Prisikėlimo pažadas

Kunigas Valdas Aušra

Jono 12:120: Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalena atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos. Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo”. Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo. Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį. Pasilenkęs jis mato paliktas drobules, tačiau į vidų nėjo. Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įeina į rūsį ir mato paliktas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis paliktą, bet suvyniotą ir atskirai padėtą. Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo. Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių. Paskui mokiniai vėl sugrįžo namo.

O Marija stovėjo lauke palei kapą ir verkė. Verkdama ji pasilenkė į kapo vidų ir pamatė du angelus baltais drabužiais sėdinčius: vieną galvūgalyje, kitą kojų vietoje ­ ten, kur būta Jėzaus kūno. Jie paklausė ją: „Moterie, ko verki?“ Ji atsakė: „Kad paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur jį padėjo”. Tai tarusi, ji atsisuko ir pamatė stovintį Jėzų, bet nepažino, kad tai Jėzus. O jis tarė jai: „Moterie, ko verki? Ko ieškai?” Jinai, manydama, jog tai sodininkas, atsakė: „Viešpatie, jei jį išnešei, pasakyk man, kur padėjai. Aš jį pasiimsiu”.  Jėzus jai sako: „Marija!” Ji atsigręžė ir sušuko hebrajiškai: „Rabuni!” (Tai reiškia „Mokytojau”.) Jėzus jai tarė: „Nelaikyk manęs! Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: ‘Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą’”. Marija Magdalena nuėjo ir pranešė mokiniams, kad mačiusi Viešpatį ir ką jis jai sakęs.

Brangios sesės ir broliai Kristuje, šį Velykų rytą, prieš važiuojant į bažnyčią, aš norėjau aplankyti savo mokytojo kapą – tik prieš dvi dienas jį nukryžiavo. Ryto rūkas tik pradėjo sklaidytis ir artinantis prie jo kapo rūke sudūlavo moteriška figūra. Jautėsi, kad kažkas negero buvo nutikę – jos laikysena rodė, kad ją yra prislėgusi, kažkokia didelė nelaimė, kad ji apgaubta liūdesio ar net gedulo. Kas ji?

Ankstyvą rytą buvo sunku nustatyti, kas ta moteris buvo. Ji pamažu artinosi link manęs. Ir kai mes prasilenkėme aš ją atpažinau – tai buvo Marija iš Magdalos. Ji nešėsi aliejaus ir kvapniųjų žolių, kurios naudojamos mirusio žmogaus kūno balzamavimui. Ji ruošėsi balzamuoti savo mirusio mokytojo ir Viešpaties, kuris buvo nukryžiuotas praėjusį penktadienį, kūną.  Marija grįžo pas Jėzų, kad būtų kartu su juo. Ji grįžo prie jo kapo, kad atliktų savo pareigą, kad ... viskas liktų, taip, kaip yra. Jos mintys sukosi ten, kur Jis vis dar liko gyvas, kur jis ją kalbino ir bendravo su ja. Ten jis dar ilgai išliks toks pats ir niekas neturės būti pakeista ... niekados.

Bet Dievas – Marijos ir mūsų gyvenimo šaltinis –  turi kitokius planus. Dievas, pakeisdamas ir prikeldamas Kristų kūniškai, turi skirtingus nei Marija planus. Kad perkeltų Mariją iš praeities į ateitį, kad pakeistų jos gedulą viltimi, šis Dievas – Kristuje apsireiškia jai. Ir ... ji Jo neatpažįsta. Ta meilė, kurios ji troško, stovi prieš jos akis, ji Jo neatpažįsta. Kodėl? Daugelis Biblijos tyrinėtojų pateikė įvairiausių minčių, kad atsakytų į tą klausimą: ašaromis plaunamos akys negalėjo aiškiai matyti, ankstyvo rytmečio tamsa, širdį apėmęs liūdesys ir gedėjimas, ir pan.  Bet galbūt yra kita priežastis. Galbūt ta priežastis glūdi žmogiškojoje prigimtyje. Gali būti, kad Marija neatpažino Jėzaus, nes ji ieškojo to Jėzaus, kurį pažinojo. Ji ieškojo senojo Jėzaus, bet ne naujojo. Galbūt ji ieškojo to Jėzaus, kurį buvo praradusi, o ne to, kuris buvo jai duotas.

Mielos sesės ir broliai, yra labai svarbu žinoti, ką reiškia prisikėlimas. Prisikėlimas nėra reinkarnacija. Reinkarnacija priklauso induizmui. Prisikėlimas nereiškia sielos nemirtingumo. Sielos nemirtingumo supratimas priklauso graikų filosofijai. Priešingai, nei mes įsivaizduojame, prisikėlimas reiškia naują kūrimą iš nieko, visišką mirimą ir naują gyvenimą, kuris prasiveržia dar niekieno nepatirtu būdu. Prisikėlęs Kristus nėra fiziškai tapatus nukryžiuotam Jėzui. Prisikėlimas reiškia gyvenimo tryškimą iš nebūties – netgi iš gedulo netekties. Prisikėlimas reiškia naują ir skirtingą gyvenimą.

Marija neatpažino prisikėlimo, nes jo dar nebuvo mačiusi, nes ji jo nenorėjo, nes ji nebuvo pasiruošusi jo priimti. Ji tenorėjo to, kas jai buvo pažįstama, to ką ji buvo jau patyrusi. Ji norėjo gyvenimo, kuriame Jėzus buvo jos draugas ir mokytojas, ją mylintis, ja besirūpinantis ir ją drąsinantis; Jėzus, kuris jai pataria, ką daryti, kuris priima už ją sprendimus. Gali būti, kad Marija troško išvystyti savo esantį santykį su Juo. Ji net negalvojo apie naują „dvasinį” bendravimą su Jėzumi, nes jei jos Jėzus pasikeitė, reiškia, kad ir ji turi keistis.

Mes labai gerai suprantame Mariją, nes mes esame linkę nekeisti aplinkos ir bendravimo vienas su kitu būdų. Mes norime sugrąžinti tuos laikus, kurie jau praėję, nes jie mums tokie artimi: sugrįžti į laiką kol dar mūsų vaikai neišsikraustė iš mūsų namų ir nesukūrė savo šeimų, prieš tai, kai mūsų vyras ar žmona mirė ar sunkiai susirgo, į tą laiką, kai dar mūsų draugystės nebuvo iširusios, kai dar mūsų kūnai buvo stiprūs ir buvome pilni energijos; prieš tai, kai mūsų gyvenimų tragedijos ir širdperšos mus pripildė kartėlio, prieš tai, kai pasikeitė mūsų pasaulis ir šeimos, prieš tai, kai mes dar turėjome jėgų dirbti, ir mūsų tikėjimas susvyravo, ir mūsų gyvenimas prarado džiaugsmą... Jei mes negalime sugrįžti į praeitį, tai nors mes gyvensime praradimo kančioje, mes gyvensime tokiam iki kaulų artimame nostalgijos skausme, nes, jei mes jaučiame skausmą, tai ir praeitis yra kartu su mumis.

Jėzus švelniai, bet tvirtai atsako Marijai, o kartu su ja, ir mums: „Nelaikyk manęs!” Nesikoncentruok į tai, kas buvo, ar kas galėjo būti. Nors vėliau Jėzus paragino Tomą paliesti jo žaizdas, kadangi Tomui to reikėjo, Dievas–Kristuje maldauja, kad ji Jį paleistų, nes to reikėjo jai pačiai. „Nesilaikyk manęs įsikibusi. Vietoj to eik ir papasakok”. Šis įgaliojimas yra skirtas mums visiems, kad mes praktikuotume visuotinę kunigystę.

Brangieji Viešpatyje Jėzuje, jei mes tikime Jėzaus prisikėlimu, tada yra įmanoma patikėti ir mūsų asmeniniu prisikėlimu – prisikėlimu iš nebūties, iš nieko, ex nihilo. Iš praradimo ir gedulo, ir nusivylimo nebūties iškyla mums skirtas gyvenimas – naujas gyvenimas, kuris pakeičia senąjį. Jei mes tikime, kad prisikėlęs Kristus yra su mumis, tai mes galime rasti drąsos paleisti iš savo gniaužtų praeitį, drąsos eiti ir pasakoti, klausytis ir globoti, ir tarnauti, prisiliečiant ne prie praeities fantomų, bet prie ateities galimybių. Šiandien mes gauname šį pažadą.

Viešpats prisikėlė, Jis iš tikrųjų prisikėlė! Aleliuja..