Lietuva – kaip Sacharos dykuma
GINTARAS VISOCKAS
Lietuvoje – pats kalbėjimo įkarštis. Prieš rinkimus
postringauja visi – ir tie, kurie nori patekti į Seimą, ir tie,
kurie nenori trauktis iš jo. Savo privalumus bei nuopelnus
sureikšminti linkę visi. Klaidos arba nutylimos, arba suklydimus
bandoma permesti ant priešininko pečių. Parlamentaro kėdės
trokštantys save liaupsina visur, kur tik įmanoma. Net ir
autobusų, troleibusų stotelėse jau puikuojasi plakatai su akį
rėžiančiais šūkiais: „Mes žinome, mes galime, mes
mokame.”
Atvirai kalbant, visai netraukia vakarais sėdėti prie televizoriaus
ekrano ir klausytis priešrinkiminių ginčų, nes tokiose
diskusijose tiesos – mažiausiai. Tačiau nekreipti dėmesio į
vangią, nuobodoką rinkiminę kampaniją – taip pat lyg ir nedera,
juk netrukus reikės dalyvauti rinkimuose. Tad valstybės reikalams
neabejingiems piliečiams, nori jie to ar ne, tenka stebėti
„politines muilo operas”.
Vis neapleidžia mintis, jog staiga ims ir paaiškės, už kokią
partiją balsuoti – prasmingiausia. Deja, kuo daugiau valandų
praleidžiu stebėdamas priešrinkiminius ginčus, tuo labiau tokia
viltis blėsta. Ir vėl lietuviai verčiami rinktis ne pačius geriausius
iš geriausiųjų, o tik mažesniąją blogybę iš visų įmanomų
bei nuspėjamų šunkelių ir klystkelių.
Jei reikėtų prisiminti vieną iš keisčiausių
priešrinkiminių laidų, tikriausiai įvardinčiau LRT laidą
„Savaitė”, kurioje žurnalistė Nemira Pumprickaitė kalbino
Seimo pirmininkę Ireną Degutienę. Skubu pabrėžti, jog žurnalistė dėl to
keistumo – mažiausiai kalta. Dviprasmišką įspūdį paliko ne
žurnalistės klausimai, o Seimo vadovės atsakymai.
Be abejo, konservatoriams-krikščionims demokratams atstovaujanti
Seimo vadovė pateikė minčių, kurioms nepritarti būtų tiesiog kvaila.
Tačiau Degutienės nuoširdumu sunku patikėti, kai ji tvirtina
nežinanti, iš kur ir kodėl sklinda kalbos, esą Seimas –
tai tarsi lovys, prie kurio visi nori kuo arčiau prieiti.
„Visiškai nežinau, iš kur tokios kalbos, ir kur tas
labai dosnus lovys Seime”, – maždaug taip visai Lietuvai
tvirtino Seimo vadovė. Ji greičiausiai tik apsimeta, nežinanti, kodėl
visuomenė parlamentaro darbą prilygina pelningam, ramiam, didelės
atsakomybės nereikalaujančiam užsiėmimui. O jei nežino, kodėl atsiradęs
toks palyginimas, vadinasi, ji asmeniškai labai atitrūkusi nuo
realių, daugumai Lietuvos piliečių aktualių klausimų. Bet kokiu atveju
– tai didelis minusas.
Suglumti privertė ir Seimo pirmininkės žodžiai apie „deguto
šaukštą, sugadinusį medaus statinę”.
„Savaitės” žurnalistė priminė, jog tik 5 proc. Lietuvos
žmonių pasitiki Parlamentu ir net 70 proc. – juo nepasitiki.
Pasitikėjimas partijomis Lietuvoje – dar mažesnis. Partijų
veiksmingumu tiki vos 4 proc. lietuvių. Blogesnių duomenų nė
nesugalvosi. O kaip į šias pastabas reagavo Seimo pirmininkė? Ji
prakalbo apie... negražius pavienius atvejus. Esą dėl pavienių Seimo
narių elgesio mes ir turime tokį nepalankų viso Seimo vertinimą. Seimo
pirmininkė, kai jos paklausė, kodėl toks lietuviams nemielas tapo 1991
m. narsiai gintas Seimas, pasitelkė lietuvišką patarlę apie medų
ir šaukštą deguto. Bet ko vertas įsitikinimas, jog
Lietuvos Seimo įvaizdį griauna būtent pavieniai parlamentarai? Gal jau
laikas pradėti kalbėti ne apie pavienius, bet apie masinius neigiamus
reiškinius? Gal dabar labiau tiktų vaizdingą lietuviškąją
patarlę apversti aukštyn kojomis ir tvirtinti, jog kai kas
statinę deguto beviltiškai bando pagardinti medaus
šlakeliu?
O jei derėtų įvardinti TV laidą, kuri pasirodė esanti ir prasminga, ir
įdomi, ir išties gyvybiškai svarbi, nedvejodamas
įvardinčiau LRT žurnalisto Virginijaus Savukyno pokalbį su politikos
apžvalgininku Rimvydu Valatka. Žinoma, Valatkos daug kas nemėgsta.
Kitaip tikriausiai ir negali būti. Juk nuo jo plunksnos aštrumo
daug kas kentėjo. Tačiau net ir didžiausi Valatkos nedraugai turėtų
pripažinti, jog šio žurnalisto veikla – unikali. Jau
beveik 24-eri metai kiekvieną savaitę įtakinguose, didelius tiražus
turinčiuose leidiniuose pasirodo jo komentarai. Galima tik pavydėti
darbštumo: apžvalgų rašyti nesutrukdė niekas – nei
atostogos, nei šventės, nei depresijos.
Tai, ką „Įžvalgose” įvardino politikos apžvalgininkas
Valatka, – aktualu mums visiems. Politikos apžvalgininkas prabilo
apie esminę, pagrindinę lietuvių tautos bėdą – mes sparčiai
nykstame, nes nebegimdome vaikų. Jei Lietuva ir toliau eis tokiais
keliais, kokiais ėjo pastaruosius 10–12 metų, ji nebeturi
ateities. Marcinkonių seniūnijoje gyventojų tankis šiuo metu
– beveik kaip Sacharos dykumoje: kvadratiniame kilometre
Marcinkonių apylinkėse gyvena vidutiniškai 1,8 žmogus, Sacharos
smėlynuose – 1 žmogus kvadratinėje mylioje. Lietuvoje jau itin
daug seniūnijų, kur per paskutiniuosius keletą metų negimė nė vienas
vaikas. Lietuvos universitetų vadovai žino, jog po 10 metų studentų
Lietuvoje bus du sykius mažiau nei dabar. Šiemet rugsėjo mėnesį
į mokyklas atėjo 20,000 vaikų mažiau nei pernai. O tai reiškia,
kad apie 1,000 mokytojų neteko darbo tik todėl, kad klasėse nebeliko
mokinių.
Kalbėdamas „Įžvalgose” politikos apžvalgininkas Valatka
nuolat pabrėždavo: jeigu mes nepradėsime veikti, tai projektas
„LIETUVA” būtinai užsidarys. Nepriklausomybę pasitikome
turėdami 3,7 mln. gyventojų, po 10 metų mūsų jau buvo tik 3,4 mln.
žmonių. Dar po dešimtmečio mūsų beliko tik 3 mln., po 10 metų
skaičiai bus dar baugesni – mūsų bus vos 2,5 mln.
Demografinei padėčiai labai nepalanki ekonominė padėtis. 1990 m.
pradėjome su nuline skola. Po 10ies nepriklausomybės metų skola
išaugo iki 13 mlrd. lt. Dar po dešimtmečio skola
išaugo iki 50 mlrd. lt. Kai pastatysime naująją atominę
elektrinę, skola greičiausiai jau sieks 80–90 mlrd. lt. Kas juos
grąžins, jei lietuvių tauta sparčiai sensta, jei nebegimdo vaikų?
Valatkos žodžiais tariant, turime tik du variantus: arba pradedame
gimdyti daugiau vaikų, įvairiausiais būdais bei priemonėmis skatindami
gausias šeimas, ir demografiniai rodikliai po kelių
dešimtmečių pagerės, arba būsime priversti atsivežti darbo jėgos
iš Azijos, Afrikos, Kinijos. Antrąjį variantą pasirinkusi visa
Vakarų Europa ir su mažomis išlygomis – JAV. Bet darbo
jėgos atsivežimas iš svetimųjų kraštų – tik
milžiniškos problemos atidėjimas ateičiai ir naujų
milžiniškų problemų skatinimas – dėl būsimųjų nesutarimų
kultūriniais, religiniais, ideologiniais klausimais.
Paklaustas, ar esama politinės valios mums išlikti lietuviais,
politikos apžvalgininkas pasakė, jog tokios valios jis nematąs.
Valatkos teigimu, jis net nematąs elementariausių apmąstymų. Lietuvos
politika – visiškai sufragmentėjusi, kaip ir visos Europos
politika. Lietuva dabar gyvena ketverių metų ciklu. O Lietuvos
Vyriausybė – dar mažesniais laiko ciklais: nuo vieno sprendimo
iki kito potvarkio. Toliau į priekį niekas nežiūri, globaliau niekas
nemąsto. Kaip bebūtų graudu, o šiandieniniams politikams mąstyti
apie egzistencinius tautos reikalus nėra nei laiko, nei noro.
Dabartinėse lietuviškosiose partijos apie tokius reikalus nėra
net kam mąstyti.