Istorinė Prūsija, sugrįžtanti Prūsija

Kelionė iš dabarties į ateitį

Vytautas Gocentas

Apie paskaitos temą ir kryptį

Manau, kiekvienos valstybės piliečiams nuolatos verta sugrįžti ir pasvarstyti istorines tėvynės gyvenimo, išsivystymo temas ir klausimus. Paskaitos pavadinime – mažų mažiausiai dvi temos ar apibrėžtys. Pirmoji – istorinė Prūsija, antroji – sugrįžtanti Prūsija, t.y. viltingas judėjimas iš istorinės Prūsijos suvokimo į tolimesnį išsivystymą, ateities kryptį.

Esame ne kartą girdėję, skaitę, kad dabartiniuose Aistmarių, Kuršių marių, Rygos įlankos krantuose kūrėsi ir gyveno baltų gentys. Vėliau  čia atkeliavo vokiečiai, britai, škotai, žydai, galiausiai ir zalcburgiečiai – visi įnešė savąjį kultūros ir papročių bei tradicijų kraitį. Su meile ir darbštumu puoselėjo laukus ir pakrantes, šilus ir girias, upes ir ežerus su mariomis, plaukė į jūras ir vandenynus, pasiekdami kitų kultūrų kraštus.

Taigi – daugiasluoksnė kultūra: vietinė, didžiąja dalimi baltų, o taipgi ir bendroji, europinė. Ko siekta, kas tai lėmė? Tautų ir kultūrų judėjimo kryžkelė iš Vakarų ir Rytų padiktavo išskirtinį likimą šiam nuostabiam kraštui, jo piliečiams, prisidėjusiems prie Lietuvos, Rytų ir Vakarų Prūsijos, o reikia manyti ir Lenkijos, kitų kaimyninių valstybių gyvenimo tėkmės bei krypčių.

Manau, norint pagarbiai ir objektyviai kalbėti apie daugiasluoksnės kultūros kraštą, jo paveldą, reikia vertinti ir gerbti visų jos buvusių ir esamų gyventojų, piliečių indėlį, pasiekimus ir netektis.

Prūsai, prūsų lietuviai, vokiečiai, lenkai, žydai, daugybė kitų tautinių grupių, o naujaisiais laikais ir rusai, gudai, ukrainiečiai, kitų tautybių žmonės dovėjo savo meilę, skyrė išmintį, kiekvienas savo darbo plytą įmūrijo į mūsų regimą istorinės Prūsijos iškilų rūmą. Negalėčiau, tiesiog nepavyktų adekvačiai apibrėžti šios  geografinės, socialinės, kultūrinės, istorinės visumos apibrėžti vienu kuriuo vietovardžiu, kaip antai – Prūsos, Prūsų ar Mažosios Lietuvos, Rytų ir Vakarų Prūsijos, Kaliningrado srities ar Karaliaučiaus krašo, Lenkijos Respublikos kažkurios dalies vaivadijų ar kitais pavadiniamis.

Pokario Vokietijoje, sakytumei, lyg ir siekiama viso to pagarbiai išsilenkti, bet kartu ir neprarasti, nes tai – jų šiaurės rytai. 1990-aisiais atkurtoje Lietuvoje atidarytas Klaipėdos universitetas, kuriame per dešimtį metų (1992-2003) gyvavo akademinė instancija geografiškai-etnoniminiu pavadinimu – Vakarų Lietuvos ir Prūsijos centras, vėliau pakitusiu į Baltijos regiono istorijos ir archeologijos isnstitutą.

Todėl ir prašau leisti naudoti istorinės Prūsijos sąvoką, kuri apimtų tautas, teritorijas ir jų valdymo, administravimo laikotarpį bent jau nuo XIII a. pirmosios pusės ir iki mūsų dienų, pažvelgiant į šio krašto ateities metus ir amžius.

Pranešimo pagrindinę mintį  sutelksiu į šiandienos – kur esame, ir ateities – kur einame, klausimą.

Kas dalyvauja ir nulemia istorinės Prūsijos šiandieną ir ateitį? Šventajame Rašte pasakyta, kad besaikis gręžiojimasis praeitin gali į druskos stulpą tave ir mane paversti. Kita išmintis kreipia dėmesį į tai, kad žmogus, pilietis nežinantis savo ir krašto istorijos – bejėgis kūdikis. Vienas kitas ir kiečiau užbaigia – bejėgis mankurtas…

Ateitis be praeities įvykių negali išsiversti, betgi ir praeityje jau nebegalima vaisingai ar gyvastingai gyventi. Nuolatos tautos gyvata rūpinęsis, mokytojas, mąstytojas Vydūnas, galėtuų priminti, kad toji tautos gyvata, jos auganti kultūra kyla, pergyvena išsivystymą, netgi žydėjimą, bet kaskart yra ir sukrečiama brutalių griovimų, alinančių naikinimų. Iš nedidelių bendruomeninių sanklodų, taigi iš šeimų ir genčių sambūrių, pereina į aukštesnes organizacijas, pasiekia valstybinių kunigaikštysčių, karalysčių ar net imperijų aukštumas bei nuopolius. Kuomet šiandien keliaujame laisvosios Europos valstybių ir sąjungų keliais, galime gyvai stebėti tą istorijos palikimą – ir imperijų “išnaras”, ir demokratijų išsivystymus, o dažnai – vos nedidelius, bet vietos tautoms viltingus pasirengimus nepriklausomybę naujai atgavusiose valstybėse. Tai šiandienos civilzacijos išsivystymai ant senų pamatų su naujomis sienų formomis, kontūrais. Sienos tampa peržiangiamos, kultūros – pasiekiamos.

Istorinės Prūsijos šiandieną ir ateitį lemia daugelis valstybių

Vokietija. Rytų ir Vakarų Prūsijos teritorijų gyventojų siekį susigrąžinti prarastąsias teritorijas dažnas oficialusis Vokietijos politikas suvokia kaip nepageidaujamą šiandienos pasauliui revanšizmą. Vis tik šioje valstybėje parlamentiniu lygmeniu nevengiama diskutuoti apie turistinių euroregionų formavimą, apimant istorinę Prūsijos teritoriją, kurią dabar administruoja Lenkija ir Rusija bei Lietuva per jų jurisdikcijoje esančius kraštus. Telkiamos ir teikiamos valstybinės ir privačios paramos Rusijos Federacijos Kaliningrado srities paveldosaugos objektams išgelbėti, atstatyti religinius, gynybinės fortifikacijos ir kitus objektus. Pasigirsta pranešimai, kad Vokietija pasirengusi, o gal jau ir vykdo šios srities totalinio pirkimo akciją, mainais paliekant Rusijos Federacijos įtakai “artimojo užsienio” valstybes, o tiksliau – tris Baltijos valstybes: Lietuvą, Latviją, Estiją. Tokie pranešimai Baltijos radikalų lyginami su liūdnai Europoje nugarsėjusiais 1938 m. Molotov-Ribbentop slaptaisiais protokolais.

Vokietijai įsigijus Kaliningrado sritį, pokario naujakuriams numatomas ir toks likimas – iškelti į naujai pastatytus namelius Rostovo prie Dono (Rusijos Federacija) vietovę. Tikėkime, kad tai ne projektai, o tik gandai, siekiant tarp Baltijos regiono gyventojų kelti baimes.

Vis dėlto senieji istorinės Prūsijos gyventojai imasi burti taip vadinamus “Prūsijos įgaliotinius”, įsigyja šios organizacijos akcijas ir deleguoja jos teisininkams įpareigojimą rūpintis Lenkijos, o vėliau ir Europos, teismuose prarastu nekilnojamu turtu, kuris dabar yra Lenkijos šiaurinėse vaivadijose, o vėliau, matyt, ir Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje.

Rusijos Federacija. 1990 m. gruodžio 31 d. buvo panaikinta SSRS – iš jos jau buvo išstojusios Estija, Latvija ir Lietuva. Iš likusiųjų SSRS respublikų  buvo suformuota Nepriklausomų valstybių sandrauga (NVS). Šiandien ji patiria rimtas pertvarkas, išsiardymo smūgius – 2005 metais sandraugą paliko autoritarinė Turkmenistano valstybė, kuri ir anksčiau nevykdė NVS susitarimų, turi gausius energetinius išteklius, garantuojančius pasiturintį valstybės gyvenimą.

Pastaruoju metu narystę NVS intensyviai svarsto:

Ukraina – dėl drąstiško Rusijos gamtinių dujų tiekimo nutraukimo;

Gruzija – dėl energetinio šantažo, vyno, mineralinio vandens, kitų žemės ūkio produktų importo boikoto, taipgi aštrėja Tbilisio ir Maskvos kivirčas dėl konflikto Abchazijoje ir Pietų Osetijoje;

2006 m. gegužės viduryje klausimas dėl narystės NVS  denonsavimo iškeltas ir Moldovos parlamente.

Politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius šia proga per Lietuvos radiją 2005 m. rugsėjyje pažymėjo: ,,Rusija kelis kartus mėgino atgaivinti NVS – po to, kai Putin tapo prezidentu, dar kartą 2001, kai buvo įkurtas NVS Antiterorizmo centras, pagaliau 2003, kai buvo siūloma sukurti laisvos prekybos zoną. Kitas NVS entuziastas – Kazachijos prezidentas Nazarbajevas. Jis pernai (2004 m. – Praneš. pastaba) ragino keturias šalis kurti vieningą ekonominę erdvę. Pasiūlymas tebesvarstomas, jo įgyvendinimas mažai tikėtinas.

Atrodo, kad neveiksminga sandrauga pradeda nusibosti ir Rusijai. Pastebimas polinkis pasikliauti mažesnėmis, labiau apibrėžtomis grupuotėmis, kaip Šanchajaus bendradarbiavimo organizaciją, kuriai priklauso Rusija, keturios Vidurio Azijos šalys, bei Kinija. Arba tiesiog bendrauti, pvz., kaip daroma su Armėnija”.

Antra vertus, reikia akcentuoti tą situaciją, kad SSRS ir jos įgaliojimų perėmėja Rusijos Federacija iš II pasaulinio karo išėjo nugalėtoja, pasisavinusi kuriam laikui socialistinio lagerio teritorijas, nugalėtų kraštų kultūros paveldą, techninius ir gyvosios jėgos potencialus, tremtinių neapmokamą darbą ir kita.

Baltijos valstybės pastaruoju metu (2006 m. liepą) susilaukė dar vieno Rusijos Federacijos pareiškimo: ir toliau nepripažįstant Baltijos valstybių okupacijos fakto bei miliardinių medžiaginių bei intelektinių nuostolių, Rusijos Federacijos finansų ministras Aleksejus Kudrinas skleidžia valstybinio lygmens demagogiją: “Kadangi Rusija sumokėjo Sovietų Sąjungos skolas, buvusios sovietinės respublikos taip pat turėtų įvykdyti savo įsipareigojimus ir išmokėti kompensaciją už jų teritorijoje likusį sovietinį turtą”.

Kalbant apie nugalėtąsias hitlerinės koalicijos valstybes, Europoje ir pasaulyje dažnai pažymima, kad jos atsigavo ir žengia ekonominio suklestėjimo keliu, o nugalėtojos įpėdinei Rusijos Federacijai prognozuojama, kad ji jau netolimoje ateityje sunkiai vegetuos ir ilgainiui pasieks krizinę būklę bei turės suirti: atskils Sibiro teritorijos, kiti nacionaliniai pakraščiai ir išliks nebent europinė etninė Rusija.

Rusijos Federacijos šiandienos pastangos krypsta į valstybinio lygmens energetinį šantažą prieš Baltijos ir Vakarų valstybes, tuo pat metu lyg išsigelbėjimo šiaudo beatodairiškai reikalaujama narystės Pasaulinėje prekybos organizacijoje.

Ji niekaip neprisiima SSRS padarytų nuostolių trims Baltijos valstybėms per 50 metų okupaciją ir ją neigia. Rusijoje prikišamai tokioms valstybėms rekomenduojama “pasimokyti” iš kitų Europos valstybių, šiandien pamiršusių nuostolius, teigiant, kad nebėra sovietijos SSRS imperijos, o Rusijos Federacija – demokratijos vertybių valstybė, negalinti nusikaltimų nei prisiimti ir, juolab, jų apmokėti. Visaip mėginama įteigti, kad sovietiškumas įveiktas, kuriama demokratija, tačiau nuolatos prasikiša Kremliaus kietas kumštis: akivaizdus centralizmo kišimasis į verslą, visuomeninį ir privatų piliečių gyvenimą.

Dar vienas simptomatiškas pastebėjimas. Šiandienos Kaliningrado gyventojai, verslininkai ir politikai bevelytų vieną vakarą užmigti Rusijos Federacijoje, o prabusti jau Europos Sąjungoje. Tai puikiai jaučia ir Maskvos patikėtiniai, kurie smelkiasi į Kaliningrado srities nomenklatūrines pareigybes ir taipgi nori be jokių pastangų “įjoti į Europos Sąjungą ant balto žirgo”. Kuriami projektai net keletos milijonų gyventojų “eksportavimo” iš etninės Rusijos į Kaliningrado sritį – kas tai: ar masinis emigravimas į sėkmingos ekonomikos zoną, ar griaunamosios slaviškosios gyvensenos uždelsto veikimo mina Europos Sąjungai išardyti?

Lenkija. Pasirengimo ir pradiniu stojimo į ES metu, valstybiniu mastu skubiai susirūpinta nekilnojamojo turto privatizavimu – visų pirma tai atlikti skatinami šiaurinių Lenkijos vaivadijų naujakuriai gyventojai, t.y. tie kurie po II pasaulinio karo gyvena buvusios Rytų ir Vakarų Prūsijos teritorijose.

Kita vertus, demokratiniais pagrindais galėjo įsikurti ir veikia įvairios istorinę Prūsiją menančios draugijos, leidžiami periodiniai leidiniai, vyksta kraštiečių susitikimai, mokslinės konferencijos.

Tuo pačiu metu neslūgsta “ėjimas” iš Lenkijos į Kaliningrado sritį: vienuolės ir kunigai, gal kiek menkiau verslo žmonės, nuolatos smelkiasi ir didina pastangas, paįvairindami daugiakultūrinį rusiškos Kaliningrado srities gyvenimo ritmą ir srautą.

Latvija. Baltų brolybės vardan, šioje valstybėje veikia visuomeniniai inteligentų sambūriai, remiantys istorinės Prūsijos išeivius Vokietijoje ir jų bičiulius Lietuvoje. Pirmiausia čia minėtinas Prūsijos bičiulių sambūris “Tolkemita”, įkurtas Vokietijoje ir jos savotiškas analogas Lietuvoje – Prūsos klubas.

Žinoma, norėtųsi išgirsti ir apie valstybinio lygmens nuostatas ar pareiškimus dėl istorinės Prūsijos, kaip baltų etnokultūros paveldo krašto. Deja, arba jų nėra, arba jie neįgauna ženklaus tarptautinio skambesio.

Lietuva. Artimiausia istorinės Prūsijos kaimynė ir bent 100 tūkst. Prūsų (Mažosios) Lietuvos gyventojų turinti yra Lietuvos valstybė. Nuo karaliaus Mindaugo laikų Lietuva ir gyvųjų palikuonių prigimtine teise išsaugo ryšį su istorinės Prūsijos geopolitine erdve.

Lietuva vidaus ir užsienio politikoje, kuri gali būti siejama su Mažosios Lietuvos klausimo iškėlimu dvišaliu ar tarptautiniu lygmeniu, yra perdėm atsargi ir krašto radikalesnės išeivijos vertinimu yra kaip nepakankama arba ir iš viso prilygstanti mirtinai tylai.

Tuo pačiu ilgametė Prūsijos (Mažosios) Lietuvos išeivijos organizuota veikla nėra kaip nors ypatingai pažymėta Lietuvos valdžios, nesudarytos palankesnės galimybės senbuviams sugrįžti į tėviškes, nepaskelbtas pasirengimas tokiam sugrįžimui, nesudarytos realios juridinės bei materialinės prielaidos.

Priešingai – vengiama tirti ir pripažinti, kad kraštas patyrė etninį valymą, o tuo pačiu jam nereikia taikyti jokių išimčių ar ypatingųjų gelbėjimo projektų – viskas turi būti tvarkoma, kaip ir kituose Lietuvos regionuose, nepatyrusiuose  tokio visiško etninio išvalymo.

Lietuvos Respublikos Pilietybės atkūrimo įstatymas parengtas taip, kad po II pasaulinio karo repatriacijos tiltu į Vokietiją pasinaudojusieji krašto senbuviai nebegali atgauti Lietuvos Respublikos pilietybės. Tai grindžiama baimėmis, kad Lietuvos tautinės mažumos gali sukelti analogiškus rūpesčius ir pavojus ėmus visuotinai susigrąžinti nekilnojamąjį turtą. O buvusiame Klaipėdos krašte, be to, gali atsigauti ir nepageidaujamos vokiškumo aspiracijos. “Vokiečiai grįžta”, – teko išgirsti Šilutėje ne tik iš paprastų žmonių, bet ir iš vietos politikų. Naujakuriai pilni baimių, netikrumo prarasti pastogę, žemes, o taip pat baimės susilaukti politinės bei verslo konkurencijos iš vakarietiškai pasirengusių politikų ir specialistų. Yra akivaizdi naujakurių dominavimo prieš senuosius negausius gyventojus padėtis visose gyvenimo srityse – politikoje, švietime ir kultūroje, versle, kasdienos gyvenime.

Istorinę Prūsiją menantys žmonės, organizacijos

1988 m. atsivėrė žinia apie Molotov-Ribbentrop slaptųjų protokolų buvimą. Kilo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) judėjimas link Lietuvos valstybės autonomizmo nuo sovietinio Kremliaus. 1989 metų gegužės 27 d. pirmąjame susiėjime Klaipėdoje įsikūrė lietuvininkų bendrija “Mažoji Lietuva”, vėliau ir Klaipėdos vokiečių bendrija, vokiečių “Edelweiss” organizacija ir kitos.

Nebūtina šiandien skubiai vertinti koks turėjo tuo metu atsirasti kraštiečių sambūris – ar tik kalba ir tradicijomis bei kultūra apribotas, o gal ir visų Klaipėdos krašto ar net ir visos istorinės Prūsijos gyventojų. Vėlesnių metų patyrimo išvados kreipė link tokio darinio – ne tiek etnokultūrinio, kiek visuomeninio ir politinio kraštiečių darinio. Žinoma, Vilniuje LPS žmonės (steigimo procesą Vilniuje koordinavo LPS atstovas Aringas Gorodeckis) jo vieton pasiųlė tverti perdėm vilnietišką organą – jis išsivystė į Mažosios Lietuvos reikalų tarybą, kuri nuogo radikalizmo dėka galop nebeteko ryšio su Klaipėdos krašte ir Lietuvoje veikiančiomis istorinės Prūsijos kraštiečių organizacijomis. Beje, Mažosios Lietuvos rezistencinio sąjūdžio įgaliojimų perdavimas iš JAV minėtai tarybai suteikė tam tikrų naujų atspalvių, bet esminio pokyčio čia neįvyko. Taryba veikia toli nuo krašto, jo žmonių, jų sambūrių. Tuo pačiu tai ir akivaizdus priminimas kraštiečiams, kad, nesant visuomeninio ir politinio kraštiečių sambūrio, jį “pavaduoja” vilnietiškasis tokio sambūrio variantas.

Tenka pastebėti, kad Lietuvos Evangelikų liuteronų bažnyčia, jos parapijos ir kunigai bei sakytojai, vėliau tapę diakonais, buvo nuolatinis krašto žmonių dvasinės atsparos židinys – nors ir gesinamas, gniuždomas išorės ir vidaus destrukcijų išgyveno, atsitiesė, veikia pačiomis įvairiausiomis kryptimis: atkuria ir įkuria parapijas, veikia chorai ir triūbų orkestrai, sekmadieninės mokyklos ir vasaros stovyklos, Biblijos skaitymo grupės, Klaipėdos universitete rengiami nauji kunigai ir religinio darbo specialistai, vystoma leidyba, mokslinis darbas. Tai tenka nuolatos maloniai konstatuoti, pripažinti, dėkoti Dievui kasdienos maldose.

Istorinės Prūsijos vaikų nauji darbai

Tik aklas ir kurčias negali įvertinti kraštiečių organizuotos ir asmeninės paramos, pagalbos, budėjimo dėl istorinės Prūsijos. Ji kasdien, kas valanda vyksta Vokietijoje, Australijoje, Šiaurės Amerikoje ir visur, kur nors vienas krašto išeivis yra gyvas ir nepraranda ryšio su tėviškių kraštu. Apie tai mūsų kraštiečiai gali daug pasakyti, parodyti, bet jie yra begalo kuklūs, nors kasdien eina tą garbingą sargybą dėl istorinės Prūsijos: remia lietuviškas mokyklas, mokytojus, moksleivius, draugijų siekius pažinti tėvų kultūrą ir kraštą. Kartais jų drąstiškai pasiteiraujama: “O kam Jums visa tai, kokia asmeninė nauda?” Gal tik mintyse kraštiečiai atsako: “O kas jei ne mes tai turime ir galime atlikti. Pelnas – tėviškės grožis, žmonių džiaugsmas, tradicijų ir kultūros išlaikymas, paveldo apsauga.”

Žinoma, daug vilčių buvome sudėję ir į Lietuvoje organizuotą ar asmeninį veikimą nepriklausomos valstybės sąlygomis. Bet ir šiandien vis dar lieka neišnaudotos veikimo kryptys, nes gyvybiškai stinga pasirengusių ir laisvas rankas nuo asmeninių rūpesčių turinčių žmonių, valstybės pakankamai dėmesio.

Nepakankamai informuojame visuomenę ir valstybę apie savo veiklą ir rūpimus klausimus. Stinga gausesnės savosios inteligentijos, o ir susiklausymo, akcentuoto veikimo. Puikūs ir nepamirštami kasmetiniai didieji lietuvininkų bendrijos “Mažoji Lietuva” susiėjimai. Į juos atvyksta ir kitų kraštiečių sąjūdžių žmonės – einame vieni pas kitus, nes esame vieno krašto tradicijų ir kultūros, protestantiškojo tikėjimo vaikai. Su džiaugsmo ašaromis apsikabiname iš svečių kraštų atvykusius artimuosius, bičiulius ir prietelius.

Žinoma, susiėjimus ir visus sambūrius reikia dar geriau parengti. Pagelbėtų ne akademinis, bet paprastas dainynas ir gyvas dainavimas, šokiai, vaidybos ir chorų rateliai, juostų audimas ir rūbų siuvimas, valgių gaminimo atgaivintos tradicijos. Taigi, kalbos ir tarmės, tradicijų ir papročių užrašymas, manau, gali prasidėti sambūriu metu, peraugti į kraštiečių kultūros savaites, vaikų, jaunimo, suaugusiųjų stovyklas, seminarus. Nieko naujo nebereikia atrasti – mokytojas ir mąstytojas Vilius Storosta-Vydūnas ir jo laikų bendraminčiai visa tai jau buvo panaudoję XIX pabaigos ir XX a. pradžios tautiniame sambūryje. Nepamirškime ir eikime tuo taku į priekį. Turime gerų pavyzdžių, nes jau rengiame šiupinio šventes, Martyno dieną ir kita. Reikia, kad šie renginiai taptų ne tik mūsų žmonių, bet ir miesto, krašto šventėmis, kad papročiai ir tradicijos pasiektų naujakurių širdis ir protus.

Žinoma, turi būti valstybinė programa – tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija, kuri parengtų specialią, sakyčiau, ypatingąją programą su valstybiniu finansavimu ir akademinės visuomenės, kultūrininkų kasdienine kvalifikuota talka. Tarpukario Kauno valstybinė politika ir parama pristigo laiko Klaipėdos krašto natūraliam prisiglaudimui prie Motinos Lietuvos.

Apie tai atvirai pasisakė ne vienas mūsų kraštietis. Dr. Martynas Anysas knygoje Kova dėl Klaipėdos: atsiminimai tiesiog apgailestavo, kad prasidėjęs pažinimo, bendrystės, jungimosi procesas pristigo tik laiko, jis nutrūko 1939-ųjų kovo mėnesį. Deja, jis niekaip negali atgauti tikrosios dvasios ir po 1990-ųjų kovo.

Garbė tiems Lietuvos valstybės vyrams, kurie į Lietuvos Valstybės Tarybą Kaune 1920 m. kovo 20 d. kooptavo net keturis krašto atsovus, telkė ir rėmė lietuvių kultūros, mokyklų, muziejų ir kitas draugijas (apie tai plačiau žiūr. J. Šerno sudarytoje knygoje Kovo 20 diena: Mažosios Lietuvos prisiglaudimui paminėti, Kaunas, 1921). Šiandien niekaip negali pasidžiaugti atkurtos demokratijos vaisiais, nes Lietuvos Respublikos Seime nesame atstovaujami. Gal tautinės mažumos ir prasismelkia, bet etnokultūrinės kraštiečių pajėgos, deja, ne.

Mažosios Lietuvos akademija

Matant nepakankamą valstybinį rūpinimąsi gyvuoju ir medžiaginiu etnokultūros paveldu, lietuvininkų susiėjime Šilutėje (2003 m.) inicijavau Mažosios Lietuvos akademijos įkūrimą. Tokiam reikalui prieš dešimtmetį (1993 m.) jau buvau pasirašęs programinius apmatus, organizacinę struktūrą, leidybinės veiklos kryptis, bet vis nemačiau, kas ir kaip galėtų tokios veiklos imtis, o taipgi vis dar buvo vilčių, kad akademinė bendruomenė esmingiau žengs šia linkme. Susiėjimo metu kreipiausi į prof. Audronę Kaukienę, prašydamas sutikimo imtis ir šios priedermės. Manau, kad yra pakankamai realūs pamatai vystyti šį akademinį sąjūdį, bet jam reikia nuolatinės paramos iš valstybės ir visuomenės.

Mažosios Lietuvos stebėsenos (MLS) grupė

Tuo pat metu (2003 m. Šilutė) su apgailestavimu prasitariau ir apie visuomeninio-politinio krašto gyventojų atstovavimo, teisių įgyvendinimo būtinumą. Atkreipiau dėmesį į sumenkėjusią, vienpusišką vilniškę Mažosios Lietuvos reikalų tarybos veiklą ir siūliau kurti ne kur kitur, o vietoje Klaipėdos krašto tarybą, kurioje būtų atsovaujami senieji krašto gyventojai, kuri patys imtusi kelti bei deleguoti klausimus Lietuvos valdžios vyrams ir moterims. Jau anksčiau buvome suskatę ir atviru laišku spaudoje akinę vieni kitus suvienyti visas kraštiečių pastangas, pasirašant Santaros aktą dėl bendro veikimo, siekiant pakeisti padėtį mūsų tėviškių krašte. Ir Viktoras Petraitis (Lietuvininkų bendrijos “Mažoji Lietuva” seimelio pirmininkas), ir Magdalena Piklaps (Klaipėdos vokiečių bendrijos pirmininkė) pritarė tokiam dokumentui, bet tuo metu pristigo tolimesnio konkretaus veikimo. Ir šiemet Šilutėje vykusiame susiėjime kraštietė M. Piklaps tai priminė kaip tolimesnio bendradarbiavimo krašto ir jo žmonių labui galimybę.

Manau, kad grynai lietuviška Mažosios Lietuvos stebėsenos (MLS) grupė taipgi gali veikti. Steigiamajame pasitarime, kuriame (Vilnius, 2004 m.) dalyvavo dr. Martynas Purvinas, teisininkas Kęstutis Milkeraitis ir pranešimo autorius, buvo nutartą vykdyti nuolatinį Mažosios Lietuvos paveldo padėties, jo saugojimo monitoringą (stebėjimą). Į grupės veiklą atsiliepė kviesti kraštiečiai. Jai pritarė pirmasis Lietuvininkų bendrijos “Mažoji Lietuva” seimelio pirmininkas V. Petraitis. Kiek kitaip sureagavo šiandieninė bendijos vadovė dr. Silva Pocytė. Manau, kad nepakako MLS veiklos paaiškinimo. Kaip ir kitais atvejais, vis pristingama gilesnės diskusijos, apsikeitimo skirtingomis nuomonėmis. Esame pasklidę ir atitolę Lietuvoje. Todėl nuolatos tenka kartoti sau ir visiems, kad reikia sugrįžti, telktis, vienytis. Tėviškių kraštas laukia savo vaikų.

Istorinės Prūsijos lyga

Galiausiai kyla reikalas telkti ir platesnį kraštiečių sąjūdį ne tik lietuvininkų ir krašto vokiečių tarpe čia tėvynėje, bet ir Vokietijoje, Šiaurės Amerikoje, Australijoje, kitur.

Tam gali pasitarnauti Istorinės Prūsijos Lyga (IPL). Tokia organizacija leis susitelkti ne tik etnokultūrinių sambūrių dalyviams, jų lyderiams, bet sudarys galimybę visuomeniniam-politiniam veikimui.

Mes visi — ir lietuviai, ir vokiečiai — galime išsaugoti savo strateginius ketinimus, bet jau šiandien reikia atlikti bendrojo pobūdžio “namų darbus”, kurie gali turėti įtakos tiek Lietuvos, tiek ir užsienio bei ateities perspektyvai. Jie reikalingi akcentuotai pristatyti Lietuvoje, Vokietijoje, o taipgi europinėse organizacijose, II pasaulinio karo taikos signatarų valstybėse.

Baigiamosios pastabos ir išvados

1. Istorinė Prūsija – totalinio ir nuosekliai parengto etninio valymo, fizinio griovimo ir naikinimo, civilizacijos griūties kraštas.

2. Siekti tarptautinio, pirmiausiai valstybių Berlyno (Potsdamo) konferencijos nutarimų signatarių, pripažinimo dėl įvykusio karinio nusikaltimo prieš civilius gyventojus ir krašto kultūrą;

3. Tirti ir sudaryti galimybę istorinės Prūsijos piliečiams, jų palikuonims  turėti tėvynę, atgauti iš tėvų pagrobtą ir neteisėtai nusavintą turtą;

4. Sudaryti komisiją ir ypatingąją istorinės Prūsijos tradicijų ir paveldo įprasminimo programą, kurią remtų valstybės, visuomeninės organizacijos, dalyvautų akademinė bei kita kultūrinė, pilietinė visuomenė;

5. Pakviesti ištremtuosius ir kitaip prievarta išvietintus istorinės Prūsijos vaikus sugrįžti namo, dalyvauti tėviškės atkūrimo darbuose.