Senose demokratijose Lietuvos politikai atranda naujas tiesas

Andrius Kubilius

Kiekvienais metais, kai sausio – vasario mėnesiais nebūna Seimo posėdžių, TS frakcijos nariai lankosi Lietuvos miestuose ir miesteliuose, kaimuose ir vienkiemiuose. Šį kartą tai darėme kartu ruošdamiesi ir rinkimams. Nuo praėjusių metų pabaigos aplankėme 48 savivaldybes, įvyko beveik 500 susitikimų, man pačiam pavyko aplankyti 30 savivaldybių ir dalyvauti daugiau nei 100 susitikimų. Sutikome tūkstančius žmonių, su kuriais kalbėjomės, ginčijomės, svarstėm ir kūrėm ateities Lietuvos gyvenimo projektus. Tai tikrai yra nemažai ir tai tikrai nėra lengva, tačiau tokie susitikimai, nors ir išvargina, bet ir džiugina.

Patirtis, kurią įgyji tokių susitikimų metu, yra neįkainojama, nes gali pajusti, kaip keičiasi gyvenimas Lietuvoje, ir ne iš kokių nors statistikų ar Vyriausybės pasigyrimų, o matydamas žmonių veidus ir akis, jausdamas tai, kas jiems rūpi. Tai, ką išgirdome, kas kartojosi iš susitikimo į susitikimą, guls į mūsų išvadas ir apibendrinimus, guls į mūsų darbus tiek čia Seime, tiek ir savivaldybėse.

Noriu pasidalinti keletu pirmųjų apibendrinimų.

Neramina besidauginantis ,,Kėdainių sindromas”

Pirma, aiškiai galima jausti, kad žmonių nuotaikose nebėra tiek daug pykčio, kiek tekdavo matyti ir girdėti dar prieš kelerius metus. Kadangi pykčio erdvė visuomenėje buvo palankiausia vis naujoms populistinėms partijoms, tai galime konstatuoti, kad ir Lietuvoje, kaip ir kitose pokomunistinėse ES naujokėse, erdvė populizmui sparčiai mažėja.

Galima tikėtis, kad tai, ką pastaruoju metu matėme kaimyninėse Latvijoje ar Estijoje, kai per nacionalinius parlamento rinkimus nebeatsirado jokios naujos populistinės partijos (o tai kartodavosi kiekvienuose parlamentiniuose rinkimuose), kad tokį reiškinį pamatysime ir Lietuvoje. Tokios tendencijos, jeigu jos pasitvirtintų, teiktų santūraus optimizmo, kad ir Lietuvos politinis gyvenimas, ne vien verslas ir kultūra, vis labiau persirikiuoja ant europinio gyvenimo bėgių.

Antra, lankantis Lietuvos provincijoje tenka matyti daug gerų permainų, kuriomis žmonės džiaugiasi, bet taip pat yra dalykų, dėl kurių žmonės piktinasi ir kaip tik reikalauja permainų. Daugelis tų permainų priklauso ne tik nuo savivaldybės, bet ir nuo centrinės valdžios. Kaip pavyzdį galėčiau paminėti, kad viena iš didžiausių bėdų yra sveikatos apsaugos sistema.

Tik reta savivaldybė yra sugebėjusi tinkamiau sutvarkyti savąsias ligonines ar poliklinikas. Pastaruosius keletą metų vykdyta visai neteisinga sveikatos sistemos reformos politika, koncentruojant visus resursus Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje,  ir tokios reformos pasekmės dar ilgai labai skaudžiai bus juntamos Lietuvos provincijoje.

Trečia, dar vienas dalykas, kurio žmonės nuosekliai reikalauja tiek iš vietinės, tiek ir iš centrinės valdžios, – tai sąžiningumo ir padorumo. Žmones jaudina tai, kad kai kuriose savivaldybėse formuojasi nomenklatūrinėsoligarchinės tendencijos, kitaip sakant, tai, kad ,,Kėdainių sindromas” nesunkiai dauginasi ir plinta taip pat ir į kitas savivaldybes, kai vietos valdžia, remiama ir kokio nors vietinio rubikoninio verslo, į savo rankas perima vietinę žiniasklaidą, terorizuoja visus savivaldai priklausančių įstaigų vadovus ir formuoja vietines kunigaikštystes, kuriose rinkimai, kaip ir kaimyninėje  Baltarusijoje, telieka tik menka demokratijos imitacija.

Kas labiausiai stebėtina, kad tokias vietines oligarchijas sėkmingai formuoja tiek senosios nomenklatūros likučiai, tiek ir naujoji nomenklatūra, labai sėkmingai perimanti amžinas ir nekintamas ,,medžiotojų būrelių” tradicijas.

Ir ketvirta, – išvados dėl pačios rinkimų kampanijos. Akivaizdu, kad šioje rinkimų kampanijoje yra gerų pasikeitimų, – pvz. sumažėjo dovanų ir visokių nemokamų koncertų ar  vaišių. Nors žiniasklaida ir skundžiasi, kad dėl to rinkimų kampanija tapo nuobodžia ir neįdomia, kad joje nieko nevyksta, tačiau turiu pasakyti, kad lankantis rajonuose kaip tik atrodo, kad tai viena iš intensyviausių rinkimų kampanijų, kokias tik yra tekę matyti.

Tačiau tai ne skambių šūkių ir pareiškimų intensyvumas, o kasdienio bendravimo su rinkėjais intensyvumas. Lietuvos politikai atranda senose demokratijose seniai žinomą tiesą, kad visi  rinkimai, o ypač savivaldos rinkimai, yra laimimi vietose.

Be abejo, tenka apgailestauti, kad, nors rinkimai ir yra išvaduoti nuo tuščio skambesio, tačiau nėra randama formų ir būdų, kaip sudominti rinkėjus diskusijomis dėl programų ir veiklos principų. Dar daugiau, paaiškėja, kad rinkimų kampanijos metu taip vadinamoji žodžio laisvė gali tapti visiška savivale, kurios niekas nestabdo, kai primityviausias šmeižtas yra gausiai tiražuojamas ir jokios VRK į tai visiškai nereaguoja.

Aš turiu omenyje ,,Subotino tiesą”, bet ne tik ją. Dėl Subotino veiksmų visiškai nenuostabu. Nuostabu, kad į tai jokia valdžios institucija nereaguoja – nei VRK, nei prokuratūra. Nuostabiau yra dėl A. Paulausko Naujosios sąjungos Vilniuje platinamo specialaus ,,Karšto komentaro” priedo, kuriame dergiamos visos partijos, išskyrus Naująją sąjungą, o konservatoriai tiesiogiai įvardinti žmogžudžiais. Tokiu ,,Karšto komentaro” stiliumi galima pasidžiaugti ta prasme, kad pagaliau paaiškėjo, kam ir kokiais pinigais toks laikraštis buvo kuriamas ir išlaikomas (Zujevas ir Paliukas, ,,Dujų asociacija”).

Nestebina, kad tai A. Paulausko partijos leidinys, stebina tik tai, kad Vilniaus mieste NS sąraše pirmuoju vadovu yra A. Monkevičius, buvęs ministras ir Seimo Etikos sargybos vadovas.

Dujų pinigai yra galingas dalykas ir matyti, kad mūsų politikams iš šių pinigų įtakos bus nelengva išsivaduoti. Net ir kalbant apie politikos etiką. Dujoms politikos etika yra nereikalinga ir net kenksminga. Kaip čia neprisiminsi praėjusios savaitės Lenkijos įvykių, kai buvo paskelbta ataskaita apie padėtį jų buvusiame saugume, kuris buvo kiaurai infiltruotas Rusijos įtakos ir įvairiausiais būdais įtakojo Lenkijos politinį gyvenimą bei viešąją nuomonę.

Lietuvos politikos laukia dar nelengvas lenkiškas išsivadavimo kelias, vaduojantis nuo dujinių, saugumietiškų ar nomenklatūrinių įtakų, dažnai tarpusavyje tampriai susijusių. Bet viltis vis stiprėja. Jeigu lenkams tai pavyko, pavyks ir mums.

Konstitucinio teismo sprendimas sukūrė galvosūkį

Rinkimų kampanija yra pakankamai intensyvi, matyt, yra manančių, kad savivaldybes galima neblogai išnaudoti savai ar savo verslo naudai. Tokių pavyzdžių pastarosios kadencijos metu yra buvę. Jeigu anksčiau viskas koncentruodavosi į Seimo rinkimus ir į galimybę per tai ką nors privatizuoti, – turime privatizuotą dalį Seimo, – tai dabar jau yra suvokta, kad ir savivaldybės, į kurias ateina europiniai pinigai, ypač naujajam laikotarpiui, taip pat gali būti pakankamai neblogas pajamų šaltinis. Kiti nori apginti savivaldybes ir pasiekti, kad savivaldybės liktų sąžiningom institucijom ir ten būtų sprendžiami bendruomenės reikalai.

Dėl pačių diskusijų, kuri sistema geresnė. Konstitucinis Teismas priėmė savo sprendimą, mes jį gerbiam, turėsim progų svarstyti. Būtų gerai, kad tos svarstybos nebūtų atidėtos iki kitų savivaldos rinkimų prieangio (kiti savivaldos rinkimai bus 2011 m.). Būtų blogai, jeigu prie savivaldos rinkimų sistemos grįžtume 2010 m.

Aš manau, kad po šių savivaldos rinkimų mums reikės sėsti ir labai rimtai galvoti apie kai kuriuos esminius valstybės sąrangos dalykus, įskaitant, pvz., ir apskritis. Ir tuo pačiu kalbėti apie būsimą savivaldos sistemą ir būsimus rinkimus. Pasaulyje rinkimų sistemų yra įvairių – tiek tiesioginių, tiek partinių, – pagal sąrašus.

Kaip rodo demokratinių valstybių patirtis, ir vienaip, ir kitaip renkant savivaldybes demokratijos principai yra gerbiami ir visiškai atspindimi, todėl nebūtų galima labai griežtai sakyti, kad kuri nors rinkimų sistema yra demokratiškesnė už kitą.

Mes susidursime su kai kuriomis problemomis svarstydami rinkimų sistemą po Konstitucinio Teismo sprendimo, kai galvosime apie Europos Parlamento rinkimus, kuriuose, remiantis ES priimtomis direktyvomis, visoje Europoje taikoma tiktai partinių sąrašų sistema. Konstituciniam Teismui išdėsčius doktriną, kad tokia sistema lyg ir neatitinka mūsų Konstitucijoje apibrėžtos demokratijos principų, mums teks sukti galvą, ar visa ES atitinka lietuviškos demokratijos principus. Jeigu galima taip ironiškai pasakyti.

Dėl oligarchinių tendencijų. Besiformuojančiai oligarchinei sistemai kaip tik būtų gerai, jeigu savivaldybės taryboje būtų kiek galima daugiau individualiai išrinktų, neatstovaujančių partijoms narių, nes tokiu atveju jiems nereikėtų įveikti partijų pasipriešinimo, taip pat ir pasipriešinimo, kurį realizuotų ne tik vietinis partijos skyrius, bet ir visa partija. Yra apie ką pagalvoti.

Estijos Konstitucinis Teismas prieš porą metų yra priėmęs panašų sprendimą, estai yra pakeitę rinkimų sistemą ir įvedę galimybę bendruomenėms, visuomeninėms organizacijoms savo sąrašais dalyvauti rinkimuose. Kai mes kolegų estų paklausėme, koks yra di    džiausias poveikis savivaldybei po tokių rinkimų, kai žmonės išrenkami būtent tokiu būdu, jų atsakymas buvo paprastas – žmonės, neatstovaujantys partijoms, daugelyje savivaldybių yra pagrindinis savivaldybių nestabilumo šaltinis.

Neturėdami už savęs tam tikros partinės priežiūros, atsakomybės nacionalinei partijai jie gana lengvai keičia savo poziciją – pabūna su vienais, su kitais, ir tai įneša daug sumaišties į savivaldybės darbą. Gal tose savivaldybėse, kur formuojasi oligarchinis ,,stabilumas”, toks nestabilumas ir būtų sveikas dalykas, bet tai jau ilgesnių svarstymų reikalas. Konstitucinis Teismas, savo nutarime brėždamas tam tikrą perspektyvą, atkreipia dėmesį į tai, kad renkantis būsimąją rinkimų sistemą, reikia išvengti tokios sistemos, kuri į savivaldybes įneštų visiškai nereikalingo chaoso ir nestabilumo.