Dar vienas paverkšlenimas

Vytautas Visockas          

Savo „Apmąstymuose iš Ellicott miestelio” į klausimą „Kaip ten Lietuvoje? Ar šiek tiek geriau?” Juozas Gaila atsako klausimu: „O kas ten taip blogai?” Šis jo atsakymas man nesukėlė nei nuostabos, nei juo labiau pykčio. Nors ir mes čia Lietuvoje susitikę dažniausiai kalbame tik apie negerus dalykus, nuolat vanojame valdžią ir valdininkus, pradedant nuo aukščiausiųjų, įtakingiausiųjų. Dažniausiai ir mes matome tik niūriomis spalvomis nutapytą Lietuvą.

Pritariu  J. Gailai, kad lietuviai nė kiek ne blogesni, nei kitų tautų, kitų kraštų žmonės, dažnai net geresni. Tą patį galima pasakyti ir apie valdžią, politikus. Lietuvoje tikrai ne blogiau, negu daugelyje valstybių, vilkusių Rusijos imperijos (kokia ten Sovietų Sąjunga!) jungą. Tikra tiesa, ne tik šioje pasaulio dalyje daug blogiau, negu Lietuvoje.

Tačiau jeigu „daug blogiau”, vadinasi, Lietuvoje irgi ne pyragai? O kas ten taip blogai? – klausiu drauge su J. Gaila. Didžiuliai prekybos centrai, juose prekių pilnos lentynos. Blogai? Automobilių tiek, kad jais užkimštos gatvės ir aikštės, pilni ne tik keliai, bet ir kaimų keliukai. Ką tai sako? Mobilieji telefonai kiekvieno vaiko, paauglio rankose. O mums vis negana...

Šia prasme gyvenimas Lietuvoje gerėja ir gerės. Ilgainiui automobilius, kurie dažnai kainuoja mažiau negu bakas benzino, pakeis nauji arba naujesni, kiekvienas turėsime po kompiuterį. „Kavinių kavinukių miestuose pilna ir jos pilnos”, — džiaugiasi  J. Gaila.

Štai šioje vietoje aš ir norėčiau sustoti. Neįmanoma trumpai atsakyti į sudėtingą, daugiareikšmį klausimą: kas Lietuvoje gera ir kas bloga. J. Gaila palietė tik kelis materialinės, ekonominės gerovės simbolius. Aš šiame rašinyje kalbėsiu apie dvasinės, moralinės negerovės apraiškas mūsų tėvynėje. Taigi ir šį kartą bus galima pasakyti: dar vienas paverkšlenimas be prošvaisčių.

Kitaip neišeina, nors tu ką! Labai jau gilion dvasinėn duobėn įkritom, labai tamsu aplinkui, nors prekybos centrai ir plieskia šviesomis, nors ugnies salvės raižo dangų, o automobilių žibintai – gerus kelius.

Neseniai gavau mano bičiulio, rašytojo ir publicisto Vygando Račkaičio laišką iš Anykščių. Tikiuosi, jis nesupyks dėl šios citatos: ,,Patyriau kartėlį ir apmaudą per miesto šventę, kai buvo pristatytos naujos Rimanto Vanago knygos ir manoji ‘Bėga vėjas miškais’. Pasamdyti aktoriai Sigitas Račkys ir Vidas Petkevičius buvo arogantiški, save sureikšminę. V. Petkevičius paskaitydavo mano posmus, o paskui, pritardamas gitara, stūgavo J. Erlicko ir savo paties dainuškas. Išsityčiojo iš dainos ‘Ąžuolai žaliuos’, iš Jurgio Zauerveino tautiškos giesmės (,,Idiotais esame gimę, idiotais mes ir būsime”…). Tas renginys, į kurį susirinko gausus būrys anykštėnų, vyko prie Antano Baranausko klėtelės. Aš vis žiūrėjau, ar nesudrebės mūsų tautos dainiaus biustas… Šiek tiek guodžia tai, kad daugumą to renginio dalyvių piktino toks derinys su mano kūryba ir tos antipatriotinės nuotaikos – baisus sovietinis implantas kai kurių sąmonėje. Beje, tie aktoriai už savo ‘darbą’ gavo po 800 Lt.”.

Oi, tos ,,šventės”! Tikra nelaimė! Tarsi skaudi rykštė jos jau plaka Lietuvą. Kasdien kur nors ,,švenčiama”. Tačiau V. Račkaičio paminėtas išsityčiojimas – tik nekaltas vaikų žaidimas, visi girdėjome, matėme nepalyginamai ,,riebesnių” išsityčiojimų: žiniasklaidoje, ,,šventėse”, mokyklose. Kultūros, moralės nuosmukis, labiausiai sužeidęs jaunimą – štai kas, man regis, blogai, blogiau už materialinį skurdą, kurio irgi dar labai daug Lietuvoje, nepaisant didžiulių prekybos centrų, tūkstančių kavinių, kuriose geriama anaiptol ne tik kava. Daugelį jų tiksliau vadinti girdyklomis, alkoholinėmis. O kuo pavirto nuostabios, išpuoselėtos kaimo turizmo sodybos, iš kurių kelis kilometrus sklinda tiesiog nepadorus triukšmas! Nėra to gero, kurio nebūtų galima subjauroti. Net gamtos prieglobstyje negalima rasti ramybės, ką jau kalbėti apie miestą, kuriam tiesiog privalu triukšmauti ir girtauti.

„Šokiai visą naktį. Prie scenos kabančiuose narvuose šokančios pus-nuogės merginos. Alkoholio gerokai padauginę jaunuoliai. Aplinkinių žvilgsnių nepaisančios porelės”. Savaitgalį sostinės Kalnų parką sudrebino penktasis progresyvios muzikos festivalis „Saulės smūgis”. Jį surengė radijo stotis „Radiocentras”. Ši informacija su šlitinėjančių ir gulinčių jaunuolių iliustracijomis — iš „Lietuvos ryto”. Tik kodėl žodžiai „progresyvios muzikos festivalis” be kabučių?

Aną dieną šnekėjausi su studijų draugu, knygiumi, filosofijos, Vakarų kultūros žinovu. Kas be ko, neišvengėme niūrių, pesimistinių apiben-drinimų, kaip ir jūs Baltimorėje po lietuviškų mišių. „Jie mus nori ištirpdinti, — kalbėjo mano pašnekovas, — alkoholyje, emigracijose, Vakarų popkultūros srutose prigirdyti, asimiliuoti”. Kas tie „jie”? — klausiu. „Visi, pradedant (arba baigiant, kaip tau patogiau) prezidentu. Niekam nerūpi tautos likimas, lietuvių kultūra, kalba. Valdžia beveik net neapsimeta  susirūpinusi mokykla plačiąja prasme, sparčiai plintančiu jaunimo alkoholizmu, narkomanija”. Gal dėl ,,durnumo”? — klausiu aš jo. —  Gal dėl nesuvokimo, kaip tai pavojinga, arba dėl godumo? „Ne, ne dėl ‘durnumo’, greičiau dėl godumo. Jie žino, ką daro. Taip naudinga ne tik jiems, bet ir Maskvai, ir Briuseliui. Visiems pasaulio galingiesiems, siekiantiems naudos iš globalizacijos. Nedidelis, bet gardus kąsnelis su nereikalingu lietuvišku prieskoniu, kurį galima ir panaikinti”.  

Nejaugi „jie” tokie genialūs, kad sąmoningai valdo nepaprastai sudėtingus  socialinius — politinius — ekonominius procesus? Jiems naudinga, kad „progresyvios muzikos” ir „geriausio pasaulyje alaus” priglušinti jauni žmonės kuo mažiau mąstytų ir pritartų nupirktiems aktoriams: „idiotais esame gimę”?

Manau, kad viskas žymiai sudėtingiau ir pavojingiau. Tačiau nuo „jų” priklauso daug kas, bet ne viskas. Jeigu kalti būtų tik „jie”, „juos” gal kaip nors pavyktų nušalinti, neutralizuoti. „Jie” kalti ir dėl ‘durnumo’, ir dėl blogos valios, tačiau pasauliniai geopolitiniai procesai nepaiso vienų noro praturtėti, kitų noro išlikti, jie kaip atmosferos srautai be paliovos slenka, mainosi, vienur palankiai palaistydami dirvą, kitur ją išdžiovindami, kaip buvo šią vasarą Lietuvoje. Kas neapsidraudė, tas nukentėjo, o apsidraudusiųjų Lietuvoje nėra. Prie šių procesų galima tik prisitaikyti.

Visaapimanti globalizacijos stichija mus užklupo labai staiga, labai netikėtai, mes dažnai nesuvokiame, kas su mumis, šalia mūsų dedasi. Per keliolika metų – milžiniškos permainos visose politinio, socialinio, eko-nominio, kultūrinio, dvasinio gyvenimo srityse. Ir beveik kiekviena iš šių sričių gyvybiškai svarbi, jeigu norime išsaugoti tautinį tapatumą.

„Juo didesnį ideologinį, tautinį represyvų spaudimą patiria tauta, tuo nuosekliau ji jam dažniausiai priešinasi, tuo didesnį dėmesį sutelkia į tautinio tapatumo išsaugojimą; ir priešingai: kuo švelnesnis kultūrinės integracijos scenarijus, tuo lengviau tauta yra suvirškinama ir kultūriškai niveliuojama, juolab kad mes neturime nei didžiulės teritorijos, nei didelio gyventojų skaičiaus, nei galingų kultūros traukos centrų, kurie gebėtų asimiliuoti kitas kultūros tradicijas, nei kultūros politikos tam sukurtų mechanizmų” (filosofas Antanas Andrijauskas).

Taigi, iššūkiai milžiniški, o mes nuo tų iššūkių bėgame „už balos” arba „švenčiame” vos ne keturias dienas per savaitę, rugsėjo 1-ąją – Mokslo ir žinių dieną – paverčiame paauglių ir jaunimo besaikio girtavimo diena, nes, kaip konstatavo Šiaulių apygardos administracinis teismas, draudimas prekiauti alkoholiu barams, kavinėms, parduotuvėms, restoranams, kioskams bei kitiems ūkio subjektams gali sukelti neigiamų ekonominių padarinių. Štai iš ko pelnosi Lietuva!

Pasaulio vandenyne plūduriuojame pasroviui, pavėjui, be aiškesnės ir šviesesnės ateities vizijos, be tautinės savimonės pagrindų, be lietuvių kultūros savisaugos mechanizmų.