Jei sąžinė ir pinigai pasikeistų vietomis

Vyautas Volertas

Ar būtų malonu gyventi tarp žmonių, kuriuos įtari tau bloga linkint? Kaip jaustis tarp kaimynų, nuolat besižvalgančių, ką nors po skvernu užspausti? O koks būtų bendravimas su netiesą kalbančiais, dūmelius į akis pučiančiais, prižadančiais ir netesenčiais, pusiau viešai ir nesigėdinant po svetimas lovas ženginėjančiais? Tokioje aplinkoje girdėtume erzelių dėl nuoskaudų ir purkštavimų dėl netvarkos. Daug girdėtume. O kur tylūs nepasitenkinimai, kad ne aš pirmauju, bet kažkas kitas? Ši padėtis būtų lyg demokratinė atmosfera Lietuvoje.

Demokratijos šalyse visada yra jaučiamas bruzdėjimas, nes kiekviena galva turi savo nuomonę. O sava nuomonė – geriausia nuomonė. Todėl ir gyvenimas, daugelio manymu, turėtų būti rikiuojamas pagal „geriausią”, savą nuomonę. Kai tą gyvenimą bando vesti kitu keliu, daro ne taip, kaip mums reikėtų. Tad priešintis, net protestuoti demokratijose yra normalūs veiksmai.

Lietuvoje šio „normalumo” gal yra per daug. Žinoma, ir aplinka čia skirtingesnė kaip pvz., Skandinavijos kraštuose.

Pirmiausia, Lietuvoje egzistuoja ir dar kurį laiką egzistuos istorijos palaikomas nepasitikėjimas kaimyne Rusija bei jos baiminimasis. O dėl to kyla atsargumas ir didėja įtampa. Antra, administracija bei jos dauguma yra sovietinio – rusiško auklėjimo žmonių rankose, kurie turi savo specifinius bruožus. Nors tų žmonių dalis atsisakė komunizmo tradicijų ir ryžosi dirbti Lietuvai, tačiau liko kai kurios nenutraukiamos grandinės. Jiems gerai žinoma  rusų kalba, o Rusijoje buvusios pažintys, ryšiai skatina (gal net verčia) žvalgytis Maskvos kryptimi. Vakaruose jiems yra sunkiau. Ir vakarietiškų kalbų siena daugeliui trukdo, ir nauji papročiai varžo, ir pažinčių stoka kelia vienišumą. Be to, kartais net nekaltas šių žmonių svečiavimasis Rusijoje iššaukia įtarimus ir erzina.

Pagaliau šurmulį žadina Rusijoje įprasti politinės ir visuomeninės veiklos metodai (melas, suktos kombinacijos kely į turtą ir karjerą, žmogaus nuvertinimas ir pan.), kurie ir pas mus naudojami. Egzistuojąs nelaimingas visuomenės pasidalijimas klasėmis ir vargingesnių žemas pragyvenimo lygis prisideda prie jau anksčiau minėtų priežasčių, sukeliančių garsesnius burblenimus negu turėtų būti. Šurmuliai garsėja ir dėl gausių, dažnai teisingų, bet nemalonių pasakojimų, panašių į šį  („XXI a.”, 2005 m. nr. 26): „Vytautas Landsbergis komunistui Brazauskui pasiūlė pavaduotojo postą. Šis, iškėlęs raudoną nosį, atsisakė. Bet paskui, gavęs iš Gorbačiov aiškius įsakymus veikti, jau nesispyriodamas sutiko su Kazimiros Prunskienės siūloma premjero pavaduotojo vieta. Kova už sovietų valdžią užvirė iš naujo. Algirdas Brazauskas, kai Rusija paskelbė ekonominę blokadą, kiekvieną mielą savaitę varė propagandą apie greitą Lietuvos žlugimą, jei nebus suspenduotas Nepriklausomybės atkūrimo aktas. Jam antrino ir ministrė pirmininkė Prunskienė”.

Tai baisi tiesa, jei tai tiesa. Aukščiausi valstybės pareigūnai pasisako prieš nepriklausomybę...

Valstybinio saugumo požiūriu nepasitikima daugeliu tų, kurie jau yra valdžioje arba į ją  nuožmiai veržiasi. Gal jie Rusijos agentai? Vaikšto panašūs klaidingi ar teisingi užmetinėjimai. Be to, šion pusėn rodo ir kai kurie įtartinų politikų mostai. Ir dar: tie neaiškūs žmonės grobsto turtą, lipdo melą po melo, gyvenime švaistosi be jokių moralės varžtų. Štai kur  tūno didelė Lietuvos gyventojų zirzimo priežastis. Prisimintina, kad gyvenę sovietinėje okupacijoje su pasitikėjimo  rodymu bet kam yra labai atsargūs.

Jau pirmomis dienomis po pirmosios okupacijos okupantas tvirtino, kad beveik niekas Lietuvoje nesikeisią. Iš kur atsirado kolchozai, KGB žudynės, kas nutiesė kelius Sibiran ir kas po bausmių grįžusius ginė atgal, atsisakydami registruoti? Sovietinė gyvenimo akademija pasitikėjimą išjuokė. Kur ji tik spėjo savo vergiją įtvirtinti, ten vaikus išmokė meluoti tėvams, jaunas mergužėles apgaudinėti savo išrinktuosius.

Grobstymai, politiniai melai, instinktyvūs įtarinėjimai ardo valstybės gyvenimą. Šie reiškiniai meta šešėlį ir ant doriausių politikų veiklos. Tai didelė nelaimė. Pasitikėjimas suburia žmones darbams, vyriausybės remiasi gera piliečių valia, kuri yra sėkmingų valstybių pagrindas. O kokia valia dabar įsivyraus, kai bus dėliojama nauja vyriausybė? Kokią koaliciją sudarys partijos, kai taip netoli lūkuriuoja ES milijardai? Kas bus, jei politiniai gražuoliai nesusikalbės? Pirmalaikiai Seimo rinkimai? Jų dabartiniai seimūnai nenori, nes gaili gerų algų, apie šešių tūkstančių kiekvieną mielą mėnesėlį. Prezidentas taip pat vengs juos skelbti, nes naujas Seimas gali būti blogesnis už dabartinį. Juk partijos yra nepasiruošusios, o skubotumo atvejais visada laimi drumsto vandens žvejai.

Ar Lietuvoje nėra problemų, kurių išsprendimai vienodai rūpi priešingų krantų partijoms? Tokių problemų mėtosi glėbiai: gamtosauga, kontrabanda, krašto gynimas, nežaboto jaunimo sudrausminimas, girtuoklystė? Ar tai tik ši, bet ne ana  partija turi teisę ir pareigą šiuos reikalus tvarkyti? Tai kodėl gausiems specifiniams darbams negali susiburti visų spalvų partijos, jei savo planuose jos neslepia viešbučių privatizavimo, Kauno marių įsigijimo, Turniškių nusipirkimo ar Klaipėdos uosto nusavinimo?

Kas bus, sužinosime vėliau, kai šis straipsnis jau bus paskelbtas. Ir turbūt bus geriau, kaip yra buvę.