Įvykiai, reikalaujantys istorinės enciklopedijos statuso

Edmundas Simanaitis

Tvarkydamas savo archyvą, kilstelėjau jau pradėjusį blukti aštuonialapį „Atgimimo” pirmajį numerį. Taip jau sutapo – lygiai prieš 18 metų, būtent, 1988 m. rugsėjo 16 d., jis pasirodė, kaip ryškus meteoras bundančios tėvynės padangėje. Jau ne viską galima perskaityti – tarpais raidės išnykusios, bet šis „Atgimimo” pirmgimis visas ir labai ryškiai pakartotas istoriko Romo Batūros  unikaliame leidinyje  „Siekiant nepriklausomybės” I t.,  2005 m. Paantraštė skelbia  — „Lietuvos Sąjūdžio spauda 1988-1991”.

„Kraštas, kurį iš savo protėvių paveldėjom, yra mūsų. Vadinam jį Lietuva ir norim, kad šis žodis iš pasaulio kalbos neišnyktų.(...) Istorija, į kurią atsiremiam, yra mūsų istorija. (...) Kalba, kuria kalbam ir kuria didžiuojamės yra mūsų kalba. Joje užtenka žodžių ir meilei ir neapykantai, džiaugsmui ir liūdesiui. Ji niekam negraso ir nieko neatstumia. (...) Žmogus, kuris į mus žiūri, reikalauja tiesos ir teisingumo,” — kelios mintys iš Justino Marcinkevičiaus trumputės pradžios. Tada jos veikė kaip deguonies pūstelėjimas į niekada neužgesusį tautinės savivokos aukurą. Nuo Atgimimo pradžios  visa pasidarė itin prasminga, reikalinga, būtina, neišvengiama – laikas, žingsniai, kalbos, darbai ir visa tai vardan pačio svarbiausiojo tikslo, apie kurį iki Sąjūdžio pradžios buvo draudžiama net mąstyti, o dabar jis tiesiog sklando ore, jo nebeįmanoma nepastebėti, nutylėti... Juo alsuojame ir tikime sėkme.

Biuletenio redaktorius Romualdas Ozolas rašė: ,,Sąjūdis yra  tautos judėjimas, to judėjimo išraiška, forma, kuria tautos pasikeitimo vyksmas  reiškiasi. Šia prasme Sąjūdis   nei pats negali būti valdžia, nei gali valdžią pakeisti: jis gali valdžiai, tautos savikontrolės priemonei, tiktai parodyti, ar išreiškia ji  tautos siekius, ar ne, yra tautos dalis ar nėra”.  Manau, kad derėtų prie šios charakteristikos  pridurti – tik Sąjūdis ir galėjo taikiomis priemonėmis nušluoti perpuvusį okupacinį režimą. 

Pateikiama informacija apie Šeškinės, Viršuliškių, Justiniškių ir Pašilaičių tikinčiųjų grupės kreipimąsi į sostinės valdžią  dėl leidimo statyti naują katalikų bažnyčią. Ten pat užsimenama, kad „Rusijos krikšto 1000mečio proga duotas leidimas viename iš naujųjų Maskvos miesto rajonų statyti naujus maldos namus. Ar toks faktas negalėtų  paskatinti panašiam sprendimui — įamžinti Lietuvos krikšto 600 metų sukaktį?”

Tuo metu buvo itin madinga šnekėti apie sovietinės respublikos ekonominio suverenumo galimybę. Į Alvydo Medalinsko klausimą „Ar ekonominio savarankiškumo klausimais visų respublikų nuomonės vienodos?” štai kaip atsakė  ekonomikos mokslų daktarė Kazimira Prunskienė: „Atrodo, kad principinių nesutarimų nėra. Visiems vienodai aišku, kad būtina atkurti lenininę suverenių  valstybių federacinės sąjungos sampratą”.  Atgimimo pradžioje  kurį laiką gyvavo utopija apie „sovietų rinkos” ekonomikos surogatą, trumpu pavadžiu tampomą to paties genseko vadovaujamo CėKa.

Mokslų akademijos sociologai, apibendrindami gyventojų nuomones apie Sąjūdį, komentavo sociologinės apklausos anketas. „Aktualiausios, skausmingiausios mūsų krašto problemos buvo pajudintos tik Sąjūdžio. (...) Sąjūdis vienija tautą, objektyviai atspindi jos valią, kovoja už jos likimą,” — tai pora iš reikšmingiausių pasikartojimų.

„Sąjūdžio vertinimas penkiabalėje skalėje, susumavus rezultatus, pasirodė labai aukštas: 4,4 balo,” — konstatuoja anoniminiai Akademijos sociologai. Tai suprantama – visų mokslo įstaigų, pramonės įmonių, kolūkių vadovybė, su retomis asmeninėmis išimtimis, buvo jau  susovietinta ir į  Sąjūdį, kaip Tautos atgimimo raišką, žiūrėjo priešiškai arba su baime atmieštu įtarumu. Minėtieji Akademijos sociologai, vadinčiau juos tikslesniu bendriniu vardu – sąjūdininkai, užbaigia savo išvadas sveiku palinkėjimu: „Te Sąjūdžio, vadinasi ir Lietuvos ATGIMIMAS įeina į kiekvienus namus...”

Tame pačiame numeryje pateikiama „Protesto mitingo Lietuvoje, Vilniuje, Vingio parke, 1988 m. rugpjūčio 23 d. prieš Vokietijos ir Tarybų Sąjungos nepuolimo sutarties (Ribentropo ir Molotovo pakto) pasirašymą 1939 m. rugpjūčio 23 d. stenograma.

Tam įvykiui mūsų šeima ruošėsi iš anksto. Važiavome sostinėn bemaž visi, tik sūnus Darius, pašauktas į sovietų armiją, tarnavo Rusijoje. Į Vingio parką plūdo žmonės nenutrūkstančiu srautu. Tribūna jau pilnutėlė. Po skliautu kabojo didelė trispalvė su gedulo juostomis iš šonų, o po ja Sąjūdžio emblema. Įspūdingai atrodė K. Balčikonio šiai progai sukurta vėliava „Gedulo Vytis” — raitelis ant balto žirgo, šuoliuojantis  per spygliuota viela  apraizgytą lauką. Ir ši vėliava, kaip ir daugybė trispalvių, buvo paženklinta gedulo juostomis. Iš reproduktorių skambėjo gedulinga muzika. Tvarkdariai ryšėjo  žalius raiščius. Keli jauni vyrai su didele urna, papuošta trispalve  vėliava, taku yrėsi per minią ir rinko lėšas  stalinizmo aukų atminimo paminklui. Aukojame ir mes.

Jaudinančiai skambėjo neoficialus  lietuvių himnas – visa aikštė giedojo „Lietuva brangi”. Teko nugirsti, kad mitingo dalyvių susirinko arti dviejų šimtų tūkstančių. Kokia stipri naikintos ir niekintos Tautos dvasia, jei į dviejų XX amžiaus žymiausių žmonijos nusikaltėlių, Stalino ir Hitlerio, niekšybę, kuriai nėra ir nebus senaties, atsako oriai giedodama Amžinosios vilties giesmę!

Renginį pradėjo ir vedė Sąjūdžio vadovas Vytautas Landsbergis: „Hitlerizmo ir stalinizmo įsigalėjimas  atnešė baisių nelaimių pirmiausia savo šalių tautoms, o paskui  jau traiškė  ir patekusius tarp abiejų plieninių žiaunų. (...) Toks yra  baisus, pasėtas giliai ir seniai stalinizmo virusas, teberusenantis mūsų santykiuose ir mūsų sielose (...) Turime pasveikti arba mirsime. Jei sveiksime, išspręsime ir kitus mūsų gyvybinius klausimus”.

Prof. J. Juzeliūnas taikliai pastebėjo, kad stalinizmo aukos neturi prašyti iš sovietų valdžios reabilitacijos, nes tai yra nekalto žmogaus orumą žeminantis veiksmas. Rašytojas Kazys Saja pareikalavo paleisti sąžinės kalinius kun. A. Svarinską, V. Petkų, B. Gajauską, G. Iešmantą ir stalinizmą įvardijo kaip tautų skerdyklą.

Kalbėtojas keitė kalbėtoją. Tai buvo didžiausioji masinė jausmų iškrova per pusamžį susikaupusio skausmo bei  siekio savo valia, protu ir jėgomis išsivaduoti iš priespaudos ir kurti kitokį gyvenimą. Ten dar nebuvo išdrįsta garsiai ištarti reikalavimo atkurti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, tačiau jis skraidė visoje mitingo aplinkoje ir buvo aiškiai numanomas beveik visų oratorių kalbų potekstėje.

Grįžome namo pavargę, sujaudinti, kupini įspūdžių ir šviesių vilčių. Sunku buvo patikėti, kad  jau sulaukėme tokio, į amžiaus stebuklą panašaus, virsmo.

Vėl atgyja senas ir  tolydžio aktualėjantis klausimas – kodėl iki šiol neturime Sąjūdžio enciklopedijos, kuri  būtina buvo, yra ir bus labai reikalinga, rašant Sąjūdžio, taigi ir Tėvynės Atgimimo bei  valstybingumo atkūrimo, istoriją?

Kodėl nėra  tautą ir valstybę ištikusios katastrofos  ir  laisvės kovų bei pasipriešinimo atspindžio epopėjos žanre, operoje ar  dramaturgijoje beveik aišku. Sovietmečio rašytojų plunksnos tokiai temai — atbukusios, nebent pamfletą ar purvo kibirą iš kokio papuvusio „laivo” ar geldos ant Tautos atgimimo išpiltų. „Komsomolijos” auklėtiniai galėtų, bet...iki šiol tik patyčios iš laisvės kovų  „tebežaliuoja”. Memuarų gausu ir tai labai svarbu, bet to visiškai nepakanka. O Sąjūdžio enciklopedijai turėtų užtekti visko – ir autorių, ir finansų, ir ...susivokimo, kad nedovanotinai vėluojame.

Juk kiekvienais metais mažėja aktyvių Sąjūdžio dalyvių, kurie išsineša į nebūtį savo patirtį, vargus, lūkesčius, laimėjimus, apie kuriuos jau ir nebesužinosime  nei mes, nei mūsų palikuoniai. Man regis, Rusijoje veikiantis „Memorialas” panašaus pobūdžio veiklą planuoja nuosekliau ir dirba metodiškai. O Lietuvoje  vargu ar surinkta unikali Atgimimo meto istorinė medžiaga iš miestų ir rajonų, iš visų šalies kampelių?