Arvydas Reneckis: Entuziazmas pamažu ima blėsti

Jau ketvirtas savaitgalis, kaip sekmadieniais Amerikos lietuvių televizija arba tiesiog ALTV nepasirodo žydrajame ekrane. Kodėl? Ar tai ženklas, jog ALTV išgyvena sunkius laikus? Ar ateityje lietuviškų laidų per televiziją dar daugiau sumažės? O gal ir visai išnyks? Apie tai kalbame su ALTV įsteigėju ir ilgamečiu TV programų vedėju Arvydu Reneckiu.

—Arvydai, kodėl neliko sekmadieninės ALTV programos? Ar tokį sprendimą privertė padaryti įsiskolinimas kanalui, per kurį transliuojama lietuvių televizija? 

—Apie tai mūsų žiūrovams pranešiau iš anksto per televiziją. Čikagos WFBT 48 kanalo, per kurį transliuojamos ir Amerikos lietuvių televizijos laidos, administracija yra nustačiusi bendras kainas ir taisykles, kurių mes, visi prodiuseriai, turime laikytis. Šiuo metu mums, norint toliau rodyti 2 valandines laidas per savaitę, mėnesio kaina yra 6,000 dolerių.

Nesame koks nors restoranas, į kurį bet kuris užėjęs pavalgyti supranta, kad turės užsimokėti. Mūsų programas galima žiūrėti už dyką. Jau dvylika metų. O viskas juk kainuoja. Pavyzdžiui, kiekvienos savaitės programų iš Lietuvos atsisiuntimas per metus siekia kitus 6,000 dolerių. O tie, visi aparatai, juostos, jau nekalbu apie patalpas, kurias anksčiau nuomodavome, o šiuo metu jau nebe, nes dirbu iš savo rūsio, nors ekrane, suveikus „žalios sienos” efektui, kai kam gal ir atrodo, kad esu „downtown”. Spaudimas didžiulis, atrodo, susidarė baisus įsiskolinimas — 24,000 dolerių! Bet kai pagalvoji, argi čia daug?

Tik už keturių mėnesių „oro” nuomą! Na, iš buto už tai šeimininkas jau galėtų ir išmesti. O čia – tik „oras”.

— Kodėl susidarė skola?

— Nėra pakankamai reklamos. Prašai, tariesi. Mažai iniciatyvos iš verslininkų. Atrodo, kad daugelis jų, kol nemato prieš nosį ant stalo padėto savo atspausdinto firmos skelbimo, arba savo atvaizdo, tai ir neskuba pirkti. Verslininkai – amžinai užimti žmonės. Jie neturi laiko žiūrėti lietuviškos TV. Be to, daugeliui daiktiškai mąstančių lietuvių tos mūsų informacinės–kultūrinės programos irgi nė motais. Žinoma, pasitaiko ir išimčių. Šiaip jau pavydžiu tokiems kiniečiams, kurie iš TV stoties iškart nupirko mūsų buvusį sekmadienio laiką. Jiems apie reklamas galvoti nereikia. Kiniška diaspora ir šalies vizijos skleidimu pasaulyje pasirūpina Pekinas. Jie turi savo politiką ir ją nuosekliai vykdo.

— Per 12 metų vis dėlto buvo įgyta kažkokia patirtis?

— Galbūt. Nenoriu užsitraukti kolegų, dirbančių žurnalistinį darbą nemalonės, bet per ilgus metus pastebėjau, kad padaryti ką nors vienam, savo, ypač televizijoje, yra visai kitaip negu, pavyzdžiui, radijuje, ar spaudoje. Vieniems, pavyzdžiui, užtenka turiningai pasikalbėti telefonu ir iš to jau gali išeiti puikus interviu arba rašinys. Prisimenu, kai Washington, prieš daugiau kaip dešimtmetį filmavome istorinį įvykį: Baltijos šalių prezidentai su tada JAV prezidentu B. Clinton pasirašinėjo „Baltijos chartijos” dokumentą. Iš anksto suderinę su Baltaisiais rūmais akreditacijos reikalus, kad būtų pigiau, drauge su Ryčiu Januška išsinuomavome automobilį. Per naktį vairavome ir paryčiais, jau važiuodami per sostinės priemiesčius, persirenginėjome iš džinsų į juodus kostiumus, kad tuose Baltuosiuose rūmuose padoriai atrodytume. O paskui: automobilio statymas, bėgimas su aparatais ir štatyvu plačiomis gatvėmis, kad tik nepavėluotume į įvykį, Baltųjų rūmų apsaugos tikrinimai, nepasiruošusį staiga tave įleidžia į sausakimšą salę, kur visi jau seniai laukia įvykio, ir tu tik iš tolo gali pasifilmuoti, kas ten vyksta. Po to reikia pašnekinti Lietuvos prezidentą (tuo metu A. Brazauską). Derybos su jo spaudos atstovais, susitarimai jam patogiu laiku, vėl automobilio perstatymai, vėl apsaugininkų patikrinimai. Užeiname į jo nuomotą viešbučio kambarį mums paskirtu laiku, o mus pasitinka prezidento tarnautojas, nurodo, kur pasistatyti savo kamerą, šviesas ir mikrofonus, griežtokai paklausia, apie ką ketiname jį kalbinti, atsakau jam pirmą į galvą šovusią abstrakčią nesąmonę, jis primena, kad mums yra skiriama tiek ir tiek minučių ir pasako: „Palaukite, dabar prezidentas kalba su radiju Čikagoje”. Tada ir pagalvojau, štai, kur prabanga! Gali niekur neišvažiavęs, nepavargęs, neišalkęs ir gerai išsimiegojęs, neišleidęs pinigų, iš savo namų ar iš kur patogiau pasiskambinti ir jau esi tiesioginėje transliacijoje, net užsirašinėti nieko nereikia. O mums po sulaukto pokalbio reikės jau antrą parą nemigusiems vairuoti atgal į mieląją Čikagą ir savo pokalbį su prezidentu, jei liksime nemigę dar ir trečią parą, geriausiu atveju parodysime tik už poros dienų. Mes juk ne CNN, ne ABC, ne FOX, netgi ne LTV ar LNK… Mes — Amerikos lietuvių televizija!

— Vis dėlto, kuo televizija skiriasi, pavyzdžiui, nuo radijo ar spaudos?

— Spaudoje šiais laikais, mano galva, dar paprasčiau. Laikraštį galima padaryti ir iš savo miegamojo, net neišėjus iš namų. Kai kurie lietuviškos žiniasklaidos korespondentai ar korespondentės dažnai taip ir daro. Naujoje lietuviškoje spaudoje mirga marga reklamos. O turinys? Pagal proporcijas visur nusveria perspausdinta medžiaga.  Ar jums teko pastebėti, kad mes, Amerikos lietuviai, kuo toliau, tuo mažiau įdomūs daromės Lietuvoje? Ten kur kas daugiau dėmesio gauna naujieji išeiviai Airijoje, Britanijoje, Ispanijoje ir t.t. ,,Amerikos lietuvyje”, ,,Drauge”, „Bičiulystėje”, dar šiek tiek ,,Info tilte” gali rasti ir originalių rašinių, bet pavartęs kiekvieną leidinį, pastebėsi, kad visus yra apėmusi ta pati „kompiliacijos” arba kitų perspausdinimo liga. Tai parodo mūsų,  Amerikos lietuvių, neturėjimą ką pasakyti pasauliui.

Dabar, krizės laikotarpiu aš pats tą darau mūsų lietuviškose TV laidose. Mane tai ypatingai sekina. Televizijoje reikia judrios žmonių komandos. Be įvykiuose dalyvaujančios komandos, vien iš kambarėlio ar studijos nieko gero nepadarysi. Reikia operatoriaus, montuotojo, garsininko, korespondento, reikia šviesų ir taip toliau. Tas entuziazmas, su kuriuo mes pradėjome televiziją prieš daugiau nei 12 metų, iš tikrųjų pamažu ima blėsti. Mes pradėjome su šūkiu ,,valio”, darom ir viskas, nesvarbu, pažiūrėsim, kas bus. Lig šiol dar vis tebežiūrime ir dar kitiems rodome, bet jau matome šiek tiek kitokį vaizdą. Daugiausiai – tik iš Lietuvos. Prarandame savo pavadinimo esmę: Amerikos lietuvių TV.

— Ar tik finansai spaudžia į kampą?

— Nėra vieno dalyko be kito. Jei būtume pasirinkę daugiau pramoginę kryptį televizijoje: žaidimų ar bulvarinę, turbūt ir finansiškai būtų buvę kitaip. Iš kitos pusės, yra visiškai nenormalu, jog per 12 metų mes nesugebėjome — aš nesugebėjau — suformuoti jokių rubrikų, nors bandėme daryti įvairiausias laidas: vaikams, jaunimui, pageidavimų koncertą, žinias, kunigo žodį, advokato patarimus, poezijos pavasarį, studijinius pokalbius, stebint žiūrovams... Nė viena rubrika „neįsipilietino”, matyt neatlaikė šitos visuomenės (Amerikos lietuvių — red. pastaba) kritikos ir reikalavimų.

Tenka pripažinti, kad ir pavargau kviesdamas žmones filmuoti, dirbti žurnalistais ar montažininkais grynai už ačiū arba tik už labai simbolinį atlyginimą. Šių profesijų atstovai pasaulyje visai neblogai uždirba. Kaip žinia, įsigyti kitų padarytą produktą yra kur kas paprasčiau, negu pasigaminti savo. Už tai ir Lietuvoje televizorių ekranuose mirgėte mirga įvairios kartais labai abejotino turinio užsieninės programos. Šia prasme dabar ALTV niekuo nesiskiria nuo tos išeiviškos žiniasklaidos, kurią čia ką tik kritikavau. Mes oficialiai užsakome Lietuvos nacionalinės televizijos programas ir jas rodome Čikagos lietuviams. Mūsų pačių originalaus turinio sumažėjo iki minimumo. Per tuos dvylika metų ko tik nerodėme per tą ALTV: lietuvių krepšinį, futbolą, minėjimus, pokylius, šventes, literatūros konkursus, ,,Draugo” balius… Visur juk ėjom ir darėm. Ir kas iš to? Kam ir kiek tai įdomu? Didžioji visuomenės dalis lieka abejinga tokiems „reportažams”. Vadinasi, iš principo lietuviškos televizijos Amerikoje kaip ir nereikia, nes tai, ką čia lietuviai savo būreliuose, klubuose, lygose ar organizacijose veikia, kitiems lietuviams neįdomu, o pramoginę televiziją arba žinias iš Lietuvos šiais laikais nesunku pasižiūrėti ir per internetą. Tai varo į neviltį. Iš tikrųjų, buvau tiek nusivylęs, kad jau norėjau viską uždaryti ir pabaigti. Daugiau kaip 12 metų dirbti grynai iš idėjos ir vis į finansinį minusą juk niekas negali. Kol kas uždarėme tik vieną laidą —sekmadieninę, kuri prieš kokius šešerius – septynerius metus buvo pradėta su tikslu patraukti jaunąją kartą.

— Kaip jauteisi tą pirmąjį sekmadienį, kai laida į eterį neišėjo?

— Nors yra pasakyta: „Sekmadienį švęsk”, kol kas, po 7 metų įpročio intensyviai dirbti, sekmadienį jaučiuosi dykaduoniu, nei paleistas, nei pakartas. Ypač kai atėjo toks pirmasis laisvas sekmadienis ir pasirodė, kad lyg ir nėra ką veikti. Buvo keista baisiausiai. Dabar pamažu reikalai nusistovi ir nuotaika gerėja. Atsiranda naujų idėjų ir planų. ALTV gauna nemažai laiškų su sveikinimais, linkėjimais, aukomis ir apgailestavimais, kad neliko sekmadienių. Man pačiam dėl to vis tiek skauda širdį. Kaip sakiau atsisveikinimo laidoje: kiekviena pėda, kiekvienas lietuviškas kvadratinis centimetras yra mūsų, kol jis yra mūsų. Jeigu mes pasitraukiame, jį prarandame ir kas nors dėl to išgyvena netektį. Aš pats jaučiu širdgėlą dėl tų žmonių, kurių vilčių nepatenkinau.

— Tad kokia ateitis laukia ALT?

— Dabar mano tikslai yra labai pragmatiški. Pirmiausiai reikia subalansuoti biudžetą. Vis dar esame 24,000 dol. skoloje, kurią galime grąžinti neskubėdami, per metus, be jokių palūkanų. Ieškome ir naujų reklamų. Keletas naujų netrukus pasirodys.

— O kaip su idėjomis? Ar jų netrūksta?

— Idėjų netrūksta. Klausimas, kaip jas realizuoti. Pagaliau šią šv. Velykų savaitę pavyko išspręsti techninius reikalus ir nuo šiol Čikagoje per TV bus galima matyti to paties vakaro žinias iš Lietuvos. Siūlome Lietuvos televizijoms visą ciklą laidų apie JAV ir lietuvius. Jau trečius metus bandome su Lietuva įgyvendinti projektą — palydovinę transliaciją visoje Amerikoje, nuo Rytų pakrantės iki Vakarų. Jau susitarta su ,,Dishnetwork”, tačiau būtinas finansavimas iš Lietuvos. Kadangi esame maža šalis, ,,Dishnetwork” sutinka lietuvišką programą priimti, ypač su sąlyga, kad norime įterpti vietinį turinį — pranešimus apie Amerikos lietuvių gyvenimą. Norime, kad lietuviai jaustųsi, jog tai jų kanalas.

— Jei šis projektas pavyktų, ar tai reikštų, jog čikagiškė lietuvių televizija išnyks?

— Nebūtinai. Pats gyvenimas priverčia daryti kitaip. Pavyzdžiui, lenkai turi ,,Polsat” programą, tai, ką mes svajojame turėti, tačiau dvi valandas kasdien jie rodo laidą Čikagoje. Vieni žmonės negali palydovinės lėkštės turėti, kiti gali tik kabelį ar anteną turėti. Yra pilna išimčių, todėl nereikia užsidaryti ir atsiriboti nuo galimybių. Kiek Čikagos kanalas gyvuos? Atsakysiu paprastai: kiek jis bus reikalingas, tiek jis ir gyvuos. 

— Ačiū už pokalbį.

Kalbino Dalia Cidzikaitė

* * *

Šiuo metu ALT laidas per WFBT 48ąjį kanalą (arba 248 kanalu, jei turite Comcast kabelį) galima matyti antradieniais ir ketvirtadieniais. Tos pačios laidos kartojamos 3:30 val. p.p. trečiadieniais ir penktadieniais: antradienio laida — trečiadienį, o ketvirtadienio — penktadienį.