R. E. Pukis: Į Lietuvą važiavau
atviras įspūdžiams
Kovo 10 d., šeštadienį, 6 val. v.
Balzeko lietuvių liaudies muziejuje įvyks lietuviškų filmų festivalis, skirtas
Kovo 11-ajai — Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai, paminėti. Festivalyje
žiūrovai ne tik galės susipažinti su pastarųjų metų jaunosios kartos lietuvių
režisierių filmais (Ramūno Greičiaus, Simono Aškelavičiaus ir Kęstučio
Gudavičiaus), bet ir susitikti su dviem Amerikoje kuriančiais kino
režisieriais. Be Čikagoje gyvenančios kino režisierės ir žurnalistės Ramunės
Rakauskaitės festivalyje dalyvaus ir mažai kam žinomas lietuvių kilmės
amerikiečių režisierius Rick Edward Pukis.
R. Pukis gimė Lemonte, ne
vienerius metus gyveno Čikagoje, šiuo metu gyvena Atlanta mieste (Georgia),
dėsto televizijos ir kino meną Augusta State University. Būsimo filmų
festivalio proga siūlome pokalbį su juo.
– Vienas iš Balzeko muziejuje
žadamų parodyti filmų „Iki kito karto, Lithuania” yra apie Jūsų neseniai
įvykusią kelionę į Lietuvą. Papasakokite daugiau tiek apie pačias filmo
sukūrimo aplinkybes, tiek ir patį filmą.
– Tai įdomus filmas. Būdamas kino
profesionalas (filmuoti pradėjau aštuoniasdešimtųjų pradžioje), šį filmą
nufilmavau mažame formate. Keliaudamas po Lietuvą, su savimi nešiojausi mažą
diktofoną, kuriuo fiksavau garsus. Sugrįžęs į JAV, visą nufilmuotą medžiagą
perkėliau į skaitmeninį formatą. Šis filmas yra nepaprastai kinematiškas. Tai
viena iš priežasčių, kodėl man patiko kelionė į Lietuvą. Žinoma, neapsiėjau ir
be nuotykių. Su savimi vežiausi filmavimo kamerą, tačiau Lietuvoje jos
baterijos atsisakė veikti. Galvojau: ,,O Dieve, tikiuosi, kad man pavyks”.
Turėjau surasti būdą, kaip išsiversti. Man jau seniai norėjosi nuvažiuoti į
Lietuvą. Važiuodamas į Lietuvą, turėjau tris tikslus. Pirmiausia, ieškojau
lietuviškos dvasios. Antra, norėjosi iš arčiau susipažinti su lietuvių kultūra
ir istorija. Trečia, važiavau su tikslu surasti gimines. Tad filmas iš to ir
išsivystė. Tai dokumentas, turintis tam tikrą poziciją. Jame yra istorinių
elementų tam žiūrovui, kuris mažai ar nieko nežino apie Lietuvos istoriją.
Žanro prasme tai yra pasakojimas apie mano 17 dienų kelionę.
– Apie ką yra šis Jūsų filmas?
– Filmo istorija yra labai
dramatiška. Aš labai rimtai žiūriu į savo lietuvišką kilmę, todėl tai, kad
nemoku kalbėti lietuviškai, labai mane liūdina. Tėvai lietuviai, bet užaugino
mane jau amerikietiška dvasia. Bandymas sulydyti šias dvi realybes buvo labai
skausmingas. Lietuvoje bandžiau surasti žmogų, kuris kalbėtų gerai ir
lietuviškai, ir angliškai. Radau vieną Klaipėdoje. Tačiau netrukus pamatėme,
kad nei vienas, nei kitas nesuprantame, ką vienas kitam sakome. Vis dėlto,
vertėjas šiek tiek buvo naudingas. Nors turėjau kaimo, iš kurio yra kilusi mano
šeima, pavadinimą, be vertėjo nebūčiau jo suradęs. Per okupaciją kaimas buvo
sunaikintas. Jis buvo apie pusantro kilometro į pietus nuo Klaipėdos,
Skaudvilės apylinkėje, Tauragės rajone.
– Minėjote, jog vienas iš Jūsų
kelionės į Lietuvą tikslų buvo surasti gimines. Ar pavyko ką nors aptikti
Lietuvoje?
– Suradau pusseserę. Iš pradžių
ji buvo labai skeptiškai nusiteikusi mano atžvilgiu. Tačiau vėliau, kiek
pakalbėjus, parodė man keletą nuotraukų albumų.
– Lietuvoje aplankėte ne vien
Vilnių? Kuris miestas Jums patiko labiausiai?