Įspūdinga Lietuvių operos šventė

Danutė Bindokienė

Sekmadienis, balandžio 30 d. Oras rūstus, vėjuotas ir šlapias. Tačiau nepalankus oras nesukliudė daugiau kaip 2,000 žiūrovų atvykti į Lietuvių operos auksinio jubiliejaus šventę Morton gimnazijos auditorijoje. Ir tą sekmadienį, pasidairius erdvioje, kone sausakimšai pripildytoje salėje, pasiklausius teigiamų publikos atsiliepimų, vargiai  kam būtų šovusi galvon šventvagiška mintis, kad šis pastatymas yra Lietuvių operos  ,,gulbės giesmė”.

Užgeso šviesos, plojimais publika pasitiko maestro Alvydą Vasaitį, pakilo jo rankos su dirigento lazdele, ir staiga - staigmena vietoje ,,Pilėnų” uvertiūros, nuaidėjo pirmieji Amerikos himno garsai! Publika nedelsiant pašoko ant kojų, daugumas nuoširdžiai giedojo kartu su orkestru, o kai po to buvo atliekamas ir Lietuvos himnas, dutūkstantinė minia įsijungė ir nuskambėjo galingu choru. Himnai buvo grojami primą kartą Lietuvių operos istorijoje ir visiems paliko didelį įspūdį.

Vytauto Klovos operą ,,Pilėnai” toje pačioje scenoje matėme ir girdėjome 1994 m. Tačiau praėjusį sekmadienį ši opera buvo tarytum nuostabiai nauja. Choras atjaunėjęs, pasipildęs būriu iš Lietuvos atvykusių  vyrų (moterų jis ir taip nestokoja), šventiškai pasitempęs, pasipuošęs Lietuvos Nacionalinės operos ir baleto teatro Vilniuje paskolintais kostiumais, įrėmintas atitinkamų dekoracijų fone, skambėjo galingai ir jautriai; iškilmingai ir žaismingai; grėsmingai ir liūdnai. Na, o solistai - kai kurie mums pažįstami, kai kurie negirdėti, buvo įsigyvenę į savo vaidmenis ir juos atliko nuoširdžiai.

Galima sakyti, kad šį kartą visus ,,nunešė” bosas Arvydas Markauskas, dainavęs Pilėnų kunigaikštį Margirį. Jo išvaizda, laikysena ir balsas neleido nei minutėlei suabejoti ,,kunigaikštišku autoritetu”, jautriu tėvu ir  valdovu, susidūrusiu su tragiška įvykių raida, kurią sustabdyti jis buvo bejėgis. Daugelio nuomone, ir gerai, kad negalėjo atvykti V. Prudnikovas - turėjome progą pamatyti A. Markauską, kaip niekad anksčiau jo nebuvome matę ar girdėję. Jo atlikta Margirio rolė dar ilgai neišdils iš atminties.

Iš dviejų valdovo Margirio dukrų  dėmesys visgi nukrypo į Nidą Grigalavičiūtę (Eglę). Nors ne kartą ją esame matę Lietuvių operos pastatymuose ir girdėję kituose koncertuose, bet šį kartą ji parodė ir vaidybinių, ir vokalinių sugebėjimų aukštumas. Antroji Margirio dukra, viešnia iš Lietuvos, mezzosopranas Dalia Kumarskytė pasižymėjo dramatišku savo išdavikiško likimo interpretavimu ir sodriai (ypač žemosiose gaidose) skambančiu balsu, bet, deja, buvo sunku suprasti jos tariamus žodžius.

O šios operos žodžiai buvo ypač gražūs, prasmingi ir... lietuviški. Visgi yra didelis skirtumas tarp libreto, versto iš kitos kalbos ir parašyto lietuviškai! ,,Pilėnų” tekstas buvo kažkaip savas,  sklandus ir prasmingas, kai solistai pasistengė jį tiksliai, aiškiai perteikti (tuo ypač pasižymėjo Vytautas Juozapaitis).

Liudas Norvaišas turėjo nedėkingą kryžiuočių riterio Ulricho vaidmenį, kurį jis atliko taip tikroviškai, kad publika,  operai pasibaigus ir į sceną paeiliui grįžus visiems solistams, jį sutiko ne tik plojimais, bet ir pasipiktinimo šūksniais...

Ką galima pasakyti apie šaunų Nalšios kunigaikštį Rūtenį, kuris atvyko į Pilėnus pasipiršti gražuolei valdovo dukrai Eglei, atveždamas brangią dovaną ir savo širdį? Šį vaidmenį atliko Audrius Rubežius, Lietuvių operos pastatymų lankytojams taip pat pažįstamas iš Verdi ,,La Traviata” ir ,,Il Trovatore”. Jis aukštas, lieknas, pasipuošęs spalvingais apsiaustais, darė malonų įspūdį (nenuostabu, kad Eglė įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio, sutikusi jį bevaikštinėdama Vilnelės pakrantėmis). Tačiau kas nors turėjo pasirūpinti jo ,,šukuosena”...

Vytautas Juozapaitis ne tik pažįstamas, bet ir labai mėgstamas (tą, atrodo, jautė ir jis pats). Sodriu baritono balsu, laisva laikysena, užtikrintu savo vaidmens (Udrio, Pilėnų karžygio) supratimu, V. Juozapaitis dar kartą nusipelnė publikos simpatijų, o kai  pagaliau užtraukė populiariąją Udrio ariją - ,,Aš papuošiu žirgo galvą pinavijom...”, paskutiniam akordui nutilus, salė sugriaudėjo plojimais.

Trumpesnes solo partijas atliko svečiai iš Lietuvos - Algirdas Bagdonavičius ir Rimantas Karkazas, o taip pat ir mūsų ,,operos vilkai” - Vaclovas Momkus bei Julius Savrimas. Be pastarųjų dviejų, atrodo, Lietuvių opera nebūtų opera...

Šį kartą režisierius Eligijus Domarkas įvedė sveikintinų naujovių. Ypač ispūdinga buvo, kad visa salė tapo operos ,,scena” - tiek choristai, tiek pagrindiniai veikėjai keletą kartų į sceną atėjo takais iš salės galo. Taip susidarė vaizdas, kad pilies gyventojų bei gynėjų yra daug daugiau, nei iš tikrųjų buvo, o publika buvo tarytum įtraukta į dramatišką operos įvykių eigą. Šviesas tvarkė Laima Day ir Thomas Rusnak. Chormeisteriai buvo Jūratė Grabliauskienė ir Manigirdas Motekaitis, bet visą operos eigą, nuo pirmosios orkestro gaidos iki paskutinio akordo, savo talentingose rankose tvirtai laikė meno vadovas ir dirigentas  Alvydas Vasaitis. Jam priklauso ypatinga pagarba ir padėka.

Pasibaigus operai, scena pražydo margiausiomis gėlėmis, o publika atsistojusi plojo ir plojo, tarytum niekad nesiruošdama liautis reiškusi savo džiaugsmą ir pritarimą darbui, kurį atlieka pasišventėliai Lietuvių operos choristai, meno vadovai, talkininkai - ir tie, kuriuos matome scenoje, ir tie, kurie darbuojasi užkulisiuose. Beje, šį kartą ,,Pilėnams” nestokojo ir ,,tyliųjų choristų” - statistų, kurie savo buvimu praturtino vaizdą, užpildė spragas scenoje.

Būtina skirti  keletą žodžių ir  publikai: joje darniai susiliejo įvairių kartų, ,,bangų” tautiečiai; atvykę iš Cleveland, Detroit, Washington, DC, Los Angeles, Seattle, kitų JAV miestų bei valstijų (pvz., Floridos), net Kanados. Salėje matėme ne vieną ir buvusiųjų iškiliųjų mūsų operos solistų - Algirdą Brazį, Stasį Barą, Joną Vaznelį, Danutę Stankaitytę, Romą Mastienę, Margaritą Momkienę, Audronę Gaižiūnienę, Marių Prapuolenį ir, be abejo, daug kitų, kurių minios spūstyje nespėjome sutikti.

Jie mums akivaizdžiai priminė, kokį ilgą ir garbingą kelią jau nuėjusi Lietuvių opera ir kad būtina tą kultūrinę kelionę tęsti, įjungiant naujas pajėgas.

Šiai sukaktuvinei operai buvo paruoštas gražus programinis leidinys, kuriame pateikta daug įdomios medžiagos. Tai bus geras V. Klovos ,,Pilėnų” prisiminimas, o išsami informacija apie Lietuvių operos šaknis, solistus, rėmėjus, kompozitorių ir Pilėnų pilies legendą bei jos istorines ištakas, pasiliks ateičiai.
Valio Lietuvių operai! Tegyvuoja ji dar daug metų!