R. E. Pukis: Į Lietuvą važiavau atviras įspūdžiams

Kovo 10 d., šeštadienį, 6 val. v. Balzeko lietuvių liaudies muziejuje įvyks lietuviškų filmų festivalis, skirtas Kovo 11-ajai — Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai, paminėti. Festivalyje žiūrovai ne tik galės susipažinti su pastarųjų metų jaunosios kartos lietuvių režisierių filmais (Ramūno Greičiaus, Simono Aškelavičiaus ir Kęstučio Gudavičiaus), bet ir susitikti su dviem Amerikoje kuriančiais kino režisieriais. Be Čikagoje gyvenančios kino režisierės ir žurnalistės Ramunės Rakauskaitės festivalyje dalyvaus ir mažai kam žinomas lietuvių kilmės amerikiečių režisierius Rick Edward Pukis.

R. Pukis gimė Lemonte, ne vienerius metus gyveno Čikagoje, šiuo metu gyvena Atlanta mieste (Georgia), dėsto televizijos ir kino meną Augusta State University. Būsimo filmų festivalio proga siūlome pokalbį su juo.

– Vienas iš Balzeko muziejuje žadamų parodyti filmų „Iki kito karto, Lithuania” yra apie Jūsų neseniai įvykusią kelionę į Lietuvą. Papasakokite daugiau tiek apie pačias filmo sukūrimo aplinkybes, tiek ir patį filmą.

– Tai įdomus filmas. Būdamas kino profesionalas (filmuoti pradėjau aštuoniasdešimtųjų pradžioje), šį filmą nufilmavau mažame formate. Keliaudamas po Lietuvą, su savimi nešiojausi mažą diktofoną, kuriuo fiksavau garsus. Sugrįžęs į JAV, visą nufilmuotą medžiagą perkėliau į skaitmeninį formatą. Šis filmas yra nepaprastai kinematiškas. Tai viena iš priežasčių, kodėl man patiko kelionė į Lietuvą. Žinoma, neapsiėjau ir be nuotykių. Su savimi vežiausi filmavimo kamerą, tačiau Lietuvoje jos baterijos atsisakė veikti. Galvojau: ,,O Dieve, tikiuosi, kad man pavyks”. Turėjau surasti būdą, kaip išsiversti. Man jau seniai norėjosi nuvažiuoti į Lietuvą. Važiuodamas į Lietuvą, turėjau tris tikslus. Pirmiausia, ieškojau lietuviškos dvasios. Antra, norėjosi iš arčiau susipažinti su lietuvių kultūra ir istorija. Trečia, važiavau su tikslu surasti gimines. Tad filmas iš to ir išsivystė. Tai dokumentas, turintis tam tikrą poziciją. Jame yra istorinių elementų tam žiūrovui, kuris mažai ar nieko nežino apie Lietuvos istoriją. Žanro prasme tai yra pasakojimas apie mano 17 dienų kelionę.

– Apie ką yra šis Jūsų filmas?

– Filmo istorija yra labai dramatiška. Aš labai rimtai žiūriu į savo lietuvišką kilmę, todėl tai, kad nemoku kalbėti lietuviškai, labai mane liūdina. Tėvai lietuviai, bet užaugino mane jau amerikietiška dvasia. Bandymas sulydyti šias dvi realybes buvo labai skausmingas. Lietuvoje bandžiau surasti žmogų, kuris kalbėtų gerai ir lietuviškai, ir angliškai. Radau vieną Klaipėdoje. Tačiau netrukus pamatėme, kad nei vienas, nei kitas nesuprantame, ką vienas kitam sakome. Vis dėlto, vertėjas šiek tiek buvo naudingas. Nors turėjau kaimo, iš kurio yra kilusi mano šeima, pavadinimą, be vertėjo nebūčiau jo suradęs. Per okupaciją kaimas buvo sunaikintas. Jis buvo apie pusantro kilometro į pietus nuo Klaipėdos, Skaudvilės apylinkėje, Tauragės rajone.

– Minėjote, jog vienas iš Jūsų kelionės į Lietuvą tikslų buvo surasti gimines. Ar pavyko ką nors aptikti Lietuvoje?

– Suradau pusseserę. Iš pradžių ji buvo labai skeptiškai nusiteikusi mano atžvilgiu. Tačiau vėliau, kiek pakalbėjus, parodė man keletą nuotraukų albumų.

– Lietuvoje aplankėte ne vien Vilnių? Kuris miestas Jums patiko labiausiai?

– Man labai patiko Lietuva. Vilniaus senamiestis man priminė Paryžių prieš 100 metų. Kaunas man pasirodė autentiška Lietuva. Tamsus ir paslaptingas miestas. Gatvėse negirdėti jokios kitos kalbos, tik lietuvių. Kai buvau Klaipėdoje, kaip tik tuo metu, liepos pradžioje, vyko Jūros šventė. Buvo įdomu matyti visus tuos menininkus, tautodailininkus, eksponuojančius savo darbus. Aš su visu tuo buvau supažindintas vaikystėje. 

Kalbino Dalia Cidzikaitė