Poeto Saulėlydis
Poeto Bernardo Brazdžionio
šimtojo gimtadienio (2007 m. vasario 2 d.) proga, Vytautas Čekanauskas dalijasi
prisiminimais su Ale Rūta.
– Daug metų esate garbės
generaliniu konsulu Kalifornijos lietuviams ir padėjote reikaluose su Lietuva.
Jūs ir šeima su Bernardu Brazdžioniu buvote artimi ir asmeniškai. Ar seniai jį
pažinojote?
– Mano pažintis su poetu
Brazdžioniu siekia pirmuosius pokario metus Vokietijoje, kai Ravensburgo mieste
atsiradę lietuviai pabėgėliai pradėjo organizuotis į savą bendruomenę ir įkūrė
lietuvišką gimnaziją. Čia jis mokytojavo – dėstė lietuvių kalbą žemesnėms
klasėms. Aš tuo metu jau buvau bebaigiantis gimnaziją ir jo, kaip tiesioginio
mokytojo, neturėjau, bet dažnai girdėdavau jį kalbant bendruomenės
organizuojamuose kultūriniuose renginiuose, kuriuose jis visuomet labai aktyviai dalyvaudavo.
Mano pirmas artimesnis
susitikimas su Poetu buvo gan savotiškas ir tuo pat neužmirštamas. Mat,
gimnazijos vadovybė sugalvojo vyresnių klasių mokinius daugiau sudominti
lietuvių literatūra. Kaip užduotį, mums buvo įsakyta perskaityti Brazdžionio
išleistą eilių rinkinį ir, pasirinkus vieną eilėraštį, jį išanalizuoti.
Komisiją sudarė gimnazijos direktorius Jonas Valukonis (Vilniaus universiteto matematikos
fakulteto docentas), lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojas Benediktas
Babrauskas (literatūros kritikas) ir pats poetas – Bernardas Brazdžionis.
Manau, kad visiems yra aišku, kaip toks eksperimentas praėjo.
– Poetui ilgai čia, Los Angeles mieste,
gyvenant, daugelis jį pamilom ir gerbėm ne vien už jo labai patriotinę kūrybą,
bet ir dėl jo įdomios asmenybės. Koks Jūsų apskritai įspūdis apie poetą
Brazdžionį?
– Taip, Poeto kūryba buvo labai
patriotinė. Ne vienam ji išspausdavo ašarą akyse, kai eiliuotu žodžiu jis
perkeldavo klausytoją į gimtuosius namus, kurių netekimas buvo skaudžiai
išgyventas visų, dėl Antrojo pasaulinio
karo tėvynę palikusių, lietuvių. Jautriausiai tokius jausmus išreikšti tegalėjo
tik Brazdžionis, ką jis ir darė per visą savo ilgą bei kūrybingą gyvenimą už
tėvynės ribų.
Tai buvo labai iškalbingas asmuo
ir jo pasiklausyti būdavo vienas malonumas. Skardžiu lyg šauklio balsu (toks jo
balsas išliko iki paskutinių gyvenimo dienų) poetas skaitydavo savo eiles,
dalindavosi įdomiais anekdotiniais prisiminimais apie kolegas poetus,
rašytojus. Kartais sunku būdavo patikėti, kad toks didis poetas turėjo ir gilią
humoro gyslelę. Įdomu būdavo matyti Brazdžionį, nepasiduodant savo humoru
velnijadų kūrėjui Antanui Gustaičiui. Šių dviejų kūrėjų gyvenimo keliai pokario
metais glaudžiai susipynė Vokietijoje. Nors jie buvo skirtingų įsitikinimų, bet
artimą draugystę nutraukė tik mirtis.
Persikėlęs gyventi į Los Angeles,
Bernardas Brazdžionis, be jau žinomų Poeto gabumų, pasirodė ir kaip gabus
redaktorius. Vienintelis lietuviškas išeivijoje leidžiamas kultūros žurnalas Lietuvių dienos/Lithuanian Days
tapo jo sunkiai uždirbama kasdienine duona. Kadangi neretai ir man tekdavo
užsukti į žurnalo redakciją/leidyklą, tai mačiau, kaip ir kokiomis sąlygomis
šis iškilusis mūsų tautos oetas darbavosi. Jis ne tik rinko medžiagą žurnalui,
bet ir pats į jį rašė, pats virė šviną ir kvėpavo jo garais, kalė senomis ir
dažnai gendančiomis staklėmis raides, dėliojo puslapius ir tik to dar tetrūko,
kad pats būtų žurnalą prenumeratoriams
ir į namus pristatęs. Kad jo sveikata taip ilgai išlaikė, tai stebuklas, prie kurio daug prisidėjo ir nuolatinė jo
mylimos žmonos Aldonos priežiūra.
Asmeniškai aš jį visuomet
pagarbiai prisiminsiu, nes tai buvo žmogus, kuris žodžiais laisvai nesišvaistė,
buvo gan santūrus, negreitas nei su papeikimu, nei su pagyrimu. Džiaugiuosi
turėjęs progą jį iš arčiau pažinti ir jo vertingais patarimais bei pastabomis
pasinaudoti.
– Apie poeto Brazdžionio kūrybą
bei jo gyvenimą rašys ir kalbės daugelis kitų – jo šimto metų sukakties proga;
o mūsų tema – jo gyvenimo pabaiga Kalifornijoje ir „grįžimas” į Lietuvą. Ar
sutinkate?
– Taip. Sutinku. Deja, sunku yra
tuo pačiu atsikvėpimu kalbėti apie du, vienas kitam priešingais jausmais,
įvykius – gyvenimo pabaigą ir grįžimą į Lietuvą. Nebent kalba būtų apie
paskutinę, amžinam poilsiui kelionę į Lietuvą.
– Atsimenu, Jūs irgi buvote Šv.
Kazimiero parapijos salėje, kai buvo supažindinama visuomenė su Vilniuje
išleista jo paskutine (gyvam esant) knyga: Poetas Bernardas Brazdžionis grįžta
į Lietuvą. Koks Jums liko įspūdis apie knygos autorių?
– Knygos sutiktuvės buvo itin
įspūdingos ta prasme, jog tai buvo paskutinis viešas poeto Brazdžionio
pasirodymas visuomenėje. Matydamas prastėjančią sveikatos būklę, 95metis tautos dainius, sukaupęs paskutines
jėgas, atvyko į knygos sutiktuvių renginį (tuo pat ir pavėluotą paminėti
gimtadienį), ir vis dar jam tipišku, gan stipriu šauklio balsu, ištaręs padėkos
žodžius pareiškė, kad „Mano misija baigta”. Ir kaip gaila buvo jį apkabinus
pajusti tą kaulėtą, ligos nualintą kūną, kuris jau negalėjo ilgiau palaikyti
šio didžio lietuvių literatūros milžino gyvybės.
– Simboliška, ar ne? Tai ir buvo
jo paskutinis viešas pasirodymas. Su ta knyga ... ir jis pats netrukus grįžo į
tėvynę – siela ir kūnu. Jis yra sakęs, kad niekad ir nebuvo išėjęs ... tik
išstumtas...
– Taip. Tepraėjus 40čiai dienų
nuo jo paskutinio viešo pasirodymo, Los Angeles ir pasaulį apskriejo žinia, kad
poeto Bernardo Brazdžionio siela iškeliavo pas Aukščiausiąjį, o jo žemiškieji
palaikai bus parvežti amžinam poilsiui į jo numylėtą Protėvių žemę. Jei jis ir
išvyko, kaip pats sako, išstumtas, tai grįžo ąžuolo lapais vainikuotas ir
tautos pamiltas.
– Mes visi buvome to paties
likimo: ne išėję ar išbėgę, o „raudonojo tvano” išstumti iš mūsų mylimo krašto.
Ar atsimenate, ką pasakėte atsisveikinimo metu prie jo karsto Šv. Kazimiero
bažnyčioje? Visi kalbėtojai sakė jam „sudie” graudžius žodžius prie altoriaus.
– Atsisveikinimo kalbų buvo daug
ir visos jos yra losangeliečio Pauliaus Jasiukonio įrašytos vaizdo juostoje. Aš
savo žodyje atkreipiau dėmesį į poeto Brazdžionio Dievo jam duotą talentą būti
tuo didžiuoju tautos šaukliu, kuris per tiek daug metų teikė mums dvasinę
stiprybę eiti keliu Lietuvos, kurią jis taip nuoširdžiai ir karštai mylėjo ir
kuriai savo eiliuotuose žodžiuose rado tiek daug gražių, įvairių vardų.
– Rodos, Jūs atlikote ir
paskutinius „reikalus su Lietuva” Poetui ir jo šeimai? Kokius dokumentus
reikėjo tada parūpinti, kad karstas su velioniu lėktuvu galėtų iškeliauti?
– Laidojimo įstaigos žino
pagrindinius reikalavimus, kaip turi būti vežami laidojimui į užsienį mirusio
asmens palaikai. Tuo metu Lietuvos reikalavimams patenkinti dar reikėjo išduoti
leidimą, kuriame, be asmeninių duomenų, buvo nurodyta, kaip ir kokiomis
transportacijos priemonėmis yra siunčiamas karstas, kas jį priima ir kur
mirusysis bus palaidotas. Naudojantis oro linijų patarnavimu, buvo reikalinga
nurodyti datas ir skrydžių numerius per kur, kada ir kokia oro linija karstas iš
Los Angeles bus skraidinamas į Vilnių. Toks dokumentas buvo mano paruoštas ir
pridėtas prie dėžės, kuria buvo siunčiamas karstas. Dar prieš išsiunčiant
karstą iš Los Angeles, aš asmeniškai kalbėjau telefonu su priimančio laidotuvių
biuro Vilniuje atsakingu asmeniu, perteikdamas jam kelionės maršruto
informaciją. Šeimos nariai skrido atskirai ir jų atvykimas į Vilnių buvo kiek
galima glaudžiau suderintas su karsto atvežimu.
Čia noriu pažymėti, kad Lietuvos
spaudoje pasirodę straipsniai apie planuotus ar neplanuotus nesklandumus oro
uoste Vilniuje buvo nereikalingas šios procedūros nežinančių asmenų jausmų
išreiškimas.
– Tik vėliau sužinojom, kad Jums
irgi teko dalyvauti poeto Brazdžionio laidotuvėse, iškilmingai lietuviams
atsisveikinant su Tautos poetu Vilniuje ir paskui Kaune. Ar daug buvo
atsisveikinančių – maldininkų Vilniaus katedroje?
– Į Vilnių atskridau truputį
pavėlavęs, todėl dalyvavau tik gedulingose laidotuvių Mišiose Vilniaus
katedroje, prieš išvežant palaikus į Kauną. Katedra buvo pilna žmonių. Šv.
Mišias aukojo kardinolas Audrys J. Bačkis, kuris savo jautriame žodyje pristatė
Poetą kaip tautos pranašą.
– Bent trumpai priminkite
įspūdingą laidotuvių procesiją iš Vilniaus į Kauną, „Poeto miestą” ... Sakiau „Poeto miestą”, nes gi ten jis baigęs
literatūros studijas Vytauto Didžiojo universitete, ten – daug vėliau – gavęs
garbės doktoratą, ten – Kaune – tapęs miesto garbės nariu.
– Pervežant poeto Brazdžionio
palaikus iš Vilniaus į Kauną, toje procesijoje nedalyvavau. Stebint iš katedros
aikštės pajudėjusią laidotuvių palydą, ji nebuvo didelė. Vėliau spaudoje
skaičiau aprašymą, kaip pakeliui į Kauną įvairiose vietose žmonės sutiko
pravažiuojančią procesiją.
– Kokios buvo apeigos Kaune? Ar
dalyvavo ten dar kas iš losangeliečių?
– Atvykus į Kauną, poeto palaikai
buvo priglausti Kauno arkikatedroje, kur tą patį vakarą prasidėjo mirusio
lankymas. Buvo aukotos šv. Mišios, vyko poezijos ir sakralinės muzikos valanda.
Rytojaus dieną tūkstantinė minia po arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus aukotų
Mišių išlydėjo poetą Brazdžionį į paskutinę kelionę – pro buvusius namelius
Žaliakalnyje (kur buvo trumpai stabtelta) į amžino poilsio vietą Petrašiūnų
kapinėse.
Kapinėse prie vartų atvykstančios
procesijos jau laukė didžiulė minia. Nuo čia karstas, apdengtas trispalve ir
karių nešamas, pamažu slinko link kapo aikštelės. Priekyje karsto buvo nešami
jo apdovanojimai – ordinai ir didžiulė Poeto nuotrauka. Už karsto giedodama
sekė didžiulė minia. Prie kapo duobės buvo pasakyta daug ir jautrių kalbų.
Kalbėjo politikai, pareigūnai, bendraminčiai. Gražų atsisveikinimo žodį tarė
Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus.
Pasibaigus kalboms ir prinešus
karstą prie duobės, staiga iš įrašo pasigirdo paties Poeto skaitoma ,,Mano
protėvių žemė”. Man, losangeliečiui, tai buvo pats jautriausias momentas, nes
prieš akis stojo vaizdas, kai šios eilės, kito buvusio Poeto didelio draugo,
muziko Broniaus Budriūno, apvilktos muzikiniu rūbu, chorui ir solistei jautriai
įsijautus į kūrinio dvasią, galingai skambėdavo per visas mūsų šventes, tartum
„išstumtųjų” tautinė giesmė, ne vienam išspausdama ašarą akyse, kaip ir tuo
momentu kapinėse.
Ir taip iškilo naujas kapas,
priglaudęs Poeto kūną savo protėvių žemėje, apie kurią jis kalbėjo: „Ar buvai
man gera, ar buvai negera – nesiskųsiu: Kai manęs nebebus, ir nebūdamas buvęs
čia būsiu” (Iš rinkinio Po aukštaisiais skliautais – Žmogus žemei).
Palydėti Poetą į amžino poilsio
vietą atvyko ir keletas tuo metu Lietuvoje atostogaujančių buvusių ir dar
esančių losangeliečių.