Patyriau ieškojimo džiaugsmą...

Balandžio 15 d. Balzeko lietuvių kultūros muziejuje atidaroma Janinos Monkutės-Marks gobelenų paroda. Apie autorę žinojau seniai, stebino ne tik gausybė įvairaus stiliaus ir įvairia technika (tapyba, lino raižiniai, tekstilė) atlikti darbai. Žinojau apie jos organizuotas parodas, mecenatinę veiklą, apie Lietuvoje įkurtą jos vardo muziejų–galeriją, garsinantį nedidelį Lietuvos miestą Kėdainius. Tad smalsu buvo sužinoti, kaip ši trapi moteris nepailsta tiek daug dirbdama, kur ji semiasi energijos savo darbams.
Įsiprašiau į dailininkės namus Čikagoje. Sėdėjome jaukiame jos bute, pilname įvairių tautų ir tautelių liaudies meno, gurkšnojome kavą, per langą matėsi Michigan ežeras (,,jūra”, — sako pati dailininkė) ir kalbėjome, kalbėjome...
— Ar skaičiavote kada, kiek esate per visą gyvenimą suruošusi parodų?
—  Gal tada, kai tik pradėjau jas rengti. Dabar man tai visiškai nesvarbu.
— O kas svarbu?
— Darbas. Kai gimsta idėja, kai pradedu rinkti siūlus, kai juos užmetu, kai jaučiu — jau kažkas gimsta. Šitie dalykai man svarbūs.
— O pats rezultatas? Kai jau darbas padarytas?
— Nieko ypatingo, užbaigtas tarpsnis. Reikia vėl kažko naujo ieškoti. Savo darbų nekraunu kaip perlų į dėžutę. Padarau, įkvėpimas išsemtas, laikas ieškoti naujų idėjų.
— Tai sakote ,,perlų nekraunate”, darbų nepasiliekate?
— Nekraunu, tikrai ne. Užtat ir atidaviau visus savo darbus, kurie dar buvo likę. Anksčiau pardavinėjau, dovanojau.
— O ar negaila savo darbo parduoti? Juk įdėta tiek meilės, rankų šilumos?
— Ne, negaila. Čia kaip šeimoje. Vaikai suauga ir turi išeiti iš namų į gyvenimą. Taip ir mano darbai, turi suaugti ir išeiti. Aš žinau, kad jie suranda gerus namus.
— O iš kur tas noras būti menininke?
— Dar besimokydama Pagėgiuose, vėliau Kėdainių gimnazijoje su malonumu lankiau meno pamokas. Visoms mokslo draugėms piešdavau,— juokiasi dailininkė. — Prašydavo manęs nupiešti, tai aš joms ir padėdavau. Tačiau visiškai negalvojau apie jokias dailės studijas. Pasirinkau Kauno Valstybės teatro Dramos studiją, nes norėjau tapti aktore. Bet karas apvertė viską aukštyn kojom. Atsidūriau Vokietijoje. Ir čia supratau, kad su dramos studijom toli nenuvažiuosi, reikėjo valgyti.
Po kiek laiko aš atsidūriau Innsbruck (Austrija), kur universitete pradėjau studijuoti meno istoriją, archeologiją ir italų kalbą. Tenai susiradau savo seserį, kuri jau buvo ištekėjusi ir gyveno Freiburg, Vokietijoje. Mums nutarus būti kartu, aš pakalbėjau su Vytautu Kazimieru Jonynu, kuris tuo metu vadovavo Freiburg meno ir amatų mokyklai. Mokykloje mokėsi lietuviai karo pabėgėliai. Taip prasidėjo mano dailės studijos. Jonynui paklausus, kokią sritį aš pasirinkčiau, pasakiau, kad man arčiausia ,,prie širdies” būtų tekstilė. Žinoma, šalia tekstilės studijavau piešimą, dizainą, meno istoriją. Gal pasirinkimą nulėmė tai, kad mano mama ausdavo? Be to, dar iš mokyklos laikų man labai patikdavo rankdarbių pamokos, man labai sekėsi visokie ,,mereškavimai”. Esu labai kruopštus žmogus. Tuo metu mokykloje dirbo Anastazija ir Antanas Tamošaičiai, kuriuos aš žinojau. Mat A. Tamošaitienės sesuo Aldona buvo Pagėgiuose žinoma audėja. Aš ir dabar turiu tų laikų mokyklos darbą. Šio kilimo idėja buvo A. Tamošaitienės, o dariau ir aš, ir kiti mokiniai (Dailininkė parodė ant sienos kabantį kilimą lietuviškais motyvais).
— Tai šitas kilimas iš Freiburg mokyklos? Kaip Jūs jį taip gerai išlaikėte?
— Tamošaičiai paėmė ir išsivežė į Kanadą, o paskui aš jį įsigijau.
— Jūs baigėte šią mokyklą?
— Aš jos nebaigiau, nes 1949 metais emigravau į Ameriką. Atvykome į Kennebunkport, Maine valstijoje pas tėvus pranciškonus, mat ten gyvenantis poetas tėvas kun. Leonardas Andriekus, OFM buvo Nagių šeimos (tuo metu dailininkė buvo ištekėjusi už Martyno Nagio) rėmėjas.
— Kaip atsiradote Čikagoje?
— Susirašinėjau su Čikagoje gyvenusiais teatralais: Stasiu Pilka, Jurgiu Blekaičiu ir kt. Jie parašė, kad steigia Lietuvių teatrą ir jiems manęs reikia. Kadangi mūsų niekas rytinėje Amerikos pakrantėje nelaikė, išvažiavome į Čikagą. Pradėjau dirbti teatre. Ištekėjusi už Ira Marks, ėmiau ieškoti darbo savo srityje. Hyde Park yra didelis meno centras. Susipažinau su dailininkais, su pedagogais, po kiek laiko tapau to  centro nare ir pradėjau kartu su kitais dailininkais dirbti ir studijuoti. Tais laikais visi dirbo labai moderniai. Po karo visi norėjo keisti pasaulį, meną, ieškojo kažko naujo. Aš taip pat įsijungiau į tą ieškojimą. Daug dirbau, patyriau ieškojimo džiaugsmą.
Vėliau prasidėjo kelionės. Vyras turėjo juvelyrinių dirbinių parduotuves ir važinėdavo po pasaulį, ieškodamas joms prekių. Su juo nemažai keliavau ir aš. Kol jis tvarkydavo darbo reikalus, aš vaikštinėdavau po muziejus, po rytietiškus turgus, parduotuvėles. Labai ėmė traukti liaudies menas. Pamačiau, kad  visų tautų liaudies menas yra kilęs iš tų pačių šaknų. Kitos tautos, kaip ir mes, garbina saulę, mėnulį, žemę ir dangaus kūnus. Ir visa tai atsispindi raštuose, net temos tos pačios. Kur benuvažiuodavau, visada mano dėmesį patraukdavo darbų ornamentika, grožio siekimas. Taip pamažu surinkau nemažą primityvaus meno kolekciją.
Tuo pačiu metu aš pradėjau dalyvauti įvairiausiose parodose, mugėse, mano darbus pradėjo pardavinėti galerijos ne tik Amerikoje, darbai pasiekė Kanadą. Buvau jau įsitvirtinusi kaip dailininkė ir staiga pajutau, kad kažkas manyje pradėjo keistis — atėjo noras grįžti prie savo šaknų. Pamatyti kelionėse įvairiausių tautų ornamentai, tautiniai drabužiai, net paprasčiausi išdrožinėti šaukštai mane labai paveikė. Ir aš supratau, kad turiu grįžti į ten, iš kur atėjusi. Suvokiau, kad ir aš turiu kažką savo, lietuviško. Ėmiau iš naujo studijuoti lietuvišką meną. Tamošaičiai buvo išleidę knygą ,,Sodžiaus menas”. Susidomėjau ja. Labiausiai mane nustebino spalvos. Kažkodėl įsivyravusi nuomonė, kad lietuviai mėgsta tik niūrias, šaltas spalvas, o Tamošaičių knygoje pamačiau ryškias spalvas ne tik tautiniuose drabužiuose, net skrynių raštuose buvo ir raudonų, ir oranžinių, ir rožinių spalvų. Tai mane labai nustebino, atvėrė akis. Tada mano darbuose atsirado lietuviškas ornamentas, įpyniau į savo darbus lietuviškas dainas, padavimus. Žiūrėjau į tautosaką savo akimis. Tuo metu dariau tik tapybos darbus ir grafiką. Grafikos darbus dažniausiai darydavau keliaudama, laukiant persėdimų, sėdint ant jūros kranto.  Visur vežiodavausi rinkinėlį ne tik pieštukų, bet ir metalinių peiliukų. Tuo metu tekstilė Amerikoje buvo visiškai nemadinga.
— Ar esate iliustravusi knygų?
— Esu, tačiau man tie darbai nelabai pasisekė.
— Kodėl Jūs taip manote? Ar Jūs jautėtės suvaržyta autoriaus, ar buvo kitokios priežastys?
— Jaučiausi labai suvaržyta, tiesiog nežinodavau ką daryti. Mane varžydavo tekstas, atrodė, kad mintys ne mano. Man reikalinga sava mintis, sava idėja. Negaliu dirbti pasikliaujant teksto autoriaus mintimis.
— Kada supratote, kad Jūsų kūryboje prasideda naujas tarpsnis?
— Kai pradėjau dirbti lietuvių liaudies meno temomis, pastebėjau, kad darbai ėmė didėti, nebetilpdavo į mažus rėmus, tapant ornamentus norėjosi spalvas paliesti pirštais. Kažkodėl norėjosi  daug daug…, kažko didelio… Visi mano draugai ėmė sakyti, kad aš tapau kilimus — tokie dideli pasidarė mano tapybos darbai.
Ir tada aš išvažiavau į Kanadą pas savo profesorius Tamošaičius,  prisiminti ir pagilinti savo žinias audimo srityje. Supratau, kad man reikia kažko kito.
Pas Tamošaičius išgyvenau beveik mėnesį. Mes pradėjome viską iš pradžių. Reikėjo viską prisiminti. Kai grįžau iš Kanados, supratau — dabar aš ausiu tik kilimus. Tai buvo apie 1970 metus.
— Kaip Jūs darote eskizą gobelenui — piešiate spalvotą, ar  tik pasižymite pagrindines linijas, o spalvas renkate ausdama?
— Visaip būna. Kai tik pradėjau, piešdavau viską labai tiksliai ir eskizą nudažydavau tiksliai tom spalvom, kokios bus kilime. Kuo toliau, tuo dariau viską laisviau. Dabar nusipiešiu eskizą ir maždaug pasižymiu spalvų gamą. Tada peržiūriu, kokių spalvų siūlus turiu ir, jei reikia, pakeičiu spalvų gamą.
— O audžiate tik vilnonius kilimus, ar maišote siūlus?
— Dabar maišau. Anksčiau ausdavau tik vilnonius, dabar įpinu ir šilko, ir sintetinių siūlų. Bet daugiausia vis tiek naudoju vilną.
— O kada atėjo noras ne tik kurti lietuvišką meną, bet ir grįžti į Lietuvą?
— Kai Lietuva tapo nepriklausoma. Visi Amerikos lietuviai su didžiausiu entuziazmu norėjo padėti laisvai Lietuvai. Reikia pasakyti, kad pradžia buvo sunki. Nebuvome laukiami išskėstomis rankomis. Daug kas Lietuvoje  laukė tik pinigų. Kai grįžau iš kelionės po Lietuvą ėmiau svarstyti, kuo aš galiu padėti Lietuvai. Buvo prisirinkę labai daug mano tapybos darbų ( tai vis vyro Ira dėka, kuris visada tikėjo Janinos talentu — L. A.). Kai atvažiavusi iš Kėdainių giminaitė pamatė tuos darbus, ji iš karto pasiūlė juos parodyti kėdainiečiams. Tada aš pati nuvažiavau į Kėdainius.
— O dabar pakalbėkime apie Kėdainius. Kada Jūs nutarėte, kad ten reikia kažką daryti?
— Jau penkeri metai, kai pradėjo veikti šitas kultūros centras. 2000 m. įkūriau pelno nesiekiančią organizaciją ir įsigijau buvusio Kėdainių krašto muziejaus pastatą Smilgos upelio slėnyje. Nugyventą pastatą restauravome ne tik iš išorės, viską reikėjo perdaryti ir pastato viduje. Dabar čia vyksta įvairiausios parodos, susitikimai, vakarai, pristatomos naujos knygos, rodomi filmai. Muziejaus galerijoje veikia ir mano kūrybos kilnojama paroda.
Čia buvo eksponuoti ir daugelio Amerikos lietuvių dailininkų darbai. Lietuvos žiūrovai matė Zinos Kazėnas, Zitos Sodeikienės, Giedrės Žumbakienės, Vytauto Igno, Audriaus Plioplio kūrybą, vyksta ir kitų užsienio šalių dailininkų parodos. Čia vedami seminarai, vyksta plenerai, simpoziumai. Žodžiu, muziejus — tai tikras bendruomenės meno centras.
— Ačiū Jums už pokalbį. Linkiu Jums daug kūrybinių sumanymų ir ištvermės juos įgyvendinant, o mūsų dienraščio skaitytojus noriu pakviesti į Balzeko lietuvių kultūros muziejų, kur birželio 15 d. 7– 9 val. v. vyks Janinos Monkutės-Marks parodos ,,Gyvenimas tęsiasi” atidarymas. Parodoje — dailininkės 2000–2007 metais sukurti gobelenai. Atidaryme dalyvaus autorė. Įėjimas nemokamas.

Kalbino Laima Apanavičienė