Toks poelgis apsunkina užduotį

Stasė  E. Semėnienė

Šiais metais JAV lietuvių išeivijoje didžiulis kultūrinis įvykis – Šokių šventė liepos 6 d. pirmą kartą įvyks Los Angeles, CA. Ją surengti – milžiniškas  darbas, įsijungiant ne tik Lietuvių Bendruomenės rengėjams, bet ir kiekvienam nariui talkininkaujant vienokiu ar kitokiu būdu. Va, spaudoje gerokai anksčiau buvo paskelbta, jog jau užsiregistravo 500 šokėjų. Ir net laukiama jų iš kitų žemynų. O iš pačių programos dalyvių – šokėjų – šventė net pareikalauja tiesiog žmogiško pasiaukojimo. Pvz., iš Madison, WI šokėjų grupės „Žaibas” vienos tik šeimos vyksta 7 šokėjai: tėvas – žilagalvis profesorius emeritus (bet lieknas ir vikrus) su žmona, 3 sūnūs, 2 marčios, kurių viena net ne lietuvių kilmės amerikietė (4 šokėjai ne lietuviai: norvegas, 2 vokiečių kilmės, 1 švedų kilmės). Verta priminti, jog ir kelionė brangi, brangūs ir viešbučiai, nors ir pigesni nei Lietuvoje.  Geranoriškai regėjosi tiktai kupinam vežimui „gero vėjo” linkėk ir sveikas sau riedėk!

Kur gi tau?!  Štai, lyg pagal mūsų liaudies mąstyseną, kaip „Pilypas iš kanapių”, „Lietuvos ryto” internetiniame puslapyje pasirodė griaustiniu  rūgojantis Monikos Bončkutės straipsnis „JAV lietuvius sukiršino žydų šokis” (2008.01.10). Tarsi verdančiu vandeniu nuplikino straipsnio pradžia (to tik betrūko – dūzgė degančiuose smilkiniuose?!): „Naujausi nesutarimai JAV lietuvių bendruomenėje pasiekė amerikiečių spaudą ir nuaidėjo net iki Jeruzalės.”

O kas tą nelemtą milžinišką, visa naikinantį gaisrą uždegė? Aure, ir vėl ne kas kitas scenoje „grožėjosi” (su spalvota nuotrauka iš savo nuosavo albumo), kivirčo „didvyris”, kaip jau ne sykį „Drauge” girdėtas savo žeidžiančiais pareiškimais, Darius Udrys. „JAV lietuviai” biografijų žinyne jis apibūdintas kaip politologas, žurnalistas. Jis sukėlė kivirčą, vos 5 mėnesiams likus iki šventės pradžios, pasiūlydamas į lietuvišką šokių šventę pakviesti jidiš šokių grupę bent vienam šokiui ar vienai dainai. Šventės organizacinis komitetas atmetė jo pasiūlymą, motyvuodama, jog kviečiant žydus, tektų kviesti ir kitų tautybių šokėjus ir tokiu būdu šventė nebūtų lietuviška.

Viso to nesusipratimo pasekmė – D. Udrys atsistatydino iš LB Los Angeles skyriaus pirmininko pareigų. Gaila! „Mūsų tiek nedaug – vos 3 milijonai!”, skamba Lietuvoje. „Daug mažiau čia!” – aidu atsišaukia Š.  Amerikoje. Mums kiekvienas lietuvis brangus, o ypač jaunas. Ogi čia Amerikoje gimęs, tobulai kalbąs bei rašąs lietuviškai, išmintingas, oratoriškai iškalbus, kupinas jaunystės jėgos bei entuziazmo, veiklus, staiga pasielgia, anot vienos visuomenininkės, aršiau už mažą vaiką, ūmai susidėjusį savo žaislus ir nepatenkintai pareiškusį savo vaikystės draugui: „Tu manęs neklausai, aš nenoriu su tavim žaisti...”

Tai neatsakingas ir neapgalvotas tiesaus kelio pametimas dėl vingiuoto neaiškaus takelio. Tokio didžiulio masto renginio komitetas neša daug didesnę atsakomybę ir sunkią viso parengimo naštą ant savo pečių. Jam tereikia pritarti ir padėti, o ne mesti akmenis po gerai riedančiu, sunkiai prikrautu vežimu (paskutinėmis žiniomis užsiregistravusių šokėjų yra 1,022 (!) ir viena grupė iš Lietuvos. Valio!).

D. Udriui, kaip dera ne tik gyvenančiam, bet ir gimusiam demokratinėje valstybėje piliečiui, reikėjo išklausyti, permąstyti, džentelmeniškai priimti ir prisidėti prie savo organizacijos veiklos, o ne maištauti. Jei pasaulio vadovai – prezidentai, organizacijų pirmininkai — taip karštakošiškai veiktų, vos tik atmetus jų pasiūlytą nuomonę, ir jiems dėl to pasitraukus iš veiklos arenos, pasaulis virstų chaosu! O ypač visuomeninėje veikloje reikia turėti šventojo kantrybę, dramblio kietą odą, diplomatijos visą skrynią, tolerancijos perteklių, nemažą žiupsnį mandagumo kitam, ypač vadovaujančiam darbingam vienetui.

Labiausiai liūdna ir didžiausią nuoskaudą lietuviai jaučia, kad Darius Udrys ne tik paviešino savo vadovaujamos organizacijos vidaus reikalus, bet labiausiai – tarytum degtuko brūkštelėjimu uždegė didžiulį šieno kūgį, kuris pleškėdamas paskleidė bjauriai dvokiančius dūmus ne tik amerikiečių spaudoje (žydų savaitraščio „Jewish Journal” redaktorės Jane Ulman straipsnis), ir net pasiekė Jeruzalę amerikietės žurnalistės išpūstu kone antisemitiniu baubu. Kur buvo tada lietuvio intelektualo patriotinė savigarba? Kur jo pasididžiavimas savo tautiečiais bei jų tradicijos ir papročių tęstinumu? Kur dingo jo meilė tėvynei – savo tėvo ir senelių gimtinei?! Ar tik „ant lauko pliko kelios pušelės teliko”?

O būsimos šventės šokėjams ir jos rengėjams linkiu sėkmės ruošiantis šiai gražiai, kas ketverius metus mus aplankančiai švente.