Simbolinė pasaulio pajauta Vytauto Igno kūryboje

Ieva Šadzevičienė

Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Kauno Paveikslų galerijoje šiuo metu eksponuojama dailininko Vytauto Igno – Ignatavičiaus tapybos ir grafikos darbų paroda „Pasaulis pagal V.Igną. Dovanoti kūriniai“. Ekspozicija paremta dar 2006–aisiais Nacionaliniam M.K.Čiurlionio dailės muziejui padovanota daugiau nei šimto menininko darbų kolekcija. Šalia didžiulių tapybos drobių, ekspresyvių grafikos estampų galima pamatyti ir guašu atliktus darbus, spalvotus eskizus tušu. Jau nuo 1950-ųjų gyvenusiam Jungtinėse Amerikos Valstijose dailininkui buvo itin svarbi tautinės savimonės pajauta. Jo kūriniuose apsijungia lietuviškosios, baltiškos (kosmoso medžio, sakmių), simbolinės reikšmės - pasakų, krikščionybės elementai. Nors daugelyje tapybos drobių vyrauja ekspresyvūs potėpiai, gaivios, ryškios, šiltos ir net žaismingos spalvos („Sužadėtiniai“ (1977), tačiau kituose darbuose atsiveria dar viena – „tamsioji“ Vytauto Igno kūrybinio pasaulio pusė („Vergija“ (1961): šie kūriniai kupini nerimo ir skausmo, emocionalios, simbolinės jėgos. Grafikos estampai atspindi tiesioginį ryšį su baltiškaisiais, lietuvių pasakų motyvais, krikščioniškąja Tėvynės pasaulėjauta.

V.Igno tapybos poliariškumą geriausiai atspindi parodoje „Pasaulis pagal V.Igną. Dovanoti kūriniai“ eksponuojami du autoportretai. Šiuos kūrinius skiria vos šeši metai, tačiau kiekvienas jų „neša“ visai kitokį emocinį ir meninį krūvį. 1950-ųjų „Autoportrete“ dailininkas save vaizduoja lyg nerūpestingą jaunuolį, apsivilkusį jūreiviškais marškinėliais, su tamsiai mėlyna kepurėle ant pakaušio, kontrastuojančia šalia rykšiai geltonų plaukų. Jį supantis pasaulis gražus: fone žydi dvi eilės stilizuotų rausvų tulpių. 1956-ųjų „Autoportretas“ jau persmelktas ekspresionistiškosios kančios: iš apačios kyšanti žaliaplauke tapytojo galva, nerimo, išgyvenimų persmelktas veidas, suraukti antakiai, - tik dar labiau paryškinami dešinėje pusėje, kiek diagonaliai iškeltu Nukryžiuotuoju. Geltonai žaliame fone „šviečia“ dar žalesnis mėnulis. Dailininko emocinė būsena sutapatinama su Nukryžiuotojo kančia.

Drobė „Angeliukai“ (1969) kupina svajingumo: rausvos ir melsvos spalvos apjungiamos pilkšva. Trys neutraliame fone plazdenantys angelai muzikuoja virš skiautinio kilimo, jį sudarančiuose kvadratėliuose keičiasi ornamentinės žvaigždės, saulės, mėnuliai. Šiltas netgi dekoratyvus darbas tuo pačiu persmelkiamas simboline pasaulio pajauta, prisodrinamas kosmogoniškumo: rimta ir lengva angelų muzika sklinda per visatą, pripildydama ją dieviškos tvarkos. Dar kitame tapybos darbe stilizuotos mergelės ir bernelio (vyro ir moters) ar karalaičio ir karalaitės figūros apsupamos tamsiai raudonai violetine skraiste, vainikuota oranžine karūna: du žmones nuo pasaulio negandų saugo jų meilė – jie tampa pasakos karalaičiais. Taip V.Ignas vaizduoja „Sužadėtinius“ (1960), vieną esminių žmogaus gyvenimo lūžių priartindamas prie sakmių bei pasakų charakteristikos.

Tuo tarpu tokie darbai kaip „Vergija“ (1961), „Juodas mėnulis“ (1963) prisodrinti skausmo, netgi politinių laikmečių realijų. „Vergijoje“ iš abstraktizuoto juodo kvadrato išnyra ryškiai, net nuodingai, žalias ožio ragų ir kaukolės kontūras. Ožys, kaip pats velnias, grėsmingai žibina raudonas apvalias akis. Pats kvadratas ir ožys apsupti šviesiai melsva juosta, ištirpstančia purvinai žalioje aplinkoje; virš jų atsiranda spygliuotos vielos elementas, aptaškytais raudonais plėmais, kuriems, paveikslo apačioje antrina taip pat ryškiai raudonas pleištas. V.Igno pasaulyje vergija sutapatinama su pačiu velniu, tamsių ir kontrastingų spalvų pagalba alsuoja neviltimi. Spygliuota viela dominuoja ir „Juodame mėnulyje“. Čia dangaus kūnas apsuptas balsvo rato, dar ir apvyniojamas aštria viela, vėl „apibarstyta“ raudonais kraujo taškeliais.

Dailininkas domisi ir mitologinėmis temomis. Tokius darbus kaip „Sapnas“ (1984), kurio pirminį eskizą tušu („Sapnas“ (1969) irgi galima pamatyti ekspozicijoje, bei „Leda“ (1968), įkvėpė antikiniai mitai. Rytietiškos stilistikos darbas tušu „Leda“, kiek pakeičia pirminį antikinio mito varijantą. Čia Dzeusas meilinasi Aitolijaus karaliaus dukrai pasivertęs ne gulbinu, bet povu. Taip jis dar puošnesnis, savo uodegą, tarsi vėduoklę, išskleidęs už tradicine poza pusiau gulomis į žiūrovus atsisukusios jaunos, nuogos moters. Kūrinio struktūra, energinga juoda linija, geometrizavimas artimas vitražo stilistikai. „Sapne“ (1984)V.Ignas jau mėgaujasi švelnių, šiltų ir žaismingų tapybinių spalvų žaidimu. Žalsvos, rausvos, gelsvos, melsvos atspalviai persipina ir fone susijungia į „klimtiškas[1]“ secesines formas. Pagrindiniais kompoziciniais elementais čia tampa ant nugaros gulinti nuoga moteris, sapne nė neslepianti savo erotiškumo, pasipuošusi karailaitės karūna. Prie jos jau palinkęs stilizuotas jautis, sužmogintu vyro veidu, godžiai ištiesęs savo paukštišką kanopą virš „karailaitės“ dubens. „Sapno“ siužetas antrina klasikiniam Europės pagrobimo mitui: Dzeusas, pasivertęs baltu jaučiu ją pastveria besilinksminančią su draugėmis pajūryje. Bet V.Igno „sapne“ šalia šių figūrų įkomponuojamas dar ir klounas, visai siužetinei – mitologinei linijai suteikiantis siurrealistiškumo, sapnams būdingo chaotiškumo. Dzeusas – jautis čia įgauna ir naujas reikšmes: įsiskverbia į moters sapnus kaip simbolistinis seksualinio vyriškojo prado elementas.

Viena ryškiausių Vytauto Igno kūrybos temų – tai simbolinis, kupinas lietuvių liaudies sakmių dvasios, - Kosmoso/Gyvybės medis, dažnai sutinkamas ir beveik visų tautų mitologijoje. „Gyvybės medis“ (2001) sužydi ryškiomis ir dekoratyviomis spalvomis. Čia nebelieka ekspresyvių potėpių, bet viskas orientuojama į apibendrintas, liaudiškas formas: stilizuotus lapelius, paukštelius, angeliukus, gėles. Pagal baltiškąją mitologiją medis aprėpia ir požeminį (pomirtinį) – šaknys giliai įsisiurbusios į žemę -, o taip pat ir dangiškąjį, ryškia mėlyna spalva nutviekstą, pasaulį. Viršutinės medžio šakos siekia dangų, kur linskmai muzikuoja angelai. Dailininkas lyg tikras pagonis, medžio kamiene  išaugina moterį, kosminio medžio sielą, tačiau ji ne kas kita, kaip mėlynu rūbu ir aureole apsisupusi Mergelė Marija. Šiame pasaulyje susijungia baltiškosios, pagoniškosios kosminio medžio reikšmės ir krikščioniškojo Gyvybės medžio (atgimimo, prisikėlimo idėja) simbolinės prasmės. Žalias medis suveši gelsvais, ornamentuotais lapeliais, jame čiulba paukščiai, mirga stilizuoti raudoni kryželiai.

Lietuvių liaudies pasakų, sakmių ir tautiškos savimonės elementai dar labiau išsirutulioja Vytauto Igno grafikos darbuose. Viename estampų taip pat vaizduojamas pasaulio medis („Gyvybės medis“ (1981), tačiau čia medžio siela tampa pagoniškas, ugnį kurstantis žmogus, stilizuotame raižinyje sužimba saulė ir mėnulis, o požeminiame pasaulyje linksmai glaudžiasi sraigė. Didelio formato estampuose šalia „Šventojo Pranciškaus“ (1979) eksponuojamas „Klounas su bandžio“ (1964), ekspresyvus ir neramus, įstrižų linijų kupinas darbas. Dailininko estampuose vyrauja juodai baltų plėmų kaita; kontūrinė linija lieka balta, išraižomas „atvirkščios“ tikrovės vaizdas. Darbų ciklas „Šventoji Lietuva“ (1989 - 1990) aprėpia visus Lietuvos regionus: Aukštaitiją, Žemaitiją, Dzūkiją ir Suvalkiją. Šventą Jurgį, kovojantį su slibinu („Suvalikja“) supa Suvalikijos miestelių herbai, koplytėlės, kryželiai; Žemaitijoje šalia susimąsčiusio Rūpintojėlio ir pakelės koplytėlių kryželių išraižomas skydas su meška. Visus darbus vienija ne tik bendra stilistika, bet ir apačioje didelėmis raidėmis išraižytas užrašas „LITHUANIA“. Nors ir stilizuoti, ekspresyvūs grafikos estampai kupini daugybės detalių, linijų ir dėmių pagalba „audžiami“ kaip juodai baltas tautinis kilimas („Pasaka“ (1985), „Pavasaris“ (1987).

Vytauto Igno kūryba pilna simbolinės pasaulio pajautos: tapydamas dailininkas kuria mitologinį, pasakišką pasaulį, maloniomis spalvomis ir veik archetipiniais siužetais apjungdamas antikos sakmių, baltiškosios mitologijos, krikščioniškosios kultūros elementus. Tačiau kita vertus tamsi, espresyvi spalva ir niūri nuotaika prasiveržia visai kitokios tematikos darbuose, kupinuose to laikmečio grėsmingos politinės situacijos nuotaikų, paties dailininko asmeninių išgyvenimų. Grafikos estampuose ypač išryškėja tautiniai simboliai, lietuviškųjų sakmių siužetai, pagoniškosios ir krikščioniškosios kultūrų samplaikos jungyts. Įvairiapusiška Vytauto Igno kūryba perteikia savitą dailininko meninę pajautą, atskleidžia asmeninį „Pasaulį pagal V.Igną“.