Nijolės Šaltenytės kasdienybės pasaka

Ieva Šadzevičienė

Už kiekvieno paprasto daikto, net nesusimąstant tūkstančius kartų liesto mūsų rankomis, slepiasi simbolinės ir mitologinės istorijos, tik ir laukiančios prasiveržti į regimybę. Žymi lietuvių grafikė Nijolė Šaltenytė savo kūriniuose – šiuo metu eksponuojamuose Čiurlionio meno galerijoje, Jaunimo centre – tiems kasdieniškiems daiktams būtent ir suteikia galimybę prabilti savo, per šimtmečius daugybe simbolinių bei veik pasakiškų reikšmių praturtinta, kalba. Didžiuliuose kūrinių cikluose, lakštuose bei miniatiūriniuose oforto ir akvatintos technika atliktuose darbuose, parodoje „Mano laiškai tau”, prieš mus atsiveria paprastas ir tuo pačiu labai pasakiškas grafikės pasaulis. Dailininkei įdomi moters ir gyvūno (žvėries/paukščio) tema; jos ofortus inspiruoja aksesuarai (pakabukai, apyrankės, batai), erotiški arbatos ar kavos puodeliai, kituose darbuose gvildenama ir tėvynės, krikščioniškosios pasaulėžiūros tema („Tėviškė”, „Rojus”). Kūriniuose kasdieniniai daiktai suasmeninami: praturtinami simbolinėmis reikšmėmis bei pasakiškais motyvais.

Darbuose „Dviese valtyje”, „Žiogas ir žmogaus galva”, „Noriu sparnų”, „Fejerverkas” – atsiskleidžia glaudus žmogaus – moters ryšys su gyvūnijos atstovu – žvėrimi ar paukščiu. „Fejerverke” moteris sėdi, įsispraudusi, tiesiog atsirėmusi, vienoje kėdėje su gyvūnu vilko – šuns pavidalo žvėrimi. Jie, kaip viena būtybė, stebi laisvų štrichų išmargintą begalinį dangaus fejerverką. Kai kuriuose ofortuose žmogaus – moters figūra net antropomorfizuojama: „Mano šešėlis” ar „Noriu sparnų”. Pirmajame rudų spalvų variacijose moters ir paukščio figūra tampa vienu kūnu, netgi persipina; „Noriu sparnų” – žmogaus galvoje išdyksta tikri paukščio sparnai (panaši figūra pasikartoja ir „Sostinėje”) – prieš ją atsiveria platus, mirguliuojantis dangus. Glaudus, veik archetipinis, žmogaus/moters – gyvūno/paukščio/žvėries ryšys atspindi pasąmoninį ir mitinį žmonijos ryšį su gamta ir per ją atsiskleidžiančią simboliką. Žmogaus sielos daugialypiškumas: ar tai būtų su mumis vienoje kėdėje sėdintis žvėris (nepripažįstami troškimai, neišsirutulioję jausmai bei idėjos, gyvuliški instinktai), ar troškimas pakilti į dangų, užsiauginus paukščio sparnus (sielos dvasingumo, minties lengvumo aspektas).

Nijolė Šaltenytė gyvūnijos pasauliui skiria ir įspūdingą šešių darbų ciklą. Virpančios, šviesiai melsvos spalvos rombo pavidalo fonuose rikiuojasi „zooportretai”: „Didelė žuvis profiliu“, „Maži krokodiliukai”, „Grupinis portretas” (vaizduojantis didžiulę tigrų šeimyną ir, rodos, beveik nenoromis pakišantis mintį apie senovinius karališkųjų giminių portretus: kiekvieno tigro snukelis asmeniškas, dvasingomis akimis žvelgiantis į žiūrovą), „Vieno paukščio portretas”, „Žvilgsnis”. Su kruopštumu, meistriškumu bei individualiu dėmesiu kiekvienai žuviai, paukščiui, krokodiliukui ar tigrui atlikti „zooportretai” skleidžia meilę ir susižavėjimą gyvūnijos pasauliu.

Per amžius žmogus išvystė daugiapusį ryšį su gyvūnais: jie ne tik buvo garbinami kaip dievai, tarpininkai tarp dangaus ir žemės ar blogio pranašai, bet ir naudojami maistui, medicinai, ir labai dažnai — drabužiams ir papuošalams. Grafikė N. Šaltenytė apjungia šias gyvūno ir žmogaus santykio prasmes, žaismingai įvesdama jas į svarbią vietą užimančiam daugelio moterų gyvenime aksesuarų pasauliui. „Krokodilo odos batuose” ar „Brangiame dirže” vaizduojami ne tik minėti daiktai, bet ir „gyvų“  krokodiliukų figūros. Roplio odos faktūra vinguriuoja ruduose ofortuose: patys batai ar diržas pradeda gyventi simbolinį, net suasmenintą, gyvenimą. Aksesuarams įkvepiama mistinė jėga.

„Gyvi” papuošalai priartina ir kitus dailininkės kūrinius prie stebuklinės pasakos motyvų: didžiulis ofortas, akvatinta „Auskaras”, keturių lakštų kompozicija, sudaranti vientisą moters profilį, išgraviruotą žalsvai pilkomis spalvomis, – visą dėmesį kviečia sukoncentruoti į apatinėje plokštumoje, moters ausyje kabantį spindintį auskarą, ant kurio suvertos gyvybingos žmonių galvutės. Jos žiūri į žiūrovą, kiek prasižiojusios ir vėlgi gyvena savo atskirą gyvenimą. Triptikas „Mano mėgiami papuošalai” varijuoja pakabuko temomis: pilkšvame fone ant moters kaklo sužybsi rusvos, violetinės ir net ochros spalvos pakabučiai su žmonių galvutėmis, persipynusiomis, apsikabinusiomis archaiškomis figūromis, spinduliuojančiomis savo gyvybinę jėgą. Aksesuarai N. Šaltenytės darbuose prikeliami gyvenimui ir jiems suteikiama gilesnė, stebuklinė prasmė.

Kasdieninis arbatos ar kavos gėrimas grafikės ofortuose, akvatintose suranda naujų reikšmių. Čia netikėtai ant arbatos puodelių („Arbata septintą valandą ryto”) išsidėsto erotinėmis pozomis susivijusios figūros, žaidžiama nuogo moters kūno grožiu ir seksualiniu patrauklumu. „Puodelis kavos” – taip pat padėtas ant nugara į žiūrovą gulinčios nuogos moters išlinkio – įgauna simbolinės – erotinės prasmės.  Kasdieninis  arbatos ir kavos gėrimas, dažniausiai tam nesuteikiant reikšmės, čia ritualizuojamas ir erotizuojamas. Žmogiškoji būtinybė pasistiprinti gėrimu, moters, kaip puodelio – indo, simbolika, išreiškiama per erotines asociacijas.

Vienas įdomiausių darbų, eksponuojamų parodoje „Mano laiškai tau“ — „Mieganti karalienė”. Horizontali, beveik „čiurlioniška” karalienės figūra, išsitiesusi, apvainikuota įvairiaspalve (pro juodą spalvą mirga mėlyna, rausva, gelsva, žalsva ir jų variacijos) karūna. Virš jos pakilęs tamsus debesis. Pasak dailininkės, „tai – kiekviena moteris, kartais tampanti karaliene, ramiai mieganti ir nenujaučianti, kad virš jos, kaip ir virš kiekvieno iš mūsų, yra pakilęs negandų debesis”. Minkštos, primenančios akvarelę, beveik monochromine akvatinta išgautos karalienės suknelės, lovos, bei jau kiek tamsiai pilkai melsvesnio virš jos pakilusio debesies plokštumos, sujungiamos sausa adata pradrėkstais būkšniais, įnešančiais netikėto priešpriešų žaismo.

Horizontaliai gulinti „ofeliška” figūra, be svorio išsirietusi ore, pasikartoja „Šilkinėje suknelėje”; moters erotiškumo tema tęsiama „Begaliniame ilgesyje”.

Parodoje N. Šaltenytė eksponuoja ir tėvynės tematikos kūrinius: „Tėviškė”, „Sostinė“, keturių darbų ciklą „Rūkas Vilniuje”. „Tėviškę” grafikė įsivaizduoja, kaip didžiulį, energijos pilną paukščio lizdą, kur renesansinės žmonių figūros, padabintos vainikais, skina ir gėrisi raudonais obuoliukais – jaunystės, nemirtingumo, vaisingumo, malonumo simboliais. Tėvynė, kaip energijos užtaisas, išaugina savo lizde žmones, nuolat duodama vaisių.

Raudoni obuoliukai, jau kaip krikščioniškosios tradicijos pirmapradės nuodėmės simbolis, vainikuoja ir mitinę valtį „Rojuje“. Tolumoje pasislėpę stovi Ieva ir Adomas, jau pažinę gėrį ir blogį, besistengią prisidengti intymiąsias vietas lapais. Jų gyvenimo kelias tik prasideda: istoriniame civilizacijų kontekste laivelis, valtis, simbolizuoja žmogaus kelionę per gyvenimą, perėjimą į kitą pasaulį. Grafikė Ievai ir Adomui suteikia naują galimybę nuplukdyti valtelę į savo susikurtą rojų.

Nijolės Šaltenytės kūrybiniame pasaulyje kasdieniniai daiktai įgauna stebuklinę prasmę: atgyja krokodilo odos „Brangus diržas”, sūpuojasi žmonių galvutės, sumautos ant auskaro. Moters pasaulis susipindi giliu įvairiapusiškumu: ji šalia savęs sodinasi žvėrį, virsta paukščiu, spinduliuoja vidinę erotiką gerdama rytinę arbatą. Juodai balta grafika praturtinama spalva: rudais, violetiniais, ochriniais, net raudonais sąskambiais, pilkšvai – žalsvai – melsvais tonais. Didelis dėmesys skiriamas gyvūnijos pasauliui: meistriškai kuriamos tigrų, žuvų, paukščių kompozicijos. Ryški simbolinė prasmė lydi tėvynės tematikos bei  krikčioniškosios tradicijos darbus. Dailininkė įsigilina į daiktus, kasdieną supančius žmogų, juose atrandama didelė prasmė, gilus simboliškumas.