Aiškėja tarptautinio masto paslaptis

  Petras Petrutis

1961 m. balandžio 6 d. iš Klaipėdos uosto į atvirą jūrą išplaukė Sovietų Sąjungos karinio laivyno žinybai priklausąs ,,Smolny” laivas. Laivas gabeno 14 tonų kenksmingų chemikalų liekanų. Karinio laivyno vadovybės įsakymu, liekanas reikėjo nuskandinti Baltijos jūros neutraliuose vandenyse. Atlikus užduotį, laivas privalėjo nedelsiant sugrįžti į Klaipėdą.

Sakoma, kad įsakymas lieka įsakymu. Tačiau laivo kapitonas kitaip manė. Jis buvo pasiryžęs nepildyti gauto įsakymo. Kas buvo tas antisovietiškai nusiteikęs kapitonas? Nagi mūsų tautietis Jonas Pleškys.

Laivui priartėjus prie Gotlando salos, buvo užmegztas ryšys su švedų pasienio apsaugos pareigūnais. Jonas Pleškys pareiškęs, jog nebegalįs gyventi melagių krašte, paprašė politinio pabėgėlio teisių. Taip pat paaiškino, kad apie pasitraukimą ilgai svajojęs ir keletą metų planavęs pabėgti iš sovietų okupuotos Lietuvos. Švedai, atlikę apklausą, užtikrino jam politinio pabėgėlio teises. Visi kiti nesiteikę pasinaudoti netikėtai susidariusiomis aplinkybėmis, grįžo atgal.

Švedai, laikydamiesi diplomatinių įsipareigojimų, kreipėsi į Stokholme veikiančią Sovietų Sąjungos ambasadą. Bematant į Gotlandą atvyko trys ambasados atstovai. Jie pareikalavo susitikimo su pabėgėliu. Taip pat panoro apžiūrėti ir patikrinti čia pat stovintį ,,Smolny” laivą.

Švedai nesutiko patenkinti sovietų prašymo pasikalbėti su pabėgėliu. Tačiau vėliau pakeitė nuomonę. Pasikalbėjimas baigėsi tuščiomis pastangomis. Vis dėlto sovietai nenuleido rankų. Jie kreipėsi į vieno Klaipėdoje registruoto krovininio laivo kapitoną, jam įsakydami nedelsiant vykti į Švediją. Pasirodo, jog tas asmuo buvo tolimas Jono Pleškio giminaitis. Jis pristatė pabėgėlio artimųjų laišką. Vėliau paaiškėjo, kad laiškas buvo parašytas diktuojant KGB pareigūnams. Jonas Pleškys neparodė noro susitikti su atvykusiu pasiuntiniu, bet sutikęs pasikalbėti telefonu, pakartojo savo tvirtą sprendimą nebegrįžti į sovietų okupuotą Lietuvą.

Kaip žinia, tuo metu siautė šaltasis karas, Sovietų Sąjungos povandeniniai laivai slaptai raižė Švedijos teritorinius vandenis. Švedai akylai sekė sovietų užmačias ir ne kartą diplomatiniais keliais reiškė protestą. Deja, kaip buvo įprasta, sovietai nepaisė švedų nepasitenkinimo.

Tenka manyti, kad švedams ir apskritai vakariečiams, Jono Pleškio atvykimas ir paprašymas politinio pabėgėlio teisių, buvo tarytum Dievo dovana. Švedų žiniasklaida išsamiai informavo saviškius. Nebuvo nutylėta ir kitų Vakarų valstybių žiniasklaidoje.

Mūsuose, deja, nebuvo parodytas įsimintinas dėmesys Jono Pleškio pasitraukimui iš okupuotos Lietuvos. Jam nebuvo parodytas (kažin kodėl?) ir Kublickui, Grišmanauskui, Paulauskui (trims žvejams) bei Kudirkai parodytas nuoširdumas.

Pabėgėliui Jonui Pleškiui neteko ilgėliau užsibūti švedų žemėje. Atvykęs į JAV apsigyveno Kalifornijoje. Čia gyvendamas susitikinėjo ir bendravo su kai kuriais tenykščiais lietuviais. Visgi atrodo, kad jo pažintys su mūsiškiais buvo gana ribotos. Jis Kalifornijoje nedykinėjo. Mokėsi anglų ir ispanų kalbos, kurį laiką dėstė universitete, uždarbiavo banke. Taipgi jam teko atlikti keletą elektroninės technikos darbų Vidurio Amerikoje.

Besimokydamas kalbų tarptautinėje mokykloje susipažino su viena jauna gvatemaliete. Ją pamilęs, vedė. Abu susilaukė dukters. Tačiau po penkerių metų jiems teko išsiskirti. Atrodo, kad skyrybų priežastimi buvo ne abipusės meilės stoka, bet įgimti sunkiai suderinami kultūrinio pobūdžio skirtumai.

Po skyrybų žmona sugrįžo į gimtąją Gvatemalą. Drauge išvyko ir dukra. Jonas Pleškys pasiliko JAV. Tačiau sutuoktinių ryšiai nenutrūko. Jonas Pleškys rūpinosi ir pinigais rėmė dukters mokslinimąsi. Dalyvavo dukters vestuvėse.

Beje, Jonas Pleškys, tarnaudamas sovietų kariniame laivyne, buvo vedęs Klaipėdoje gyvenusią žydų tautybės merginą. Jo artimieji rodė nepasitenkinimą tomis vedybomis. Nerodė didesnio džiaugsmo ir pats jaunavedys. Jonui Pleškiui pasitraukus į užsienį, jo tuometinė žmona oficialiu keliu išsiskyrė ir apsigyveno Lenkijoje.

Galima būtų išsitarti ir apie kitas mūsų tautiečio jūrininkams būdingus  nuotykius. Tačiau ribota rašinio apimtis verčia susilaikyti. Visa tai yra gana plačiai aprašyta anglų kalba pasirodžiusioje knygoje ,,Search for Freedom”. Knygos autorė Amerikos lietuvaitė Marijona Venslauskaitė-Boyle.

Šioje knygoje, be daugelio negirdėtų įvykių, yra aprašytas Jono Pleškio slaptas susitikimas su savo seseria. Tai atsitiko 1988 m. Houston mieste. Tais metais, vykdant JAV ir S.S. kultūrinių mainų susitarimą, JAV lankėsi Vilniaus Jaunimo teatras, atlikdamas Ibsen ir Čechov dramos veikalus New York, Čikagoje (Royal George teatre) ir Houston. Jono ir Eugenijos pasimatymas įvyko vieno Houston viešbučio patalpose. Tai buvo pirmasis brolio ir sesers susitikimas po 27-erių metų.

Nejučiomis kyla klausimas, kaip sovietai, žinodami apie Jono Pleškio prieglobstį JAV, sutiko išleisti seserį gastrolėms. Galima įtarti, kad KGB tikėjosi galimo Eugenijos bei Jono Pleškių susitikimo ir tuo pačiu susidorojimo su myriop tėvynėje pasmerktu žmogumi. Ką gi, ir šiuo kartu sovietams nepavyko ,,užuosti” nei susitikimo datos, nei vietos.

Jonas Pleškys, ilgėdamasis tėvynės, išdrįso apsilankyti atgimusioje Lietuvoje. Viešėdamas gimtajame krašte laikėsi atsargumo ir tenkinosi viešnage artimiausių žmonių tarpe. Grįžęs į JAV, ėmė negaluoti. Skundėsi sunkiai pakeliamais galvos skausmais. Jam nebuvo lemta pasveikti. Mirusiojo palaikai buvo aptikti 1993 m. balandžio 14 d. Tiksli mirties data nenustatyta.

Yra žinoma knyga ,,The Hunt For Red October” ir tokio pat pavadinimo filmas. Tom Clance knygoje, o vėliau kuriant filmą aiškiai minėjo Lietuvą ir lietuvius. Taipgi atrodo, jojo knygoje ir sukant filmą buvo naudotasi Jono Pleškio patirtimi.

Neseniai pasirodžiusioje Marijonos Venslauskaitės-Boyle anglų kalba parašytoje 288 puslapių knygoje yra daug dokumentų faksimilių ir foto nuotraukų. Knygoje gana plačiai apibūdinta Lietuvos istorija, Lietuvos okupacijos ir atgimusi Lietuva.

Knygą išleido ,,Eglės” leidykla Klaipėdoje. Kaina 25 doleriai. Tuo tarpu knygą galima įsigyti kreipiantis autorės adresu: Ms. Marion Boyle, 13508 S.E. River Rd., Portland, OR 97222.

Šią vasarą numatoma išleisti knygą lietuvių kalba. Reikėtų pridurti, jog autorė knygą parašė ir išleido savo lėšomis. Rašydama knygą lankėsi Lietuvoje, Latvijoje, Švedijoje ir kitur.