Poeto Saulėlydis

Poeto Bernardo Brazdžionio šimtojo gimtadienio (2007 m. vasario 2 d.) proga, Vytautas Čekanauskas dalijasi prisiminimais su Ale Rūta.

– Daug metų esate garbės generaliniu konsulu Kalifornijos lietuviams ir padėjote reikaluose su Lietuva. Jūs ir šeima su Bernardu Brazdžioniu buvote artimi ir asmeniškai. Ar seniai jį pažinojote?

– Mano pažintis su poetu Brazdžioniu siekia pirmuosius pokario metus Vokietijoje, kai Ravensburgo mieste atsiradę lietuviai pabėgėliai pradėjo organizuotis į savą bendruomenę ir įkūrė lietuvišką gimnaziją. Čia jis mokytojavo – dėstė lietuvių kalbą žemesnėms klasėms. Aš tuo metu jau buvau bebaigiantis gimnaziją ir jo, kaip tiesioginio mokytojo, neturėjau, bet dažnai girdėdavau jį kalbant bendruomenės organizuojamuose kultūriniuose renginiuose, kuriuose  jis visuomet labai aktyviai dalyvaudavo.

Mano pirmas artimesnis susitikimas su Poetu buvo gan savotiškas ir tuo pat neužmirštamas. Mat, gimnazijos vadovybė sugalvojo vyresnių klasių mokinius daugiau sudominti lietuvių literatūra. Kaip užduotį, mums buvo įsakyta perskaityti Brazdžionio išleistą eilių rinkinį ir, pasirinkus vieną eilėraštį, jį išanalizuoti. Komisiją sudarė gimnazijos direktorius Jonas Valukonis (Vilniaus universiteto matematikos fakulteto docentas), lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojas Benediktas Babrauskas (literatūros kritikas) ir pats poetas – Bernardas Brazdžionis. Manau, kad visiems yra aišku, kaip toks eksperimentas praėjo.

Poetui ilgai čia, Los Angeles mieste, gyvenant, daugelis jį pamilom ir gerbėm ne vien už jo labai patriotinę kūrybą, bet ir dėl jo įdomios asmenybės. Koks Jūsų apskritai įspūdis apie poetą Brazdžionį?

– Taip, Poeto kūryba buvo labai patriotinė. Ne vienam ji išspausdavo ašarą akyse, kai eiliuotu žodžiu jis perkeldavo klausytoją į gimtuosius namus, kurių netekimas buvo skaudžiai išgyventas visų, dėl  Antrojo pasaulinio karo tėvynę palikusių, lietuvių. Jautriausiai tokius jausmus išreikšti tegalėjo tik Brazdžionis, ką jis ir darė per visą savo ilgą bei kūrybingą gyvenimą už tėvynės ribų. 

Tai buvo labai iškalbingas asmuo ir jo pasiklausyti būdavo vienas malonumas. Skardžiu lyg šauklio balsu (toks jo balsas išliko iki paskutinių gyvenimo dienų) poetas skaitydavo savo eiles, dalindavosi įdomiais anekdotiniais prisiminimais apie kolegas poetus, rašytojus. Kartais sunku būdavo patikėti, kad toks didis poetas turėjo ir gilią humoro gyslelę. Įdomu būdavo matyti Brazdžionį, nepasiduodant savo humoru velnijadų kūrėjui Antanui Gustaičiui. Šių dviejų kūrėjų gyvenimo keliai pokario metais glaudžiai susipynė Vokietijoje. Nors jie buvo skirtingų įsitikinimų, bet artimą draugystę nutraukė tik mirtis.

Persikėlęs gyventi į Los Angeles, Bernardas Brazdžionis, be jau žinomų Poeto gabumų, pasirodė ir kaip gabus redaktorius. Vienintelis lietuviškas išeivijoje leidžiamas kultūros  žurnalas Lietuvių dienos/Lithuanian Days tapo jo sunkiai uždirbama kasdienine duona. Kadangi neretai ir man tekdavo užsukti į žurnalo redakciją/leidyklą, tai mačiau, kaip ir kokiomis sąlygomis šis iškilusis mūsų tautos oetas darbavosi. Jis ne tik rinko medžiagą žurnalui, bet ir pats į jį rašė, pats virė šviną ir kvėpavo jo garais, kalė senomis ir dažnai gendančiomis staklėmis raides, dėliojo puslapius ir tik to dar tetrūko, kad pats būtų  žurnalą prenumeratoriams ir į namus pristatęs. Kad jo sveikata taip ilgai išlaikė, tai stebuklas,  prie kurio daug prisidėjo ir nuolatinė jo mylimos žmonos Aldonos priežiūra. 

Asmeniškai aš jį visuomet pagarbiai prisiminsiu, nes tai buvo žmogus, kuris žodžiais laisvai nesišvaistė, buvo gan santūrus, negreitas nei su papeikimu, nei su pagyrimu. Džiaugiuosi turėjęs progą jį iš arčiau pažinti ir jo vertingais patarimais bei pastabomis pasinaudoti.

– Apie poeto Brazdžionio kūrybą bei jo gyvenimą rašys ir kalbės daugelis kitų – jo šimto metų sukakties proga; o mūsų tema – jo gyvenimo pabaiga Kalifornijoje ir „grįžimas” į Lietuvą. Ar sutinkate?

– Taip. Sutinku. Deja, sunku yra tuo pačiu atsikvėpimu kalbėti apie du, vienas kitam priešingais jausmais, įvykius – gyvenimo pabaigą ir grįžimą į Lietuvą. Nebent kalba būtų apie paskutinę, amžinam poilsiui kelionę į Lietuvą.

– Atsimenu, Jūs irgi buvote Šv. Kazimiero parapijos salėje, kai buvo supažindinama visuomenė su Vilniuje išleista jo paskutine (gyvam esant) knyga: Poetas Bernardas Brazdžionis grįžta į Lietuvą. Koks Jums liko įspūdis apie knygos autorių?

– Knygos sutiktuvės buvo itin įspūdingos ta prasme, jog tai buvo paskutinis viešas poeto Brazdžionio pasirodymas visuomenėje. Matydamas prastėjančią  sveikatos būklę, 95metis tautos dainius, sukaupęs paskutines jėgas, atvyko į knygos sutiktuvių renginį (tuo pat ir pavėluotą paminėti gimtadienį), ir vis dar jam tipišku, gan stipriu šauklio balsu, ištaręs padėkos žodžius pareiškė, kad „Mano misija baigta”. Ir kaip gaila buvo jį apkabinus pajusti tą kaulėtą, ligos nualintą kūną, kuris jau negalėjo ilgiau palaikyti šio didžio lietuvių literatūros milžino gyvybės.

– Simboliška, ar ne? Tai ir buvo jo paskutinis viešas pasirodymas. Su ta knyga ... ir jis pats netrukus grįžo į tėvynę – siela ir kūnu. Jis yra sakęs, kad niekad ir nebuvo išėjęs ... tik išstumtas...

– Taip. Tepraėjus 40čiai dienų nuo jo paskutinio viešo pasirodymo, Los Angeles ir pasaulį apskriejo žinia, kad poeto Bernardo Brazdžionio siela iškeliavo pas Aukščiausiąjį, o jo žemiškieji palaikai bus parvežti amžinam poilsiui į jo numylėtą Protėvių žemę. Jei jis ir išvyko, kaip pats sako, išstumtas, tai grįžo ąžuolo lapais vainikuotas ir tautos pamiltas.

– Mes visi buvome to paties likimo: ne išėję ar išbėgę, o „raudonojo tvano” išstumti iš mūsų mylimo krašto. Ar atsimenate, ką pasakėte atsisveikinimo metu prie jo karsto Šv. Kazimiero bažnyčioje? Visi kalbėtojai sakė jam „sudie” graudžius žodžius prie altoriaus.

– Atsisveikinimo kalbų buvo daug ir visos jos yra losangeliečio Pauliaus Jasiukonio įrašytos vaizdo juostoje. Aš savo žodyje atkreipiau dėmesį į poeto Brazdžionio Dievo jam duotą talentą būti tuo didžiuoju tautos šaukliu, kuris per tiek daug metų teikė mums dvasinę stiprybę eiti keliu Lietuvos, kurią jis taip nuoširdžiai ir karštai mylėjo ir kuriai savo eiliuotuose žodžiuose rado tiek daug gražių,  įvairių vardų.

– Rodos, Jūs atlikote ir paskutinius „reikalus su Lietuva” Poetui ir jo šeimai? Kokius dokumentus reikėjo tada parūpinti, kad karstas su velioniu lėktuvu galėtų iškeliauti?

– Laidojimo įstaigos žino pagrindinius reikalavimus, kaip turi būti vežami laidojimui į užsienį mirusio asmens palaikai. Tuo metu Lietuvos reikalavimams patenkinti dar reikėjo išduoti leidimą, kuriame, be asmeninių duomenų, buvo nurodyta, kaip ir kokiomis transportacijos priemonėmis yra siunčiamas karstas, kas jį priima ir kur mirusysis bus palaidotas. Naudojantis oro linijų patarnavimu, buvo reikalinga nurodyti datas ir skrydžių numerius per kur, kada ir kokia oro linija karstas iš Los Angeles bus skraidinamas į Vilnių. Toks dokumentas buvo mano paruoštas ir pridėtas prie dėžės, kuria buvo siunčiamas karstas. Dar prieš išsiunčiant karstą iš Los Angeles, aš asmeniškai kalbėjau telefonu su priimančio laidotuvių biuro Vilniuje atsakingu asmeniu, perteikdamas jam kelionės maršruto informaciją. Šeimos nariai skrido atskirai ir jų atvykimas į Vilnių buvo kiek galima glaudžiau suderintas su karsto atvežimu.

Čia noriu pažymėti, kad Lietuvos spaudoje pasirodę straipsniai apie planuotus ar neplanuotus nesklandumus oro uoste Vilniuje buvo nereikalingas šios procedūros nežinančių asmenų jausmų išreiškimas.

– Tik vėliau sužinojom, kad Jums irgi teko dalyvauti poeto Brazdžionio laidotuvėse, iškilmingai lietuviams atsisveikinant su Tautos poetu Vilniuje ir paskui Kaune. Ar daug buvo atsisveikinančių – maldininkų Vilniaus katedroje?

– Į Vilnių atskridau truputį pavėlavęs, todėl dalyvavau tik gedulingose laidotuvių Mišiose Vilniaus katedroje, prieš išvežant palaikus į Kauną. Katedra buvo pilna žmonių. Šv. Mišias aukojo kardinolas Audrys J. Bačkis, kuris savo jautriame žodyje pristatė Poetą kaip tautos pranašą.

– Bent trumpai priminkite įspūdingą laidotuvių procesiją iš Vilniaus į Kauną, „Poeto miestą” ...  Sakiau „Poeto miestą”, nes gi ten jis baigęs literatūros studijas Vytauto Didžiojo universitete, ten – daug vėliau – gavęs garbės doktoratą, ten – Kaune – tapęs miesto garbės nariu. 

– Pervežant poeto Brazdžionio palaikus iš Vilniaus į Kauną, toje procesijoje nedalyvavau. Stebint iš katedros aikštės pajudėjusią laidotuvių palydą, ji nebuvo didelė. Vėliau spaudoje skaičiau aprašymą, kaip pakeliui į Kauną įvairiose vietose žmonės sutiko pravažiuojančią procesiją.

– Kokios buvo apeigos Kaune? Ar dalyvavo ten dar kas iš losangeliečių?

– Atvykus į Kauną, poeto palaikai buvo priglausti Kauno arkikatedroje, kur tą patį vakarą prasidėjo mirusio lankymas. Buvo aukotos šv. Mišios, vyko poezijos ir sakralinės muzikos valanda. Rytojaus dieną tūkstantinė minia po arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus aukotų Mišių išlydėjo poetą Brazdžionį į paskutinę kelionę – pro buvusius namelius Žaliakalnyje (kur buvo trumpai stabtelta) į amžino poilsio vietą Petrašiūnų kapinėse.

Kapinėse prie vartų atvykstančios procesijos jau laukė didžiulė minia. Nuo čia karstas, apdengtas trispalve ir karių nešamas, pamažu slinko link kapo aikštelės. Priekyje karsto buvo nešami jo apdovanojimai – ordinai ir didžiulė Poeto nuotrauka. Už karsto giedodama sekė didžiulė minia. Prie kapo duobės buvo pasakyta daug ir jautrių kalbų. Kalbėjo politikai, pareigūnai, bendraminčiai. Gražų atsisveikinimo žodį tarė Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus.

Pasibaigus kalboms ir prinešus karstą prie duobės, staiga iš įrašo pasigirdo paties Poeto skaitoma ,,Mano protėvių žemė”. Man, losangeliečiui, tai buvo pats jautriausias momentas, nes prieš akis stojo vaizdas, kai šios eilės, kito buvusio Poeto didelio draugo, muziko Broniaus Budriūno, apvilktos muzikiniu rūbu, chorui ir solistei jautriai įsijautus į kūrinio dvasią, galingai skambėdavo per visas mūsų šventes, tartum „išstumtųjų” tautinė giesmė, ne vienam išspausdama ašarą akyse, kaip ir tuo momentu kapinėse. 

Ir taip iškilo naujas kapas, priglaudęs Poeto kūną savo protėvių žemėje, apie kurią jis kalbėjo: „Ar buvai man gera, ar buvai negera – nesiskųsiu: Kai manęs nebebus, ir nebūdamas buvęs čia būsiu” (Iš rinkinio Po aukštaisiais skliautais – Žmogus žemei).

Palydėti Poetą į amžino poilsio vietą atvyko ir keletas tuo metu Lietuvoje atostogaujančių buvusių ir dar esančių losangeliečių.

Kaune – Vilniuje leidžiamos ir jo pomirtinės knygos ... Petrašiūnų kapinėse ten – Poeto (ir žmonos Aldonos) kūnai, o kūryba – visai Lietuvai.