Sąlyčiai su netolima praeitimi

Dalia Cidzikaitė

Kartais verta ne tik po kaimynines, bet ir kiek toliau nuo Lietuvos nutolusias šalis pasižvalgyti. Į Ispaniją, pavyzdžiui. Praėjusią savaitę Ispanijos valdžia pirmą kartą po Francisco Franco režimo viešai išdrįso ne tik prabilti, bet ir mesti iššūkį ne vieną dešimtmetį trukusiai Franco diktatūrai — ji sutiko svarstyti Istorinės atminties įstatymą, kuris, jeigu bus priimtas, paskelbs, jog 36-erius metus trukusios Franco diktatūros metu vykę politiniai teismai, persekiojimai ir susidorojimai buvo neteisėti.

Kaip pastebi politikos apžvalgininkai, toks Ispanijos požiūris į savo netolimą praeitį gerokai skiriasi nuo kitų Europos valstybių, kurios gana greitai po Antrojo pasaulinio karo ėmėsi įvertinti karo metu įvykdytus politinius susidorojimus, nuteisti kaltus ir išteisinti aukas bei jų artimuosius. Nuo 1975 metų, kai Franco režimas sugriuvo, Ispanija sugebėjo atsispirti būtinybei pažvelgti į praeitį, užvesti teismo bylas ir taip atitaisyti neteisybę, kurią patyrė ne vienas režimo persekiotas ispanas. Vietoj to, garsiajam diktatoriui Franco mirus 1975aisiais, tuometinės partijos laikėsi ,,tylos pakto”, kuris, dabartinių Ispanijos politikų įsitikinimu, užtikrino taikų ir ramų perėjimą prie normalios valdžios sukūrimo šalyje.

Atrodo, jog toks Ispanijos požiūris į savo neseną praeitį yra iš tiesų pribrendęs ir savalaikis, mat bandymų atsigręžti atgal būta jau ir anksčiau. Vienas tokių — 2006 metais pastatytas, beje, meksikiečių režisieriaus, Guillermo del Toro filmas ,,El Laberinto del Fauno” (angliškai ,,Pan’s Labyrinth”, lietuviškai ,,Pano labirintas”). Filmo veiksmas vyksta Ispanijoje, Franco atėjus į valdžią — 1944 metais. Ir nors diktatorius jau mėgavosi neribota valdžia, sunkiai prieinamose Ispanijos kalnuotose vietovėse vis dar ruseno pilietinis pasipriešinimas.

Mane, pripratusią ir pripratintą ieškoti istorinio tikslumo ir tikrovės neiškraipymo, nustebino režisieriaus pasirinktas pasakos žanras. Tiesa, istorinių detalių filme yra nemažai, tačiau jau vien tai, kad istorija pasakojama per dar paauglystės nepasiekusios mergaitės akis, yra tikrai kiek neįprasta. Neįprasta, pavyzdžiui, lyginant su penkeriais metais senesniu lietuvišku filmu ,,Vienui vieni”, kuriame režisierius Jonas Vaitkus taip pat pasakoja apie pasipriešinimą režimui — lietuvių rezistenciją, sovietams jau įsitvirtinus Lietuvoje.

2001 metais sukurtas lietuvių filmo pagrindinis herojus Juozas LukšaDaumantas, vėliau tapęs partizanų legenda, kovoja ginklu besipriešinančių partizanų gretose. Prasibrovęs pro „geležinę uždangą”, Daumantas išvyksta į užsienį ieškoti paramos kovojančiai Lietuvai. Jis žūva, sulaukęs vos 30-ties metų, sovietų kruopščiai paruoštos likvidavimo operacijos metu. Kaip skelbia filmo kūrėjai, tai istorija apie laikmetį, kai kiekvienas turėjo apsispręsti kieno jis pusėje. Tai istorija apie išdidžius ir narsius žmones, kurie pernelyg brangino savo tėvynę, kad galėtų nulenkti galvą prieš okupantus, apie žmones, kurie kovojo vienui vieni.

Nors abiejų filmų tema panaši, o vietomis ir ta pati (sutapimas — abiejų filmų istorinis laikas yra 1944-ieji metai ir vėliau), dviejų taip vienas nuo kito besiskiriančių filmų turbūt vargu ar surasime. Lietuvių filmas sukurtas remiantis tikrais faktais. Juodai balta kinematografija tokį filmo kūrėjų sumanymą dar labiau sustiprina — įspūdis toks, tarsi žiūrėtume ne vaidybinį, bet dokumentinį filmą. Šalia jo meksikiečių režisieriaus filmas atrodo lyg egzotinis tropikų vaisius, kuris tik per keistą sutapimą ar nesusipratimą analizuoja tą patį tiek lietuviams, tiek ir ispanams skaudų laikmetį.

Du ta pačia tema sukurti filmai rodo skirtingą mūsų bandymą sugrįžti į praeitį, prabilti apie abiejose tautose ilgai nutylėtą ir slėptą laiką: ispanų filmas pasitelkia pasaką ir fantaziją (galbūt taip paprasčiau pažvelgti į pilietinio karo nuoskaudas ir praradimus?), lietuviai kruopščiai seka istorija, bandydami griežtai atskirti balta nuo juodo, nepalikti jokių šešėlių, pilkų atspalvių.

Vis dėlto, kad ir kokie skirtingi filmai būtų, abiejų jų atsiradimas būtent šiuo metu — ne anksčiau ir ne vėliau — leidžia klausti dar vieną klausimą. Kas pasakys, kiek laiko turi praeiti, kad galėtume ir norėtume sugrįžti į netolimą savo praeitį? Ir ne tik sugrįžti, bet ir į ją pasižiūrėti kitomis — vaiko ar suaugusio, pasakos ar dokumentikos — akimis. Įvertinti ir gal net iš naujo pervertinti.