Lietuviškos šakės

Vytautas Volertas

Senajame testamente yra pasakojama daug įvykių apie žydų nukrypimus nuo Dievo mokymų. Štai vienas pavyzdys: „Kam nors atnašaujant auką, mėsai dar tebeverdant, ateidavo kunigo tarnas su trišake rankoje ir smeigdavo ją į katilą, ar į katiliuką, ar į skardą, ar į puodą. Visa, ką tik šakė iškeldavo, kunigas sau pasiimdavo” (I Sam 2.13–14). Taigi prieš tris tūkstančius metų dvasininkai grobdavo iš Dievo, bet už tokius ir panašius veiksmus žydai buvo nubausti išblaškymu po visą pasaulį.

Lietuvoje į visuomeninio ir valstybinio turto katilus taip pat kaišiojo šakes visi tie, kurie tuos katilus pasiekdavo. O kad arčiau prisigrūstų, stumdė vienas kitą, lindo pro Seimo, pro vyriausybės, pro valstybės institucijų duris. Katilus tuštino ne tik artimi, bet ir tolimesni. Štai V. Uspaskichas, gimęs Rusijos Šiaurėje, į Lietuvą atsikėlęs tik 1987 metais. Kėdainiuose jis įkūrė savo verslo imperiją. Šakes jis kaišiojo ir kaišioja į Lietuvos valstybei skirtus ES milijardus, nors jo verslo pradžią gaubia paslaptis. Jis pats yra prasitaręs, jog už Rusijoje gautus kreditus atsivežęs devyniolika juodo metalo vagonų ir juos pelningai pardavęs Vakaruose. O vėliau gavęs teisę atstovauti rusiškoms dujoms ir uždirbęs milijonus.

Štai jau septinti metai, kai šnekama apie politikų etikos kodeksą, bet jo vis nėra. Todėl „Kauno dienoje” (2006.03.13) Aušra Lėka pripasakojo įdomių nuotykių, kurių kelis paminėsime.

Yra toks Povilas Milašauskas, privačiuose miškuose neteisėtai šaudęs stirnaites, taigi įstatymus laužęs brakonierius, A. Brazausko užtartas, tapo Valstybės turto fondo generaliniu direktoriumi. Neturėjo leidimo dirbti su slapta informacija, bet jo valdoma institucija slapta informacija disponavo. Taigi sugautas nusikaltėlis brakonierius prileidžiamas prie valstybės paslapčių.

Štai Aldona Balsienė, melagingai pasigyrusi aukštuoju mokslu, įtariama savavališkai pasinaudojusi profsąjungų turtu, būdama Seime, bandžiusi turėti verslą (tai draudžia Konstitucija), vėl begėdiškai skverbėsi į profsąjungų vadovybę.

Valstybės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovas Kazimieras Lukauskas ant valstybės žemės, niekam nematant, pasistatė daugiaaukštį namą. Ar jam bus įsakyta tą namą nugriauti?

Prisimintinas Turniškių skandalas. Valstybės vadovo rezidencija įkeičiama bankui, du prezidento patarėjai įsigyja Turniškėse naujus namus, kur pagal įstatymus gyvenamoji statyba negalima. Šie du piliečiai sukompromitavo Prezidentūrą. „Baltijos kelio” redakcija pažymi: „...Prezidento komanda iš esmės yra ne tik dalykiniu požiūriu silpna, bet, kaip paaiškėjo dabar, ir moraliniu požiūriu abejotinų kai kurių asmenų sambūris. ...Susiklostė padėtis, kai nė viena Lietuvoje veikianti valdžios šaka nebegali pretenduoti nors kiek būti pranašesnė už kitas”.

Šie įvykiai, o į juos panašių Lietuvoje yra ir buvo daug, veikia labai skaudžiai. Kaip atsitiko, kad dauguma mūsų politikų kaišioja šakes į valstybės puodus, kompromituoja save ir visą tautą?

Baisu skaityti, kai spaudoje įtarinėjamai spėliojama, kad V. Uspaskichas, A. Brazauskas, ,,kunigaikštienė” K. Prunskienė ir R. Paksas atstovauja Rusijai. Ar todėl, kad „...per visus nepriklausomybės metus taip ir nebuvo nuteistas nė vienas tautos genocido vykdytojas ir aršus kolaborantas”? („XXI a.”, 2006, nr. 26).

Labai nemalonu. Tačiau tarp debesų yra ir prošvaisčių. Štai jaunimas Kaune, minint Kovo vienuoliktąją, nešė gatve tris spalvotas juostas (geltoną, žalią, raudoną) penkiasdešimties metrų ilgio, vadinamą Vienybės vėliavą, ir tas juostas balionais pakėlė į orą.

Nenuteisti kolaborantai ir genocido vykdytojai, aišku, turėjo įtakos nepriklausomybę atgavusios Lietuvos gyvenimui. Bala jų nematė, juo mažiau keršto, tuo geriau. Be to, šių komunizmo sentėvių laikas jau baigiasi. Viliamės, kad jaunimas, panašus į kauniškį ir neskubąs emigruoti, atpirks visas žalas. Gal šis jaunimas jau dabar paveiks Lietuvos piliečius, kad po būsimų rinkimų į Seimą rinksis žmonės be šakių ir svetimuose puoduose nesigraibys. Gal gražiai plevėsuos Vienybės vėliava.