dabar – prezidentas Barack Obama. Lietuvoje dėl visko buvo „kaltas’’ prof. Vytautas Landsbergis. Tarp mūsų už lėšų ir paramos trūkumą dažnai neteisingai kaltinamas Lietuvių Fondas.

Kviečiu visus „Draugo’’ prenumeratorius ir skaitytojus labiau paremti savo aukomis Lietuvių Fondą, kad jis turėtų daugiau lėšų paremiant lietuvybės išlaikymo pastangas, įskaitant ir „Draugo’’ leidimą.

Vytautas Kamantas
Grand Rapids, MI


03-01-11
JIS BUVO DALIS TOS YPATINGOS KARTOS

Šių metų vasario 6 d. Upsaloje (Uppsala), Švedijoje, eidamas 84-tuosius metus, mirė dr. Kajetonas Julius Čeginskas, mokslininkas, kultūrininkas, visuomenininkas. Jo nuopelnai Lietuvai ir lietuvybei jau buvo surašyti „Drauge’’ paskelbtoje ,,Eltos’’ žinioje apie jo mirtį, o maždaug po savaitės plačiau aprašyti Lietuvių fronto bičiulių tarybos. Kadangi dr. K. J. Čeginskas taip pat buvo ,,Laisvosios Europos’’ radijo lietuvių redakcijos narys ir nuo 1978 m. vadovas, o aš beveik dvidešimt metų jame dirbau, noriu parašyti apie jį keletą žodžių.

Mažame skyriuje, kurio narių skaičius įvairavo tarp penkių ir dešimties lietuvių iš išeivijos ir tėvynės, dr. Čeginskas buvo išlaikytas, draugiškas, kantrus eruditas, pasižymėjęs žinių apie Lietuvą, jos politiką, kultūrą, istoriją lobynu. Nekeldavo balso, nesijaudindavo, o jeigu jaudindavosi, tai viešai neišsiduodavo. Labai rūpinosi lietuvių kalbos švarumu mūsų laidose, neįsileisdavo, kiek tai buvo įmanoma, barbarizmų ar svetimybių. Pagal ,,Laisvosios Europos’’ radijo taisykles turėjome stengtis savo kalba nesiskirti nuo tuo metu sovietinės Lietuvos radijo ir televizijos pranešėjų. Jo dėka pas mus būdavo sakoma ir rašoma „Jungtinės tautos’’, o ne „Suvienytos nacijos’’ ir rinkimų pirmas ar antras „ratas’’, o ne „turas’’.

Jei aš, kaip virdulys kunkuliuodama, šokdavau ginti kurį nors savo teiginį, tai jis šyptelėjęs ramiai ir švelniai parodydavo, kur klydau. Jis mokė mane rezignacijos, o aš stengiausi diegti jam savo entuziazmą gyvenimui. Kajetonas Julius Čeginskas buvo dalis tos ypatingos kartos, užaugusios nepriklausomoje Lietuvoje tarp dviejų pasaulinių karų. Jis buvo giliai principingas, atsidavęs tėvynei, savo pavyzdžiu mokęs aplinkinius pagarbos, orumo, pakantumo. Ačiū, Kajetonai, kad buvai su mumis.

Eglė Juodvalkė
La Grange, IL

02-24-11
NAUJAS ,,DRAUGAS” – JAU NE UBAGAS!

Gavau ,,Draugo” šeštadienio laidą, apsirengusią šventiškai. Pasivijo modernius laikraščius – gražus, ryškios raidės, ryškios, spalvotos nuotraukos. ,,Draugas” neatrodo kaip ubagas, dabar jau pasipuošęs kaip lietuvis.
 Ačiū.

Aloyzas Vaičius
Pepin, WI


BŪKIME BUDRESNI

Š. m. sausio 27 d. „Draugas” laiškų skyriuje paskelbė Čikagoje gyvenančio Lietuvos laisvės kovų dalyvio Povilo Vaičekausko laišką „Kai šventi dalykai painiojami su niekšybe”, atkreipiantį skaitytojų dėmesį į įrodyto partizanų išdaviko ir žudiko Kosto Kubilinsko kūrinio „Ledinukas” pastatymą Maironio lituanistinės mokyklos kalėdinių švenčių metu. Viena laimė, kad išeivijoje dar turime gerbtinų asmenų, kurie, kovoję už Lietuvos laisvę, dabar budi jos sargyboje. Be abejo, buvo išeivių, kuriuos papiktino Maironio lietuviškosios mokyklos elgesys, tik klausimas lieka, kiek jų ir kodėl jie tylėjo? Iš šio įvykio reikia pasimokyti mokyklos vadovybei ir mokytojams. Gerb. Vaičekausko laiškas rodo, kad visi turime būti budresni, kad nereikėtų prieš tautą raudonuoti. Vikipedija.lt pateikia visas žinias apie Ku-bilinsko praeitį. Ar tokie niekšai kaip Kubilinskas išvis turi vietą Lietuvos literatūroje?

Eglė Juodvalkė
La Grange, IL

KRAUTUVĖLĖ ,,LIETUVĖLĖ”

Pravėriau krautuvėlės ,,Lietuvėlė” duris, netoli durų – lentynėlė. Kas joje gražaus sudėta – stiklinės su Stalin, Lenin fotografijomis ir raudona vėliava su komunistiniais ženklais.

Mums, lietuviams, skaudu matyti prekes su veidais tų, dėl kurių turėjome palikti tėvynę. Gal lietuvaičiams tai atrodo visai normalu ir įdomu? Ar negalima būtų tokias prekes padėti kur nors toliau, kad negadintų krautuvėlės vardo, o mums būtų malonu užeiti, pasidairyti ir ką nors lietuviško nusipirkti.

Sigutė Žemaitienė
Cicero, IL


LIETUVIŲ FONDAS IR DRAUGO FONDAS

Kur buvo Lietuvių Fondas, kai Draugo Fondas šaukė: S.O.S.? LF pagrindinis uždavinys ir tikslas yra palaikyti lietuvybę JAV. Lietuvybės širdis JAV yra laikraštis „Draugas”.

„Draugas” išaugino ir išlepino LF. Kai DF prašė pagalbos, LF tylėjo. O juk LF galėjo išgelbėti „Draugą”! Matyt, kad LF vadovai „Draugo” neskaito ir nevertina!

Antanas Klimas
Rochester, NY

02-22-11
NEJAU LIKSIME BE LIETUVIŠKO RESTORANO?!

Šių metų sausio 31 d. užsidarė lietuviška radijo laida ,,Margutis II’’. Kalbama, jog po trijų savaičių užsidarys ir ,,Seklyčia’’. Manau, jog tai ne sutapimas, bet iš anksto priimti sprendimai. O ,,Drauge’’ apie tuos sprendimus iš anksto nėra pranešama.

,,Seklyčios’’ netekimas būtų didelis smūgis Čikagai. Kur dėsis pensininkai, kurie susirinkdavo trečiadieniais pabendra22uti ir papietauti?

Atrodo, jog sprendimus dėl ,,Seklyčios’’ daro asmenys, kurie negyvena ir nenori gyventi Čikagoje.

Gediminas Indreika
Chicago, IL

* * *

 Jau kurį laiką sklandė gandai, kad lietuviškas restoranas ,,Seklyčia”, veikiantis Čikagos rajone Marquette Park, gali užsidaryti. Dabar iš įvairių šaltinių girdėti, kad jis iš tikrųjų netrukus užsidarys. Nejaugi lietuvių apgyvendintoje Čikagoje liksime be lietuviško restorano?! Kaip su vyresniųjų centru? Kur rinksis mūsų vyresnieji, norintys pabendrauti savaitės metu?

Nors ekonomika pablogėjo, vis vien galima laikas nuo laiko pavalgyti restorane. Taip pat galima paraginti savo draugus ir pažįstamus atvykti į ,,Seklyčią”. Čia gana didelis patiekalų pasirinkimas. Jaukioje aplinkoje smagu pavalgyti ir pabendrauti su draugais ir pažįstamais. Neretai ,,Seklyčia” tampa susitikimo vieta.

Sakoma, kad reikia palaikyti savo žydą. Tai palaikykime vienintelį likusį lietuvišką restoraną Čikagoje – ,,Seklyčią”.

Vida Sakevičiūtė
Hometown, IL

* * *

Viliuosi, jog gandai, kad užsidaro restoranas ,,Seklyčia”, tėra tik gandai. ,,Seklyčioje” – skanus maistas, puiki virėja, nuostabus patarnavimas ir labai geros kainos. Būtų didelė gėda visiems lietuviams, jei restoranas užsidarytų.

John A. Gibaitis
Chicago, IL

PATOGU PIRKTI?

Skamba gana viliojančiai, ir, manau, kad kurdami bendrovę Patogupirkti.lt, verslininkai tikrai norėjo padėti išeiviams iš Lietuvos, gyvenantiems visame pasaulyje, o ir patiems tėvynainiams patogiai, greitai ir, kas visiems aktualu – geromis kainomis, įsigyti lietuvių ir užsienio autorių knygų, video, muzikos.

Ne paslaptis – taip ir buvo. Esu pora kartų naudojęsis bendrovės paslaugomis ir likau patenkintas. Užsakymai buvo atliekami laiku ir profesionaliai. Todėl nieko negalvodamas ir šį kartą nusprendžiau įsigyti porą savo mėgstamiausio rašytojo John Irving knygų.

Iš pradžių viskas vyko gana sklandžiai: gavau el. laišką, kad mano užsakymas gautas ir bus pradėtas vykdyti, kai tik bendrovė sulauks apmokėjimo per ,,PayPal’’ mokėjimo sistemą. Per 48 valandas turėčiau gauti žinutę su nuoroda apmokėti. Žinutę gavau net tą pačią dieną, todėl iš karto ir sumokėjau, norėdamas kuo greičiau gauti savo išsvajotas knygas. Žinutę pasirašė Vygantas Milašiūnas. Tą pačią dieną gavau ir elektroninį čekį, kad sąskaita apmokėta.

Po dviejų dienų gavau el. laišką, kad mano mokestis gautas ir užsakymas Nr. xxxxxxx paruoštas išsiųsti.

Na, o dar po 3 dienų Vilma Paulauskienė atsiuntė el. laišką, kad mano užsakymas buvo išsiųstas gruodžio 10 dieną ir pas užsienyje gyvenančius užsakovus atkeliauja per 10–14 dienų. Jau ėmiau trinti rankas – greitai vartysiu Irving.

Deja, praėjus 29 dienoms ir nieko negavus ėmiau nerimauti. Parašiau užklausimą, kur yra mano užsakymas. Vilma Paulauskienė maloniai atrašė, kad ,,turime informacijos iš klientų, kad siuntos vėluoja į JAV’’ ir pasiūlė pagal siuntos numerį (tracking number) pasitikrinti, kurioje JAV vietoje yra mano siunta. Nieko nedelsdamas nuvykau į artimiausią pašto skyrių ir paprašiau patikrinti, kur yra mano siuntinys. Už kelių minučių skyriaus vedėjas labai nustebino mane, pranešdamas, kad siunta dar nėra iškeliavusi iš Lietuvos ir yra Vilniuje, net nenuskanuota išsiuntimui. O jau sausio 7 dieną (Prisimenate, man buvo pranešta, kad siunta išsiųsta gruodžio 10 dieną!). Pranešus tai, Paulauskienė pareiškė, kad siunta pas juos negrįžo, vadinasi, yra kažkuriame JAV pašto skyriuje.

Kitame laiške man sakoma kad ,,Tai didelis nesusipratimas, kurį stengsimės kuo greičiau išspręsti. Tiesiog pateiksime skundą Lietuvos paštui, bet tai tikrai užtruks apie mėnesį, o Jums išsiųsime šį užsakymą pakartotinai. Tik išsiuntę Jus informuosime el. žinute. Bet jei taip atsitiktų, kad užsakymas Jus pasiektų, informuokite mus. Atsiprašome už nepatogumus. Apie tyrimo eigą Jus informuosime.
Pagarbiai, Vilma Paulauskienė
www.patogupirkti.lt
Didžiausias knygų lietuvių kalba pasirinkimas!’’.

Ir čia prasideda pats įdomumas. Norėdamas sužinoti, kas daroma dėl mano užsakymo, bandau susisiekti su Paulauskiene, bet... jos telefonas tiesiog neteisingas ar neveikia ir t. t. Ir visa tai automatas man dėsto rusų kalba. Per 2 dienas siunčiu vieną paskui kitą 12 el. laiškų, bet jie visi grįžta po 6–12 sekundžių... Kas tai? Bandymas vilkinti laiką ar nenoras pranešti ,,įkyriam’’ klientui, kas daroma dėl jo 134.22 Lt. (53.21 JAV dol.) užsakymo? Griebiausi paprastos gudrybės – jeigu mano el. pašto adresas užblokuotas, išsiųsiu dar vieną laišką, šįkart – paskutinį, iš kito adreso. Mano el. laiškas sėkmingai nukeliauja. Ir jei šį straipsnį skaito JAV ir Kanados lietuviai, ,,Lietuvos ryto’’ ir Delfi.lt skaitytojai, vadinasi Vilma nepanoro man atsakyti.

Tad ar tikrai patogu pirkti Patogupirkti.lt?

Narimantas Gruzdys
JAV LB Colorado apylinkės viceprezidentas
Loveland, Colorado


02-19-11
Užsieniečiai Lietuvos universitetuose?

Su nuostaba perskaičiau š. m. vasario 2 d. „Drauge” Delfi.lt žinutę „Lietuvos universitetai privilioja vis daugiau užsieniečių”. Nesuprantu, kaip, pagal universitetų atstovus, svetimšaliai studentai esą ne tik pagerins studijų kokybę, bet ir papildys universitetų biudžetą. Vien medicinos studijų šakas (medicina, farmacija ir odontologija) pasirinkusių svetimšalių studentų priskaitoma iki 400, ir tas skaičius vis auga. Daugiausiai jų atvyksta iš Izraelio, Libano ir kitų kraštų.

Atrodo, kad tam tikra prasme grįžtame į senus laikus. Remiantis prof. Juozo Meškausko duomenimis jo knygoje „Lietuvos medicinos istorija”, Lietuva, anais laikais ruošiant lietuvius medicinos gydytojus, darė tik labai nedidelę, bet vis dėlto šiokią tokią pažangą. Jei 1922 m. Lietuvos universitete mediciną studijavo vos 33,3 proc. lietuvių, nepriklausomybės sutemose (1938 m.) lietuvių nuošimtis pakilo iki 51,5 proc. Beveik visi kiti studentai buvo žydai, turbūt Lietuvos piliečiai. Šiandien gydytojus ruošiame jau Izraeliui, nebent baigę mokslus naujieji gydytojai nutarė pasilikti Lietuvoje.

Gal ir ne be reikalo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto prorektorius Renaldas Jurkevičius taip stropiai verbuoja svetimšalius studentus, galvodamas, kad tai pakels studijų kokybę, nes, jo nuomone, užsienio studentai yra reiklesni ir smalsesni. Džiaugiasi prorektorius ir iš tų studentų gaunamomis milijoninėmis įplaukomis.

Kad tokiu būdu lietuvių kalba iš auditorijų bus pamažu išstumiama, prorektoriui nerūpi. Aukštųjų mokyklų koridoriuose girdėsime anglų ir rusų kalbas. Patenkinti bus ir Lietuvos Vyriausybės remiami, man sunkiai suprantamos „Globalinės Lietuvos” entuziastingi kūrėjai. Ekonominė gerovė gal ir kils, bet globalizacijos sąlygomis po visą pasaulį išbarstę lietuvių jaunuomenę ir į Lietuvą pritraukę svetimšalius, ar galėsime nerausdami tvirtinti, kad taip išlaikome tautos savitumą?

Aleksas Vitkus
Palos Heights, IL

Detroit turi savo dienraščius

2011 m. sausio 15 d. „Draugo” „Leidėjo žodyje” apie tridienį „Draugą” įsivėlė neteisingas komentaras, kad Detroitas iš viso liko be savo dienraščio. Du seniai leidžiami, Detroit miestui ir jo apylinkėms skirti laikraščiai gyvuoja. Tai – „Detroit News” ir „Detroit Free Press”, išeinantys kasdien ir pristatomi į namus.

B. Astašaitis
Troy, MI

,,Draugas” – dar vieneriems metams

Galvoju, kad esu viena iš to nedidelio trečiabangių būrelio, kuris jau keletą metų prenumeruoja ,,Draugą’’. Man daug kas jame įdomu, nors dažnai tą pačią informaciją gaunu ir iš interneto, ir iš kitų laikraščių. Vis dėlto ,,Draugo’’ neatsisakiau, o ir pati dažnai jame pasidalinu, kuo gyvename Čikagos lituanistinėje mokykloje ar Vėjų miesto lietuviškoje salelėje. Mano „Draugo’’ prenumerata baigiasi vasario 14 dieną. Šį kartą galvojau, ar verta man jį dar vieneriems metams užsisakyti. Bet Dalios Cidzikaitės vedamasis (,,Draugas’’, 2011 m. vasario 10 d.) įkvėpė vilties, kad verta. Nes įdomu bus laukti permainų, kurių taip reikia. Laukiu ir internetinio puslapio atgimimo, nes taip norėčiau jį pasiūlyti visiems po pasaulį išsibarsčiusiems kolegoms ir draugams, bet tai darau labai retai, nes negalvoju, kad jis su dabartiniu ,,rūbu’’ ką nors sudomintų.

Audronė Sidaugienė
Oak Forest, IL

02-17-11
ARGI JAU TIEK NUSIKALSTA?

Nustebino Kęstučio Girniaus nepagarba Lietuvos Konstituciniam Teismui (KT). Savo straipsnyje „Konstitucinis Teismas vėl suklupo” jis nešykšti liedamas pyktį dėl KT sprendimo Pakso byloje ir žengia daar toliau – kaltindamas KT nesąžingumu. Manau, turėtume susilaikyti ir nevartoti šmeižikiškų žodžių, kalbėdami apie savo šalies aukščiausias įstaigas, ypač kai jos vykdo savo paskirtį, gal ir nelabai atitinkančią mūsų norus. Paprastai man patinka skaityti Girniaus straipsnius, dažnai randu juose kontroversijų, o tai suteikia įdomumo. Tačiau turi būti ribos, nes tokie kaip jo „pasisakymai” jau tampa griovimu. Už kokius principus čia Girnius galvą guldo?

Sausio 10 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) nusprendė, kad buvusio prezidento Rolando Pakso amžinas nušalinimas nuo pareigų esąs neproporcingas. KT pareiškė, kad šį EŽTT sprendimą bus galima įgyvendinti, tik pakeitus Lietuvos Konstituciją. Toks pareiškimas labai supykino Girnių.

Koks politikas po tokio susikompromitavimo vėl drįstų kelti savo kandidatūrą? Yra daug pavyzdžių Europoje, kur susikompromitavus pats politikas, nieko nelaukęs, atsistatydina. Bet šito Paksas nepadarė. Prisimenu Vokietijos ministrą pirmininką Willy Brandt, kuris, radus komunistų šnipę, dirbančią jo raštinėje, tučtuojau atsistatydino. Aišku, Amerikoje būna ir kitaip. Clinton, pagautas meluojant teisme, spyriojosi, tampėsi po teismus ir sėbrų balsų padedamas išliko savo pareigose. Ar EŽTT sprendimas geresnis nei KT? Ar jis turi galią būti viršesnis už KT nuosprendį?

Manau, kad šiuo atveju Lietuvos KT sąmoningiau sprendė. Buvęs prezidentas sulaužė priesaiką, todėl atsisveikiname su juo visam laikui. Nejaugi nėra kitų, sugebančių eiti šias pareigas? Ir koks čia skubėjimas garbinti svetimus ir niekinti savus? Nors ir įstojome į Europos Sąjungą, savo suverenumo juk dar nesame visiškai praradę.

Girnius teigia, kad Konstitucijoje tiesioginio pasakymo uždrausti visam laikui nėra – „amžinas draudimas Paksui – tai KT vaizduotės vaisius”. Tačiau su Konstitucijos aiškinimais bet kuriame krašte dažnai susiduriama, nes Konstitucija yra palyginti trumpas tekstas. Nors Girnius augo Amerikoje, gal jis jau primiršo, kaip dažnai čia KT randa „šešėlių” šalies Konstitucijoje, įgalinančių teisėjus priimti sprendimus.

Pagirtina, kad esame budrūs ir kritikuojame, bet turėkime saiko!

Algis Kazlauskas
Orland Park, IL


02-14-11
APIE FILMĄ ,,THE WAY BACK”

Grįžau iš kino teatro, kuriame mes vieni du su vyru ,,privačiai” žiūrėjome filmą ,,The Way Back”. Nesistebiu dėl to, nes amerikietiško filmo siužetas yra apie kančias gulage ir kelionėje iš jo bėgant – tikrai ne pramoginis filmas. Žiūrovams, kurie domisi šia istorijos dalimi, verta filmą pamatyti. Gera režisūra ir vaidyba, nors ne visi kaliniai atrodo etniškai ir kiek per apvalaini – ne tokie, kokius matome nuotraukose iš Sibiro. Filme rodoma ilgai trunkanti žmonių kova dėl gyvybės, dėl laisvės. Bet šalia rodomi nuostabiai gražūs gamtovaizdžiai, nufilmuoti aukštos kokybės filmavimo technika. Neprailgo žiūrėti.

Žiūrėdama mintyse filmą lyginau su puikų įspūdį palikusiu filmu ,,Dievų miškas”, matytu Lietuvoje, pastatytu pagal Balio Sruogos romaną. Abiejuose rodomi kalinių išgyvenimai: viename – koncentrancijos stovykloje, kitame – gulage. Negalėčiau pasakyti, kuris filmas įsimintinesnis. ,,Dievų miške” ypač gerai dera tragiški ir komiški elementai. Tai suteikia įvairumo ir atpalaiduoja nuo slegiančios nuotaikos, bet tuo pačiu papildo Sruogos mintis. ,,The Way Back” yra kiek lėkštesnis, taip gerai neišplėtoja veikėjų charakterių, bet parodo gulago sąlygų žiaurumą ir kiek sunkumų gali įveikti žmogaus pasiryžimas.

Turiu priekaištą vienam iš filmo kūrėjų – associate producer lietuviui D. Markevičiui: kodėl niekur nepaminėta Lietuva? Faktas, kad ji pirmoji paskelbė savo nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, būtų labai tikęs prie filmo pabaigoje surašytų istorinių datų.

Prieš keletą metų skaičiau ne vieną knygą apie Sibirą, todėl negaliu tvirtai teigti, bet manau, kad Slavomir Rawicz autobiografinėje knygoje ,,The Long Way”, pagal kurią šis filmas sukurtas, vienas iš pabėgėlių buvo lietuvis, o ne latvis. Ar tikrai sukeista? Knyga taip pat įdomi ir verta perskaityti.

Laima Žliobienė
Barrington, IL


02-12-11
POEZIJOS GLĖBYJE

Mėgstu poeziją. Skaitau 2011 m. sausio 8 d. „Draugo” šeštadieninį priedą, nepraleisdama nė vienos eilutės. Jau pasiekiau trečią puslapį. Perskaičiusi eilėraštį „Vienas esi”, pati sau burbtelėjau: „Niekis...” Na, skaitysiu toliau. Štai antras, jau trečias, o ketvirtas eilėraštis jau verčia susimąstyti ir net keletą kartų iš naujo skaityti. Pakeliu akis ir klausiu savęs: o kas rašo? Autorė – Stasė Lygutaitė-Bocevičienė. Brendu tolyn, ir vis gilyn. Susimąstau. Ir vėl grįžtu prie: ,,Sunkesnė nei išmaldos grašis/ Ant vėjy sužvarbusio/ Girto pavargėlio delno.” Koks nuostabus palyginimas, kontrastas! Ar meilė sunki?

O kai akys sustoja ties paskutiniuoju „Viduržiemį”, iš gilios atminties atskamba bažnyčios varpai, skelbią visai parapijai, kad kažkas į namus daugiau nebegrįš...
Poezija, kuri skaitytojui sukelia vaizdus, yra tikroji poezija, nes įveda skaitytoją į kitą pasaulį. Baigiu trečiąjį puslapį su mintimi, kad Stasė Lygutaitė-Bocevičienė – gili poetė.

Rožė Šomkaitė
South Orange, NJ


2010 m. išeivijos įvykiai

Atsiliepdamas į dr. Romualdo Kriaučiūno 2011 sausio 8 d. „Drauge” išspausdintą kvietimą išrinkti atmintiniausius išeivijos lietuvių 2010 metų įvykius Šiaurės Amerikoje, teikiu savo penkis siūlymus.

1. IX Dainų šventė Toronto mieste, kurios ruošimas vyko kelerius metus, darbavosi pasišventę, talentingi rengėjai. Joje dalyvavo daug dainininkų, jaunų vadovų ir žiūrovų, ji savo entuziazmu palietė daugelį JAV bei Kanados tautiečių, sustiprino jų meilę Lietuvai ir jos kultūrai.

2. Lituanistinės mokyklos JAV ir Kanadoje, kuriose kiekvieną savaitgalį lietuvių kalbos, istorijos, tautinio ugdymo ir Lietuvos geresnio pažinimo mokosi tūkstančiai moksleivių, moko šimtai mokytojų, vaikus veža ir mokyklų išlaikymu rūpinasi tėvai ir daugelis rėmėjų, programas, knygas bei įvairią paramą telkia JAV ir Kanados Lietuvių Bendruomenės.

3. Lietuvių fondai JAV ir Kanadoje, kurie iš savo narių gautų aukų uždarbio remia lietuvybės išlaikymą išeivijoje, ypač lituanistinį švietimą, kultūrą, studentus, jaunimą.

4. Ateitininkijos šimtmečio minėjimai JAV ir Kanadoje (ir Lietuvoje, į kur buvo nuvykę JAV ir Kanados ateitininkai), išryškinę šios organizacijos didelį įnašą į lietuvybės išlaikymą išeivijoje, meilę Lietuvai ir krikščionybės idealų įgyvendinimą. Per visus metus vyksta ateitininkų būrelių, kuopų ir vienetų susirinkimai, diskusijos, siekiama ,,Viską atnaujinti Kristuje”’.

5. Lietuvių skautų sąjungos stovyklos JAV ir Kanadoje. Ištisus metus beveik visais savaitgaliais vyksta lietuvių jaunimo sueigos, iškylos, skautiškos programos ir pasiruošimas vasaros stovykloms bei kelionėms. Daug tėvų ir vadovų darbuojasi lietuviško ir patriotiško jaunimo auklėjimo skiltyse, draugovėse ir tuntuose. Jaunimas ugdomas tarnauti Dievui, Tėvynei ir Artimui.

Vytautas Kamantas
Grand Rapids, MI 

02-08-11
Sausio 13-oji pamiršta

Š. m. vasario 1 d. ,,Drauge” A. Gureckas išsamiai ir įdomiai aprašė sausio 13 d. Washington, DC žiniasklaidos muziejuje vykusią diskusiją „Kaip žurnalistai 1991 metų įvykius pavertė veiksniu, lėmusiu tolesnį istorijos vystymąsi?” Pokalbyje dalyvavo žymūs tų įvykių ne tik stebėtojai, bet ir juos aprašę žurnalistai, o jį vedė Paul Goble, tą naktį budėjęs Valstybės departamente. Tai asmeniškai žinau, nes paskambinusi į Baltijos poskyrį apie 3 val. nakties, jis pats telefonu atsiliepė. Diskusiją stebėjo apie pusantro šimto žmonių, ji buvo parodyta per Lietuvos TV. Kiek teko skaityti ir stebėti, Lietuva tikrai įspūdingai paminėjo Sausio 13tos įvykių ir Laisvės gynėjų dienos 20tąją sukaktį. Renginiuose dalyvavo okupaciją patyrusios ir laisvėje subrendusios kartos. Į paminėjimo programas gausiai įtraukti moksleiviai. Interneto dėka ir mes galėjome jaustis lyg patys ten būtume. Laisvės gynėjų diena prisiminta ir visuose lietuviškuose telkiniuose išeivijoje.

Tačiau, man kyla klausimas – kodėl ši sukaktis nebuvo prisiminta JAV žiniasklaidoje? Kodėl Gurecko aprašyta diskusija nevyko CNN, PBS ar ,,Fox News” studijose ir nebuvo parodyta per tų stočių bei NBC, ABC ir CBS žinių programas? Kodėl nei ,,The New York Times”, nei ,,The Washington Post” ir kituose didžiuosiuose JAV dienraščiuose ši sukaktis nebuvo paminėta? Ypač, kai daugelio jų korespondentai 1991 m. buvo tų įvykių liudininkai Lietuvoje? Visi čia suminėti kanalai beveik tokiu pačiu mastu Vilniaus įvykius 1991 m. pristatė, kaip dabar skelbia apie sukilimą Egipte. Šis klausimas ypač skaudus, nes Gureckas rašo, kad „Visi pokalbio dalyviai sutarė, kad sausio 13tos laimėjimo reikšmė iki šiol per mažai įvertinta. Jeigu Berlyno sienos pralaužimas nulėmė sovietų išorinės imperijos žlugimą (...), tai sausio 13-toji buvo pačios Sovietų Sąjungos griūties pradžia.”

Ar LR užsienio reikalų ministerija ir LR ambasada Amerikoje bandė pasiekti pasaulinę žiniasklaidą? Ką darė JAV LB, ALT’as, JBANC, ruošiantis šią svarbią sukaktį paminėti? Būtina jau dabar pradėti ruoštis kuo plačiau sausio 13-tos įvykių 25-ją sukaktį paminėti 2016-siais, ir ne tik „savame kieme”!

Teresė Gečienė
Huntingdon Valley, PA

LENGVA IR SMAGU
 
Atsiliepiu į B. Kronienės laišką ,,Drauge” (2011 m. sausio 25 d.). Kaip lengva kritikuoti, pažeminti ir menkinti kitus, ypač ,,administraciją”, kuri jau veik 12 metų negali įtikti ar patikti, apie kurią dar neteko skaityti gero žodelio. Garbingo ir prasmingo renginio rengėjai buvo dvi organizacijos. Ar kas iš anksto galėjo atspėti, kiek bus dalyvių? Abejoju, kad savo būryje turime Saliamoną. Ar buvo pasitikrinta su šiomis trimis grupėmis, ar susitarimai buvo įvykdyti? Būtent – kokio dydžio salės reikės, keliems šimtams žmonių reikės kėdžių ar kavutė ir pyragėliai bus dalis renginio? Iš pažįstamų asmeniškai buvo renkamos kuklios aukos, nes jokio aukoms krepšelio neteko matyti – ar autorė aukojo, ar ne, nesvarbu. Ateityje geriau rašykime į ,,Spyglių ir dyglių” skyrių – bus arčiau realybės.

Kęstutis Ječius
Villa Park, IL

02-05-11
Jei nesugedo – netaisyk!

„Draugo” sausio 29 d. laidoje perskaičius Ligijos Tautkuvienės straipsnį „Čikagoje kuriama katalikiška lituanistinė mokykla”, kyla klausimas, kas blogo su Čikagos lituanistine mokykla Jaunimo centre? Mes visi žinome, kad ji nuostabiai gerai veikia – ir mokinių tėvai įsijungia ir kaip bitelės dirba jaunimo ir Jaunimo centro gerovei. Jeigu reikia katalikiškų klasių, tai kun. Antanas Gražulis, SJ, kun. Jaunius Kelpšas arba seselės kazimierietės galėtų jas vesti.

Koks keistas būsimos mokyklėlės „organizatorių” tikslas – žeminti ir skaldyti gerai veikiančią lituanistinę mokyklą Jaunimo centre. Yra amerikietiškas pasakymas: „If it ain’t broke, don’t fix it.” Tokie veiksmai turėtų gąsdinti mus visus.

Patricia Nelia Paulauskas
Chicago, IL


Kelios pastabos dėl naujai kuriamos katalikiškos mokyklos Čikagoje

Labai gražu, kad bus kuriama nauja, lietuviška lituanistinė mokykla (Ligija Tautkuvienė ,,Čikagoje kuriama katalikiška lit. mokykla”, ,,Draugas”, 2010 m. sausio 29 d.). Bet turiu kelias pastabas dėl straipsnyje pateiktų duomenų.
Pirma, nuo septinto skyriaus abejose – ir Čikagos, ir Lemont Maironio – lituanistinėse mokyklose vyksta jau nebe tikybos, bet dvasinio auklėjimo pamokos. Kada, kieno ir kodėl taip buvo nuspręsta, man ligi šios dienos neaišku, nors pati esu viena iš daugelio tikybos/dvasinio auklėjimo mokytojų. Taip, dėsto Čikagos lituanistinėje mokykloje dvasinį auklėjimą liuteronas kunigas Liudas Miliauskas, bet jo dvasinis auklėjimas yra kristocentrinis, ir, deja, katalikai nėra vieninteliai, kurie pažįsta Jėzų (nors dauguma iš mūsų taip manome).

Reikia dar vieną svarbų klausimą iškelti – kas yra katalikas? Straipsnyje rašoma, kad 79 proc. Lietuvos žmonių yra tikintys katalikai. Jeigu jie gyventų kaip katalikai, mūsų bažnyčios būtų tokios pilnos tikinčiųjų, kad reikėtų ne vien tik svarstyti apie naujas katalikiškas mokyklas, bet ir kur statyti tas visas naujas bažnyčias!

Grasilda Reinytė-Petkienė
La Grange Park, IL

02-04-11
AČIŪ UŽ KALENDORIŲ

Ačiū už nepaprastai gražų kalendorių. Gintarai – neapsakomai gražūs ir įdomūs, o kad ne visiems patinka – nesirūpinkite. Sakoma: „Be skūros liksi – visiems neįtiksi”. Sėkmės ir toliau mus lankant.

Julija Dantienė
Exton, PA


SUPAINIOTI VARDAI

„Draugo” straipsnyje „Kūčių šventė Brooklyne”, parašytame Gitanos Merkelienės (2011 m. sausio 6 d.), padaryta labai žymi klaida. Mano brolis Virgus Volertas yra inžinierius, dirbęs per 30 metų „Honeywell” bendrovėje Fort Washington, dabar su žmona ir trimis sūnumis gyvenantis Narberth miestelyje, Pennsylvania valstijoje. Nemanau, kad autorė pažįsta jį ar jo šeimą, ar mane. Aš jau daugiau nei trylika metų aptarnauju Apreiškimo parapiją.

Yra labai nemalonu matyti neteisingus faktus minimame straipsnyje. Manyčiau, kad faktai turėtų būti patikrinti prieš spausdinant straipsnį.

Jūsų Kristuje,
kun. Vytautas Volertas
Maspeth, NY

Redakcijos pastaba. Straipsnio autorė Gitana Merkelienė nėra kalta už vardų supainiojimą. Savo straipsnyje ji parašė kun. V. Volertas, o neteisingas vardas prie kun. Volerto pavardės atsirado redaguojant straipsnį jau pačioje redakcijoje. Atsiprašome kun. Vytauto Volerto už klaidą.


02-03-11
PLB ir LB pagrindinis tikslas

Keliolika žmonių „Drauge” paminėjo labai svarbų dalyką: esą PLB ir LB (įvairiuose kraštuose) neturį dabar vieno tikslo. Ligi 1990 m. kovo 11 (K-11), aišku, LB – visur! – turėjo vieną pagrindinį tikslą – visomis jėgomis padėti Lietuvai išsilaisvinti iš rusų okupacijos. Bet dabar Lietuva jau 20 metų yra laisva ir nepriklausoma, Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos ir NATO narė. Ergo: koks dabar yra PLB ir LB tikslas?

Pirmiausia: kuo ilgiau išlaikyti lietuvybę svetur. Bet to neužtenka, nes tas baisus exodus lituanorum naikina pačią Lietuvą!

Aš siūlau: PLB ir visų kraštų LB pagrindinis uždavinys – raginti ir remti kuo daugiau bėglių sugrįžti į Lietuvą!

Namo, broleliai, namo seselės –
namo – darbelių dirbti.

Antanas Klimas
Rochester, NY


,,Ambersail” kelionėje kartais reikia vertėjo!

Jau kuris laikas su įdomumu skaitau ,,Ambersail” burlaivio įgulos dienoraštį. Kartais pasigendu vertėjo, kuris paaiškintų, apie ką kalbama. Pvz., sausio 19 d. (nr. 65) skaitau, bet nebežinau, kokia kalba: ,,Dėl groto rifavimo spynos gedimo negalėjome pilnai išsikelti groto ir plaukėme su surifuotu grotu. Priekyje buvome pasikėlę ričerį – didesnę nei stakselis burę.”

Negana to, vėliau rašoma, kad ,,Vėjas pasisuko tiesiai į laivo galugalį, tad kartas nuo karto turėjome keisti kryptį – halzuoti – pervesti bures į kitą pusę… Viena vachta – 4 žmonės – vargiai būtų suvaldžiusi laivą halzo metu.” Ir dar toliau – ,,Atsilaisvino priekinės burės – ričerio – valdymo virvės. Po 5 minučių viskas buvo baigta ir buvo plaukiama su surifuotu grotu. Ačiū Dievui. Po sumanių pastangų į Almerijos uostą ‘įėjome beveik štilyje’.” Atrodytų, kad šis burlaivis turėjo kojas. Be jų jis būtų įplaukęs, o ne įėjęs. Įgula suprato, kad gamtos stichijoms siaučiant budrumo prarasti negalima. Aišku!

Su nekantrumu lauksiu tolimesnių aprašymų, nors ir be vertėjo.

Romualdas Kriaučiūnas
Lansing, MI

Pasigendu susitikimų su lietuviais aprašymų

Skaitydamas „Ambersail” dienoraštį „Drauge” pasigendu smulkesnių susitikimų su lietuviais aprašymų. Dažniausiai paminima, kad tik sutiko ir atsisveikino, nieko daugiau.

Užtat daug skaitome apie bangas ir randame daug nesuprantamų žodžių. Štai rašo: iškeliame „genakerį” ir plaukiame toliau arba susirinko visa įgula iškelti „spinakergiką”. Nesuradau žodyne, ką šie žodžiai reiškia.

Nepaisant kai kurių trūkumų, vis tiek įdomu skaityti tos istorinės kelionės įspūdžius.

Stasys Prakapas
Toronto, Canada

Šio „naujo” žodžio tikrai nereikia

 Tas nelemtas žodis vis ima ir prasprūsta! Štai, sausio 25 d. „Drauge” Renata Novogreckaitė rašo, kad Chicagoje stažuojantys penki Lietuvos studentai „...turėjo galimybę sudalyvauti JAV Lietuvių Bendruomenės Sausio 13 minėjime...” (paryškinta mano – A. B.)

„Draugo” redaktorė Loreta Timukienė kartą man sakė, kad žodžio „sudalyvauti” lietuvių kalboje nėra ir jo nereikia. Tokio žodžio nėra ir jokiame lietuvių kalbos žodyne, nes  pakanka sakyti ir rašyti „dalyvauti”, „dalyvavo” ir t.t. Bet žodis „sudalyvauti” Lietuvoje į kalbą dabar taip įkibo, kaip varnalėša į vilnones kojines. Sunku juo net ir atidžiai redaguojamuose laikraščiuose atsikratyti. Įdomiausia, kad taip rašo viena stažuotojų, kaip tame pačiame straipsnyje nurodyta, „...žurnalistikos magistrantė, turinti žurnalistinio darbo, komunikacinės veiklos patirties; [kuri] stažuotės metu atlieka praktiką ‘Drauge’”.

Tikėkimės, kad čia būdama žurnalistikos magistrantė pasidairys ir po Amerikoje lengvai prieinamus, gausius stilistikos ir laikraštinės kalbos šaltinius, kur ras, kad būtų buvę tiksliau, trumpiau ir aiškiau, jei ji būtų nubraukusi žodžius „turėjo galimybę” ir paprasčiausia būtų parašiusi, jog stažuotojai tokiam minėjime dalyvavo. Kada skaitai, kad jie ,,turėjo galimybę”, taip ir lieka neaišku, ar jie ta „galimybe” pasinaudojo, ar ne.

Prieš grįždama namo, žurnalistikos magistrantė būtinai turėtų įsigyti bent jau labai nebrangią autorių William Strunk, Jr. ir E. B. White (taip, jis pasirašinėjo tik inicialais) knygutę ,,The Elements of Style”. Nepaisant, kokia kalba kas rašytų, toje knygutėje ras aibę ir šiaip rašantiems, ir ypač žurnalistams, praverčiančios išminties.

Su geriausiais visiems stažuotojams linkėjimais,

Arvydas Barzdukas
Falls Church, VA


1-28-11
Sukilėliai teturėjo vieną tikslą – išlaisvinti Lietuvą nuo okupanto

Skaitydamas Alekso Vitkaus rašinį ,,Filmas apie 1941 metų sukilimą” „Draugo” dienraštyje (2011 m. sausio 6 d.), atkreipiau dėmesį į autoriaus pasakymą, jog sukilėliai padarė klaidų, žiauriai nusidėjo prieš žydų tautą. Kitur teko skaityti, kad ir tarp žydų buvo asmenų, kurie dalyvavo lietuvių žudynėse. Gal tie veiksmai ir privedė kai kuriuos sukilėlius tapti visagaliais teisėjais?

Man tuo laiku gyvenant Kauno Žaliakalnyje, gaudavau Laikinosios vyriausybės laikraštuką „Į Laisvę”. Jo puslapiuose skaičiau straipsnelius, pasisakančius prieš žydus. Man, užaugusiam kaime, o tėvams turint daug reikalų su žydų verslininkais ir patyrus daug gero, matant žydus, einančius viduriu gatvės su Dovydo ženklu ant nugaros, akys pasrūdavo ašaromis.

Vitkus savo rašinyje rašo: „sutapatinti laisvės norą ir nepriklausomybės troškimą su žydų žudynėmis yra tik tų darbas, kurie niekada neatleidžia, mums nelinki gero ir juodina visą mūsų valstybę plataus pasaulio akyse.” Reikia gerai įsidėmėti, kad žudynes organizavo vokiečiai, talkinant lietuviams sadistams, norėjusiems tapti turtingais, bet ne lietuvių tauta. Reikia tikėtis, kad Lietuvos filmo kūrėjai gerai ištirs to meto įvykius ir juos filme pateiks teisingai, be kaltinimų.

 Antanas Paužuolis
Chicago, IL

1-27-11
Kai šventi dalykai painiojami su niekšybe

Š. m. sausio 8 dieną „Draugo” paskutiniame puslapyje pasirodė trumpa žinutė po Živilės Ramašauskienės dviem nuotraukomis apie Maironio lituanistinės mokyklos kalėdinio šurmulio prisiminimuose užgesusią eglučių šviesą ir apie 2010 m. Kalėdų spindesį.

Manau, kad tiesiog iš nežinojimo ar iš apmaudaus atsitiktinumo, ar iš visiško nebesusigaudymo Lietuvos laisvės kovų ir kančių istorijoje buvo pasirinktas aršaus sovietinio poeto ir rašytojo Kosto Kubilinsko kūrinys „Ledinukas”. Juk plačiai Lietuvoje buvo žinoma, iškovojus laisvę iš slaptų KGB archyvų, kad Kostas Kubilinskas, tikroji KGB agento slapyvardis „Varnas”, o pogrindyje „Kapsas”, aktyviai dalyvavo KGB pulkininko Počkaj vykdytoje ginkluotoje operacijoje prieš Lietuvos partizanus (kodas „Kanibalai”). Tai jis, Kostas Kubilinskas, savo rankomis išdavikiškai nužudė savo bunkerio miegantį draugą, Lietuvos partizanų vadą „Kariūną” – B. Labėną, vedžiojo sovietinę kariuomenę po miškus, nurodinėdamas kitus Dainavos apygardos štabo partizanų bunkerius. Ant jo sąžinės guli dar kitų 15-kos partizanų žūtis. Už visa tai, pagal sutartį su KGB, Kubilinskas gavo tarybinio poeto ir rašytojo Maskvos pripažinimą, ten gyveno, sąžinės graužiamas prasigėrė ir mirė 1962 m. Melejevkoje, prie Maskvos.

Negi niekas iš Maironio lituanistinės mokyklos mokytojų ar tėvų komiteto, pagaliau ir iš Lemonto Lietuvių Bendruomenės, nepastebėjo, kad tai niekšybe apsisiautusio autoriaus kūrinys, kad jis auklės mūsų jaunąją kartą? Juk mums iškovota Lietuvos laisvė ir Kalėdų šventimas, už kurias brangiai mokėjome, yra šventas dalykas. Tam juk ir čia, Amerikoje, toli nuo gimtinės, minime 1991 m. sausio 13 d. Painioti šventus dalykus su niekšybe – nepriimtina!

Povilas Vaičekauskas,
Lietuvos karys savanoris
Chicago, IL


DU BROLIUKAI

Iš istorinių laikų ir ne tokių senų dienų randame raštų, girdime pasakojimus apie du brolius. Štai broliai Grimai, darniai sugyvendami, parašė daug pasakų jaunimui ir raštų suaugusiems, iš kurių visi galime pasimokyti. Žinome senų laikų dainą: „Du broliukai kunigai, du broliukai urėdai...”. Buvęs Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus irgi labai mylėjo lenkus, net savo broliais vadindavo, o „Mažeikių naftą”, tą Lietuvos žąsį, kuri dėjo auksinius kiaušinius, padovanojęs lenkams, viešai ir garsiai kartojo: „Daviau gerą dovaną Kalėdų proga broliams lenkams.” Ir daugiau dovanų ir nuolaidų jis padarė lenkams, neatsižvelgdamas į didelius nuostolius Lietuvai, lyg Lietuva būtų neišsemiamas šaltinis didžiausių turtų.

Prezidentei  Daliai Grybauskaitei perėmus valstybės sostą, politika atsargiai pasikeitė, pradėjo vadovauti blaivus protas. Lenkai, matydami, kad brolio Adamkaus įtaka išgaravo, klūpčiojimas prieš juos dingo, niršdami iš pykčio puola Lietuvą su beprotiškais reikalavimais, gatvių ir pasų rašyba, remiantis lenkų raidynu. Pasaulyje, net Amerikoje, kur lenkai turi labai daug įtakos, lenkų raidėmis rašytų gatvių, pasų ar kitų dokumentų nėra.

Tarkime, lenkai palaužia mūsų tautos nugarkaulį, ir mes įvedame lenkų raidyną. Tuo viskas nesibaigs – lenkų raidyną reikės pridėti prie lietuviško raidyno, mokyti mokyklose dvigubą raidyną rašyti ir tarti. Tai būtų beprotiškai didelė našta Lietuvos mokslo įstaigoms. Po to reikėtų visoje rašomoje technikoje prie lietuviško raidyno pridėti lenkų. Bet tai tik pradžia tos klampynės, į kurią mūsų broliai lenkai mus bando įtraukti. Rusai, žydai, kinai, japonai irgi to reikalautų.

Mums reikia aiškiai ir šviesiai pateikti žiaurius lenkų nusikaltimus prieš Lietuvą. Paminėsiu keletą: taikos sutarties sulaužymą, užimant mūsų sostinę Vilnių, persekiojimus Vilniaus krašto lietuvių, 1938 metų ultimatumą Lietuvai grasinant karu, Armijos krajovos lietuvių žudynes ir persekiojimus ir t. t. Lietuva turėtų pareikšti protestus Lenkijai, reikalauti atlyginimo ir griežtai atmesti visus beprotiškus reikalavimus.

Ar lenkai yra mūsų broliai? Nei savo slaviška prigimtimi, nei savo elgesiu jie negali būti mūsų broliai. Iš Biblijos žinome istoriją apie du brolius, aukojusius Dievui. Abelio aukos dūmai kilo į viršų, o Kaino ritosi žemyn ir sukiojosi pagal žemę. Pavydėdamas Kainas nužudė savo brolį.

Algis Virvytis
Boston, MA

Maršas rengiamam filmui apie Lietuvos partizanus

2010 m. gruodžio 25 d. „Draugo” numeryje išspausdintas Loretos Timukienės straipsnis „Kuriamas dokumentinis filmas apie Lietuvos pokario pasipriešinimą”.

Mano a. a. dėdė Juozas Puškorius (Girinis) buvo kaip tik vienas iš Lietuvos partizanų, apie jį trumpai parašyta Bostono „Lietuvių enciklopedijoje”, XXXVII tome. Tuo tarpu kitas mano dėdė Tadas (Thaddeus) Navickas yra sukūręs maršą, dedikuotą Lietuvos partizanams – „March of Lithuania’s Freedom Fighters”, kuris yra jo pirmajame albume fortepijonui „35 Compositions for Piano”. To albumo vienas egzempliorius yra ir Čikagoje, Lietuvių muzikologijos archyve. Maršą Lietuvoje yra įrašęs ir pianistas Darius Kučinskas. Ir ta kasetė turėtų būti tame Muzikologijos archyve.

Mano nuomone, šis maršas labai tiktų pradėti ar užbaigti jau minėtą rengiamą filmą apie Lietuvos partizanus.

Rev. Fr. Casimir Puškorius, CMRI
Spokane, WA


1-25-11
Apie Sausio 13-osios minėjimą PLC ir... kėdes

Pasaulio lietuvių centre, Lemont, minėjome Sausio 13-ąją. Minėjimas vyko didžiojoje salėje, buvo sustatyti stalai, kėdės. Smagu! Žmonės pamažu būriuojasi prie kavutės, pyragėlių. Rankoje kava, pyragėlis, bet – kur atsisėsti? Gražiai sustatytos kėdės, bet visos jos užimtos. Laksto vyrai, ieškodami kėdžių savo damoms. Kur jų rasti? Pagaliau, po didžiausio šurmulio kėdės atsirado. Deja, liko ir stovinčių. Stebiuosi, kodėl kėdės slepiamos nuo PLC lankytojų. Tai jau ne pirmas kartas. Atrodo, kad dabartinė PLC administracija nesugeba gerai atlikti savo pareigų nuomojant sales ir vykdant nuomininkų reikalavimus. Pats minėjimas buvo puikus, bet apie tai rašys kiti.

Baniutė Kronienė,
Willowbrook, IL

Kada tapome nepriklausomi: 1990 ar 1991 metais?

Internete ir šiaip užsienio, įskaitant ir Amerikos, spaudoje Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo data nukeliama į 1991 metų rudenį. Tai ir vėl pastebėjau JAV senatoriaus Dick Durbin paskutinio apsilankymo Lietuvoje proga. Durbin spaudos atstovas Gleischman kažkodėl vis tvirtina, kad Lietuva savo laisvę atgavo tik 1991 m. rugsėjį.

Nors Lietuva pasiskelbė nepriklausoma 1990 m. kovo 11 d., paskutiniai Sovietų Sąjungos ar Rusijos kariuomenės daliniai Lietuvą paliko tik 1993 m. rugpjūčio 31 d. Bet ar ne panašiai vyko ir 1918 m., kai nepriklausomybė buvo paskelbta vasario 16 d., o krašte vis dar siautėjo Vokietijos kaizerio kariuomenė, ir lemiama taikos sutartis su Rusija buvo pasirašyta tik 1920 m. liepos 12 d.?

Jei Amerikos žiniasklaida nenori mums pripažinti nepriklausomybės nuo 1990 metų, argumentuodama, kad kol Lietuva dar buvo okupuota, jos nebuvo galima vadinti tikrai nepriklausoma, tai jiems galima atsakyti taip. Jūs švenčiate nepriklausomybės šventę 1776 m. liepos 4 d., nors jūsų žemėse dar viešpatavo anglai iki 1781 metų, kai spalio 19 d. jie pasidavė su visa savo kariuomene, pasirašydami taikos sutartį Paryžiuje tik 1783 m. rugsėjo 3 d.

Aleksas Vitkus


1-20-11
Ateitininkų renginys Jaunimo centre

Antanas Paužuolis savo ilgokame rašinyje apie Jaunimo centro metinį lėšų telkimo pokylį (,,Draugas”, 2011 m. sausio 7 d.) vėl pamiršo paminėti, kad ateitininkai taip pat naudojasi Jaunimo centro patalpomis. Jau daugiau nei 40 metų Čikagos ateitininkai Jaunimo centro didžiojoje salėje ruošia prieškalėdinį renginį – Kūčių šventę ir kasmet kviečia jame dalyvauti visą Čikagos visuomenę. 

Irena Polikaitienė
Lemont, IL


1-8-11
V. Volerto ,,Geros naujienos atspindžiai”

Kaip malonu, kad turime tokių asmenybių kaip gerbiamas Vytautas Volertas, kurie sugeba lengvais keliais sakiniais apibūdinti, kas per 20 metų įvyko laisvei prisikėlusioje Lietuvos valstybėje ir kaip pasaulis, įskaitant Lietuvą, tvarkosi su ,,užgriuvusiais ekonominiais sunkumais”. Gražu, kad autorius neteisia ir tos ,,didokos išsiskirsčiusiųjų dalies” ir šią padėtį aptaria švelnesniu tonu, net pagirdamas juos, kad jų dauguma liko ištikimi lietuvybei (,,saviems nameliams”). Koks teigiamas patarimas mums padėti sunkiau besiverčiantiems studentams, vykstantiems į Lietuvą atlikti stažuotės. Man asmeniškai labai malonu, kad per mano septynerius metus Vokietijoje, tarnaujant amerikiečių armijos lietuviškose kuopose, teko artimai pažinti a. a. Birutę Bublienę kaip mažą mergaitę, vieno iš mūsų vadų – Jono Baltrušaičio – dukrelę ir visą jo šeimą. Volertas siūlo Birutę – JAV lietuvių studentų stažuočių pirmūnę – įrašyti į JAV LB istoriją.

Toliau autorius, kalbėdamas apie Lietuvos vyriausybę, atliepia mūsų daugelio jausmus, sakydamas, ,,ar nemalonu, kai JAV ir kitų šalių išeivijos žmonės, pasižymėję mokslo darbais, kūryba arba visuomenine veikla, yra įvertinami premijomis?” O kaip gražiai jis įvertina trečiabangius lietuvius: ,,Štai kokia maloni naujiena – žmonės kaip žmonės vertina visuomenę, lietuviškan gyveniman jungiasi, patys kuria LB apylinkes, mokyklėles, joms vadovauja.”

Paskutinis autoriaus sakinys mus švelniai pamoko: ,,Džiaukimės vilties spingsuolėmis, kurios švysčioja aukštybių žvaigždės ir geros naujienos atspindžiuose, o piktžoles raukime ne lūpomis, bet rankomis.” Ačiū, gerbiamas Volertai, už Jūsų šviesias, širdį pakeliančias mintis.

Faustas Strolia,
Oak Forest, IL


1-6-11
Įsikandę laikykimęs kalbos grynumo!

„Draugo” pastangos išlaikyti lietuvių kalbą kuo grynesnę yra pastebimos ir sveikintinos, nors jo puslapiuose dar nemažai keistų kalbinių „įdomybių”, priverčiančių skaitytoją ne tik nusistebėti netikėta žodžių atranka, bet dažnai ir nusišypsoti, nors ir su kartėliu.

Dienraščio dviejose spalio mėnesio laidose tilpo šios antraštės: „Čikagoje pristatyta Lietuvoje gaminama produkcija” ir „Į orą buvo pakelti NATO naikintuvai iš Šiaulių”. Ar nebūtų lietuviškiau „Čikagoje pristatyti Lietuvos gaminiai”? Ir kas pakėlė tuos naikintuvus? Ar jie patys nebuvo tam pajėgūs? Jei taip, tai Lietuvos erdvės saugumas nėra užtikrintas. Kitur vėl gražus angliškas posakis „Welcome to the neighborhood” verčiamas kaip „Sveiki atvykę į mūsų rajoną”. Tas „rajonas” skamba labai sovietiškai. Kodėl nepanaudoti gražių lietuviškų žodžių kaiminija ar kaiminystė? Tikras kalbinis nerangumas. Kitur rašoma, kad „velionio palaikai bus kremuojami? Ir suprask, jei nori, ar jie bus ištepami kažkokiu „losjonu”, ar šių laikų vis dažnėjančiu papročiu sudeginti. Arba vėl, vienas lietuvis prisipažįsta, kad jis buvo ne priblokštas, bet „šokiruotas”. Kaip įspūdinga! Apie nusipelniusį asmenį sakoma, kad jis „buvo visų respektuojamas ir gerbiamas”. Taip, o sviestas yra sviestuotas. Taip pat nesinori tikėti, kad „Tyrimuose dalyvavo ir keturios varnos”. Pačios, savo noru? Tai tik maža dalis tų kalbinių „puošmenų”, be kurių galėtume puikiai apsieiti. Pabaigai, dažnai pasikartojančių mūsų „naujojo žodyno brangakmenių” vėrinys: „asas”, „aukcionas”, „džemas”, „grandas”, „herojus”, „dviračio trekas”, „mikrodvikova”, „sprinto startas”, „teniso kortai”, „vakarų divizionas”...

Nepaisant aukščiau minėtų kalbinių mandrybių gausos, pasigirsta balsų, kad išeivijos lietuvių kalba darosi „per daug gryna” ir dėl to yra sunku susikalbėti su Lietuvoje gyvenančiais! Įsikandę laikykimės to grynumo ir nuolat jo siekime. Tai išeivijos lietuvybės pagrindinis ramstis.

Vytautas Matulionis
Cleveland Heights, OH


1-5-11

Ar nerizikinga ir ar ne per brangu siūsti jaunuolius į svetimą miestą?

Skaitydamas „Draugo” dienraštyje skautams skirtą skyrių ,,Skautybės kelias”, pastebėjau pranešimą apie ruošiamą išvyką į Bostono miestą žaidynėms ,,Paslapčių ieškonė 2011”.

Pranešime nėra nurodyta, kaip reikia važiuoti, kur jaunuoliai galės visi susirinkti. Vietoj to, kad jie būtų atskirai apgyvendinti pas vietinius namuoses, ar nereikėjo surasti viešbutį ir susitarti su jo vadovybe, kad visi dalyviai rinktųsi į vieną vietą? Tokiu atveju jaunuolių paėmimas ir nuvežimas į žaidynių vietą būtų paprastesnis ir saugesnis. Kambaryje gali miegoti nuo 2 iki 4 asmenų, nakvynė nedaug kainuotų.

Siunčiami jaunuoliai į miesto centrą turėtų būti lydimi asmenų, gerai pažįstančių miestą. Šiais laikais yra daug iškrypėlių, besikėsinančių į jaunus asmenis.

Tėvams, siunčiantiems savo vaikus į svetimą miestą, turėtų būti duoti vietos vadovų telefono numeriai ir adresai, kad galėtų į juos kreiptis, iškilus reikalui. Vietos vadovai ir jaunuolius lydintieji turėtų būti įpareigoti rūpintis jų apsauga ir jų gerove. Sėkmingo suvažiavimo.
 
Antanas Paužuolis,
Chicago, IL


 APIE ,,SAULUTĖS” PARAMĄ

Gruodžio 22 d. „Draugo” numeryje, Inos Drąsutienės straipsnyje „Kad Lietuvos vaikai neprarastų Tėvynės meilės” aprašomas Vytauto Landsbergio fondo surengtas moksleivių rašinių konkursas patriotine tema. Fondo valdybos pirm. Gražina Landsbergienė dėkoja konkurso mecenatams L. ir A. Stepaičiams bei A. Markevičiui ir Fondo rėmėjams A. ir T. Kazlauskams, padedantiems daugiavaikėms šeimoms. Straipsnio autorė dėkoja „Indrei Tijūnėlienei, remiančiai studentus ir kitas dideles programas”.

Norėčiau kai ką patikslinti. Mano vyras Donatas daug metų per Lietuvos vaikų globos būrelio „Saulutė” „Konkretaus vaiko” rėmimo programą rėmė 8 vaikus, dalis jų – studentai. Be to, jis prisideda prie kelių šeimų išlaikymo. Sakau „mano vyras”, nes nuo to laiko, kai gimė mūsų 4 vaikai, aš nebedirbau, išskyrus savanorišką veiklą arba (nes buvau biologijos mokytoja gimnazijoje) darbą „pamainine mokytoja” („Substitute teacher”). Vyras išlaikė mūsų šeimą ir su visuomenine veikla susijusias išlaidas.

O parama Gražinos Landsbergienės pasiūlytiems studentams tai ne Tijūnėlių, o Lietuvos vaikų globos būrelio „Saulutė” aukos. Kadangi esu „Saulutės” pirmininkė, turbūt Landsbergienei, o gal straipsnio autorei greičiau prisiminė mano, o ne organizacijos vardas.

Šiuo metu „Saulutės” vicepirm. yra Raminta Marchertienė, iždininkė Ramunė Račkauskienė, sekretorės Laima Braune ir Birutė Nalienė, Florida skyriaus pirm. Birutė Kožicienė, o JAV Rytų pakraščio atstovai yra Robert Duda ir Ginger Houghton. „Saulutės” valdyboje yra buvusios Vida Maleiškienė, Jūra Gvidienė, Irena Draugelienė, Aušra Saulienė ir Marytė Černiūtė. Detroit apylinkėje „Saulutei” atstovavo Eleonora Grigaitienė ir Birutė Bublienė. Teisinis patarėjas yra Saulius Kuprys. Lietuvoje „Saulutei” stipriai talkina Lietuvos vaikų fondas (125 Laisvės pr., Vilnius, direktorė Romualda Navikaitė). Jų, „Saulutės” narių bei geraširdžių aukotojų dėka 2010 m. iki gruodžio mėnesio pradžios, per „Saulutę” į Lietuvą iškeliavo 136,000 dol.

Kviečiame į ateinantį „Saulutės” renginį – Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio minėjimą, kuris įvyks sekmadienį, vasario 6 d., 12:30 val. p. p. Pasaulio lietuvių centro didžiojoje salėje. Programoje – Danutė Bindokienė, Stasė Petersonienė, garbės viešnia prezidento dukra dr. Aldona Juozevičienė, meninę programą atliks Dariaus Polikaičio vadovaujamas Vyrų oktetas. Dėkojame už paramą.

Indrė Tijūnėlienė
Lemont, IL