Pakilo kaip sakalas, nutūpė kaip vabalas
Danutė Bindokienė
Lietuva pro rožinius V. Uspaskicho akinius. Regimanto Tamošaičio nuotr.
Mįslė: kuo skiriasi galingos partijos vadas nuo eilinio
nusikaltėlio? Atsakymas: niekuo nesiskiria. Žinoma, jeigu kalbame apie meteoru
Lietuvos vidaus politinėje padangėje švystelėjusią Darbo partiją ir jos
charizmatinį turtuolį vadovą, kuris
taip mokėjo užburti Lietuvos piliečius, kad rinkimuose jam atidavė savo,
kaip laisvos valstybės gyventojų, didžiausią vertybę: balsus.
Kaip
šiandien turi jaustis eilinis balsuotojas, apsižiūrėjęs, kad
buvo visiškai apmautas, nelyginant koks lengvatikis
turguje? Kaip šiandien jaučiasi visi tie, save laikantys
išprususiais,
politikai, taip energingai šliaužioję
Darbo partijos vadovo pastale, tikėdamiesi, kad ir jiems nubyrės koks pelningas trupinėlis?
Be jokios abejonės, Lietuvoje daug kas šiandien turėtų
raudonuoti - ir ne nuo ypač karštų
saulės spindulių, bet iš gėdos, kad leidosi taip apmulkinami šio neaiškaus
plauko svieto perėjūno, žaibo greitumu iškilusio į ,,viršūnes” ir net kurį laiką sugebėjusim užimti ministro
kėdę. Mūsų liaudis šiuo atveju sakytų: ,,Pakilo, kaip sakalas, nutūpė, kaip
vabalas...”
Ir ne tik nutūpė, bet įlindo į plyšį, iš kur jį bus sunku
iškrapštyti. Lietuvos patirtis jau yra
parodžiusi, kad Rusija savo piliečių,
nepaisant, kiek jie yra užsienio valstybėse nusikaltę, neišduoda. Tai gerai
žinodamas, buvęs Darbo partijos vadovas Viktoras Uspaskichas, be abejo,
šiandien saugiai sėdi tėvynėje ir šaiposi iš Lietuvos teisėsaugos pastangų jį
susigrąžinti. Juk ir gyvendamas Lietuvoje Uspaskichas ne kartą lietuvius
pavadino neišmanėliais (tik jis pasinaudojo kitokiais žodžiais), kuriuos
nesunku už nosies vedžioti, jeigu tik moki gražiai pakalbėti ir, kaip vaikams
saldainių, pažadi visokių gėrybių.
Bet čia negalėtume kaltinti vien buvusio Darbo partijos vado.
Valstybėje tikrai kažkas negerai , kai jos piliečiai taip desperatiškai ilgisi
geresnio gyvenimo, jog seka paskui kiekvieną, jį žadantį, nors galbūt ir žino,
kad iš tų pažadų nebus konkrečios naudos. Rodos, per daugiau kaip šešiolika
nepriklausomo gyvenimo metų Lietuvos valdžia
jau galėjo suvokti, kad valstybės ribos nesibaigia Vilniaus senamiesčiu ir
Turniškių ,,rezidencijomis”; kad mažesnius miestus ir miestelius, kaimus ir
vienkiemius reikia aplankyti ir į gyventojų skundus, rūpesčius, klausimus,
pageidavimus įsiklausyti ne vien rinkiminiais metais, bet nuolat.
Kaip kitaip galima tvarkyti svarbiausius valstybės vidaus
reikalus? Tiesa, yra naudinga ir net būtina važinėti po užsienį, ,,alų midų
gerti” su vietiniais ponais, aplankyti nematytas šalis - kitų pasižiūrėti ir
save parodyti. Bet juk ne dėl to eilinis Lietuvos pilietis ėjo balsuoti
rinkimuose ir vienam ar kitam asmeniui patikėjo sau atstovauti valstybės
valdžios viršūnėse.
Subyrėjo tryliktoji nuo nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos
Vyriausybė, paskirtas naujas ministras pirmininkas ir šiomis dienomis
,,valdančioji koalicija” pasidalino ministrų kėdes. Ar kas nors pasikeis,
atėjus naujiems (ką čia naujiems - greičiau tai tik nauja pora senų batų) pareigūnams?
Kol kas, atrodo, pati didžiausia problema, kurią visaip stengiamasi išspręsti:
kur apgyvendinti naująjį ministrą pirmininką, kuomet visos ,,prestižinės
vietos” užimtos, o į paprastesnes juk nedera tokiam aukštam valdininkui
įsikraustyti. Po to dar reikės pakeisti ministro pirmininko įstaigos baldus (A.
Brazauskas buvo stambokas vyras, tai gal ir jo vartota kėdė kiek išklišusi),
tuomet įtaisyti naują automobilį...