Pasaulis nepasigedo mūsų, nei mes jo

Romualdas Kriaučiūnas

Dar prieškariniais laikais Lietuvoje vyko kažkoks konkursas, kuriam buvo parinktas šūkis, skatinęs visuomenę skaityti spaudą. Tikslaus šūkio po ranka neturiu, bet jis skambėjo kažkaip panašiai – „Laukiniai laikraščių neskaito!” To, aišku, pats neatsimenu, bet apie tai skaičiau lietuviškos spaudos istorijoje. Neteko skaityti, kiek tas šūkis padėjo pakelti laikraščių prenumeratorių skaičių. Šio šūkio nesiūlau nei dabar, kitus skatinant prenumeruoti ir skaityti lietuvišką spaudą.

Iš tikrųjų, noriu rašyti apie visai ką kita. O buvo taip. Po keleto įtemptų darbo mėnesių pinigus mokančioje darbovietėje ir visuomeninėje veikloje, sukombinavau šešių dienų atostogas porą valandų į šiaurę nuo Michigan sostinės. Jau trisdešimt metų ten, Manistee valstybinės girios pašonėje, turime „lūšnelę”, kurią praminėme „Laudaga”. Mums šis žodis reiškia tinginio buveinę. Parinkdami tokį pavadinimą, leidome sau turėti savą kampelį, kur galima atsipalaiduoti, pristabdyti gyvenimo tempą. Jau trisdešimt metų svajoju kada nors toje „Laudagoje” praleisti ištisas dvi savaites. To dar nebuvo, bet noriu pasidalinti nemokslišku eksperimentu, atliktu per tas neseniai pasibaigusias šešias dienas.

Kur nors išvykus, sumažėja normalių žinių šaltinių srautas, nors maišantis tarp žmonių vis tiek tenka pamatyti laikraščių antraštes ar televizijos laidas. Aišku, tenka ir su žmonėmis pabendrauti ir vis ką nors naujo sužinoti apie pasaulio įvykius. Šį kartą nutariau per tas šešias dienas „Laudagoje” neklausyti radijo žinių, nežiūrėti televizijos laidų, nepirkti ir neskaityti jokių laikraščių. Norėjau pažiūrėti, kaip visa tai savo kailiu patirsiu. Nors sūnus pasirūpino ir mums įtaisė mobilų telefoną, jis miškų glūdumoje neveikė, mat buvo per toli nuo signalus persiunčiančių bokštų ar kitokios technologijos. Taigi, neturėjome nė telefoninio ryšio su pasauliu. Naujos informacijos srautas sustojo, bet tai tą keletą dienų tik praturtino. Turiu prisipažinti, kad kartu atsivežiau pluoštą lietuviškų laikraščių ir porą žurnalų iš Lietuvos. Ten, aišku, buvo aprašytos jau senos naujienos.

Turėjau ir kitokių užsiėmimų. Pernai prie savo septyniolikos pėdų ilgio kanojos (indėniško stiliaus valties iš aliuminio) pritvirtinau bures. Per metus buvo tik viena proga jas išbandyti. Dabar buriuoti ėjau kas dieną, nors dažnai nebuvo jokio vėjelio. Kartais jis atsirasdavo keletai minučių ir mane nupūsdavo į ežerėlio vidurį. O tada vėl vėjelio, tarsi kokio išganymo, laukimas. Jį pirmiausia pamatydavau vandens paviršiuje keliant bangeles. Po keliolikos sekundžių ir pats vėjelis ne tik ausis, bet ir burę pakedendavo. Belaukdamas vėjelio išmokau po burės šešėliu nuo karštos saulutės slėptis. Su savimi neturėjau jokio gaivinančio gėrimo ar ko paskaityti. Tikra proga nieko nedaryti, tik džiaugtis aplinka ar mintimis kur toli nukeliauti ir kitus aplankyti.

Kitas dieninis užsiėmimas buvo mano naujai atrasta pirografija. Tai meniškas medžio lentelių deginimas su karšta metaline „adata”. Mano lentelės buvo 20 x 30 cm didumo. Ant jų deginau gamtos vaizdus, žvėris, paukščius, žymius pastatus, bažnyčias ir tiltus. Išdeginau ir popiežiaus Jono Pauliaus II atvaizdą. Šis užsiėmimas – tikra atgaiva kairiajam smegenų pusrutuliui, kuris rūpinasi rašyba, skaityba, loginiu mąstymu ir pan. Dešiniajam smegenų pusrutuliui lieka erdvės pajautimas, vaizdinė kūryba, geometriniai „apmąstymai”. Niekada nebūčiau patikėjęs, kad pats šį skirtumą taip ryškiai pajausiu. Kas dar įdomiau, ir tai patyriau dar prieš šią eksperimentinę savaitę, kad įkinkius dešinįjį smegenų pusrutulį į darbą, kairysis ne tik pailsi, bet po to nelabai nori būti pakinkomas rašytiniam darbui. Atrodytų, kad sukaupta protinė energija gali būti išreiškiama vienu ar kitu „kanalu”, kurie tarp savęs nesivaržo, o turima energija broliškai dalijasi.

Po poros dienų nežinios, kas darosi pasaulyje, keletą kartų pagalvojau apie visokias  galimybes, bet tik prabėgomis. Kažkaip vis dar džiaugiausi pabėgimu nuo civilizacijos ir manęs visai nesaistė nuostata, kad tik laukinis neskaito laikraščių. Laukiniu tapti, nors ir keletai dienų, yra prabanga. Atėjus grįžimo namo dienai, sustojau nusipirkti benzino. Žmona nuėjo į parduotuvę kažko nusipirkti. Paprašiau, kad užmestų akį į dienraščių antraštes ir man apie tai grįžusi pasakytų. Tuo pačiu paprašiau, kad jokių laikraščių nepirktų. Grįžusi pranešė, kad jokių laikraščių toje parduotuvėje nemačiusi.

Grįžę namo, prie durų radome pundą amerikietiškų dienraščių, o pašto dėžutėje – krūvelę spaudos bei kitokios siuntos. Pirmiausia paėmiau keturis „Draugo” numerius. Prie jų pridėjau „Amerikos lietuvį”. Iš banderolės iškrapščiau du „Tėviškės žiburių” numerius. Tuo tarpu žmona, jau spėjusi atidaryti elektroninio pašto dėžutę, pranešė, kad į ją prikimšta šimtas laiškučių. Žodžiu, ateinančias porą dienų užplūdo norimos ir neprašytos informacijos tvanas. Namų telefono atsakiklio lemputė neblykčiojo. Reiškia, niekas neskambino, o jei skambino, tai nepaliko įrašo. Atidarėme „Draugo” elektroninę svetainę. Ten esame pripratę užmesti akį į mirties pranešimus, nes normaliu paštu sužinojus apie kieno nors mirtį, jis ar ji jau būna porą savaičių kaip palaidoti.  

Gerai protui ir jausmams visiškai atitrūkti nuo spartaus gyvenimo tempo. Tai duoda progą giliau viską apmąstyti ir pasidžiaugti tuo, kas turima po ranka ar po nosimi. Likusio pasaulio per trumpą laiką nepasigedome, o ir tas paliktas pasaulis mūsų dingimo iš radaro ekrano nepasigedo. Graži ir verta pakartoti harmonija.