Vytauto Didžiojo sarkofago beieškant

Violeta Rutkauskienė

Sarkofagas 1933 m. sėkmingai pasiekė Vilnių, bet lenkų valdžiai neleidus jo padėti katedroje, karstas buvo priglaustas Šv. Mikalojaus bažnyčioje ar atiduotas Lietuvių mokslo draugijai saugoti. Kas atsitiko su sarkofagu po to, nėra žinoma.

Spalio 21 d., ,,Drauge” spausdintame rašinyje „Vytautą Didįjį prisimenant ir pagerbiant“ buvo minimas sidabrinis sarkofagas, kuris, Vasario 16sios Nepriklausomybės akto signatarui Donatui Malinauskui besirūpinant, buvo specialiai pagamintas Čekijoje dingusiems Vytauto palaikams sudėti, jei šie, kada nors būtų atrasti. Tikėdamasi, jog šis priminimas sudomins Lietuvos ar Vilniaus visuomenę, veiklius lietuvius patriotus ar istorijos mylėtojus išjudins plačiau pasidomėti tuo faktu, o gal ir paties sarkofago likimu, pamėginau šią seną istoriją atgaivinti tame rašinyje. Maniau, gal „Vytautų klubas“, šiaip gražiai besirūpinantis Vytauto Didžiojo atminimo išsaugojimu ir Lietuvos istorijos paveldo garsinimu, atkreips dėmesį į šią istoriją, gal atsišauks seni vilniečiai, ką nors daugiau girdėję apie įvykį ar apie patį sarkofagą.

Vienas ,,Draugo” skaitytojas, susidomėjęs sarkofago ir Vytauto D. palaikų likimu, ragino plačiau pasidomėti šiuo faktu ir klausė, kodėl Lietuvos istorikai nesistengia šios mįslės išaiškinti. Gal ne vienam tą rašinį skaičiusiajam kilo ir daugiau klausimų dėl Vytauto palaikų ir sarkofago likimo. Gal norėjosi paklausti: „O kam iš viso susirūpinta to sarkofago gamyba, jei nėra nieko žinoma nei apie Vytauto Didžiojo palaikus, nei apie jų saugojimo vietą?“

Visa tai ir paskatino dar kartą sugrižti prie Čekijoje Vytauto palaikams gamintojo sarkofago istorijos ir galbūt kitų, su ja susijusių, tačiau primirštų įvykių bei kai kurių iki šiol neatskleistų Vilniaus Žemutinės pilies Katedros požemių paslapčių.

Istorija su Vytauto palaikams skirtu sarkofagu nėra nauja, tačiau daugeliui pokarinės kartos lietuvių, ypač mano amžininkams, augusiems sovietijos aplinkoje, ta istorija yra mažai girdėta, gal ir visai nežinoma. Kiek plačiau ši istorija buvo aprašyta Vandos Daugirdaitės Sruogienės Lietuvos istorijoje (p. 224), išleistoje 1956 m.Čikagoje, pasiremiant to meto įvykių dalyviais ir prof. Vaclovo Biržiškos žinia, gauta iš paties D. Malinausko lūpų.

Kaip jau buvo ankstesniame rašinyje minėta,1930 m. vilnietis, Nepriklausomybės akto signataras ir Lietuvos atstovas Čekijoje, Donatas Malinauskas su Lietuvos vyriausybės žinia, užsakė ir pagamino Čekijoje brangų sidabrinį sarkofagą Vytauto palaikams sudėti, jei kada nors jie būtų atrasti. Prie šio sumanymo prisidėjo ir čekai, kurie išklojo sarkofagą karališkuoju barchatu bei pasirūpino, kad puošnus sidabrinis karstas būtų saugiai pergabentas į Vilnių, netgi pagrasino nutraukti prekybinę sutartį su lenkais, jei bus trukdoma sarkofagą pristatyti į Lenkijos okupuotąją Lietuvos sostinę.

Ir kaip nurodo įvykių amžininkai, sarkofagas 1933 m. sėkmingai pasiekė Vilnių, bet lenkų valdžiai neleidus jo padėti katedroje, karstas buvo priglaustas Šv. Mikalojaus bažnyčioje ar atiduotas Lietuvių mokslo draugijai saugoti. Kas atsitiko su sarkofagu po to, nėra žinoma. Atrodytų, kad iki šiol to sargofago kaip ir niekas nepasigedo, mažai kas domėjosi, o dabartiniais laikais net tokio klausimo iš viso nekėlė.

Žinojo Vytauto palaikų paslaptį...

Sunku patikėti, kad tuo sarkofagu Vytauto palaikams laikyti signataras D. Malinauskas ėmė rūpintis be jokių rimtų priežasčių, tik taip sau, pats susigalvojęs, nieko nežinodamas apie pačius palaikus ar jų buvimo vietą. Matomai, šis senas Vilniaus patriotas turėjo svarbų motyvą, dėl kurio ir ėmėsi tokio neeilinio užsakymo. Pažinojusieji D. Malinauską, dar ir šiandieną tiki, kad jis galėjęs žinoti kažką svarbaus apie Vytauto Didžiojo palaikų vietą bei apie kitas Žemutinės pilies katedros požemių paslaptis. Apie tai ir pats D. Malinauskas nedviprasmiškai buvo ne kartą pareiškęs spaudoje. Savo straipsnyje „Kur yra Vytauto karstas “ (Naujoji Romuva,1935 ) rašė, kad, lenkams besigiriant apie 1931 m. surastus užslėptų karaliaus Aleksandro, karalienių Elžbietos ir Barboros Radvilaitės karstus bei palaikus, Malinauskui, ir ne tik jam vienam, tatai jau buvo žinoma prieš 50 metų.

Ir tai nebuvo tušti pagyrūno plepalai ar šiaip pigus noras pagarsėti. Su šiomis šimtametėmis istorijos paslaptimis D. Malinauskas susipažino nuo nuo pat jaunų dienų ir joms pašventė nemažą dalį savo gyvenimo, energijos ir net asmeninių lėšų. Kai jį pasiekė žinia, jog 1910 m. Vilniaus katedros administratoriai ir lenkų kunigai apiplėšė Vytauto Didžiojo karstą ir pavogė karste buvusias įkapes: pomirtinę karūną ir kitus ten buvusius valdovo reliktus, D. Malinauskas nepaprastai atkakliai stojo į kovą už Vytauto relikvijų susigrąžinimą į Lietuvą. Dėl šios vagystės ir Vytauto palaikų išniekinimo pagrobėjams dar prieš I Pasaulinį karą D. Malinauskas, kartu su dr. J. Basanavičium ir kitais senaisiais Vilniaus lietuviais, buvo užvedęs bylą, bet prasidėjęs karas sutrukdė ją tęsti. Vėliau, lenkams okupavus Vilnių, ši byla buvo visiškai nuslopinta, o per Lietuvą ištikusius sukrėtimus ir okupacijas gerokai primiršta, bet visiškai neužmiršta, nes atskiri istorikai bei Lietuvos istorijos tyrinėtojai, mokslininkai ar mėgėjai, dingusių Vytauto palaikų paslaptį prisimena ir apie tai nuolat kalba.

Štai R. Kazlauskas jau nepriklausomybę Lietuvai po 1990-ųjų atgavus, ne kartą spaudoje kėlė Vytauto palaikų paieškos klausimą. Tą istorijos paslaptį gvildena ir kiti Lietuvos mokslininkai bei atskiri tyrinėtojai, tačiau iki šiol nelabai sėkmingai, gal kiek ir ne visai sutelktomis pajėgomis. Tačiau bene daugiausia apie šią neatskleistą Vytauto palaikų paslaptį yra kalbėjęs čia mūsų minimasis Donatas Malinauskas. Jo palikti atsiminimai ir pasakojimas apie įvykį su Vytauto palaikais dar 1910 m., leidžia suprasti ir geriau paaiškinti, kodėl jis 1930–aisiais su Lietuvos vyriausybės pritarimu susirūpino sidabrinio sarkofago Vytautui užsakymu ir jo gamyba Čekijoje.

Gyvenimas – lietuvių tautai ir lietuvybei

Vilnietis Donatas Malinauskas visą savo gyvenimą paskyrė lietuvybei ir daug gerų darbų jos labui nuveikė. Savo veikla ir asmeniniu pavyzdžiu buvo vienas iš tų nedaugelio Lietuvos bajorų, kaip Tiškevičiai, Pliateriai, Kvintos, kurie savo likimą susiejo su lietuvių tauta ir kova už lietuvybę. Jis buvo vienas iš tų, kuris kartu su J. Basanavičium, M. Davainiu-Silvestravičiumi, kun. J. Ambraziejum 1905 m. pasirašė garsųjį memorandumą carinės Rusijos ministrui pirmininkui grafui Vittei ir pareikalavo autonomijos Lietuvai, o 1905 m. aktyviai prisidėjo, organizuojant ir Didįjį Vilniaus Seimą. Jau nuo 1901 m. D. Malinauskas priklausė Lietuvos Mokslo draugijai Vilniuje, aktyviai dalyvavo jos veikloje ir jau nuo tada rūpinosi lietuviškojo istorinio paveldo gelbėjimu.

Tuo metu kaip tik vyko kova dėl Gedimino kalno išsaugojimo. Mokslo draugijos komitetas, sužinojęs, kad rengiamasi ardyti Gedimino kalno viršūnę, nutarė užprotestuoti magistrato šventvagišką sprendimą ir sutrukdyti kalno griovimą. J. Basanavičiui, J. Vileišiui ir D. Malinauskui buvo pavesta paruošti tuo klausimu memorandumą dėl tokio Vilniaus magistrato sprendimo ir su juo kreiptis į Imperatoriškąją Archeologijos draugiją Peterburge. Kova buvo laimėta ir Gedimino kalnas liko išsaugotas. Tad, žinokim, kam turim dėkoti, kad šis kalnas, tapęs pagrindiniu nepriklausomos Lietuvos ir jos sostinės Vilniaus simboliu, dar ir šiandien tebestovi.

Kaip matome, D. Malinauskas nebuvo naujokas tokioje veikloje ir turėjo gerą supratimą apie Lietuvos istorinį paveldą bei jo saugojimo svarbą. 1917 m. D. Malinauskas išrenkamas Valstybės Tarybos nariu, o 1918 m. vasario 16-ją pasirašo Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Tačiau lenkams, užėmus Vilnių, Malinauskui įsakyta pasitraukti iš okupuotos Lietuvos sostinės. Lenkai jam negali atleisti už „litvomaniją“ ir kovą dėl lietuvių teisių Vilniaus krašto bažnyčiose. Ko gero, D.Malinauskas buvo pirmas lietuvis, už lietuvybę ištremtas iš Vilniaus. Vėliau, kaip jau mineta ankstesniame rašinyje, buvo Lietuvos pasiuntiniu Čekijoje, o, baigęs diplomatinę karjerą, gyveno savo dvare Alvite, netoli Vokietijos sienos. Iš čia 1941 m. birželio 14 d. buvo išvežtas tremtin į Altajaus kraštą, kuriame mirė nuo sunkių darbų ir bado.

Daugiau apie Nepriklausomybės akto signatarą, jo gyvenimą ir atliktus darbus galima pasiskaityti bostoniškėje Lietuvių enciklopedijoje ir ,,Vorutoje”, Nr. 6, 1994. 02.10., V. Jenciaus Butauto straipsnyje „ Taip mums Dieve padėk šventame reikale”. Internete šį rašinį rasite: //www.infrostruktura.lt/voruta/article.php?article=246//

Rado Lietuvos karūną

D. Malinauskas dėl savo veiklos kovoje už lietuvybę susilaukė įvairaus įvertinimo tuometinėje aplinkoje.Vieni jį šlovino, kiti gal ir nekentė, vadino „litvomanu“, dar kiti laikė masonu, mat, daug paslapčių žinojo. Tačiau jam pačiam tai nebuvo svarbu, nes Lietuva, lietuviai ir Vytautas Didysis šiam žmogui buvo šventi dalykai ir jis jiems nebuvo abejingas. Kai 1914 m. lenkai ryžosi paskelbti, kad Vavelyje prie jau saugomų karališkų vertybių padėjo dar vieną senovinę karaliaus karūną, netikėtai rastą nežinia kur, sukruto ir Vilniaus lietuviai. Susidomėta, ar čia nebūsianti ta pati Vytauto pomirtinė karūna, kuri prieš ketverius metus buvo pagrobta iš Vytauto karsto, saugoto Žemutinės pilies katedros požemiuose. Tą įvykį 1914 m. aprašė lietuvių leidžiamas ,,Vairas”, o vėliau 1922 m. jį pagarsino žurnalas ,,Karys”, Nr. 15 16,(1922. 04.13., 04. 21.) išspausdinęs ir D. Malinausko pasakojimą apie šventavagišką Vytauto Didžiojo karsto apiplėšimą Vilniaus katedroje 1910-aisiais metais. Štai ką pasakojo Donatas Malinauskas apie tą įvykį Kario žurnale.

,,Tai laikais Vilniaus katedroje tarnavo zakristijonas Jonas Gira.Tai buvo senas jau žmogus, ištarnavęs katedroje virš 40 m., perleidęs savo tarnyboje daug kunigų, dievobaimingas ir grynos są žinės žmogus. Savo pareigas ėjo jis labai rūpestingai, ištisas dienas triūsdamas katedroje. Kartą, buvo tai 1909 m., Gira užmynęs katedros grindyse plytą, kuri po kojomis sujudėjo. Zakristijonas, pasilenkęs išėmė plytą iš grindų ir pamatė lyg požemį.Tačiau pats nedrįso tyrinėti tos vietos, tik po kiek laiko apie savo atradimą pranešė katedros klebonui prelatui Kurčiauskiui (Kurczewski Jan, 1854-1916m.), šis apžiūrėjo vietą ir nieko nesakęs išėjo. Atrastasis rūsys buvo prisimintas po metų 1910-aisiais, kai pradėta rengtis iškilmingoms Žalgirio mūšio 500 m. sukaktuvėms. Apie tai daug rašė ir lenkų spauda, o kadangi pilies katedroje buvo palaidotas ir Vytautas Didysis — pagrindinis šio mūšio herojus, tai kažkam šovė į galvą paieškoti ir jo palaikų. Kaip tik tada prisiminti ir zakristijono J. Giros atrastieji požemiai.

Prieš pat Žalgirio mūšio 500tų metų paminėjimo šventę pas zakristijoną J. Girą, gyvenusį netoli katedros, atėjo Lenkų Bičiulių draugijos vicepirmininkas Vladislov Zahorski su tos pačios draugijos pirmininku, jau ankščiau minėtu katedros klebonu, prelatu Janu Kurczewski ir Vilniaus katedros Kustosų (lenk. ,,kustosz” sargas, brangenybių, archyvų bei bažnyčios vertybių saugotojas, prižiūrėtojas) kanauninku Savickiu, liepė J. Girai duoti raktus ir eiti paskui juos. Zakristijonas, išgirdęs tokį nurodymą, tarsi kažką negero nujausdamas, kad būtų drąsiau, su savimi pasiėmė ir savo sūnų, visai jaunutį vaiką. Visi suėję į katedrą, duris užrakino ir nuėjo prie tos vietos, kur buvo pastebėta judanti grindų plytelė ir liepė zakristijomui J. Girai ardyti grindis. Jo sūnui buvo liepta pasilikti zakristijoje ir uždrausta iš ten išeiti. Zakristijonui atsisakius ardyti grindis, darbo ėmėsi abu kunigai ir su jais kartu atėjęs lenkas daktaras. Taip beardant grindis, netrukus buvo atrastos geležinės durys. Jas atrakinus pasirodė ir laiptai į požemius. Pasišviesdami lempos šviesa, visi nusileido į požemį. Netrukus prieš juos pasirodė katafalkas, ant kurio stovėjo du karstai. Prie jų besiartinant piktadariams, karstai netikėtai subyrėjo ir liko tik katafalkas. Reginys taip stipriai sujaudino senuką zakristijoną J. Girą, kad šis netekęs amo susmuko ant laiptų. Abu kunigai ir lenkas daktaras apalpusį senuką nunešė į zakristiją ir liepė ten esančiam zakristijono J. Giros sūnui gaivinti tėvą, o patys vėl grįžo į požemį. Po kiek laiko į zakristiją atbėgo kanauninkas Savickis ir, paėmęs kelias kamžas vėl išbėgo. Paskiau ėmė ir vėl bėgioti, nešioti kažkokias dėžes, bet zakristijono sūnus buvo tiek išsigandęs tėvo apalpimu, kad nesidomėjo į požemius įsisukusių piktavalių darbu ir tik triūsė apie tėvą. Po kiek laiko apalpėlis atsipeikėjo ir pats savo akimis matė,kaip vienas iš tos plėšikų trijulės išėjo, nešdamasis kamžoje kažką suvyniotą. Grindis užtaisius, pirmiausia iš katedros išėjo kanauninkas Savickis, o paskui du likusieji. Po kurio laiko lenkų spaudoje pasirodė žinutė, kad Krokuvos Vavelio „ Skarbce“ yra gauta dovana – auksinė karūna ir plieninis šalmas, nuo nežinomo asmens, o kartu ir laiškas, kurį bus galima atidengti tik po 40ties metų nuo dovanos gavimo” (Karys, Nr.15., 1922.04.13.).

Lietuvos valdovų regalijas priglaudė Vavelis

Tokios retos dovanos atsiradimas Vavelio lobyne sukelė didelį laikraštininkų ir visuomenės susidomėjimą Lenkijoje ir, žinoma, Lietuvoje. Savaime suprantama, visiems rūpėjo ši naujiena ir visos smulkmenos: kas tai per karūna, kam ji priklauso, kur rasta. Kurį laiką buvo slepiamos visos detales, bet vėliau pranešta, kad karūna su riterišku šalmu rasta Sandomire (lenk. Sandomierz), benadiktinių vienuolyno teritorijoje netoli Šv. Mykolo bažnyčios prie senos nudžiūvusios liepos.

Todėl lenkų istorinėje literatūroje karūna dar žinoma „Sandomiro karūna“ (korona sandomierska). Vėliau pradėta aiškinti, kad karūna ir šalmas atkasti žemėje, verčiant tą medį. Nenurodoma, nei kas rado, nei kaip rado, jokių radinio aplinkybių, jokių radėjų... Dabartiniai lenkų informacijos šaltiniai dar papildomai aiškina, kad atrastoji karūna jau po atradimo 1910 m. dar metus laiko buvo slepiama vietiniame Sandomiro Chodakovskių giminės privačiame knygyne, kuris tuo laiku priklausė seserims Vincentai, Helenai ir Jadvygai.

Tik 1911 m. kunigas Pavelas Kibickis slapta radinį atvežė į Krokuvą ir perdavė jį Vavelio katedros lobynui. Radinys iš karto buvo pripažintas archeologine sensacija, nors ir suabejota jo autentiškumu. Apžiūrėjus radinį, paskelbta, kad karūna ne auksine, o bronzinė, nors nuvalyta, blizga kaip auksinė, o ją puošiantys akmenys netikri. Kartu rastasis šalmas — plieninis. Kurį laiką lenkų istorikai niekaip negalėjo nustatyti, kas čia per karūna, ir kam ji priklausė. Netgi buvo galvojama karūną padėti nuošaliau ir niekam jos nerodyti. Tačiau abejones netrukus išskaidė meno istorijos prof. Marijanas Morelovskis, iki tol turėjėsęs progos su sipažti su Vilniaus istoriniu palikimu, ne kartą viešėdamas Lietuvos sostinėj ir gyvendamas pirmosios žmonos dvare Vilniaus apylinkėse. Apžiūrėjęs karūną ir šalmą, jis patvirtino šių radinių neabejotiną autentiškumą ir simbolinę jų reikšmę bei, kiek patyrinėjęs, padarė išvadą, kad karūna priklauso lenkų karaliui Kazimierui III Didžiajam (lenk. Kazimierz Wielki), kuris, pasak profesoriaus, šią karūną ir šalmą prieš pat savo mirtį padovanojęs Sandomiro bažnyčiai. Tačiau profesorius niekaip negalėjo paaiškinti, kas ir kodėl ją paslėpė po ta sena liepa ir kodėl ši karaliaus dovana nėra užregistruota bažnyčios turtų knygoje (http://pl.wikipedia.org/wiki/Korona_he%C5%82mova_Kazimierza_III_Wielkiego ).

Visą V. Rutkauskienės straipsnį skaitykite sausio 20 d. ,,Draugo” priede ,,Menas, literatūra, mokslas”. Prenumeruokite ,,Draugą”!