Dialogas su praeitimi

Neringa Klumbytė

Baltiškasis postkolonijizmas

Illinois universiteto Čikagoje, PLB Lituanistikos katedros profesorės Violetos Kelertienės knyga atveria kelią naujoms lietuvių ir kitų posovietinių valstybių kultūros ir literatūros studijoms. Kelertienė ir kiti autoriai siūlo kalbėti apie buvusią Sovietų Sąjungą kaip kolonijinę imperiją, kurios kolonijinė politika buvo tęsiama 20 amžiuje okupavus Pabaltijo kraštus. Dabartinis laikas yra postkolonijinė istorija, kurią dauguma straipsnių autorių analizuoja taikydami teorijas, kurtas tyrinėti Azijos, Afrikos ir kitus postkolonijinius kraštus.

Knygoje pateikiami penkiolikos autorių darbai. Kelertienė į dialogą apie postkolonijizmą įtraukia Pabaltijo kraštų tyrinėtojus, literatūros kritikus ir filosofus. Knyga leidžia palyginti Latviją, Estiją ir Lietuvą, taip pat kuria bendrą postkolonijinės kritikos diskursą. Tarp autorių yra Vytautas Rubavičius, Jūra Avižienis, Arūnas Sverdiolas, Dalia Cidzikaitė, Almantas Samalavičius, David Moore, Karl Jirgens, Piret Peiker, Andrejs Veisbergs, Karlis Račevskis, Maire Jaanus, Inta Ezergailis, Tiina Kirss ir Thomas Salumets.

Skirtingai nei kitų sričių, pavyzdžiui, politologijos, istorijos ar antropologijos autoriai, Kelertienė nebeklausia, ar postkolonijizmas, kaip teorijų visuma, literatūros kritikoje paprastai siejama su E. Said, H. Bhabha, G. Spivak ir kitų vardais, yra tinkamas studijuoti Pabaltijį. Kelertienė teigia, jog jos užduotis yra parodyti kaip, taikant postkolonijizmą, galima kalbėti apie posovietinius kraštus.

Kaip kai kurie autoriai pastebi, pabaltijiečiai nenori būti lyginami su buvusių Vakarų kolonijų gyventojais ir jaučiasi esą ,,civilizuoti”, o ne ,,kolonizuoti”. Kelertienė taip pat pastebi, jog Pabaltijo šalims netinka taikyti civilizuoto metropolio ir primityvios periferijos priešpriešos. Anot autorės, Pabaltijo šalių gyventojai jaučiasi esą europiečiais, o sovietų metropolį laiko necivilizuotu, barbarišku ir rytietišku (p.252). Nors straipsnių autoriai pripažįsta ypatingą Pabaltijo kraštų statusą, kartu jie randa daug požymių, pagal kuriuos šie kraštai prilygsta Vakarų kolonijoms; tai socialinė, politinė ir kultūrinė marginalizacija ir priespauda, gyventojų bejėgiškumas, beviltiškumas ir nepasitikėjimas, kentėjimas ir savęs niekinimas. Rubavičiaus ir Sverdiolo mintys apie provincialumą, nepakankamą brandą, kultūrinį  atsilikimą taip pat galėtų būti laikomi kolonizuotųjų bruožais. Taigi, europietiškas identitetas kartu egzistuojąs su, vartojant kai kurių straipsnių kritikų žodžius, barbarų sąmone.

Vakarų kolonijizmas dažnai laikomas valdymo būdu, kai viena šalis išnaudoja kitą, pasisavindama pastarosios turtus, išnaudodama darbo jėgą, stabdydama šalies socialinį, ekonominį ir kultūrinį progresą savo naudai. Įprasta kolonizuotuosius laikyti žemesnės rūšies Ïmonėmis, pavyzdžiui, necivilizuotais ir primityviais čiabuviais, kurie neturi tokių pasiekimų kaip Vakarų krikščioniški kraštai (Žr. Carey ir Raciborski 2004). Sovietų Sąjungos industrializacija ir modernizacija išskiria ją iš Vakarų kolonijų. Tačiau iškyla etinis ir moralinis klausimas, kurį galima taikyti tiek Vakarų, tiek Sovietų Sąjungos kolonijoms. ·is klausimas — ar modernizacija pateisina prievartą ir valios primetimą. Tzvetan Todorov knygoje Amerikos užkariavimas teigia, jog primesti savo valią reiškia pripažinti, jog kitas Ïmogus nenusipelno to paties humaniškumo kaip užkariautojas. Niekas neklausė, pasak Todorov, ar Amerikos indėnai norėjo ratų ar staklių; jie buvo priversti juos priimti. Būtent čia yra prievartos šaknys, ir jokių objektų poreikis negali prievartos pateisinti. Industrializaciją ir modernizaciją taip pat galima laikyti kolonizavimo įrankiais. Sovietų Sąjungos atveju tai buvo būdas suvienyti imperiją,  sujungti  jos  kūną  kelių arterijomis,  kuriais  galėtų  keliauti daiktai ir Ïmonės, kurdami bendrą socialinį kūną. Anot antropologės Martha Lampland (2002), jei kolonializmas yra apibrėÏiamas kaip tautos ar regiono dominavimo projektas, kur  suvienytomis  pastangomis keičiamos kultūros formos, taip pat politinės institucijos, tuomet į Rytų Europos šalis galima  žvelgti  kaipv į buvusias kolonijas. Industrializacija ir modernizacija, pagal šį apibrėžimą, nėra svarbios.

Davis Chioni Moore, kurio straipsnis ,,Ar yra post–postkolonijizmo post postsovietiniame? Link globalios postkolonijinės kritikos” (,,Is the Post – in Postcolonial the Post – in Post – Soviet? Towards a Global Postcolonial Critique”) knygoje Pabaltijo postkolonijizmas atveria diskusiją apie posovietinį postkolonijizmą. Autorius pastebi, jog mūsų žemėje nėra nė vieno apgyvendinto kvadratinio metro, kuris kada nors nebūtų buvęs kolonizuotas ir tapęs postkolonijiniu. Eurazijoje, Afrikoje, Amerikose ir kitur žmonės jungėsi ir skyrėsi, kariavo ir buvo uÏkariauti, keliavo ir grįždavo. Nuo Pabaltijo iki Beijing ir Benin dauguma yra atvykėliai, nors jie ir teigia esą vietiniai, emigrantai, nugalėtojai ar kitokie. Tai teigdamas Moore kvestionuoja Vakarų postkolonijizmą, kuris nepripažįsta daugumos kultūrinių situacijų, paženklintų postkolonijizmo žyme. David Chioni Moore mano, jog Vakarų kolonializmas neturi būti laikomas ,,standartu”. Jis kviečia postkolonijizmo tyrinėtojus įtraukti į savo studijas buvusią posovietinę erdvę; taip pat skatina posovietinių kraštų tyrinėtojus taikyti postkolonijizmo teorijas ir perspektyvas.

Moore teigia, jog galima išskirti kelis kolonijizmo tipus. Pirmasis būtų politinė, ekonominė, karinė ir kultūrinė okupacija, kur vietiniai yra žemesnės rūšies žmonės. Tokia buvo britų okupacija Kenijoje ir prancūzų Senegale ir Vietname. Antrasis kolonijizmo tipas, būdingas JAV, Australijai ir Pietų Afrikai, yra okupacija, kai vietiniai paverčiami ,,ketvirtojo pasaulio” subjektais. Trečiasis, arba dinastinis, yra gretimų šalių nukariavimas kaip Otomanų ar Habsburgo imperijų laikais. Sovietinė imperija buvo labai įvairi. Sibiro tautų įjungimas į Sovietinę imperiją labiau panašus į Vakarų kolonijizmą. Pabaltijo kraštų kolonizaciją David Moore priskiria ketvirtajam kolonijizmo tipui – atvirkštinei kultūrinei kolonizacijai. Atvirkštinė, kadangi kolonizuotieji kraštai buvo kultūriškai pranašesni, o kolonizuojamieji dažnai kalbėjo apie sovietų okupaciją kaip ,,azijietišką”. David Moore pažymi, jog tie, kurie nori kalbėti apie sovietinį eksperimentą kaip nekolonijinį, gali teigti, jog:

•           Sovietų Sąjunga norėjo išlaisvinti darbo liaudį;

•           ji atėmė daugelį privilegijų iš rytų ir pietų rusų;

•           ji leido egzistuoti daugeliui kalbų;

•           ji statė gamyklas, ligonines ir mokyklas;

•           ji išlaisvino Vidurinės Azijos moteris iš haremų;

•           ji pritarė trečiojo pasaulio antikolonijiniams pasipriešinimams; ir pan.

Tie, kurie kalbėtų apie Sovietų Sąjungą kaip kolonijinę imperiją, teigtų, jog:

•          ji ištrėmė daugelį gyventojų iš nuolatinių gyvenamųjų vietų;

•           ji niveliavo kultūras Vidurinėje Azijoje ir lėmė ekologines katastrofas Aralo jūroje;

•           ji okupavo nepriklausomas Baltijos šalis;

•           rusų tauta turėjo aukštesnį statusą už kitas tautas;

•           ji nuslopino judėjimus 1956 Budapešte ir 1968 Prahoje. 

Kiti autoriai taip pat pastebi, jog kolonijizmo požymiu galėtų būti ir kalbos politika, kadangi rusų kalbą buvo siekiama įtvirtinti kaip imperijos lingua franca, bei politinė ir ekonominė kontrolė. Karl Jirgens teigia, jog sovietinis kolonializmas buvo ir mąstymo kolonializacija.

Postkolonijizmas ir Lietuva

Jūra Avižienis nagrinėja Dalios Grinkevičiūtės Atsiminimus, parašytus 1949-1950 (pirmą kartą išleisti 1995) ir Lietuvius prie Laptevų jūros, parašytus 1950 (pirmą kartą paskelbti 1988). Avižienis kvestionuoja įprastą suvokimą, jog Grinkevičiūtės atsiminimai yra naratyvas apie lietuvių tautą, jos kentėjimą ir pasipriešinimą. Anot autorės, memuarai primena socialistinio realizmo siužetą ir oficialią sovietinę propagandą; kartu tai yra ir naujas tam tikro pasipriešinimo diskursas (p.185). Avžienis teigia, jog Gulagas buvo ,,pamėgdžiojimas”, Homi Bhabha žodžiais kalbant. Nors ir priešindamiesi, lagerių žmonės buvo ,,homo sovieticus”. Grinkevičiūtės kalbėjimas yra sovietinio žmogaus kalbėjimas, nors ir besipriešinantis sovietinei sistemai. Kaip ir socialistinio realizmo novelėje, Grinkevičiūtės naratorius yra sveikas, patrauklus, rimtas, išdidus, drąsus, šiltas, intelektualus ir geras. Pagal įvairias Komunistų Partijos programas, idealus sovietinis žmogus turi siekti sąžiningumo, tiesos, gerumo, susilaikymo ir nepasitenkinti netiesa, parazitizmu ir karjerizmu (p.190). Panašus yra ir Grinkevičiūtės naratorius.

Jūra Avižienis taip pat pastebi, jog pats Grinkevičiūtės knygos pavadinimas, Lietuviai prie Laptevų jūros, nebuvo pasirinktas pačios Grinkevičiūtės. Kazys Saja, pirmojo 1988 metų leidimo redaktorius, taip pat Aldona Šulskytė, Grinkevičiūtės draugė, parinko pavadinimą po autorės mirties 1987 metais, ir per Sąjūdžio formavimąsi. Pavadinimas suteikė memuarų patirtims nacionalinę reikšmę ir reikalavo, jog memuarai būtų skaitomi apie lietuvius kaip tautinę grupę, kurie kentėjo nuo sovietų okupacijos. Avižienis komentuoja, jog toks skaitymas nėra tikslus. Grinkevičiūtė nerašo apie tautą. Lageryje sunkumai skatino galvoti apie save ir savo artimuosius, o ne apie tautą (p.193).

Tautos tema iškeliama ir Dalios Cidzikaitės straipsnyje ,,Tautinių alegorijų paieška lietuvių prozoje: Sauliaus Tomo Kondroto Tautos gimimas (,,Searching for National Allegories in Lithuanian Prose: Saulius Tomas Kondrotas’s The Slow Birth of Nation”). Novelė yra istorija apie tautos susiformavimą. Kondroto žmonės gyvena atskirti ir apsupti kalnų. Jie yra neįprasti ir egzotiški. Šie žmonės apie kitą pasaulį sužino iš upės, kuri pavasarį atneša jiems lavonus, atplaukiančius kartu su nukritusiais medžiais, kelmais ir krūmais. Lavonų kišenėse jie randa pinigų ir kitų brangenybių. Moterys paliekamos ant kranto, ypač jei jos nuskendo neseniai ir yra gražios. Vyrai iškart laidojami. Viena palaidota moteris atsigavo, išlaužė karstą ir išsikasė į paviršių. Nuoga ir išblyškusi ji vaikščiojo nuo vieno namo prie kito, kol vyras, kuris ją buvo ištraukęs iš vandens, ją priglaudė ir vėliau vedė. Cidzikaitė komentuoja, jog svarbu, kad ši moteris ir vėliau jos šeima yra svetimi, ypač todėl, kad ji gerai neišmoko žmonių kalbos. Kitas/svetimas, tiek šiuo, tiek kitu atveju, yra svarbios bendruomenės identiteto dalys: tik santykyje su kitu, žmonės, kaip grupė, gali apsibrėžti save.

Apie civilizuotuosius Kondroto žmonės pirmiausia sužino iš nuotraukų, kurias jie perka iš žydų, žmones aplankančių kiekvieną rudenį. Žydams žmonės atrodo keisti ir svetimi. Îmonių nekaltumas slepia ne tik išdidumą ir drąsą, bet ir naivumą, primityvumą, ekonominį, kultūrinį ir socialinį atsilikimą. Kondroto žmonės daug nekalba, jei  kyla  nesutarimas,  jie  jį  išsprendÏia kumščiais (p.297-298). Cidzikaitė kalba apie žmones kaip vyrų bendruomenę ir daro išvadą, jog tauta yra vyrų kūrinys; jos kūrimas yra vyrų privilegija. Jie yra kūrybinė galia, aktyvūs, dominuojantys ir herojiški.

Cidzikaitė kartu su Edward Said (1986) ir Saulium Tomu Kondrotu netiesiogiai kelia klausimą, kada mes tapome tauta? Nors Kondrotas parašo novelės pabaigoje, jog jis kalbėjo apie makedoniečius, Dalia Cidzikaitė teigia, jog visa novelės istorija yra bet kurios tautos pasaulyje gimimo alegorija (p.296). Kaip ir Grinkevičiūtės, taip ir Kondroto žmonės yra hibridai, ne gryni ,,kolonizuotieji”, bet turintys ,,kolonizatorių” bruožų. Kondroto novelėje ne kultūriškai atsilikusi kolonizuota bendruomenė, bet stiprus ir agresyvus vyras barbaras.

Violeta Kelertienė straipsnyje ,,Savęs ir kito suvokimas lietuvių postkolonijinėje literatūroje” (,,Perceptions of the Self and the Other in Lithuanian Postcolonial Fiction”) (parašytame 1996 metais, pirmą kartą publikuotame 1999 metais) gilinasi į postkolonijinio Ričardo Gavelio žmogaus jausenas, mąstymą ir veiksmus. Autorė nagrinėja Gavelio novelių trilogijos dvi dalis: ,,Vilniaus pokerį” (1989) ir ,,Paskutiniąją žemės žmonių kartą” (1995). Gavelio romane kolonizatoriai yra tiesiog ,,jie”. Kolonizuotieji jaučiasi menkesni ir žemesni už juos. Kelertienė mano, jog kolonizuotieji herojai stengiasi demonstruoti savo pranašumą prieš kolonizatorius. Bejėgiškumas, savęs pažeminimas, galvojimas, jog situacija yra tokia, dėl kurios pats esi kaltas, taip pat pažymi kolonizuotųjų herojų sąmonę. Neapykanta sau, pamišimas, savigrauža ir prievarta, priklausymas bendruomenei, kurios idealus lengva išduoti, rodo susipriešinimą ir socialinę anomaliją. Tokia yra postkolonijinė sąmonė.

Postkolonijinis Gavelio kūrybos žmogus yra prilyginamas mažam vaikui. Violeta Kelertienė prieina prie išvados, jog šis mažas vaikas žaidžiąs su vakarietiškais žaislais, bet kadangi jis esantis nusivylęs, apleistas ir nepasiruošęs Vakarams, taip pat mažai besiskiriąs nuo Rytų, jis turi ,,užaugti” ir pereiti per visas stadijas norėdamas pasiekti cinišką, materialistišką ,,brandą”. Tačiau šiame procese jis galįs sunaikinti pasaulį, kurį mes, esą, pažįstame. Gavelis, anot autorės, atskleidžiantis paslaptingą postkolonijinį ir posovietinį protą (p.266).

Almantas Samalavičius straipsnyje ,,Lietuvių proza ir dekolonizacija: Kūno atradimas” (,,Lithuanian Prose and Decolonization: Rediscovery of the Body”) teigia, jog sovietinės patirtys yra varžančios posovietinę bendruomenę. Jo nuomone, akademinėje kritikoje tebevyrauja įpročiai, įgyti kolonijiniu periodu. Jis siūlo išvadą, jog akademinis literatūrinis diskursas tebėra okupuotas praeities (p.410) ir kviečia išplėsti kritinę mintį įjungus postkolonijinį Ïvilgsnį į kūrybą ir kultūrą.

Samalavičius nagrinėja Ričardo Gavelio novelę Berankis (1987) ir kalba apie kūno deformaciją kaip kolonijinio kentėjimo metaforą. Novelėje Berankis kalbama apie buvusį Gulago kalinį Vytautą Berankį, kuris, norėdamas išsigelbėti su grupe kitų kalinių, sutinka, jog jo ranka būtų nukirsta ir pritvirtinta prie upe plaukiančio rąsto, tam, kad pasauliui būtų pasiųsta žinia apie juos. Ši lemtis kaip ir užrašyta Vytauto pavardėje ,,Berankis”. Tačiau Vytautas Berankis negali susitaikyti su savo rankos praradimu net ir grįžęs iš Sibiro. Savo gyvenimą jis baigia savižudybe taip sujungdamas savo kūną ir sielą. Tik mirtis sutaiko jį su praeities patirtimi, kuri jį persekiojo laisvėje (p.416). Gaveliui prarasta kūno dalis yra kolonijinio kentėjimo ir Lietuvos istorinio likimo metafora. Vilniaus pokeryje (1989) taip pat kuriamas bejėgis, sutriuškintas kolonizuotojo kūnas ir įkalinta tauta. Gavelio romane Vilnius visų keturių naratorių pristatomas kaip didelis, sergantis ir yrantis kūnas (p.418). Panašiai Gavelio novelėje Prarastų godų kvartetas (1997), seksualiniai įvaizdžiai kalba apie fragmentuotą visuomenę, kenčiančią nuo socialinių patologijų ir praradusią dėl kolonizacijos tradicinius socialinius ryšius. Ši novelė patvirtina, kad Gavelis netiki kolonizuota, iškastruota ir beviltiška visuomene ar bent parodo, kad autorius yra skeptiškas dėl jos demokratizacijos.

Vytautas Rubavičius straipsnyje ,,Mūsų pačių sovietinė patirtis” teigia, jog sovietinio laikotarpio gyvenimas ir kultūra yra mažai analizuojami. Anot autoriaus, ,,tyli rezistencija” visų, netgi tų, kurie užėmė aukštus postus ir buvo tuometinė nomenklatūra buvo vienaip ar kitaip nusiteikę prieš režimą yra viena pagrindinių metaforų, kuri yra pasitelkiama kalbant apie praeitį. Rubavičius teigia, jog postkolonijinės studijos turėtų pripažinti, kad elitas subrendo kurdamas įvairias bendravimo su kolonizatoriumi strategijas. Gilindamasis į šias strategijas kūrėjų ir literatūros kritikų atžvilgiu, Rubavičius skatina mąstyti apie sovietinę patirtį kaip ,,savą”.

Totalitarizmo laiku biurokratiniai aparatai kontroliuoja rašymą, publikavimą ir kritiką. Skirtingai nei kitų kolonijų gyventojai, kurie dažnai nemokėjo rašyti savo kalbą, lietuviai ir kiti posovietinėje erdvėje gyvenę žmonės buvo sukūrę poteksčių kalbą. Tai buvo rašymas prieš imperiją, jos ideologiją ir taisykles, sudėtingas intelektualinis žaidimas potekstėmis, kurio cenzoriai dažnai nesugebėdavo įminti. Nors poteksčių kalbą literatūroje yra įprasta analizuoti, daug rečiau kultūros kritikai atkreipia dėmesį į literatūros kritiką, kaip tam tikrą užkoduoto kalbėjimo formą. Rubavičius mano, jog savo interpretacijose kalbėdami apie literatūros kritikus, mes negalime rašyti, jog ,,X mano taip” arba ,,Y teigia” (p.100), kadangi autoriaus balsas buvo nuolat kontroliuojamas turinčiųjų galią. Galios aparatas buvo įtraukiamas į tekstą, autoriaus idėjos koreguojamos (kartais netgi be autoriaus sutikimo), galutinės versijos tikrinamos. Taigi, kai mąstome apie literatūros kritiką, negalime pamiršti jo balsu pateikiamo galios diskurso ir tai, jog egzistavo cenzūra ir ,,savicenzūravimas”.

Rubavičius kalba apie tai, jog retorika, kuri šlovino sovietinę santvarką, padėjo kūrėjams dalyvauti viešame literatūriniame gyvenime. Teigiama sovietinės santvarkos kritika, jos ideologinė retorika, apsaugodavo kritikų tekstus. Emigracijos autoriaižÏinojo, jog jei sovietiniai kritikai pabrėžtų tautines aliuzijas, atkreiptų dėmesį į tautinę savimonę ar susietų jų darbus su Vakarų literatūros kritikos teorijomis, šių kritikų darbai atsidurtų pavojuje (p.98-99). Rubavičius siūlo ignoruoti lojalumo santvarkai ir partijai apraiškas sovietinio laikotarpio kūryboje. Šio lojalumo apraiškos turėtų dominti postkolonijizmo kritikus, kurie galėtų tyrinėti kaip totalitarinis diskursas funkcionavo.

Autorius pripažįsta, jog taip rašydami kritikai taikėsi prie okupacinio režimo ir kūrė ideologinį diskursą. Tokia kritika buvo duoklė sovietizacijai, kartu ji vertė niekais rašytojų pastangas kovoti prieš sovietizaciją (p.94). Rubavičius cituoja Violetą Kelertienę, anot kurios, rašytojai internalizavo taisykles apie tai, kas galima, tuo tarpu nuolat bandė perÏengti to galimumo ribas. Sovietinis poetas neturėjo teisės atsipalaiduoti. Jis nuolat buvo stebimas kritiko, kuris žinojo, kokia yra sovietine realybe ir kaip ji turi būti reprezentuojama (p.98).

Postkolonijizmas lietuvių autorių straipsniuose yra ne tik dialogas su praeitimi, savirefleksija ir galios santykių identifikavimas, bet ir bandymas suprasti ir dabartinius galios santykius. Nors ir išsilaisvinę iš kolonijinės imperijos, kai kurie straipsnių autoriai tebejaučia kultūros provincialumą. Sverdiolas kalba apie tai, jog dėl užsienio kalbos barjero, mažo skaičiaus knygų, riboto kūrybinio potencialo, riboto skaičiaus knygų užsienio kalba, finansinių problemų kultūrinė erdvė yra izoliuota ir provinciali (p.242-243). Pasaulis, anot Sverdiolo, kalba įvairia ir prieštaringa kalba, lietuviai dažnai nutyla, net kai ir pataiko į taktą. Ar postkolonijinis žmogus yra vėl ,,barbaras” kitoje imperijoje? Panašų klausimą užduoda ir Violeta Kelertienė, užbaigdama postkolonijinę Pabaltijo kraštų studiją: kas yra dabar kolonizatorius; po ,,naujųjų barbarų” invazijos iš Rytų Europos, ar pozicijos apsikeitė ir senieji kolonistai yra sutrikę, jų kultūra paniekinta ir paneigta kaip nepilnavertė; o gal paprasčiausiai postkolonijiniam žmogui toliau reikia Kito, kad galėtų apibrėžti save, kai Rusija tapo nereikšminga?

Violetos Kelertienės knyga yra svarbus indėlis į mąstymą apie sovietinį ir posovietinį laikotarpį, jo kultūrą ir literatūrą. Knyga kuria kitokį kalbėjimo būdą apie tautą, erdvę, laiką ir žmogų. Knyga kiekvienam bus įdomi kelionė per tautos, bendruomenės, prievartos ir kančios, egzotikos ir seksualumo, moters ir vyro, kūno ir sielos, svetimo ir savo temas. Baigdama norėčiau pastebėti, jog kiekvienas kolonizuotasis turi kūrybinę galią sukurti imperiją. Postkolonijinis žmogus turi ir laisvę šią galią įgyvendinti.

Knygą galima įsigyti http://www.amazon.com.