Bręstanti revoliucija visuomeniniame radijuje, 

kuri gali ir neįvykti 

Monika Bončkutė  

Reiškinys, nustebinęs mane Amerikoje nuo pat atvykimo į šią šalį, į kurį galbūt ne kiekvienas atvykėlis atkreipia dėmesį buvo Chicago Public Radio (CPR). Šis National Public Radio (plačiai žinomo santrumpa NPR) padalinys, transliuojamas WEBZ 91.5 banga, kaip ir daug kas šioje kontrastų šalyje, turi didžiulį būrį aistringų gerbėjų bei nemažai aršių priešininkų. Nors pastaruosius aršiais pavadinti gal ir ne visai tinka, veikiau, abejingais – šie NPR tiesiog ignoruoja, laiko jį pernelyg snobišku ir šios stoties neklausytų net įkalinti kelių pėdų skersmens vienutėje.

Tuo tarpu mano dėmesį NPR ir, konkrečiai, CPR, patraukė dėl to, kad smarkiai skiriasi nuo bet kurios kitos komercinės radijo stoties. Jokios reklamos, jokių iš savo nevykusių juokelių bekrizenančių laidų vedėjų, tik originalios analitinės laidos, profesionalios žinios ir gera muzika. Sakydama gera, jokiu būdu neteigiu, kad gera yra ta, kuri patinka man. CPR ir yra ypatingas tuo, kad groja (bent jau iki šiol turėjo; bet apie pasikeitimus – toliau šiame straipsnyje) skirtingus žanrus, stilius, net skirtingus kontinentus reprezntuojančią muziką. Džiazas, klasika, rokas, braziliški ritmai – tik keli NPR muzikinio spektro spinduliai.

Bet kas nors metus pagyvenęs JAV žino, kad didžioji dalis televizijų yra perkrautos reklamomis bei sutelktos kelių korporacijų rankose. Niekam ne paslaptis, kad televizijos stotys linkę būti šališkos, kartais – net akivaizdžiai šališkos ir beveik piktybiškai neinformatyvios. Tad daugiau nei vietinių žinių norinčiam piliečiui lieka internetas, kur atskirti pelus nuo grūdų nėra lengva, bet ,,grūdų” yra gerokai daugiau nei TV ekrane. Dar laikraščiai, taip pat tik kai kurie. Tad NPR/CPR yra bene universaliausia daugiau ar mažiau objektyvi žiniasklaidos priemonė, kuri prieinama pigiausiu ir lengviausiu būdu – namuose, galiniame kieme, automobilyje ar nešiojamo minigrotuvo ausinėse – bėgiojant prie ežero.

Lietuvoje buvau Lietuvos radijo (LRT) gerbėja, tačiau negalėjau nepastebėti, kad dėl lėšų bei profesionalių žurnalistų, nuolat išeinančių į geriau apmokamas stotis, trūkumo, gal dar kultūrinių priežasčių bei sovietinio palikimo, šis radijas darėsi siauresnis ir įdomesnis vis mažesniam ratui žmonių. Muzikinė jo programų dalis apskritai buvo skurdi.  Nepaisant to, tai buvo prastos komercijos nesugriautas radijas, už tai jį gerbiu.

NPR, žinoma, su daug didesnėmis lėšomis ir daug platesniu talentų pasirinkimu, įkūnija tai, ko ir galima reikalauti iš visuomeninio radijo. Čia galima grįžti prie minėtųjų kultūrinių skirtumų. CPR, kaip ir visas NPR, išlaikomas didžiąja dalimi iš klausytojų aukų. Iš neseniai nepriklausoma tapusios šalies atvykusiam žmogui net sunku įsivaizduoti, kad tai iš viso įmanoma. Žinoma, ne visai teisinga būtų lyginti Lietuvos bei JAV aukotojų galimybes, tačiau vis dėlto manau, kad praėjus daugiau nei 15 metų nuo šalies nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvoje esama pakankamai turtingų žmonių , kurie galėtų paaukoti tokiam kultūriškai svarbiam projektui kaip visuomeninis radijas.

Deja, net ir šiuo metu sunku įsivaizduoti, kad Lietuvoje tai būtų įmanoma. Matyt, prireiks dar ne vieno nepriklausomybės dešimtmečio, kol pasikeis ne tik ekonominė, bet ir kultūrinė šalies situacija; tik tada bus galima svajoti apie tikrą ,,visuomeninį transliuotoją”. Dabar šis žodis, ypač iš politikų lūpų, skamba kaip graudi utopija.

Prisiminti CPR paskatino žinia, kad nuo ateinančių metų sausio 1 d. radijas atsisako įprasto autorinių laidų, žinių bei muzikos formato ir pereina prie labiau CNN televizijai būdingo 24 valandas per parą transliuojančio radijo formato. Nemažai CPR gerbėjų šią žinią sutiko audringai – kai kas net prakalbo apie siaubingą ,,viešojo intereso” išdavystę ar net radijo mirtį. Kiti tiesiog svarstė, kaip pamėgtas radijas atrodys po minėtųjų pasikeitimų.

Neseniai radijo vadovai atskleidė detalesnius savo ateities planus. Pamaniau, kad ir tarp ,,Draugo” skaitytojų gali būti nemažai visuomeninio radijo gerbėjų (neslėpsiu esanti slaptoji radijo agentė – labai džiaugčiausi, jei po šio straipsnio vienas kitas pilietis atsitrauktų nuo nuobodžių ir bukinančiai ,,patogių” vakaro žinių ir įsijungtų NPR), tad štai ką pavyko sužinoti apie naujausius CPR pasikeitimus.

Trys Chicago Public Radio darbuotojai – Justin Kaufmann, Kedar Coleman and Josh Andrews – dirba nuo ryto iki vakaro. Jiems pavesta iki 2007 m. balandžio mėnesio beveik iš nieko sukurti naują NPR Čikagos padalinį, į kurį bus perkelta tai, kas netilpo į CPR ir pridėta daug visokių naujovių. Galbūt dalis muzikos, kuri nebebus grojama WEBZ kanalu, taip pat ras vietą 81.5 FM banga transliuosimoje radijos stotyje, kuri kol kas net neturi pavadinimo.

Rodos, didelio čia daikto – naujos radijo stotys periodiškai atsiranda ir išnyksta visame pasaulyje, ką be užkietėjusių CPR gerbėjų tai galėtų jaudinti? Dalykas tas, kad naujoji bevardė radijo stotis užsimojo tapti radijo transliavimo žanrą revoliucionuosiančiu reiškiniu. Tiesa, kaip pripažįsta minėtosios ,,revoliucijos” vienas iniciatorių ir trijulės vadovas, buvęs populiarios iš Čikagos studijos transliuotos NPR laidos ,,Odyssey” vyriausiasis prodiuseris Josh Andrews, kol kas panašu, kad projektas gali triukšmingai žlugti. Bet trijulė, išsiaiškinusi santykius, ir vėl susėda ,,šešėliniu kabinetu” pramintame kambaryje bei pradeda planuoti, kas bus, jei planas pavyks…

O planas toks. CPR komanda nusprendė naujoje radijo stotyje sujungti naujausią interneto madą bei klasikinio visuomeninio radijo žanrus. Naujausia mada internete šiuo metu – vartotojų atsiųstos video ar audio medžiagos dalijimasis. Geriausias to pavyzdys, visame pasaulyje išpopuliarėjusi interneto svetainė www.youtube.com, kur mėgėjai siunčia savo sukurtus įvairaus žanro (dažniausia dokumentinius) filmukus. Nors ,,Youtube“ netrūksta šlamšto, gerai jame pasirausus galima rasti tai, ko niekuomet nedrįsta ar nenori parodyti masinės televizijos. Be rimtų dalykų, čia ,,besisukantys” jumoristiniai filmukai dažniau nei daug kam norėtųsi pralenkia garsių komikų pasirodymus.

Taigi naujasis NPR kūdikis, transliuosimas iš Čikagos CPR patalpų, netrukus klausytojams pasiūlys siųsti savo sukurtą audiomedžiagą. Tai gali būti visiškai bet kas: rimtas komentaras politine tema, anekdotas, šunelio lojimas, kaukiantis vėjas balkone… Skirtumas nuo ,,Youtube“ ir panašių interneto svetainių bus tas, kad radijuje dirbsiantys laidų vedėjai medžiagą kruopščiai atrinks, tad į eterį išeis tik geriausi mėgėjų kūriniai. Negana to, radijas neturės jokio iki šiol įprasto formato: vedėjai gros tokius kūrinius, kokie jiems tą minutę šaus į galvą. Iš įrašytų interviu, poezijos skaitymų, apžvalgų, minėtųjų klausytojų atsiųstų kūrinėlių jie savo nuožiūra sukurs tos dienos kaleidoskopą. Taigi čia nebus jokių ,,laidų" ar ,,žinių” įprasta to žoidžio prasme.

Jei toks projektas būtų įvykdytas, tai iš tiesų būtų didžiulė naujiena tradiciniame radijuje. Gali būti, kad taip atrodys ateities radijas visame pasaulyje, tačiau gali atsitikti ir taip (tai pripažįsta net patys idėjos autoriai), kad viskas liks garžiomis kalbomis. J. Andrews neslėpdamas, kaip pats sakė, ,,pasibaisėjimo“, tvirtino, kad kol kas ,,užverbuota“ vos pusė iš visų reikiamų įvairius talentus turinčių laidų vedėjų. O juk didele dalimi kaip tik nuo jų priklausys naujoviškos radijo stotes sėkmė.

Akivaizdu, kad CPR šiuo projektu taikosi į iki šiol vangiai radijo besiklausiusią auditoriją – jaunimą. Kaip teigia J. Andrews, priešingai nei NPR ar kitos radijos stotys iki šiol, 81.5 FM radijas bus visos Čikagos, ne tik baltaodžių ,,yuppies” dominuojamos šiaurinės dalies, stotis. Ką gi, palauksime iki balandžio mėnesio ir pažiūrėsime. Naujovės skandalų nuvargintoje ir reklamos persotintoje žiniasklaidoje visuomet į naudą. O iki tol – liksiu ištikma CPR, tokio koks jis yra dabar, klausytoja ir slaptoji agentė.