53-iasis Santaros-Šviesos suvažiavimas

Daiva Litvinskaitė

Tikriausiai nesuklysiu teigdama, jog Santaros–Šviesos konferencija tapo „intelektualiniu tiltu” (skolinuosi metaforą iš dr. Laimono Briedžio konferencijos metu skaitytos paskaitos), jungiančiu skirtinguose krantuose esančius žmones, susirenkančius pasiklausyti ir pasidalinti savo mintimis įvairiomis aktualiomis temomis. Prof. Algis Mickūnas, nebe pirmus metus viešintis Lietuvoje organizuojamose Santaros–Šviesos konferencijose, tvirtino, jog konferencija tokia populiari, kad tradicinėje susitikimo vietoje Anykščiuose trūksta vietos ir dažnai žmonės atvažiuoja su palapinėmis. „Buvome kamienas, dabar esame šaka”, — dalijosi įspūdžiais iš Lietuvos Mickūnas Pasaulio lietuvių centre, Lemonte, taip pat gausiai susirinkusiai prelegentų ir klausytojų auditorijai.

Šiemet kiek sutrumpėjusį Santaros–Šviesos federacijos suvažiavimą, prasidėjusį ne ketvirtadienio popietę, bet penktadienio rytą, pasveikino ir konferenciją atidarė Horstas Žibas. Prieš pradedant paskaitų dalį, buvo prisimintas ir tylos minute pagerbtas amžinybėn iškeliavęs bendražygis, ilgametis A. Mackaus knygų leidimo fondo vadovas Gintautas Vėžys.

Pirmąjį pranešimą „Dabarties klajoklinė civilizacija” pristatė prof. Algis Mickūnas, kalbėjęs apie neišvengiamus klajoklinių civilizacijų susidūrimus praeityje ir dabar. Pasak Mickūno, gyvenimas yra nuolatinis klajojimas, turintis tikslą — užkariauti. Kaip pavyzdį, filosofas analizavo klajoklių arijų genties gyvenimą ir savęs įteisinimo būdus kitose gentyse, pasirinkdamas šios genties elgesio modelį dabartiniam Vakarų ir Rytų santykiams paaiškinti. Civilizacijos, anot Mickūno, yra autokratinės ir netoleruoja priešgyniavimo, jos trokšta paklusnumo. Tokia tendencija atsispindi Vakarų ir Rytų klajoklinėje sąmonėje. Pagrindiniu skirtumu tarp šių civilizacijų mitologiniame lygmenyje Mickūnas įvardijo Prometėjo ir Liuciferio mitus, kur pirmasis atspindi demokratišką Vakarų mąstymo modelį — autoritetas negali teisti, tiesa turi būti diskutuojama viešai. Tuo tarpu Rytai, kur absoliučią sprendimo galią turi imperatorius, prilygstantis Dievo įpėdiniui žemėje, yra autokratiški. Vakarų sekuliarus gyvenimas užtikrinantis gerovę, sunaikina dvasinį pasaulį. Toks gyvenimo būdas Rytų konstatuojamas kaip blogis, todėl civilizacijų sandūris yra neišvengiamas, kuo galima įsitikinti ir šiandien.

Tema „Lietuviškos Sinclairio Džiunglės” kalbėjo PLB Lituanistikos katedros Illinois universitete Čikagoje profesorius Giedrius Subačius, kuris susirinkusios auditorijos buvo įvertintas kaip puikus detektyvas. Neseniai išleidęs studiją apie lietuviškąsias realijas Sinclair romane, Subačius su jomis supažindino ir Santaros–Šviesos klausytojus. Susidomėjimą Džiunglėmis, kaip prisiminė prelegentas, sukėlė romane pavartoti lietuviški žodžiai, kurių rašyba 1905 metais išspausdintame periodiniame žurnale ir 1906 metais išleistoje knygoje skyrėsi. Vienas galvosūkis paskatino dar daugiau klausti — kodėl romano herojais buvo pasirinkti lietuviai, iš kur autorius galėjo gauti informacijos apie juos, nes pats lietuvių kalbos nemokėjo, nors buvo pasiryžęs išmokti, kas galėjo būti lietuviškų vardų savininkai. Pasidalijęs šiais atradimais, Subačius, pasitikėdamas Sinclair Čikagos skerdyklų apylinkių aprašymų objektyvumu, taip pat pabandė surasti romane minimų vietų pėdsakus, įdomų ir gyvą pasakojimą iliustruodamas vaizdine medžiaga.

British Columbia–Vancouver universitete daktaro laipsnį apsigynęs ir ten dėstantis, Laimonas Briedis pristatė paskaitą „Vilnius Europos susikirtimų erdvėje”. Pasak prelegento, Vilnius yra dvilypis miestas, sunkiai telpantis į definicijų rėmus. Svarbus faktas, jog seniausiuose istoriniuose dokumentuose jis pavadintas dviem skirtingais pavadinimais. Toks miesto dvilypiškumas, ar, anot Mickūno, klajokliškumas, tęsiasi iki šių dienų — Vilnius, saugantis įvairių kultūrų istoriją ir patirtis, sunkiai leidžiasi lokalizuojamas: Vilnius, kaip italų baroko atspindys, kaip žydų tautos centras, siejamas su pietine Europa, bet kartu tai šiauriausiai nutolusi vieta, kur maždaug 600 metų praktikuojamas islamas. Dėl kultūrinių elementų, religinio įvairumo Vilniaus miestas buvo apibūdinamas miesto–švytuoklės, skrajojančio olando, miesto kaip tilto metaforomis. Viena pagrindinių priežasčių, kodėl Vilnius netapo komerciniu centru, kaip Ryga ar Karaliaučius, Briedis įvardijo labai prastą susisiekimą, tačiau situacija pasikeitė 1964 metais, nutiesus geležinkelį. Tuomet Vilnius tapo tranzito centru. O dabar daug turistų pritraukiantis Vilnius dažnai pastarųjų tituluojamas kaip „Party capital of Europe”.

Penktadienio popietinėje programos dalyje politinius klausimus paskaitoje „Lietuvos politinė apžvalga” analizavo Julius Šmulkštys. Trumpai apžvelgęs Lietuvos politinę padėtį, šmulkštys susikoncentravo ties partijų programų ir ideologijų problemomis. Prelegento nuomone, Lietuvos politinė sistema yra jauna ir nestabili. Nors tvirtai politikai įsigalėti reikalingas partijų ideologijų stabilumas ir ilgalaikiai interesai, tačiau taip nėra. Trintis tarp buvusių partijų okupacijos metais ir susikūrusių atgavus nepriklausomybę atskleidė pastarųjų politinės patirties stoką. Lietuvos partijos, Šmulkščio nuomone, yra be aiškios ideologijos arba ji yra chaotinė: partijas keisti gali ne tik jų nariai, bet ir vadai. Trumpalaikiai interesai ir vadovų ambicijos, nuosaikumo stoka, charizmatinių vadovų atsiradimas lėmė populizmo triumfą Lietuvoje ir pasmerkė koaliciją krizei. Naujai susiformavusi koalicija, Šmulkščio žodžiais tariant, panaši į senąją, nors juntamas charizmatinių vadų sumažėjimas.

Prof. Vytauto Kavolio atminimo popietę Arvydas Reneckis klausytojams pristatė du interviu su profesoriumi, nufilmuotus prieš 16 metų. Pirmajame pokalbyje, filmuotame ramioje namų aplinkoje, Reneckis kalbino Kavolį pasidalinti apmąstymais apie lietuvių išeiviją, jos gyvenimą svetur ir santykį su praeitimi. 1989 metais Pasaulio lietuvių centre vykusio lietuvių simpoziumo metu Reneckis dar kartą pakvietė profesorių pasidalinti savo mintimis apie egzilį.

PLB Lituanistikos katedros Illinois universitete Čikagoje prof. Violeta Kelertienė dalijosi prisiminimais, patirtimis ir mintimis apie prof. Rimvydą Šilbajorį. Kelertienės požiūriu, Šilbajoris buvo uždaras žmogus, tikras žemaitis, nenoriai kalbėjęs apie save, labai daug dirbdavęs. Nors profesorius apsigynė doktoratą iš slavų kalbų ir literatūros, žavėjosi ir studijavo anglų literatūrą, tačiau visą kūrybinę energiją atidavė lietuvių literatūrai. Skaitytojų buvo greitai įvertintas kaip subtilus kritikas, žodžio meistras, o jo nuoširdus, atviras ir jautrus santykis su tekstu žavėjo skaitytojus, kuriems Šilbajorio kritikos darbai tapdavo atskirais meniniais kūriniais.

Penktadienio vakarinės programos metu fotografas Jonas Dovydėnas rodė Afganistane esančių lietuvių nuotraukas. Lakūno patirtimi ir įspūdingais pasiekimais pasaulyje dalijosi lakūnas Jurgis Kairys.

Šeštadienio rytinę programą  pradėjo dr. Neringa Klumbytė, susirinkusiems klausytojams pristačiusi intriguojančiai skambančią paskaitą — „’Tarybinių’ dešrelių renesansas”. Pranešėjos duomenimis „tarybiniai” mėsos gaminiai yra geriausiai vartotojų vertinami ir perkamiausi Lietuvoje. Nėra abejonės, kad produktų paklausą lėmė prekės pavadinimas, todėl pranešėja gilinosi į tokio populiarumo priežastis. Klumbytės kalbinti pašnekovai Lietuvoje neneigė perką šiuos produktus todėl, kad tai yra nostalgija tų laikų, kai maisto gaminiai buvo pigūs ir gaminami iš natūralių produktų. Pirkėjai šiandien pirkdami „tarybinius” produktus žino, kad jų skonis skirsis nuo ankstesniųjų, bet jie perka vildamiesi gauti kokybišką, natūralų produktą, sukeliantį asociacijas su geriausiais tų laikų atsiminimais. Tačiau tokią posovietinę jauseną ir dabarties kritiką, Klumbytės manymu, jaučia ne visi.

PLB Lituanistikos katedros Illinois universitete Čikagoje doktorantūros programą studijuojančios Daivos Litvinskaitės pranešimas buvo tarsi prof. Subačiaus paskaitos apie Sinclair Džiungles tęsinys. Litvinskaitė lygino 1906 metais išleistą Sinclair romaną su 1908 metais New York išspausdintu Vinco Daukšio vertimu. Nors, pasak pranešėjos, romanas į lietuvių kalbą buvo išverstas tris kartus ir susilaukė dviejų perleidimų, tačiau Lietuvoje jis beveik nežinomas, reta biblioteka turi bent vieną knygą. Tokį romano nepopuliarumą galėjo būtinu lemti įvairios priežastys, o viena jų galėjo būti prastas vertimas. Litvinskaitė, remdamasi tekstais, nustatė, jog vertėjas, būdamas socialistas, kreipė dėmesį į romano ideologinę pusę, bet nevertino meninės, todėl praleido daug teksto. Be to, vertėjas negalėjo išlikti abejingas Sinclair aprašomiems lietuvių vargams ir stengėsi pakoreguoti lietuvių įvaizdį, praleisdamas autoriaus ironiją, aprašymus, tropus.

Šeštadienį prie apvalaus išeivių spaudos stalo pasidalinti nuomonėmis ir atsakyti į išeivių spaudai aktualius klausimus susirinko savaitraščio ,,Amerikos lietuvis” vyr. redaktorius Bronius Abrutis, dienraščio ,,Draugas” vyr. redaktorė Danutė Bindokienė, žurnalo ,,Lituanus” administratorius Arvydas Tamulis ir ,,Akiračių” redkolegijos narys Zenonas Rekašius. Klausimus uždavė ir diskusiją moderavo dr. Dalia Cidzikaitė. Jai paklausus, ar išaugo susidomėjimas išeivių spauda, nes spaudos gretos pasipildė naujais leidiniais, pašnekovai nebuvo optimistiškai nusiteikę. Visi sutiko su nuomone, jog dauguma leidinių yra reklaminiai ir ateities neturi. Kita vertus, be reklamų leidiniai negali apsieiti, nes pagrindinė išeivių spaudos problema — nuolat krintantis prenumeratorių skaičius. Dėl finansinių problemų iš spaudos akiračio pasitraukė ,,Darbininkas”, suretėjo ,,Dirvos” numeriai. Užklausti, kaip tiražo problemas sprendžia leidiniai, kaip pritraukia skaitytojus, Tamulis teigė, jog geras sprendimas yra leidinio internetinis variantas. Bindokienės nuomone, leidinys turi nuolat keistis, tačiau reikia taikytis prie savo skaitytojų rato poreikių. Tam pritarė ir Abrutis, prabilęs apie numatomus ateities planus, vienas iš kurių yra kito išeivijos spaudos santykio su Lietuva ieškojimas.

Popietinę šeštadienio konferencijos dalį pradėjo prof. Undinė Uogintaitė, kalbėjusi apie netradicinį lietuvių dramaturgą, postmodernistą, pirmosios lietuviškos absurdo dramos autorių Kostą Ostrauską. Profesorė sutiko, jog dramaturgo kūrybą analizuoti nėra lengva, ypač su studentais, bet labai įdomu. Ostrausko kūrybą, prelegentė prisipažino, atradusi ne taip seniai, o pirmą kartą kursą skaitė 1995 metais Vilniaus pedagoginio universiteto studentams. Konferencijos klausytojams, pasiremdama atskirų dramų analize, Uogintaitė atskleidė dramaturgo kūrinių viziją, pagrindines temas ir motyvus, paaiškino rašymo techniką, dramų kompoziciją. Uogintaitė pastebėjo, kad Ostrauskas labai atidus detalėms, jo dramose gausu aliuzijų į kitus tekstus, todėl sunku pastatyti spektaklį pagal dramaturgo sumanymą, neiškreipiant autoriaus vizijos. Baigdama paskaitą Uogintaitė džiaugėsi teatro sambūrio „Žaltvykslė”, vadovaujamo Ilonos Čiapaitės, „Gyveno kartą senelis ir senelė” pastatymu, kuriuo po įdomios paskaitos šeštadienio vakare galėjo pasidžiaugti susirinkę žiūrovai. Pirmą kartą spektaklis buvo rodytas Balzeko muziejuje vakaro, skirto Ostrausko jubiliejui paminėti, metu.

Illinois universitete Urbana–Champaign dėstanti dr. Diana Mincytė kalbėjo apie globalizacijos įtaką maisto industrijai Lietuvoje, o tiksliau — pieno produktų rinkai, ir jos padarinius. Mincytės pastebėjimu, maisto globalizacija Lietuvos ekonomikai yra svarbus veiksnys, daug prekių yra eksportuojama, todėl jos turi atitikti tam tikrus standartus. Globalizacijos dėka atsiradę pokyčiai lemia ūkininkų technikos modernizaciją, pieno produktų kokybę, kuri turi atitikti europinius standartus, o su jais ir kintančią lietuvių dietą. Tačiau, paradoksalu: globalizacija, skatinanti ekonominį augimą, sukurianti palankią aplinką maisto rinkai visame pasaulyje, sukuria neformalius maisto tinklus, tokius kaip maisto produktų pirkimas turguje ar pieno produktų pardavimas miesto kiemuose tiesiog iš ūkininkų rankų. Lietuvos maisto industrijos padangėje susiformuoja naujas reiškinys, kaip pasitikėjimas savo užauginto, pagaminto maisto kokybe, atsiranda poreikis palaikyti santykį su savo klientais, kuris, anot prelegentės, sustiprina socialinius ryšius.

Šiais metais iš Lietuvos atvykęs svečias, Piliečių visuomenės instituto direktorius, buvęs Lietuvos Respublikos kultūros ministras, buvęs LR prezidento Valdo Adamkaus patarėjas dr. Darius Kuolys paskaitoje „Lietuviai ir valstybė: nepriklausomybės metų patirtis” kalbėjo apie visuomenės ir valstybės santykio problemas. Kuolys pritarė Šmulkščio išsakytai nuomonei, kad partijos Lietuvoje be ideologijos, tačiau pabrėžė, jog ir pati visuomenė neideologizuota, nerefleksuojanti praeities patirties, tikinti, jog visos problemos išsispręs kylant ekonomikos lygiui.

Kaip keitėsi valstybės supratimas ir piliečių lūkesčiai, rodo valstybę apibūdinančios metaforos: 1988—1991 metais valstybė buvo įsivaizduojama kaip aukuras, kuriam turėjo būti aukojami asmeniniai interesai. Po 1992 metų įsitvirtino valstybės kaip rūpestingos motinos vaizdinys, o dabar valstybė suvokiama kaip akmuo laisvai asmenybei. Toks valstybės traktavimas gimdo neigiamą požiūrį į ją, skatina įvairias problemas kaip emigraciją, alkoholizmą ir pan. Ideologijos nebuvimas lemia nepasitikėjimą partijomis ir vyriausybe, pavyzdžiui, Kuolio duomenimis, per 16 nepriklausomybės metų 700,000 rinkėjų nedalyvauja rinkimuose. Pasirėmęs sociologiniais tyrimais, 2005 m. atliktais jo vadovaujamo Piliečių visuomenės instituto, Kuolys be kitų dalykų paminėjo, jog lietuvių, kurie tapatina save su Lietuva, 2005 m. gerokai sumažėjo. Kur kas daugiau lietuvių tapatinasi su lokalia gyvenamąja erdve. Norėdama išvengti, ar bent sumažinti šias problemas, visuomenė, Kuolio įsitikinimu, turėtų sekti ir analizuoti tiek pačiosi Lietuvos, tiek jos piliečių pokyčius gyvenime.

Dariaus Kuolio paskaita sulaukė audringos publikos reakcijos, klausimų ir komentarų. Susitikimas ir pokalbis su svečiu buvo pratęstas sekmadienio popietę. Jo metu Kuolys atsakinėjo į susirinkusiųjų klausimus, dalijosi savo patirtimi. Diskusijoms pasibaigus, 53–iasis Santaros–Šviesos suvažiavimas buvo uždarytas, sugiedojus Lietuvos himną. Atsisveikinta iki kitų metų.