Kokios nuotaikos po šventės?

Interviu su VIII dainų šventės vyr. meno vadove Rita Klioriene

– Praėjo graži ir išeivijos chorinei muzikai labai svarbi šventė, kurios vyriausia meno vadove buvote Jūs, Rita. Prieš šventę, labai mielai bendradarbiavote su spauda, todėl visi gerai žinojome ir rūpesčius, ir  džiaugsmus, ir laukimą. Gal daugiausia įsiminė Jūsų pasitikėjimas. Paklausus, „kokios abejonės”, Jūs atsakėte – ,,kokios abejonės? Jeigu būčiau abejojus, nebūčiau pradėjusi". Iš kur buvo toks pasitikėjimas?

– Kaip gali pradėti darbą, abejodamas ar pasiseks? Vien abejingumas užtikrina pralaimėjimą. Taip, kaip sporte, vieni abejoja, ar įmes kamuolį į krepšį, o kiti meta, kad įmestų. Man rodos, žmonių neapgausi. Jie mato ir jaučia, kai vadovas tiki tuo, ką daro. Jei pats vadovas abejos, kaip jis gali kitus uždegti?

– Kas dabar darosi Jūsų širdy, kokios nuotaikos, mintys?

– Kaip gera gyventi, kai, įdėjus tiek darbo, jaučiami gražūs rezultatai! Kiek galima nuveikti, kai visi dirba kartu. Kai žmogus vienas ką nors pasieki, vienas ir džiaugiesi. Gal dėl to šis džiaugsmas buvo toks ypatingas, nes džiaugėsi toks didelis būrys žmonių, kurie tiek ilgai ir nuoširdžiai dirbo bendram labui.

– Kuo esate labiausiai patenkinta?

– Kad jautėsi tikras tautos vieningumas ir artumas. Visi vienu balsu jungėsi į dainą, siūbavo, lingavo, džiaugėsi. Salėje būdama, jaučiau didelę energiją. Visi suvažiavo į šventę ir buvo pasiruošę švęsti. Taigi džiaugiuosi, kad jie turėjo tą progą. O ką kalbėti apie jausmą, kai tą pačią dainą vienu balsu ir visa siela dainuoja ne vienas, ar du, ar trys chorai, bet tūkstantinė minia?

Labai, labai džiaugiuosi, kad mūsų jaunimas gausiai, juolab entuziastingai, dalyvavo. Buvo gražu žiūrėti, kad daina jungė juos su mūsų vyresniaisiais. Man rodos, jiems gal daugiau patiko dainuoti jungtinio choro dainas, kai jie buvo dalis didesnio paveikslo ir dar galingesnio choro. Jeigu tolimesnėje ateity norime tikėtis, kad vėl vyks dainų šventės, yra be galo svarbu įtraukti jaunimą. Jie turi kurti, jie turi vadovauti, jie turi organizuoti. Manau, mes kiekvienoj ruošos srity įjungėme jaunimą, kuris be galo nuoširdžiai jungėsi į darbą. įgavę kiek nors patirties, reikia tikėtis, kad būsimoje šventėje jie bus dar svarbesni jos veikėjai. Iš jų nejučiomis išaugs ateities vadovai.

Labai džiaugiausi tvirtu chorų bei jų vadovų užnugariu ir parama. Jiems lenkiu galvą ir nuoširdžiai dėkoju.

Be galo džiaugiuosi neseniai iš Lietuvos atvykusių dalyvavimu šventėje. Kiek kartais spaudoj tenka skaityti apie „mus” ir „juos”, jaučiau šį kartą, kad buvome tik „mes.”

Labai džiaugiausi vizualiniais elementais, kurie, mano manymu, labai daug prisidėjo prie programos. šios šventės didžiulė vėliava buvo fantastiška! Man buvo labai atmintinas momentas, kai vėliavą įnešė ir pakėlė virš choristų galvų. Buvo labai gerai, kad, dviejų ekranų dėka, buvo galima matyti choristų veidus, pačių mūsų mažųjų choristų nupieštus piešinėlius, kaip ir kitus vaizdus. Visų šokėjų įnašas buvo labai didelis. Ir kaip noriai visi prisidėjo!

Džiaugiausi, kad tiek daug iš Cleveland (mano namų) prisidėjo prie darbo ir kad jaučiau tvirtą namiškių užnugarį: prie šventės prisidėjo 4 chorai bei jų vadovai, leidinio redaktorė, programos pranešėjai, baigminio kūrinio žodžių autorė, vėliavos projektuotojai ir įvykdytojai, šv. Mišių ruošėjas, vadovams prisegtų gėlių gamintojai, net vizualinių elementų vyriausia vadovė yra mano buvusi mokinė, ir t.t.

Taip pat šių trejų ir pusės metų bėgyje teko sutikti labai daug nuostabių žmonių, kuriuos aš vadinu „real people”. Tai tokie, kurie, kai mato reikalą, eina nuoširdžiai padėti, nelaukdami, kad jų vardai bus spausdinami leidiny, ar kad ant kaktos bus užklijuojama auksinė žvaigždė. Tai tikri idealistai, o tokių buvo iš tikrųjų labai daug!

– Kuo esate nusivylusi, – gal nebūtinai nusivylusi, gal tik norėjote, kad būtų geriau pavykę?

– Gal labiausiai slėgė laiko trūkumas. Ypač generalinėje repeticijoje. Salę buvome išnuomavę nuo 8 v.r. iki 5 v.p.p. Būtume turėję mokėti labai didelius pinigus už viršvalandžius, jei būtume salės laiku neapleidę. Be to, kiek žmogus gali dainuoti vieną dieną. Tiems, kurie dalyvavo šioje repeticijoje, reiškiu didžiulę padėką, už jų drausmingumą ir begalinę kantrybę. Jei visi nebūtų taip bendradarbiavę, galėjo būti didelė tragedija. Iš anksto labai prašiau vadovų, kad tvarkytų savo chorus, išreikalautų drausmės, būtų kantrūs. Visi matė, kiek daug reikėjo tą dieną pereiti, būtent 39 dainas du kartus, su pastabomis ir pataisymais. Tai ne juokai! Būčiau norėjus kiekvienam dirigentui skirti daugiau laiko šlifuoti savo dainą, išreikalauti daugiau interpretacijos, bet visi žinojo, kad repetuoti turime baigti lygiai 5 v.p.p. Dėl laiko stokos buvau priversta prašyti kai kurių dirigentų, kad antrą kartą savo dainos nediriguotų. Labai nejaukiai jaučiausi prašydama, nes tai jiems didelė skriauda. Aiškiai visi dirigentai yra dirigavę chorams. Bet vargiai turi progą surepetuoti su tokia minia. O tą  minią suvaldyti – tai ne tas pats, kas diriguoti savo chorui.

Tą patį jaučiau ketvirtadienio vakarą, kai dirigentai repetavo vien su orkestru. Vos, vos spėjome viską „prastumti”, o būčiau norėjus duoti progą kiekvienam dirbti tiek, kiek reikia, kad jaustųsi patogiai.

Šią problemą turės ateities rengėjai. Kad būtų galima ją išspręsti, visi turėtų suvažiuoti diena anksčiau ir repetuoti dvi dienas, ne vieną. Tačiau viskas susiję su pinigais. Jei choristai suvažiuotų diena anksčiau, tuomet viešbutis ir išlaikymas jiems asmeniškai daugiau kainuotų. Jei turėtume daugiau pinigų, galėtume dvi repeticijas padaryti su orkestru. Vadinasi, viskas turi savo kainą.

– Kas, Jūsų manymu, nulėmė tokią didelę visos šventės sėkmę?

– Man atrodo nėra paslaptis, kodėl šventė pasisekė. Nuo pat pradžių buvau nuomonės, kad reikia dirbti tik su tokiais, kurie nori dirbti ir kurie tiki, kad galime atgaivinti Dainų švenčių tradicijas. Pagalvojau, kad ne skaičiuose slypi sėkmė. Man buvo svarbu sudaryti chorą iš tokių, kurie nori dainuoti ir atvyks, viską išmokę. Buvau pasiruošusi dainuoti su dviem šimtais norinčių dainuoti. Turiu prisipažinti, niekad nesitikėjau 1,100!

Kai  kviesdavau žmones prisijungti prie mūsų komandos, jiems vis sakydavau, kad nesistengsiu jų „prikalbinti”. Jie turėjo norėti  dirbti šį darbą, nes jis buvo per daug sunkus. Kai viskas gerai sekasi, tada lengva dirbti. Bet kai pasidaro sunku, ar kai atsiranda nesklandumų, nuomonių skirtumų, jei žmogus nesi tvirtai nusistatęs, kodėl tą darbą dirbti, žmogus per dažnai neišsilaiko. Su kiekvienu žmogumi, kuris prisijungdavo prie mūsų komandos, jaučiau, kad jis buvo užkrėstas kažkokiu entuziazmu ir noru padėti. Skirtingais momentais vienas ar kitas mūsų narys buvo pavargęs, kuomet kiti nariai jį palaikydavo ir duodavo stiprybės eiti pirmyn. Dirbome kartu, vieningai.

– Kokia ateitį matote švenčių tradicijos tęstinumui? Ką reikia daryti, kad choristų skaičius nemažėtų, o tuo pačiu trigubėtų ir klausytojų gretos?

– Atsakymas be galo paprastas. Salėje buvo galima jausti kažkokią dvasią, gyvybę, lyg per vienijančią dainą būtume kartu suliepsnoję. Kiekvienas žmogus, kuris tai išgyveno turi atsakomybę savo liepsnele uždegti dar bent vieną asmenį, supažindinti jį su lietuviška daina, prikalbinti jį stoti į mūsų chorų gretas, finansiškai remti chorus, kurti kūrinius, skatinti geru žodžiu. Vadinasi, yra šimtai būdų kiekvienam pagal savo talentus ir išgales prisi-dėti prie šios mūsų tautai be galo svarbios tradicijos išlaikymo. Tai visos tautos atsakomybė. Nėra ribų galimybėm. Reikia tik tikėti, norėti ir daug dirbti.

– Yra žinoma, kad Lietuvoje viena po kitos šventes organizuoja tas pats meno vadovas, pateikęs geriausią scenarijų, ar nebuvote pagalvojusi apsiimti ir kitos šventės vadovavimo, juk ir patirtis, ir įdėtas milžiniškas darbas šiuo atveju būtų labai sumažinęs visą krūvį, o visi chorvedžiai liko begalo patenkinti tokiu Jūsų profesionaliu vadovavimu.

– Būčiau galėjus ir kitą šventę ruošti. Tikrai įgavau daug patirties, sąrašai yra sudaryti, ir turiu idėjų, ką kitaip daryčiau. Man šis darbas patiko. Buvau apsupta gerų žmonių, su kuriais buvo miela  bendradarbiauti. Bet esu tos nuomonės, kad tautos reikalai nesisuka aplink vieną asmenį. Atvirkščiai, jei tik vienas asmuo sugeba ką nors įvykdyti, ta organizacija–komanda yra bėdoj. Man rodos, yra labai svarbu keisti vadovus – kiekvienas asmuo atneša ką nors naujo ir įdomaus. Taip pat svarbu keisti vietoves, kur vyksta šventės. Choristai nuvažiuos ten, kur vyks šventė. Bet ne ką mažiau svarbūs yra žiūrovai. Didžiausia dalimi salę užpildo vietiniai. Ruošdami šventę įvairiose vietovėse, duodame jos žmonėms progą pasireikšti. O padėti, tai tikrai padėsiu.

– Ko norite palinkėti ateinančios šventės organizatoriams?

– Kiekviena vietovė turi savo reikalavimus. Kiekvienas žmogus/vadovas yra skirtingas. Kas tiko vienam vadovui ar vietovei, nebūtinai tinka kitam. Todėl linkiu nedaryti dalykų, kaip mes juos darėme, bet klausyti, ką jų širdis diktuoja. Jei tai, kas šioje šventėje pasisekė tinka ir jiems, kviečiu kartoti. Jei kas netinka ar, jų manymu, nepasisekė, kviečiu tobulinti! Eikime pirmyn, kilkime aukštyn visų džiaugsmui! Svarbiausia, kad darbas būtų lengvesnis, žinokite, kodėl dirbate. Tai tikrai jus palaikys sunkesniais momentais.

– Ką Jūs pati veiksite, kai dabar atsirado tiek daug laiko?

– Norėčiau žodį pasakyti apie savo vyrą. Jis tikrai man labai padėjo, einant meno vadovės pareigas. Negaliu pasakyti, kiek kartų jis viską turėjo mesti ir man padėjo. Išvardinti visų kitų darbų nė nebandysiu. Jis dirbo tyliai, padėdamas kai tik man pagalbos reikėjo. O tos pagalbos reikėjo daug. Mūsų vaikai, Kristina ir Saulius, taip pat man labai daug padėjo, labai skirtingais būdais. Be jų visų pagalbos kažin ar būčiau išsilaikiusi.

Kalbant apie šeimos narius, norėčiau išreikšti padėką visiems organizatorių, vadovų, choristų šeimos nariams. Kiekvienas žmogus, bet kaip prisidėjęs prie šios šventės, patyrė sunkumų. Besiruošiant šventei, jie buvo nuolat atitraukti nuo šeimos. šeima dažnai už juos turėjo daug ką atlikti. Jiems didelis Ačiū už jų  supratimą ir tylią, bet labai svarbią, paramą.

Tarp kitko, kur sakei, ieškoti laiko? Jei jo atsiras (dar nebuvo po šventės), tikrai rasiu kuo užpildyti, nes idėjų ir norų turiu daug. O kartais reikia tyliai pabūti, kad išgirstum, ką širdis kalba. Labai norėčiau patirti tokią tylą... Ir tada gal pasivaikščioti jūros pakrante ir pajusti, kaip bangos glosto kojas, bet neilgai, nes yra daug naujų darbų.

Nežinau, ar pastebėjote, bet aš tyčia žmonių nevardinau. Už kiekvieną, kurį išvardinčiau, yra 20, kurie negauna jiems tinkamo padėkos žodžio. Visų nebeįmanoma suminėti. Atsakius šiuos klausimus, manau, atsiminsiu daug ką, ką būčiau norėjus paminėti, bet užmiršau. Manau, kiekvienam didžiausias atpildas yra tai, kai tiek daug žmonių galėjo džiaugtis jų įnašu. Tai turi labiausiai glostyti kiekvieno širdį.

– Ačiū už nuoširdų pokalbį, kuriame buvo atsakyti visi su šventės menine dalimi susiję klausimai. Linkiu kūrybinių įkvėpimų, naujų projektų ir sumanymų sėkmingo įgyvendinimo.

                                                                                                                   Kalbėjosi Nijolė Benotienė