Siela dar trokšta gyventi
Laima Apanavičienė
Julija Švabaitė-Gylienė ,,Ant vėlių suolelio”. Eilėraščiai. Kaunas, 2007
Ne taip seniai dienraštyje skaitėme apie sėkmingą Julijos Švabaitės-Gylienės viešnagę Lietuvoje, apie jos naujausios eilėraščių knygos ,,Ant vėlių suolelio” pristatymą Lietuvos skaitytojams. Jau greit bus du mėnesiai, kai rašytoja grįžo iš Lietuvos, tačiau mūsų skaitytojui taip ir nebuvo pristatyta jos naujausioji knyga. Kas tai – nebeturime žmonių, kurie tai daro, o gal vasara taip paveikė mus ir mes tingime parašyti?
Nesu literatūros kritikė ir tikrai nebūčiau rašiusi apie šią nedidelę knygelę, tačiau ją perskaičius dar kartą įsitikinau (teatleidžia man rašytoja), kad jos eilėraščiai – ,,nedaugžodžiaujantys, trumpi, regis, pasakantys vien kelio pavadinimą. Ir eik akiplotu kartodamas tą kelio pavadinimą, palydimas tylių minčių ir tylinčios bedugnės erdvės” (Robertas Keturakis) – man kur kas labiau ,,prie širdies”, nei jos rašyti romanai (aišku, dėl skonio nesiginčijama). Tad noriu pasidalinti jausmais, kurie apėmė skaitant šį leidinuką.
Gyvendama Lietuvoje net nenutuokiau, kad kažkur Amerikoje gyvena rašytoja J. Švabaitė-Gylienė. Nebuvau skaičiusi jos kūrinių. Apie ją sužinojau tik apsigyvenusi Amerikoje. Pirmą kartą su jos poezija susidūriau ruošdama Čiurlionio galerijoje Viktoro Petravičiaus 100-mečio paminėjimą. Dailininkei Magdalenai Stankūnienei ,,pašnibždėjus”, perskaičiau poetės eiles, skirtas šiam dailininkui. Perskaičiau ir ,,užkibau” – pakviečiau rašytoją pasidalinti atsiminimais apie pažintį su V. Petravičiumi ir paskaityti savo sukurtų eilių, skirtų žymiam dailininkui.
Skaitydama ,,Ant vėlių suolelio” ,,užkibau” antrą kartą. ,,Įkritau” į rinkinį ,,Aną liepos sekmadienį” (šiuo eilėraščiu prasideda knyga), kur poetė, palikusi tėvą ir motiną, brolį ir seserį, į tolimą kelią išsinešė tik rožinį. ,,Ilgas ilgas/pabėgėlio kelias,/ raudonos lempos/vakaruos...”, kas vakarą malda už likusiuosius... Rašytoja atsidūrė toli nuo savo tėvynės, bet jos širdis visada buvo Lietuvoje.
Klausausi poetės kalbos apie Alvitą, kurio mintyse ji niekada nepaliko. Kiek ilgėliau stabteliu ties skyriumi ,,Pasodinau diemedį”. Daug kartų Amerikoje buvau girdėjusi apie baisią moterį, tėvynės išdavikę Salomėją Nėrį. Ir, galbūt, pirmą kartą išeivijos kūryboje išgirstu abejonę dėl Gylienės žemietei poetei S. Nėriai mestų kaltinimų. Kas mums davė teisę kaltinti kitus? Kas žino, ką išgyveno ši trapi moteris? Supratusi tų kaltinimų beprasmybę J. ŠvabaitėGylienė sako: ,,mes meilę dažnai/pykčio spygliu perveriam/savo artimo kūną/ir sielą,/tikėdami tik savimi”. Tad nekaltinkime, o bandykime suprasti, ką ir daro J. Gylienė – ,,Pasodinau šiandien/tavo diemedžio/šakelę,/ prisiminiau tragišką/tavo kelią/ir paskutinę/išpažintį”
Verčiu puslapius toliau. Žymioji, senoji Kernavė, kur, deja, ,,Netoli Kernavės/piliakalnio/ruošia/ sąvartyną:/kokia prasminga/mūsų istorija!..” Ir skauda poetei širdį, kad draskoma, niekinama Lietuvos istorija.
Knygos pabaigoje autorei ramybės neduoda prisiminimai – vaikystė ,,medinėm klumpėm”, mažoji aktorė spektaklyje ,,Amerika pirtyje”, pirmoji meilė – viskas liko praeity. Vis dažniau ,,Auga ir auga/ smėlio kauburėliai, kryžiai, akmenys” ir ,,Dabar nieko nelieka <...> sėdėti sėdėti/ant vėlių suolelio” . Tačiau autorė neapsiriboja prisiminimais. Jai norisi gyventi. Tad ,,nusiprauskime šaltinio vandeniu/akis/ir veidą!” ir džiaukimės gyvenimu.