Padėkos dienos priešingybės
Romualdas Kriaučiūnas
Padėkos diena – tai JAV tautinė diena, mininti 1621 m. derlių Plymouth po pirmųjų vargo metų piligrimams atvykus į Ameriką. Tais metais gubernatorius William Bradford paskelbė Padėkos dieną, kurios puotoje dalyvavo visi kolonizatoriai ir kaimynai indėnai. Vėliau tokia diena buvo dažnai minima įvairiose vietose, bet oficialiai tautinę Padėkos dieną paskelbė pirmasis JAV prezidentas Washington 1789 m. Prezidentas Lincoln šiai dienai paskyrė lapkričio ketvirtą ketvirtadienį, taip suvienodindamas jos datą.
Padėkos diena yra minima bažnyčiose ir šeimose. Pagrindinis patiekalas yra kalakutas – priminti tuos keturis laukinius kalakutus, kurie buvo pateikti pirmajai piligrimų padėkos puotai.
Šia proga, prieš sėdant už gėrybėmis apkrauto stalo, verta prisiminti, kiek daug gyvenimas pasikeitė nuo anų laikų. Jis apčiuopiamai pasikeitė ir mūsų pačių gyvenimo tėkmėje. Jis keičiasi visą laiką ir, atrodo, kad keitimosi greitis didėja.
Šiais laikais turime didesnius namus, bet mažesnes šeimas. Turime daugiau patogumų, bet mažiau laiko. Turime daugiau mokslo laipsnių, bet mažiau išminties. Turime sukaupę daugiau žinių, bet stokojame gaspadoriškos nuovokos. Šiais laikais turime daugiau specialistų ir daugiau problemų. Turime stebuklingų medicinos paslaugų, bet mažiau sveikatos. Be saiko eikvojame turimas atsargas. Per greitai važiuojame, dar greičiau įsikarščiuojame.
Šiais laikais per ilgai vakarojame ir per mažai skaitome. Per daug žiūrime televizijos, bet per retai meldžiamės. Dauginame savo turtus, bet mažiname savo vertybes. Per daug kalbame ir per mažai mylime. Per dažnai meluojame.
Išmokome kaip prasigyventi, bet ne kaip tikrai gyventi. Prailginome savo gyvenimo trukmę, bet nežinome, kaip pakelti savo gyvenimo prasmę. Turime aukštesnius pastatus, bet mažiau kantrybės. Turime platesnius kelius, bet siauresnę pakantą artimui. Turime daugiau visokių gėrybių, bet jomis mažiau džiaugiamės.
Žmogus jau nuskrido ir atgal iš mėnulio sugrįžo, bet mums sunku pereiti per gatvę ir užkalbinti savo kaimyną. Nugalėjome dausas, bet ne savo vidinę erdvę. Suskaldėme atomą, bet ne savo siauraprotiškumą. Daugiau planuojame, bet mažiau pasiekiame. Išmokome skubėti, bet pamiršome kantriai palūkėti. Mūsų uždarbiai kyla, o moralė smunka. Pagaminame daugiau kompiuterių, galinčių sutelkti vis daugiau informacijos, bet mūsų tarpusavio ryšiai mažėja.
Esame daugiau kiekybiški negu kokybiški. Gyvename greitos mitybos ir lėto virškinimo laikais. Turime įvairesnio maisto, bet mažiau maistingumo jame. Turime daugiau laisvalaikio, bet mažiau tyro džiaugsmo. Šeimoje turime du dirbančius tėvus ir didėjantį skyrybų nuošimtį. Turime puošnesnius namus, kuriuose vis dažniau gyvena pašlijusios šeimos.
Todėl, pradedant šiandiena, nieko nesaugokime specialiai progai, nes kiekviena išgyvenama diena yra speciali diena. Siekime išminties, daugiau skaitykime ir mąstykime. Išmokime džiaugtis tuo, ką prieš save matome, ir tuo, ką jau turime.
Praleiskime daugiau laiko su savo šeima ir draugais. Su saiku valgykime patinkantį maistą, lankykime mėgiamas vietoves. Gyvenimas yra skirtas ir prasmingam džiaugsmui, o ne vien biologiniam savo genties pratęsimui. Kada tik norime naudokime porcelianinius indus, krištolines taures, sidabrines šakutes ir peilius, brangius kvepalus.
Iš savo žodyno išbraukime tokias frazes kaip ,,vieną dieną...” ir ,,proga...” Parašykime laišką, kurį galvojame ,,vieną dieną” parašyti. Nelaukdami ,,specialios progos” pasakykime šeimai ir draugams, kad juos mylime. Neuždelskime nieko, kas kitiems atneša sveiką juoką ir tyrą džiaugsmą. Kiekviena diena, kiekviena valanda, kiekviena minutė yra nepakartojama.
Visiems linkime prasmingos ir džiaugsmingos Padėkos dienos!