MŪSŲ DIENŲ GRAUDŪS VERKSMAI

Edmundas Petrauskas

Menas ir muziejai mums visiems pažįstami, bent jau iš lauko. Jei reta proga į juos patenkame, nors ne viską juose iki galo suprantame, jokiu būdu neleidžiame artimiesiems, draugams ar pažįstamiems įtarti, kad mes meno pažinime bent kiek ,,kvailesni” negu jie, kad mes daugiau atsilikę ,,kultūroje”. Kas ta kultūra, kokia meno reikšmė? – sakysite. Nagi, pažinimas, susidomėjimas nepakeičiamais, vieninteliais išlikusiais praeities kūriniais, nepakartojamais nei šiandien, nei rytoj. Ne visi esam įkėlę koją į meno galerijas, ne visi turim noro ar užsimojimo grožėtis nepakeičiamomis senienomis – ar jos būtų Egipto sostinės Kairo egiptologijos perkrautame muziejuje, stebuklingame (su 6,000 metų senumo relikvijomis) tų šimtmečių istorijos įrodyme, ar palyginti ne taip seniai (tik 1800 metų gale) Kanados didžiuosiuose miestuose, ar įkurtose šiandien uždaromose, atšalusių ar išsisklaidžiusių krikščionių bendrijų apleistose šventovėse. Tad kam ir iš kur šis rūpestis?

Ne naujiena, kad Kanados miestuose, ypač didesniuose, uždaromos ir parduodamos krikščionių bendrijų istorinės šventovės, jas palaikantiems maldininkams išsikėlus į kitas vietoves ar tikinčiųjų tikėjimui sušlubavus (dėl tik jiems žinomų ir kitiems nesuprantamų priežasčių), ar jas valdančioms įstaigoms, vyskupijoms jas užrakinant tik dėl užrakintojams suprantamų priežasčių ir poreikių. Šio vakaro TV žiniose skelbiama: uždaryta (ne pirma) 1800-tųjų gale Kanados Toronte pastatyta krikščioniškos bendrijos didinga šventovė — parduota šiuolaikinių daugiabučių gyvenamųjų būstų kompleksui įkurti. Progresas. Kur problema? TV papila klausimus. Nagi, ką daryti su nepakeičiamais rankų darbo meniškais suolais? Kur dėti dar šiandien nenuperkamus (kaina astronomiška) vargonus, kurie niekam nereikalingi? Na, ir pagaliau, ką daryti su didingais, nepakeičiamais Europos meistrųmenininkų 1800-ųjų gale sukurtais, Kanadon atvežtais, maldininkų suaukotais, didžiuliais, visomis spalvomis atsiveriančiais meniškiausiais vitražais? Ne su vienu vitražu, ir ne dviem, ir ne trim... Savo dydžiu veik šventovės bokštą remiančiais, savo grožiu žiūrovo akis stulbinančiais, bet šiandien vargu kam reikalingais!

Mums, lietuviams, jau praradusiems tuzinus tokių šventovių (neseniai išdraskyta Aušros Vartų (Our Lady of Vilnius) bažnyčia New Yorke, Manhattane), savotiškai ,,mintyse apsipratusiems” – lyg ir ne naujiena, lyg ir ne šokas. O turėtume būti kiekvieną kartą sukrėsti ligi pamatų! Ne vien tik dėl mūsų istorinio lobio, nuosavybės praradimo! Ne mažiau – dėl nepakeičiamų vargonų, vitražų, statulų, neatkuriamų freskų ir visų kitų eksponatų, kuriais iš seno di džiuojasi muziejai ir meno galerijos. Bet kur mūsų yra, atsiras ar bus?

Šiais, 2008-siais, Šiluvos Marijos apsireiškimo 400 metų jubiliejaus Lietuvoje ir išeivijoje proga mintys krypsta į greičiausiai vieninteles Šiaurės Amerikoje (JAV ir Kanadoje) Marijos apsireiškimo vardu pasivadinusias vietas, 1964 metais Kanados Londone įkurtas Šiluvos Marijos lietuvių katalikų parapiją ir šventovę su sale. Ji Londono RK vyskupijos potvarkiu, ,,pastato nesaugumo” pretekstu yra užrakinta nuo 2006 metų rugpjūčio. Pamaldoms tikinčiųjų bendrija perkelta į per didelę kanadiečių šventovę su 3,700 dol. ,,pasinaudojimo” 2007-siems kaina. Tikintieji pajėgia apmokėti ne tik tai, bet ir savo nenaudojamą pastatą išlaikyti. O to pastato likimas nepajudėjęs nei centimetru ir antriesiems metams besibaigiant.

Didelį rūpestį (jei šventovė nebus atrakinta) kelia tai, ką reikės daryti su gražiais lietuviškais vitražais, o ypač su pagrindinio altoriaus ansamblio Šiluvos Marijos statula, sukurta Italijoje, taip pat su Šv. Kazimiero statula šalutiniame altoriuje, skirtame Lietuvos kankiniams. Koks likimas laukia didingo ,,lietuviškos pakelės” Kryžiaus ir kitų lietuviškų meniškų kūrinių? Ir kas darytina su, sakytum, Stradivarijaus kokybės vargonais (neteikiant tiek garbės dailiems, ąžuoliniams suolams)?

Labai skaudina širdį, kad didelių reikalavimų nekeliantis pastatas, vienok, pilnas lietuviško meno, paliktas tik vietinių maldininkų ap(si)gynimui, paliekant juos vienus išsimaldauti ,,naujo stebuklo”. 400 metų jubiliejaus proga lig šiol nei žodelio dėl Kanados Londono Šiluvos Marijos likimo. Nei šioje Atlanto pusėje, nei Lietuvoje. Nei iš ko, nei iš kur.

O pagal sudarytą ir viešai paskelbtą Šiluvos Mergelės Marijos pašventinto paveikslo kelionės per lietuvių telkinius Kanadoje planą paveikslas visų pirma, balandžio 6 dieną, atvyksta Londono Šiluvon. Į galimai dar vyskupo užrakintą, 80-ties sekmadienių dulkėmis padengtą šventovę. Šiais 2008-siais, sukaktuviniais Šiluvos Marijos metais, vasario 16 d. švęstume Kanados Londono Šiluvos Marijos šventovės ir salės atidarymo 44 metines. (29)