Pakilo kaip sakalas, nutūpė kaip vabalas

Danutė Bindokienė

Lietuva pro rožinius V. Uspaskicho akinius. Regimanto Tamošaičio nuotr.

Mįslė: kuo skiriasi galingos partijos vadas nuo eilinio nusikaltėlio? Atsakymas: niekuo nesiskiria. Žinoma, jeigu kalbame apie meteoru Lietuvos vidaus politinėje padangėje švystelėjusią Darbo partiją ir jos charizmatinį turtuolį vadovą, kuris  taip mokėjo užburti Lietuvos piliečius, kad rinkimuose jam atidavė savo, kaip laisvos valstybės gyventojų, didžiausią vertybę: balsus.

Kaip šiandien turi jaustis eilinis balsuotojas, apsižiūrėjęs, kad buvo visiškai apmautas, nelyginant koks lengvatikis turguje? Kaip šiandien jaučiasi visi tie, save laikantys išprususiais, politikai, taip energingai šliaužioję  Darbo partijos vadovo pastale, tikėdamiesi, kad ir jiems nubyrės  koks pelningas trupinėlis?

Be jokios abejonės, Lietuvoje daug kas šiandien turėtų raudonuoti  - ir ne nuo ypač karštų saulės spindulių, bet iš gėdos, kad leidosi taip apmulkinami šio neaiškaus plauko svieto perėjūno, žaibo greitumu iškilusio į ,,viršūnes” ir  net kurį laiką sugebėjusim užimti ministro kėdę. Mūsų liaudis šiuo atveju sakytų: ,,Pakilo, kaip sakalas, nutūpė, kaip vabalas...”

Ir ne tik nutūpė, bet įlindo į plyšį, iš kur jį bus sunku iškrapštyti.  Lietuvos patirtis jau yra parodžiusi, kad Rusija  savo piliečių, nepaisant, kiek jie yra užsienio valstybėse nusikaltę, neišduoda. Tai gerai žinodamas, buvęs Darbo partijos vadovas Viktoras Uspaskichas, be abejo, šiandien saugiai sėdi tėvynėje ir šaiposi iš Lietuvos teisėsaugos pastangų jį susigrąžinti. Juk ir gyvendamas Lietuvoje Uspaskichas ne kartą lietuvius pavadino neišmanėliais (tik jis pasinaudojo kitokiais žodžiais), kuriuos nesunku už nosies vedžioti, jeigu tik moki gražiai pakalbėti ir, kaip vaikams saldainių, pažadi visokių gėrybių.

Bet čia negalėtume kaltinti vien buvusio Darbo partijos vado. Valstybėje tikrai kažkas negerai , kai jos piliečiai taip desperatiškai ilgisi geresnio gyvenimo, jog seka paskui kiekvieną, jį žadantį, nors galbūt ir žino, kad iš tų pažadų nebus konkrečios naudos. Rodos, per daugiau kaip šešiolika nepriklausomo gyvenimo metų Lietuvos valdžia  jau galėjo suvokti, kad valstybės ribos nesibaigia Vilniaus senamiesčiu ir Turniškių ,,rezidencijomis”; kad mažesnius miestus ir miestelius, kaimus ir vienkiemius reikia aplankyti ir į gyventojų skundus, rūpesčius, klausimus, pageidavimus įsiklausyti ne vien rinkiminiais metais, bet nuolat.

Kaip kitaip galima tvarkyti svarbiausius valstybės vidaus reikalus? Tiesa, yra naudinga ir net būtina važinėti po užsienį, ,,alų midų gerti” su vietiniais ponais, aplankyti nematytas šalis - kitų pasižiūrėti ir save parodyti. Bet juk ne dėl to eilinis Lietuvos pilietis ėjo balsuoti rinkimuose ir vienam ar kitam asmeniui patikėjo sau atstovauti valstybės valdžios viršūnėse.

Subyrėjo tryliktoji nuo nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos Vyriausybė, paskirtas naujas ministras pirmininkas ir šiomis dienomis ,,valdančioji koalicija” pasidalino ministrų kėdes. Ar kas nors pasikeis, atėjus naujiems (ką čia naujiems - greičiau tai tik nauja pora senų batų) pareigūnams? Kol kas, atrodo, pati didžiausia problema, kurią visaip stengiamasi išspręsti: kur apgyvendinti naująjį ministrą pirmininką, kuomet visos ,,prestižinės vietos” užimtos, o į paprastesnes juk nedera tokiam aukštam valdininkui įsikraustyti. Po to dar reikės pakeisti ministro pirmininko įstaigos baldus (A. Brazauskas buvo stambokas vyras, tai gal ir jo vartota kėdė kiek išklišusi), tuomet įtaisyti naują automobilį...

Sunku net įsivaizduoti, kiek daug neatidėliotinų darbų ir svarbių sprendimų laukia premjero! O tuo tarpu eilinis žemdirbys žiūri į baigiančius nuo sausros ir karščio susiraityti pasėlius, išdžiūvusius šulinius, svajodamas, kaip greičiau išbėgti iš Lietuvos į užsienį, kad šeimai žiemą nereikėtų bado kęsti...