Jei bus paklausa — atsiras ir pasiūla

Danutė Bindokienė

Šį savaitgalį vyksiančioje  JAV LB XVIII Tarybos sesijoje, be abejo, bus svarstomi ir naujos JAV Kultūros tarybos darbai, nemažai susiję su įvairių renginių  ruošimu ne tik didžiuosiuose lietuvių telkiniuose, bet pasidalinant šiais mūsų kultūros lobiais su tautiečiais, susitelkusiais mažesnėse vietovėse.

Buvusioji Kultūros taryba negailėdavo nei pastangų, nei jėgų tuos renginius suruošti ir jų programas praturtinti meno pajėgomis, atsikviestomis iš Lietuvos. Ne visos tos pajėgos buvo vienodo lygio, ne visos susilaukdavo ir vienodo pasisekimo. Bet dėl to nereikia stebėtis — juk Lietuvių Bendruomenė savo darbuotojams algų nemoka ir kelionpinigių neskiria, tad jie negali nuvykti į tėvynę, tarytum kokie amerikiečių ,,talentų medžiotojai”, ir susirasti pačius geriausius žodžio, dainos ar muzikos meno atlikėjus. Daugeliu atvejų tenka pasikliauti sava intuicija, esamomis galimybėmis suruošti gastroles Amerikoje ir pačių atlikėjų pateikta reklama.

Dažnai kildavo klausimas: ar iš Lietuvos nuolat kviečiami programų atlikėjai nepastumia į šalį vietinių meno pajėgų, ar neuždusina jų entuziazmo ir noro kurti, pasirodyti, ruošti, žinant, kad mūsų mėgėjai negali susilyginti su iš tėvynės atvykstančiais profesionalais? Antra vertus, ir rengėjams būdavo kur kas lengviau ką nors atsikviesti iš Lietuvos, nei pasidairyti ,,savo kieme”, pasiteisinant, kad ,,žmonės nenori matyti savų šokėjų, girdėti savų dainininkų — viskas jau nusibodę...”

Štai Čikagoje neseniai sceną sudrebino nauja tautinių šokių grupė — ,,Suktinis”. Per palyginti trumpą laiką šie šokėjai puikiai užsirekomendavo: kam teko juos matyti, norėtų dar ir dar kartą pasigėrėti. Gražus pavyzdys yra ir kanklių bei liaudies instrumentų ansamblis ,,Gabija”, arba pramoginių šokių vienetas iš Los Angeles ,,Retro”. VIII dainų šventei susikūrė daug naujų dainos vienetų — ir stipresnių, ir silpnesnių — kuriems reikia paskatinimo, pakvietimo, pripažinimo. Ypač reikėtų kreipti dėmesį į jaunimo chorus, atsiradusius mažesniuose lietuvių telkiniuose (beje, į juos daugiausia įsijungė naujieji lietuviai imigrantai). Nėra abejonės, kad tarp tų neseniai atvykusių atsirastų nuostabių skaitovų, deklamuotojų, dailiojo žodžio meistrų, tad būtų galima programas paįvairinti ne vien šokiu ir daina, bet ir gražiai skambančiu lietuvišku žodžiu. O kas galėtų geriau tas programas suruošti, jeigu ne JAV LB Kultūros taryba?

Pastaruoju metu darosi vis komplikuočiau iš Lietuvos pasikviesti menines pajėgas — susiduriama su vizų klausimu. Jau ne vieną kartą pasitaikė, kad grupė ar pavieniai menininkai negavo vadinamosios vizos ir negalėjo atvykti, nors koncerto data buvo užsakyta ir paruošiamieji darbai atlikti. Galima tikėti, kad ši problema ateityje dar paaštrės, nes Amerika darosi ypač atsargi, kai reikia net ir trumpam vizitui įsileisti užsieniečius, kurie čia gaus atlyginimą to vizito metu. Tad galbūt pasiūlymas daugiau dėmesio kreipti į vietines pajėgas ir skatinti jų veiklą, nėra jau toks ,,keistas”.

Visų pirma  — Amerikoje gyvenantiems vizų nereikia. Jie už savo atliktą programą nereikalaus tokių didelių honorarų ar nestatys kitų neįmanomų išpildyti sąlygų. Daugių daugiausia reikėtų apmokėti kelionės išlaidas ir galbūt pasirūpinti nakvyne (daugumas turi savo pažįstamų beveik visose vietovėse, tad gali pernakvoti pas juos). Antra vertus, dėmesys saviems dainos, šokio, žodžio menininkams galbūt paskatins susikurti naujas grupes — atsiras vėl oktetų, kvartetų ar kitų vienetų. Juk galėtų pasirodyti ne tik tautinių, bet ir pramoginių šokių šokėjai (o jų jau Amerikoje yra), ne tik patriotines dainas dainuojantys chorai, bet ir estrados dainininkai. Galimybės tikrai neribotos, jeigu tik ,,bus paklausa, atsiras ir pasiūla”. Juo labiau, kad tarp tų tūkstančių atvykusių iš Lietuvos yra tikrai puikių meninių pajėgų, tik reikia jas atrasti ir puoselėti.