PLB pastabos ir pasiūlymai dėl Lietuvos valstybės ilgalaikės strategijos svetur gyvenančių lietuvių atžvilgiu

Regina Narušienė

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininkė

Šių metų rugpjūčio 8 d. TMID generalinis direktorius Antanas Petrauskas Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) seimo nariams pateikė 105 psl. „Lietuvos valstybės ilgalaikės strategijos lietuvių emigracijos ir išeivijos atžvilgiu” santrauką.

Naujai išrinkta PLB valdyba prašė visų Lietuvių Bendruomenės (LB) kraštų valdybų pirmininkų bei Seimo narių pateikti savo pastabas. Apibendrinę apklausos duomenis, pateikiame PLB poziciją minėtu klausimu.

Strategiją rengė Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto strateginių studijų centras. Kai kur strategija vadinama tyrimu. Šio centro direktorius Egidijus Motieka teigia, kad „pagrindinės tyrimo gairės yra pažaboti emigraciją ir kontroliuoti šį procesą” bei „sukurti globalią Lietuvą – institucinį organizmą, kuriame būtų integruojamos Lietuvoje ir išeivijoje gyvenančios visuomenės” (DELFI- 2006 m. rugsėjo 21d.).   

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 32 straipsnis teigia: „Pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, gali laisvai išvykti iš Lietuvos... ir „negalima drausti piliečiui grįžti į Lietuvą”. Taigi, kiekvienas lietuvis turi teisę gyventi, kur jis nori. Pasaulyje masinės emigracijos tam tikrais laikotarpiais ir valstybių bendravimas su užsienyje įsikūrusiais tautiečiais nėra naujiena. Šiame  kontekste pateikiame tolimesnes  pastabas.

Parlamentinėje demokratijoje strategijos formavimo pagrindas-  penkios atskiros dalys, vykdomos atskirų institucijų:

I. Mokslinis tyrimas (atliktas be jokio išankstinio politinio kryptingumo ar suinteresuotumo).

II. Politinis susitarimas tarp skirtingų suinteresuotų pusių.

III. Strategijos kūrimas, remiantis  politiniu susitarimu.

IV. Strategijos įgyvendinimas.

V. Strategijos įgyvendinimo priežiūra, jos nuolatinis atnaujinimas.

I. Tyrimas (taip pat vadinamas strategija – lyg tai būtų vienas  ir tas pat) buvo parašytas, nepasitarus ir nepasikonsultavus su užsienyje gyvenančiais lietuviais.

Tyrimas nėra išsamus. Nebuvo įsigilinta į įvairiose pasaulio šalyse gyvenančių lietuvių gyvenamąsias aplinkas ir gyvenimo kokybę, jų išvystytą veiklą, tautinę savimonę ir pan.   Atskirų šalių aprašymuose nesinaudota vietinių Bendruomenių žiniomis. Tyrimo išvados pateiktos pagal subjektyvius bendrus įspūdžius. Strategijos kūrėjai, nors dirbo 8 mėnesius, nė karto neišvyko konsultuotis su užsienyje gyvenančiais lietuviais. Bendruomenių aprašymas, naudojant tiktai kitur paskelbtą medžiagą, neretai remiasi kitų autorių subjektyvia nuomone. Strategijoje randame daug netikslumų apibūdinant  kraštų Bendruomenes. Net didžiausia užsienyje Bendruomenės JAV veikla yra nušviesta klaidingai. Minima (5.5.2) „stabili diaspora“,pvz., Rusijoje, tačiau labai mažai dėmesio kreipiama į lietuvių sugrįžimo ir sugražinimo į Lietuvą programas ar priemones.

Kur dingo 1939- 1990 politinių pabėgėlių – ,,išvietintų asmenų” grupė? Nors tuo metu Lietuva buvo okupuota, tačiau ji egzistavo, netgi turėjo savo diplomatinius atstovus. Tiriant lietuvių išvykimą iš Lietuvos, būtina pristatyti tikslų vaizdą, tiksliai nustatyti kiekvienos bendruomenės profilį ir jos apimties mastą. Šioje strategijoje to tikrai nėra.

Pasigendame nuorodų į šaltinius: nenurodytas nė vienas mokslinis darbas, straipsnis ar pranešimas žiniasklaidoje.  Nerandame kitų valstybių politikos emigracijos atžvilgiu palyginamųjų analizių. Tokio tyrimo pateikimas nėra rimtas pagrindas politiniam susitarimui ar valstybės strategijos kūrimui. Jau nekalbant apie tai, kad čia ir tyrimas, ir strategija supainioti tame pačiame dokumente, o politinio susitarimo iš viso dar nebuvo.

Tyrimui, kuris taptų tinkamu pagrindu valstybinei strategijai kurti, reikalingi kokybiški tyrimų veiksmai.  Tyrimai gali būti vykdomi, bendradarbiaujant su šalių Bendrumenėmis, akademinėmis institucijomis.  Strategijoje daug painiavos dėl sąvokų ir terminų apibrėžimo. Pvz., terminas „išeivija”.

Žodis “išeivija” netinka daugumai buvusių tremtinių, jų palikuonių,  karo pabėgėlių Vakaruose, jų vaikų ir vaikaičių, gimusių ir augusių  ne Lietuvoje. Juolab nevartotinas, kalbant apie  etninėse žemėse gyvenančius lietuvius. Juos galime vadinti  tik „užsienyje gyvenančiais lietuviais”.

Gal dabartinius emigrantus ir būtų galima vadinti „išeivija”, gal net ,,ekonominiais migrantais” . Visus vadinti vienu terminu „išeivija”, kai daugybė jų niekur neišėjo, tik liudija neteisingai suformuotą pažiūrį į užsienyje gyvenančius lietuvius. Galime išskirti  ir keletą ekonominių migrantų tipų. Vieni  išvyksta užsidirbti, stažuotis ar studijuoti ir galvoja grįžti, o kiti grįžti į Lietuvą neketina. Tačiau visi jie yra užsienio lietuviai .

Tyrime pateikiamus skaičius žmonių, kurie laikomi emigrantais, tačiau nepateikiant, kokiais duomenimis remiamasi.

Dabartinės emigracijos priežastys yra daug gilesnės, sunkiau suvokiamos, nei studijoje gvildenama. Tai: labai mažas ir mažėjantis vidurinis - ekonominis ir socialinis žmonių sluoksnis; poliarizacija tarp „turinčių ir neturinčių” visuomenės sluoksnių; galimybių, kaip “prasimušti” pro “žemesnės klasės” lubas, nebuvimas; programų įtraukti žmones į visuomeninį (savanorišką, neapmokamą) darbą stoka; užsilikęs sovietmečio mentalitetas, kad “viskas turi ateiti iš viršaus”; biurokratijos ir „elito” nesiskaitymas su žmonėmis, bei įstatymų nepaisymas; netikrumo, nepastovumo jausmas (be vilties, kad kas nors keisis į gera);  tautinės savasties stoka; vertybinis pakrikimas; pilietiškumo, pagarbos valstybiniam priklausomumui stoka; pagarbos savo artimui, ypatingai neturtingiems ir pensininkams, stoka; šeimyninio pastovumo nuvertinimas - didelis skyrybų procentas, nesirūpinimas    vaikais.

II. Politinis susitarimas. Kadangi  Lietuva yra parlamentinė respublika, esminiai politiniai sprendimai turėtų būti priimami Seime. Kadangi kuriama strategija, tiesiogiai įtakosianti užsienio lietuvių gyvenimą, derėtų prisiminti,  kad juos vienijanti institucija yra Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, sukurta pačių užsienio lietuvių ir sėkmingai jiems atstovaujanti daugiau nei pušimtį metų. Būtina, kad  Lietuvos valdžia ir PLB tartųsi, norint pasiekti politinio susitarimo.

Norėtume pabrėžti, jog užsienio lietuviai neturi nieko bendra su tautinėmis mažumomis Lietuvoje ir prašytume jų kuravimą atskirti. Užsienio lietuviai išlaiko savo lietuvybę, gyvendami ne Lietuvoje. Tautinių mažumų nariai išlaiko kitos tautos tautybę, gyvendami Lietuvoje.  Būtų tikslinga pavesti tautinių mažumų reikalus kitai institucijai, pvz., Vidaus reikalų ministerijai.       

Emigracija yra kiekvienos demokratijos vidaus reiškinys. Tuo tarpu užsienyje gyvenantys lietuviai yra išorinis reikalas, dėl kurio Lietuva turi ieškoti ir rasti bendrą sprendimą su užsienio lietuviais.

Strateginių tyrimų centro siūloma strategija yra  sukurti „globalią Lietuvą”. Ši koncepcija, taip, kaip ji yra išvystyta  strategijoje, gali pažeisti lietuvių ir Lietuvos valstybės interesus. Nemanome, kad Lietuva neturi bandyti stabdyti emigracijos srauto ar, kuriant „globalią Lietuvą”, padėti išvykusiems integruotis į kitų šalių visuomenes. Ar iš tikrųjų siektina ištrinti pasaulio Lietuvoje „etninį nacionalizmą, kuriame esti egoistinio etnocentrizmo” ? Taip rašyti gali tik žmonės, negyvenę už Lietuvos ribų ir nesigaudantys,  kas mus jungia. Globalizacija yra rimtas iššūkis tautiniam identitetui. Atrodytų, šio tyrimo-strategijos autoriai tarsi renkasi galingąją globalizaciją užuot lietuviškumo. Globali Lietuva yra iliuzija. Pasaulyje gyvenantys žmonės įvardija save tautomis (net ir tie, kurie gyvena ne savo tautinės valstybės teritorijoje) ne „transnacionaliniais organizmais”.

Kuriant šią „globalios Lietuvos” strategiją , autoriai cituoja l.e.p. Prezidento Paulausko ir Užsienio reikalų ministro A. Valionio kalbas (politines strategines iniciatyvas, formavusias užsienio politikos strategines gaires). Cituojami A. Paulausko žodžiai apie „XXI amžiaus tautą”. A. Valionio kalbos apie „vieną Lietuvą”. Tyrimo autoriai teigia, kad ministro mintys apie „vieną Lietuvą” iš esmės atitinka globalios Lietuvos idėjai.  Remiantis minėtų politikų pasakytų kalbų fragmentais, tokių kategoriškų ir vienareikšmių išvadų daryti negalima.

Siūlymas Lietuvos tautos pasklidimą pasaulyje suvokti, kaip pozityvią valstybės plėtros galimybę, yra klaidingas. Ši mintis yra rizikinga, nes, nuolat didėjant lietuvių emigracijai, keisis ir Lietuvos gyventojų struktūra bei jos politiniai interesai. Išvykusiųjų iš Lietuvos vietas neišvengiamai turės papildyti ateiviai — prognozuojama iš Rytų, kurių demokratiniuose rinkimuose išrinkti/remti atstovai gali ir nenorėti pasinaudoti užsienio lietuvių potencialu. Šis aspektas strategijoje neanalizuotas.

Užuot ,,transnacionalines, globalios” Lietuvos seniai turime „pasaulio Lietuvos“ sąvoką. Ji apima užsienyje gyvenančius Lietuvos tiek piliečius, tiek tautiečius, kuriuos vienija ne kokia globalinė, o istorinė Lietuva.

Taip pat aktuali „integralios tautos” sąvoka, priimta  Lietuvos Respublikos Seimo ir JAV Lietuvių Bendruomenės komisijos , kuri jungia ir Lietuvos, ir ne Lietuvoje gyvenančius lietuvius. Štai čia jau yra politinis sprendimas.

Turi būti priimtas  politinis sprendimas, kad visi užsienio lietuviai turi būti traktuojami lygiai, visiems suteikiant tokias pačias teises ir galimybes.

III. Strategija, kuriama pagal įvykusį politinį susitarimą. Norint pasiekti tarpusavio sutarimą, reikėtų sulėtinti tempą ir atsakingai, neskubant daug ką viešai apsvarstyti. Svarstymas turi vykti įvairių šalių Bendruomenėse, kurių nuomones apibendrintų PLB valdyba.  Dėl šios priežasties būtų pravartu gauti Strategijos 20 psl. santrauką, (ji, girdim, jau yra paruošta, tačiau dar viešai neskelbiama).

Žemiau pateikiame pastabas, kurias atsiuntė skaičiusieji dabartinį, netrumpintą strategijos projektą. Rašiusiųjų pastabos dažnai kartojasi:

Reikia atskirti emigracijos stabdymo politiką bei jos formavimą nuo ryšių su užsienyje jau įsikūrusiais tautiečiais.

Be jokio pagrindo centro sukurtoje  strategijoje norima iš Lietuvos organizuoti Lietuvių Bendruomenes užsienyje. Kiekviename krašte jos susikūrė unikaliai, spontaniškai, ne pagal kieno nors programą. Pasaulio Lietuvių Bendruomenė šiuose reikaluose turi gilią patirtį.

Strategijoje yra keista frazė „išeivijos institucinė konsolidacija”. Kas be pačių užsienio lietuvių turi tinkamą išmonę, teisę ir galią imtis užsienio lietuvių institucinės konsolidacijos?

Kiekvienas užsienyje gyvanantis lietuvis turi tokias pačias teises ir nusipelno tokio pat dėmesio. Visi užsienio lietuviai yra lygūs. Visiems turi būti sudarytos sąlygos gauti tas pačias paslaugas, lankyti kalbos kursus, specialias mokyklas,  stoti  į Lietuvos aukštąsias mokyklas, užtikrintos lygios galimybės konkuruoti darbo rinkoje, įsikurti Lietuvoje.

Niekur nerašoma apie strategijoje numatomų priemonių įgyvendinimo lėšas ir jų šaltinius.

Strategija turi būti kuriama, glaudžiai bendradarbiaujant su PLB.

Žinome, kad TMID siūloma (ir net skiriamos lėšos) samdyti penkis Lietuvos piliečius, gyvenančius ar gyvenusius užsienyje, ar Lietuvoje, kurie atstovautų  užsienio lietuviams departamente, kuris savo ruožtu gautų užsienio lietuvių indėlį. Tačiau tai  būtų ne  indėlio nupirkimas, o asmenų papirkimas. Užsienio lietuvių indėlis buvo ir  yra pateikiamas užsienio lietuvių institucijų, ne TMID pasirinktų asmenų. 

Reikia dabar esančią LR Seimo ir JAV LB komisija praplėsti, įtraukiant  PLB ir Kanados atstovus, kurie jau senai patariamuoju balsu komisijos darbe dalyvauja ir padaryti šią komisiją nuolatine. 

IV. Strategijos vykdymas bei koordinavimas. Manome, kad TMID yra netinkamas organas savarankiškai vykdyti tokio plataus masto strategiją. Už strategijos vykdymą turi būti atsakinga Vyriausybė.  Pagal priemonių pobūdį, strategija turėtų įgyvendinti  įvairios valstybinės ir nevalstybinės institucijos. Strategijos koordinavimui turėtų būti įsteigta speciali darbo grupė (komisija,)sudaryta iš  įvairių institucijų ir PLB atstovų.

Vykdant būsimos strategijos keliamus uždavinius, būtina atskirti organus,  dirbančius su emigracijos sulėtinimo bei kontroliavimo klausimais nuo besirūpinančių užsienio lietuvių reikalais – nes vienas uždavinys yra vidinis, o kitas - išorinis. Šis atskyrimas atsispindi ir PLB XII seimo rezoliucijoje.

Siūlomame dabartiniame strategijos projekte kai kurie uždaviniai vieni kitiems prieštarauja. Uždavinys Nr. 3.1 ir priemonė „išplėsti informacinių paslaugų išvykstantiems dirbti į užsienį tinklą” palengvina apsisprendimą emigruoti, tuo pačiu nesiūlomas šių procesų kontrolės mechanizmas. Ar nevertėtų daugiau dėmesio skirti žmonių, suklaidintų ne visada teisingos visuomenės ir žiniasklaidos pateikiamomis nuomonėmis, kad užsienyje kepti karveliai skraido, apšvietimu ir teisingos informacijos apie tikrają padėtį užsienio šalių darbo rinkoje sklaidą ?  Kaimyninėse valstybėse stengiamasi emigracijos srautus kontroliuoti, pasitelkiant  Darbo biržą, kuri tarpininkauja, tvarkant legalaus įsidarbinimo užsienyje reikalus, o tuo pačiu, taip pat bent teoriškai, gali įtakoti darbuotojų sugrįžimą. Šiuo atveju rekomenduotina stiprinti Darbo biržos įtaką ir tarp piliečių  didinti pasitikėjimą šia institucija, kaip legalaus ir saugaus darbo užsienyje garantu.

Strategijoje pabrėžiama, kad svarbiausias uždavinys, susijęs su JAV Lietuvių Bendruomene, yra siekti kuo spartesnio vizų režimo į JAV panaikinimo. (5.5.2)  Vėliau  teigiama, jog „vizų režimo panaikinimas kelionėms į JAV gerokai sustiprintų ir taip žymius Lietuvos piliečių migracinius srautus į šią šalį”. (6.1)

URM valstybės sekretorius A. Rimkūnas teigia, kad strategijos planui trūksta veiksmo, (teigė LR Seimo Užsienio reikalų komiteto posėdyje 2006.09.20). Su tuo sutinkame.

V. Strategijos įgyvendinimo priežiūra. Be valstybės institucijų, kurioms pavesta bendra priežiūros funkcija (pvz., Valstybės kontrolė),  strategijos įgyvendinimo priežiūrą  ir įvertinimą turi atlikti visuomeninio sluoksnio nevyriausybinė, valdžios finansuojama institucija. Vykdanti institucija niekuomet negali save prižiūrėti.

Be to, siūlome kiekvienais metais šiam reikalui įsteigti ir paremti ne mažiau kaip keturias studijų vietas  (daktaro lygio mokslo laipsniams įgyti). Tikslas – plėsti akiratį, kurti mokslinę bazę Valstybinės strategijos nuolatiniam tobulinimui, kuris bus reikalingas, kintant  išorinei ir vidinei aplinkai, pasaulio lietuvių ir lietuvių tautos ir valstybės gyvenimui bei  kultūrai.

Išvados. 

Tikslai, išvardinti strategijos 8 psl., liko nepasiekti.

Strategijoje aiškiai juntama ne valstybinė, bet institucinė galvosena.

Yra dvi užsienio lietuviams aktualios temos: 1. kaip sugrąžinti išvykusius; 2. kaip išlaikyti išvykusių lietuvišką dvasią.

Deja, vykdant pirmame punkte iškeltą uždavinį, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės galimybės būtų labai ribotos- neturime ką pasiūlyti mainais už grįžimą . Tegalime per PLB nares Kraštų Bendruomenes įkvėpti išvykusiems pakankamai stiprybės ir dvasios, kad, Lietuvai ekonomiškai sustiprėjus,  tapus pilietiškesne, gerbiančia  kiekvieno gyventojo orumą valstybe, jie norėtų grįžti į namus.

Kai kurie tą grįžimą suvoks, kaip fizinį grįžimą, su šeimoms ir vaikais. Kiti sugrįš finansinėmis investicijomis, mokslo ir kultūros pasiekimais, labdara, konsultacijomis, visuomenine veikla bendram labui – integralios tautos labui. Pasaulio Lietuvių Bendruomenė palaiko užsienio lietuvius, pasirinkusius bet kurį iš šitų kelių. Pats pagrindinis pasirinkimas, pamatinis rūpestis – išlaikyti lietuvybę užsienyje, kitaip sakant, padėti būti lietuviais, kuriuos vienija nepriklausomos Lietuvos valstybės idėja.

Puiku, kad Lietuvos vadžia susirūpino užsienyje gyvenančiais lietuviais. Atliktas tyrimas atveria naujus kelius svarstymams ir diskusijomis dėl Lietuvos institucijų bendravimo su užsienyje gyvenančiais lietuviais.

Mūsų visų tikslas -  visiems kartu pagerinti šį dialogą, tobulinti strategiją, ieškoti abipusiai priimtų sprendimų, kartu apsispręsti dėl ateities. Tačiau akivaizdu, jok dar būtina  plėtoti vykstančias diskusijas bei gilinti tarpusavio supratimą.