Pasaulio Lietuvių Bendruomenė: vakar, šiandien, rytoj

 Danutė Bindokienė

Prie Seimo pakeliama PLB vėliava. Eltos nuotr.

Ilgai buvo laukta, ilgai apie tai kalbėta ir ruoštasi, kol pagaliau šios savaitės pirmadienį Vilniuje prasidėjo XII Pasaulio Lietuvių Bendruomenės seimas. Ir ne bet kur Vilniuje, o Lietuvos Respublikos Seimo plenarinių posėdžių salėje! Jau žinome, kad šiame seime dalyvauja PLB atstovai net iš 32 šalių, o seimo atidarymo iškilmes pradėjo pats LR prezidentas Valdas Adamkus. Tad ištiesų galime pasakyti: kaip toli esi nuėjusi per savo gerokai daugiau kaip pusšimtį gyvavimo ir veiklos metų, Pasaulio Lietuvių Bendruomene!

Galbūt pasikeitė PLB apimtis, bet nepasikeitė tikslai ir siekiai. Visgi yra  vienas — ypač žymus — pasikeitimas, kuris, esame tikri, kaip tik geriausia, kokia tik gali būti, linkme: Pasaulio Lietuvių Bendruomenė išaugo ir išsiplėtė.

Norime tikėti, kad mūsų lietuviai šviesuoliai–visuomenininkai, anuomet dar Hanau pabėgėlių stovykloje Vokietijoje pasėję bendruomeninės veiklos sėklą, kuri turėjo išaugti tvirtu, visus jungiančiu ir vienijančiu augalu, jau turėjo ateities viziją ir numatė, kad kažkada ateityje, kai Lietuva bus laisva, o lietuviai vis tiek bus išsiblaškę po visas pasaulio šalis, bendruomenė juos jungs ir skatins išlikti ištikimais savo tautos vaikais.

Žinoma, anuomet ir didžiausi optimistai vargiai būtų drįsę tvirtinti, kad  sulauks Lietuvos laisvės: visi jau buvo įsitikinę, kad nei Amerika, nei kurie kiti Vakarų sąjungininkai neįsakys Stalinui išsinešdinti iš Lietuvos. Paskutinėms viltims greitai grįžti į tėvynę žlugus, pradėta dairytis ,,naujų, pastovesnių namų”, net ir užjūriuose. Todėl ir buvo nepaprastai svarbu sukurti organizaciją, kuri padėtų lietuviams kartu veikti, kartu dirbti, kartu laikytis savo tautos vertybių. O galbūt už vis svarbiausia — darbuotis, kad laisvasis pasaulis nei valandėlei nepamirštų pavergtų tautų ir jų laisvės siekių.

Pirmaisiais įsikūrimo tuose užjūriuose dešimtmečiais Lietuvių Bendruomenės idėja giliai įleido šaknis bent ten, kur susispietė daugiau lietuvių. PLB mums buvo tautiečiai JAV,  Australijoje, Kanadoje, gal dar Vokietijoje ir Anglijoje. JAV, kur susikūrė didžiausia skaičiumi ir tuo pačiu veikliausia Lietuvių Bendruomenė, PLB reikalai vis rečiau buvo prisimenami, o kartais net iškildavo veiklos ar interesų susikryžiavimas, juo labiau, kai JAV LB Krašto valdyba ir PLB vadovybė būdavo sudaryta arti viena kitos, net tuose pačiuose Amerikos miestuose.

Nebuvo net galima įsivaizduoti, kad Pasaulio Lietuvių Bendruomenė egzistuotų ir net veiktų dar kažkur kitur, o ypač Ukrianoje, Sibire, apskritai Rusijoje, Moldovoje, Lenkijoje... Tačiau šiandien galime su džiaugsmu pasakyti, kad tai, ko žmogaus, net ir optimisto lietuvio, vaizduotė negalėjo sukurti, įvyko tikrovėje, kai subyrėjo Sovietų Sąjunga ir laisvę atgavo jos okupuotos šalys. Negana to, Lietuvių Bendruomenės pradėjo kurtis ir kitose Vakarų valstybėse, kur anksčiau jokios organizuotos lietuviškos  veiklos nei žymės nebuvo, pvz., Ispanijoje, Airijoje ir kt. 

Tad Pasaulio Lietuvių Bendruomenė pagaliau vertai vadinama tuo vardu: ji tikrai sujungia lietuvius, išsibarsčiusius kone po visą mūsų planetą. Mes puikiai žinome, kaip sunku išlikti prie savo tautos kamieno, kai aplinka svetima, kai nuolat vyksta (nors ir nelabai žymus) spaudimas prisitaikyti prie gyvenamojo krašto papročių, kalbos, kultūros. Jeigu vyresnieji, atsivežę savo tautines vertybes iš tėvynės, sunkiau jų atsisako, tai jaunesniesiems, ypač jau gimusiems toli nuo savo kilmės krašto, išlikti lietuviais yra tikrai sunku. Bet įmanoma, jeigu veikia lietuviškos mokyklos, organizacijos, jeigu klesti kultūrinė ir visuomeninė veikla. 

Čia į pagalbą ateina vietinė LB ir jos užnugaris — PLB. Esame įsitikinę, kad PLB yra svarbi ir būtina ją visais būdais remti. Tikime, kad XII PLB seimas padarys ne tik reikšmingų ,,popierinių” nutarimų, bet juos konkrečiai įgyvendins, sustiprinant visų kraštų LB lietuvišką veiklą.