Birželio 26, 2000

KOMENTARAS
Kariuomenėje tarnavusių pasisakymai
Leonidas Ragas

Šiemet ALTo Čikagos skyriaus surengtoje Vasario 16-osios šventėje pagrindinis kalbėtojas buvo ats. gen. mjr. Jonas Kronkaitis. Tikėjausi, kad bus paminėtas Lietuvos Valstybės atkūrimo devyniasdešimtmetis, kad bus pasidžiaugta Lietuvos nepriklausomybe bei 1918 ir 1990 metais atgauta laisve. Vietoj to, teko išklausyti tamsiai nuspalvintą paskaitą apie mums, lietuviams, gerai žinomą dabartinės Lietuvos nelemtą padėtį dėl nesąžiningų, savanaudžių politikų bei kitokių sukčių. Pranešimas anglų kalba buvo, be abejo, skirtas ir programoje dalyvavusiam JAV valdžios pareigūnui iš Vašingtono. Tad jau vien dėl jo būtų geriau tikę pavaizduoti Lietuvoje ne vien tik pūvančius kelmus, bet ir žydinčias liepas bei solidžius ąžuolus, kad neatrodytumėm, jog patys teršiame savo lizdą. Ne vieta buvo linčiuoti daug ką, išskyrus konservatorius, kuriems generolas atstovauja. Užtat po renginio norėjau jau tada viešai pasisakyti, bet, kaip tarnavęs porą metų JAV kariuomenėje kapitono laipsniu, nedrįsau kelti balso prieš aukštesnį laipsnį turintį, į pensiją išėjusį JAV pulkininką, vėliau Lietuvoje tapusį generolu.

Todėl apsidžiaugiau, kai „Drauge” š. m. gegužės 3 d. pasirodė seržanto laipsniu JAV kariuomenėje tarnavusio Juozo Gailos „Apmąstymai iš Ellicot miestelio. Kitokios kalbos ilgesys”. Jo straipsnyje buvo ne tik išsamiai ir taikliai išsakyta, kodėl generolo kalba netiko tai progai, bet ir buvo stropiai išanalizuotos vietos, kur, J. Gailos nuomone, buvo generolo prašauta pro šalį arba pataikyta ne į tą taikinį. Pavyzdžiui, J. Gaila teigė, kad priešingai generolo nuomonei, prie Lietuvos nepriklausomybės atgavimo prisidėjo daugiau žmonių, ne vien prof. Landsbergis su grupele jam ištikimųjų; kad ne vieta buvo kritikuoti Lietuvos bankus praradusius milijonus, kai Amerikoje bankai yra bankrutavę milijardais; kad žmonės po rinkimų buvo nusivylę konservatorių prieš rinkimus pažadėtais stebuklais; kad konservatorių vyriausybę sužlugdė ne LDDP klaidų taisymas, bet jų pačių klaidos: du ministrai iš vienos šeimos, dienraščio „Lietuvos aidas” redaktoriaus įkalinimas dėl išeivijos atsiųstų lėšų iššvaistymo, Seime daugumą turėjusios partijos atsisakymas sudaryti vyriausybę; kad generolas painioja Lietuvos Konstitucinį Teismą su Aukščiausiuoju ir t.t. Atrodė, kad prie J. Gailos tikslaus politinių įvykių apibūdinimo nebuvo galima nei ko pridėti, nei ko atimti.

Tačiau klydau, nes „Drauge” š. m. birželio 4 d. ats. plk. Romas Kilikauskas, gindamas savo kolegą ats. gen. mjr. Kronkaitį straipsniu „L. Gailos ‘Kitokios kalbos ilgesys’ netikslumai”, daug ką iš J. Gailos apmąstymų atima ir ne mažiau prideda savo. Griežtai, be jokio kompromiso, paneigia J. Gailos teiginius, tartum generolo kalba būtų neginčijama tiesa. O kad ji nėra jokia dogma, galima spręsti iš š. m. vasario 16 d. „Drauge” išspausdinto vedamojo „Vasario 16-ąją pasitinkant ir palydint”, kuriame vyr. redaktorė Dalia Cidzikaitė rašo: „Galima ginčytis, ar generolo kalba, kuri daugiau buvo skirta Lietuvos dabarčiai ir jos skauduliams, nei praeičiai, tiko progai – ne vienas dalyvavęs prasitarė, jog kalba buvo ne vietoj ir ne laiku.” Be to, pulkininko priekaištingi atsakymai yra ne į temą, nes J. Gaila pasisako kritiškai apie generolo kalbą, o ne apie jo asmenybę arba jo nuveiktus darbus.

J. Gailos straipsnyje nepastebiu esminių netikslumų. Priešingai, svarstyta medžiaga atrodo svari ir tiksli, o palyginus ją su pulkininko nepagrįstais antpuoliais prieš J. Gailą, pastarojo straipsnis, kaip ir kiti jo apmąstymai, dar labiau išryškėja kaip žurnalistikos perlai. Ne veltui nepraleidžiu „Apmąstymų iš Ellicot miestelio”, nes juose paprastai atsispindi gera autoriaus galva, šmaikščia plunksna pateikti nuo temos nenukrypstantys taiklūs, faktais paremti dėsniai.

Ne išimtis yra ir š. m. birželio 7 d. „Drauge” išspausdintas J. Gailos „Gailai turėtų būti gėda”, kuriame autorius faktiniais dėsniais argumentuoja R. Kilikausko išsišokimus prieš Gailą, tokius kaip, pvz., „kad tikras patriotas ne tas, kuris daug giriasi, bet tas, kuris ryžtingai dirba, norėdamas pašalinti negeroves, kurių Lietuvoje dar vis yra per daug”. Jei gerai suprantu, tuo pulkininkas pabrėžia, kad šiuo atveju tikras patriotas yra jau 12 metų Lietuvos labui pasiaukojančiai bedirbąs generolas Jonas Kronkaitis, o ne visi tie, kaip Gaila, kurie daugiau nei pusšimtį metų po sunkių dienos darbų, tartum nepasiaukodami, o tik savo malonumui, plušo lietuvybės išlaikymo bei Lietuvos nepriklausomybės atgavimo labui. Iš straipsnio matosi, kad nors šiame principų, nuomonių bei žodžių kovos lauke J. Gailai teko skaudžiai priimti ir pergyventi ne vieną neužtarnautą smūgį, smogtą žemiau juosmens, tačiau jis nepalūžęs pataikė, mano nuomone, visais šūviais tiesiai į taikinio centrą. Todėl sprendžiu, kad laimėjęs mūšį savarankiškai be jokios pagalbos, J. Gaila triumfuoja visapusiška pergale. Bravo.