Lietuviškos šeimos pašaukimas

Kun. Viktoras Rimšelis, MIC

Iš gyvenimo patirties matome, kad visi daiktai vieni nuo kitų priklauso. Visas regimasis pasaulis sudaro labai darnią visumos vienumą, visi daiktai yra tos visumos dalis. Negyvoji gamta tarnauja gyviesiems kūriniams taip, kad kiekviena prigimtis vis kam nors yra palenkta ir kam nors priklauso. Senovės didieji mąstytojai, kaip šv. Tomas Akvinietis, visus gyvosios prigimties polinkius vadino altruistiniais. Atseit, viskas, kas yra ir veikia dėl ko nors kito už save tobulesnio, yra dėl ko nors kito. Todėl jis mokė, kad ir žmogus visa savo buitimi yra dėl aukščiausios būties, — dėl Dievo. Dėl to ir žmogiškoji meilė yra altruistinė taip, kad žmogus tą tobuliausią būtį — Dievą — myli labiau už save. Žmogus laimės trokšta labiau kaip savojo buvimo.

Žmonių tarpusavio meilė yra tikra, jei ji yra altruistinė, jei ji be apskaičiavimų ir asmeninės naudos ieškojimo, visada yra pasiruošusi daugiau duoti ir atsiduoti nei kaip gauti ar kaip nors pasinaudoti. Iš tokios meilės, atrodo, Dievo kūrybos keliuose turėtų žmonės susitikti ir iš tokios meilės šeimas sukurti. Šeimos, surištos tokia meile, nėra išskiriamos. Kristus yra pasakęs, kad, ką Dievas surišo, žmogus teneišriša. Taigi, moterystės ryšys šeimoje negali būti išardomas žmonių nutarimu. Dievas, pats būdamas meilė, tik meile gali ir surišti. Tokia meilė betgi yra altruistinė. Ji yra kūrybinė, nes dalyvauja Dievo veikime, kuriant naujas žmonijos kartas.

Katalikų Bažnyčia visą laiką mokė ir dabar moko, kad moterystės ryšys yra neišardomas, o jos pirmaeilis tikslas pačia žmogaus prigimtimi yra vaikų gimdymas. Pastoracinėje konstitucijoje apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje sakoma: „Savo prigimties savybėmis santuokos institucija ir vedusių meilė skirta vaikų gimdymui ir auklėjimui. Vaikai yra moterystės tikslų vainikas. Vyras ir moteris moterystės sąjungoje yra jau nebe du, bet vienas kūnas” (Mt. 19, 6), giliausiu asmenų bei veikimo susijungimu vienas kitam padeda ir tarnauja. Jie patiria ir vis labiau įgyja savo vienybės jausmą. ši giliausioji vienybė, kaip abipusis asmenų atsidavimas bei vaikų palaima, reikalauja visiškos vedusių ištikimybės ir šios vienybės neišardomumo” (nr. 48).

Bažnyčios mokymas apie moterystės neišardomumą, apie vaikų gimdymą ir kontrolę pagal prigimties dėsnius mūsų laikais susilaukė didelio nepasitenkinimo ir aštrių prieštaravimų iš tikinčiųjų ir netikinčiųjų pusės. Mūsų laikų žmogus vis daugiau ir daugiau stengiasi būti laisvas nuo visokių ryšių ir įsipareigojimų. Atsakomybės našta darosi jam vis sunkesnė. Pragmatizmo aplinkoje išaugusiam žmogui Kristaus Bažnyčios mokslas atrodo labai sunkiai įvykdomas.

Daugybė jaunų šeimų klausia, kas ir kaip gali Bažnyčios mokslo laikytis moterystės klausimais, kai tiems klausimams žmonės neranda įtikinančio atsakymo. Juo labiau, kad valstybės įstatymai legalizuoja skyrybas, o valstybės autoritetai skatina ir moko, kaip kontroliuoti gimdymus. Visuose kraštuose eina kova už abortų legalizavimą. Žmonijos progresyvus pasaulyje daugėjimas yra suprastas ir išaiškintas kaip jos pačios didžioji grėsmė, kad greit ateis tas laikas, jog žemė nepajėgs žmonijois išmaitinti. Todėl įsta-tymų leidėjai su lengva širdimi pateisina negimusių vaikų žudymą. Negimę kūdikiai tampa savo tėvų priešai, nuo kurių gyvieji turi gintis, kad iš jų nebūtų atimta erdvė.

Tokia žmogiškosios gyvybės apdraudimo logika nesiderina nei su prigimties, nei su sąžinės balsu, kurį Bažnyčia laiko paties Dievo balsu. Jeigu žmogus būtų tik šiam regimam pasauliui, tai jo gyvybę galima būtų kontroliuoti taip, kaip kontroliuojami augalai ir gyvuliai. Bet žmogus turi iš savo Kūrėjo amžiną pašaukimą, todėl ir jo asmens vertė bei gyvybė nėra apribojama regimojo pasaulio laikinaisiais motyvais. Antrasis Vatikano susirinkimas šitai išreiškia, kreipdamasis į visus žmones: „Visiems verta pagalvoti: žmogaus gyvybė ir uždavinys ją pratęsti negali būti apriboti vien tik šio pasaulio motyvais ir, nuosekliai, negali būti sprendžiami ir suprantami tik šio pasaulio požiūriu. Būtina šiuos klausimus spręsti, turint prieš akis amžiną žmogaus pašaukimą” (G.S. 51).

Didžiosioms tautoms, kaip Kinija, Japonija, Indija, neturinčioms pakankamai erdvės plėstis ir prasiveržti iš esamų ribų, žmonijos progresyvinis plitimas kelia klausimus, kurie šeimose kryžiuojasi su moraliniais įstatymais bei gyvybės teisėmis, nerasdami sėkmingo atsakymo. Visai kitas reikalas yra su mūsų tauta. Ji buvo ir yra maža. Mūsų tautos gyvybinis klausimas yra kaip ją praplėsti, o ne kaip sumažinti. Deja, mūsų jaunos lietuviškos šeimos kuriamos toje aplinkoje, kurioje yra pateiktos visos gimdymų kontroliavimo bei apribojimo techninės galimybės. Todėl yra pavojus visai tautai, kad ji dėl moderniųjų laikų nuotaikos ir naujų gimimų baimės dar labiau sumažės.

Amerikos žydai pastebėjo, kad dėl gimdymų kontrolės jų skaičius sparčiai mažėja, ir yra susirūpinę, kas su jais atsitiks po keliolikos metų, kai jie praras politinę ir ekonominę įtaką. Socialinio apdraudimo pareigūnai numato, kad po dvidešimt metų bus mažai dirbančių, kurie turės mokėti tos socialinės apdraudos mokesčius. Dėl nuolatinio gimdymo mažėjimo bus dauguma pensininkų, kurie dirbantiesiems pasidarys nepakeliama našta. Taigi gimdymų sumažinimas ateityje sukels visoms tautoms dar nenumatomų problemų.

Mūsų tautos dalis už tėvynės ribų, tiesiog mūsų akyse, nuolat mažėja ir be gimdymų kontrolės. Lietuviškos įstaigos turi gražius namus, kultūrinius įrengimus, bet ar ilgai jos galės tarnauti savo tautiečiams? Jaučiame, kad ir toms įstaigoms stinga darbininkų. Pagaliau, kam reikės tų lietuviškų renginių, lietuviškų laikraščių, jei šeimos neišaugins naujos lietuviškos kartos? Kaip tėvynėje, taip ir išeivijoje, lietuvių šeimoms atitenka nepaprastai sunkus, bet garbingas ir kilnus uždavinys — išlaikyti jaunąją kartą nepalaužiamą krikščioniškuose ir tautiniuose idealuose. Prieš ir nepalankią aplinką, ateinančią ir iš mokyklų, ir viešojo gyvenimo šeimos turi stengtis sukurti vaikams aplinką, iš kurios ateinant naujų kartų laukia Dievas ir tėvynė. Tai yra uždavinys ir šeimų pašaukimas šiuolaikiniame pasaulyje.