Vyriausybė, pesimizmas, viltys

Vytautas Volertas

Sunku yra sparčiai žygiuoti priekin, kai iš paskos reikia vilkti klaidų ir šiurkštaus užsispyrimo bei šalto egoizmo važtas. Tokioje vargingoje kelionėje gelbsti gera valia ir išmintis su patirtimi. Sudurstytos dabartinės (keturioliktosios) Lietuvos vyriausybės darbas ateityje beveik atitinka tokį apgailėtiną vaizdą. Iki šiol LDDP ir socialdemokratų valdymo laikotarpis erzino gyventojus valstybės turto grobstymu, giminių ir partiečių neslepiama globa, apgaule ir vagystėmis. Nors tasai laikotarpis palengva sėda užmarštin, o negarbingo juodojo pasaulio aktoriai (apsijuokę ir išryškinti teisėsaugos bei savo veiklai netekę dirvos) traukiasi į pašalius, tačiau administracinė klaikuma ilgai išliks atminty. Tai didelis ir apsunkinantis griozdas naujam premjerui, buvusiam (pats sakosi – ir esamam) komunistui. Nors jis, atrodo, esąs protingas vyras ir nesiekė apsirūpinti nei fabrikais, nei viešbučiais, nei dvarais paežerėse, tačiau jam teks vilkti jo politinių artimųjų palikimą kaip apsunkinimą. Todėl ir ministrų su viceministrais parinkimas visuomenėje buvo atidžiai stebinas bei komentuojamas, nors A. Brazausko globotiniai nepasislėpė ir dabar supa naują premjerą. (Žinoma, ten nėra vagių, recidyvistų, perėjūnų?)

Darbų naujam premjerui žvalgytis nereikės. Jau seniai kaimas šaukiasi dėmesio, tad jis paprašys karališkąją ministrę ton pusėn atsigręžti ir ką nors gera įvykdyti, ne vien apie tai plepėti. Švietimo srityje vagys išneša abitūros egzaminų paslaptis, jaunuoliai stokoja tautinio ir moralinio auklėjimo (taip, stokoja), būriai paauglių nelanko jokių mokyklų, vykdo nusikaltimus, keikiasi ir stumdosi gatvėse. Daug bus rūpesčio švietimo ir socialinių reikalų ministrėms, o premjerui – jas prižiūrint ir raginant. Kaip su nepajudinama teisių tikrove? Kada bus sprendžiamos bylos, nestumiant jų įsisenėjiman? Kada bus įsakyta nugriauti neleistinose vietose pastatytas vilas, nekreipiant dėmesio, ar jas statė sportininkai, politikai ar sukčiai? Kada bus nubaustas jau išryškėjęs nors vienas administracijos vertelka? Ar premjeras, Seimui netrukdant, ką nors šioje srityje nuveiks? Ir kaip šio premjero vyriausybė paskirstys ES milijardus?

Yra daug darbų, kuriems partijos, dūstančios nuo valdžios troškimo, turėtų pritarti. Dabar visos grūdasi prie ministerijų durų. Už tų durų jos turėtų nusinešti darbštumo, gerų norų ir geros valios. Nusikaltėlių sezonas valdžioje jau baigiasi, tad ir geros valios bei gerų norų galia palengva auga. Nei gyventojai, nei partijos dėl smulkmenų neturėtų vyriausybės darbo trukdyti. Dulkių galima rasti net ant popiežiaus rūbo. Privalu tik stebėti, kad Vilniaus neužtvenktų iš Maskvos slapta atsiveržusios jėgos, kad Lietuva taptų valstybe ir neliktų netvarkos sala, iš kurios šaipytųsi kaimynai. Užuot jėgų eikvojimo šmeižtams, nerimtai kritikai ir erzeliui, tebūna partijose svarstomi jų ateities uždaviniai ir išmintingai, subrendusiai tesiruošiama rinkimams.  Gyventojų ir politikuojančių irzlumas jau atneša irzliams panieką.

Kalbant apie valstybės vyriausybę, labai netinka sukčių, apgavikų, vagių įterpinėjimai. Tačiau iki šiol Lietuvoje tiko. Ir net būtinai reikėjo juos minėti. ši tragiška padėtis šalia gyventojuose nemeluoto gerovės troškimo, iššaukė didelį pesimizmą. Kai kurie inteligentai pradėjo galvoti, kad padėties pagerinti jau negalima. Komunizmo augintiniai, esą kaip sukčiavo, taip ir toliau sukčiaus. Jų vaikai negavo nei tautinio, nei moralinio auklėjimo, tad nesižavi nei auka, nei heroizmu. Patys jauniausieji, blogai suprastos laisvės apnuodyti, stumdosi, plėšikauja namie ir visame pasauly. Blogiausia, kad iki šiol nei valdžios institucijos (švietimo, socialinių reikalų, teisėsaugos), nei visuomeninio pobūdžio organizacijos, nei Bažnyčia neieško ar neranda būdų šią padėtį pasukti teigiama kryptimi. O rimti piliečiai tūno ir nuogąstaudami tyli. O žiniasklaida tyčiomis kaitina dvokiančius katilus. Taigi, Lietuvos visuomenė jau neatsigaus, susimaišę gyventojai nepajėgs valstybės išlaikyti... Taip kai kas šneka.

Gana, pesimistai, gana. Netiesa, kad Lietuva pirmauja visose blogybėse, netiesa, kad neturime vilčių prisikelti. Tik neplėšykime vieni kitiems akių, tik pritempkime vadeles avantiūristams, kurie nenori ir nemoka jokio kito darbo, kaip šūkauti politinėse dykumose ir ardyti tvarką.

Valstybinį gyvenimą Lietuvoje prikels iki šiol tylėjusi ir kantriai jį stebėjusi dauguma. Tai bus nauja revoliucijos rūšis. Į rinkimus jie ateis balsuoti nevalgę veltui dalijamų ledų, negėrę kandidatų pilstomo alaus, negavę kaišiojamų rašiklių ir jau nepasisakys už kanapėse išdygusius pilypus. Savo balsus skirs doriems ir patikimiems administratoriams. Pagaliau ir partijos supras, kad rojaus žadėjimas žemėje buvo visais laikais melas, kad ne kiekvienas ubagyno ir ne kiekvienas ištaikingų rūmų gyventojas gali piliečius atstovauti. Viltys didelės, o be šių vilčių neturime ateities. Jos pasiteisins.