Netrukus švęsime Padėkos dieną

Aleksas Vitkus

Kiekvieną rudenį, kai tik pradeda kristi vis gūdžiau ūbaujančio vėjo blaškomi lapai ir žemė pasidengia lengvu šerkšnu, mano mintys paprastai nukrypsta į amerikiečių,  taip pat ir mūsų išeivių Amerikoje, taip mėgstamą, laukiamą ir plačiai švenčiamą Padėkos šventę, kurią būčiau linkęs vadinti net šeimos diena.

Daugelyje Amerikos mokyklų vaikams pasakojama apie pirmuosius atvykėlius iš Anglijos, kurie 1620 m. atplaukė į Ameriką, ir čia, naujoje žemėje, įkūrė pirmą nausėdiją (koloniją). Ta istorija vaikams pateikiama kaip vienas pirmųjų Amerikos įkūrimo istorijos fragmentų. Nors ši istorija iš esmės teisinga, ji yra gerokai sudėtingesnė ir įdomesnė, negu pristatoma vaikams. Manyčiau, kad šiuo Padėkos dienos laikotarpiu vertėtų į jos istoriją iš arčiau pažvelgti.

Jei manytumėte, kad pirmoji Padėkos šventė yra kažkaip atsiradusi Amerikoje, klystumėte, nes Vakarų Europoje daugelyje tautų jau ištisą eilę šimtmečių buvo švenčiama derliaus nuėmimo šventė, pvz., vokiečių „Erntegedenktag”. Anglų protestantai, dar prieš atvykdami į Ameriką, švęsdavo Padėkos dienas, kurios neturėjo joms kalendoriuje specialiai paskirtų datų. Jos dažniausiai vykdavo po kokios nelaimės, kaip prasto derliaus ar kitokios gamtos nelaimės, dėkojant Dievui, kad ta nelaimė jau praėjo. Šios šventės buvo religinės, švenčiamos tik bažnyčiose, ir neturėjo nieko bendra su šių dienų tradicine Padėkos diena, kartais švenčiama kraštutiniu valgymo ir gėrimo nesaikingumu.

Ką mes čia Amerikoje vadiname Padėkos diena, tradiciškai buvo pirmą kartą atšvęsta 1621 m., kai pirmieji piligrimai, kartu su jų pakviestais svečiais — vietiniais indėnais, atsinešusiais savo maisto, taikingai puotavo su neseniai atvykusiais atėjūnais iš užjūrio. Vis dėlto jokie istoriniai šaltiniai nenurodo, kad tai buvo tikros Padėkos diena, o ne paprasta pasimėgavimo puota. Tikrąja Padėkos diena galime vadinti dieną dvejais metais vėliau, kai, matydami dėl sausros būsimą labai prastą derlių, piligrimai rudenį kartu susibūrę meldėsi ir, sulaukę lietaus, dėkojo Dievui už tą jų išgelbėjimą nuo gresiančio bado.

Ilgainiui iš to ir kilo tikroji, kasmet švenčiama, Padėkos dienos tradicija, kuri susiformavo kaip valstybinė šventė tik po daugiau kaip 150 metų. Pradžioje Naujosios Anglijos kolonistai priprato švęsti šią šventę kasmet po derliaus nuo laukų nuėmimo. Tradicija pamažu paplito ir po kitas valstijas. Ir kai nepriklausomybės karuose (1775—1783) amerikiečiai 1777 m. spalį prieš anglus laimėjo labai reikšmingą mūšį prie Saratoga (NY) miesto, Kontinentinis Kongresas paskelbė tą dieną pašvęsti padėkai. Kiek vėliau, pagerbdamas tik ką naujai sukurtos JAV konstitucijos patvirtinimą 1789 m., prezidentas George Washington ir vėl paskelbė Padėkos dieną. Nei viena, nei kita šitų paskelbtų padėkos dienų neturėjo nieko bendra su vėliau atsiradusia kasmetine Padėkos švente, kurią 1817 m. paskelbė New York valstijos gubernatorius. Jo pavyzdžiu pasekė ir kitos valstijos.

Pilietinio karo metu (1861—1865) prez. Abraham Lincoln, 1863 m. raginamas žurnalistės Sarah J. Hale, paskelbė paskutinį lapkričio ketvirtadienį Padėkos diena, bet ir ji buvo paskelbta siekiant tik praskaidrinti jo karių savijautą. To nepaisant, amerikiečiai pradėjo paskutinį lapkričio ketvirtadienį švęsti kasmet, vadindami jį Padėkos diena. Tai grynai amerikietiška valstybinė ar tautinė šventė.

Ta diena labai išpopuliarėjo, kai 1924 m. didžioji Macy’s parduotuvė New York mieste prekybinės reklamos tikslais surengė nepaprastai didingą ir įspūdingą paradą. Penktadienis po tokio jau kasmet vykusio parado tapo tradicine pirmąja kalėdinio apsipirkimo sezono diena. Kad ir kaip keista, bet prekybininkai netrukus pradėjo skųstis, kad toks apsipirkimo sezonas yra per trumpas. Jų paklausęs, 1939 m. prez. Roosevelt šventę atkėlė viena savaite anksčiau. Amerikiečiams tas, tradiciją laužantis, pakeitimas nepatiko, todėl jie ir toliau Padėkos dieną švęsdavo paskutinį lapkričio ketvirtadienį. Verčiamas dar ir Kongreso, FDR suprato savo klaidą, ir 1941 m. grąžino šventę į ketvirtą lapkričio ketvirtadienį. Taip ir liko iki mūsų dienų.

Padėkos diena yra valstybinė šventė ir Kanadoje. Kadangi Kanada yra į šiaurę nuo JAV, ten derlius nuimamas anksčiau, todėl ten ir Padėkos diena yra švenčiama anksčiau — antrąjį spalio pirmadienį.

Šiandien Amerikoje švenčiamą Padėkos dieną dažnai bandoma susieti su piligrimais ir jų senomis tradicijomis. Ruošiant karnavalo pobūdžio viešus renginius, vaikai yra aprengiami kaip piligrimai, su skrybėlėmis ar aukštomis kepurėmis, juodais rūbais, apaunami batais su plačiomis sidabro sagtimis. Namuose susirenka šeimos, giminės, kuri dažniausiai žiūri TV rodomą tradicinį Padėkos dienos paradą ar patys dalyvauja eisenoje, o po to visi renkasi prie valgiais apkrauto stalo. Pagrindinis valgis yra keptas kalakutas, kimštas įvairiais įdarais. Kalakutą paprastai supjausto šeimos galva. Ant stalo visuomet būna spanguolių padažo, bulvių ir t.t. Puota baigiama moliūgų pyragu.

Visą išsamų Alekso Vitkaus straipsnį apie Padėkos dienos istoriją galite perskaityti 225-ajame ,,Draugo” numeryje. Prenumeruokite ir skaitykite ,,Draugą”!